Pranešėjas A. Kruopys
Baudžiamoji byla Nr. 1A-136/2005
Teisėjas E.
Maškevičius Procesinio
sprendimo kategorija 2.1.6.2.(S)
LIETUVOS Apeliacinis teismas
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. vasario 9 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio
teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos
pirmininko Aloyzo Kruopio,
teisėjų: Valdimaro Bavėjano
ir Reginos Gaudutienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją
bylą pagal nuteistojo T. K. apeliacinį skundą dėl
Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo T. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės
atėmimu 6 (šešeriems) metams ir 6 mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos
BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta Klaipėdos rajono
apylinkės teismo 2003-03-28 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalis
bei paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 6 (šešeriems)
metams ir 7 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu teismo nuosprendžiu nuteistas ir V. U., tačiau jo atžvilgiu teismo nuosprendis neapskųstas.
Iš T. K. bei V. U. priteista solidariai 200 Lt R. S. .
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją
bylą,
n
u s t a t ė:
T. K. nuteistas už tai, kad, veikdamas kartu su V. U. bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą, išžagino
nepilnametį asmenį:
2003 m. kovo 28 d. apie 14-15 val. (duomenys
neskelbtini) T. K. kartu su V. U.,
pavartoję fizinę prievartą prieš nepilnametę V. S. jėga ją
įsodino į mėlynos spalvos automobilį ,,Volkswagen Golf”, valst. Nr. XXXXXXXX ir
nuvežė į Agluonėnų k. teritorijoje esančio miškelio palaukę. Čia nukentėjusiąją
paguldė ant žemės ir, V. U. pavartojus fizinį smurtą, t.y.
laikant už rankų bei grasinant peiliu, T. K. nuavė batus,
numovė kelnes, kelnaites ir su nepilnamete V. S. atliko
prievartinį lytinį aktą prieš jos valią, T. K. įvedant
savo varpą jai į lytinius organus, t.y. išžagino. Išžaginimo metu V. S. padaryta: rausvas minkštas 0,5 cm ilgio randelis,
buvusios žaizdos vietoje makšties prieangyje ties 6 val., kas atitinka nežymų
sveikatos sutrikdymą.
Nuteistasis T. K. skundu prašo
Klaipėdos apygardos teismo 2004 m. spalio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti
jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.
Apeliantas teigia, kad byloje nėra neginčijamų
įrodymų, kad jis 2003 m. kovo 28 d. išžagino V. S.
Apeliantas nurodo, kad jis šio nusikaltimo nepadarė.
2003 m. kovo 28 d. ryte iki 10 val. Klaipėdos rajono apylinkės teisme jam buvo
paskelbtas nuosprendis kitoje byloje ir jis kartu su draugais D.
R., M. Z., R. B. iš teismo nuėjo į
bažnyčią, po to buvo kieme, 13-15 val. laikotarpiu tai vienas, tai kitas buvo
nuėję į namus papietauti, po to vėl susitiko, buvo kieme ir (duomenys
neskelbtini), namo grįžo vėlai vakare. Apeliantas tvirtina, kad 2003 m.
kovo 28 d. iš (duomenys neskelbtini) išvykęs nebuvo. Į (duomenys
neskelbtini), kurie yra apie 20 km nuo (duomenys neskelbtini), su
namiškiais važiavo kitą dieną. Todėl, pasak T. K., V. S. ir V. U. nurodomo nusikaltimo jis
padaryti negalėjo, nes per trumpą laiką, kai buvo nuėjęs papietauti ir kitur,
jis fiziškai negalėjo nuvykti į (duomenys neskelbtini), parvykti atgal,
o (duomenys neskelbtini) atlikti jam inkriminuotus nusikalstamus
veiksmus.
Nuteistojo T. K. nuomone, teismas
nepagrįstai, vien tik dėl to, kad D. R., M.
Z., R. B. yra jo draugai, o K. – motina, atmetė jų
parodymus kaip neteisingus. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad visų šių asmenų
parodymai sutampa vos ne minučių tikslumu, todėl jais netikėti nėra pagrindo.
Apeliantas nesutinka ir su teismo išvada, kad 2003 m.
rugpjūčio 5 d. jo duoti parodymai detaliai atitinka nukentėjusiosios parodymus,
nes toks teismo vertinimas prieštarauja byloje esantiems procesiniams
dokumentams bei juose užfiksuotiems duomenims. Nuteistasis nurodo, kad 2003 m.
rugpjūčio 4 d. jis davė teisingus parodymus (b.l. 58-59; t. 2). Tačiau būnant
areštinėje, apelianto teigimu, kriminalinės policijos pareigūnai jam darė
spaudimą, žadėjo paleisti jį į laisvę, jeigu prisipažins, papasakojo esmines bylos
aplinkybes, be to, dėl šio nusikaltimo jis buvo supažindintas su įtarimu,
todėl, paveiktas minėtų aplinkybių, jis 2003 m. rugpjūčio 5 d. save apkalbėjo.
Kadangi visų smulkmenų apie V. S. nurodomą nusikaltimą
nežinojęs, pasak T. K., jis daug ką išgalvojęs, t.y., kad
nuo 8.30 val. jis girtuokliavo su nepažįstamu vaikinu (nors 9.10 val. teisme
jam buvo skelbiamas nuosprendis) ir kitas aplinkybes.
Apeliantas abejoja ir nukentėjusiosios V.
S. parodymais. Atkreipia dėmesį, kad byloje yra 2003 m. rugsėjo 12 d.
raštas prokurorui, kuriame išdėstytos kilusios abejonės dėl nepilnametės
psichologinės būsenos nusikaltimo padarymo metu ir po nusikaltimo (b.l. 11; t.
1), tačiau jokie tyrimai atlikti nebuvo, o teismas nuosprendyje konstatavo, kad
netikėti V. S. parodymais nėra jokio pagrindo.
Nuteistasis T. K. taip pat
atkreipia dėmesį į tai, kad nukentėjusiosios parodymai prieštarauja kitiems
įrodymams bei elementariai logikai. Pažymi, kad nukentėjusioji iki tol, kol
procesinių veiksmų byloje nepradėjo atlikinėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai
mačiusi jį keletą kartų (pažinojo kaip N. L. draugą,
Agluonėnų mokykloje per Valentino dienos šventę, t.y. iki 2003 m. kovo 28 d., o
po šios datos matė du kartus – per teatro dieną ir išleistuves), nenurodė jo, T. K., kaip asmens, kuris ją išžagino (b.l. 46; t. 1). Tačiau
2003 m. birželio 25 d. atpažįstant pagal nuotraukas V. S. nurodė,
kad T. K. labai panašus į ją išžaginusį asmenį (b. l.
52-54; t. 1), 2003 m. rugpjūčio 5 d. ji jau kategoriškai nurodė, kad T. K. ją išžagino (b.l. 56-58; t. 1). Abiejų atpažinimų metu
nukentėjusioji paaiškino, kad T. K. ji atpažino iš žydrų
akių, kas, pasak apelianto, visiškai prieštarauja jos parodymams, kad ją
užpuolę asmenys slėpė veidus po gaubtuvais ir ji jų veido bruožų neįsidėmėjo
(b.l. 23-29, 38-39; t. 1).
T. K. atkreipia dėmesį ir į tai, kad nukentėjusioji apie
įvykį niekam nepranešė, nurodė, kad ,,bijojo būti ne taip suprasta”, o
apibūdindama automobilį, kuriuo buvo nuvežta į nusikaltimo vietą, kategoriškai
tvirtino, jog paskutiniai automobilio valstybinių numerių skaičiai buvo,,4,5”,
kas prieštarauja automobilio apžiūros protokolui, kuriame užfiksuotas valst.
Nr. XXXXXXXX.
Apelianto nuomone, teismas, neįvertinęs visų faktinių
duomenų, be pagrindo rėmėsi ir kito nuteistojo V. U. parodymais
dėl jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme. Nurodo, kad būtina atsižvelgti į V. U. sveikatos būklę, protinės veiklos sutrikimus.
Pirminiuose parodymuose, atpažinimo metu V. U. neigė savo
kaltę, jo, T. K., kaip bendrininko neatpažino, teismo metu
jis kaltu prisipažino, paaiškino, kad T. K. neatpažino,
nes jo bijojęs, nors, pasak apelianto, jis tuo metu buvo suimtas ir V. U. niekaip pakenkti negalėjo. Atkreipia dėmesį, kad V. U., pilnai pripažindamas kaltę, teigė neprisimenąs, ar
turėjo peilį ir ar su juo grasino, tačiau galėjo taip būti, šito jis gali
neatsiminti dėl protinio atsilikimo, tačiau kategoriškai patvirtino, kad
automobilyje, kuriuo jis važinėjosi, peilio niekada nėra matęs ir ten jo įvykio
dieną nebuvo. Apeliantas tvirtina, kad tokie prieštaringi V.
U. aiškinimai, vienu teiginiu kategoriškai paneigiant kitą savo teiginį,
negali būti pagrindas apkaltinti jį, T. K., padarius
nusikaltimą.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį
skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį skundą atmesti.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Tai, kad apeliantas padarė jam inkriminuojamą
nusikaltimą, įrodo pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtų ir
nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma. Svarbiausi iš šių įrodymų yra
nukentėjusiosios bei nuteistojo V. U. parodymai. Nukentėjusioji
V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme tvirtino,
kad ją išžagino apeliantas, padedant V. U. Apelianto
skunde pateikta jos parodymų kritika remiasi skundo autoriaus netiksliai ir
neišsamiai perteiktomis bylos aplinkybėmis. Teigdamas, kad nukentėjusioji buvo
jį keletą kartų mačiusi, tačiau 2003-10-09 apklausos metu vis tik parodė, kad
vis dar abejoja, ar tikrai ją išžagino N. L. draugas, T. K. daro prielaidą, kad įtakos vėlesniam kategoriškam jo
atpažinimui galėjo turėti ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Tačiau tokia
prielaida nėra pagrįsta, kadangi nukentėjusioji T. Kubilų kategoriškai kaip ją
išžaginusį asmenį atpažino tada, kai jis buvo pateiktas atpažinti gyvai.
Apeliantas be pagrindo teigia, jog nukentėjusiosios paaiškinimai apie tai, kad T. K. atpažino iš žydrų akių prieštarauja jos ankstesniems
parodymams apie tai, kad ją užpuolę asmenys slėpė veidus po gobtuvais ir ji jų
veido bruožų neįsidėmėjo. Jau pirmosios apklausos metu nukentėjusioji parodė,
kad ją išžaginusio asmens veido bruožų neįsidėmėjo, tačiau nurodė mačiusi jo
akis. (b.l. 26, t. 1). Tą patį ji patvirtino ir 2003-06-25 vykusioje apklausoje
(b.l. 38-39, t. 1). Pateikus atpažinti asmenį pagal fotonuotrauką,
nukentėjusioji parodė į T. K. nuotrauką, kaip į asmens,
labai panašaus į ją išžaginusį asmenį. Ji paaiškino, kad atpažįsta kaip tik iš
anksčiau minėtos akių spalvos (b.l. 52-54). Pateikus T. K. atpažinti
gyvai, nukentėjusioji jį atpažino iš akių bei iš kūno sudėjimo (b.l. 57-58, t.
1). Taigi, jos nurodytas bruožas, pagal kurį ji atpažino T. K.
–akys, jai buvo žinomas ir pagal jį nukentėjusioji galėjo T.
K. atpažinti. Be to, matydama asmenį gyvai, ji nurodė ir kitą jo bruožą –
kūno sudėjimą – kas yra logiška ir suprantama. Pažymėtina, kad nukentėjusiosios
pateiktas T. K. plaukų spalvos apibūdinimas – juoda, taip
pat sutampa su fotonuotraukoje matoma jo plaukų spalva. Dėl šių aplinkybių
abejoti atpažinimų rezultatais nėra pagrindo. Nuteistasis klaidingai cituoja
nukentėjusiosios parodymus ir dėl automobilio valstybinio numerio,
tvirtindamas, kad nukentėjusioji kategoriškai tvirtino, jog ją į nusikaltimo
vietą nuvežusio automobilio valstybinio numerio paskutiniai skaičiai buvo „45“.
Iš nukentėjusiosios apklausos protokolo matyti, kad nurodžiusi šiuos skaičius
ji pridūrė, kad dėl to nėra tikra, nes tuo metu buvo patyrusi šoką ir tokias
aplinkybes sunku prisiminti (b.l. 27, t. 1). Taigi, jokio kategoriško
tvirtinimo apie skaičius „45“ nebuvo. Kad nukentėjusioji teisingai apibūdino ją
nuvežusį automobilį pagal kitus požymius (pačio automobilio, sėdynių apvalkalų
spalvą, pakabintą po galinio vaizdo veidrodėliu kompaktinę plokštelę ir kt.),
matosi iš 2003-04-29 ir 2003-08-28 apklausų protokolų ir automobilio apžiūros
bei parodymo atpažinti protokolų (b.l.23-29, 110-126, 41-43, t. 1). Byloje nėra
duomenų apie nukentėjusiosios ligas, ji mokosi, charakterizuojama kaip stropi,
neblogai besimokanti ir problemų nekelianti moksleivė (b.l. 48, t. 1), todėl
prokuroras bei teismas neprivalėjo skirti ekspertizę nukentėjusiosios
psichologinei būklei patikrinti pagal T. K. apeliaciniame
skunde minimą raštą prokurorui, esantį b. l. 11, t. 1. Nuteistasis ne visai
teisus, apeliaciniame skunde teigdamas, kad nukentėjusioji apie įvykį niekam
nepranešė, „bijodama būti ne taip suprasta“. Iš tikrųjų ši baudžiamoji byla
pradėta kaip tik pagal nukentėjusiosios pareiškimą (b.l.9, t. 1). Atsižvelgiant
į jauną nukentėjusiosios amžių, į tai, kad ji moksleivė laikytina suprantama,
kad šis pareiškimas paduotas ne iš karto po įvykio, o tik po mėnesio.
Liudytoja M. Bukytė parodė, kad dar 2003 m. kovo mėnesį iš nukentėjusiosios
pasakojimo suprato, kad pastarąją išžagino. Dėl to abejoti nukentėjusiosios
parodymų teisingumu nėra pagrindo.
Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir nuteistojo V. U. parodymai. Šis pirmuosiuose parodymuose iš tikro neigė
dalyvavimą nusikaltimo padaryme, tačiau jau ikiteisminio tyrimo metu, o ne tik
teisme, pripažino savo kaltę, davė parodymus ir apie T. K. veiksmus.
Jo paaiškinimas teisme, kad ikiteisminio tyrimo metu per parodymą atpažinti
pareiškė, jog T. K. neatpažįsta, bijodamas pastarojo, yra
pakankamai įtikinamasis priimtinas. Nors T. K. tuo laiku
buvo suimtas, V. U. negalėjo nesuvokti, kad su T. K. gali tekti susitikti laisvės atėmimo ar kitoje vietoje,
todėl jo baimė suprantama. Pažymėtina ir tai, kad parodymo atpažinti asmenį
metu V. U. vis tik nurodė į T. K.,
kaip į panašų asmenį, su kuriuo kartu padarė nusikaltimą (b.l 151-155, t. 2).
Netikėti šiuo nuteistuoju nėra pagrindo ir dėl kitų apeliaciniame skunde
nurodytų priežasčių. Pirmosiose apklausose jis iš tikrųjų nutylėjo
nukentėjusiosios išžaginimo faktą, tačiau dėl to jo vėlesnių parodymų negalima
laikyti neteisingais. Parodymais apie išžaginimą T. U. pateikė
ne tik apeliantą, bet ir save kaltinančius įrodymus, todėl nėra jokio pagrindo
manyti, kad tokius parodymus jis išsigalvojo. Nenustatyta ir pagrindų dėl kurių
jis galėtų apkalbėti apeliantą. Byloje iš tikro yra duomenų apie tai, kad T. U. diagnozuotas lengvas protinis atsilikimas (b.l. 170, t.
2), tačiau iš teismo psichiatrinės, psichologinės ekspertizės akto matosi, kad T. U. psichine liga neserga, gali suprasti savo veiksmus ir
juos valdyti. Ekspertizės akto tiriamojoje dalyje nurodyta, kad T.
U. į klausimus atsako prasmingai, nuosekliai, jo mąstyme sutrikimų nėra,
loginio įvykių nuoseklumo ir erdvinių ryšių suvokimas neapsunkintas. Apie jam
inkriminuojamą veiką papasakojo nuosekliai, smulkiai prisimena visas įvykio
detales (b.l.91-92, t. 3). Šie duomenys leidžia tvirtinti, kad T.
U. lengvas protinis atsilikimas neturėjo įtakos jo parodymų teisingumui. Jo
parodymų teisingumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai dėl T. U. parodymų apie peilio turėjimą. T. U. kategoriškai
nepaneigė peilio buvimo, parodė, kad peilio nepamena (b.l. 27, t. 3).
Kad apeliantas išžagino nukentėjusiąją, ikiteisminio
tyrimo metu yra pripažinęs ir jis pats apklausoje pas ikiteisminio tyrimo
teisėją. Jo parodymai apie patį nusikaltimą atitiko nukentėjusiosios ir T. U. parodymus. Apelianto teiginys, kad šiuos parodymus davė
paveiktas kriminalinės policijos pareigūnų, nėra patvirtintas jokiais
įrodymais. Pažymėtina, kad apklausa daryta teisme, dalyvaujant gynėjui, todėl T. K. turėjo visas galimybes duoti tokius parodymus, kokius
nori. Apelianto teiginys, kad ką kalbėti sužinojo ir iš pateikto įtarimo
nepripažįstamas teisingu, kadangi pareikštame įtarime (b.l. 57, t. 2) nėra
nurodytos kai kurios įvykio detalės (
nukentėjusiosios bandymas pabėgti ir jos pavijimas, nukentėjusiosios palikimas
įvykio vietoje po nusikaltimo ir kt.) ir duodamas parodymus T.
K. jų iš pareikšto įtarimo negalėjo žinoti. Aiškinimas, kad tokius
parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui davė tikėdamasis būti paleistas į
laisvę, yra nelogiškas, kadangi bet kam aišku, kad pateikus įrodymų apie dalyvavimą
sunkaus nusikaltimo padaryme, tikimybė būti suimtam arba nuteistam tik
padidėja. Todėl toks aiškinimas atmestinas. Dėl šių motyvų pirmosios
instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ir minėtais apelianto parodymais kaip jo
kaltės įrodymu. Juose esantis neatitikimas apie girtavimą nuo pat ryto
nepaneigia kitos parodymų dalies teisingumo, kadangi, kaip jau minėta, tie
parodymai atitinka nukentėjusiosios ir T. U. parodymus, be
to, juose nurodyta nemaža detalių, kurios įvykio vietoje nebuvusiam asmeniui
negalėjo būti žinomos.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos
teismo motyvais, kuriais jis atmetė apelianto motinos ir draugų parodymus apie
tai, kad nusikaltimo padarymo metu T. K. buvo Gargžduose.
Apelianto motinos B. K. parodymai iš tikro nėra nuoseklūs,
nes apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ji parodė, kad 2003-03-28 nuo ryto
iki pietų kartu su apeliantu buvo turguje, o prieš pietus sūnus išėjo į teismą
išklausyti nuosprendžio, kuris turėjo būti skelbiamas 13 valandą (b.l. 160-161,
t. 1). Teisme ji jau parodė, kad tą dieną sūnus nuosprendį išklausė apie 9
valandą ir nuo 10 valandos iki 14 valandos buvo namie ir kieme jos akivaizdoje
(b.l. 36, t. 3). Jos paaiškinimas pirmosios instancijos teisme apie paprastą
datų sumaišymą duodant parodymus nėra pagrįstas, kadangi ikiteisminio tyrimo
metu, teigdama, jog 2003-03-28 ji kartu su apeliantu nuo ryto iki pietų buvo
turguje, liudytoja tai tvirtino kategoriškai, susiedama šį laiką su
nuosprendžio paskelbimo diena kai kuriomis detalėmis (pavalgymu grįžus iš
turgaus prieš einant išklausyti nuosprendžio, jos pamokymais sūnui nesirengti
naujai nupirktais drabužiais, kad suėmimo atveju jų kas nors neatimtų).
Liudytojais M. Z., D. R. ir R. B. pirmosios instancijos
teismas pagrįstai nepatikėjo, atsižvelgdamas į tai, kad jie yra apelianto
draugai, taip pat į tai, kad šių liudytojų parodymai prieštarauja eilei kitų
įrodymų – nukentėjusiosios, kaltinamojo T. U., liudytojo A. G. parodymams. Todėl negalima sutikti su apeliacinio
skundo argumentais, kad M. Z., D. R. ir
R. B. teismas nepatikėjo vien dėl draugystės su apeliantu.
Dėl nurodytų motyvų pirmosios instancijos teismo
išvados apie apelianto kaltumą yra teisingos. Jo padaryta veika, atsižvelgiant
į tai, kad T. K. žinojo, jog nukentėjusioji yra
nepilnametė (tai matosi iš pačio apelianto apklausos pas ikiteisminio tyrimo
teisėją protokolo), kvalifikuota tinkamai. Apeliantui paskirta bausmė, kuri
savo dydžiu yra lygi sankcijoje už padarytą nusikaltimą nustatytos bausmės
vidurkiui. Atsižvelgiant į tai, kad jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių
nenustatyta, bet nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė, ši bausmė
nėra per griežta ir nešvelnintina.
Dėl
nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Todėl tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1
dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
nuteistojo T. K. apeliacinį skundą
atmesti.
Kolegijos
pirmininkas Aloyzas Kruopys
Teisėjai: Regina
Gaudutienė
Valdimaras Bavėjanas