Civilinė byla Nr. 3K-3-325/2014

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-12386-2011-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 114.11; 121.11 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė), Gedimino Sagačio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo I. L. (I. L.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. B. (Y. B.) ieškinį atsakovui I. L. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir santuokos metu Lietuvos Respublikoje įgyto turto padalijimo, institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliami materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tėvų pareigą išlaikyti savo vaikus, ir proceso teisės normų, nustatančių įrodymų vertinimo bei naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme taisykles, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama priteisti sūnui 4000 Lt, dukteriai – 3000 Lt išlaikymą kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo kreipimosi į teismą dienos iki vaikų pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka; 48 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą sūnui ir 36 000 Lt išlaikymo įsiskolinimą dukteriai už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gegužės 1 d. ir nuo 2011 m. sausio 1 d. iki ieškinio teismui pateikimo dienos; 4200 Lt išlaikymą ieškovei už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d., kai ji nedirbo ir negavo jokių pajamų; padalyti santuokoje įgytą turtą: priteisti ieškovei 1/2 dalies automobilio vertės kompensaciją (17 500 Lt).

Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas susituokė 2005 m. balandžio 30 d. Kijeve, santuokos metu susilaukė sūnaus M. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir duktės S. M. L., gim. (duomenys neskelbtini). Santuoka nutraukta Kijevo miesto Podolo rajono teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimu. Šiuo sprendimu šalių nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su motina, tačiau neišspręsti vaikų išlaikymo ir santuokoje įgyto turto padalijimo klausimai. Ieškovė nurodo, kad su vaikais gyvena Ukrainoje, vieno mėnesio sūnaus išlaikymo išlaidos – 5813 Lt, duktės – 4317 Lt. Ieškinyje teigiama, kad atsakovas gyvena ir dirba Estijoje, Taline, yra aukštos kvalifikacijos specialistas (vadas–pilotas), nors turėtų uždirbti apie 30 000 Lt per mėnesį (gyvendamas su ieškove gaudavo 9500 eurų atlyginimą per mėnesį), savo tikrąsias pajamas slepia, nuo 2011 m. sausio mėn. vengia teikti išlaikymą vaikams.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sūnui M. L. po 1770 Lt, dukteriai S. M. L. – po 1600 Lt nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisė išlaikymo įsiskolinimą sūnui – 12 960 Lt, dukteriai – 11 600 Lt; nustatė, kad išlaikymo lėšomis uzufrukto teise disponuoja nepilnamečių vaikų atstovė pagal įstatymą motina J. B.; priteisė ieškovei iš atsakovo 4200 Lt išlaikymo įsiskolinimą, 14 656 Lt kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad ieškovė transporto priemonių neturi, jai nuosavybės teise priklauso butas Kijeve, kuriame ji gyvena su vaikais, komunaliniai mokesčiai per mėnesį vidutiniškai – apie 300 Lt. Ieškovė iki 2011 m. rugsėjo 1 d. nedirbo, buvo vaiko priežiūros atostogose, bylos nagrinėjimo metu dirba, gauna per 1000 eurų atlyginimą (apie 3500 Lt). Šalių vaikai lanko mokyklą–vaikų darželį, sūnus – ir dailės būrelį, vaikai nori sportuoti, mokytis užsienio kalbų. Abu vaikai dažnai serga, jiems rekomenduojama vasarą gyventi už Kijevo ribų; kadangi motina dirba nuo 9 iki 18 val., o tėvas prie vaikų auklėjimo visiškai neprisideda, tai vaikams reikalingos auklės paslaugos. Teismas, vadovaudamasis teisės aktais ir remdamasis teismų praktika, pragyvenimo lygiu ir vaikų išlaikymo išlaidų standartais, nustatė šalių nepilnamečių vaikų vieno mėnesio poreikius litais: sūnui – 1000 Lt būtiniausiems poreikiams tenkinti ir specialiuosius poreikius: 440 Lt mokyklai ir maistui mokykloje, 130 Lt dailės būreliui, 100 Lt taikvando, 200 Lt kalbų mokymuisi, 200 Lt poilsiui vasarą ne Kijeve pagal gydytojų rekomendacijas, 150 Lt vaistams, vitaminams, odontologo paslaugoms, 500 Lt auklei, iš viso 2720 Lt per mėnesį; dukteriai – 1000 Lt būtiniausiems poreikiams tenkinti ir specialiuosius poreikius: 400 Lt mokyklai ir maistui mokykloje, 200 Lt kalbų mokymuisi, 200 Lt poilsiui vasarą ne Kijeve pagal gydytojų rekomendacijas, 150 Lt vaistams, vitaminams, odontologo paslaugoms, 500 Lt auklei, iš viso 2450 Lt per mėnesį. Teismas pripažino, kad ieškovė nurodė per dideles vieno mėnesio vaikų išlaidas, tai patvirtina ir aplinkybė, jog pragyvenimo lygis Lietuvoje ir Ukrainoje labai skiriasi, minimali vaiko išlaikymo suma Lietuvoje – 1000 Lt, Ukrainoje – apie 280 Lt per mėnesį. Teismas nustatė, kad atsakovas Lietuvoje registruoto nekilnojamojo turto neturi, gyvena nuomojamame bute Taline (nurodė mokantis 600 eurų nuomos mokestį per mėnesį, tačiau nepridėjo įrodymų), duomenų apie tikrąsias pajamas teismui nepateikė (ieškovės teigimu, atsakovo pajamos jiems gyvenant kartu buvo 20 000–30 000 Lt per mėnesį), santuokos metu su AB „SEB lizingas“ sudarė automobilio „Kia Sorento“ finansinio lizingo sutartį, kurios įsipareigojimus įvykdė 2011 m. gruodžio 15 d., iš viso lizingo bendrovei sumokėjo 146 564,74 Lt. Atsakovas dukteriai iš pirmosios santuokos teikia 600 Lt išlaikymą, sutinka teikti išlaikymą vaikams po 600 Lt kiekvienam. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, vaikų poreikius (2720 Lt ir 2450 Lt), atsižvelgęs į tėvų turtinę padėtį, į tai, kad atsakovas neprisideda prie vaikų auklėjimo, neatskleidė savo tikrųjų pajamų, pirmenybę teikė kitiems šeimos nariams (tėvams, broliui, sugyventinei) išlaikyti, ieškovė priversta samdyti auklę, teismas priteisė iš atsakovo 65 proc. vaikams išlaikyti reikalingos teismo nustatytos sumos, t. y. sūnaus išlaikymui – po 1770 Lt, duktės – po 1600 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio teismui padavimo dienos iki vaikų pilnametystės (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Teismas nustatė, kad atsakovas neteikė išlaikymo vaikams nuo 2011 m. sausio 1 d. (2010 m. birželio mėn. pervedė 7500 eurų už 6 mėn., tai sudaro 4312 Lt per mėnesį abiejų vaikų išlaikymui), todėl priteisė iš atsakovo išlaikymo įsiskolinimą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2011 m. rugpjūčio 9 d.), t. y. už 8 mėn., sūnui – 12 960 Lt, dukteriai –11 600 Lt, lėšų tvarkytoja uzufrukto teise paskyrė ieškovę (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Pažymėjęs, kad nuo 2011 m. sausio 1 d. atsakovas neteikė šeimai jokio išlaikymo, ieškovė pradėjo dirbti 2011 m. rugsėjo 1 d., teismas patenkino reikalavimą priteisti ieškovei 4200 Lt išlaikymo įsiskolinimą (CK 3.72 straipsnis). Kadangi automobilio lizingo sutartis sudaryta santuokos metu, preziumuojama, kad šeimos interesais, turint sutuoktinės sutikimą (CK 3.109 straipsnis), tai teismas priteisė ieškovei pusės nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2011 m. birželio 9 d. atsakovo sumokėtų lizingo įmokų sumos kompensaciją (14 656 Lt) už laikotarpį, kai atsakovas paliko šeimą iki santuokos nutraukimo (CK 3.115 straipsnio 2 dalis), ją apskaičiuodamas pagal lizingo įmokų vidurkį.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, 2013 m. spalio 4 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimą – panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo priteistas išlaikymo įsiskolinimas sūnui – 12 960 Lt, dukteriai – 11 600 Lt, ieškovei – 4200 Lt ir šią ieškinio dalį atmetė; pakeitė sprendimo dalį, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos; likusią sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, kad vaikai gyvena su ieškove, atsakovas gyvena kitoje šalyje (objektyviai neturi galimybės nuolat dalyvauti vaikų auklėjimo procese, juos prižiūrėti, perimti rūpesčių vaikais naštą), neturi galimybės ir nepareiškęs noro nusistatyti bendravimo su vaikais tvarką, todėl vaikų auklėjimo, jų buities, poilsio, mokymo, laisvalaikio užsiėmimų organizavimo našta tenka ieškovei; nustačius, jog tėvas gali kompensuoti šią naštą pinigais, į tai turi būti atsižvelgta, taip pat ir skiriant protingą sumą vaikų auklei samdyti. Kolegija nurodė, kad, atsikirsdama į apeliacinio skundo argumentus, jog kainos ir pragyvenimo lygis Kijeve ir Vilniuje skiriasi, ieškovė apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus apie pragyvenimo lygį įvairiuose pasaulio didžiuosiuose miestuose ir sostinėse (kurie teismo priimti), pagal kuriuos bendras pragyvenimo lygis Vilniuje ir Kijeve beveik nesiskiria. Kolegijos vertinimu, atsakovo pateikti argumentai ir rašytiniai įrodymai (komunalinių paslaugų suma, tenkanti vienam vaikui, Lietuvoje organizuojamų būrelių kainos, duomenys apie daugiabučiuose namuose Lietuvoje suvartojamos šilumos kiekius, septynių nakvynių poilsinių kelionių dviem asmenims kainą) nepaneigia ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų apie turėtas realias vaikų išlaikymo išlaidas, jų sveikatos būklę ir medikų rekomendacijas stiprinti imunitetą, vasaros metu gyvenant už Kijevo ribų, nes akivaizdu, kad tokių rekomendacijų neatitinka vaikų nuvežimas prie jūros septynioms dienoms. Kolegija sutiko, kad atsakovas nepateikė teismui visų duomenų apie jo tikrąsias pajamas, darbo sutarčių su visais jų priedais (komandiruotpinigiai, kišenpinigiai ir kt.), pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovas nepaneigė ieškovės teiginio, kad, šalims gyvenant kartu, atsakovo pajamos buvo 20 000–30 000 Lt per mėnesį, šį faktą patvirtino jo sąskaitų išrašai. Dėl to kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė vaikų poreikius (2720 Lt ir 2450 Lt), atsižvelgė į tėvų turtinės padėties proporcingumo principą, aplinkybę, jog atsakovas neprisideda prie vaikų auklėjimo. Kolegija atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovei nebūtina samdyti auklės, nes ieškovė viena auklėja ir prižiūri vaikus, tai derina su darbu, jai tenka vykti į užsienio komandiruotes; remdamasi pateiktais auklių darbo įkainiais Kijeve, pripažino neįrodytu teiginį, jog 500 Lt per mėnesį auklei pasisamdyti yra per didelė suma. Aplinkybę, kad atsakovas neslepia darbo sutarčių (jas yra nutraukęs) ir dirba tik pagal vieną iš jų (uždirba 1000 eurų), kolegija laikė neturinčia esminės reikšmės nustatant priteistiną sumą, nes atsakovas yra labai aukštos kvalifikacijos specialistas (vadas–pilotas), kurių atlyginimai yra vieni aukščiausių Europos Sąjungoje, darydama išvadą, jog atsakovas turi galimybę uždirbti pakankamai lėšų teismo priteistam išlaikymui teikti. Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovo teiginius, kad jis sumokėjęs vaikų išlaikymą iki 2013 m. lapkričio mėn., pirmosios instancijos teismas atsakovo nuo 2010 m. birželio iki 2011 m. sausio mėn. periodiškai pervestas sumas pagrįstai laikė teiktu išlaikymu vaikams, tačiau suklydo nurodydamas išlaikymo sumas ir jas įkaitydamas. Pagal atsakovo banko sąskaitos AB SEB banke išrašo duomenis kolegija sprendė, kad atsakovas yra sumokėjęs ne 7500 eurų, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, bet 15 000 eurų (51 792 Lt), kurie viršija atsakovo mokėtiną išlaikymo sumą už laikotarpį iki ieškinio pareiškimo (sūnaus ir duktės išlaikymui reikia 3370 Lt x 14 mėn. = 47 180 Lt). Kadangi atsakovas sumokėjo 4612 Lt daugiau, nei priteista skundžiamu teismo sprendimu, tai kolegija šią sumą įskaitė kaip išlaikymą ieškovei, atmesdama ieškinio dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kolegija konstatavo, kad teismas pagrįstai priteisė ieškovei pusės atsakovo už automobilį sumokėtų lizingo įmokų dydžio kompensaciją, nes šioms įmokoms panaudotos santuokoje įgytos lėšos, o ieškovė automobiliu tuo laikotarpiu nesinaudojo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį pagrindiniai teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutarties dalį, kuria palikta nepakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 10 d. sprendimo dalis priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sūnui M. L. po 1770 Lt, dukteriai S. M. L. – po 1600 Lt nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d. iki pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją – priteisti išlaikymą nepilnamečiams vaikams kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis sūnui M. L. ir dukteriai S. M. L. – po 600 Lt nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki pilnametystės, priteistą sumą indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka, atsižvelgiant į infliaciją; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl nepilnamečių vaikų poreikių nustatymo. Kadangi šalių vaikai nuolat gyvena Ukrainoje, tai jų poreikių piniginis ekvivalentas ir skirtinas išlaikymo dydis turėjo būti nustatomas pagal Ukrainos pragyvenimo lygį, tačiau teisėjų kolegija priteisė išlaikymą, kurio dydis gerokai viršija realius nepilnamečių vaikų poreikius (net juos vertinant pagal Lietuvos pragyvenimo lygį), taip pažeisdama CK 3.192 straipsnio 2 dalį. Kolegija padarė išvadą, kad pragyvenimo lygis Vilniuje ir Kijeve beveik nesiskiria, remdamasi ieškovės apeliacinės instancijos teismui 2013 m. rugsėjo 30 d. įvykusio teismo posėdžio rašytinio proceso tvarka dieną (praėjus daugiau kaip keturiems mėnesiams po atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimo) pateiktais papildomais įrodymais. Kasatorius nurodo, kad CPK 314 straipsnis riboja naujų įrodymų, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, pateikimą apeliacinės instancijos teismui; ieškovė, teikdama naujus įrodymus, nenurodė jokių CPK 314 straipsnio netaikymo pagrindų, o apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje neišdėstė įrodymų priėmimo motyvų. Kasatoriaus manymu, kolegija nepagrįstai rėmėsi internetinių svetainių www.mytravelcost.com ir www.expatistan.com duomenimis, taip pažeisdama CPK 185 straipsnį, neįvertino įrodymų patikimumo ir įrodomosios reikšmės; interneto svetainės www.mytravelcost.com paskirtis – ne nustatyti pragyvenimo lygį atitinkamose vietovėse, bet prognozuoti kelionių išlaidas, kurios individualios ir priklauso nuo konkretaus asmens poreikių bei finansinės padėties, ši svetainė skirta turistų kelionių išlaidoms palyginti, todėl negali būti laikoma objektyviu pragyvenimo lygio konkrečiame mieste nustatymo šaliniu; svetainėje www.expatistan.com pateikiamas kainų skirtinguose miestuose, įvestų svetainės vartotojų, vidurkis, tokie duomenys nepatikimi, jų šaltinis neobjektyvus. Spręsdama dėl priteistino išlaikymo dydžio teisėjų kolegija nevertino kitų į bylą pateiktų įrodymų – sąskaitų už internetą, telefoną, šildymą, elektrą, komunalinius ir kitus mokesčius, kurios įrodo, kad nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2011 m. spalio mėn. ieškovė vidutiniškai mokėdavo po 183,54 Lt per mėnesį; tai patvirtina, jog minimali vaikui reikalinga išlaikymo suma Vilniuje ir Kijeve skiriasi daugiau kaip 4 kartus. Kolegija neatsižvelgė į tai, kad pagal byloje esančius įrodymus ieškovė už sūnaus lankomą dailės būrelį mokėjo po 86,55 Lt, o ne 130 Lt, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nevertino, jog teismui nepateikta duomenų, kad sūnus lankė (lanko) taikvondo, mokosi kalbų (fizinio lavinimo ir anglų kalbos pamokos numatytos darželio ugdymo programoje), todėl, pasak kasatoriaus, kolegija turėjo spręsti, jog šios išlaidos neįrodytos. Kasatorius pažymi, kad šalis, prašanti priteisti išlaikymą, privalo įrodyti vaiko poreikius, dėl kurių išlaidos vaiko išlaikymui viršija teismų praktikoje nustatytą orientacinę būtinojo išlaikymo sumą; minimali vaikui reikalinga išlaikymo suma Kijeve yra 280 Lt, todėl papildomas sumas teisėjų kolegija galėjo priteisti tik esant objektyviems įrodymams apie vaikų specialiuosius poreikius ir jiems patenkinti patiriamas išlaidas. Kadangi buvo pažeistos įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės, tai, kasatoriaus įsitikinimu, teisėjų kolegija nepagrįstai nustatė per didelius vaikų poreikius ir dėl to netinkamai išsprendė šalių ginčą; jo vertinimu, išlaikymas neturi viršyti 1000 Lt per mėnesį kiekvienam vaikui, iš kurių kasatorius turi mokėti po 600 Lt, o ieškovė – po 400 Lt kiekvienam vaikui.
2. Dėl tėvų turtinės padėties nustatymo. Pažymėjęs, kad pagal kasacinio teismo praktiką vaiko išlaikymo dydis tiesiogiai priklauso nuo jo tėvų turtinės padėties (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-569/2008; kt.), kasatorius nurodo, jog, pažeisdama CPK 185 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija netinkamai įvertino atsakovo gaunamas pajamas – nenustatė kasatoriaus gaunamų pajamų dydžio, todėl neturėjo teisinio pagrindo spręsti dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo dydžio. Kasatorius teigia, kad į bylą pateikė visus turimus duomenis apie gaunamas pajamas (mokesčių deklaracijas, banko sąskaitų išrašus, darbo sutartis, duomenis apie jų nutraukimą), kurie patvirtina, jog jis uždirba 1000 eurų; nors įrodymai pakankami ir nepaneigti, teisėjų kolegija nepagrįstai jais nesirėmė, taip nesilaikydama CPK 176 ir 177 straipsnių reikalavimų. Teisėjų kolegija laikė, kad kasatorius uždirba daugiau kaip 1000 eurų, tačiau konkrečių jo pajamų nenustatė, rėmėsi tik prielaida, jog jis turi galimybę uždirbti daugiau lėšų, kuri nepakankama turtinei padėčiai nustatyti; kasatoriaus manymu, tokia išvada padaryta, be kita ko, remiantis ieškovės apeliacinės instancijos teismui pateiktu kasatoriaus laišku, dėl kurio šis neturėjo procesinės galimybės išreikšti savo pozicijos (pasisakyti dėl jo atitikties tikrovei, patikimumo, objektyvumo ir įtakos nustatant kasatoriaus realią finansinę padėtį). Kasatorius pažymi, kad jo darbas rizikingas ir nestabilus, šiuo metu jo finansinė padėtis bloga. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant dėl vaiko išlaikymo, turi būti nustatoma abiejų tėvų turtinė padėtis, laikomasi proporcingumo principo, nurodo, jog ieškovė savo darbo sutartį ir banko sąskaitos išrašą pateikė tik teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme dieną, todėl kasatorius negalėjo teismui pateikti paaiškinimų, kad, prašydama priteisti išlaikymą nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d., ieškovė savo pajamas atskleidžia tik už laikotarpį nuo 2012 m. rugsėjo 13 d., be to, nepateikė išrašų iš kitų turimų banko sąskaitų. Dėl to teismas ne tik pažeidė proceso teisės normas, net ir nenustatė motinos turtinės padėties, taip nesilaikydamas CK 3.192 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorius nurodo, kad kolegija pažeidė teismo pareigą išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų argumentus apie įrodymų sąsajumą, leistinumą, patikimumą ir įrodomąją reikšmę, nes ieškovės pateiktus naujus įrodymus priėmė 2013 m. rugsėjo 30 d., o skundžiamą nutartį paskelbė 2013 m. spalio 4 d. Kadangi kasatorius neturėjo galimybės pateikti savo pozicijos dėl naujų įrodymų (pasinaudoti rungimosi principo suteikiamomis teisėmis), tai, jo teigimu, buvo pažeista teisė į teisminę gynybą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6, 13 straipsniai, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnis), apimanti ir teisę į tinkamą teismo procesą, rungimosi (CPK 12 straipsnis) ir šalių procesinio lygiateisiškumo (CPK 17 straipsnis) principai.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovė prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį. Atsiliepimas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl nepilnamečių vaikų poreikių nustatymo. Ieškovė nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu kasatorius laikėsi pozicijos, jog kiekvieno vaiko išlaikymui reikia 1000 Lt mėnesiui, jis gali mokėti po 600 Lt, taigi kasatorius sutiko dėl vaikų išlaikymo proporcijos, pagal kurią tėvas skiria 60 proc., o motina – 40 proc. vaikų išlaikymui reikalingų lėšų; CK 3.192 straipsnio nuostatos dėl tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus proporcingumo nebuvo pažeistos. Ieškovės teigimu, nuo 2011 m. kasatorius nepalaiko jokių ryšių su vaikais, todėl neaišku, kokiu pagrindu jis kvestionuoja vaikų poreikius ir jų patenkinimui reikalingą išlaikymo dydį, nes jis objektyviai nežino, ko jo vaikams reikia, kokias išlaidas patiria motina; pirmosios instancijos teismui pateikti vaikų išlaikymo išlaidas pagrindžiantys dokumentai, patvirtinantys, kad vaikų išlaikymui ieškovė išleidžia daugiau nei priteista iš kasatoriaus, todėl vaikų poreikiai neturi būti pakartotinai vertinami ar tiriami kasaciniame teisme. Ieškovė atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius tinkamai neįrodinėja ir nepateikia duomenų, jog vaikų poreikiai yra mažesni, teigia, kad Ukrainoje vaikų išlaikymui priteisiama apie 280 Lt, tačiau neprideda tai patvirtinančių oficialių dokumentų, nepagrįstai nurodo, kad priteistinas išlaikymas turi būti skirtas tik būtiniems vaiko poreikiams tenkinti. Ieškovės vertinimu, būtinieji poreikiai turėtų būti suprantami ne kaip gyvybiškai svarbūs, bet kaip vaiko raidos, brandos, socialinių įgūdžių formavimosi ir kiti panašūs būtini poreikiai.
2. Dėl tėvų turtinės padėties nustatymo. Ieškovės manymu, kasatoriaus pateikti duomenys apie gaunamą darbo užmokestį neatitinka tikrovės, jis yra aukščiausios kvalifikacijos pilotas, turintis teisę pilotuoti 3 tipų lėktuvus, tokio lygio pilotų pajamos per mėnesį – vidutiniškai 30 000 Lt; šią aplinkybę patvirtina kasatoriaus banko sąskaitų išrašai apie jo išlaidas, duomenys apie santuokos metu gautas pajamas (9500 eurų per mėnesį), gyvenimo būdą, stilių, nuolatines komandiruotes, kvalifikaciją.
3. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Ieškovė teigia, kad pirmosios instancijos teisme pateikė visus būtinus ir pakankamus įrodymus teisingam bei teisėtam procesiniam sprendimui priimti. Kasatoriaus nurodomi apeliacinės instancijos teismui pateikti dokumentai buvo įteikti ir kasatoriaus advokatui, todėl ieškovė nesutinka, kad jis neturėjo galimybės susipažinti su teismui pateiktais įrodymais. Ieškovė pažymi, kad viso bylos nagrinėjimo metu aktyviai naudojosi teise teikti įrodymus – teikė duomenis apie savo darbovietę, gaunamas pajamas, buities tyrimo aktą, vaikų lankomus užsiėmimus ir pan.; kasatoriaus nurodomi apeliacinės instancijos teismui pateikti įrodymai, dėl kurių jis tariamai negalėjo pasisakyti, buvo papildomi duomenys, ne pagrindiniai įrodymai, jie nenulėmė teisėjų kolegijos sprendimo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį priteisti išlaikymą vaikams, todėl negali būti vertinami kaip siurpriziniai ir netikėti. Ieškovės įsitikinimu, net ir kasaciniam teismui pripažinus, kad, pateikiant įrodymus apeliacinės instancijos teismui, buvo padarytas pažeidimas, tai neturėtų būti laikoma esminiu šalių teisių ir interesų pažeidimu, nes teismų procesiniai sprendimai pagrįsti ir motyvuoti remiantis kitais įrodymais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Kasacinio nagrinėjimo dalyką sudaro kasaciniame skunde iškelti teisės klausimai. Nagrinėjamoje byloje, be kitų, kasatorius teikia argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas: pirma, nepagrįstai pridėjo prie bylos teismo posėdžio dieną (2013 m. rugsėjo 30 d.) ieškovės pateiktus papildomus rašytinius įrodymus ir jais rėmėsi priimdamas skundžiamą procesinį sprendimą; antra, nustatydamas vaikų poreikius ir kasatoriaus turtinę padėtį, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus.

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių naujų įrodymų pridėjimą ir kitos šalies teisę pateikti savo nuomonę dėl jų, pažeidimo

Bylos duomenys patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio dieną ieškovė pateikė teismui naujus rašytinius įrodymus: duomenis apie auklių paslaugų įkainius Kijeve, pragyvenimo lygį įvairiose šalyse, pilotų darbo užmokesčio dydžius, ieškovės išlaidas komunaliniams mokesčiams, jos darbo užmokestį ir komandiruotes, mokyklos–vaikų darželio darbo laiką, kainas ir apmokėjimą už jo lankymą patvirtinančius dokumentus, ieškovės ir atsakovo susirašinėjimus, ieškovės banko sąskaitos išrašą. Apeliacinės instancijos teismas šiuos įrodymus priėmė ir skundžiamoje nutartyje jais rėmėsi, nesudaręs galimybės atsakovui tinkamai su jais susipažinti ir suformuluoti bei išreikšti savo poziciją.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip buvo pažeistas rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), suvaržyta šalies procesinė teisė teikti paaiškinimus bylos klausimais (CPK 42 straipsnio 1 dalis), taip pat paaiškinimus dėl rašytinių įrodymų (CPK 200 straipsnio 3 dalis). Naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme, kitai ginčo šaliai nesuteikiant teisės su jais susipažinti bei pateikti savo poziciją, nekoreliuoja ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje išreikšta pozicija dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis), kur nurodoma, kad šalių lygybės principas reikalauja, jog kiekvienai proceso šaliai turėtų būti suteikta pagrįsta galimybė pristatyti savo bylą sąlygomis, kurios nepastatytų jos į daug nepalankesnę, nei priešingos šalies, poziciją; teisė į rungtynišką procesą, kaip viena sudėtinių teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalių, reiškia, kad kiekvienai proceso (civilinio ar baudžiamojo) šaliai iš esmės turėtų būti suteikta galimybė žinoti ar pakomentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus turint tikslą paveikti teismo sprendimą; tik ginčo šalys gali nuspręsti, kuris priešingos šalies ar liudytojo pateiktas dokumentas turėtų būti jų pakomentuotas; svarbus byloje dalyvaujančių asmenų pasitikėjimas teisingumo vykdymu, kuris inter alia pagrįstas žinojimu apie turėtą galimybę pareikšti savo požiūrį dėl kiekvieno dokumento byloje (žr. Pellegrini v. Italy, no. 30882/96, par. 44, 45, ECHR 2001-VIII; Buchberger v. Austria, no. 32899/96, par. 50, 20 December 2001; kt.).

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas neturėtų toleruoti tokio šalies procesinio elgesio, kai ji pateikia naujus įrodymus teismo posėdžio dieną, taip pasunkindama kitos ginčo šalies galimybes pateikti savo atsikirtimus į juos. Toks procesinis elgesys taip pat neatitinka proceso ekonomiškumo bei koncentruotumo principų (CPK 7 straipsnis), pagal kuriuos dalyvaujantys byloje asmenys privalo rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų įrodymai ir atsikirtimai. Vis dėlto, galimi atvejai, kai būtinybė ar galimybė pateikti tam tikrus įrodymus atsiranda vėliau. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. K. v. J. M., bylos Nr. 3K-3-58/2008; kt.). Teismui manant (ir nustačius tai pagrindžiančias aplinkybes), kad toks procesinis šalies elgesys pateisinamas ir naujus įrodymus galima priimti, užtikrinant pirmiau nurodytų civilinio proceso principų laikymąsi, byloje dalyvaujantiems asmenims būtina suteikti pakankamai laiko susipažinti su naujais įrodymais ir išdėstyti savo nuomonę. Nagrinėjamoje byloje ieškovės atstovė 2012 m. rugsėjo 27 d. lydraštyje (rašymo apsirikimas; dokumentas teismui pateiktas 2013 m. rugsėjo 30 d.), kuriuo pateikti nauji įrodymai, nenurodė, o teismas nenustatė ir nevertino priežasčių, dėl kurių įrodymai pateikiami šioje proceso stadijoje. Taigi byloje nekonstatuotas naujų įrodymų pridėjimo prie bylos apeliacinės instancijos teisme teisinis pagrindas, reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje. Be to, manydamas, kad naujus įrodymus galima pridėti prie bylos, apeliacinės instancijos teismas nesudarė sąlygų kasatoriui dėl jų pasisakyti, nors privalėjo tai padaryti. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodinėjimą ir naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančias CPK normas (CPK 12, 185, 200, 314 straipsniai).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad vien aplinkybė, jog, teismui priimant naujus įrodymus, nesilaikyta CPK nuostatų, savaime nesudaro pagrindo pripažinti skundžiamą nutartį neteisėta ir ją naikinti. Būtina išsiaiškinti, ar proceso teisės normų pažeidimas (naujų įrodymų pridėjimas ir teismo rėmimasis jais priimant skundžiamą nutartį) buvo esminis, t. y. ar dėl jo galėjo būti neteisingai išspręsta byla (CPK 329 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant klausimą, ar tokio pobūdžio pažeidimas buvo esminis, būtina įvertinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinius sprendimus, ištirti, ar, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, juo ginčijamoms aplinkybėms nustatyti pakako pirmosios instancijos teismui pateiktų įrodymų, ar reikėjo remtis naujai pateiktais įrodymais, taip pat kokia apimtimi naujais įrodymais apeliacinės instancijos teisme remtasi atsakant į apeliacinio skundo argumentus ir patvirtinant ar paneigiant pirmosios instancijos teismo nustatytas bei apelianto ginčytas faktines aplinkybes. Konstatavus, kad naujai pateikti ir teismo įvertinti įrodymai didele dalimi lėmė apeliacinio teismo pateiktą apeliacinio skundo argumentų vertinimą, CPK normų pažeidimas gali būti pripažįstamas esminiu.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, remdamasis prie bylos pridėtais naujais įrodymais, dėl kurių kasatorius neturėjo galimybės pateikti paaiškinimų, nustatė vaikų poreikiams įvertinti svarbias aplinkybes, kad mokykla–vaikų darželis „Podillia“ vasarą (liepos–rugpjūčio mėn.) nedirba ir kad ieškovei tenka vykti į komandiruotes užsienyje. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovei nebūtina samdyti auklės, ir teiginį, jog 1000 Lt per mėnesį auklei pasisamdyti yra per didelė suma (pirmosios instancijos teismas, vertindamas vaikų poreikius, kiekvienam iš jų skaičiavo po 500 Lt išlaidų auklei). Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškovė tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinės instancijos teismui yra pateikusi duomenis apie auklių darbo įkainius Kijeve, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas duomenų apie auklės (auklių) darbo įkainius Kijeve neturėjo, nustatydamas tokį faktą rėmėsi išimtinai bylos I tomo 181 puslapyje esančiais ieškovės paaiškinimais, nepagrįstais jokiais pridėtais duomenimis. Be to, apeliacinės instancijos teismas, iš pateiktų naujų įrodymų nustatęs aplinkybes, kad mokestis už sūnaus mokslą 2012/2013 mokslo metais buvo 1200 Ukrainos grivinų, o už dukters darželį – 1000 Ukrainos grivinų, pripažino nepagrįstu kasatoriaus apeliacinio skundo argumentą, jog mokyklos–darželio lankymas yra nemokamas, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė šalių vaikų poreikius. Naujų įrodymų pagrindu teismas taip pat nustatė tėvų turtinės padėties įvertinimui svarbias aplinkybes, kad pilotų atlyginimai yra vieni iš aukščiausių visoje Europos Sąjungoje, atmesdamas kasatoriaus argumentus, jog jis nenuslėpė darbo sutarčių, gauna tik apie 1000 eurų darbo užmokestį per mėnesį, ir pripažindamas, kad atsakovas turi galimybę uždirbti pakankamai lėšų tam, kad galėtų teikti teismo priteistą išlaikymą. Pažymėjęs, kad apeliacinės instancijos teismui buvo pateikti dokumentai, pagal kuriuos ieškovės darbo užmokestis iki 2013 metų sausio mėn., atskaičius mokesčius, buvo apie 800 eurų, nuo 2013 metų sausio mėn. – 1266 eurai, teismas atmetė apeliacinio skundo argumentą, jog ieškovė nuslėpė dalį savo pajamų, aktualių nustatant jos turtinę padėtį ginčo laikotarpiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes, įvertinusi bylą nagrinėjant apeliacine tvarka kasatoriaus ginčytų faktinių aplinkybių visumą ir pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų turinį, sprendžia, kad ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. pateikti nauji įrodymai turėjo esminę reikšmę priimant skundžiamą teismo procesinį sprendimą, t. y. skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje jais grindžiama didelė dalis aplinkybių, kuriomis remdamasis apeliacinės instancijos teismas atmetė kasatoriaus apeliacinio skundo argumentus ir patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, susijusias su vaikų poreikiais ir šalių turtine padėtimi. Konstatavusi, kad apeliacinės instancijos teismas, neištyręs naujų įrodymų pateikimo būtinumo, negalėjo jų pridėti prie bylos (CPK 314 straipsnis), o pridėjęs ir prieš tai neišklausęs antrosios šalies (kasatoriaus) nuomonės apie juos – remtis naujais įrodymais (CPK 12, 17, 178 straipsniai), kurie nulėmė apeliacinės instancijos teismo apsisprendimą dėl esminių byloje ginčijamų faktinių aplinkybių, teisėjų kolegija daro išvadą, jog nurodytų proceso teisės normų pažeidimas turėjo esminę reikšmę skundžiamo procesinio sprendimo teisėtumui. Dėl to skundžiama nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Kadangi ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. pateiktų naujų įrodymų pridėjimo prie bylos klausimas išspręstas naikintina apeliacinės instancijos teismo nutartimi, tai apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turėtų išspręsti šių įrodymų priimtinumo klausimą (be kita ko – išsiaiškinti, kodėl įrodymai nepateikti anksčiau), o nusprendęs juos pridėti prie bylos – sudaryti kasatoriui (jo atstovui) galimybę su jais tinkamai susipažinti ir pareikšti dėl jų savo nuomonę.

Dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo nustatant nepilnamečių vaikų poreikius ir tėvų turtinę padėtį

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aplinkybę, kad byloje spręstina naikinti skundžiamą nutartį ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui, inter alia, jog būtų išspręstas naujų įrodymų priimtinumo klausimas, šioje nutartyje negali plačiau pasisakyti dėl CPK normų pažeidimo vertinant ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. pateiktus įrodymus. Nauji įrodymai bus įvertinti apeliacinės instancijos teismo, jeigu šis konstatuos esant pagrindą juos pridėti prie bylos. Kadangi teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą, tai teisėjų kolegija nepasisako dėl kasatoriaus argumentų, susijusių su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktu teisėtai į bylą pateiktų ir teismų priimtų įrodymų vertinimu (dėl nelankomų, bet ateityje galimų užsiėmimų išlaidų įskaičiavimo į vaikų poreikius; dėl kasatoriaus kvalifikaciją, darbo patirtį ir ankstesnes darbo pajamas pagrindžiančių įrodymų, kaip pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turi galimybę uždirbti pakankamai lėšų tam, jog galėtų teikti teismo priteisto dydžio išlaikymą). Šioje nutartyje konstatavusi, kad byla grąžintina apeliacinės instancijos teismui spręsti 2013 m. rugsėjo 30 d. ieškovės pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimą, o nusprendus tai padaryti – juos įvertinti įstatymuose nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sprendžia, jog visus byloje esančius įrodymus sistemiškai iš naujo turės įvertinti teismas, nagrinėsiantis bylą apeliacine tvarka.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Teisėjų kolegija, iš esmės sutikdama su kasatoriaus argumentu, kad vaikų poreikių piniginis ekvivalentas turi būti nustatomas pagal Ukrainoje esantį pragyvenimo lygį, pažymi, jog jis pagrįstas tiek, kiek reiškia, kad vaiko poreikiams patenkinti reikalinga pinigų suma kiekvienoje byloje turi būti nustatoma objektyviai, išlaidos apskaičiuojamos pagal vaikų poreikiams patenkinti konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje būtinas realias pinigų sumas. Atmestinas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ieškovės 2013 m. rugsėjo 30 d. naujai pateiktais įrodymais, paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, jog Lietuvoje ir Ukrainoje pragyvenimo lygiai labai skiriasi, minimali vaikui reikalinga išlaikymo suma Lietuvoje – 1000 Lt, Ukrainoje – apie 280 Lt. Teigdamas, kad apeliacinės instancijos teismas nusprendė, jog bendras pragyvenimo lygis Vilniuje ir Kijeve beveik nesiskiria, kasatorius klaidingai interpretuoja apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes tokios išvados skundžiamoje nutartyje teismas nėra padaręs (joje tik referuojama į ieškovės teiginius, kad pagal pateiktus pragyvenimo lygio įvairiuose pasaulio didžiuosiuose miestuose ir sostinėse duomenis bendras pragyvenimo lygis nurodytuose miestuose beveik nesiskiria). Dėl to šis kasatoriaus argumentas vertintinas kaip nekorektiškas. Kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada dėl skirtingų vaiko išlaikymui Lietuvoje ir Ukrainoje reikalingų minimalių sumų, priešingai nei mano kasatorius, nereiškia, jog vaiko išlaikymui priteisiamos sumos visais atvejais turi skirtis apie 4 kartus. Kaip jau buvo minėta, vaiko poreikių piniginis ekvivalentas susijęs su vietovės, kurioje gyvena vaikas, pragyvenimo lygiu ir kainomis, tačiau ši sąsaja nėra mechaniška, t. y. net ir nustačius pragyvenimo lygio ir kainų skirtumą, vien tuo pagrindu negalima vien matematiškai apskaičiuoti vaiko poreikiams patenkinti reikalingos sumos. Kasacinio teismo praktikoje formuojama nuosekli pozicija, kad, nustatydamas išlaikymo vaikui dydį, teismas turi įvertinti tiek individualius vaiko poreikius, tiek tėvų turtinę padėtį. Teismas turi nustatyti tokį išlaikymo dydį, kuris nepažeistų tėvų turtinės padėties ir nepilnamečių vaikų poreikių, kurie teismų praktikoje apibūdinami ne tik kaip bendrieji, bet ir individualūs, atspindintys konkretaus vaiko raidos ir ugdymo specifiką bei tarnaujantys šiems tikslams, proporcingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. D. L., bylos Nr. 3K-3-278/2010; kt.).

Vertinant turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turtinę padėtį, reikėtų atsižvelgti į tai, kokio dydžio pajamomis disponuoja toks asmuo, ar tos pajamos reguliarios, taip pat į tai, kokio dydžio turtas valdomas, ar turima reikalavimo teisių arba skolinių įsipareigojimų tretiesiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. P. K., bylos Nr. 3K-3-491/2011). Be to, vertintinas ne tik turinčio prievolę teikti išlaikymą nepilnamečiam vaikui asmens turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jis (ji) ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių ir profesines galimybes pajamas. Tokiam asmeniui tenka pareiga įrodyti, kad jis sąžiningai siekė užtikrinti vaiko turtines teises į išlaikymą, tačiau dėl objektyvių priežasčių (ieškojo, bet nerado geriau apmokamo darbo, taip pat dėl amžiaus, sveikatos ir pan.) negali teikti pakankamo dydžio išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. V. L., bylos Nr. 3K-3-303/2008).

Nustatant konkretaus vaiko poreikių turinį, atsižvelgtina į tai, kad nustatytas išlaikymas turi užtikrinti būtinas vaiko raidos sąlygas (Vaiko teisių konvencijos 3, 27 straipsniai, CK 3.155, 3.165 straipsniai, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7–8, 11–14, 18 ir kiti straipsniai), kad būtų patenkinti vaiko poreikiai maistui, aprangai, būstui, sveikatai, mokslui, poilsiui, laisvalaikiui, kultūriniam ir kitokiam ugdymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-488/2012). Turi būti tenkinami ne tik jo būtinieji poreikiai, bet ir skiriamas dėmesys vaiko laisvalaikio, bendravimo, saviraiškos pomėgiams, gabumų lavinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. A. P., bylos Nr. 3K-3-491/2013).

Dėl kitų kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės bylos rezultatui, teisėjų kolegija nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad už kasacinį skundą atsakovas sumokėjo 781 Lt žyminio mokesčio ir turėjo 517 eurų (1785,09 Lt) išlaidų advokato pagalbai. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kasacinis teismas patyrė 6,11 Lt tokių išlaidų.

Kasaciniam teismui nusprendus, kad byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, ginčo šalių bylinėjimosi išlaidų bei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 4 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti šiam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Sigita Rudėnaitė

                                                                      Gediminas Sagatys

Janina Stripeikienė