Administracinė byla Nr. I-3260-142/2015

     Proceso Nr. 3-61-3-02189-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1; 3.21

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. S. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

n u s t a t ė :

2013 m. birželio 25 d. teisme gautas S. S. (toliau – pareiškėjas) skundas (b. l. 1–7), kurį pareiškėjas vėliau patikslino (b. l. 31, 84, 91). Pareiškėjas teismo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2013 m. birželio 12 d. sprendimą Nr. 1D-5792(11) (toliau – ginčijamas VRM raštas); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 19 160,89 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, po 338,39 Lt kas mėnesį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. 2013 m. gruodžio 4 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą (b. l. 43–45).

Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija. Nurodo, kad pensijos sumažinimas pažeidė teisingumo, teisėtų lūkesčių principus, pareiškėjo teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojo pareiškėjo konstitucinę teisę į nuosavybę.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai (b. l. 107). 2015 m. spalio 26 d. teisme gautas pareiškėjo prašymas bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 105).

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti (b. l. 19–21). VRM manymu, pareiškėjas neįrodė, kad VRM ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal galiojančius teisės aktus privalėjo (privalo) veikti, todėl pareiškėjo skundas neturi būti tenkinamas. Teismui nusprendus tenkinti (ar iš dalies tenkinti) pareiškėjo skundą, prašo pensijos kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 13–18, 79–81), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje atsakovių ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 104).

Byla dalyje nutrauktina. Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2014 m. vasario 26 d. nutartimi atnaujino pareiškėjui 3 metų terminą skundui paduoti (b. l. 71–75).

2015 m. sausio 7 d. teismo nutartimi byla buvo sustabdyta, kol įsigalios Konstitucinio Teismo nutarimai bylose Nr. 12/2013 ir Nr. 21/2013 (b. l. 96–98).

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. KT15-N9/2015 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas).

2015 m. spalio 15 d. teismo nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas (b. l. 102–103).

SPT 2014 m. kovo 20 d. pažymos (b. l. 80–81) duomenimis byloje nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio (imtinai) buvo mokama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 724,74 Lt iki 1 386,35 Lt, t. y. 338,39 Lt/mėn. sumažinta pensija, o laikotarpiais nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio (imtinai) ir nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai) pareiškėjui pensija buvo sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Dėl susidariusios pensijos nepriemokos išmokėjimo pareiškėjas 2013 m. birželio 5 d. prašymu kreipėsi į SPT (b. l. 16), į kurį pareiškėjui atsakė VRM ginčijamu raštu konstatuodama, kad pareiškėjo 2013 m. birželio 5 d. prašymas nebus nagrinėjamas, nes pareiškėjas su prašymu kreipėsi, praėjus daugiau kaip 6 mėnesiams nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą dienos, t. y. nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos (b. l. 17). Nesutikdamas su minėtu VRM raštu, pareiškėjas kreipėsi į teismą.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo bylose taikoma pretenzijos pareiškimo valstybinę pensiją mokančiai institucijai procedūra, kuri negali būti sulyginama su numatytąja valstybinio socialinio draudimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 str. 1 d.). LVAT pabrėžė, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Administracinių teismų praktikoje šio pobūdžio ginčams bendrąja tvarka taikoma Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuotų asmenų kreipimaisi administraciniuose teismuose nagrinėjami tik tada, kai tarp šalių yra kilęs ginčas. LVAT yra konstatavęs, kad kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas – t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo, tačiau tai nereiškia, jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos yra taikoma privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka. Atsižvelgiant į nurodytą LVAT praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui VRM rašto nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo. Būtent toks pareiškėjo reikalavimas ir yra nagrinėjamas šioje byloje. Atsižvelgiant į tai, VRM rašto teisėtumas ir pagrįstumas nenagrinėtinas teisme administracinio proceso tvarka, todėl byla šioje dalyje nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Atsižvelgiant į tai, matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas), kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimą priteisti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas, kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Pareiškėjas skunde teismui taip pat nurodė, kad nustatytas teisinis reguliavimas, be kita ko, reiškė pareiškėjo diskriminavimą. Šį skundo argumentą pareiškėjas, be kita ko, grindė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime padarė išvadą, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, todėl pareiškėjui priteisti dėl minėtos nuostatos taikymo ginčo laikotarpiu susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui iki 2010 m. sausio 1 d. mokėtos pensijos  dydis (1 724,74 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nuo 2010 m. sausio 1 d., kaip minėta, sumažėjo iki 1 386,35 Lt per mėnesį, t. y. 19,62 proc., t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti iš atsakovų visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas (po 338,39 Lt kas mėnesį), atmestinas kaip nepagrįstas.

Kaip minėta pareiškėjas taip pat skunde prašė teismo priteisti iš atsakovų visą neišmokėtą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas nurodo, kad dėl šios nuostatos taikymo susidarė 19 160,89 Lt pensijos nepriemoka (b. l. 91). Šią sumą pareiškėjas nurodo pagal SPT 2013 m. birželio 10 d. pažymą (b. l. 9), tačiau pagal SPT teismui pateiktą 2014 m. kovo 20 d. pažymą matyti, kad dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo pareiškėjui susidarė iš viso 20 829,64 Lt (6 032,68 Eur) pensijos nepriemoka (b. l. 80–81).

Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį.

Kaip minėta, pareiškėjas savo reikalavimą grindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuota, kad valstybėje esant itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbių visuomenės ir valstybės interesų tenkinimą, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama senatvės pensija, būtent dėl to būtų sumažinta didesniu mastu, nei tiems asmenims, kurie nedirba jokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu. Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios Valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas ir įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d.

Vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios deramai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina. Dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka pareiškėjui išmokėta nebuvo. Šis turtinis praradimas pripažintinas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas privalo jį deramai pašalinti. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, taip pat 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kitose analogiškose bylose konstatuota, kad įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo asmenų teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją, o šio ribojimo tiesioginė pasekmė – valstybinės pensijos nepriemoka. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas. Tai būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Taigi, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o Laikinojo įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo (toliau – Konstitucinio Teismo įstatymas) 72 straipsnio 4 dalies prasme. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad kol sprendimas dėl ne visos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasmę. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tuomet, kai nustatytų faktų (šiuo atveju aplinkybių, kad pareiškėjas atitinka teisės aktuose nustatytas sąlygas tam tikro dydžio pensijai gauti) teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti (LVAT administracinės bylos Nr. A12-219/2004, Nr. A10-57/2004; Nr. A7-55/2004).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme VRM valinis sprendimas perskaičiuoti ir mokėti pareiškėjo valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį nėra galutinis, todėl laikomas neįvykdytu, o pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., taip pat tai, kad į teismą pareiškėjas kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Šios teisės nepaneigia ir tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, nustatantis sumažintų pensijų kompensavimo tvarką ir numatantis, kad valstybinių pensijų kompensuojamos sumos bus išmokamos 2016–2018 metais. Priešingas situacijos vertinimas prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnį Konstitucija yra vientisas bei tiesiogiai taikomas aktas ir kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo turtinė teisė buvo pažeista, jo pensiją perskaičiavus pagal ginčo laikotarpiu galiojusias nuostatas, kurios vėliau buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pareiškėjas manydamas, kad jam taikoma teisės norma pažeidžia Konstituciją, dėl pensijos dalies išmokėjimo ir į viešojo administravimo subjektą, ir į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdamas, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinsiantis kompensavimo mechanizmą. Tuo labiau kad, galimybė ginti pensijų mokėjimo klausimais pažeistas teises yra saistoma atitinkamų terminų. Pareiškėjo pažeistos teisės gynimas teisme taip pat nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, inter alia specialaus, kompensavimo klausimus sureguliuojančio, įstatymo priėmimo. Veiksmingas asmenų teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas. Pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal ginčo laikotarpiu galiojusį Laikinojo įstatymo 5 straipsnį nėra pateisinamas, neišmokėta valstybinės pensijos dalis, t. y. 6 032,68 Eur (20 829,64 Lt), pareiškėjui turi būti išmokėta.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 101 straipsnio 1 punktu ir 127 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Nutraukti bylą dėl pareiškėjo S. S. skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. birželio 12 d. raštą Nr. 1D-5792(11).

Kitoje dalyje pareiškėjo S. S. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjo S. S. naudai 6 032,68 Eur (šešis tūkstančius trisdešimt du eurus 68 ct) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo laikotarpiais nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. vasario mėnesio (imtinai) ir nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio (imtinai).

Likusioje dalyje pareiškėjo S. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai                                                                                 Irena Paulauskienė

                                                                                 Margarita Stambrauskaitė

           Halina Zaikauskaitė