Civilinė byla Nr. 2A-1831-345/2013
Procesinio sprendimo kategorijos: 75.4.3.; 75.8.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gegužės 14 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei A. P., ir atsakovės A. P. priešieškinį ieškovui A. P. dėl santuokos nutraukimo bei kitų, susijusių su santuokos nutraukimu, reikalavimų.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas byloje yra kilęs dėl santuokos nutraukimo, santuokoje įgyto turto padalinimo.
Ieškovas A. P. prašė šalių santuoką nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalinti santuokoje įgytą turtą lygiomis dalimis, pripažinti skolą Ukmergės 300C DNSB abiejų sutuoktinių solidaria prievole, o atsakovė A. P. prašė teismo šalių santuoką nutraukti dėl ieškovo kaltės, priteisti iš ieškovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, dalijant santuokoje įgytą turtą nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, pripažįstant jai nuosavybės teisę į 2/3 dalis, o ieškovui į 1/3 dalį bendro turto, pripažinti skolą Ukmergės 300C DNSB abiejų sutuoktinių solidaria prievole.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu šalių santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės, padalino santuokoje šalių bendrai įgytą turtą lygiomis dalimis.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių paaiškinimus, darė išvadą, kad dėl santuokos iširimo yra kaltos abi ginčo šalys. Dalindamas tarp šalių jų bendrai įgytą turtą teismas atsižvelgė į šalių pageidavimą, kad butas/patalpa-butas, esantis (duomenys neskelbtini), ir automobilis TOYOTA COROLLA būtų priteisti atsakovei. Teismas, įvertinęs atsakovės ribotą galimybė mokėti kompensaciją, nes ji išlaiko nepilnametę dukrą, gauna nedideles pajamas, nemoka mokesčių už butą, kitą turtą natūra priteisė ieškovui bei įpareigojo atsakovę kompensuoti ieškovui 73 372 Lt už didesnę gautą turto dalį bei šios kompensacijos mokėjimą išdėstė 18 mėnesių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė A. P. prašo pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą dalyje dėl santuokoje įgyto turto padalijimo priteisiant apeliantei nekilnojamąjį turtą: patalpą – garažą (boksą) G-18, unikalus Nr. 4400-0489-6835:8207), esantį (duomenys neskelbtini), ir sumažinant išmokamą kompensaciją už atsakovei priteistą butą, esantį (duomenys neskelbtini), įpareigojant atsakovę ieškovui išmokėti 69 731 Lt kompensaciją; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Apeliantės teigimu teismas nepasisakė dėl priešieškinyje pareikšto reikalavimo priteisti apeliantei 50 proc. 8 010 Lt piniginių lėšų, esančių ieškovo banko sąskaitose, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Be to, ieškovas neteisėtai pervedė 135 518 Lt, bylos šalims priklausiusius bendrosios jungtinės nuosavybės teise, V. P. ir UAB „Insema“. Kadangi pusė šios sumos turėtų priklausyti apeliantei (67 795 Lt), ji turėtų būti įskaičiuota į apeliantės kompensuojamą pinigų sumą ieškovui. Ieškovas taip pat neįrodė, kad iš V. P. pervestų 87 500 Lt 20 000 Lt sugrąžino kaip skolą apeliantės ir ieškovo buto pirkimui. Teismui neįskaičiavus į dalintino turto balansą 16 020 Lt, esančių ieškovo banko sąskaitose, buvo iškraipytas bendro bylos šalių turto balansas. Garažas, esantis (duomenys neskelbtini), turėjo būti priteistas apeliantei, nes jai atiteko šiame esantis butas, be to, ji turi automobilį, kas patvirtina garažo reikalingumą.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas A. P. prašo atsakovės skundą atmesti kaip nepagrįstą. Ieškovas paaiškino, kad teismas padalino tarp šalių visą jų bendrai santuokoje įgytą turtą. Į bylą buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys, kad pavedimai V. P. ir kitiems asmenims buvo atlikti siekiant grąžinti paskolą, paimtą iš V. P., verslo plėtojimui, ieškovo gydymui ir kt. Pati atsakovė sutiko dėl dalintino turto vertės ir apimties. Garažas ieškovui buvo priteistas, todėl, kad atsakovė yra nepajėgi išmokėti jam kompensacijos už priteistą mažesnę turto dalį.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir išvados
Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuo atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Nagrinėjamu atveju apeliantė nenurodo, ką konkrečiai dar norėtų ar reikėtų išsiaiškinti žodinio proceso metu, kas dar nenurodyta pirmosios instancijos teisme ar šalių pateiktuose apeliacinės instancijos teismui procesiniuose dokumentuose. Teisėjų kolegijos nuomone byloje esančių įrodymų tyrimui žodinis nagrinėjimas nėra būtinas, todėl apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.
Civilinis procesas grindžiamas dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad būtent šalims yra suteikta teisė nustatyti ginčo objektą (CPK 13 straipsnis). Šis principas materializuojasi ir šalims naudojantis apeliacijos teise skundžiant pirmosios instancijos teismo procesinius sprendimus, t.y. bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas šių ribų, išskyrus viešojo intereso reikalaujamus atvejus (CPK 320 straipsnio 2 dalis), peržengti neturi teisės. Apeliacinio skundo dalykas bylos nagrinėjimo ribų nenustato ir apeliacinės instancijos teismo nesaisto. Dėl šios priežasties apeliacinio proceso objektą aptariamu atveju sudaro patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas padalino tarp bylos šalių visą jų santuokoje įgytą turtą, ar dalinant turtą nebuvo pažeistos materialiosios teisės normos.
Santuokos nutraukimo bylos itin svarbu tiksliai nustatyti visą turtą, kurį sutuoktiniai įgijo gyvendami santuokoje, bei teisingai jį padalinti. Turto nuosavybės teisės formos bei priklausomybės nustatymas tokio pobūdžio bylose taip pat priklauso teismo kompetencijai, t.y. būtent teismas turi pareigą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nustatyti, koks turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė ir koks asmeninė.
Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visą bylos šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį turto kompleksą, įskaitant ir ieškovo banko sąskaitose esančias pinigines lėšas. 2012 m. lapkričio 27 d. vykusio teismo posėdžio protokolas patvirtina, kad šalys sutarė dėl dalintino turto sudėties ir apimties (įskaitant ir pinigines lėšas, esančias ieškovo banko sąskaitose). Visas turtas, pripažintas tiek pačių šalių, tiek teismo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe buvo padalintas natūra, laikantis bendrų dalių principo. Taigi atmestini kaip nepagrįsti apeliantės argumentai, kad teismas į dalintino turto balansą neįskaitė atskirų sumų ar nepadalino viso šalių santuokoje įgyto turto. Bylos nagrinėjimo metu aiškiai buvo nustatyta, kad bendrąja jungtine nuosavybės teise bylos šalims priklauso 93 256 Lt dydžio piniginės lėšos, kurios ir buvo padalintos kartu su kitu turtu.
Negalima sutikti ir su apeliantės vertinimu, jog ieškovas neteisėtai sumažino bendrąja jungtine nuosavybės teise šalims priklausančio turto masę 135 518 Lt suma. Į bylą pateikti dokumentai, šalių paaiškinimai patvirtina, kad ieškovas pingines lėšas V. P. bei UAB „Insema“ pervesdavo grąžindamas paskolą, siekdamas užtikrinti vykdomos individualios ūkinės veiklos plėtrą (CPK 185 straipsnis), t.y. lėšos buvo panaudotos šeimos interesais.
Neginčytina, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausęs turtas tarp šalių buvo padalintas natūra: apeliantei buvo priteista didžioji dalis turto, o ieškovui iš apeliantės piniginė kompensacija už jam tenkančią mažesnės vertės turto dalį. Apeliaciniu skundo dalykas patvirtina, kad apeliantė siekia, jog jai nuosavybės teise papildomai būtų priteistas garažas (boksas) G-18 (unikalus Nr. 4400-0489-6835:8207), kurio vertė 20 000 Lt, t.y. faktiškai būtų nukrypta nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nes apeliantei tektų 20 000 Lt didesnė turto dalis. Gi bylos medžiaga tvirtina, kad apeliantė yra nepajėgi dėl savo finansinės padėties iškart išmokėti ieškovui kompensacijos už jai tenkančią didesnę bendro turto dalį. Todėl minėto garažo priteisimas apeliantei, remiantis vien tik tuo, jog jai jis neva reikalingesnis nei ieškovui, pažeistų ieškovo interesus, kadangi tokiu būdu tik padidėtų jam iš apeliantės priteistinos piniginės kompensacijos dydis, kurios išmokėjimas apeliantei ir taip yra didelė finansinė našta, kurios palengvinimui pirmosios instancijos teismas taikė sprendimo vykdymo išdėstymą.
Remdamasi išdėstytais argumentais bei įvertinusi byloje surinktą medžiagą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė šalių dalintino turto sudėtį bei balansinę vertę, teisingai turtą padalino. Keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Henrichas Jaglinskis
Asta Radzevičienė
Zita Smirnovienė