|
|
Baudžiamoji
byla Nr. 1A-272/2010
Procesinio sprendimo
kategorijos: 1.1.5.1.;1.2.3.1.;1.1.7.;1.1.8.1.2.
1.2.14.5.1.;
2.1.15.3.3.2.;
2.3.6.4.5.
|
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
NUOSPRENDIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. gruodžio 17 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio
(pranešėjas),
teisėjų
Kęstučio Jucio ir Viktoro Kažio,
sekretoriaujant
Gabrielei Samaškienei,
dalyvaujant
prokurorui Gintautui Gudžiūnui,
gynėjui
advokatui Jonui Nekrašiui,
išteisintajai
T. G. ,
ekspertams
Jurgiui Sakalui, Egidijui Burdzikui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro
apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d.
nuosprendžio, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
T. G. pagal
BK 129 straipsnio 1 dalį buvo kaltinama tuo, kad 2007 m. spalio 8 d., apie 20
val., tikslus laikas nenustatytas, Kelmės raj., (duomenys neskelbtini).,
A. ir L. Č. priklausančioje lauko virtuvėje, būdama
neblaivi, tyčia virtuviniu peiliu dūrė S. G. vieną kartą
į kairę blauzdą, padarydama jam kiauryminę durtinę – pjautinę kairės blauzdos
žaizdą su didžiosios poodinės venos sužalojimu. Padarytas sužalojimas S. G. sukėlė ūmų nukraujavimą, dėl kurio nukentėjusysis S. G. mirė.
Šiaulių apygardos teismas, priimdamas išteisinamąjį
nuosprendį konstatavo, kad įvykio metu nukentėjusysis S. G. pavojingai
kėsinosi į kaltinamosios T. G. sveikatą ar gyvybę, o ši,
priešindamasi jos atžvilgiu vartojamam smurtui bei neperžengdama būtinosios
ginties ribų, tyčia peiliu dūrė S. G. į kairės kojos
blauzdą ir taip jį mirtinai sužalojo.
Šiaulių apygardos prokuratūros
prokuroras apeliaciniame skunde nurodo,
jog Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. išteisinamasis nuosprendis naikintinas
dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, T. G. atžvilgiu
priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Apelianto teigimu, nuosprendį priėmęs
teismas teisingai įvertino daugumą byloje esančių faktinių aplinkybių, tačiau
padarė nepagrįstas išvadas, jog T. G. veikė būtinosios
ginties sąlygomis.
Skunde nurodoma, kad sprendžiant ar
konkretaus įvykio metu egzistavo būtinosios ginties situacija, būtina nustatyti
ar paties nukentėjusiojo veiksmai įvykio metu atitiko akivaizdaus, realaus ir
pavojingo kėsinimosi požymius; tokio kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą;
kėsinimosi ir gynybos nuo jo pobūdį bei lygiavertiškumą.
Pasak prokuroro, bylos duomenis
nustatyta, jog 2007 m. spalio 8 d., vartojant alkoholinius gėrimus pas A. ir L. Č. , tarp neblaivių išteisintosios T.
G. ir jos sutuoktinio S. G. kilo konfliktas. Žuvusiojo
S. G. kraujyje buvo rasta 2,64 promilės etilo alkoholio,
kas gyvam asmeniui atitinka sunkų girtumo laipsnį, todėl, apelianto teigimu,
jis dėl girtumo kelti realaus pavojaus T. G. sveikatai ar
gyvybei negalėjo. Liudytojai L. Č. , A.
G. ir J. L. patvirtino, jog tokie konfliktai tarp
išteisintosios ir nukentėjusiojo buvo dažni, todėl ir šis konfliktas T. G. nebuvo neįprastas bei negalėjo sukelti didelio
susijaudinimo. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip matyti iš byloje
esančių duomenų, kilus konfliktui tarp išteisintosios ir nukentėjusiojo,
pastarajam panaudojus fizinį smurtą T. G. atžvilgiu, L. Č. juos išskyrė. Todėl darytina išvada, jog bet koks
realus ir akivaizdus pavojus S. G. sveikatai ar gyvybei
buvo pasibaigęs, t.y. būtinosios ginties sąlygos buvo išnykusios. Todėl prokuroras
teigia, kad išteisintoji, būdama stipriai apsvaigusi nuo alkoholio, nukentėjusiajam
peiliu sudavė į pakankamai gyvybiškai svarbią kūno vietą – koją veikdama ne
būtinosios ginties sąlygomis, bet įtakota pykčio, atsiradusio dėl ankstesnio
konflikto su S. G. .
Prokuroras apeliaciniame skunde atkreipia
dėmesį į tai, kad pačios T. G. parodymai apie
nusikalstamos veikos aplinkybes viso bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu
buvo skirtingi. Apelianto nuomone, išteisintosios negalėjimas prisiminti visų
nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių yra apsimestinis siekiant išvengti baudžiamosios
atsakomybės bei įtakotas apsvaigimo nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo
metu.
Prokuroro teigimu, išteisintosios
nusikalstami veiksmai kvalifikuotini pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. T. G. , durdama peiliu nukentėjusiajam į kairę blauzdą,
suprato, kad dėl tokio jos smurto gali atsirasti bet kokie padariniai, tarp jų
ir S. G. mirtis, ir nors tokių padarinių nenorėjo, tačiau
sąmoningai leido jiems kilti, t.y. nužudė savo vyrą S. G. veikdama
netiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į visas bausmei individualizuoti reikšmingas
aplinkybes, prokuroro nuomone, T. G. pagal BK 129
straipsnio 1 dalį skirtina laisvės atėmimo bausmė, artima sankcijoje numatytam
bausmės vidurkiui.
Apeliaciniu skundu prokuroras prašo
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendį panaikinti ir priimti
naują nuosprendį – T. G. pripažinti kalta padarius
nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti dešimties
metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.
Teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras
prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintoji T. G. bei
jos gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Prokuroro apeliacinis skundas
tenkinamas iš dalies.
Pirmosios instancijos teismas T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisino pripažinęs,
kad ji savo vyrui S. G. mirtį sukėlusį sužalojimą padarė
veikdama būtinosios ginties sąlygomis ir neperžengdama jos ribų. Apygardos teismas
nustatė, kad nusikalstamos veikos padarymo dieną išteisintoji T.
G. , jos sutuoktinis S. G. bei liudytojai A. Č. ir L. Č. kartu girtavo
pastariesiems priklausančioje lauko virtuvėje. Kilus žodiniam konfliktui su T. G. , nukentėjusysis S. G. ėmė prieš
pastarąją smurtauti – kelis kartus ranka sudavė į veido sritį ir, išsitempęs ją
į lauką, sudavė smūgius rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas. Pirmosios
instancijos teismas padarė išvadą, jog būtent tuo metu, kai S.
G. kieme prie lauko virtuvės smurtavo prieš T. G. ,
ji ir sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam į kairės kojos blauzdą. Tokia
situacija, nuosprendį priėmusio teismo nuomone, atitinka BK 28 straipsnyje
įtvirtintos būtinosios ginties situacijos sąlygas – kėsinimosi realumą,
akivaizdumą ir pavojingumą, kadangi nukentėjusiojo veiksmų prieš T. G. intensyvumas, pavojingumas, atsižvelgiant į jėgų ir „kitokio“
pranašumo santykį, nulėmė T. G. veiksmus, o jos veiksmų
pobūdis, gynybai panaudotos priemonės, atitiko kėsinimosi pobūdį ir buvo proporcingas
S. G. veiksmams.
Bylą išnagrinėjęs apeliacinės instancijos
teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio,
apygardos teismas, išteisindamas T. G. pagal BK 129
straipsnio 1 dalį, rėmėsi pačios T. G. , liudytojų A. Č. , L. Č. , G. Z. parodymais,
įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis ir kitais byloje
esančiais duomenimis. Įvertinęs šiuos įrodymus, nuosprendį priėmęs teismas
padarė išvadą, jog mirtį sukėlusį sužalojimą išteisintoji T.
G. savo sutuoktiniui padarė tuo metu, kai pastarasis ją spardė parkritusią
ant žemės, greta lauko virtuvės. Teismas konstatavo: „... kaltinamoji pagal
savo kūno sudėjimą ir įvykio aplinkybes, durdama nukentėjusiajam buvo arba
turėjo būti parkritusi ant žemės po nukentėjusiojo pavartoto smurto. Tai iš
dalies nurodė ir pati kaltinamoji, bei liudytoja L. Č. ...“
(nuosprendžio 6 lapas). Iš tokių nuosprendyje nurodytų aplinkybių sektų, kad
lauko virtuvėje tarp sutuoktinių G. prasidėjęs konfliktas tęsėsi
nepertraukiamai – prasidėjęs lauko virtuvėje, vėliau tęsėsi sodybos kieme.
Būtent besitęsiančio konflikto metu, nukentėjusiajam kieme spardant T. G. , pastaroji ir sudavė vieną smūgį peiliu S. G. į kairę blauzdą, būdama būtinosios ginties situacijoje
ir neperžengdama jos ribų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs
byloje esančius duomenis ir atlikęs papildomą įrodymų tyrimą, konstatuoja, kad
tokios pirmosios instancijos teismo išvados yra nepagrįstos ir prieštarauja ne
tik pačios išteisintosios T. G. parodymams viso proceso
metu, bet ir kitiems byloje surinktiems duomenims.
Visų pirma, teisėjų kolegija atkreipia
dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas padarė jokiais objektyviais
bylos duomenimis nepagrįstą išvadą, jog konfliktas tarp T. G.
ir S. G. , tęsėsi nepertraukiamai iki to momento, kai
nukentėjusiajam buvo padarytas mirtį sukėlęs sužalojimas. Be to, jokiais
įrodymais nepagrįsta ir teismo išvada, jog T. G. S. G. peiliu sudavė sodybos kieme, greta lauko
virtuvės, kuomet buvo pargriuvusi nuo nukentėjusiojo prieš ją pavartoto fizinio
smurto.
BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad
teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir
nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai
reiškia, kad teismas turi ištirti ir įvertinti visas aplinkybes, turinčias
reikšmės bylai teisingai išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos
teismas šių reikalavimų nesilaikė, neįvertino visų byloje esančių duomenų,
neteisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines
aplinkybes, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą nuspręsdamas, kad T. G. veiksmuose yra būtinosios ginties sąlygos.
Nors byloje ir nėra tiesiogiai įvykį
mačiusių liudytojų, tačiau baudžiamosios bylos duomenys, gauti apklausus
liudytojus A. Č. , L. Č. ,
išteisintąją T. G. , apžiūrint įvykio vietą, sudaro
netiesioginių įrodymų grandinę, leidžiančią nustatyti tikrąsias įvykio aplinkybes.
Liudytoja L. Č. , duodama parodymus ikiteisminiame tyrime,
teigė, jog 2007 m. spalio 8 d., vakare, ji, A. Č. , T. G. ir S. G. , liudytojai ir jos
sutuoktiniui priklausančioje lauko virtuvėje vartojo alkoholinius gėrimus. Po
kurio laiko S. G. pradėjo konfliktuoti su T. G. , reikalaudamas iš jos pinigų, gautų pardavus
gyvulius. Konfliktui besitęsiant lauke, prie virtuvės, S. G. sudavė
kelis smūgius ranka T. G. į galvos sritį ir, pargriovęs
ją ant žemės, spardė kojomis. Tai pamačiusi liudytoja S. G. ir
T. G. išskyrė. Grįžus į virtuvės vidų, G. ir toliau
tarpusavyje konfliktavo, todėl L. Č. , juos palikusi,
nuėjo į gyvenamąjį namą ir daugiau tą vakarą į lauko virtuvėlę sugrįžusi
nebuvo. L. Č. teigė, jog išeidama nepastebėjo, kad S. G. būtų sužalotas. Kitos dienos rytą, ant lauko virtuvės
grindų liudytoja pastebėjo kraujo dėmę, o ant stalo rado peilį kruvinais
ašmenimis, kurį, išsigandusi, paslėpė skalbimo mašinoje (t.1 b.l. 67, 68).
Liudytojas A. Č. savo ikiteisminiame tyrime duotuose
parodymuose iš dalies patvirtino liudytojos L. Č. parodymus
ir teigė, jog lauko virtuvėje, tarp S. G. ir T. G. kilo žodinis konfliktas. Tačiau liudytojas dėl išgerto
didelio kiekio alkoholio užmigo, todėl nei žuvusiojo S. G. suduotų
smūgių T. G. , nei paties S. G. sužalojimo
momento nematė. Atsikėlęs ryte A. Č. ant lauko virtuvės
grindų pamatė kraujo dėmę, o ant stalo padėtą peilį, kruvinais ašmenimis (t. 1
b.l. 69). Apklausta pirmosios instancijos teisme liudytoja L.
Č. iš dalies pakeitė savo ikiteisminiame tyrime duotus parodymus ir ėmė
teigti, jog smūgius ranka T. G. nukentėjusysis sudavė dar
būnant lauko virtuvėje. Liudytojai sudrausminus S. G. ,
jis išsitempė T. G. į lauką ir ten ją toliau spardė. L. Č. teigė iš karto išėjusi į gyvenamąjį namą ir į lauko
virtuvę daugiau tą vakarą negrįžo (t. 1, b.l. 132-133). Liudytojas A. Č. teisiamajame posėdyje taip pat iš dalies pakeitė savo
parodymus ir ėmė teigti, jog matė, kad būnant lauko virtuvėje ir kilus žodiniam
konfliktui, S. G. sudavė kelis smūgius ranka T. G. , po ko ją ištempė į lauką. Iš karto po to liudytojas
teigė užmigęs, todėl tolimesnio konflikto nematęs (t. 1 b.l. 133-134). Duodama
parodymus apeliacinės instancijos teisme liudytoja L. Č. paaiškino,
kad tarp T. G. ir jos sutuoktinio konfliktai kildavo
dažnai. Įvykio metu išteisintoji ir nukentėjusysis taip pat ėmė konfliktuoti,
vienas kitam priekaištauti. Tuomet S. G. sudavė kelis
smūgius ranka T. G. į veidą, o išsitempęs ją į lauką –
spardė kojomis. Duodama šiuos parodymus L. Č. kategoriškai
patvirtino, kad tuo metu, kai S. G. T.
G. mušė lauke, nei vienas iš bekonfliktuojančių peilio neturėjo ir jo
nepanaudojo (t. 2 b.l. 72). Liudytojas A. Č. , apklaustas
apeliacinės instancijos teismo posėdyje, parodė, jog tarp G. konfliktai būdavo
dažni, jie abu vienas prieš kitą smurtaudavo. Įvykio metu sutuoktiniai taip pat
susipyko, ėmė vienas kitam priekaištauti, stumdėsi, laistė vienas kitą
vandeniu. Šio konflikto metu T. G. tai pabėgdavo iš lauko
virtuvėlės, tai vėl į ją sugrįždavo. Liudytojas teigė matęs S.
G. suduodant kelis smūgius ranka T. G. į galvos
sritį, tačiau tolimesnio konflikto nematė, kadangi virtuvėje užmigo (t. 2 b.l.
71).
Taigi, iš pirmiau aptartų liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymų viso proceso
metu matyti, kad jie nebuvo visiškai nuoseklūs ir vienodi. Tačiau visuose parodymuose
A. Č. ir L. Č. vienodai aiškino, jog
išgertuvių metu G. lauko virtuvėje konfliktavo, vienas kitam prieštaravo,
stumdėsi. Vėliau nukentėjusysis sudavė kelis smūgius ranka T.
G. į galvos sritį. Išsitempęs ją į lauką, ten T. G. mušė
kojomis, suduodamas smūgius į įvairias kūno vietas. Taigi, nei vienas byloje
apklaustas liudytojas savo parodymuose nepatvirtino pirmosios instancijos
teismo įrodyta pripažintos aplinkybės, jog T. G. nukentėjusiajam
smūgį peiliu sudavė ir jį mirtinai sužalojo sodybos kieme, besigindama nuo jo
aktyviai vartojamo fizinio smurto. Priešingai, kaip matyti iš liudytojos L. Č. parodymų ikiteisminiame tyrime, ji išskyrė
besipykstančius ir lauke besimušančius G., ir visi kartu vėl grįžo į lauko
virtuvę. Liudytoja teigė nemačiusi peilio nei pas išteisintąją, nei pas
nukentėjusįjį. Tai reiškia, kad, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje, T. G. savo vyrui smūgį peiliu
sudavė ne jiems būnant lauke, kuomet S. G. intensyviai
smurtavo prieš savo sutuoktinę, o lauko virtuvėje. Nors L. Č.
tokius savo parodymus apie tai, kad besipykstančius G. lauke išskyrė ir
tokiu būdu konfliktą nutraukė, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose iš
dalies pakeitė teigdama, jog paliko bekonfliktuojančius sutuoktinius kieme ir
nematė konflikto pabaigos, tačiau teisėjų kolegija jais remiasi tiek, kiek juos
patvirtina kiti byloje esantys duomenys. Tuo tarpu įvertinus įvykio vietos
apžiūros protokole užfiksuotus duomenis, apeliacinės instancijos teisme
apklaustų policijos pareigūnų, dalyvavusių įvykio vietos apžiūroje, parodymus
akivaizdu, jog išteisintoji nukentėjusiajam mirtį sukėlusį sužalojimą padarė
būtent lauko virtuvėje.
Iš įvykio vietos apžiūros protokolo
matyti, kad Č. lauko virtuvėje, netoli stalo, ant žemės rastos dėmės, panašios
į kraują (t.1 b.l. 13-17). Apeliacinės instancijos teisme apklausti policijos
pareigūnai I. K. ir L. V. vienodai parodė,
kad jie dalyvavo apžiūrint įvykio vietą tiek G. namo kieme, kur buvo rastas S. G. lavonas, tiek Č. priklausančioje lauko virtuvėje.
Apžiūrint lauko virtuvę, jos viduje, ant grindų, prie stalo buvo rastos dėmės,
panašios į kraują, o skalbimo mašinoje surastas ir paimtas peilis su kraują
primenančiais sutepimais. Apžiūrint kiemo teritoriją prie lauko virtuvės, jokių
grumtynių žymių neaptikta, buvo rasti tik nedideli kraujo lašai, kurie,
liudytojų teigimu, galimai palikti einančio ir kraujuojančio žmogaus (t. 2 b.l.
51-53). Taigi, iš pirmiau aptartų duomenų galima daryti neabejotiną išvadą, kad
T. G. nukentėjusįjį S. G. sužalojo
ne grumtynių metu kieme, šalia lauko virtuvės, o jos viduje, kur ir buvo rastos
kraujo dėmės bei peilis, kuris pagal Teismo medicinos instituto Medicinos
kriminalistikos specialistų išvadą Nr. MK 3/08(01) (t. 1 b.l. 54-58), tikėtina,
buvo panaudotas padarant S. G. mirtiną sužalojimą. Šiais
pirmiau aptartais duomenimis nustatytos aplinkybės paneigia pirmosios
instancijos teismo išvadą, jog S. G. prieš T. G. įvykio metu smurtavo nepertraukiamai, o išteisintoji,
besigindama, tokio smurtavimo metu ir sudavė vieną smūgį peiliu S. G. į kairę blauzdą. Pirmiau aptarti duomenys leidžia
daryti pagrįstą išvadą, jog įvykio metu, tarp išteisintosios ir jos sutuoktinio
buvo kilęs eilinis buitinis konfliktas, kurį sukėlė asmeniniai nesutarimai ir
įtakojo išgertas alkoholis. Byloje esanti Teismo medicinos specialisto išvada
Nr. G 2050/07(04) (t. 1 b.l. 97) patvirtina, kad, kaip teisingai nurodė
pirmosios instancijos teismas, nusikalstamos veikos padarymo dieną, S. G. smurtavo prieš T. G. – sudavė
jai du smūgius į nosies ir pakaušio sritis, padarydamas galvos muštinę žaizdą
bei nubrozdinimus nosies srityje. Tačiau, sprendžiant klausimą, ar pavojingas
kėsinimasis nebuvo pasibaigęs ar atremtas, itin svarbu tiksliai nustatyti
pavojingo kėsinimosi pradžią ir pabaigą. Būtent šios aplinkybės pirmosios
instancijos teismas nenustatė ir nuosprendyje neaptarė. Iš pirmiau aptartų
duomenų matyti, kad nukentėjusysis S. G. prieš T. G. pradėjo smurtauti lauko virtuvėje, ten suduodamas
smūgius ranka į galvos sritį. Vėliau ištempė ją į kiemą, kur sudavė nenustatytą
kiekį smūgių koja į įvairias kūno vietas. Tačiau byloje nėra jokių objektyvių
duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad T. G. ,
besigindama būtent nuo šių S. G. smurtinių veiksmų,
sudavė vieną smūgį peiliu į kairę blauzdą. Akivaizdu, kad ir po šių S. G. suduotų smūgių buvo toliau girtaujama Č. priklausančioje
virtuvėje, kur, vėliau T. G. ir sužalojo savo sutuoktinį.
Todėl, net ir pripažinus, jog S. G. , suduodamas smūgius
rankomis ir kojomis T. G. lauko virtuvėje ir šalia jos
esančiame kieme, pavojingai kėsinosi į išteisintosios sveikatą ar net gyvybę ir
todėl ji turėjo pagrindą gintis nuo tokių pavojingų veiksmų, akivaizdu, jog
išteisintoji savo sutuoktiniui mirtiną sužalojimą peiliu padarė ne tokio
kėsinimosi metu, o vėliau, kai pavojingas kėsinimasis jau buvo pasibaigęs.
Tai, kad T. G. padarydama
mirtiną sužalojimą S. G. veikė ne būtinosios ginties
sąlygomis, iš dalies patvirtina ir pačios T. G. byloje
duoti parodymai. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo
išvada, jog T. G. parodymai viso proceso metu nebuvo
nuoseklūs ir vienodi. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas įvykio
situaciją ir juos interpretavo netinkamai, iškreipdamas jų tikrąją esmę. Antai,
pirmosios apklausos ikiteisminiame tyrime metu, aiškindama nukentėjusiojo S. G. sužalojimo aplinkybes, išteisintoji neigė iš vakaro
girtavusi su sutuoktiniu pas Č., nurodė, kad S. G. 2007
m. spalio 8 d. vakare grįžo į namus apsvaigęs nuo alkoholio ir ėmė ją mušti –
sudavė kelis smūgius ranka ir spardė kojomis. Po šių nukentėjusiojo suduotų smūgių
ji pabėgo ir nakvojo garaže. Ryte ant laiptų rado sužalotą ir mirusį S. G. (t. 1 b.l. 71). Vėliau, 2007 m. spalio 10 d. vykusios
apklausos metu išteisintoji pakeitė parodymus ir visiškai pripažino savo kaltę
dėl S. G. nužudymo. Parodė, jog nusikalstamos veikos
padarymo dieną su vyru ir A. Č. bei L. Č.
girtavo pastariesiems priklausančioje lauko virtuvėje. Begeriant
alkoholinius gėrimus, S. G. iš T. G. ėmė
reikalauti pinigų už parduotus gyvulius, todėl tarp jų kilo žodinis konfliktas.
Tuomet nukentėjusysis atsistojo ir norėjo jai suduoti, tačiau jam to padaryti
nepavyko, tuomet T. G. griebė ant stalo buvusį peilį ir
juo sudavė savo vyrui į koją. Aiškindama tokio savo poelgio priežastį, T. G. nurodė, kad jai buvo užėję „nervai“, t.y. buvo
supykusi, todėl ir sudavė vieną smūgį peiliu S. G. . Grįžusi
namo, T. G. rado savo vyrą S. G. prie
namo durų. Ten tarp jų vėl kilo konfliktas, kurio metu nukentėjusysis jai
sudavė kelis smūgius ranka į galvą. Nuo suduotų smūgių T. G. nukrito
ant žemės. Siekdama išvengti tolimesnio konflikto, į namus ji nėjo, o pernakvojo
„tvartuke“. Atsibudusi ryte rado S. G. negyvą gulintį ant
namo laiptų (t. 1 b.l. 77-79). Kitos apklausos ikiteisminiam tyrime metu T. G. iš dalies patvirtino savo ankstesnių parodymų teisingumą,
tačiau ėmė teigti, jog neatsimena, kokiomis aplinkybėmis ir ar iš viso dūrė
savo vyrui peiliu į kairę blauzdą. Ji aiškino, kad įvykio metu buvo stipriai
apsvaigusi nuo alkoholio, todėl S. G. sužalojimo
aplinkybių neatsimena (t. 1 b.l. 83). Tuo tarpu apklausta pirmosios instancijos
teisme T. G. neneigė dūrusi peiliu S.
G. į kairę blauzdą, tačiau negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis tai
padarė, kadangi dėl didelio išgerto alkoholio kiekio įvykio aplinkybių
neatsimena (t.1 b.l. 130-131). Taigi, iš pirmiau aptartų išteisintosios T. G. parodymų ikiteisminiame tyrime bei pirmosios instancijos
teisme matyti, kad ji neneigia sudavusi vieną smūgį peiliu S.
G. į kairę blauzdą. Tačiau, dėl išgerto alkoholio, negalėjo tiksliai
nurodyti tikrųjų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Išteisintoji nei
vienuose savo parodymuose nenurodė, jog savo sutuoktiniui mirtį sukėlusį
sužalojimą padarė būtent tuo metu, kai jis prieš ją smurtavo. Tuo tarpu
apygardos teismas, nuosprendžio aprašomojoje dalyje, dėstydamas T. G. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, nurodo, jog:
„Kaltinamoji apklausiama teismo posėdyje nurodė, kad gerai neprisimena, kaip
susipyko su vyru, kaip jam įdūrė peiliu, kaip ir kada peilį paėmė nuo stalo
lauko virtuvėje, tačiau paaiškino, kad kiek pamena – susipyko dėl pinigų, kurių
reikalavo vyras norėdamas dar išgerti, prisimena, kad vyras ją pradėjo mušti
rankomis, o jai parkritus spardė, kad peiliu galėjo įdurti vyrui būdama jo
pargriauta, norėdama, kad jis nustotų ją mušęs (b.l. 130-139, t.1)“
(nuosprendžio 2 lapas). Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo, užfiksuoto t.
1 b.l. 130-139 matyti, kad tokių teismo nuosprendyje užfiksuotų parodymų, jog T. G. peiliu S. G. dūrė nuo suduotų
smūgių gulėdama ant žemės ir besigindama nuo nukentėjusiojo smurtinių veiksmų, kurie
yra itin reikšmingi taikant BK 28 straipsnio nuostatas, išteisintoji nedavė. Aplinkybes,
jog smūgį peiliu S. G. sudavė netrukus po pastarojo
pavartoto fizinio smurto, T. G. nurodė gerokai vėliau,
2010 m. sausio 27 d. įvykusio teisiamojo posėdžio metu, kuomet į bylą įstojo
naujas gynėjas, paprašęs teismo leisti užduoti papildomus klausimus T. G. . Šios apklausos metu išteisintoji dar kartą pakeitė
savo parodymus ir ėmė teigti, kad nukentėjusysis jai ne tik sudavė smūgius
ranka į galvos sritį, tačiau buvo pagriovęs ant žemės bei tampė už plaukų.
Būtent tuo metu ji paėmė ant stalo buvusį peilį ir sudavė juo S.
G. į kairę blauzdą (t. 2 b.l. 17-22). Iš T. G. parodymų
viso proceso metu matyti, jog ji parodymus apie S. G. sužalojimo
aplinkybes nuolat koregavo, priklausomai nuo jai užduodamų klausimų turinio bei
formulavimo būdo. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į
tai, kad išteisintosios T. G. parodymai viso proceso metu
nebuvo nuoseklūs ir vienodi, šiais pirmosios instancijos teisme duotais
parodymais remiasi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje esantys duomenys.
Įvertinus liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymus
viso proceso metu akivaizdu, jog nei vienas iš jų nepatvirtino matęs, kad
būtent tuo metu, kai S. G. smurtavo prieš išteisintąją, T. G. sudavė vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam į kairę
blauzdą. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas,
nuosprendyje nurodydamas, jog T. G. vienintelis tikslas,
kurio siekdama ji sudavė vieną smūgį peiliu S. G. į koją,
buvo ištrūkti iš nukentėjusiojo ir išvengti jos atžvilgiu smurtinių veiksmų,
taip pat nebuvo tikslus. Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, pakartotinės apklausos
teisiamajame posėdyje metu, T. G. , atsakydama į gynėjo
klausimus, nurodė, jog smūgį peiliu sutuoktiniui sudavė norėdama išvengti prieš
ją vartojamos fizinės prievartos. Tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į
tai, kad ankstesnėse apklausose išteisintoji kaip savo neteisėtų veiksmų motyvą
nurodė pyktį, kilusį abipusio konflikto su S. G. metu. Iš
byloje esančių Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertų išvadų matyti, kad
šį motyvą T. G. nurodė ir atliekant ekspertinius tyrimus.
Antai, iš Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto Nr. 86 TPK-223
(t. 2 b.l. 3-5) matyti, kad pakartotinai atvykusi teismo psichiatriniam,
psichologiniam ištyrimui T. G. iš esmės atpasakojo tas
pačias įvykio aplinkybes, nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo
apsvaigusi nuo alkoholio, tarp judviejų su sutuoktiniu kilo žodinis konfliktas
(„jis man pasakė, aš jam atsakiau“), susistumdymas. Tuomet ji, supykusi,
pagriebė nuo stalo peilį ir juo dūrė S. G. į koją. Iš
skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apygardos teismas, vertindamas tokius T. G. parodymus apie tai, kad inkriminuojamus nusikalstamus
veiksmus padarė įtakota pykčio, atmetė nurodydamas, jog „viso įvykio, kurį atskleidžia
visuma bylos duomenų, kontekste šios sąvokos turi kiek kitokią, žymiai platesnę
reikšmę ir negali būti tiesiogiai siejamos su kaltinamosios vidinėmis paskatomis,
apibrėžiančios jos veiksmų motyvą“. Tačiau teisėjų kolegija su tokiomis teismo
išvadomis nesutinka. Iš Teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akto
Nr. 86TPK-37 (t.1 b.l.176-179) matyti, kad T. G. nei
nusikalstamos veikos padarymo metu, nei bylos tyrimo ir teisminio nagrinėjimo
metu nesirgo psichikos sutrikimu, galėjo pilnai teisingai suprasti savo
veiksmus ir juos valdyti. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo teigti, kad T. G. , savo parodymuose teigdama, jog smūgį peiliu S. G. sudavė iš pykčio, nesuprato duodamų parodymų esmės.
Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktas šių T. G. žodžių platesnis interpretavimas yra nepagrįstas
jokiais objektyviais bylos duomenimis.
Įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes,
teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas,
jog T. G. , suduodama vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam S. G. į kairę blauzdą, veikė būtinosios ginties sąlygomis ir
neperžengė jos ribų, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei padarė
nepagrįstas ir neteisingas išvadas. Nuosprendis pagrįstu laikomas tada, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės
ar kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai
ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Esant pirmiau išdėstytoms
aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Šiaulių apygardos teismo
nuosprendis, kuriuo T. G. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
išteisinta, naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis. Teisėjų kolegija
sprendžia, jog kaltinamajame akte T. G. nusikalstama
veika buvo teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Iš bylos
duomenų matyti, kad nukentėjusysis S. G. ir T. G. buvo sutuoktiniai. BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte
numatyta kvalifikuota nužudymo sudėtis – savo artimo giminaičio ar šeimos nario
nužudymas. Pagal formuojamą teismų praktiką, sutuoktinis pripažįstamas šeimos
nariu. Tačiau, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad T. G. nusikalstama
veika padaryta 2007 m. spalio 8 d. Tuo tarpu baudžiamasis įstatymas, numatanti
šią kvalifikuotą nužudymo sudėtį, įsigaliojo 2008 m. birželio 27 d. Baudžiamojoje
teisėje galioja principas, kad veiką kriminalizuojantis, bausmę griežtinantis
ar kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį sunkinantis
baudžiamasis įstatymas neturi grįžtamosios galios.
Pagal BK 129 straipsnio 1 dalį
atsako tas, kas tyčia nužudė kitą žmogų. Iš
byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados Nr. M 734/07(04) matyti, kad
nukentėjusysis S. G. mirė nuo kiauryminės durtinės –
pjautinės kairės blauzdos žaizdos su didžiosios poodinės kojos venos
sužalojimu, sukėlusios ūmų nukraujavimą (t. 1 b.l. 26-29).
Teisėjų kolegija, įvertinusi
pirmiau aptartus T. G. , liudytojų A. Č.
ir L. Č. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolo
duomenis, byloje esančias specialisto išvadas, konstatuoja, jog šie įrodymai
leidžia daryti neabejotiną išvadą, kad teismo medicinos specialisto išvadoje
konstatuotą sužalojimą, sukėlusį S. G. mirtį, padarė ne
kas kitas, o būtent T. G. , suduodama vieną smūgį peiliu
nukentėjusiajam į kairę blauzdą. Tarp šio T. G. suduoto
smūgio peiliu ir kilusių padarinių – S. G. mirties yra
tiesioginis priežastinis ryšys. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų,
leidžiančių daryti išvadą, kad mirtį sukėlusį sužalojimą S.
G. galėjo padaryti kiti asmenys.
Nustatydama subjektyvuosius BK
129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, teisėjų kolegija
sprendžia, kad byloje esantys duomenys neduoda pagrindo išvadai, jog T. G. , suduodama vieną smūgį peiliu nukentėjusiajam į kairę
blauzdą, turėjo užsibrėžtą tikslą nužudyti S. G. . Tačiau
ji, suduodama vieną smūgį peiliu S. G. į kairę blauzdą,
akivaizdžiai suvokė savo veiksmų pavojingumą. Sąmoningas, konflikto metu
suduotas smūgis peiliu patvirtina, kad turinti gyvenimiškos patirties ir būdama
normalaus protinio išsivystymo T. G. suprato, kad daro kito žmogaus sveikatai
bei gyvybei pavojingą veiką, ir, tai suvokdama, atitinkamai negalėjo
nenumatyti, kad nuo tokių smūgių nukentėjusiajam gali būti padaryti jo
sveikatai ar net gyvybei pavojingi sveikatos sutrikdymai. Ir nors T. G. nenorėjo savo sutuoktinio mirties, tačiau sąmoningai
leido tokiam padariniui atsirasti, t.y. buvo abejinga galimam nukentėjusiojo gyvybės atėmimui. Šios išdėstytos aplinkybės atitinka netiesioginės
tyčios požymius, numatytus BK 15 straipsnio 3 dalyje.
Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms,
kolegija pripažįsta, kad T. G. ,
veikdama netiesiogine tyčia, nužudė nukentėjusįjį savo sutuoktinį S. G. , tarp jos veiksmų ir
nukentėjusiojo mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jos veika
kvalifikuotina pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.
Remiantis pirmiau išdėstytu, teisėjų
kolegija nustato, kad T. G. nusikalstama veika buvo
padaryta tokiomis aplinkybėmis:
T. G. , būdama apsvaigusi nuo alkoholio, 2007 m. spalio 8
d., apie 20 val., tikslus laikas nenustatytas, Kelmės raj., (duomenys
neskelbtini)., A. ir L. Č. priklausančioje lauko
virtuvėje, asmeninio konflikto su S. G. metu, tyčia
virtuviniu peiliu dūrė S. G. vieną kartą į kairę blauzdą,
padarydama jam kiauryminę durtinę – pjautinę kairės blauzdos žaizdą su
didžiosios poodinės venos sužalojimu. Padarytas sužalojimas S.
G. sukėlė ūmų nukraujavimą, dėl kurio nukentėjusysis S.
G. mirė.
Pačios T. G. ,
liudytojų A. Č. ir L. Č. parodymais
nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu T. G. buvo
apsvaigusi nuo alkoholio. Bylos duomenimis nustatyta ir tai, kad ši aplinkybė
turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui – tai patvirtina pačios
nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei T. G. parodymai
viso proceso metu, kuriuose ji nuosekliai tvirtino, kad įvykio metu ji buvo
stipriai apsvaigusi nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos
padarymui. Antai, pirmosios instancijos teisme T. G. teigė,
jog: „Girtumas įtakos turėjo, jeigu būčiau buvusi blaivi, tai tikrai nebūčiau
dūrusi“ (t. 1 b.l. 130). Atsižvelgiant į tai, T. G. atžvilgiu
pripažįstama BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatyta atsakomybę sunkinanti
aplinkybė.
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte
numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – nusikalstamos veikos padarymui
įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys. Tai
reiškia, kad kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į
provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kai
nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš
jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie
tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus
asmenis, ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis
neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu
atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos
kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo,
nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko
veiką prieš jį.
Pirmiau aptartais bylos
duomenimis nustatyta, kad tarp T. G. ir nukentėjusiojo S. G. praeityje asmeniniai konfliktai buvo dažni, neretai
pasibaigdavę fizinio smurto vartojimu. Nusikalstamos veikos padarymo metu tarp T. G. ir jos sutuoktinio kilo žodinis konfliktas, kurio
iniciatorius buvo pats nukentėjusysis – jis ėmė reikalauti iš T.
G. pinigų, gautų pardavus gyvulius. Netrukus S. G. ėmė
smurtauti prieš savo sutuoktinę – sudavė smūgius rankomis ir kojomis T. G. į įvairias kūno vietas ir padarė pirmiau nurodytoje
teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus. Taigi,
nustatytos aplinkybės patvirtina, kad toks nukentėjusiojo elgesys paskatino T. G. veiksmus prieš jį, todėl teisėjų kolegija konstatuoja,
kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymui
įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo S. G. elgesys ir
tai yra T. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta
BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte.
Pagal baudžiamąjį įstatymą už nusikalstamos veikos padarymą skiriama
tik tokios rūšies ir tokio dydžio bausmė, kokia numatyta BK straipsnio,
pagal kurį asmuo teisiamas, sankcijoje (BK 54 straipsnio 1 dalis). Tik
išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo
įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti BK 54 straipsnio 3 dalyje ir BK 62 straipsnyje. BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai
sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo
principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis BK 62 straipsnio
nuostatomis.
Apeliacinės instancijos teismas,
svarstydamas bausmės paskyrimo ir individualizavimo klausimą T.
G. , konstatuoja, kad nėra galimybės jos atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio
nuostatų, kadangi nenustatytos BK 62 išdėstytos sąlygos.
Tačiau kiekvienas nusikaltęs
asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos
aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė
atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas
bausmei individualizuoti, taip pat ir į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo
principo viršenybę. Baudžiamajame įstatyme yra įtvirtinta nuostata, kad jeigu
straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikaltimą, sankcijoje
numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas
vadovaudamasis bausmės paskirtimi gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Tai reiškia, kad teismas, įvertinęs veikos pavojingumą ir visas jau paminėtas
kitas bylos aplinkybes bei padaręs išvadą, jog kaltininkui konkretaus
straipsnio sankcijoje numatyta švelniausioji bausmė nėra teisinga, gali
motyvuotai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, t. y. gali
konkrečioje byloje kaltininkui nustatyti kitokias, individualizuotas bausmės
ribas, nuosprendyje nurodydamas, kokios yra išimtinės aplinkybės, kad
straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už šios
nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui.
Teisėjų kolegija, svarstydama T. G. skirtinos bausmės klausimą, vertina ir atsižvelgia į
šias byloje nustatytas aplinkybes: atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nusikalstamos
veikos padarymui įtakos turėjo rizikingas nukentėjusiojo elgesys; T. G. asmenybę – anksčiau teista nebuvo, administracine
tvarka nebausta, charakterizuojama teigiamai
(t. 1, b. l. 92); mažesnį rūšinį
padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą – nužudymas padarytas vienu smūgiu
peiliu, suduodant į kojos blauzdą, veikiant netiesiogine tyčia; nusikaltimas
padarytas 2007 metais, nuo to laiko nėra duomenų, kad T. G. būtų
padariusi kokius nors teisės pažeidimus. Atsižvelgdama į šias bausmės
individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų
kolegija sprendžia, jog nepaisant to, kad T. G. padarė labai sunkų nusikaltimą, bausmės tikslai
bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus,
pritaikius jos atžvilgiu BK 54
straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnę, nei įstatyme numatyta,
bausmę. Be to, teisėjų kolegija, skirdama T. G. bausmę,
atkreipia ypatingą dėmesį ir į jos santykius su nukentėjusiuoju iki
nusikalstamos veikos padarymo. Kaip jau buvo minėta, byloje esantys duomenys
patvirtina, jog S. G. buvo ūmaus būdo, nervingas žmogaus,
dažnai vartodavo alkoholinius gėrimus, dažnai konfliktuodavo su T. G. , o konfliktų metu smurtaudavo prieš ją. Tokių
konfliktų metu T. G. neretai patirdavo įvairaus pobūdžio
sužalojimų. Taigi akivaizdu, kad dėl nukentėjusiojo gyvenimo būdo, nuolatinio
girtavimo bei konfliktiško būdo, T. G. buvo įtemptoje
emocinėje būklėje. Svarbi aplinkybė, sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies
taikymą T. G. atžvilgiu, kolegijos nuomone, yra ir
nukentėjusiųjų – G. vaikų pozicija. Iš jų parodymų ir bylos duomenų matyti, kad
jie byloje civilinio ieškinio nereiškia, prašo motions nebausti. Tokį prašymą
jie motyvuoja tuo, kad tėvas S. G. buvo ūmaus
charakterio, nuolat girtaudavo bei smurtaudavo ne tik prieš sutuoktinę, bet ir
prieš juos. Tuo tarpu T. G. visą laiką viena rūpinosi
vaikais bei ūkiu. Teisingumo principo įgyvendinimas paskiriant bausmę
kaltininkui – tai ne tik nusikalstamos veikos, jos padarymo aplinkybių,
kaltininko asmenybės įvertinimas. Ne mažiau svarbus šia prasme yra ir nuo
nusikaltimo nukentėjusiųjų asmenų teisėtų interesų suvokimas ir siekis juos
apsaugoti bei baudžiamajame įstatyme numatytomis priemonėmis ginti. Todėl
bausmė teisinga tada, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir
nukentėjusiojo interesai. Šiuo atveju akivaizdu, kad nukentėjusiųjų interesai
bus apsaugoti T. G. paskyrus švelnesnę, nei BK 129 straipsnio
1 dalies sankcijoje numatytos bausmės minimalus dydis, bausmę. Taigi,
įvertinusi pirmiau aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog
nukentėjusiojo S. G. būdas, elgesys su T.
G. iki nusikalstamos veikos padarymo, mažesnis rūšinis padarytos
nusikalstamos veikos pavojingumas, nustatyta kaltės forma, kaltininkę teigiamai
charakterizuojančios aplinkybės yra išimtinės ir jų nustatymas leidžia taikyti
BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas T. G. atžvilgiu
paskiriant jai pagal BK 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausmę, jos dydį
nustatant mažesnį, nei sankcijoje numatyta minimali bausmės riba.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio
2 punktu,
n u s p r e n d ž i a:
Šiaulių apygardos teismo 2010
m. vasario 26 d. nuosprendį, kuriuo T. G. pagal BK 129
straipsnio 1 dalį išteisinta, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
T. G. pripažinti kalta padarius nusikalstamą
veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3
dalį, paskirti bausmę – laisvės atėmimą penkeriems (5) metams, bausmę atliekant
pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 66
straipsniu, į bausmės laiką įskatyti kardomajame kalininime išbūtą laiką nuo
2007 m. spalio 9 d. iki 2007 m. spalio 10 d.
Bausmės pradžią T. G. skaičiuoti nuo sulaikymo dienos.
Kolegijos pirmininkas Albinas Bielskis
Teisėjai Kęstutis
Jucys
Viktoras
Kažys