Administracinė byla Nr. A-1316-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02935-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. P. (N. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

1.       Pareiškėjas N. P. su skundu kreipėsi į teismą ir prašė jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 7 200 Eur neturtinei žalai, kurią jis patyrė nuo 2017 m. rugpjūčio 23 d. iki 2018 m. rugpjūčio 23 d., atlyginti.

2.       Skunde pareiškėjas paaiškino, kad neturtinę žalą jis patyrė dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nes buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus 5 kv. m gyvenamasis plotas. Be to, dalį vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto užėmė sanitarinis mazgas ir baldai. N. P. nurodė, kad dėl ploto trūkumo jam nuolat tekdavo gulėti ar sėdėti, dėl to jis jautė fizinius nepatogumus, pasireiškusius kojų ir rankų sąnarių skausmais. Dėl nepakankamo ploto judėti silpo pareiškėjo raumenys, jis nuolat jautėsi mieguistas, jautė silpnumą bei energijos trūkumą.

3.       N. P. pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164 buvo daug pelėsio ir jai buvo reikalingas remontas, kitose kamerose neveikė pagalbos iškvietimo skambutis, todėl norint išsikviesti pareigūnus, tekdavo 20–30 minučių daužyti į duris. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvęs sanitarinis mazgas nuo gyvenamųjų patalpų buvo atskirtas tik 1,2–1,4 m sienele, todėl nebuvo tinkamai užtikrinamas privatumas naudojantis tualetu. Kadangi išskalbtus drabužius tekdavo džiovinti kamerose, jose būdavo drėgna, o vėdinimas nebuvo pakankamas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų N. P. patyrė fizinių, dvasinių ir psichologinių kančių, nepatogumų, sutriko jo miegas, buvo pažeisti pareiškėjo garbė ir orumas, pablogėjo jo sveikata, N. P. buvo liūdna, jis buvo apatiškas ir pasyvus.

4.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5.       Lukiškių TI-K paaiškino, kad vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsakovo atstovas akcentavo, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, naudotis sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose yra įrengta kabelinė televizija, asmenys gali naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

6.       Atsakovo atstovas nurodė, kad vadovaujantis teisės aktais, reguliuojančiais Lukiškių TI-K pareigūnų pareigų atlikimą, priežiūros posto pareigūnai nuolat suimtuosius bei nuteistuosius stebi per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdami užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.

7.       Lukiškių TI-K nurodė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne nei 1,5 m aukščio sienele. Sanitariniame mazge yra įrengta šalto vandens tiekimo sistema, o toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus. Teisės aktų reikalavimus atitinka ir išvedimas į dušą iki 15 minučių vieną kartą per savaitę.

8.       Atsakovo atstovas pažymėjo, kad už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sudarė paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

9.       Lukiškių TI-K nurodė, kad visose kamerose yra taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai šią signalizaciją gadina. Kamerose yra įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Remonto darbai kamerose atliekami pagal iš anksto sudarytą planą bei turimus materialinius ir darbo resursus. Lukiškių TI-K kamerose esantys langai yra pritaikyti vėdinti patalpas. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija neprivalo nuteistųjų aprūpinti šaldytuvais ir ventiliatoriais.

10.       Atsakovo atstovas akcentavo, kad nuteistiesiems yra garantuojamos valstybės remiamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kuriuos nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Jeigu kurios nors sveikatos priežiūros paslaugos negali būti suteiktos laisvės atėmimo vietų gydymo įstaigose, ligoniai nemokamai siunčiami į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas. Lukiškių
TI-K laikomiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra užtikrinamos tokios pat kokybės ir lygio medicinos paslaugos, kaip ir laisvėje esantiems asmenims.

11.       Dėl N. P. prašomos priteisti neturtinės žalos Lukiškių TI-K nurodė, kad šiuo atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, todėl nėra pagrindo priteisti jo prašomą žalą. Be to, pareiškėjo nurodytas žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, o jo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo.

II.

12.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: N. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
TI-K, priteisė 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl higienos sąlygų kameroje Nr. 164 neužtikrinimo laikotarpiu nuo 2017 m. spalio 7 d. iki 2018 m. balandžio 16 d., o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

13.       Aptaręs su neturtinės žalos atlyginimu bei tinkamų kalinimo sąlygų užtikrinimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas pažymėjo, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

14.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad N. P. Lukiškių TI-K iš viso kalėjo 373 paras ir visą kalėjimo laikotarpį nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas 3,6 kv. m ploto reikalavimas nebuvo pažeistas. Atsižvelgęs į tai, teismas Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nurodytu aspektu nenustatė. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nustato minimalų 3,6 kv. m, o ne 5 kv. m ploto reikalavimą kameroje, kaip nurodė pareiškėjas.

15.       Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Kadangi teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas nebuvo nustatytas, teismas į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, neatsižvelgė.

16.       Aptaręs su sanitarinio mazgo įrengimu susijusį teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad teisės aktai nenustato imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai atskirti nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, asmuo yra matomas kitų asmenų, esančių kameroje. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas, kadangi asmuo gali būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir prižiūrėtojų.

17.       Įvertinęs Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pateikto pranešimo ,,Dėl N. P. skundo“ turinį, teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengtos sanitarinio mazgo patalpos su klozetu. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395, Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o kitose Lukiškių TI-K gyvenamosios kamerose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atskirta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti yra įrengtos užuolaidos. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas padarė išvadą, kad sanitariniuose mazguose esant įrengtoms užlaidoms, N. P. teisės nebuvo pažeistos. Teismas nenustatė pagrindo abejoti institucijos pateiktais oficialiais duomenimis dėl kamerų įrengimo, o pareiškėjas priešingų teiginių nei skunde, nei gavęs atsiliepimą nenurodė.

18.       Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliai per atidarytus langus, kaip nustato Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio
3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma
HN 134:2015) 17 punktas. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime taip pat pažymėta, kad kameros vėdinamos per langus, kamerų langų rėmai lengvai atidaromi ir yra pritaikyti vėdinti patalpas. Atsižvelgęs į tai, kad Lukiškių TI-K yra veikianti laisvės atėmimo įstaiga, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galiojanti Higienos norma 134:2015 nenustato reikalavimo sanitarinio mazgo patalpoje įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų vėdinimo sistemą, nes tai yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, teismas sprendė, kad šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą.

19.       Teismas nurodė, kad Lukiškių TIK administracija sudaro galimybę išskalbti ir viršutinius drabužius: suimtieji už negrynus pinigus, esančius jų asmeninėse sąskaitose, gali naudotis viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslauga, o suimtiesiems, neturintiems asmens sąskaitoje pinigų, nuo 2013 m. liepos 1 d. yra sudarytos sąlygos kartą per du mėnesius išskalbti vieną komplektą sezoninių viršutinių drabužių. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nustato galimybę drabužius išsiskalbti skalbykloje, iš kurios jie grąžinami sausi.

20.       Teismas pažymėjo, kad remiantis teisiniu reguliavimu, visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka, turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu.

21.       Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Teismas akcentavo, kad administracinių teismų praktika, pagal kurią įrodinėjimo našta neteisėtų veiksmų vertinimo etape tenka laisvės atėmimo įstaigos administracijai, be kita ko, grindžiama ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, kurioje taip pat yra pateikti išaiškinimai, kad bylose, susijusiose su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis, neįmanoma pritaikyti principo affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi įrodyti), nes prieigą prie informacijos, galinčios pagrįsti ar paneigti kaltinimus, paprastai turi tik atsakovas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumas skundžiamas. Pareiškėjas šiuo aspektu pagrįsdamas savo argumentus, skunde abstrakčiai nurodė, kad nurodytose kamerose nebuvo įrengtų signalizacijos mygtukų. Atsakovo atstovas, paneigdamas šiuos argumentus, nurodė, kas visose Lukiškių TI-K kamerose yra sumontuota aliarmo iškvietimo sistema ir ji veikia. Nagrinėjamu atveju esant priešingiems argumentams, turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas teigdamas, jog jis buvo kalinamas nesaugioje aplinkoje, iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad jam buvo kilęs pavojus ir dėl kameroje nesančių aliarmo iškvietimo mygtukų jis realiai negalėjo išsikviesti pagalbos. Tokių įrodymų nepateikus, teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovo atstovo teiginiais, kad aliarmo mygtukai kamerose buvo įrengti ir jie veikė.

22.       N. P. nurodžius konkrečią kamerą, kuri, jo teigimu, neatitiko higienos normų reikalavimų, o atsakovo atstovui į bylą nepateikus jokių įrodymų, kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164, kurioje pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas 6 mėnesius, visiškai atitiko higienos reikalavimus, teismas sprendė, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimu (higienos reikalavimai, pelėsis) ir juos laikė nustatytais. Atsižvelgęs į tai ir į faktą, kad atsakovo atstovas nepateikė teismui įrodymų apie Lukiškių TI-K kameros Nr. 164 būklę (pareiškėjo teiginių nepaneigė), teismas padarė išvadą, kad buvo pažeista N. P. teisė į teisės aktuose nustatytą higienišką kalėjimo aplinką. Teismas iš į bylą pateiktos pareiškėjo medicininės kortelės įrašų nustatė, kad pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini). Nors byloje nėra duomenų, kad N. P. nuo 2017 m. spalio 7 d. iki 2018 m. balandžio 16 d., kai kalėjo Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl jo perkėlimo į kitą kamerą dėl joje esančio pelėsio, tačiau atsakovo atstovui šių pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių jokiais įrodymais nepaneigus, jos buvo vertinamos N. P. naudai.

23.       Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K jokiais įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl higienos sąlygų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164 užtikrinimo, sudaro pagrindą N. P. priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį (pareiškėjo nurodytoje kameroje Nr. 164 jis kalėjo apie
6 mėnesius), į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į aplinkybę, kad N. P. be skunde nurodytų argumentų nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III.

24.       Pareiškėjas N. P. apeliaciniame skunde prašo jo skundą tenkinti ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 7 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.

25.       Pareiškėjas paaiškina, kad visos Lukiškių TI-K kameros, kuriose jis buvo laikomas ginčo laikotarpiu, buvo panašios būklės: tinkamai neizoliuotas tualetas, netinkamas vėdinimas, kamerose buvo tik šaltas vanduo, o šilumos vamzdžiai įšildavo tik iki pusės, todėl šaltuoju metų laiku buvo šalta. N. P. taip pat nurodo, kad kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės.

26.       Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

27.       Lukiškių TI-K paaiškina, kad N. P. reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, tačiau norint atlyginti neturtinę žalą, būtina nustatyti, jog asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovo atstovas pažymi, kad neturtinė žala nėra bet koks menkiausio pobūdžio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Ši žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški. Net tuo atveju kai neturtinės žalos faktas preziumuojamas pagal įstatymą, asmuo turi pagrįsti reikalaujamos kompensacijos dydį.

28.       Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad N. P. skundą grindžia ne įrodymais, o samprotavimais. Jo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, juose nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, o jos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais. Lukiškių TI-K nuomone, būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde nurodyti įstaigos trūkumai darė tiesioginę įtaką asmeniui ir ši įtaka jam sukėlė konkrečias neigiamas pasekmes. Atsakovo atstovas teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją, o teikdamas apeliacinį skundą, N. P. naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

29.       Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo N. P. prašymo priteisti jam 7 200 Eur neturtinei žalai, kurią kildina iš netinkamų kalinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų, atlyginti.

30.       Lukiškių TI-K jokiais įrodymais nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl higienos sąlygų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164 užtikrinimo, pirmosios instancijos teismas, padarė išvadą, kad tai sudaro pagrindą N. P. priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgęs į tinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę ir kitas aplinkybes, teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir jam atsakovo priteisė 200 Eur neturtinei žalai atlyginti. N. P. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir prašo jo skundą tenkinti visiškai, motyvuodamas tuo, kad visose Lukiškių TI-K kamerose kalinimo sąlygos buvo panašios: tualetai nebuvo tinkamai izoliuoti, nebuvo tinkamo vėdinimo, kamerose šaltuoju metų laiku buvo šalta, jose buvo tik šaltas vanduo. Pareiškėjo nuomone, kalinimo sąlygos buvo antisanitarinės.

31.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme tąsa. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti konkrečius apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos N. P. apeliacinio skundo ribos, todėl bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą patikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

32.       Pareiškėjo N. P. apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad iš esmės jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu ir vėdinimo tinkamumo vertinimu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tik šaltas vanduo, o šilumos vamzdžiai įšilo tik iki pusės, todėl per šalčius būdavo šalta.

33.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Civilinio kodekso 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (Civilinio kodekso 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis), tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

34.       Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje N. P. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumui Civilinio kodekso
6.271 straipsnio prasme konstatuoti privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reguliuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

35.       Teisėjų kolegija pažymi, kad skunde N. P. nurodė keletą, jo nuomone, netinkamų ir pareiškėjo teises pažeidžiančių kalinimo sąlygų: Lukiškių TI-K vienam asmeniui tekusio patalpos ploto trūkumą, Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164 buvusį pelėsį, remonto būtinumą, pagalbos mygtuko neveikimą kamerose, netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą, drėgmės buvimą kamerose bei pakankamo vėdinimo ir sąlygų džiovinti drabužius neužtikrinimą. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs kiekvieną N. P. nurodytą galimą pažeidimą ir padaręs išvadą, kad atsakovo atstovui nepaneigus pareiškėjo teiginių dėl higienos sąlygų Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164 užtikrinimo, sprendė, kad N. P. buvo padaryta neturtinė žala. Atkreiptinas dėmesys, kad pelėsio buvimą ir remonto būtinybę skunde teismui pareiškėjas nurodė buvus tik Lukiškių TI-K kameroje Nr. 164, argumentas, kad panašios antisanitarinės sąlygos buvo ir kitose Lukiškių TI-K kamerose, yra nurodytas tik N. P. apeliaciniame skunde.

36.       Kaip jau minėta, apeliaciniame skunde N. P. pirmiausia nesutinka su teismo atliktu tualeto įrengimo ir pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu vertinimu.

37.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio
10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08)). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)).

38.       Nagrinėjamu atveju Lukiškių TI-K N. P. skunde nurodytų teiginių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, bei jo privatumo neužtikrinimo nepaneigė. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kad Lukiškių
TI-K kameros, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Įvertinusi nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad Lukiškių
TI-K, N. P. neužtikrindamas privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jam teisės aktais priskirtų funkcijų, todėl, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas tik 18 dienų Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas, visą kitą laikotarpį kartu su juo buvo laikomas dar vienas asmuo. Taigi, tik trumpą laiko tarpą N. P. teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį dar su vienu asmeniu.

39.       Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo
Nr. 17249/12)).

40.       N. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo prastas vėdinimas. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje nesant jokių duomenų apie netinkamą Lukiškių TI-K kamerų ginčo laikotarpiu vėdinimą, pareiškėjo argumentas dėl šios kalinimo sąlygos neužtikrinimo buvo pagrįstai atmestas. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo į bylą pateiktais duomenimis dėl kamerų vėdinimo natūraliai per langus. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti kamerų per atveriamus langus. Taip pat nebuvo nustatyta, kad N. P. dėl jo netenkinusių kalinimo sąlygų teikė skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo tarpo nuo ginčo laikotarpio tuo metu buvusių kalinimo sąlygų objektyviai negalima nustatyti. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados, tačiau apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodytų aplinkybių dėl tinkamo vėdinimo neužtikrinimo Lukiškių TI-K kamerose tinkamai nepagrindė ir įtikinančių argumentų nepateikė, o tik apsiribojo deklaratyviais argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais.

41.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo antisanitarinės, tačiau šių savo teiginių jis detaliau nepaaiškino ir nenurodė, kokios, jo nuomone, kalinimo sąlygos buvo netinkamos. Konkrečiai nenurodžius, su kokių pirmosios instancijos nenustatytų pažeidimų vertinimu jis nesutinka, nėra pagrindo iš naujo vertinti visas pareiškėjo nurodytas ir pirmosios instancijos teismo išsamiai aptartas kalinimo sąlygas, kadangi, kaip jau minėta, apeliacinės instancijos teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu ir nenustatė akivaizdžiai neteisingo tam tikrų apelianto neginčijamų aplinkybių įvertinimo.

42.       Teisėjų kolegija pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 24 straipsnio
2 dalies 7 ir 8 punktuose yra nustatyta, jog pareiškėjas skunde privalo nurodyti skundo elementus: skundo dalyką (pareiškėjo reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, ir tai patvirtinančius įrodymus). Pagal administracinio proceso dispozityvumo principą, byla teisme pradedama pagal suinteresuoto asmens skundą, kuris pats nustato bylos nagrinėjimo ribas, suformuluoja skundo dalyką ir pagrindą. Kaip jau minėta, apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendime (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-822/2019,
2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1374-602/2018). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme iš esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo ir jo pagrindo ta apimtimi, kuria skundas buvo priimtas nagrinėti pirmosios instancijos teisme, bei taip išplėsti ginčo, išnagrinėto pirmosios instancijos teisme, ribas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio
26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1154-502/2020). Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažįsta, jog tai yra būtina.

43.       Atkreiptinas dėmesys, kad aplinkybės dėl to, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo tik šaltas vanduo ir kamerose per šalčius buvo šalta, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodytos ir teismas jų nevertino. N. P. nenurodžius jokių priežasčių, dėl ko jis šių aplinkybių nenurodė pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija vadovaudamasis išdėstytais argumentais, naujų skundo aplinkybių (dėl tik šalto vandens buvimo kamerose ir šalčio) nenagrinėja. 

44.       Atsižvelgusi į pirmosios instancijos teismo ir teisėjų kolegijos konstatuotą Lukiškių
TI-K veiksmų neteisėtumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad valstybės institucijos veiksmai Civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme buvo neteisėti, o N. P. teisės buvo pažeistos, todėl jam turi būti atlyginta patirta neturtinė žala.

45.       Nors administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuoti teisės pažeidimai, tačiau jam neužtikrinus tinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegijos nuomone, nustatyti atsakovo atstovo padaryti pažeidimai sudarė prielaidas patirti N. P. nurodytus neigiamus išgyvenimus, t. y. kilti neturtinei žalai. Taigi, tarp nurodytų atsakovo atstovo pažeidimų ir pareiškėjui kilusių neigiamų padarinių egzistuoja priežastinis ryšys.

46.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, jog neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, ir ar pažeistai teisei apginti nepakanka teisės pažeidimo fakto pripažinimo.

47.       Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo buvo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai turi būti kompensuojami didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti turi būti skiriama mažesnė suma. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
(žr., pvz., 2020 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1124-1062/2020, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-716-261/2020).

48.       Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kaip jos buvo pažeistos, į pažeidimo trukmę, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir taip toliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo, kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

49.       Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų trukmę, intensyvumą, pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, ginamų vertybių pobūdį bei kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimo, o teismo priteista 200 Eur suma nėra pakankamas N. P. patirtai neturtinei žalai atlyginti. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui priteistas neturtinės žalos dydis nėra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai atlyginti, pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, o pareiškėjo N. P. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisiant 900 Eur neturtinei žalai atlyginti. Nustatant pareiškėjui priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį taip pat atsižvelgiama į tai, jog byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti N. P. orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo N. P. (N. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjui N. P. (N. P.) iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), priteisti 900 Eur (devynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė