Administracinė byla Nr. A-3462-624/2018

 Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02131-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m.gruodžio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Atsakovas, Alytaus PN), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d. 

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d. buvo kalinamas Alytaus PN uždaros zonos baudos izoliatoriuje bei kamerų tipo patalpose, kuriose gyvenamasis plotas neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, t. y. kiekvienam nuteistajam teko mažiau ploto nei numato teisės aktai. Pažymėjo, jog dėl kamerų perpildymo tekdavo ištisas paras pragulėti lovoje, kadangi nebuvo galimybės judėti. Baudos izoliatoriaus kamerose bei kamerų tipo patalpose dėl per didelio asmenų skaičiaus kildavo konfliktinės situacijos, nuolat reikėdavo laukti eilėje prie sanitarinio mazgo, kad būtų galima atlikti gamtinius reikalus, taip pat laukti eilėje, kad prieiti prie stalo rašyti laiškus artimiesiems. Sanitarinis mazgas neatitiko higienos normų reikalavimų, pasivaikščiojimų kiemelis buvo labai mažas, kiemelyje buvo galima pasivaikščioti per parą tik du kartus po 30 minučių. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis kalinimo sąlygomis.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad viso to pasėkoje jis patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sveikatos sutrikimus. Nurodė, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, kadangi Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai nebuvo išversti į lietuvių kalbą ir jis negalėjo suprasti, kad yra pažeidžiamos jo teisės, be to, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas Alytaus pataisos namuose laisvės atėmimo bausmę atliko periodiškai nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d., todėl prašė reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų senaties terminą, kadangi pareiškėjas būdamas atidus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius. Teigė, kad pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą, nes nebuvo nenustatytos ir neįrodytos šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas pateiktos žalos dydis ir kaip yra konkrečiai paskaičiuotas. Šios aplinkybės leido teigti, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės.

II.

6. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1, 5 dalimis, Konvencijos nuostatomis bei nacionaline ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, įvertino bylos aplinkybes, atsižvelgė į atsakovo prašymą taikyti senaties terminą ir konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą dėl pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d. yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

8. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas, elgdamasis apdairiai ir protingai, galėjo sužinoti ir turėjo realią galimybę išsiaiškinti aplinkybes dėl kamerų ploto, tenkančio vienam asmeniui, bei taikomų higienos normų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad tai, jog pareiškėjo laisvė buvo apribota, negali pateisinti trejų metų ieškinio senaties termino nesilaikymo, ir nurodė, kad EŽTT savo jurisprudencijoje pripažįsta senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti vadovaujamasi nacionaline teise.

9. Teismas akcentavo, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat, nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio (savo iniciatyva) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o ginčo laikotarpiui taikė trejų metų ieškinio senatį. Atitinkamai pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, nevertintino.

III.

10. Pareiškėjas J. T. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 37–38), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Apeliacinis skundas, kuriame yra pakartojami skunde išdėstyti reikalavimai, grindžiamas šiais papildomais argumentais:

10. 1. Dėl galimybės pareiškėjui domėtis savo teisėmis atsakovas teismui pateikė melagingus duomenis, nes pataisos namuose nėra galimybės naudotis internetu arba gauti konsultacijas juridiniais klausimais. Pareiškėjas kreipėsi su prašymu į atsakovą, kad būtų išaiškinta, kokios jo teisės buvo pažeistos, tačiau Alytaus pataisų namų administracija nurodė, kad jeigu pareiškėjas kreipsis su reikalavimais dėl pažeistų teisių į teismą, jis bus pervestas į kitą būrį. Tokiu būdu atsakovas pareiškėjui grasino, nes pareiškėjas negalėtų kitame būryje gyventi dėl nesuderinamų kalinamųjų kastų. Pareiškėjas atsisakė būti perkeltas ir pusę metų bausmę atlikinėjo baudos izoliatoriuje.

10. 2. Pareiškėjas nežino kaip jam surašyti prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, nes kalinimo įstaigoje nėra galimybės naudotis internetu, todėl prašo teismo atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą ir priteisti neturtinę žalą, kuri atsirado dėl to, kad teko gyventi nežmoniškomis sąlygomis, kurios žemino jo orumą, sukėlė dvasinius skausmus, sužalojo sveikatą.

11. Alytaus pataisos namai, atstovaujantys atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu (I t., b. l. 41–43) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

12. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Pareiškėjo nusiskundimai yra abstraktūs, bendro pobūdžio, patirtos neturtinės žalos dydis nėra pagrįstas, nėra būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nurodytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kilti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisės normas taikė teisingai, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

13. Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė pareiškėjo J. T. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą nuo 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d.  teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

15. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124-1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2017 m. rugsėjo 29 d. praleidęs senaties terminą. Kauno apygardos administracinis teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

16. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigdamas, jog jis neturėjo galimybių skaityti teisės aktų, o atsakovo atstovas nesuteikė jam konsultacijų teisės klausimais, todėl jis nežinojo apie pažeistas jo teise ir negalėjo jų ginti, bijojo administracijos keršto.

17. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus dėl senaties taikymo negalimumo bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

18. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

19. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas skundą teismui dėl neturtinės žalos, kaip teigiama, patirtos laikotarpiu 2011 m. sausio 10 d. iki 2014 m. sausio 10 d., padavė 2017 m. spalio 3 d. (skundo teismui išsiuntimo diena, b. l. 9), t. y. praleidęs CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti, atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį.

20. Teisėjų kolegija pažymi, jog pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

22. Nagrinėjamu bylos apsektu pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai padarė išvadą, kad byloje nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių įrodymų apie objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, buvimą. 

23. Apelianto teiginiai dėl ieškinio senaties netaikymo, t. y. kad reikalavimui taikytina CK 1.134 straipsnio nuostata, kad atsakovo atstovo pareigūnai nesupažindino su teisės aktais, neleido naudotis internetu, kad jis bijojo pareigūnų keršto – nėra pagrįsti: CK 1.134 straipsnio nuostata eliminuoja ieškinio senatį neturtinio pobūdžio reikalavimams, ko šiuo atveju nėra; viena vertus, pataisos įstaigos pareigūnai, išskyrus teisės aktais nustatytus atvejus, neturi pareigos supažindinti nuteistųjų su teisės aktais ar teismų sprendimais, o kita vertus, pareiškėjas ir nedetalizavo, kokios informacijos trūkumas kliudė laiku realizuoti savo teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą iš esmės grindė Lietuvos higienos normų ir kitų Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais, o paduodamas skundą teismui, skundo teismui padavimo laiko nesiejo su jokiu konkrečiu EŽTT sprendimu; byloje nėra jokių duomenų, jog pataisos įstaigos pareigūnai būtų grasinę pareiškėjui susidorojimu, jei pareiškėjas kreiptųsi į teismą, kas, be to, atsižvelgiant į tikrai didelį tokio pobūdžio bylų kiekį teismuose, nėra nei įtikima, nei prasminga.

24. Taigi, pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Be to, įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (lot. ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl Konvencijos nuostatų taikymo sprendžiant dėl ieškinio senaties, pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

26. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.).

27. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.