Civilinė byla Nr. e2A-639-464/2020
Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00192-2018-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.2.1; 3.2.9.9
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. spalio 29 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romualdos Janovičienės, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-208-212/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corolla Ventures“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo akcinės bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ filialas „Gerbusta“.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Corolla Ventures“ 2018 m. liepos 30 d. kreipėsi į Panevėžio apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės AB ,,Panevėžio statybos trestas“ 43 028,65 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško atsiskaitymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad su atsakove 2013 m. liepos 5 d. sudarė statybos rangos sutartį Nr. 2013/07/06, kuria atsakovė, kaip rangovė, įsipareigojo atlikti spraustinių (350 mm) polių įrengimo darbus komplekse ,,Poilsio namai, (duomenys neskelbtini)“ objektams, kurie plane pažymėti C04 ir C05. Nepasibaigus sutartyje suteiktam 5 metų garantiniam terminui, t. y. 2015 m. vasario 4 d., ieškovė pastebėjo darbų defektus – įrengti poliniai pamatai nusėdo ir dėl to buvo pažeistos pastato C05 konstrukcijos. Atsakovė darbų defektus pripažino ir atliko pamatų tvirtinimo darbus. 2017 metais vėl buvo pastebėtas pastato C05 pamatų sėdimas, dėl to atsirado tarpas tarp garažo durų apatinės dalies ir grindų, sutrūkinėjo sienos, buvo matyti kiti defektai. Atsakovė pripažino šiuos defektus ir pakartotinai sutvirtino pastato C05 pamatus. Tačiau ieškovei pateikus 2018 m. balandžio 9 d. pretenziją atsakovei ir pareikalavus, kad atsakovė padengtų ieškovės nuostolius, kuriuos sudaro pastato C05 priestato – garažo atstatymo į pradinę būklę išlaidos, atsakovė 2018 m. balandžio 23 d. rašte nurodė nesanti atsakinga už viso garažo nugriovimo ir perstatymo darbus, todėl neturi pareigos atlyginti ieškovės nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Panevėžio apygardos teismas 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimu ieškovės UAB „Corolla Ventures“ ieškinį patenkino: priteisė iš atsakovės AB „Panevėžio statybos trestas“ 43 028,65 Eur nuostolių atlyginimą, 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. liepos 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 870,43 Eur žyminio mokesčio ir 2 757,40 Eur advokato pagalbos išlaidas ieškovei UAB „Corolla Ventures“, taip pat iš atsakovės priteisė 5 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
4. Teismas nurodė, kad nors statybos rangos sutarties 15.5 punkte šalys susitarė dėl ginčytinų rangos sutarties vykdymo metu klausimų sprendimo Vilniaus Tarptautiniame ir komerciniame arbitraže, tačiau šis šalių ginčas dėl žalos atlyginimo kilo jau po rangos sutarties įvykdymo dėl garantiniu laikotarpiu atsiradusių atsakovės atliktų darbų defektų. Todėl, teismo vertinimu, ginčas yra kilęs ne dėl sutarties vykdymo ir turi būti nagrinėjamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles, t. y. bendrosios kompetencijos teisme.
5. Teismas nustatė, kad pastatas C05 buvo apžiūrėtas 2018 m. birželio 20 d., dalyvaujant šalių atstovams. Apžiūros metu nustatyta, kad dėl pamatų ašyje B/1 nusėdimo priestatas (garažas) deformavosi ir atsirado tokie defektai: išorinės sienos prarado vertikalumą, o stogas, grindys ir priekinė sąrama prarado savo horizontalumą. Komisija konstatavo, kad dėl šių defektų sutriko vandens pašalinimas nuo stogo, grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai vandens nuvedimui, priekiniai garažo vartai sunkiai pasikelia ir nesandariai nusileidžia, durys į šiluminį punktą sunkiai atsidaro / užsidaro. Taip pat konstatavo, kad pastato atstatymui reikalinga atlikti griovimo, statybos ir remonto darbus pagal pridedamą lokalinę sąmatą. Šio defektinio akto atsakovės atstovas M. Š. nepasirašė, todėl aktas atsakovei buvo išsiųstas 2018 m. birželio 22 d. registruotu paštu. Ieškovės iniciatyva antstolis A. Naujokaitis 2018 m. birželio 22 d. surašė Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 157-18-102, kuriame konstatuotos faktinės aplinkybės, susijusios su pastato C05 priestato – garažo vizualiai matomais defektais, padarytos fotonuotraukos bei vaizdo įrašai.
6. Teismas sprendė, kad labiau tikėtina, jog polinių pamatų defektai atsirado dėl atsakovės pasirinktos netinkamos jų įrengimo technologijos. Būtent dėl to C05 pastato poliniai pamatai nusėdo, o pastato priestatas – garažas – deformavosi. Tuo tarpu kituose ieškovės pastatytuose pastatuose, kuriuose polių įrengimui buvo pasitelkta kita, nei atsakovė, rangovė, jokių problemų dėl polių nusėdimo nekilo.
7. Teismas nesutiko su atsakovės pozicija, kad defektai galimai atsirado dėl statinio netinkamo projektavimo, nurodęs, jog polinių pamatų įrengimo sprendiniai turėjo būti detalizuoti ne techniniame projekte, o būtent darbo projekte, už kurio parengimą ir suderinimą su ieškove, buvo atsakinga atsakovė ir kuriai buvo žinomi sklypo inžinieriniai geologiniai tyrimai bei jų išvados, kad dėl sudėtingų geologinių sąlygų rekomenduojama, rengiant polinius pamatus, atidžiai parinkti polio tipą ir įrengimo technologiją. Byloje nesant duomenų, kad ieškovė įtakojo atsakovės sprendinius ir parinko jai konkrečią polinių pamatų įrengimo technologiją, kad atsakovė nesutiko ir ginčijo ieškovės paruoštą techninį projektą, teismas konstatavo, jog polinių pamatų įrengimo technologiją pasirinko pati atsakovė.
8. Atsakovės prielaidas, kad ieškovė atkasinėjo gruntą prie pastato, kad pastato deformaciją galėjo įtakoti grunto užstūmimas po pastatu per atvirus polius, teismas taip pat atmetė, nes joms pagrįsti atsakovė neginčijamų įrodymų nepateikė. Teismo ekspertas taip pat nepatvirtino šių prielaidų, nesant duomenų, kad ieškovė stumdė ar atkasinėjo gruntą prie pastatų per atvirus polius.
9. Teismas nesutiko ir su atsakovės pozicija, kad garažo perstatyti nebūtina. Ieškovė nurodė, kad pastatas C05, kurio garažas turi vizualiai matomų defektų, kaip ir kiti toje teritorijoje esantys pastatai, yra skirtas pardavimui. Nuo pirkėjų, atvykstančių apžiūrėti parduodamų pastatų, pastato C05 garažo defektai buvo paslėpti atlikus kosmetinį remontą. Šias aplinkybes patvirtina faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, surašytas antstolio A. Naujokaičio 2018 m. birželio 22 d., fotonuotraukos, 2018 m. birželio 20 d. defektinis aktas. Tačiau iki ieškovės atlikto kosmetinio remonto pastato C05 priestatui – garažui –nustatyti rimti defektai, o būtent: dėl pamatų ašyje B/1 sėdimo, išorinės garažo sienos prarado savo vertikalumą, stogas, grindys ir priekinė sąrama prarado savo horizontalumą, sutriko vandens pašalinimas nuo stogo, grindyse neveikia technologiniai nuolydžiai vandens nuvedimui, garažo vartai sunkiai ir nesandariai pasikelia ir nusileidžia, sunkiai darinėjasi durys į šiluminį punktą. Komisija, surašiusi defektinį aktą, konstatavo, kad dėl esamų defektų pastatą reikalinga nugriauti ir perstatyti. Prieš atsakovei atliekant objekto apžiūrą, ieškovė įspėjo, kad atliko garažo kosmetinį remontą ir išlygino sienų vertikalumą bei horizontalumą, bet konstruktyvo nelietė ir pagrindinių defektų nepašalino. Norėdama tuo įsitikinti, atsakovė turėjo nuardyti sienas išlyginančias plokštes, tačiau privalėjo viską sutvarkyti, kad nebūtų matomi defektai. Nors atsakovė objekto apžiūrą 2019 m. rugsėjo 24 d. atliko ir surašė bandymų protokolą Nr. 17-214, kariame nurodė, kad pagal esamus apdailos matavimo rezultatus pastato laikančiųjų konstrukcijų pažeidimų nenustatyta, visgi duomenų, kad šį objektą apžiūrėdama ji būtų vertinusi ar yra / nėra pastato konstruktyvo pažeidimai, ar po apdailinėmis plokštėmis yra / nėra 2018 m. birželio 20 d. defektiniame akte nurodyti garažo defektai, byloje nėra ir atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Taigi, tokių ieškovės argumentų, kad pastato C05 priestato – garažo – defektai nepašalinti, o tik vizualiai paslėpti apdailinėmis medžiagomis, išlyginus sienų vertikalumą ir horizontalumą, atsakovės bandymų protokolas nepaneigė. Kitų pagrįstų įrodymų, patvirtinančių, kad garažo defektai ištaisyti ir perstatyti šio statinio nereikia, atsakovė į bylą nepateikė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
10. Atsakovė AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliaciniame skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu, o šio prašymo nepatenkinus, teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Taip pat prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei skirti pakartotinę ekspertizę, suteikiant šalims galimybę pasiūlyti ekspertus, suformuluoti klausimus bei atlikti kitus būtinus veiksmus ekspertizės atlikimui. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
10.1. Šalys, siekdamos eliminuoti ginčų nagrinėjimą teisme, statybos rangos sutarties 15.5 punkte numatė arbitražinę išlygą. Minėtoje išlygoje nėra nurodyta, kad tam tikrus ginčus nagrinės teismas, o tam tikrus – arbitražas, todėl visi ginčai, kylantys iš sutarties, t. y. šalims nevykdant savo pareigų, turi būti sprendžiami arbitraže. Sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos vienašališkai negali jo keisti ar pažeisti. Be to, kad tokio pobūdžio ginčai arbitruotini arbitraže, yra pasisakęs ir Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. rugsėjo 19 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. e2A-638-178/2016.
10.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė nepateikė įrodymų apie ieškovės atliktą grunto prie pastato atkasimą ir kad pastato deformaciją galėjo lemti būtent grunto užstūmimas po pastatu per atvirus polius. Pati ieškovė teismo posėdžiuose ir procesiniuose dokumentuose yra nurodžiusi, kad dėl ypatingos sklypo hidrologinės situacijos aplink pastatą esantis gruntas natūraliai sėdo ir atsidengė atsakovės įrengti poliai. Pagal darbo projektą poliai turėjo būti lygiai su žeme, atsakovė darbus atliko pagal darbo projektą. Tiek ieškovė, tiek atsakovė į bylą pateikė fotonuotraukas, iš kurių matyti, kad buvo atkasta žemė po poliais (ieškovės teigimu, žemė nusėdo) ir tai tiesiogiai turėjo įtakos pastato deformacijai.
10.3. Ieškovė vežė į objektą labai didelį kiekį žemių ir jas stumdė buldozeriu. Ieškovė teismo posėdžiuose patvirtino, kad žemės buvo užstumtos ne po visu pastatu, o tik iš išorinės polių pusės, todėl tai yra akivaizdus įrodymas, kad ir toks užstūmimas turėjo įtakos polių deformacijai, nes buvo stumiamos žemės, kurių svoris gali siekti tonas.
10.4. Ekspertas pripažino neturėjęs jokios techninės dokumentacijos (techninio projekto, darbo projekto, geologinių tyrimų), atlikdamas ekspertizę, grunto po poliais neatkasinėjęs, jokių kitų tyrimų neatlikinėjęs ir nematęs, kad poliai yra atviri. Visgi jis padarė išvadą, kad poliai sėdo. Ekspertizės akte nurodyta, kad polių atvirumas, žemių užstūmimas gali turėti įtakos pastato deformacijai, tačiau ekspertas tokių įrodymų nematė. Tokios eksperto išvados yra abejotinos ir jomis vadovautis negalima.
10.5. Ieškovė, atveždama naujas žemes, atliko darbus, o ne taisė defektus, todėl privalėjo turėti darbo projektą, kuriame turėjo būti įvertinta atliekamų darbų įtaka šalia esantiems pamatams, toks projektas privalėjo būti suderintas su atsakove. To nepadariusi ieškovė prisiėmė sau galimą riziką.
10.6. Ieškovė atsisakė pateikti įrodymus apie tai, kokie defektų taisymo darbai buvo atlikti ir kokias išlaidas dėl to ji patyrė. Todėl teigti, kad buvo atliktas tik kosmetinis remontas, o ne visiškas ir tinkamas defektų ištaisymas, negalima, juolab kad ieškovė šiame objekte buvo generalinė rangovė ir, būdama atsakinga prieš užsakovą, negalėjo atlikti tik kosmetinio remonto ar paslėpti tariamus defektus. Be to, tokius ieškovės nurodytus defektus, kaip sienų išorės ir vidaus, stogo išorės ir vidaus, garažo vartų nuokrypiai, paslėpti vien atliekant kosmetinį remontą neįmanoma.
10.7. Nesutinka su teismo išvada, kad garažą būtina nugriauti ir iš naujo pastatyti. Teismas sprendime nenurodė, kad pastatas yra avarinės būklės ir tokių įrodymų byloje nėra. Priešingai, tiek teismo ekspertizės aktas, tiek atsakovės 2019 m. rugsėjo 27 d. bandymų protokolas patvirtina, kad pastatas yra stabilizuotas, o defektai visiškai ištaisyti, jų apžiūros metu jau nenustatyta. Atsižvelgiantį į ieškovės suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą, reikalavimas priteisti garažo nugriovimo ir jo perstatymo išlaidas, nereikalaujant defektų taisymo išlaidų kompensavimo, turėjo būti atmestas.
10.8. Teismas nepagrįstai sprendime nurodė, kad atsakovė pripažino defektus. To nebuvo, nes defektinio akto atsakovė niekada nepasirašė. Tai, kad atsakovė geranoriškai atliko pamatų sutvirtinimo darbus, nepatvirtina atsakovės pripažinimo, juolab kad tokių darbų atlikimas nereikalavo ir didelių sąnaudų. Atsakovė, siekdama palaikyti gerus santykius su užsakovais, ateityje turėti ir kitų jų užsakymų, dažnai geranoriškai atlikdavo tokius darbus ir nereikalaudavo jų apmokėjimo. Be to, atsakovei pastebėjus, kad poliai yra atviri, kas turi labai didelę įtaką pastato tvirtumui, reikėjo kuo skubiau atlikti polių sutvirtinimo darbus, o ne ieškoti kaltųjų.
10.9. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad bylos nagrinėjimo metu defektai tebeegzistuoja, kad yra likę paslėpti defektai, kad garažas yra avarinės būklės ir jį būtina nugriauti bei iš naujo perstatyti, o ne atlikti kokių nors defektų šalinimą. Ir priešingai, atsakovė visiškai įrodė aplinkybes, šalinančias jos atsakomybę dėl garažo nugriovimo ir jo perstatymo.
10.10. Tokiais ieškovės veiksmais, kai ji, nebūdama pastato savininke bei užsakove, būdama tik pastato rangove, iš atsakovės siekia prisiteisti garažo nugriovimo ir perstatymo išlaidas, nors šis nebuvo nei nugriautas, nei perstatytas ir toliau yra pardavinėjamas, siekiama nepagrįstai pasipelnyti bei galimai sukčiaujama. Tai, kad ieškovė yra linkusi sukčiauti, įrodo ir 2013 m. spalio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-2019-536/2013.
11. Ieškovė UAB „Corolla Ventures“ atsiliepime į atsakovės AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą prašo šio skundo netenkinti ir Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti jai apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas, taip pat atmesti prašymą dėl pakartotinės ekspertizės skyrimo, bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Šalys subjektiniam arbitruotinumui priskyrė tik dalį ginčų, kylančių iš sutarties, t. y. priskyrė ginčus, kylančius sutarties vykdymo metu. Tai reiškia, kad visi kiti ginčai, atsiradę tarp šalių jau po sutarties įvykdymo, šalių valia nebepatenka į arbitražine išlyga apibrėžtą teisinių santykių reguliavimo sritį.
11.2. Arbitražinėje išlygoje yra nurodytas de jure (teisiškai, pagal įstatymą) ir de facto (tikroji situacija) neegzistuojantis arbitražinis teismas, nes tokio arbitražinio teismo, kaip Vilniaus Tarptautinis ir komercinis arbitražas, nėra. Nenurodant jokių papildomų identifikavimo duomenų ir egzistuojant net dviem arbitražo teismams panašiu pavadinimu, o pačioms šalims nesutariant dėl ginčo teismingumo, yra pagrindas teigti, kad šiuo konkrečiu atveju egzistuoja akivaizdžios priežastys, lemiančios tokio susitarimo įgyvendinimo negalimumą dėl netinkamai suformuluotos arbitražinės išlygos. Ši aplinkybė papildomai lemia šalių kilusio ginčo priskirtinumą bendrosios kompetencijos teismui, t. y. pagal rūšinį ir teritorinį teismingumą Panevėžio apygardos teismui.
11.3. Aplinkybės dėl netinkamai pasirinktos polių įrengimo metodikos buvo patvirtintos dar ikiteisminės ekspertizės specialistų, atsakovės atliktų darbų brokas užfiksuotas 2015 m. sausio 30 d. statinio apžiūros aktu Nr. 1 ir fotonuotraukomis, kuriose matoma armatūra be betono užpildo. Tai patvirtina ieškovės poziciją, su kuria sutiko ir pirmosios instancijos teismas, kad atsakovė pasirinko neteisingą technologiją, naudodama netinkamus vamzdžius (inventorinius vietoje apsauginių), nenaudodama geomaišų (geopolių), ko pasėkoje betonas nespėdavo sustingti ir dalis jo ištekėjo į gruntą, taip pat naudodama netinkamos sudėties betoną, neatsparų gruntinio vandens erozijai. Kai kurie armatūriniai strypai apskritai net nebuvo užpildyti betonu arba tas betonas ištekėjo į gruntą net nesustingęs. Tai, atitinkamai, reiškia ne tik atsakovės nekompetenciją, pasirenkant technologijas, bet ir ypatingą neatsakingumą, vykdant sutartinius įsipareigojimus.
11.4. Aplinkybę, kad poliai atsidengė, galima laikyti iš esmės dėkinga situacija, nes šį kartą polių įrengimo defektai paaiškėjo dar iki namo pardavimo galutiniam vartotojui ir neapsigyvenus jame žmonėms, neatsiradus dar didesniems neigiamiems padariniams (skylant pastato konstrukcijoms galėjo nukentėti žmonės). Faktą dėl netinkamo polių įrengimo patvirtino savo konkliudentiniais veiksmais ir pati apeliantė, kadangi net du kartus vyko į objektą (2015 m. ir 2018 m.) ir iš naujo tvirtino pamatų polius, tam parengdama pamatų stiprinimo darbo projektus.
11.5. Atsakovė nepagrįstai tapatina dvi skirtingas situacijas – pastato C05 pamatų polių sutvirtinimą ir pastato stabilizavimą, o tai reiškia, kad pamatų polių defektai yra ištaisyti, ir pastato viršutinės dalies – garažo – kosmetinį remontą, kurį atliko ieškovė, siekdama laikinai užmaskuoti atsiradusius defektus, ir kurie kol kas nėra ištaisyti. Todėl negalima teigti, kad viso pastato C05 defektai yra visiškai ištaisyti.
11.6. Atsakovės teiginiai, kad pastatas yra pardavinėjamas, o nuostolių atlyginimo prašoma tik siekiant nepagrįstai pasipelnyti, yra nepagrįsti jokiais įrodymais. Ieškovė ne tik stato namus, bet vėliau teikia aptarnavimo bei techninės priežiūros paslaugas minėtų namų gyventojams (savininkams, nuomininkams), todėl yra visiškai nesuinteresuota parduoti namą su defektais, kurį po to pačiai teks ir prižiūrėti. Tai, kad pastatas C05 turi rimtų defektų, nepaneigė ir teismo paskirtas ekspertas, apskaičiavęs ir šių defektų šalinimo kaštus.
12. Trečiasis asmuo AB „Panevėžio statybos trestas“ filialas „Gerbusta“ atsiliepime į atsakovės AB „Panevėžio statybos trestas“ apeliacinį skundą prašo šį skundą patenkinti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
12.1. Visiškai sutinkant su atsakovės apeliaciniu skundu bei jo argumentais, papildomai pažymima, kad ieškovės ne kartą buvo prašoma pateikti sąmatą ar kitus dokumentus, įrodančius, kokius darbus ir už kiek ji atliko. Ieškovė tokių dokumentų nepateikė. Žodžiu išvardinti kaip atlikti darbai pagal jų pobūdį nėra kosmetiniai darbai, tai kapitaliniai darbai, kuriuos atlikus nugriauti ir iš naujo atstatyti garažą neliko pagrindo.
12.2. Teismas, neturėdamas specialių žinių, netenkino atsakovės prašymo skirti pakartotinę ekspertizę, pats nusprendęs, kad garažas yra tokios avarinės būklės, jog jį reikia iš naujo perstatyti. Teismas nevertino liudytoju apklausto darbų vadovo parodymų, kad šis matė apie vieną metrą atvirų pamatų, važinėjančią smulkiąją techniką, kuri stumdė žemes po visą teritoriją. Tiek pamatų atidengimas, tiek žemių stumdymas turėjo įtaką galimų defektų atsiradimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl arbitražinės išlygos ir ginčo priskirtinumo
13. Šioje apeliacine tvarka nagrinėjamoje civilinėje byloje pirmiausia būtina išspręsti bylos priskirtinumo teismo ar arbitražo kompetencijai klausimą, nes apeliantė šį klausimą kėlė pirmosios instancijos teisme, taip pat tokiais argumentais grindžia ir apeliacinį skundą.
14. Arbitražas yra visuotinai pripažintas alternatyvus ginčų sprendimo būdas, lygiavertis ginčų sprendimui nacionaliniuose teismuose. Arbitražo jurisdikcija pagrįsta šalių dispozityvumo ir sutarčių privalomumo principais. Šios alternatyvios jurisdikcijos pagrindas yra šalių laisva valia sudarytas susitarimas perduoti konkrečius ginčus nagrinėti arbitražo teismui, kuriuo šalys ne tik suteikia teisę jų ginčą nagrinėti arbitrams, apsisprendžia dėl arbitraže galimų spręsti ginčo dalykų ir ginčų sprendimui taikytinų taisyklių, bet kartu ir atsisako teisės dėl arbitražiniame susitarime nurodytų ginčų nagrinėjimo kreiptis į bet kurios valstybės teismus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2014; 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-611/2015).
15. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismo procesiniai veiksmai tuo atveju, kai šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą, nustatyti Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punkte ir 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Pagal Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį, CPK 137 straipsnio 2 dalies 6 punktą, teismas atsisako priimti ieškinį, kai šalys yra sudariusios susitarimą perduoti tą ginčą spręsti arbitražui. Tuo atveju, jeigu ieškinio priėmimo metu teismas neišsiaiškino, kad šalys yra sudariusios galiojantį arbitražinį susitarimą (arbitražinio susitarimo sudarymo faktas paaiškėja po to, kai teismas priėmė ieškinį), teismas ieškinį dėl klausimo, dėl kurio yra sudarytas arbitražinis susitarimas, palieka nenagrinėtą (Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis, CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016; 2019 m. liepos 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-255-1075/2019).
16. Byloje nustatyta, kad bylos šalis siejo statybos rangos teisiniai santykiai 2013 m. liepos 5 d. sudarytos rangos sutarties pagrindu. Rangovė garantavo, kad priėmimo metu jos darbai atitiks sutartyje numatytas savybes, normatyvinių statybos dokumentų reikalavimus, jie bus atlikti be klaidų, kurios panaikintų arba sumažintų jų vertę arba tinkamumą įprastam arba sutartyje numatytam panaudojimui (sutarties 11.1 punktas). Sutarties 15.5 punkte šalys susitarė ginčytinus klausimus, iškilusius šios sutarties vykdymo metu, spręsti derybų būdu, o nesutarus – perduoti spręsti Vilniaus Tarptautiniam ir komerciniam arbitražui. Sutarties 4.3 punkte nustatyta, kad apeliantė (rangovė) atsako už visų garantiniu laikotarpiu pastebėtų ar atsiradusių defektų neatidėliotiną pašalinimą. Taip pat rangos sutartyje nurodyta, kad rangovė, nurodytu laiku nepašalinusi defektų, atsiradusių per garantinį laikotarpį, atlygina užsakovės (ieškovės) išlaidas, susijusias su defektų šalinimu (sutarties 13.2 punktas). Atliktų darbų garantinis laikas: statybos darbams – 5 metai, paslėptiems darbams – 10 metų, tyčia paslėptiems darbams – 20 metų (skaičiuojant nuo statinio atidavimo naudoti dienos) (sutarties 11.2 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįsta pripažino apeliantės poziciją dėl šio šalių ginčo nagrinėjimo arbitraže, padaręs išvadą, kad rangos sutarties 15.5 punkte įtvirtintas šalių susitarimas dėl ginčytinų klausimų sprendimo Vilniaus Tarptautiniame ir komerciniame arbitraže galiojo tik iki rangos sutarties vykdymo pabaigos. Teismo vertinimu, šiuo atveju šalių ginčas dėl nuostolių, atsiradusių dėl garantiniu laikotarpiu nustatytų defektų, atlyginimo, kilo jau įvykdžius rangos sutartį, todėl jis nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada stokoja pagrįstumo.
18. Remiantis kasacinio teismo formuojama praktika, arbitražinio susitarimo tikslas yra atsisakyti bet kurios valstybės teismų jurisdikcijos ir perduoti ginčą spręsti arbitražui. Sudarytas arbitražinis susitarimas yra šalims privalomas ir jos negali vienašališkai jo keisti, taip pat pažeisti, t. y. kilus ginčui, rinktis vietoje arbitražo kitą, pavyzdžiui, teisminį ginčo sprendimo būdą. Taigi, arbitražo procesas yra teismo proceso alternatyva. Ginčo sprendimo arbitražu būdo pasirinkimas reiškia, kad šalys susitaria nesikreipti dėl ginčo sprendimo į valstybės teismą ir paveda jų ginčą spręsti privatiems asmenims – arbitrams. Arbitražinis susitarimas, viena vertus, panaikina teismo jurisdikciją, antra vertus, sukuria alternatyviąją jurisdikciją – arbitražo jurisdikciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
19. Apeliantės teigimu, rangos sutarties šalys, siekdamos eliminuoti ginčų nagrinėjimą teisme, statybos rangos sutarties 15.5 punkte ir numatė arbitražinę išlygą, reiškiančią, kad visi ginčai, kylantys iš šios rangos sutarties dėl jos vykdymo ar netinkamo įvykdymo, šalims pažeidus sutartines pareigas, turi būti sprendžiami būtent arbitraže, juolab kad sutartyje nėra nurodyta, jog tik tam tikrus ginčus nagrinės arbitražas, o kitus ginčus – teismas. Su tokiu sutarties sąlygos aiškinimu nesutikdama ieškovė nurodo, kad šalys subjektiniam arbitruotinumui priskyrė tik dalį ginčų, kylančių iš minėtos sutarties – ginčus, kylančius išimtinai sutarties vykdymo metu, o visi kiti ginčai, atsiradę po sutarties įvykdymo, nebepatenka į arbitražine išlyga apibrėžtą teisinių santykių reguliavimo sritį.
20. Šiame kontekste pirmiausia pažymėtina, kad arbitražinio susitarimo taikymo apimtis turėtų būti atskirta nuo ginčo arbitruotinumo klausimo nagrinėjimo. Arbitražinio susitarimo taikymo apimties vertinimas skirtas nustatyti, ar konkretus ginčas arbitraže atitinka arbitražinio susitarimo apimtį. Kadangi šalys yra laisvos spręsdamos dėl arbitražinio susitarimo taikymo apimties, reikia tiksliai nustatyti, ar keliamas ginčas patenka ar nepatenka (visiškai ar iš dalies) į arbitražinio susitarimo turinį. Ginčo arbitruotinumas yra susijęs su arbitražinio susitarimo subjektų ir ginčo objekto vertinimu. Todėl ginčas gali būti arbitruotinas, tačiau nepatekti į konkretaus arbitražinio susitarimo taikymo apimtį (R. Jokubauskas, M. Kirkutis, E. Tamošiūnienė, V. Višinskis (2020), „Ginčų nagrinėjimas komerciniame arbitraže“, p. 87, Vilnius, Mykolo Romerio universitetas).
21. Subjektinis arbitruotinumas reiškia tam tikrų subjektų galimybę sudaryti arbitražinius susitarimus ir spręsti ginčus arbitraže. Subjektinio arbitruotinumo ribojimai paprastai yra siejami su asmenų, kuriems jie taikomi, statusu ir (arba) atliekamomis funkcijomis – daugelyje šalių pati valstybė arba valstybės ar savivaldybės kontroliuojami subjektai neretai neturi teisės sudaryti arbitražinių susitarimų arba jiems sudaryti privalo gauti atitinkamą leidimą. Objektinio arbitruotinumo esmė ta, kad tam tikrų kategorijų ginčai negali būti nagrinėjami arbitraže dėl paties nagrinėtinų klausimų pobūdžio (pavyzdžiui, fizinių asmenų teisinio statuso klausimai, ginčai dėl patentų, prekių ženklų, darbo ginčai, šeimos ginčai, bankroto bylos iškėlimas, administraciniai ginčai, baudžiamosios ir konstitucinės teisės klausimai ir kt.). Šiuo atveju laikoma, kad tokio pobūdžio klausimai yra tiek svarbūs, jog yra rezervuojami valstybės teismų jurisdikcijai (pavyzdžiui, viešosios teisės reguliavimo sričiai priskirtini klausimai), arba dėl bylos esmės atitinkamų ginčų nagrinėjimas arbitraže nebūtų efektyvus, pavyzdžiui, tais atvejais, kai ginčas susijęs su trečiųjų asmenų, nesudariusių arbitražinio susitarimo, teisėmis ir pareigomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-365-969/2016).
22. Komercinio arbitražo įstatymo (redakcija galiojusi rangos sutarties sudarymo metu) 12 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu dėl arbitražinio susitarimo nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo tarp privačių juridinių asmenų, todėl subjektinio arbitruotinumo klausimas nekyla. Ginčas dėl nuostolių priteisimo tarp dviejų verslo subjektų pagal Lietuvos Respublikos aktus nepriskiriamas ginčams, kurie pagal savo pobūdį negali būti arbitražinio susitarimo dalyku (CK 1.37 straipsnio 7 dalis, Komercinio arbitražo įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, šis ginčas arbitruotinas ir objektiniu aspektu.
23. Visgi tarp šalių kyla ginčas ne dėl objektinio ar subjektinio arbitruotinumo, o dėl arbitražinio susitarimo taikymo apimties. Kitaip tariant, šalių pozicija dėl to, ar šis konkretus ginčas patenka į šalių sudarytoje rangos sutarties 15.5 punkte įrašytos arbitražinės išlygos taikymo sritį, išsiskiria. Šiame kontekste pažymėtina, kad byloje ginčo dėl to, ar minėtame punkte įrašyta sąlyga yra laikytina arbitražine išlyga, nėra (ji atitinka Komercinio arbitražo įstatymo 10 straipsnyje nustatytus formos reikalavimus), šalims nesutariant tik dėl jos taikymo apimties (ribų).
24. Tiek pagal Lietuvos Respublikos teisę, tiek ir vadovaujantis visuotinai įprastais tarptautinio komercinio arbitražo standartais, pripažįstama, kad arbitražinis susitarimas – sutartis. Kilus ginčui dėl sudaryto arbitražinio susitarimo turinio, teismas turi šį susitarimą išaiškinti pagal bendrąsias sutarčių aiškinimo taisykles, įtvirtintas CK 6.193 straipsnyje, ir suformuotą kasacinio teismo praktiką sutarčių aiškinimo klausimu, būtent: sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-181/2013).
25. Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai, t. y. taikomas principas in favor contractus (sutarties naudai; prioritetas sutarties vykdymui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013).
26. Teisėjų kolegija, vertindama rangos sutarties 15.15 punkte įtvirtintą arbitražinę išlygą, daro išvadą, kad šioje byloje kilęs ginčas dėl nuostolių, atsiradusių garantiniu laikotarpiu, atlyginimo, yra ginčas dėl sutartinių įsipareigojimų pagal statybos rangos sutartį vykdymo, kitaip tariant, tai yra ginčas, susijęs su sutarties vykdymu / netinkamu vykdymu, kurį ieškovė ir jos pozicijai pritaręs pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo susiejo vien su sutartyje nurodytų atliktinų per sulygtą terminą rangos darbų užbaigimu. Tokią išvadą lemia sisteminis ir loginis CK nuostatų bei pačios šalių sudarytos rangos sutarties sąlygų aiškinimas.
27. Remiantis CK 6.2 straipsniu, prievolės atsiranda iš sandorių arba kitokių juridinių faktų, kurie pagal galiojančius įstatymus sukuria prievolinius santykius. Pagal CK 6.123 straipsnio 1 dalį prievolė pasibaigia, kai tinkamai įvykdoma. CK 6.697 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad rangovas, jeigu ko kita nenustato statybos rangos sutartis, per visą garantinį laiką užtikrina, kad statybos objektas atitinka normatyvinių statybos dokumentų nustatytus rodiklius ir yra tinkamas naudoti pagal sutartyje nustatytą paskirtį. Šalių sudarytos rangos sutarties 13.2 punkte susitarta, kad rangovė (apeliantė) nurodytu laiku nepašalinusi defektų, atsiradusių per garantinį laikotarpį, atlygina užsakovės (ieškovės) išlaidas, susijusias su defektų šalinimu. CK 6.245 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Remiantis CK 6.205 straipsniu, sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą.
28. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovė kreipėsi teisminės gynybos dėl rangos sutartyje įtvirtintos rangovės (apeliantės) pareigos atlyginti užsakovės išlaidas dėl rangovės nepašalintų defektų, atsiradusių per garantinį laikotarpį. Taigi, kaip matyti, ieškovė inicijavo ginčą dėl to, kad rangovė, t. y. apeliantė, nevykdo tiesiogiai rangos sutartimi prisiimto įsipareigojimo – atlyginti garantiniu laikotarpiu atsiradusiems spraustinių polių defektams pašalinti reikalingas išlaidas (ieškovės nuostolius). Kaip buvo minėta, ieškovė nepagrįstai susiaurina rangos sutarties vykdymo sampratą, ją susiedama tik su pagrindinių sutarties įsipareigojimų (tokių, kaip spraustinių polių įrengimo darbų atlikimas) įvykdymo terminu, nors pačioje ginčo rangos sutartyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) įtvirtinta nuostata dėl išlaidų, susijusių su defektų, atsiradusių garantiniu laikotarpiu, šalinimu rangovės sąskaita (rangos sutarties 13.2 punktas), ko šiuo atveju ir siekia bylą teisme inicijavusi ieškovė.
29. Jau buvo nurodyta, kad sutarties neįvykdymu laikoma bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės netinkamas vykdymas ar atsisakymas ją vykdyti. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šis šalių ginčas dėl to, ar apeliantei kyla pareiga įvykdyti rangos sutarties 13.2 punkte nustatytą rangovei įpareigojimą, yra ginčas, kilęs sutarties vykdymo metu, nes darbų garantinis terminas dar nėra suėjęs, taigi jis neabejotinai patenka į šalių sudarytos statybos rangos sutarties 15.5 punkte įsirašytos arbitražinės išlygos taikymo apimtį ir priskirtinas arbitražo kompetencijai.
30. Visgi kasacinis teismas yra pasisakęs ir tuo aspektu, kad arbitražinio susitarimo faktas neturi absoliučios galios, todėl prieš atsisakydamas bylos teismas turi įvertinti, ar nėra aplinkybių, kurios ginčo šalių nukreipimą į arbitražą daro negalimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018).
31. Teismas gali neatsisakyti spręsti šalių ginčą, jeigu nustato, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis, niekinis, neveikiantis (praradęs reikšmę) ar jo negalima įvykdyti. Tokie atvejai galimi, kai arbitražinė išlyga yra akivaizdžiai negaliojanti, o niekinis arbitražinio susitarimo pobūdis turi būti akivaizdus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428-690/2016). Arbitražinio susitarimo šalis gali ginčyti bylos nukreipimą į arbitražą, įrodinėdama, kad arbitražinis susitarimas yra negaliojantis ir niekinis, neveikiantis ar jo negalima įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-488-469/2018).
32. Viena vertus, nagrinėjamu atveju ieškovė šioje byloje neginčijo arbitražinio susitarimo (arbitražinės išlygos) galiojimo, tik nesutiko su jo taikymo apimtimi, teigdama, kad šis ginčas nepatenka į arbitražinės išlygos taikymo sritį. Akivaizdaus šalių statybos rangos sutartyje (15.5 punkte) įtvirtintos arbitražinės išlygos negaliojimo ar niekinio pobūdžio teisėjų kolegija taip pat neįžvelgia.
33. Kita vertus, ieškovė savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad arbitražinėje išlygoje yra nurodytas de jure ir de facto neegzistuojantis arbitražinis teismas (tokio arbitražinio teismo, kaip Vilniaus Tarptautinio ir komercinio arbitražo, nėra), todėl atsižvelgiant į tai, kad arbitražinėje išlygoje nėra nurodyta jokių papildomų identifikavimo duomenų, dėl netinkamai suformuluotos arbitražinės išlygos jos įgyvendinimas, egzistuojant net dviem arbitražo teismams panašiu pavadinimu bei šalims nesutariant dėl ginčo priskirtinumo, negalimas, o tai reiškia, kad šis ginčas turi būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.
34. Remiantis teisės doktrina, tokie arbitražiniai susitarimai, kurie nėra pakankamai tikslūs arba prieštarauja kitoms sutartyje nustatytoms ginčų sprendimo išlygoms, tarptautinėje praktikoje pripažįstami patologiniais. Šalys, sudarydamos arbitražinius susitarimus, turi nurodyti tikslius arbitražinių institucijų pavadinimus. Tačiau praktikoje pasitaiko atvejų, kai arbitražiniame susitarime arbitražo institucija nurodyta netiksliai ar klaidingai. Nustačius, kad arbitražinis susitarimas yra patologinis, teismui privalu aiškintis šio arbitražinio susitarimo prasmę, bet ir kilus abejonių dėl arbitražinio susitarimo buvimo ir jo galiojimo, tokios abejonės aiškinamos arbitražinio susitarimo galiojimo naudai (lot. in favor contractus). Vienas pavyzdžių, kai arbitražinis susitarimas laikomas patologiniu, yra atvejai, kai jame nurodoma arbitražo institucija neegzistuoja. Tokiu atveju teismas turėtų vertinti, ar arbitražo institucijos negalima nustatyti remiantis bendraisiais sutarčių aiškinimo principais. Arbitražinis susitarimas negali būti laikomas negaliojančiu vien dėl to, kad iš jo turinio negalima tiksliai nustatyti konkretaus arbitražo teismo, kuriam šalys perdavė spręsti ginčus (R. Jokubauskas, M. Kirkutis, E. Tamošiūnienė, V. Višinskis (2020), „Ginčų nagrinėjimas komerciniame arbitraže“, p. 91–92, Vilnius, Mykolo Romerio universitetas).
35. Kasacinis teismas taip pat pripažįsta, kad kai šalys išreiškė intenciją ginčus spręsti arbitražo teisme, teismas turėtų tokią šalių valią įgyvendinti, net jei kai kurie arbitražinio susitarimo aspektai yra netikslūs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2013; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-471-916/2016).
36. Nagrinėjamu atveju pripažinus, kad ginčas yra arbitruotinas ir patenka į arbitražinės išlygos taikymo apimtį, toliau įvertintina, ar pagal statybos rangos sutartyje nurodytą formuluotę galima identifikuoti konkrečią instituciją, kurios kompetencijai šalys galėjo priskirti šio ginčo nagrinėjimą.
37. Statybos rangos sutarties 15.5 punkte yra nurodytas toks arbitražo pavadinimas –„Vilniaus Tarptautinis ir komercinis arbitražas“. Remiantis viešai prieinamais Juridinių asmenų registro duomenis (CPK 179 straipsnio 3 dalis), statybos rangos sutarties sudarymo metu (2013 m liepos 5 d.) egzistavo keletas juridinių asmenų panašiais pavadinimais, t. y. viena nuolatinė komercinio arbitražo institucija – „Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas“ (juridinio asmens kodas 192040955), ir viena viešoji įstaiga – „Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas“ (juridinio asmens kodas 126203667).
38. VšĮ „Vilniaus tarptautinis ir nacionalinis komercinis arbitražas“ buvo įregistruotas 2003 m., tačiau Vilniaus apygardos teismo 2019 m. rugsėjo 20 d. nutartimi (įsiteisėjusia 2019 m. spalio 1 d.) šiai įstaigai iškelta bankroto byla, 2020 m. rugpjūčio 13 d. priimtas teismo sprendimas dėl jos pabaigos (įsiteisėjo 2020 m. rugsėjo 15 d.), o 2020 m. rugsėjo 17 d. Juridinių asmenų registre įregistruotas prašymas išregistruoti šią įstaigą iš Juridinių asmenų registro (https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=126203667). Be to, ši įstaiga Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-620-565/2019, iškeltoje pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros ieškinį dėl juridinio asmens pripažinimo neteisėtai įsteigtu, panaikinus Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 30 d. sprendimą, pripažinta įsteigta pažeidžiant ankstesnės Komercinio arbitražo įstatymo redakcijos 3 straipsnio 1 dalyje, 2012 metais nauja redakcija išdėstyto Komercinio arbitražo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytas imperatyvias nuolatinių arbitražo institucijų steigimo nuostatas, kuri per Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymo pakeitimo įstatymo, priimto 2012 m. birželio 21 d., 2 straipsnyje nustatytą terminą neatliko pertvarkymo veiksmų, kad būtų užtikrinti minėtų nuostatų reikalavimai. Todėl ji pripažinta neteisėtai įsteigta ir nuspręsta ją likviduoti, likvidatoriumi paskiriant VĮ Turto banką.
39. Tuo tarpu nuolatinė komercinio arbitražo institucija „Vilniaus tarptautinis komercinis arbitražas“, kurios pavadinimas nuo statybos rangos sutartyje nurodyto arbitražo („Vilniaus Tarptautinis ir komercinis arbitražas“) pavadinimo skiriasi tik jungtuku „ir“, egzistavo ir tebeegzistuoja, tik kitu pavadinimu. Ši institucija, reorganizavimo būdu ją sujungus su kita nuolatine arbitražo institucija – Arbitražo teismu prie asociacijos „Tarptautiniai prekybos rūmai – Lietuva“ (juridinio asmens kodas 191982121), nuo 2003 m. spalio 27 d. veikia kitu pavadinimu – nuolatinė arbitražo institucija „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“ (http://www.arbitrazas.lt/apie-teisma.htm) (juridinio asmens kodas 195776161) (https://www.registrucentras.lt/jar/p/dok.php?kod=195776161). Pažymėtina, kad jame, be kita ko, yra nagrinėjami ir statybos ginčai (http://www.arbitrazas.lt/arbitrai141.htm).
40. Tokios nustatytos aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą spręsti, kad šalys susitarė ginčo nagrinėjimą priskirti būtent nuolatinei komercinio arbitražo institucijai, kuri šiuo metu po reorganizavimo savo veiklą tęsia kaip „Vilniaus komercinio arbitražo teismas“ (juridinio asmens kodas 195776161, buveinė – Vilnius, M. Valančiaus g. 1A-7).
41. Teisėjų kolegija, remdamasi Komercinio arbitražo įstatymo 11 straipsnio 1 dalimi, konstatuoja, kad ginčo šalys yra sudariusios šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytos formos arbitražinį susitarimą, taigi kilęs ginčas yra priskirtinas arbitražo teismui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, teismui netinkamai taikius bylų priskirtinumą reglamentuojančias proceso teisės normas, o ieškovės UAB „Corolla Ventures“ ieškinys paliktinas nenagrinėtu (CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).
42. Teisėjų kolegijai pripažinus netinkamą civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių bylų teismingumą ir ginčų priskirtinumą arbitražui, aiškinimą bei taikymą pirmosios instancijos teisme, klausimai dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo žodinio proceso tvarka ir pakartotinės ekspertizės skyrimo tapo nebeaktualūs, todėl dėl šių apeliantės prašymų nepasisakoma. Taip pat nevertintini ir jokie kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su paties šalių ginčo esme.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. CPK 87 straipsnis reglamentuoja atvejus, kada yra grąžinamas žyminis mokestis ar jo dalis. Remiantis CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punktu sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės ne dėl ieškovo kaltės. CPK 296 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatyta, kad teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu šalys yra sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui.
44. Remiantis bylos duomenimis, ieškovė, paduodama ieškinį, sumokėjo 870,45 Eur (2018 m. liepos 27 d. SEB banko, AB mokėjimo nurodymu sumokėta 435,22 Eur, o 2018 m. rugpjūčio 2 d. mokėjimo nurodymu sumokėta 435,21 Eur) Lt žyminį mokestį. Apeliantė už jos pateiktą apeliacinį skundą 2019 m. gruodžio 13 d. mokėjimo nurodymu sumokėjo 870,43 Eur žyminį mokestį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punktu, sprendžia, kad tiek ieškovei, tiek apeliantei gražintina 100 proc. jų sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 10 punktas ir šio straipsnio 5 dalis, 302 straipsnis). Analogiškai žyminio mokesčio grąžinimo klausimas jau buvo sprendžiamas byloje, kurios faktinės aplinkybės yra panašios šį nagrinėjamos bylos aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-554-381/2015). Šalims išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šia nutartimi (CPK 87 straipsnio 3 dalis).
45. Kitas bylinėjimosi išlaidas, kai byla baigiama nepriimant teismo sprendimo dėl ginčo esmės, teismas paskirsto atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, bei įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju būtent ieškovė inicijavo jos ir apeliantės ginčo nagrinėjimą bendrosios kompetencijos teisme, nors rangos sutartyje buvo įrašyta arbitražinė išlyga ginčą spręsti arbitražo būdu. Tuo tarpu apeliantė ir trečiasis asmuo viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai laikėsi pozicijos, kad šis ginčas nagrinėtinas arbitraže, todėl ieškinys turi būti paliktas nenagrinėtas.
46. Tokiu atveju būtent ieškovei, remiantis minėta priežastingumo teorija, tektų pareiga atlyginti apeliantės ir trečiojo asmens turėtas bylinėjimosi išlaidas, o jos pačios turėtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlyginamos. Įrodymų apie turėtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose bylinėjimosi išlaidas apeliantė nepateikė, tokių įrodymų nepateikė ir jos pusėje dalyvavęs trečiasis asmuo, taigi jų atlyginimo klausimas šiuo atveju nekyla.
47. Iš ieškovės, kaip nepagrįstai šį teismo procesą iniciavusio asmens, priteistinos 5 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei (CPK 94 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2019 m. lapkričio 14 d. sprendimą panaikinti.
Ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corolla Ventures“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ palikti nenagrinėtą.
Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Corolla Ventures“ (juridinio asmens kodas 111621486) 5 Eur (penkių eurų) bylinėjimosi išlaidas valstybei.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Corolla Ventures“ (juridinio asmens kodas 111621486) 870,45 Eur (aštuonių šimtų septyniasdešimties eurų keturiasdešimt penkių euro centų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už ieškinį 2018 m. liepos 27 d. ir 2018 m. rugpjūčio 2 d. mokėjimo nurodymais.
Grąžinti atsakovei akcinei bendrovei „Panevėžio statybos trestas“ (juridinio asmens kodas 147732969) 870,43 Eur (aštuonių šimtų septyniasdešimties eurų keturiasdešimt trijų euro centų) dydžio žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą 2019 m. gruodžio 13 d. mokėjimo nurodymu.
Teisėjos Romualda Janovičienė
Dalia Kačinskienė
Agnė Tikniūtė