Civilinė byla Nr. e2A-1703-603/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-08682-2018-4
Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.14
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 19 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Visvaldo Kazakiūno ir Žilvino Terebeizos,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ ieškinį atsakovams E. U. U. ir R. B. dėl iš sutarties kilusio piniginio reikalavimo priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, T. G. ir G. G..
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovų solidariai 296,58 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2015 m. gruodžio 3 d. buvo reorganizuotos akcinė bendrovė (toliau – AB) LESTO ir AB „Lietuvos dujos“ sujungimo būdu, įsteigiant AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO), kuri nuo 2016-01-01 perėmė visas AB „Lietuvos dujos“ teises ir pareigas.
3. Ieškovė su atsakovais E. U. U. ir R. B. 2015-05-21 sudarė Naujo nebuitinio vartotojo sistemos prijungimo prie operatoriaus dujų sistemos sutartį Nr. 416-15 (toliau – Sutartis). Sutartis buvo sudaryta E. U. U. prašymu, turint tikslą nutiesti dujotiekį atsakovų objekto – pastato dujofikavimui.
4. Vartotojas (atsakovai) pagal Sutarties 1 priedą 2016 metais įsipareigojo transportuoti 26,929 MWh dujų kiekį, tuo tarpu realiai transportavo tik 0,316 MWh (30 m3), todėl, remiantis Sutarties 32 punkto nuostatomis, atsakovai privalo sumokėti ieškovui 296,58 Eur dydžio minimalių nebuitinio vartotojo transportuotinų dujų kiekių ir pajėgumų mokestį už 2016 metus. Jeigu vartotojas faktiškai transportavo mažesnį nei nustatytas minimalus transportuotinas dujų kiekis ir / ar užsakė mažesnius pajėgumus, nei nustatyta prijungimo sutartyje, naujas nebuitinis vartotojas (šiuo atveju – atsakovai) privalo ieškovei mokėti minimalių nebuitinio vartotojo transportuotinų dujų kiekių ir pajėgumų mokestį (toliau – Mokestis), kurio apskaičiavimo tvarka ir periodiškumas nustatytas prijungimo sutartyje. Atsakovai neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų pagal Sutarties 24.8 punktą (2016 metais transportuoti 26,929 MWh dujų kiekį pagal Sutarties 1 priedą), todėl, remiantis Sutarties 32 punkto nuostatomis bei Prijungimo metodikos reikalavimais, atsakovai privalo solidariai sumokėti 296,58 Eur dydžio Mokestį už 2016 metus.
5. Atsakovas E. U. U. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovas nurodė, jog ieškinys atmestinas, nes pareikštas: a) praleidus ieškinio senaties terminą; b) nesąžiningai – tikslu pasipelnyti. Savo esme Mokestis atitinka netesybų instituto tikslus ir paskirtį, todėl spręstina, kad Mokestis laikytinas netesybomis, nustatytomis konkrečia pinigų suma (bauda). Šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje sankcija, taikoma už nesuvartotą gamtinių dujų kiekį (t. y. Mokestis), taip pat yra vertinamas kaip netesybos. Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Mokesčiui sumokėti atsakovui buvo pateikta 2016-12-31 PVM sąskaita – faktūra, kurią jis turėjo apmokėti iki 2017-02-23. Ieškinio senaties eiga prasidėjo 2017-02-24, o ieškinys teismui pareikštas tik 2018-03-13. Dėl to, kad atsakovai iš ieškovo 2016 m. dujų pirko nepakankamai, jokių nuostolių dujų tiekėjui, t. y. ieškovui, nesukėlė, kadangi už dujotiekio privedimą buvo sumokėta daugiau nei toks nutiesimas kainavo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 7 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pripažino nesąžiningais ir negaliojančiais nuo sutarties sudarymo – 2015 m. gegužės 21 d. Naujo nebuitinio vartotojo sistemos prijungimo prie akcinės bendrovės „Lietuvos dujos“ dujų sistemos sutarties Nr. 416-15 punktus: 24.8, 29, 32 bei 1 priedą prie sutarties. Priteisė atsakovui E. U. U. iš ieškovės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ – 1089,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui T. G. – 700,00 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog atsakovas buvo traktuojamas kaip nebuitinis vartotojas, kaip komercinis juridinis asmuo, nes prijungiamo objekto paskirtis – svečių namai. Naudojimo paskirtį apsprendžia ne objekto naudojimas vienoms ar kitoms reikmėms, bet nurodoma paskirtis. 2015 m. birželio 26 d. atsakovė R. B. pirkimo – pardavimo ir nuomos teisės perleidimo sutartimi savo ½ dalį viešbučio perleido tretiesiems asmenims G. G. (ankstesnė pavardė – K.) ir T. G. lygiomis dalimis, t. y. po ¼ kiekvienam. Iš VĮ Registro centras duomenų matyti, kad pastatas viešbutis buvo sunaikintas. Šiuo metu atsakovų pastatai yra registruoti kaip poilsio namai, kurie negali būti traktuojami kaip komercinės paskirties objektai, jei juose nėra vykdoma komercinė veikla, o yra skirti asmeniniams poreikiams tenkinti. Ieškovas neginčijo, jog objektai yra naudojami asmeninėms reikmėms.
8. 2016 m. liepos 18 d. trečiasis asmuo T. G. su ieškovu pasirašė Gamtinių dujų pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį. Iš šios sutarties matyti, kad ieškovas dalį objekto, kurią įsigijo trečiasis asmuo T. G., nebetraktuoja kaip komercinio, nes su trečiuoju asmeniu buvo sudaryta buitinio vartotojo gamtinių dujų vartojimo sutartis. Ši aplinkybė leidžia teigti, jog ieškovas to paties objekto skirtingas dalis vieniems fiziniams asmenims traktuoja kaip komercinį, kitiems – kaip buitinį, nors objektyvių duomenų skirtingam vertinimui byloje nėra. Iš dujų skaitiklio rodmenų matyti, kad 2016 m. gruodžio 18 d. buvo suvartota 1 179 m3 dujų. Ieškovo teigimu, šie duomenys nebuvo deklaruoti atsakovo sutartyje nustatytu terminu, todėl neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui. Su šiais teiginiais pirmosios instancijos teismas nesutiko. Atsakovas E. U. U. nėra deklaravęs jokių skaitiklių duomenų, nes nevartoja dujų. Dujas vartoja ir deklaruoja trečiasis asmuo T. G., todėl jis turėjo skaičiuoti nuo 0 dujų suvartojimo. Iš vartojimo duomenų matyti, jog trečiasis asmuo T. G. 2016 m. lapkričio 30 d. deklaravo 30 m3 dujų suvartojimą, 2017 m. sausio 31 d. deklaravo 2280 m3 suvartojimą. Ieškovas šį suvartojimą traktuoja, kaip atsakovo E. U. U. atliktą suvartojimą pagal Sutartį. Šios aplinkybės leidžia teigti, jog buitinio vartotojo suvartojimą ieškovas traktuoja kartu ir kaip nebuitinio vartotojo suvartojimą, nors trečiasis asmuo nėra atsakovo subvartotojas.
9. Atsakovai E. U. U. ir R. B. laikytini vartotojais, nes asmens pripažinimą vartotoju lemia ne daikto paskirtis, bet faktinis jo naudojimo tikslas. Pastatas nebuvo pritaikytas viešbučių verslui, jis buvo sunaikintas, o šiuo metu ir Sutarties sudarymo metu buvo tikslas pastatyti poilsio paskirties poilsio namus, naudotinus asmeninėms reikmėms. Atsakovai laikytini buitiniais vartotojais, todėl jiems turėtų būti taikomas Gamtinių dujų naujų vartotojų prijungimo įkainių skaičiavimo metodikos IV skyrius – Prijungimo įkainių skaičiavimas buitiniams vartotojams, kuriame toks mokestis nėra numatytas. Šiame skyriuje Mokestis nėra numatytas, todėl ieškovas negalėjo buitiniams vartotojams skaičiuoti Mokesčio, kurį turi mokėti nebuitinis vartotojas.
10. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog atsakovai yra buitiniai vartotojai, siekę įgyti ir vartoti dujas asmeniniams poreikiams, o ieškovas juos traktavo kaip nebuitinius vartotojus siekiančius vartoti dujas buitiniais tikslais ir jiems pritaikė Mokestį, kuris buitiniams vartotojams netaikomas, o taikomas nebuitiniams vartotojams, Sutarties 24.8, 29 ir 32 punktus ir 1 priedą pripažino nesąžiningomis vartojimo sutarties sąlygomis. Teismo pripažintos nesąžiningomis Sutarties sąlygos negalioja nuo sutarties sudarymo. Reikalavimas priteisti Mokestį, kylantį iš negaliojančių Sutarties sąlygų, laikytas nepagrįstu ir atmestas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
11. Ieškovė AB „Energijos skirstymo operatorius“ pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-02-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ieškovas neturi galimybės savo nuožiūra ar pagal vartotojo pageidavimus priskirti vartotoją prie buitinių ar nebuitinių vartotojų kategorijos ir sudaryti su juo atitinkamą sutartį. Sutarties tipas priklauso nuo pageidaujamų dujofikuoti patalpų paskirties, kadangi naujo vartotojo priskyrimą prie tam tikros kategorijos vartotojų reglamentuoja Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos (toliau – Tvarka) 35 punktas ir kiti teisės aktai.
11.2. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai siekė patalpas (svečių namus) naudoti savo asmeniniams poreikiams, o ne verslo tikslais, yra nepagrįsta ir prieštaraujanti byloje surinktiems įrodymams, o taip pat teisiniam reglamentavimui.
11.3. Atsakovai pateikė dokumentus dėl negyvenamosios paskirties objekto – viešbučio dujofikavimo, o gavę siūlomas prisijungimo sąlygas ir prijungimo sutarties projektą, jokių pretenzijų ar pastabų nereiškė ir sudarė Sutartį kaip nebuitiniai vartotojai.
11.4. Dujų tiekimo sutartį su trečiuoju asmeniu T. G. pasirašė ne ieškovė, o uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lietuvos energijos tiekimas“, todėl ieškovė nevertino ar trečiasis asmuo dujas naudos buitiniams ar komerciniams tikslams.
11.5. Atsakovai savo valia prisiėmė Sutarties įsipareigojimus, Sutartis buvo sudaryta pagal teisės aktų reikalavimus, o trečiojo asmens T. G. sudaryta dujų tiekimo sutartis nepaneigia atsakovų pareigos tinkamai vykdyti Sutartį ir atsakyti už netinkamą jos vykdymą pagal Sutarties 24.8 ir 32 punktus.
11.6. Trečiojo asmens T. G. pateikta nuotrauka negali būti laikoma tinkamu įrodymu neva 2016 m. gruodžio 18 d. užfiksuotiems skaitiklio rodmenims patvirtinti, kadangi nėra aišku kada tiksliai ši nuotrauka daryta. Abejones, kad nuotrauka daryta ne 2016 m. gruodžio 18 d., patvirtina tai, jog trečiasis asmuo T. G. 2016 m. gruodžio 16 d. deklaravo ir apmokėjo suvartotą dujų kiekį iki 30 m3, tuo tarpu pagal nuotraukoje užfiksuotus rodmenis neva iki 2016 m. gruodžio 18 d. dujų buvo suvartota iki 1179 m3 Tokiu būdu gautųsi, jog vartotojas per 2 dienas turėjo suvartoti 1149 m3, kas savaime yra nerealu.
11.7. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, turėjo atsižvelgti į tai, kad tretieji asmenys į bylą buvo įtraukti jos eigoje (t. y. advokatas nerengė pirminio atsiliepimo į ieškinį), taip pat įvertinti trečiųjų asmenų teiktų procesinių dokumentų kiekį ir apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas bei į tai, kad jis byloje atstovavo trečiuosius asmenis, kurie nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi. Trečiųjų asmenų procesinio dokumento parengimui, nebuvo būtinas specialus pasirengimas ir ypatingos teisinės žinios. Todėl trečiųjų asmenų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
12. Atsakovai E. U. U. ir R. B. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Pastatas viešbutis buvo sunaikintas, Sutarties sudarymo metu formaliai objektas kaip viešbutis buvo registruotas tik registre, nors faktiškai neegzistavo. Šiuo metu ginčo objektai yra registruoti kaip poilsio namai, komercinė veikla juose nėra vykdoma. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai Sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartį.
12.2. Iš Tvarkos 35 punkto reikalavimų akivaizdu, kad naujo vartotojo priskyrimui buitiniams ar nebuitiniams vartotojams neužtenka tik vartotojo nurodyto poreikio, kokiu tikslu jis vartos gamtines dujas, bet turi būti vertinama ir pageidaujamo dujofikuoti objekto paskirtis.
12.3. Sutarties sudarymo metu apeliantas išvadą apie atsakovų tikslus darė vienašališkai, įvertinęs viešame registre įregistruotą prašomo dujofikuoti objekto paskirtį bei atsakovų pateiktus dokumentus, kuriuose nėra konkrečiai ir vienareikšmiškai nurodoma, kad statybos bus vykdomos atsakovų verslo reikmėms.
12.4. Apeliantė baudas, taikomas už nesuvartotą gamtinių dujų kiekį, laiko netesybomis. Tai patvirtina patikslinto ieškinio teiginys, kad: „dėl naujo vartotojo mažesnių faktiškai transportuotų dujų kiekių perdavimo, ar skirstymo kainų viršutinės ribos turėtų didėti, o sumokėti prijungimo sutartyse numatyti minimalių nebuitinio vartotojo transportuotinų kiekių ir pajėgumų mokesčiai šį didėjimą kompensuoja.“ Taigi apeliantas pripažįsta, kad Mokestis, atliekantis kompensacinę funkciją, laikytinas iš anksto nustatytais būsimais nuostoliais, t. y. netesybomis. Ieškiniams dėl netesybų išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju buvo praleistas.
12.5. Byloje nėra duomenų, paneigiančių trečiojo asmens T. G. 2016-12-18 darytos nuotraukos tikrumą: iki 2016-11-30 deklaruotas 30 m3 dujų suvartojimas, iki 2017-01-31 deklaruotas 2 280 m3 dujų suvartojimas, taigi akivaizdu, kad 2016-12-18 faktinis suvartojimas galėjo būti 1 179 m3 dujų.
12.6. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad objektai adresu (duomenys neskelbtini), buvo statomi verslo tikslais ir kad atsakovas tai slėpė.
12.7. Trečiojo asmens T. G. prašytos priteisti išlaidos už advokato pagalbą susidarė dėl apelianto iniciatyva iškeltos civilinės bylos. Vadinasi, būtent apeliantės elgesys yra trečiojo asmens T. G. pirmosios instancijos teisme patirtų išlaidų priežastis, todėl trečiasis asmuo turi teisę gauti patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Tretieji asmenys T. G. ir G. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Apelianto nurodyti argumentai, susiję su konkretaus pastato registruota paskirtimi ir tokios registracijos pagrindu, daromos išvados dėl dujų naudojimo buitinėms ar nebuitinėms reikmėms, yra visiškai nepagrįsti ir neatitinkantys teisės aktų reikalavimų
13.2. Tai, kad Sutarties sudarymo metu bei šiuo metu dujofikuojamas objektas nebuvo registruotas kaip gyvenamosios paskirties, nereiškia, kad pats statinys nėra naudojamas asmeniniams poreikiams tenkinti.
13.3. Nors atsakovai savo gyvenamąsias vietas yra deklaravę kitu adresu, tai savaime nepaneigia fakto, kad Sutarties pagrindu dujofikuotas objektas yra naudojamas ne verslo tikslais.
13.4. Sutartyje numatyti suvartojamų dujų kiekiai yra pakankamai maži, kad juos būtų galima laikyti kaip vartotojo asmeninėms reikmėms sunaudojamą dujų kiekį.
13.5. Nepriklausomai nuo to, kad apeliantas šiuo atveju savo reikalavimus kildina iš atsakovų pareigos sumokėti mokestį, iš esmės reikalavimas yra priteisti Sutartyje numatytas netesybas, nepriklausomai nuo to, kaip tokios netesybos yra įvardintos. Tokie apelianto reikalavimai negali būti patenkinti, kadangi buvo praleistas ieškinio senaties terminas.
13.6. Negalima sutikti ir su apelianto argumentais, neva tretiesiems asmenims nebuvo būtina advokato pagalba, o advokato atlyginimas už suteiktas paslaugas yra per didelis, kadangi byla nėra sudėtinga. Šiuo atveju pažymėtina, kad tretieji asmenys nėra teisininkai, todėl neturi tinkamam dalyvavimui procese reikalingų žinių. Kiekvienas asmuo turi teisę į teisingą bylos išnagrinėjimą, kuri iš principo yra grindžiama ir asmens teise būti tinkamai atstovaujamam.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
15. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apeliaciniame skunde nustatytas ribas. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškinio reikalavimai, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2014 m. balandžio 14 d. atsakovas E. U. U. pateikė apeliantui Prašymą Nr. 15-04-1994 Dėl naujo nebuitinio vartotojo sistemos prijungimo prie AB „Lietuvos dujos“ dujų sistemos, kuriuo prašė prijungti dujas jo sklype, prijungiamo objekto paskirtį nurodė – „Svečių namai“. Prašymo pavyzdinę formą ir esmines nuorodas yra nustačiusi apeliantė. 2015 m. birželio 26 d. atsakovė R. B. pirkimo – pardavimo ir nuomos teisės perleidimo sutartimi savo teises į ½ dalį viešbučio perleido trečiajam asmeniui G. G. (ankstesnė pavardė – K.) ir trečiajam asmeniui T. G. lygiomis dalimis, t. y. po ¼ kiekvienam. Iš šios sutarties matyti, jog tretieji asmenys įsigijo nekilnojamąjį turtą, kuris buvo registruotas kaip ½ viešbučio, o likusi dalis ½ viešbučio buvo atsakovo E. U. U.. 2016 m. liepos 18 d. trečiasis asmuo T. G. pasirašė Buitinio vartotojo gamtinių dujų pirkimo – pardavimo ir paslaugų teikimo sutartį. 2016 m. gruodžio 31 d. apeliantė pateikė atsakovui U. E. U. sąskaitą dėl 296,58 Eur pajėgumų Mokesčio sumokėjimo.
17. Apeliantė pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog apeliantė ne vien pagal VĮ Registrų centras nurodytą pastato paskirtį turi vertinti, ar naujas vartotojas bus buitinis vartotojas ar komercinis. Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1-261 patvirtintu Naujų perdavimo ar skirstymo sistemų nedujofikuotoje teritorijoje įrengimo, naujų vartotojų gamtinių dujų sistemų prijungimo prie perdavimo ar skirstymo sistemų ir vartotojų gamtinių dujų sistemų įrengimo tvarkos apraše (toliau – Tvarka) nėra konkrečiai reglamentuojama, kokius dokumentus turi pateikti naujas vartotojas, teikdamas prašymą dujų įmonei prijungti prie dujų sistemos, tačiau visais atvejais (t. y. tiek iš buitinių, tiek iš nebuitinių vartotojų) reikalaujama pateikti dokumentus, patvirtinančius naujo vartotojo teisę valdyti ir / ar naudotis žemės sklypu ir / ar pastatu.
18. Tvarkos 35 punkte nustatyta, kad vartotojas, pateikęs prašymą prijungti vartotojo dujų sistemą prie skirstymo sistemos, taip pat vartotojas, nepateikęs prašymo prijungti savo dujų sistemos prie skirstymo sistemos, tačiau įgyvendinęs vieną iš žemiau išvardytų reikalavimų, yra laikomas potencialiu buitiniu vartotoju (toliau – potencialus buitinis vartotojas): kai naujo kvartalo dujofikavimo investicijų projekto rengimo metu vartotojas yra gavęs VĮ „Registrų centras“ pažymą apie nuosavybės teisę į įregistruotą žemės sklypą, kurioje nurodyta mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos paskirtis, arba pažymą apie nuosavybę į įregistruotą mėgėjiško sodo sklypą ir dujų įmonė turi tai patvirtinančio dokumento kopiją; kai naujo kvartalo dujofikavimo investicijų projekto rengimo metu vartotojas yra gavęs statybą leidžiantį dokumentą gyvenamosios paskirties pastato statybai ir dujų įmonė turi tai patvirtinančio dokumento kopiją; kai naujo kvartalo dujofikavimo investicijų projekto rengimo metu numatomas dujofikuoti gyvenamosios paskirties pastatas yra teisiškai įregistruotas VĮ „Registrų centras“ ir galima gauti nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą apie vartotojo sklype pastatytą ar statomą gyvenamosios paskirties pastatą.
19. Kaip nurodoma Tvarkos 35 punkte, įvardintus dokumentus pateikęs ar nurodytus veiksmus atlikęs asmuo laikomas tik potencialiu buitiniu vartotoju. Galutinį vertinimą ar potencialus buitinis vartotojas ketina dujas vartoti buitiniais tikslais ar komerciniais atlieka pati apeliantė. Vertinant Tvarkos 35 punkto nuostatas, spręstina, jog jomis apeliantė privalo vadovautis, tačiau jos nėra ir negali būti vienintelis pagrindas, kuriuo remiantis vartotojai turi būti skirstomi į buitinius ir komercinius. Pagal CK 6.2281 straipsnio 2 dalį vartotoju yra laikomas fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis. Apeliantė, vertindama prašymą prijungti vartotojo dujų sistemą prie skirstymo sistemos, atsižvelgdama į nurodytą Civilinio kodekso nuostatą visais atvejais privalo įvertinti, kokiu tikslu bus sudaroma nauja dujų vartojimo sutartis. Atsižvelgdama į tai teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantė sudarydama naujas sutartis su vartotojais privalo vadovautis vien tik Tvarkos 35 nustatytomis taisyklėmis, yra nepagrįsti, todėl atmetami.
20. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė, jog atsakovai pastatą naudoja savo asmeniniais tikslais. Su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija apeliantė nesutinka. Apeliantės teigimu, pastatas VĮ Registrų centras įregistruotas kaip viešbutis ir atsakovas E. U. U., pateikdamas prašymą dėl prijungimo prie dujų sistemos, nurodė, jog šiuo metu objekto paskirtis yra „Svečių namai“. Nors apeliantė tikina, kad spręsdama kokiu tikslu naujas vartotojas vartos dujas, vertina oficialius VĮ Registrų centras duomenis, tačiau šiuo atveju spręstina, jog tai nebuvo padaryta. VĮ Registrų centras pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas kaip viešbutis, tačiau jis yra sugriautas. Akivaizdu, jog sugriautame pastate negali būti vartojamos apeliantės tiekiamos dujos. Žemės sklypas, esantis tuo pačiu adresu, VĮ Registrų centras registruotas rekreacinės paskirties, jame stovi du pastatai, kurie registruoti kaip poilsio namai. Iš pateiktų oficialių VĮ Registrų centras duomenų vienareikšmiškos išvados, jog pastatai naudojami buitiniams poreikiams ar komerciniais tikslais, daryti negalima. Teismo vertinimu, apeliantė įvertindama, tokius duomenis privalėjo dėti pastangas siekiant išsiaiškinti, kokiu tikslu atsakovai vartos dujas, tačiau tokių veiksmų neatliko.
21. Apeliantės vertinimu, atsakovai neįrodė, jog dujos buvo vartojamos buitiniams poreikiams. Kaip jau nurodyta, VĮ Registrų centras pastatai registruoti kaip poilsio pastatai. Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ 7 punktą negyvenamieji pastatai pagal paskirtį skirstomi į pogrupius: viešbučių paskirties pastatai – trumpalaikio apgyvendinimo pastatai (viešbučiai, moteliai ir svečių namai) (minėto reglamento 7.1 punktas) ir poilsio paskirties pastatai – pastatai skirti poilsiui (poilsio namai, turizmo centrai, kempingų pastatai, kaimo turizmo pastatai, vasarnamiai, medžioklės nameliai ir kiti poilsio pastatai) (minėto reglamento 7.13 punktas). Apeliantės teigimu, tai, kad poilsio pastatas nėra laikomas gyvenamosios paskirties, paneigia atsakovų argumentus, jog nurodytus pastatus naudoja savo asmeniniams buitiniams vartojimo poreikiams. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka.
22. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją gyvenamuoju būstu Konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka įsteigta ir užimta patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Taigi, patalpų atitiktį būsto sąvokai lemia EŽTT praktikoje nustatyti kriterijai, o ne nacionalinėje teisėje nustatyta klasifikacija. Nors, Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pastatui nustatyta negyvenamųjų patalpų paskirtis, tačiau pagal faktinę situaciją patalpose gyvenant, tokios patalpos vertintinos kaip gyvenamosios patalpos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-187-687/2018). Iš nurodytos teismų praktikos spręstina, jog vien teisinė patalpos registracija nėra pakankamas pagrindas spręsti, kokios paskirties yra pastatas. Tai, jog pastatas VĮ Registrų centras registruotas kaip poilsio pastatas, nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog jis naudojamas komerciniams tikslams. Kaip minėta, apeliantė prieš sudarydama su atsakovais naujo dujų vartotojo sutartį privalėjo išsiaiškinti kokiam tikslui bus vartojamos dujos, o ne vien vadovautis VĮ Registrų centras teikiama informacija. Pats atsakovas paaiškino, jog pastatą naudoja savo asmeniniais tikslais, jokios komercinės veiklos jame nevykdo. Apeliantė, siekdama pagrįsti ieškinio reikalavimus, turėjo pareigą įrodymi, kad pastatas naudojamas komerciniams tikslams, todėl ji tinkamai pasiūlė atsakovui sudaryti komercinio dujų vartojimo sutartį, tačiau tokios pareigos neatliko. Apeliantei neįrodžius, jog atsakovas dujas vartoja komerciniais tikslais, spręstina, jog su atsakovu turėjo būti sudaryta buitinio vartotojo dujų tiekimo sutartis.
23. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nurodė, jog apeliantė, sudarydama dujų tiekimo sutartį su atsakovu, jį įvertino kaip vartotoją, vartojantį dujas komerciniais tikslais. Tačiau apeliantė dėl to paties pastato, sudarydama dujų tiekimo sutartį su trečiuoju asmeniu T. G., jį įvertino kaip vartotoją – dujas vartojantį buitiniais tikslais. Apeliantė su šiomis pirmos instancijos teismo išvadomis nesutinka, nes ji nėra pasirašiusi dujų tiekimo sutarties su trečiuoju asmeniu. Dujų tiekimo paslaugas pagal sutartį trečiajam asmeniui teikia UAB „Lietuvos energijos tiekimas“. Nors apeliantės nurodytos faktinės aplinkybės yra teisingos, tačiau pažymėtina, jog dėl dujų tiekimo į tą patį pastatą, kuris nėra registruotas kaip gyvenamoji patalpa, dujas tiekiančios bendrovės sudarydamos sutartis, vartotojus vertina skirtingai. Tai, jog su trečiuoju asmeniui buvo sudaryta buitinio vartotojo dujų tiekimo sutartis, patvirtina, kad apeliantė galėjo netinkamai įvertinti atsakovų dujų vartojimo poreikius, todėl galėjo su atsakovais sudaryti netinkamą sutartį.
24. Pagal kasacinio teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktiką teismas ex officio turi kvalifikuoti vartojimo sutartis ir atlikti tokių sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę pagal CK 6.2284 straipsnio 2 dalyje išdėstytus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-272/2011; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2017 m. gegužės 16 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-245-611/2017; 2018 m. vasario 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-17-701/2018).
25. Vartojimo sutarties, vartotojo ir verslininko sąvokos apibrėžtos CK 6.2281 straipsnyje, vartotojo ir verslininko sampratų apibrėžtis pakartota ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 2 straipsnio 19 ir 24 dalyse. CK 6.2281 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi verslininkas įsipareigoja perduoti vartotojui prekes nuosavybės teise arba suteikti paslaugas vartotojui, o vartotojas įsipareigoja priimti prekes ar paslaugas ir sumokėti jų kainą. Šio straipsnio 2 dalyje vartotojas apibūdinamas kaip fizinis asmuo, su savo verslu, prekyba, amatu ar profesija nesusijusiais tikslais (vartojimo tikslais) siekiantis sudaryti ar sudarantis sutartis; šio straipsnio 3 dalyje verslininkas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo arba juridinis asmuo ar kita organizacija, ar jų padalinys, savo prekybos, verslo, amato arba profesijos tikslais siekiantys sudaryti ar sudarantys sutartis, įskaitant asmenis, veikiančius verslininko vardu arba jo naudai. Juridinis asmuo gali būti laikomas verslininku neatsižvelgiant į jo dalyvių teisinę formą.
26. Kasacinio teismo praktikoje, remiantis teisės aktuose pateikta vartojimo sutarties samprata, suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011; 2012 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2012; 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2012; 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-248/2016, 31, 32 punktai). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas.
27. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nustatė, jog atsakovas savo vartojimo poreikių tenkinimui sudarinėjo naujo vartotojo dujų tiekimo sutartį su apeliante. Apeliantė tokių nustatytų aplinkybių nepaneigė. Kaip jau nurodyta, teismų praktikoje nustatyta pareiga teismui ex officio atlikti vartojimo sutarčių nesąžiningų sąlygų kontrolę. Todėl apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovas sudarė su apeliante sutartį savo valia, sutarties sąlygų neginčijo, nereiškia, jog teismas negali vertinti sutarties sąlygų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, jog apeliantė nesąžiningai atsakovams taikė sutarties sąlygas, kurios buitiniams vartotojams netaikomos, todėl Sutarties 24.8, 29 ir 32 punktai ir 1 priedas buvo pripažinti nesąžiningomis Sutarties sąlygomis ir negaliojančiais nuo sutarties sudarymo momento.
28. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka, jog nagrinėjamoje byloje galima vadovautis trečiojo asmens T. G. pateikta nuotrauka, kurioje užfiksuoti skaitliukų parodymai. Kasacinio teismo praktika aiškinant proceso teisės normas, kurios apibrėžia esmines įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra, be kita ko, išaiškinęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2012). Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015).
29. Vertinant bylos medžiagą matyti, jog trečiasis asmuo T. G. 2016 m. lapkričio 30 d. deklaravo 30 m3 dujų suvartojimą, 2017 m. sausio 31 d. deklaravo 2280 m3 suvartojimą. Trečiojo asmens deklaruoto dujų suvartojimo apeliantė neginčijo. Į bylą pateikta foto nuotrauka yra tik dar vienas papildomas įrodymas, pagrindžiantis, jog 2016 m. gruodžio 18 d. faktinis dujų suvartojimas galėjo būti 1179 m3. Kaip minėta, į bylą pateikti įrodymai turi būti vertinami ne atskirai, o vertinant visą įrodymų visetą. Apeliantė pati jokių įrodymų, jog 2016-12-18 negalėjo būti suvartota 1179 m3 dujų, nepateikė. Teismui gretinant byloje esančius įrodymus apie dujų galimą suvartojimą yra spręstina, jog labiau tikėtina, kad atsakovų nurodomas dujų suvartojimas buvo. Vien tai, jog iš byloje esančios foto nuotraukos sudėtinga nustatyti jos padarymo datą ir laiką, nėra pagrindo daryti priešingas išvadas. Kaip nurodyta, pateikta nuotrauka nėra vienintelis įrodymas, kuriuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas darė išvadą apie tikėtiną dujų suvartojimą 2016-12-18 datai. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios insrtancijos teismo atliktu įrodymų byloje vertinimu.
30. Pateiktu apeliaciniu skundu apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria iš jos yra priteistos bylinėjimosi išlaidos trečiojo asmens naudai. Apeliantės vertinimu, tretieji asmenys nebuvo suinteresuoti bylos baigtimi. Trečiųjų asmenų procesinio dokumento parengimui, nebuvo būtinas specialus pasirengimas ir ypatingos teisinės žinios. Apeliacinės instancijos teismas su tokia apeliantės pozicija nesutinka. Trečiųjų asmenų procese teisės ir pareigos yra numatytos CPK 47 straipsnio 2 dalyje. Pagal nurodytą įstatymo nuostatą tretieji asmenys turi visas šalies procesines teises ir pareigas, kurios pusėje jie įstojo, išskyrus teisę pakeisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti ar sumažinti reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį. Nagrinėjamoje byloje tretieji asmenys buvo atsakovų pusėje. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo atsakovų naudai, tretieji asmenys turėjo teisę gauti savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliantės argumentai, jog nebuvo pagrindo priteisti tretiesiems asmenims jų procese patirtų bylinėjimosi išlaidų, atmestini kaip nepagrįsti.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
32. Remiantis išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas palieka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
33. Apeliacinės instancijos teismas pateiktą apeliacinį skundą byloje atmetė. Atsakovas E. U. U. pateikė į bylą duomenis, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kadangi apeliantės skundas atmestas, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš apeliantės.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“, j. a. k. 304151376, atsakovo E. U. U., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 907,50 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui.
Teisėjai Loreta Bujokaitė
Visvaldas Kazakiūnas
Žilvinas Terebeiza