Administracinė byla Nr. I-1309-643/2017
Proceso Nr. 3-61-3-04103-2016-0
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2, 55.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. vasario 20 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Margarita Stambrauskaitė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės ir Vilniaus pataisos namų, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
n u s t a t ė :
pareiškėjas T. L. (toliau – ir pareiškėjas) skundu, kurį 2016-11-23 ir 2016-12-20 papildė (b. l. 1-4, 925-99, 108-109), kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL, Ligoninė), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 35 000 EUR neturtinės žalos atlyginimą (t. 1, b. l. 1–9).
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2012-05-04 jam yra lūžusi nosies pertvara ir jis negali kvėpuoti pro nosį bei užuosti kvapus. Teigė, jog 2014-05-09 buvo atvežtas į LAVL, kad būtų konvojuotas į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas LOR gydytojo konsultacijai. Kadangi Ligoninė neužtikrino pareiškėjo konvojavimo, konsultacija buvo atidėta 2014-06-04. Pakartotinai pareiškėjas iš pataisos namų 2014-05-30 buvo konvojuotas į LAVL, kad iš ten 2014-06-04 būtų konvojuojamas į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, tačiau į konsultaciją vėl nebuvo konvojuotas.
Pareiškėjas nurodo, kad tik po kreipimosi į Sveikatos apsaugos ministeriją, pasiekė, kad 2015-11-06 būtų nuvežtas į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas LOR gydytojo konsultacijai. Konsultacijos metu pareiškėjui 2016-08-31 buvo paskirta nosies pertvaros operacija. Mėnesį iki operacijos pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją dėl pristatymo į numatytą operaciją, tačiau pareiškėjui buvo nurodyta, kad jo niekas neveš. Tuomet, prašydamas įpareigoti pataisos namus konvojuoti jį į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, pareiškėjas 2016-08-04 kreipėsi į Kalėjimų departamentą prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Analogišką prašymą pateikė ir Vilniaus PN, tačiau į 2016-08-31 paskirtą operaciją vis vien nebuvo nuvežtas.
Pareiškėjas teigia, kad dėl nurodytų atsakovo atstovų veiksmų jis vis dar negali kvėpuoti ir užuosti, patiria diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Skunde taip pat nurodoma, kad pareiškėjas serga lėtiniu hepatitu C, nuo kurio LAVL jis nebuvo gydomas, o Vilniaus PN neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas 2016-09-15 gastroenterologo konsultacijai. Pareiškėjas dėl nurodyto atsisakymo pateikė skundą Kalėjimų departamentui, tačiau į 2016-09-15 konsultaciją nebuvo nuvežtas. Pareiškėjas pažymi, kad jo kepenų būklė yra kritinė ir toliau prastėja, todėl dėl nurodytų atsakovo atstovų neveikimo pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, jaučiasi tyčia kankinamas ir diskriminuojamas kaip kalinys.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL prašė administracinę bylą nutraukti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 1 dalies pagrindu (b. l. 81-82). Nurodė, kad pareiškėjas 2016-05-05 kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos komisiją (toliau – ir Komisija) su pareiškimu dėl nesuteikto hepatito C gydymo. Komisijos 2016-10-13 sprendimu Nr. 56-100 pareiškėjo prašymas atlyginti neturtinę žalą patenkintas nebuvo. LAVL teigia, kad nesutikdamas su nurodytu sprendimu, pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalyje nustatyta tvarka. Tačiau šiuo metu teismui pateikto skundo objektas yra ne laiku suteikta LOR konsultacija ir neatlikta nosies operacija. Šiuo pagrindu pareiškėjas į Komisiją nesikreipė, todėl nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos.
LAVL atkreipė dėmesį, jog Specialioji teisėjų kolegija 2013-11-26 nutartimi Nr. T-110/2013 išsprendė rūšinio teismingumo klausimą ir konstatavo, kad bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Ligoninėje – teismingos bendrosios kompetencijos teismams.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į skundą prašo jį atmesti (b. l. 62-65). Nurodo, kad ypatingais atvejais, kai sveikatai ar gyvybei yra kilęs pavojus, konvojuojamiesiems konvojuoti į Ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias medicinos įstaigas būtinajai medicininei pagalbai suteikti skiriamas neplaninis konvojus, o prieš tai planuoti planiniai konvojai atidedami vėlesniam laikui, atsižvelgiant į įstaigoje turimus techninius ir žmogiškuosius resursus.
Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 2016-08-31 konvojuoti pareiškėją planinei nosies pertvaros operacijai į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas nebuvo objektyvios galimybės, nes tą dieną, skubos tvarka būtinajai medicinos pagalbai suteikti neplaniniu konvojumi buvo konvojuoti du Vilniaus PN nuteistieji (vienas į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką, kitas į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę). Kadangi pareiškėjui buvo paskirta planinė operacija, jos perkėlimas vėlesniam laikui nekėlė jokios grėsmės pareiškėjo sveikatai ar gyvybei. Vilniaus PN administracija su Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinika suderino pareiškėjui priklausančios planinės nosies pertvaros operacijos perkėlimą į 2016-11-17 ir 2016-09-08 raštu Nr. 9-5097(10) pareiškėjui paaiškino tokio perkėlimo priežastis.
Dėl žmogiškųjų resursų (konvojaus pareigūnų) trūkumo pareiškėjas nebuvo konvojuotas ir į 2016-09-15 Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtą gastroenterologo konsultaciją. Tuo metu keli pareigūnai sirgo ir neatvyko į tarnybą, todėl siekiant užtikrinti tinkamą apsaugą ir priežiūrą, įstaigoje buvo nuspręsta planiniu konvojumi tą dieną nuteistųjų nekonvojuoti.
Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, jog Komisija 2016-10-13 sprendime Nr. 56-100 konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtos kaltos veikos padarymo Ligoninėje ir Vilniaus PN, jam skirtas hepatito C gydymas buvo adekvatus ir žalos sveikatai nesukėlė, todėl mano, kad neteisėtų Vilniaus PN veiksmų nėra.
Atsakovo atstovo nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais, pareiškėjas skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), neteisėtų Vilniaus PN veiksmų ir priežastinio ryšio tarp, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos, todėl į teismą kreipėsi galimai siekdamas pasipelnyti valstybės sąskaita.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašo jį atmesti (b. l. 62-65). Nurodo, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl nosies pertvaros operacijos ir konsultacijų bei virusinio hepatito C gydymo kreipėsi 9 kartus. Visi skundai ir juose dėstomi argumentai iš esmės yra tapatūs, t. y., dėl netinkamų konvojavimo sąlygų, dėl nosies pertvaros operacijos ir konsultacijų su gydytojais bei netinkamo gydymo nuo virusinio hepatito C.
Pareiškėjas 2016-08-04 kreipėsi į Kalėjimų departamentą manydamas, jog nebus nugabentas planuojamai nosies operacijai (2016-08-31). Kalėjimų departamentas pareiškėjo prašymą 2016-08-11 persiuntė pagal kompetenciją nagrinėti Vilniaus PN. Vilniaus PN 2016-09-08 atsakyme Nr. 9-5097(10) informavo, kad neturėjo galimybių nuvežti pareiškėjo planinei nosies operacijai, nes tą pačią dieną buvo konvojuojamas kitas ligonis į Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio kliniką skubiai operacijai. Nosies pertvaros operacija perkelta į 2016-11-17. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo nosies pertvaros operacija nebuvo skubi, todėl atsiradus nenumatytoms aplinkybėms (kito asmens skubiai operacijai), ji buvo perkelta į vėlesnį laiką. Žala pareiškėjo sveikatai nebuvo padaryta, dideli dvasiniai išgyvenimai nebuvo užfiksuoti, todėl jo teisės dėl planinės nosies operacijos nebuvo pažeistos.
Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėjas 2015-07-20, 2016-08-04, 2016-07-18, 2016-06-08, 2016-09-13 kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl, jo teigimu, netinkamo hepatito C gydymo. Išnagrinėjus dokumentinę medžiagą, buvo nustatyta, kad pareiškėjas LAVL gydytas periodiškai, jam buvo skiriami vaistai, todėl spręsta, kad pareiškėjo sveikata buvo tinkamai rūpinamasi. Tai nurodyta ir Kalėjimų departamento 2016-08-16 atsakyme Nr. 2S-4487 pareiškėjui.
Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai ilgai, nuo 2012-05-04 nesikreipė dėl savo galimai pažeistų teisių gynimo, teismui pateiktame skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nesistengia pagrįsti bei konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodo, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai paskaičiuotas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pareiškėjas nepatyrė skunde minimų neigiamų išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomo diskomforto bei gyvenimo kokybės pablogėjimo.
Skundas iš dalies tenkintinas.
Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjas prašo priteisti neturinę žalą, kildinamą iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų – Vilniaus PN ir LAVL neveikimo, t. y. 2014-05-09, 2014-06-04 LAVL ir 2016-08-31 bei 2016-09-15 Vilniaus PN neužtikrinus pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, tinkamo gydymo LAVL nesuteikimo.
Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).
Taigi, neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Pagrindinis bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas bei principus reglamentuojantis teisės aktas – Bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) taip pat įtvirtina humanizmo principą, nustatantį, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (BVK 7 straipsnio 1 dalis); nustato, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje yra įtvirtinta fundamentali žmogaus teisė į sveikatos apsauga. Konstitucijos 53 straipsnyje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką. Bendrąsias nuteistųjų teises įtvirtinantis BVK 11 straipsnis taip pat įtvirtina nuteistųjų teisę gauti medicininę pagalbą.
BVK 174 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę arba areštą atliekančiam nuteistajam reikalingos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurių suteikti pataisos įstaigų sveikatos priežiūros tarnybose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėse nėra galimybių, sveikatos apsaugos ministro ir teisingumo ministro nustatyta tvarka teikiamos valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešosiose įstaigose užtikrinant nuteistųjų apsaugą.
Iš nurodyto reglamentavimo darytina išvada, kad laisvės atėmimo bausmę vykdanti institucija turi įstatymuose nustatytą pareigą užtikrinti joje laikomų asmenų teisę gauti būtiną medicininę pagalbą, įskaitant ir tokių asmenų konvojavimą į kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas.
Nuo 2014-07-01 iki 2016-08-26 suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms bei kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui tvarką nustatė Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2014-06-26 įsakymu Nr. V-260 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo, konvojavimo konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo tvarkos aprašas, o nuo 2016-08-26 įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2016-08-24 įsakymu Nr. V-297 patvirtintas Suimtųjų ir nuteistųjų siuntimo į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir hospitalizavimo jose tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), privalomas visoms Kalėjimų departamentui pavaldžios laisvės atėmimo vietų įstaigoms, siunčiančioms pacientus gydytojų specialistų konsultacijoms į asmens sveikatos priežiūros įstaigas ir konsultacijoms bei hospitalizavimui į LAVL, organizuojančioms pacientų konvojavimą būtinajai medicinos pagalbai (Aprašo 2 punktas). Aprašo 3 punkte nustatyta, kad suimtųjų ir nuteistųjų siuntimas į LAVL ir kitas asmens sveikatos priežiūros įstaigas konsultacijoms bei kitų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimui organizuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymu, BVK, Konvojavimo taisyklėmis, Būtinosios medicinos pagalbos ir būtinosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo tvarkos bei masto aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004-04-08 įsakymu Nr. V-208 ir Aprašu. Pagal Aprašo 5 punktą, pacientas, kuriam reikalinga gydytojo specialisto konsultacija sveikatos būklei įvertinti, diagnozei nustatyti ar gydyti yra siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Jei LAVL pacientui reikalingo gydytojo specialisto konsultacijos LAVL negali suteikti, ji organizuoja tokio gydytojo specialisto konsultaciją ar gydytojų specialistų nurodytų tyrimų atlikimą antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose kitose asmens sveikatos priežiūros įstaigose.
Planines gydytojų specialistų konsultacijas, konsultacijas, reikalingas paciento darbingumo ar neįgalumo lygiui nustatyti, kurių neteikia LAVL ir kurios užsakomos kitose antrinio ar tretinio lygio asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančiose asmens sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat turi teisę užsakyti tos laisvės atėmimo vietos įstaigos, kurioje pacientas tuo metu yra laikomas, sveikatos priežiūros tarnybos viršininkas (vedėjas) teritoriniu principu. Tokiu atveju konvojavimą į kitą asmens sveikatos priežiūros įstaigą vykdo ši laisvės atėmimo vietų įstaiga (Aprašo 7, 8 punktai).
Tiek iki 2014-07-01, tiek ir įsigaliojus Aprašui, konvojuojamųjų konvojavimo į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, organizavimo tarką nustatė teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Vadovaujantis Konvojavimo taisyklių 95 punktu, pagrindas konvojui priimti konvojuojamuosius yra: konvojuojamojo asmens byla užantspauduotame pakete su asmens bylos pažyma, konvojuojamųjų sąrašas ir konvojavimo paraiška. Konvojavimo dokumentai rengiami ir įforminami Kalėjimų departamentui pavaldžiose įstaigose ar teritorinių policijos įstaigų areštinėse ir užantspauduojami šių įstaigų spaudais (Konvojavimo taisyklių 96 punktas).
Vidaus reikalų ministerijos viešojo saugumo pajėgoms, teritorinėms policijos įstaigoms rašytinę paraišką skirti konvojų ir pristatyti konvojuojamuosius į paskirties punktus pateikia Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – ne vėliau kaip prieš 2 paras iki konvojaus išvykimo (Konvojavimo taisyklių 11.3 punktas). Pagal Konvojavimo taisyklių 216 punktą konvojuojamiesiems konvojuoti į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas būtinajai medicinos pagalbai suteikti skiriamas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių neplaninis konvojus. Skirti mišrų konvojų (sudarytą iš skirtingų įstaigų pareigūnų) draudžiama (Konvojavimo taisyklių 217 punktas).
Dėl LAVL neteisėtų veiksmų.
Teismui pateiktame skunde pareiškėjas nurodo, kad LAVL neužtikrino pareiškėjo konvojavimo į 2014-05-09 ir 2014-06-04 Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtas LOR gydytojo konsultacijas taip pat nesuteikė tinkamo hepatito C gydymo.
Pagal ABTĮ 18 straipsnio 1 dalį administraciniai teismai nesprendžia bylų, kurios yra priskirtos bendrosios kompetencijos teismui. Sutiktina su LAVL argumentu, kad reikalavimai dėl žalos, kildinamos iš netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo, yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui. Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, teismingumo laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartis byloje T-77/2006 ir 2009-09-23 nutartis byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartis byloje T-110/2013). Esant nurodytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad pareiškėjo skundo dalis, susijusi su sveikatos priežiūros paslaugų LAVL teikimu, nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, todėl šis skundo pagrindas nevertintinas.
Kita vertus, pareiškėjas neturtinę žalą kildino ne tik iš tinkamų gydymo paslaugų nesuteikimo, bet ir iš LAVL neveikimo, t. y. 2014-05-09 ir 2014-06-04 neorganizavus pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose paskirtą LOR gydytojo konsultaciją.
LAVL atsiliepime į skundą neneigė, kad aukščiau nurodytomis datomis neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas LOR specialisto konsultacijai, nors buvo informuota apie pareiškėjui paskirtą laiką. Vadinasi, šios aplinkybės laikytinos nustatytomis.
Kaip minėta, Lietuvos Respublikos Konstitucija laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus, ši konstitucinė teisė asmeniui turi būti užtikrinama neatsižvelgiant į jo specifinę jo kaip nuteistojo padėtį, dėl kurios pareiškėjas šiuo atveju neturėjo galimybės savarankiškai nuvykti į gydymo įstaigą.
Iš aukščiau išdėstyto reglamentavimo matyti, kad LAVL, žinodama apie pareiškėjui paskirtas konsultacijas Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose laikus, turėjo imtis jo konvojavimo į nurodytą įstaigą organizavimo veiksmų bei parengti konvojavimo paraišką, tačiau to nepadarė.
Konvojavimo į gydymo įstaigą organizavimas yra priskirtinas viešajam administravimui, todėl ginčai dėl teisės aktuose nustatytų pareigų nevykdymo atitinkamai priskirtini administracinių teismų kompetencijai.
Nagrinėjamoje byloje, nustatyta, kad LAVL nevykdė Konvojavimo taisyklių 11.3 punkte nustatytos pareigos ir neišdavė paraiškos skirti konvojų pristatyti pareiškėją į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, todėl tai yra pagrindas pripažinti neteisėtus šio atsakovo atstovo veiksmus.
Dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigė, kad Vilniaus PN neorganizavo jo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas 2016-08-31 nosies pertvaros operacijai bei 2016-09-15 į gastroenterologo konsultaciją.
Iš Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų 2016-08-11 išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad pareiškėjui 2016-09-15 buvo paskirta konsultacija bei tyrimų atlikimas (b. l. 6).
Atsiliepime į skundą atsakovo atstovas neneigė, kad nurodytomis datomis neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, tačiau nurodė, kad tai įtakojo žmogiškųjų resursų (konvojavimo pareigūnų) trūkumas.
Vilniaus PN teigė, kad 2016-08-31 buvo susiklosčiusi ypatinga situacija, kadangi nurodytą dieną skubos tvarka buvo būtina suteikti medicininę pagalbą kitiems nuteistiesiems, kurie neplaniniu konvojumi buvo išvežti į gydymo įstaigas, ir planinis konvojus, kuriuo turėjo būti konvojuojamas pareiškėjas, buvo atidėtas vėlesniam laikui. 2016-09-15 konvojavimas nebuvo organizuojamas taip pat dėl konvojavimo pareigūnų trūkumo – dėl dalies pareigūnų ligos.
Kaip minėta, pagal Konvojavimo taisyklių 216 punktą būtinajai medicinos pagalbai suteikti yra skiriamas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų ar teritorinių policijos įstaigų areštinių neplaninis konvojus. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog Vilniaus PN pagrįstai organizavo neplaninį konvojų, siekdama užtikrinti skubią medicininę pagalbą įstaigoje laikomiems kitiems asmenims. Pagal Konvojavimo taisyklių 217 punktą yra draudžiama skirti mišrų konvojų, todėl nesant daugiau žmogiškųjų išteklių, Vilniaus PN neturėjo galimybės organizuoti pareiškėjo planinį konvojų. Kita vertus, atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytos pareiškėjo 2016-08-31 ir 2016-09-15 nekonvojavimo priežastys yra grynai ekonominio pobūdžio. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų užtikrinamos jo konstitucinės teisės, todėl darytina išvada, kad sprendžiant dėl valstybės civilinės atsakomybės šiuo atveju neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad Vilniaus PN negalėjo organizuoti pareiškėjo konvojavimo dėl konvojavimo pareigūnų trūkumo ar kitokių finansinių priežasčių.
Byloje nustatyta, kad nors Vilniaus PN turėjo pareigą užtikrinti pareiškėjo konvojavimą į gydymo įstaigą, 2016-08-31 ir 2016-09-15 jos nevykdė ir neorganizavo pareiškėjo konvojavimo į Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas, todėl tai yra pagrindas pripažinti šio atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.
Dėl neturtinės žalos ir jos atlyginimo priteisimo.
Remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų LAVL ir Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas neturėjo galimybės įgyvendinti savo teisės į sveikatos apsaugą ir valstybės garantuojamas medicinines paslaugas. LAVL 2014-05-09 ir 2015-11-06 nekonvojavo pareiškėjo į konsultacijas Všį Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Dėl Vilniaus PN veiksmų pareiškėjas 2016-08-31 nebuvo konvojuotas į nosies pertvaros operaciją bei 2016-09-15 gastroenterologo konsultaciją. Pareiškėjas dėl nurodytų valstybės institucijų veiksmų teigia patyręs neigiamus išgyvenimus, jautėsi kankinamas ir diskriminuojamas kaip kalinys, negalėjo kvėpuoti pro nosį ir užuosti kvapus, dėl nesudarymo galimybių nuvykti į konsultaciją, pareiškėjo sveikatos būklė nuolat prastėjo dėl hepatito C progresavimo.
Teismo vertinimu, su sveikatos būkle susiję asmens pergyvenimai yra ypatingos reikšmės, todėl negalėdamas pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, pareiškėjas pagrįstai galėjo jausti neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jo konvojavimas į paskirtas konsultacijas būtų užtikrintas laiku. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kurią yra pagrindas atlyginti pinigais.
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atsižvelgia į nustatytų pažeidimų trukmę, pobūdį ir padarymo vietą, t. y. buvo pažeista pareiškėjo teisė į savalaikį medicininių paslaugų suteikimo užtikrinimą, kuris pagal savo pobūdį yra ypatingos svarbos, į tai, kad pareiškėjo konvojavimas į gydymo įstaigą nebuvo organizuojamas kiekvienoje įstaigoje po kelis kartus, kas, teismo vertinimu, galėjo stipriau įtakoti neigiamus pareiškėjo išgyvenimus. Kita vertus dėl neturtinės žalos priteisimo į teismą pareiškėjas kreipės tik 2016-10-14, kas rodo, kad išgyvenimai dėl LAVL neveikimo, pasireiškusio 2014-05-09 ir 2014-06-04 laikotarpiais, nebuvo pareiškėjui itin reikšmingi. Įvertinus Kalėjimo departamento teismui pateiktų pareiškėjo skundų turinį, matyti, kad pareiškėjas eilę kartų kreipėsi į Kalėjimų departamentą dėl jo konvojavimo į gydymo įstaigą iš Vilniaus PN neužtikrinimo (b. l. 23, 26-28, 32-33), tai paneigia Kalėjimų departamento argumentą, kad pareiškėjo neigiami išgyvenimai niekur nebuvo užfiksuoti, bei rodo, kad šios institucijos neveikimas pareiškėjui sukėlė stipresnius išgyvenimus, nei LAVL neveikimas, nors pagal savo pobūdį, ir pasekmes, abiejų institucijų neveikimas buvo analogiškas.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas, įvertinęs byloje konstatuotų reikšmingų aplinkybių visumą, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas bei vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl LAVL ir Vilniaus PN neveikimo teisingai atlygins 200 Eur sumos priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL ir 200 EUR neturtinės žalos priteisimas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a :
pareiškėjo T. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Priteisti pareiškėjui T. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 200 Eur (du šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią skundo dalį atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėja Margarita Stambrauskaitė