Baudžiamoji
byla Nr. 2K-536/2010
Procesinio
sprendimo kategorijos:
1.1.8.10.2;
1.1.8.10.5; 1.2.14.1.2.2;
2.1.2.2; 2.1.2.9; 2.1.4.5.5; 2.1.7.4.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS
TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. lapkričio 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos
Rakauskienės, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso
tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. S. kasacinį
skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d.
nuosprendžio, kuriuo G. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos
Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems
metams aštuoniems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalimis,
paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Klaipėdos rajono apylinkės
teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta
laisvės atėmimo bausmė nustatyta trejiems metams aštuoniems mėnesiams, ją
atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytos bausmės, visiškai atliktos pagal
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį ir 2007 m.
rugsėjo 28 d. nutartį.
Taip pat skundžiama Klaipėdos
apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio
29 d. nutartis, kuria nuteistojo G. S. apeliacinis skundas atmestas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Benedikto
Stakausko pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
G. S. nuteistas už tai,
kad jis 2007 m. gegužės 18 d., laikotarpiu nuo 23.30 val. iki 24.00 val.,
Gargžduose, (duomenys neskelbtini) pro neužrakintas namo duris įsibrovė
į A. Š. nuomojamą butą ir pagrobė šiam priklausantį stacionarų kompiuterį
(procesorių su monitoriumi), kurio vertė 2783,75 Lt, mobiliojo ryšio telefoną
,,Nokia 6020“, kurio vertė 180 Lt, mobiliojo ryšio telefoną ,,Samsung“, kurio
vertė 100 Lt, bei 160 Lt grynųjų pinigų; iš viso pagrobė A. Š. priklausančio
turto už 3223,75 Lt.
Kasaciniu skundu nuteistasis G. S.
prašo panaikinti Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d.
nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2010 m. balandžio 29 d. nutartį ir bylą nutraukti. Jis nurodo, kad
nusikaltimo, už kurį nuteistas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, nepadarė. Pagal
bylos medžiagą įsibrovimo į butą nebuvo. Kasatoriaus pirminiais parodymais
nustatyta, kad, įėjęs pro neužrakintas duris, jis iš anksto nenumatė ir neplanavo
vagystės, o ją įvykdė tik pamatęs viduje miegančius žmones (A. Š. ir du jo vaikus).
Todėl, jo nuomone, nusikalstama veika turėtų būti kvalifikuojama pagal BK 178 straipsnio
1 dalį. Kasatoriaus nuomone, teismas nesiaiškino vagystės aplinkybių, buvo šališkas
(BPK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), rėmėsi pirminiais parodymais, kurie
buvo išgauti neteisėtais būdais (pareigūnai E. Peleckis ir M. Stanslovas,
tyrėja J. Udovenkienė vertė duoti parodymus prieš jo valią,
prisipažinti, naudojant psichologinį spaudimą), apklausose, parodymų
patikrinimo vietoje; teismo posėdyje nedalyvaujant gynėjui, buvo remtasi
tik jam nenaudingais parodymais. Kasatoriaus teigimu, teismas, norėdamas
pasunkinti jo padėtį, pažeidė teisingumo principą subendrindamas bausmes esant
idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai (bausmė subendrinta ne apėmimo, bet visiško
sudėjimo būdu), t. y. nubaudė jį antrą kartą dėl nusikaltimo, už kurį
bausmę jau buvo atlikęs. Anot jo, teismas šiuo savo veiksmu pažeidė BPK 1 straipsnio
1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 dalių nuostatas. Kasatorius išreiškia
nepasitenkinimą teismo skirta laisvės atėmimo bausme trejiems metams aštuoniems
mėnesiams ir suėmimu teismo salėje. Jis nurodo, kad prokuroras buvo prašęs
skirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę ir kardomąją priemonę rašytinį
pasižadėjimą neišvykti. Kasatorius, tvirtindamas, kad gynėjas nedalyvavo apklausoje
(2009 m. gegužės 28 d.) prašo išreikalauti tyrėjos J. Udovenkienės ir
gynėjo P. Matažinsko 2009 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 5
d. mobiliųjų telefonų pokalbių išklotines, Klaipėdos rajono policijos
komisariato įėjimo į patalpas vaizdo kamerų filmuotą medžiagą, kurios, anot jo,
patvirtintų nedalyvavimo apklausoje faktą. Pasak kasatoriaus, tokiais veiksmais
buvo pažeista teisė į gynybą (BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
Kasatorius nurodo, kad jo parodymų negalėjo patvirtinti liudytojai,
nukentėjusysis A. Š., taip pat jis pats parodymų patikrinimo vietoje nieko
nenurodė ir tvirtino, kad jam inkriminuotos vagystės nepadarė, teigia, kad
nebuvo surinkta įrodymų jo kaltei pagrįsti.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos
Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistojo G. S. kasacinį
skundą atmesti. Prokurorė nurodo, kad teismai teisingai įvertino įrodymus,
nustatė, kad nuteistasis G. S. nusikalstamą veiką padarė tokiomis aplinkybėmis,
kurios išdėstytos nuosprendžio aprašomojoje dalyje, tinkamai kvalifikavo jo
nusikalstamą veiką ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 178
straipsnio 2 dalis), nes byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių G. S.
kaltę, o nuteistojo teiginiai dėl įrodymų trūkumo, rėmimosi tik nukentėjusiojo
A. Š. parodymais, negalimumo remtis liudytojo R. Matulio parodymais, pareigūnų
psichologinio spaudimo, fiziško neįmanomumo pavogti tokį kiekį daiktų, yra
nepagrįsti, prieštarauja faktiniams duomenims ir neturi jokio pagrindo. Teismas,
pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį ir
2007 m. rugsėjo 28 d. nutartį paskyręs G. S. galutinę subendrintą bausmę
(BK 63 straipsnio 9 dalis), įskaitant į bausmės laiką visą atliktą laisvės
atėmimo bausmę, baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Prokurorė mano, kad kasatoriaus
teiginys dėl gynėjo nedalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu bei teismų šališkumo
– nepagrįstas, prieštarauja bylos medžiagai, ir įtariamojo procesinės teisės nepažeistos.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės instancijos
teismas, laikydamasis BPK 369 straipsnyje nustatytų apskundimo ir bylos
nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų, taip pat BPK 376 straipsnio 1 dalies
nuostatų, faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria.
Kasaciniame procese patikrinama, ar tinkamai pritaikytos BK bendrosios dalies
normos, ar veika kvalifikuota pagal BK straipsnius, dalis ir punktus,
pagal kuriuos tai reikėjo daryti, ar nėra esminių baudžiamojo proceso įstatymo
pažeidimų. Dėl šios priežasties apskųstuose teismų procesiniuose sprendimuose
konstatuotų faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų, kuriuos ginčija kasatorius,
tikrumas, jų vertinimas, taip pat skunde pateikiama sava įvykių interpretacija kasaciniame procese negali būti
peržiūrėta.
Dėl nusikalstamos veikos
kvalifikavimo
Kasatoriaus tvirtinimas,
kad jo veika turėtų būti kvalifikuojama ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį,
o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes jis į patalpą neįsibrovė, bet įėjo pro
neužrakintas duris, iš anksto nenumatė ir neplanavo vagystės, o ją įvykdė tik
pamatęs viduje miegančius žmones, yra nepagrįstas.
Įsibrovimu laikomas
slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią tiek gyvenamąją, tiek
negyvenamąją patalpą. Neteisėtas patekimas šiuo atveju reiškia, kad kaltininkui
į nurodytas vietas apskritai draudžiama įeiti be atskiro leidimo (į svetimą butą,
sandėlius ir kt.). Taigi nusikaltimo nuosavybei atvejais neteisėtu
laikomas bet koks patekimas į patalpą neturint jokių teisių į ją įeiti. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką įsibrovimu taip pat
laikomi tie atvejai, kai kaltininkas į patalpą patenka laisvai ir
pagrobia turtą iš atitinkamų vietų, į kurias pašaliniams asmenims patekti
draudžiama ar patekimas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas yra ne tik tada, kai įveikiamos
kliūtys, bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių
(kasacinės nutartys Nr. 2K-116/2007, 2K-153/2007,
2K-403/2009). Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistasis nakties metu (nuo 23.30
val. iki 24.00 val.) atidaręs neužrakintas duris, neteisėtai (be kliūčių)
pateko į svetimą butą, t. y. įsibrovė į patalpą ir užvaldė svetimą turtą, kurio vertė
3223,75 Lt. Nors nuteistasis G. S. neatskleidė savo tikrųjų ketinimų
įsibraudamas į butą, tačiau jo veiksmai atitinka vagystę (BK 178
straipsnio 2 dalis) kvalifikuojantį požymį, t. y. svetimo turto
pagrobimą įsibrovus į patalpą. Nustatyta, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia,
suvokdamas, jog buto gyventojai miega, neteisėtai apžiūrėjęs du kambarius
pasisavino atvirose vietose buvusį turtą. Šiais savo veiksmais nuteistasis
padarė materialinę žalą nukentėjusiajam. Dėl to nuteistojo G. S.
nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kaip
svetimo turto vagystė, padaryta įsibraunant į patalpą – butą.
Dėl BPK 7 straipsnio ir
BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pažeidimų
Kasatorius G. S. nurodo, kad buvo
pažeistos BPK 7 straipsnio 1, 2 dalių nuostatos, tačiau pats tai paneigia,
teigdamas, jog buvo laikytasi rungimosi principo ir tai, jo nuomone, aiškiai
matyti. Teisėjų kolegija negali nesutikti su tokiu kasatoriaus teiginiu, nes
tai patvirtina ir byloje nustatytos aplinkybės (patenkintas prašymas dėl
pareigūnų E. Peleckio, M. Stanslovo, tyrėjos J. Udovenkienės, liudytojo G.
K. iškvietimo į teismo posėdį, liudytojo O. Š. pristatymo, liudytojų S. B. ir
R. M. atvesdinimo klausimas išspręstas 2009 m. spalio 14 d. nutartimi). Kaltinamajam
buvo užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo
kaltinimų, pateikti prašymus dėl įrodymų tyrimo. Teismas, vertindamas bei
svarstydamas prašymus, vadovavosi kriterijumi, ar pateiktas prašymas turi
reikšmės išsamiam ir nešališkam bylos aplinkybių ištyrimui. Dauguma kaltinamojo
prašymų buvo patenkinti, taip pat tenkinant prašymus buvo daroma pertrauka. Motyvuotai
atmesti tie prašymai, kuriais buvo reikalaujama išaiškinti jau nustatytas
aplinkybes (apeliacinės instancijos teisiamojo posėdžio metu netenkintas
nuteistojo prašymas dėl įrodymų tyrimo atlikimo, pakartotinai apklausiant
nukentėjusįjį ir tyrėją) ir ištirti faktus, neturinčius esminės reikšmės
bylai.
Kasatoriaus teiginiai,
kad apklausose, parodymų patikrinimo vietoje, teismo posėdyje nedalyvavo
gynėjas, todėl buvo remtasi tik jam nenaudingais parodymais, paneigiami bylos
procesiniais dokumentais. Kaip matyti iš 2009 m. gegužės 28 d. teisės turėti
gynėją išaiškinimo protokolo, pirmojo pranešimo apie įtarimą, G. S. buvo
supažindintas su teise turėti gynėją (T. 2, b. l. 61, 64–65), o Klaipėdos
rajono policijos komisariato tyrėjos J. Udovenkienės tos pačios dienos
sprendimu (T. 2, b. l. 62) jam buvo paskirtas advokatas Petras Matažinskas
(orderis Nr. 1056563) atstovauti jo interesams ikiteisminio tyrimo
metu. Kaip matyti iš 2009 m. gegužės 28 d. surašyto apklausos
protokolo (T. 2, b. l. 66–69), G. S., apklausiamas kaip įtariamasis,
dalyvaujant advokatui P. Matažinskui, patvirtino, kad protokolas perskaitytas
ir surašytas teisingai. Iš byloje esančio įtariamojo parodymų patikrinimo
vietoje protokolo (2009 m. birželio 2 d., T. 2, b. l. 71–74) ir
jo priedų (aštuonių fotolentelių, T. 2, b. l. 75–82) matyti, kad įtariamasis,
dalyvaujant gynėjui P. Matažinskui, davė patikslintus parodymus dėl jo
2007 m. gegužės 18 d. padaryto nusikaltimo, apie kurį jis 2009
m. gegužės 28 d. taip pat davė parodymus. Antrasis patikslintas pranešimas apie
įtarimą (2009 m. birželio 4 d.) bei 2009 m. birželio 5 d. įtariamojo apklausos
protokolas, pranešimas advokatui P. Matažinskui ir paskelbimo įtariamajam apie
ikiteisminio tyrimo pabaigimą protokolas, įtariamojo ir jo gynėjo visos bylos
medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą protokolas, rodo
įtariamojo gynėjo dalyvavimą (T. 2, b. l. 84–85; 86–89; 93, 94, 95). Taigi
gynybos teisių užtikrinimo faktas patvirtintas ne tik įtariamojo G. S.,
bet ir jo gynėjo advokato P. Matažinsko parašais (T. 2, b. l. 69,
74, 85, 89, 93, 94, 95). Bylą nagrinėjant pirmąja instancija gynėjo dalyvavimas
nuteistajam G. S. teismo iniciatyva (BPK 231–233 straipsniai), vadovaujantis
BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punktu, taip pat buvo
užtikrintas, išaiškinant BPK 22 straipsnyje įtvirtintas kaltinamojo
teises (2009 m. liepos 24 d. nutartis, T. 2, b. l. 104; 2009 m.
rugpjūčio 4 d. lydraštis, T. 2, b. l. 105; 2009 m. rugsėjo 14 d.
pranešimas G. S., T. 2, b. l. 115). Tačiau, kaip matyti iš 2009
m. spalio 14 d. pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio protokolo,
teisės naudotis gynėjo paslaugomis kaltinamojo G. S. žodiniu pareiškimu
buvo atsisakyta (T. 2, b. l. 117). Ši teisė bet kuriuo proceso metu
atsisakyti gynėjo yra įtvirtinta BPK 52 straipsnio 1 dalyje, kuria šiuo
atveju kaltinamasis ir pasinaudojo. BPK 51 straipsnyje, 52 straipsnio 2 dalyje
numatytų sąlygų būtinam gynėjo dalyvavimui nenustatyta. Bylą nagrinėjant
apeliacine tvarka teisė naudotis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos gynėjo
paslaugomis buvo užtikrinta ir ja pasinaudota (T. 2, b. l. 178–179, 181,
orderis Nr. 013305). Taigi kasatoriaus nurodyti teiginiai, kad ikiteisminio
ir teisminio tyrimų procesiniai veiksmai buvo atlikti pažeidus jo teisę į
gynybą yra nepagrįsti. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų
kolegija konstatuoja, kad šioje baudžiamojoje byloje, priešingai nei teigia
kasatorius, teisės į gynybą nebuvo pažeistos ar suvaržytos, buvo
užtikrinta galimybė įstatymo numatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo
kaltinimų.
Dėl teismo šališkumo
BPK 44 straipsnio 5
dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę,
kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.
Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo
sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad, nagrinėjant bylą,
teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nė vienai
iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų
sprendimą. Kasatorius G. S. iš esmės deklaratyviai, vadovaudamasis gynybine
pozicija, teigia, kad byloje buvo pažeista teisė į nešališką teismą, ir
nurodo, jog apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas ne įrodymais, bet
neteisėtais būdais (psichologiniu spaudimu ir prievarta) išgautais pirminiais
parodymais, be to, teisme palaikyta tik jį kaltinanti pozicija ir skirta
griežtesnė bausmė nei prašyta kaltintojo, prie bausmės pridedant jau atliktą
bausmę ir skiriant suėmimą teismo salėje, vietoj kardomosios priemonės –
rašytinio pasižadėjimo neišvykti. Kolegijos manymu, apeliacinės instancijos
teismas dėl apkaltinamojo nuosprendžio turinio atitikties BPK 305 straipsnio
nuostatoms pasisakė ir šioje bylos dalyje teismo šališkumo neįžvelgia, taip pat
pažymi, kad teismo nesaisto nagrinėjimo teisme dalyvių siūlymai dėl bausmės
skyrimo, nes tai yra teismo teisė. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo gautas nei
gynėjo P. Matažinsko, nei nuteistojo G. S. skundas ar prašymas dėl
netinkamai atliktų ikiteisminio tyrimo pareigūnų E. Peleckio, M. Stanslovo, J. Udovenkienės
procesinių veiksmų, o pats nuteistasis yra pasirašęs po ginčijamais
procesiniais dokumentais nepareiškęs pastabų ar atskirų pareiškimų. Kaip matyti
iš bylos procesinių dokumentų turinio, kasatorius nepareikšdamas nušalinimų nei
ikiteisminio tyrimo, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teisiamųjų
posėdžių metu, tik deklaratyviai abejoja teismo šališkumu. Dėl to, remiantis
įrodymų viseto analize, deklaratyvus kasatoriaus teiginys apie teismo,
priėmusio apkaltinamąjį nuosprendį, šališkumą negali būti pagrindas teigti, kad
šį nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.
Dėl bausmių bendrinimo
(BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių taikymas)
Pagal kasatorių jo
padarytos ir skirtinguose teismo nuosprendžiuose nurodytos dvi nusikalstamos veikos sudaro
idealią nusikaltimų sutaptį, todėl paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos
apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti, nes grindžiami neteisingu įstatymo aiškinimu. BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai yra ideali
nusikalstamų veikų sutaptis. Pagal įstatymo
prasmę ideali nusikalstamų veikų sutaptis yra tada, kai kaltininkas viena veika
tuo pačiu metu padaro dvi ar daugiau nusikalstamų veikų, kurios numatytos
skirtinguose Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsniuose (kasacinės
nutartys Nr. 2K-582/2006, 2K-115/2007, 2K-126/2007 ir kt.). Nusikalstamų
veikų sutaptis būna ne tik ideali, bet ir reali. Reali nusikalstamų veikų
sutaptis yra tada, kai kaltininkas keliomis savarankiškomis veikomis padaro dvi
ar daugiau savarankiškų nusikalstamų veikų, numatytų tiek skirtinguose, tiek
tuose pačiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose ar straipsnių dalyse, ir už
juos traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (kasacinės nutartys Nr. 2K-92/2005,
2K-493/2005, 2K-643/2005, 2K-673/2005, 2K-131/2007 ir kt.). Iš Klaipėdos
rajono apylinkės teismo 2010 m. sausio 21 d. nuosprendžio matyti, kad nuteistasis
2007 m. gegužės 18 d. padarė vieną nusikalstamą veiką – vagystę, įsibraunant
pro neužrakintas namo duris į A. Š. nuomojamą butą (BK 178 straipsnio
2 dalis), o pagal ankstesnį Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m.
rugpjūčio 13 d. nuosprendį kaltinamasis G. S. buvo nuteistas dėl kitos savarankiškos
nusikalstamos veikos, be kita ko, taip pat vagystės, įvykdytos kaip ir ankstesnė
veika įsibrovimo būdu tik jau 2007 m. birželio 15 d. į saugomą UAB „Liskandas“
teritoriją, kvalifikuotos pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šiuo konkrečiu
atveju du atskiri vagystės atvejai yra baigtiniai, padaryti skirtingu laiku, skirtingose
vietose, skirtingais veiksmais ir aplinkybėmis, yra
tapatūs, todėl abu kvalifikuoti analogiškai
– pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Taigi šios įsibraunant padarytos
nusikalstamos veikos sudaro ne idealią
nusikaltimų sutaptį, o priskiriamos ir vertinamos kaip atskiri, savarankiški
nusikaltimai, t. y. sudaro realią nusikaltimų sutaptį. Atkreiptinas dėmesys į tai,
kad veikos, už kurias jis nuteistas, yra lygiavertės savo pavojingumo
laipsniu ir priskiriamos tai pačiai tyčinių apysunkių nusikaltimų
kategorijai. Visa tai rodo, kad kasatoriui
paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu vadovaujantis BK 63 straipsnio
5 dalimi nebuvo nė vienos jame nustatytų sąlygų. Nagrinėjamoje
byloje prieš priimant skundžiamą teismo nuosprendį G. S. buvo nuteistas
Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu (T. 1, b. l. 160),
todėl teismas vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalimi (į
bausmės laiką buvo įskaityta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, kurią jis
atliko pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendį)
tinkamai subendrino bausmes, skirtas šiuo ir Klaipėdos rajono apylinkės teismo
2007 m. rugpjūčio 13 d. nuosprendžiu bei Klaipėdos rajono apylinkės teismo
2007 m. rugsėjo 28 d. nutartimi (T. 1, b. l. 160, 161). Taigi pirmosios instancijos teismas, šiuo konkrečiu
atveju paskyręs subendrintą bausmę, pritaikydamas visišką bausmių sudėjimo
būdą, teisingai pritaikė BK 63 straipsnio 1, 3, 9 dalių nuostatas ir
baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasatorius
teigia, kad teismai priėmė sprendimus, pažeisdami BPK normas, reglamentuojančias
įrodymų vertinimą. Jis nesutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų
įrodymų vertinimu, nes mano, kad apkaltinamasis nuosprendis pagrįstas tik jo
parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie negalėjo būti pripažinti
patikimais, nes gauti neteisėtais būdais ir kurių kiti įrodymai
nepatvirtina. Šie kasatoriaus teiginiai atmestini. Teismas, kurio žinioje yra
byla, kiekvienu atveju sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais. Pagal BPK
301 straipsnio 1 dalies nuostatas nuosprendis turi būti pagrįstas tik tais
įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę
remtis visais įrodymais – tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek
naujais, tačiau juos visus privalo ištirti teisiamajame posėdyje: apklausti
asmenis, perskaityti kaltinamojo ir kitų asmenų parodymus, duotus pareigūnui ar prokurorui
atliekant ikiteisminį tyrimą, kai yra esminių prieštaravimų tarp šių parodymų
ir parodymų, duotų teisme (BPK 276 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalis),
ištirti rašytinius įrodymus. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme,
kaltinamasis G. S. paneigė ankstesnius parodymus. Kadangi šie jo parodymai iš
esmės skyrėsi nuo duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu, todėl šiame teismo posėdyje
buvo perskaityti G. S. (T. 2, b. l. 119, 120), taip pat liudytojo S. Butkaus
(T. 2, b. l. 144) parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui. Kaltinamojo
G. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti išsamūs parodymai buvo reikšmingi
tikrinant ir vertinant kitus byloje esančius parodymus (BPK 20 straipsnio 5
dalis, 301 straipsnio 1 dalis). Ikiteisminio tyrimo metu dalyvaujant
advokatui įtariamasis G. S. nurodė vagystės iš buto aplinkybes ir tokius
parodymus detaliai bei išsamiai patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu. Nuteistojo
teiginys, kad byloje nesurinkta pakankamai jį kaltinančių įrodymų nepagrįstas,
nes šį jo teiginį paneigia kiti byloje esantys įrodymai (nukentėjusiojo A. Š.
ir liudytojų E. Š., R. P., E. Peleckio, J. Udovenkienės, M. Stanslovo, R.
M. parodymai, parodymų patikrinimo vietoje protokolas, daiktų apžiūros
protokolas, telefoninių pokalbių kontrolės informacija, liudytojo R. M. parodymų
patikrinimo vietoje protokolas, asmens parodymo atpažinti iš nuotraukos
protokolas ir kiti byloje esantys duomenys). Visi šiais šaltiniais gauti
duomenys surinkti teisėtu būdu ir pagrįstai pripažinti kaip patikimi ir
objektyvūs. Tai, kad nuteistojo parodymai buvo gauti teisėtomis priemonėmis,
patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausti liudytojai E. Peleckis,
M. Stanslovas, J. Udovenkienė. Visi įrodymai šioje byloje surinkti
baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Dėl to kasacinio skundo
argumentas, kad teismo išvados nuosprendyje grindžiamos vien tik jį
kaltinančiais parodymais, kurie nepatvirtinti kitais byloje surinktais
įrodymais, nepagrįstas. BPK reikalauja,
kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu
(BPK 20 straipsnio 5 dalis). Šioje byloje nenustatyta, kad
vertinant įrodymus teismai buvo šališki arba pažeidė Baudžiamojo proceso
kodekso normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti tokiomis
teismų išvadomis, todėl kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimo, kad nuosprendis turi būti
pagrįstas tik tais įrodymais, kurie išnagrinėti teisiamajame posėdyje,
nepažeidė. Apeliacinės instancijos teismas patikrino pirmosios instancijos
teismo ištirtų įrodymų vertinimą ir motyvuotai aptarė apeliacinėje nutartyje. Be
to, pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines bylos aplinkybes ir įrodymų
vertinimą kasatorius jau ginčijo apeliacine tvarka, o apeliacinės
instancijos teismas nuteistojo G. S. apeliacinį skundą išnagrinėjo ir,
atmesdamas jį, išsamiai ir motyvuotai atsakė į esminius jo apeliacinio
skundo argumentus.
Nesant BPK 369
straipsnyje nustatytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžio
ir nutarties panaikinimo bei pakeitimo pagrindų, kasacinis skundas laikytinas
nepagrįstu, o teismų procesiniai sprendimai, neperžengiant kasacinio skundo
ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi
Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo G.
S. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Antanas Klimavičius
Benediktas Stakauskas