Baudžiamoji byla Nr. 2K-503/2013

Teisminio proceso Nr. 1-87-2-00055-2010-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.23.2;

1.1.8.1.1;

1.1.8.1.2

2.1.2.6 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Armano Abramavičiaus ir pranešėjos Dalios Bajerčiūtės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutarties.

Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu V. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu trejiems metams.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutartimi nuteistojo V. Z. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

V. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje, tiksliau nenustatytu laiku, „Helios“ klube, esančiame Vilniuje, Didžioji g. 28, neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, iš nenustatyto asmens už 200 Lt nusipirko 0,761 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 0,002 g psichotropinės medžiagos 1-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), 3,71 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, kurias pagal išankstinį susitarimą su nenustatytu asmeniu pasiėmė iš slėptuvės, esančios miške Vilniaus rajone, tiksliau nenustatytoje vietoje, šias medžiagas automobiliu BMW parsigabeno į namus, esančius (duomenys neskelbtini), kur ir laikė iki 2010 m. gegužės 12 d., 19.00 val., kol kratos metu bute ir automobilyje jos buvo paimtos.

Kasaciniu skundu nuteistojo V. Z. gynėjas advokatas Žilvinas Mišeikis prašo panaikinti Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 28 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 11 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. Z. nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad abiejų instancijų teismų sprendimai neteisėti ir nepagrįsti, nes juos priimant buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos, pažeistas BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas. Pasak kasatoriaus, teismai, neištyrę ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertinę visų bylos įrodymų, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų, o apeliacinės instancijos teismas pažeidė dar ir BPK 331 straipsnio, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

Kasatorius teigia, kad pagal BK 260 straipsnio 1 dalį V. Z. nuteistas nepagrįstai, nes jo veikoje nėra būtinojo šio nusikaltimo sudėties požymio – tikslo platinti narkotines medžiagas. Teismai, spręsdami baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnį klausimą, privalo nustatyti ir atriboti šią ir BK 259 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas, kartu nurodyti, kokios aplinkybės yra pagrindas daryti neginčijamą išvadą, kad tikslas platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvo. Kasatorius nurodo, kad pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-122/2012), nustatant nusikalstamo sumanymo turinį, nepakanka nustatyti vien tik objektyviuosius veikos, bet ir subjektyviuosius veikos požymius, t. y. kokio tikslo siekė kaltininkas. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo teigti, kad įrodymai visiškai patvirtina, jog V. Z. neteisėtai įgijo, laikė, gabeno psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti. Kasatoriaus įsitikinimu, nuteistojo kaltę teismai grindė spėjimais ir prielaidomis, neaptarė ir neginčijamai neįrodė visų jam inkriminuotos nusikalstamos veikos požymių, be to, kilusių abejonių neaiškino kaltininko naudai.

Kasatorius nurodo, kad psichotropinių ar narkotinių medžiagų laikymas – tai jų buvimas kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko (trukmės) ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Tam tikrais atvejais (pavyzdžiui, esant grupei iš anksto susitarusių asmenų) medžiagas gali laikyti ir asmuo, kuris jų negamino ir neįgijo. Taip pat kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad gabenimu neturėtų būti laikomas medžiagų perkėlimas iš vienos vietos į kitą toje pat patalpoje, iš namo į kiemą ar pan., taip pat nedidelio kiekio psichotropinių ar narkotinių medžiagų nešiojimas sau suvartoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėtų šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 2321, 2322, 2325, 23210 straipsniai) 11-12 punktai). Kasatoriaus manymu, byloje nepakanka duomenų pagrįsti išvadai, kad V. Z. narkotinių medžiagų įsigijo ir jas laikė ar gabeno iš vienos vietos į kitą ne asmeniniam vartojimui, o turėdamas tikslą, esant tiesioginei tyčiai, jas platinti (tai neįrodyta), t. y. kad jis bent bendrais bruožais suvokė, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis, ir kt., dėl to laikytina, kad nepadaryta veika, numatyta BK 260 straipsnio 1 dalyje, taigi ir atsakomybė už tokio nusikaltimo padarymą negalima (BK 14 straipsnis).

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-461/2008, 2K-436/2010, 2K-474/2011) apkaltinamasis teismo nuosprendis yra teisingas tik tada, kai iš jo matyti objektyviai egzistuojanti asmens, padariusio pavojingą veiką, kaltė. Tačiau skundžiamus sprendimus priėmę teismai nenustatė V. Z. kaltės formos ir turinio, dėl to nepasisakė. Taip pat nenustatytas nuteistojo psichinis santykis su nusikalstamos veikos objektyviaisiais ir subjektyviaisiais požymiais, nenurodyta, kuo remiantis padaryta išvada, kad jis turėjo tikslą platinti narkotines ir (ar) psichotropines medžiagas. Kasaciniame skunde pažymima, kad tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, jis suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo minėtas medžiagas perduoti bent vienam asmeniui. Tačiau, kasatoriaus manymu, skundžiamuose teismų sprendimuose V. Z. tikslas parduoti ar kitaip platinti konstatuotas formaliai, nevienareikšmiškai. Pasak kasatoriaus, visa bylos medžiaga patvirtina, kad V. Z., kaip jis pats nurodė, įsigijo narkotines medžiagas asmeniniams poreikiams tenkinti; bylos duomenimis nepaneigta, kad svarstykles ir maišelius su narkotine medžiaga, rastus jo namuose, paliko saugoti vaikinas, pravarde Banginis. Kasatoriaus manymu, teismų išvados dėl ginčijamų aplinkybių pagrįstos nepatikimų liudytojų parodymais, nes jie yra vartoję narkotines medžiagas, be to, vienas iš liudytojų ne kartą teistas. Dėl to tikėtina, kad šie liudytojai patys siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojų parodymai nepatikimi ir dėl jų nenuoseklumo. V. S. (S.) teismo posėdžio metu davė visiškai priešingus parodymus negu pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Be kita ko, skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad 2010 m. gegužės 17 d. V. Z. buvo nusiųstas į Trakų ligoninę apsvaigimui nuo narkotinių priemonių preparatų nustatyti, medicininės apžiūros akte konstatuota, kad jis psichotropinių medžiagų nevartojęs, tačiau pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad narkotikai, priklausomai nuo jų rūšies, organizme išlieka nuo 2 iki 14 dienų, vadinasi, V. Z. galėjo būti vartojęs narkotines medžiagas. Be to, apsvaigimo nuo narkotinių medžiagų testo tikslumas nėra šimtaprocentinis, todėl negali būti pagrindinis ir svarbiausias įrodymas.

Pasak kasatoriaus, pagrįstų abejonių kelia ir specialisto išvada Nr. 140-(3717)-ISI-3791, kurioje konstatuota, kad ant elektroninių svarstyklių, rastų 2010 m. gegužės 12 d. kratos metu V. Z. bute, paviršių yra metamfetamino, kokaino ir kanapių pėdsakų, nes pas V. Z. kokaino nerasta, jam neinkriminuotas disponavimas šia narkotine medžiaga. Taigi patvirtinta tai, kad minėti daiktai, rasti V. Z. gyvenamojoje vietoje, jam nepriklausė ir jis neturėjo tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas (vien to, kad jos rastos gyvenamojoje vietoje ir automobilyje – nepakanka, o neatitikimas (dėl kokaino) rodo, kad iš tiesų minėtasis „Banginis“ paliko saugoti rastas medžiagas, t. y. šis faktas nepaneigtas).

Kasatorius pažymi, kad už nedidelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimą ir (ar) laikymą neturint tikslo jų parduoti ar kitaip platinti nustatyta ir baudžiamoji, ir administracinė atsakomybė, tačiau nėra jų atribojimo kriterijų, todėl svarbiausi tampa pavojingumą leidžiantys konstatuoti kriterijai, kurie iš esmės yra vertinamieji. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma. Nusikalstamos veikos pavojingumas apibūdinamas pavojingumo pobūdžiu (kokybine charakteristika) ir pavojingumo laipsniu (kiekybinė charakteristika). Pavojingumo laipsnį lemia daugelis faktorių: nusikalstamos veikos padarymo būdas, motyvai, tikslai bei kitos aplinkybės. Didesnį nusikaltimo pavojingumą rodo jo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nusikaltimu paprastai sukeliami sunkesni padariniai, nei administraciniais teisės pažeidimais. Taigi, sprendžiant, kokia – baudžiamoji ar administracinė – atsakomybė taikytina, turėtų būti atsižvelgiama į padarytos veikos pavojingumą, tai apibūdinančių požymių visumą, t. y. į narkotinės ar psichotropinės medžiagos kiekį, rūšį (jos poveikį žmogaus organizmui), kaltininko veiksmų ypatybes, jų atlikimo vietą ir kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-76/2012).

Kasaciniame skunde išdėstomos BPK 1 straipsnio 1 dalies, 44 straipsnio 6 dalies, BK 2 straipsnio, t. y. bendrosios baudžiamosios atsakomybės taikymo nuostatos, nuosprendžio surašymo taisyklės, įtvirtintos BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktuose ir 301 straipsnio 1 dalyje, be to, pažymima, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai. Kasatoriaus manymu, nagrinėjamoje byloje, kaltinant V. Z. neteisėtai įgijus, gabenus ir laikius narkotines ar (ir) psichotropines medžiagas, turint tikslą jas platinti, ir nuteisus už šias veikas, buvo padaryti esminiai minėtų BPK normų reikalavimai pažeidimai. Kasaciniame skunde išdėstomi bendro pobūdžio teiginiai apie netinkamą įrodymų vertinimą, nurodomos BPK 20 straipsnio nuostatos.

Kasatorius teigia, kad, nesant tiesioginių bylai reikšmingų įrodymų, pagrindžiančių, jog V. Z. įsigijo 0,761 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 0,002 g psichotropinės medžiagos l-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), 3,71 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių, turėdamas tikslą šias medžiagas platinti, abiejų instancijų teismai savo sprendimų, darydami tokias išvadas (dėl tikslo platinti), nemotyvavo, iš esmės apsiribojo įrodymų išvardijimu, lakonišku pasisakymu dėl jų, neįvertinę įrodymų reikšmės ir patikimumo, taip pat nepateikę teisinių išvadų dėl nuteistojo V. Z. kaltės, tikslo platinti draudžiamas medžiagas, kurie yra būtini teisingai kvalifikuojant nusikalstamą veiką. Jo nuomone, apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas (o jį patvirtino apeliacinės instancijos teismas) grindė tik abejotinos reputacijos liudytojo, kaip jis pats pripažino, vartojančio narkotikus (vien dėl šios priežasties jo parodymai vertintini kritiškai), P. R. (P. R.) parodymais. Kasatorius išdėsto šio asmens parodymų turinį ir teigia, kad iš jų negalima vienareikšmiškai nustatyti, jog įgytas narkotines ir psichotropines medžiagas, kurios buvo rastos policijos pareigūnams atlikus kratą bute bei automobilyje, V. Z. turėjo tikslą platinti, taip pat nėra nustatyta, jog minėtas narkotines medžiagas V. Z. perdavė kitam asmeniui. Teismas neįvertino, kad liudytojas P. R. neparodė, kada tiksliai įsigijo narkotines medžiagas, be to, nurodė, jog narkotines medžiagas įsigijo neva iš V. Z. žiemos metu, tačiau, kaip matyti iš teismų nuosprendžio ir nutarties, tuo metu V. Z. tomis narkotinėmis medžiagomis (įsigytomis 2010 m. balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje) nedisponavo, todėl ir jų platinti žiemos metu (anksčiau negu įsigijo) negalėjo, o P. R. parodymai laikytini prieštaraujančiais logikai. Be to, kasatorius pažymi, kad liudytojas P. R. nurodė, jog V. Z. neva prekiavo ekstazi, tačiau nei V. Z. bute, nei automobilyje šių narkotinių medžiagų nerasta. Nepaneigta, kad P. R. pats galėjo prekiauti narkotinėmis medžiagomis ir, šmeiždamas V. Z., siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės. Neatmestina ir tai, kad būtent po to, kai V. Z. bute buvo atlikta krata, P. R. nurodė apie tariamą narkotinių medžiagų platinimą. Kasatorius nesutinka su teismų išvadomis, kad P. R. davė nuoseklius, vienodus parodymus, nes iš pradžių jis teigė, kad kaltinamasis jam atnešdavo narkotines medžiagas, vėliau, atliekant parodymų patikrinimą vietoje, jis nurodė pats atvykdavęs prie V. Z. namų, kur jam būdavo parduodamos narkotinės medžiagos, o teisme parodė, jog nuteistasis važinėdavo automobiliu BMW, kur ir laikydavo narkotines medžiagas. Kasatoriaus manymu, tokie prieštaravimai turėjo būti aiškinami kaltinamojo naudai, o liudytojo P. R. nepatikimi parodymai turėjo būti nevertinami. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas liudytojas nedalyvavo V. Z. įsigyjant narkotines medžiagas, taip pat dėl to, kad jo nurodytos aplinkybės neatitinka bylos faktinės medžiagos, galima teigti, kad jo parodymai neatitinka įrodymų liečiamumo kriterijaus. Kartu nepaneigta ir tai, kad narkotines medžiagas P. R. galėjo parduoti kitas žmogus. Juolab kad ir liudytojas V. S. pirmosios instancijos teisme nurodė, jog narkotinių medžiagų įsigydavo čigonų tabore, o ne iš V. Z.. Taip pat teismai, kasatoriaus manymu, neturėjo pagrindo vadovautis ir V. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nes, kaip teigė šis liudytojas, tuo metu jis buvo apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų. Kasatorius nesutinka su teismų išvada dėl V. S., pakeitusio parodymus, vertinimo ir dėl to, kad atmesta V. Z. versija, jog jis pats vartojo narkotines medžiagas, tam jas ir pirkdavo. Pasak kasatoriaus, tai kad V. S. pažįsta (iš matymo) V. Z., nėra pagrindas atmesti jo parodymus, be to, vadovaudamiesi V. S. parodymais, teismai iš esmės pažeidė imperatyvias BPK nuostatas (nuosprendyje teigiama, kad jų santykiai normalūs, o apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kad jie draugiški). Kasatorius pažymi, kad V. Z. kaltinamas 0,761 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, 0,002 g psichotropinės medžiagos l-(3-chlorofenil) piperazino (mCPP), 3,71 g narkotinės medžiagos kanapių ir jų dalių įsigijimu, tuo tarpu liudytojas P. R. teigė pirkęs narkotines medžiagas po 3-4 g (nors nėra detaliai nurodyta, kokios tai narkotinės medžiagos, tačiau tai nėra objektyviai įmanoma, ypač atsižvelgiant į tai, jog byloje nėra duomenų, kad tokį kiekį narkotinių medžiagų V. Z. būtų turėjęs). Taigi, esant akivaizdiems nepašalintiems (išnaudojus galimybes) prieštaravimams (dėl datų, kada neva buvo parduotos narkotinės medžiagos) tarp liudytojų P. R. ir V. S., taip pat V. Z. parodymų, negalima daryti kategoriškos išvados dėl V. Z. kaltės, padarius nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

Kasatorius teigia, kad teismai sprendimus surašė nesilaikydami BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes nepakankamai detaliai ištyrė įvykio situaciją ir padarė faktinių bylos aplinkybių ir logikos neatitinkančias išvadas.

Nuteistojo gynėjas atkreipia dėmesį į tai, kad narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra augalai, preparatai, priemonės arba medžiagos, kurios, remiantis Lietuvos Respublikos narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrolės įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, yra įrašytos į sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 patvirtintus medžiagų sąrašus. Pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis veikos padarymo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gegužės 27 d. įsakymu Nr.  V-415 patvirtintu narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašu, tačiau nuosprendyje apie narkotinių medžiagų atitikimą šiame sąraše nurodytoms narkotinėms medžiagoms nepasisakyta. Atsižvelgiant į tai, kad administracinė atsakomybė nustatyta tik už neteisėtą nedidelio kiekio psichotropinių ar narkotinių medžiagų įgijimą ir laikymą neturint tikslo parduoti ar kitaip platinti, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 2000 m. liepos 11 d. įsakymu Nr. 299/391 patvirtinta narkotinių ir psichotropinių medžiagų, aptiktų nelegalioje apyvartoje, nedidelio kiekio ir stambaus masto nustatymo lentele. Pirmiau nurodytame Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarime išaiškinta, kad lentelėje nurodytas medžiagų kiekis kaip nedidelis yra rekomendacinio pobūdžio, todėl teismai, įvertinę visas bylos aplinkybes (medžiagų svorį, apimtį, jų poveikio žmogui ypatybes), spręsdami atsakomybės klausimą, gali peržengti šioje lentelėje nustatytas ribas (nurodę savo sprendimo motyvus). Be to, kasatoriaus pažymi, kad ATPK 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog administracinė atsakomybė už šiame kodekse numatytus teisės pažeidimus atsiranda, jeigu savo pobūdžiu šie pažeidimai pagal galiojančius įstatymus neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Vadovaujantis veikos padarymo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintomis narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis, psichotropinės medžiagos l-(3-chlorofenil) piperazino (l-(3-chlorophenyl) piperazine, mCPP) nedideliu kiekiu yra laikoma 0,2 g medžiagos, tuo tarpu V. Z. buvo kaltinamas 0,002 g šios psichotropinės medžiagos disponavimu, t. y. net 100 kartų mažesniu piperazino kiekiu nei Rekomendacijose nurodytas nedidelis (ne daugiau kaip 0,2 g), todėl jam galėjo grėsti tik administracinė atsakomybė. Kanapių ir jų dalių kiekis buvo 3,71 g (Rekomendacijose nurodytas nedidelis kiekis – ne daugiau 5 g), todėl disponavimas juo yra administracinės teisės pažeidimas.

Kasatorius teigia, kad, skiriant V. Z. bausmę, turėjo būti taikoma BK 54 straipsnio 3 dalis, ir nurodo, kad buvo pažeistos bausmės skyrimą reglamentuojančios BK bendrosios dalies nuostatos. Kasaciniame skunde išdėstomos BK 54 straipsnio 1, 2 dalių, 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos, pažymima apie BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės tikslus, kurių visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį. Kasatorius akcentuoja teisingumo principą, nurodytą BK 54 straipsnio 3 dalyje, ir mano, kad atsižvelgtina į tai, jog nuteistasis dirba, apibūdinamas teigiamai, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką (neturint tikslo platinti narkotines medžiagas) ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išsiaiškinti ir atskleisti nusikalstamos veikos aplinkybes, tai laikytina išimtinėmis aplinkybėmis. Be to, kasaciniame skunde pasisakoma dėl nuteistajam paskirtos bausmės rūšies, jos dydžio, kartu pažymint, kad nusikalstama veika realios žalos niekam nepadaryta.

Kasatorius teigia, kad baudžiamasis procesas šioje byloje truko per ilgai, valstybės teisėsaugos ir teisingumo institucijos neįvykdė pareigos užtikrinti operatyvų procesą, taip pažeisdamos proceso per kuo trumpiausią laiką principą. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką tai yra ir žmogaus teisių pažeidimas, kuris vertintinas kaip išimtinė aplinkybė BK 54 straipsnio 3 dalies prasme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-503/2010), kad baudžiamojo proceso trukmės atitiktis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintam įmanomai trumpiausio laiko reikalavimui vertinama atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, valstybės institucijų elgesį organizuojant bylos procesą, proceso reikšmę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumą ir jų taikymo trukmę). EŽTT sprendimuose laikomasi principo, kad viena tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sušvelninimas. Kadangi šiuo atveju byla nėra didelės apimties ir sudėtingumo, tebuvo vienas kaltinamasis, kuris niekaip netrukdė procesui, todėl proceso tąsa beveik trejus metus negali būti pateisinama.

Remdamasis pirmiau nurodytais motyvais ir teisingumo bei protingumo principais, kasatorius mano, kad yra teisinis pagrindas V. Z. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir už padarytas nusikalstamas veikas paskirti švelnesnę bausmės rūšį arba sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Aleksandras Kazakovas prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad vertindami byloje surinktus duomenis ir pripažindami juos įrodymais abiejų instancijų teismai nepažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimų, savo sprendimuose nurodė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, ir motyvus, kuriais remdamiesi atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nutartyje pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu.

Prokuroro teigimu, pagal teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes nuteistojo V. Z. nusikalstama veika atitinka BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį ir kvalifikuota teisingai. Įvertinus byloje ištirtų įrodymų visumą – nuteistojo V. Z., liudytojų P. R. ir V. S. parodymus, kratos protokolus, specialisto išvadas, kuriose nustatytos narkotinių medžiagų rūšys ir kiekiai, daiktų apžiūros protokolą bei kitus įrodymus, teismo nuosprendyje nustatyta, kad V. Z. neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti. Teismai pagrįstai atmetė V. S. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, ir vadovavosi jo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Liudytojo V. S. parodymai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo perskaityti nepažeidžiant BPK 276 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl jie pagrįstai pripažinti įrodymais. Nuteistojo keliama gynybos versija, kad liudytojas P. R. galėjo apkalbėti V. Z., siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, buvo tiriama ir nuosprendyje motyvuotai atmesta.

Prokuroras mano, kad kasaciniame skunde nurodyti V. Z. apibūdinantys duomenys (dirba, apibūdinamas teigiamai, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti ir atskleisti nusikalstamą veiką) nėra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įvertinęs visas reikšmingas nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, pavojingumą bei nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę.

Kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), konstatuoja, kad kasacinis skundas nepagrįstas.

Dėl V. Z. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį

Kaip matyti iš paduoto kasacinio skundo turinio, jame išdėstytos įrodinėjimą, teismų sprendimų surašymą bei pagrindimą reglamentuojančios BPK nuostatos, pateiktas jų aiškinimas, daug dėmesio skirta teismų praktikai baudžiamosiose bylose, kuriose spręsti baudžiamosios atsakomybės dėl disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis klausimai, be to, pažymėta ir apie baudžiamojo proceso paskirtį, nekaltumo prezumpcijos principą, baudžiamosios atsakomybės pagrindus, įtvirtintus bendrosiose BPK ir BK nuostatose. Šie kasacinio skundo teiginiai yra tiek bendro pobūdžio, neišplaukiantys iš konkretaus bylos medžiagos turinio, kad nelaikyti teisiniais argumentais, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisakys. Kasacinio skundo esmė – V. Z. inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymio – tikslo parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas – nustatymas. Kasatorius ginčija šio požymio buvimą ir tai argumentuoja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimais. Jo manymu, teismai netinkamai įvertino bylos įrodymus, nurodo, kodėl jie turėjo būti įvertinti kitaip, o nesutikdamas su teismų padarytomis išvadomis, teigia, kad jų sprendimai nemotyvuoti taip, kaip to reikalauja BPK 301 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio nuostatos, kartu nurodo ir BPK 242 straipsnio 1 dalies, 301 straipsnio 1 dalies nuostatas. Be to, kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320 straipsnio 3 dalį (nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde), šį teiginį iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, susijusiais su įrodymu vertinimu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismui suteikti įgaliojimai nagrinėti bylą tik teisės taikymo aspektu ir BPK 369 straipsnyje numatytais pagrindais reiškia, kad tais atvejais, kai kasaciniu skundu ginčijamas įrodymų vertinimas, kasacinės instancijos teismas patikrina teismų sprendimus (jų pagrįstumą) tiek, kiek tai susiję su esminiais BPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą baudžiamajame procese, pažeidimais, tačiau kasacinės instancijos teismas pats įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja. Nagrinėdamas klausimą dėl tinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo (teisingo veikos kvalifikavimo) kasacinės instancijos teismas apie tai sprendžia pagal byloje nustatytas ir žemesnių instancijų teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes.

BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Esminis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytą BK 259 ir 260 straipsniuose, yra kaltininko tikslas tokias medžiagas platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytas tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Tai, ar kaltininkas turėjo tokį tikslą, įrodinėjama vertinant objektyvius bylos duomenis, taip pat – ir kaltininko parodymus. Iš susiformavusios teismų praktikos matyti, kad aplinkybės, parodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti medžiagų kiekiai, rūšių įvairovė, dozių paruošimas, priemonių, reikalingų dozėms pasverti ar supakuoti, turėjimas, faktai apie tai, ar pats kaltininkas vartoja narkotines ar psichotropines medžiagas ir kt.

Iš bylos medžiagos ir teismų sprendimų turinio matyti, kad, darydami išvadas, jog V. Z. turėjo tikslą platinti psichotropines (metamfetaminą, piperaziną) ir narkotines (kanapes ir jų dalis) medžiagas, rastas jo gyvenamojoje vietoje bei automobilyje, teismai šį nusikaltimo sudėties požymį įrodinėjo teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, kuriuos išsamiai ir nešališkai įvertino. Teismai motyvuotai paneigė V. Z. paaiškinimus, esą minėtas medžiagas jis įgijo (ir laikė bei gabeno) sau vartoti. 2010 m. gegužės 14 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui, apsvaigimui nustatyti aktu nustatyta, kad V. Z. psichotropinių medžiagų nevartojęs. Pas jį bute kartu su laikytomis psichotropinėmis ir  narkotinėmis medžiagomis rasti keturi polietileniniai paketai, kurių kiekviename – po 100 mažesnių (iš viso 400) paketų, elektroninės svarstyklės su metamfetamino, kanabinoidų (kanapių ir jų dalių), t. y. tų pačių psichotropinių ir narkotinių medžiagų, kuriomis disponavo, pėdsakais. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas paaiškino, kodėl nuteistojo versija, kad maišelius su narkotinėmis medžiagomis ir svarstykles pas jį palikęs asmuo, pravarde „Banginis“, yra atmestina. Iš naujo vertindamas liudytojų P. R., V. S. parodymus (kurie, kasatoriaus manymu, turėjo būti įvertinti kitaip, nei tai padarė teismai), apeliacinės instancijos teismas argumentuotai pasisakė dėl jų liečiamumo bei patikimumo, taip pat nurodė motyvus, dėl kurių V. S. teisme pakeistus parodymus vertino kaip neatitinkančius tikrovės. Nurodytų asmenų parodymai apie praeityje iš V. Z. gaunamas psichotropines, narkotines medžiagas padėjo teismams atskleisti jo veiklos disponuojant tokiomis medžiagomis motyvus, tačiau, kaip pirmiau nurodyta, objektyviais įrodymais nustatytos konkrečios bylos aplinkybės, kuriomis teismai grindė išvadas apie V. Z. tikslo platinti narkotines ir psichotropines medžiagas buvimą. Vertindami įrodymus teismai nepadarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimų, todėl vien tai, kad įrodymai įvertinti ne taip, kaip to norėtų kasatorius, nereiškia, kad jo nurodyti BPK pažeidimai buvo padaryti.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo teigti, kad nuosprendyje ir nutartyje padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos įrodytumo yra nemotyvuotos. Kaip minėta, teismai motyvuotai įvertino bylos įrodymus, tai išdėstė priimtuose sprendimuose, pasisakydami dėl įrodinėtinų veikos aplinkybių (konkrečiai ginčijamos tikslo platinti narkotines ir psichotropines medžiagas aplinkybės nustatymo). Dėl to ir kasacinio skundo teiginiai, kad buvo pažeisti sprendimų surašymui (turiniui) keliami reikalavimai, nustatyti BPK 305, 331 straipsniuose, – atmestini. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje padarytos išvados nėra pagrįstos. Taip pat atmestinas kaip nepagrįstas kasatoriaus teiginys, esą apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas. Priešingai negu teigia kasatorius, šis teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašė nuteistasis apeliaciniu skundu, t. y. iš naujo motyvuotai įvertino pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje tirtus įrodymus, pasisakė dėl V. Z. inkriminuotos ir jo ginčijamos aplinkybės – tikslo platinti psichotropines ir narkotines medžiagas įrodytumo, dėl jo veikos kvalifikavimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Be to, apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo ir apelianto argumentus, susijusius su baudžiamosios ir administracinės atsakomybės atribojimu už disponavimą psichotropine medžiaga – 0,002 g piperazino, konstatavus, kad šią medžiagą, kaip ir kitas psichotropines bei narkotines medžiagas, V. Z. turėjo tikslą platinti, padarytos teisiškai argumentuotos išvados, kodėl taikoma baudžiamoji, o ne administracinė atsakomybė. Pagal byloje nustatytas ir teismų sprendimuose nurodytas faktines aplinkybes V. Z. veikai baudžiamasis įstatymas – BK 260 straipsnio 1 dalis – taikytas tinkamai, t. y. nustačius visus būtinuosius šio nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl bausmės

Kasatoriaus prašymas sušvelninti nuteistajam V. Z. paskirtą bausmę (jos rūšį ar dydį), taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – atmestinas kaip nepagrįstas (BPK 376 straipsnio 3 dalis).

Pagal baudžiamąjį įstatymą už BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą numatyta bausmė – laisvės atėmimas nuo dvejų iki aštuonerių metų. V. Z. paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams, t. y. už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą jam paskirta bausmė, artima sankcijoje numatytos bausmės minimaliai ribai. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas nurodė, į kokias aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, atsižvelgia. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad V. Z. paskirta bausmė nėra per griežta. Šią išvadą teismas pagrindė bylos aplinkybėmis ir vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje, teisingumo principu (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Apeliacinės instancijos teismas nutartyje išsamiai motyvuota, kodėl nėra pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę bei taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamasis įstatymas, skiriant V. Z. bausmę, taikytas tinkamai.

Pagrindo švelninti bausmę nesudaro ir skundo argumentas, susijęs su baudžiamojo proceso trukme šioje konkrečioje byloje. Bylos duomenimis, ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų – disponavimo narkotinėmis bei psichotropinėmis medžiagomis, padarytų veikiant organizuota grupe, – buvo pradėtas 2009 m. vasario 25 d. Siekiant proceso ekonomiškumo iš šio ikiteisminio tyrimo, kurio metu 2010 m. gegužės 13 d. V. Z. dėl jo veikos buvo pareikšti įtarimai pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 2010 m. rugpjūčio 24 d. ikiteisminis tyrimas buvo atskirtas į atskirą tyrimą, kuris pabaigtas 2011 m. vasario 28 d., t. y. praėjus devyniems mėnesiams nuo pirmos įtariamojo apklausos. Byla (kurioje, be kita ko, reikėjo atlikti specialų tyrimą) su kaltinamuoju aktu teismui perduota 2011 m. balandžio 4 d., teisiamajame posėdyje pradėta nagrinėti 2011 m. liepos 19 d., apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2012 m. gruodžio 28 d. Taigi bylos procesas pirmosios instancijos teisme truko vienerius metus penkis mėnesius. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo ir kitų dokumentų matyti, kad teisiamojo posėdžio metu buvo padarytos aštuonios pertraukos, penkios iš jų – gynėjui prašant (dėl atostogų, stažuotės, užimtumo kitose bylose), dvi pertraukos neatvykusiems liudytojams pakartotinai iškviesti, taip pat nusprendus kviesti specialistą ir viena – susirgus teisėjai. Taigi priežastys, lėmusios bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme trukmę, daugiausiai susijusios su V. Z. gynėjo prašymais. Pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėjo 2013 m. balandžio 11 d., kai apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal nuteistojo V. Z. skundą, priėmė nutartį. Pažymėtina, kad V. Z. nepatyrė rimtų procesinių suvaržymų (jam ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirtas laikinas sulaikymas (nuo 2010 m. gegužės 12 d. iki birželio 2 d.), o po to – kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti). Įvertinus pirmiau nurodytas aplinkybes, baudžiamojo proceso trukmė nėra pagrindas švelninti V. Z. paskirtą bausmę.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio arba apeliacinės instancijos teismo nutarties keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo V. Z. gynėjo advokato Žilvino Mišeikio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                                              Vytautas Piesliakas

                                                                                                                                            Armanas Abramavičius

                                                                                                                                            Dalia Bajerčiūtė