Baudžiamoji byla Nr. 2K-522/2013

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00579-2012-0

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.26.2.1.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Gintaro Godos,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. T. (E. T.) kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 8 d. nuosprendžiu E. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams, įpareigojant E. T. per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos neatlygintinai išdirbti 80 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusias ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Taip pat uždrausta bendrauti su nukentėjusiąja M. V., lankytis nukentėjusiosios M. V. gyvenamojoje, mokymosi ir darbo vietose, įpareigotas neieškoti ryšių su ja tiesiogiai, susirašinėjimo būdu, ryšio priemonėmis ar per kitus asmenis.

Nukentėjusiajai M. V. iš E. T. priteista 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 19 d. nutartimi nuteistojo E. T. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija,

n u s t a t ė :

E. T. nuteistas už tai, kad 2011 m. vasario 11 d., apie 13 val., būdamas viešoje vietoje, Mykolo Romerio universiteto patalpose Vilniuje, Ateities g. 20, stebint kitiems asmenims, įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams, be jokios priežasties užsipuolė nukentėjusiąją M. V. ir panaudojo prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą – tampė ją už plaukų, taip sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą ir tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. T. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Skunde teigiama, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis,                       301 straipsnio 1 dalis, nes teismai nagrinėdami bylą rėmėsi tik nukentėjusiosios M. V. ir liudytojų A. L. bei K. K. parodymais, nepagrįstai kritiškai įvertino E. T. parodymus. Kasatorius nesutinka, kad nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai yra nuoseklūs ar kad nukentėjusioji neturėjo pagrindo jo apkalbėti. Priešingai, nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, akivaizdžiai skyrėsi, nebuvo nuoseklūs. Pirmojoje apklausoje ji nurodė, kad E. T. priėjo ir stvėrė už plaukų, o tada ji apipylė jį kava, antrojoje apklausoje parodė, kad E. T. paėmė jai už striukės rankovės ir tempėsi į šalį norėdamas pasikalbėti.  Teisme nukentėjusioji aiškino, kad tai yra du skirtingi įvykiai, tačiau bylą labiau atitinka antroji istorija, ir kad pirmojo įvykio metu E. T. nebuvo prie jos priėjęs. Kasatorius tvirtina, kad pati nukentėjusioji painiojosi savo parodymuose, nurodydama skirtingas įvykio aplinkybes, todėl jos parodymai turėjo būti vertinti kritiškai. Skunde kritikuojami ir liudytojos A. L. parodymai, kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, nes ji ne vieną kartą atsakinėdama bandė išsisukti nuo tiesaus atsakymo. Teismai nepagrįstai rėmėsi liudytojos K. K. parodymais, kuri buvo apklausta tik tyrėjos ikiteisminio tyrimo metu, o teisiamajame posėdyje jos parodymai nebuvo nagrinėti (BPK 301 straipsnio 1 dalies pažeidimas). Šiai liudytojai nebuvo tinkamai įteiktas teismo šaukimas, nors buvo žinoma jos gyvenamoji vieta užsienyje. Jos parodymai prieštarauja nukentėjusiosios ir kitos liudytojos parodymams, nes nė viena iš šių merginų nenurodė, kad kasatorius būtų laikęs nukentėjusiąją už rankovės ir būtų bandęs griebti už peties.

Kasatorius nesutinka, kad nukentėjusioji neturėjo tikslo jo apkalbėti, nes ji supainiojusi jį su M. V. viešoje vietoje apipylė jį karšta kava, po to supratusi, jog pasielgė neteisėtai, kreipėsi į policiją su melagingu pranešimu apie nusikaltimą bei paprašė savo draugių paliudyti jos naudai ir taip jį apkalbėti. E. T. teisme aiškiai nurodė, kad prieš įvykį jam paskambino M. V., pasakė, kad turi kompromituojančias nuotraukas, ir paprašė ateiti į Mykolo Riomerio universitetą jas apžiūrėti, būtent todėl jis ir nuvyko su ja susitikti.

Byloje nėra objektyvių  įrodymų, kurie pagrįstų jo kaltę, nors universiteto koridorius filmuojamas, byloje nepateikta vaizdo medžiaga, neapklaustas nė vienas nešališkas liudytojas, kuris matė įvykį, taip pat budėtojas, vieninteliai liudytojai yra nukentėjusiosios geros draugės. Be to, nuteistasis atkreipia dėmesį, kad jis neturėjo jokios priežasties tampyti nukentėjusiąją už plaukų, sukelti fizinį skausmą.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 332 straipsnį, nes visiškai nepasisakė dėl bausmės griežtumo. Teismai nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, tačiau paskyrė bausmę daug didesnę negu bausmės vidurkis, kuris yra vieneri metai vienas su puse mėnesio, visiškai to nemotyvuodami. Taip pat skunde nesutinkama su teismo paskirtu įpareigojimu išdirbti nevalstybinėse organizacijose, nes atsižvelgiant į tai, kad kasatoriui nustatytas antros grupės invalidumas bei 30 procentų darbingumas, šis įpareigojimas akivaizdžiai pažeidžia bausmės skyrimo principus, nes jis neturi galimybių atlikti tokio įpareigojimo.

Kasatorius teigia, kad byloje teismai, priteisdami neturtinės žalos atlyginimą, nevertino bylos aplinkybių, kad nėra jokių įrodymų, liudijančių padarytą žalą nukentėjusiosios gyvenimo kokybei, teismas nenurodė, kaip gali padaryta žala paveikti nukentėjusiosios ateitį. Nukentėjusioji nepateikė jokių įrodymų, kaip bylos įvykiai atsiliepė jos mokymuisi, byloje nėra gydytojo psichologo išvados apie emocinę būklę, kaip pasireiškė jos išgyvenimai, arba bent duomenų, kad ji lankėsi pas gydytoją ir jai buvo reikalinga pagalba, nėra jokių duomenų ir apie jos pablogėjusius mokymosi rezultatus.

              Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Meška prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras mano, kad iš esmės skundu yra ginčijamas teismų atliktas įrodymų vertinimas, tvirtinant, kad nukentėjusiosios parodymai yra prieštaringi. Tačiau prokuroras nurodo, kad pats kasatorius, aiškindamas įvykio aplinkybes pagal savo versiją, derina parodymus prie bylos duomenų, bando neigti persekiojęs nukentėjusiąją, tačiau negali paaiškinti, kodėl su ja ėjo susitikti, kodėl kilo konfliktas. Prokuroro manymu, teismai pagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios ir su ja buvusių bendramokslių parodymais, priežasčių, kodėl jos visos turėtų tikslą jį apkalbėti, nenurodo. Taigi E. T. pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Kasatoriaus nurodomi procesiniai pažeidimai yra abstraktaus pobūdžio.

Atsiliepime nesutinkama su kasacinio skundo teiginiais dėl neteisingai paskirtos bausmės ir kad apeliacinės instancijos teismas dėl to nepasisakė. Prokuroras cituoja apeliacinės instancijos teismo nutartį ir teigia, kad teismas pakankamai atsakė į apeliacinio skundo argumentus dėl kasatoriaus sveikatos būklės ir jam paskirtos bausmės teisingumo.

Taip pat prokuroras nesutinka su skundo teiginiais dėl neturtinės žalos dydžio, nes teismai motyvavo, kodėl priteisia neturtinę žalą ir kodėl ji yra mažesnė, negu prašo nukentėjusioji.  Priteistas neturtinės žalos dydis (2 000 Lt) atitinka teismų formuojamą praktiką tokio pobūdžio nusikaltimų bylose.

Atsiliepimu nukentėjusioji M. V. prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti.

Nukentėjusioji paaiškina, kad prieš E. T. buvo pradėti keli ikiteisminiai tyrimai vienas pagal BK 145 straipsnį, o kitas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl ji, apklausiama pas ikiteisminio tyrimo teisėją, davė parodymus dėl abiejų nusikalstamų veikų aplinkybių, abiem atvejais dalyvavo tos pačios liudytojos. Jų parodymai nėra prieštaringi, tik išsakyti skirtingais žodžiais. Kasatorius, pasak nukentėjusiosios, prieštaravimais laiko žodžius, paimtus iš skirtingų kontekstų. Kasaciniame skunde klaidingai nurodoma, kad Mykolo Riomerio universiteto koridorius yra filmuojamas ir nėra pateikta vaizdo medžiagos. Filmuojami vestibiulis bei išėjimas-įėjimas. Be to, tyrėja bandė paimti šį įrašą, tačiau buvo pavėluota ir jis jau buvo ištrintas. Liudytoja K. K. gyvena ir dirba užsienyje, nors ji nebuvo apklausta teisme, tačiau, susipažinusi su kaltinamajame akte surašytais jos parodymais, juos patvirtino ir raštu paprašė teismo parodymus perskaityti teismo posėdyje. K. K. teismo posėdyje nedalyvavo dėl objektyvių priežasčių, nes ji gyvena ir dirba užsienyje ir neturėjo lėšų grįžti į Lietuvą paskirtu posėdžio metu. Nukentėjusioji pabrėžia, kad liudytoja rodė norą dalyvauti teisme, bet jos grafikas nesutapo su teismo.

Teismai pagrįstai kritiškai vertino E. T. parodymus, duotus teisme, nes jis į klausimus atsakinėjo nenoriai, pasakojo vieną ir tą pačią nelogišką versiją, kuri nėra pagrįsta jokiais įrodymais. Nukentėjusioji atsiliepime pažymi, kad E. T. ir toliau ją persekioja, laukia jos prie darbo, prie automobilio, vakarais vaikšto jos mikrorajone. Pasak nukentėjusiosios, bausmės parinktos tinkamai, atitinka konkretų atvejį ir asmenį. Apeliacinės instancijos teismas dėl bausmės pasisakė bendrai nepažeisdamas BPK 332 straipsnio.

Po incidento nukentėjusioji teigia pradėjusi jausti baimę, kad vėl bus užpulta, nors mokymosi rezultatai stipriai nenukentėjo, tačiau jie buvo daug sunkiau pasiekiami, nes buvo sunku susikaupti ir produktyviai studijuoti. Vien tai, kad nebuvo kreiptasi į psichologą pagalbos, dar nereiškia, jog nebuvo patirtas emocinis sukrėtimas. Be to, nukentėjusioji tvirtina ir toliau po įvykio patirianti moralinę žalą dėl to, kad nuteistasis vis dar ją persekioja.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl procesinių pažeidimų vertinant įrodymus ir veikos kvalifikavimo pagal BK                284 straipsnio 1 dalį

Kasatoriaus skundo teiginiai dėl pažeistų įrodymo vertinimo taisyklių yra nepagrįsti ir atmestini. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, jį iš esmės grindė asmenų parodymais, tiesiogiai mačiusiais įvykį. Šie asmenys buvo nukentėjusioji bei kartu su ja ir liudytojos. Kasaciniame skunde reiškiama nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų kritika, nurodoma, kad parodymai tarpusavyje prieštaringi bei melagingi, jog vertindami įrodymus teismai padarė esminius BPK pažeidimus. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja, kiek ir kokių tiksliai įrodymų turi būti byloje, kad būtų galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, įrodymų pakankamumo klausimas yra teismo, nagrinėjančio bylą, prerogatyva. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.  Įstatymas numato vienintelį ribojimą, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti pagrįstas vien tik nukentėjusiųjų ar liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, parodymais. Šiuo atveju teismas nuosprendį pagrindė nukentėjusiosios ir dviejų liudytojų parodymais, kurioms anonimiškumas taikomas nebuvo ir kurių parodymai sutapo dėl esminių nusikalstamos veikos aplinkybių, taip paneigė E. T. parodymus, kurie buvo nenuoseklūs ir ne dėl visų aplinkybių logiškai paaiškinami.

Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą atlikęs įrodymų vertinimą, išsamiai pasisakė dėl liudytojos K. K. parodymų, duotų ikiteisminiame tyrime, vertinimo ir BPK nuostatų laikymosi. Teismas teisingai konstatavo, kad K. K. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu pareigūnui, teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nepažeidžiant BPK taisyklių, nes liudytoja nedalyvavo  teismo posėdyje dėl svarbių priežasčių, kadangi buvo išvykusi gyventi į užsienį. Iš bylos matyti, kad šios liudytojos parodymai atsižvelgiant į BPK 276 straipsnio 4 dalį buvo perskaityti būtent byloje esantiems įrodymams patikrinti, t. y. nukentėjusiosios ir kitos liudytojos A. L. parodymams patikrinti. Taigi nagrinėjant bylą ir vertinant byloje esančius įrodymus pirmosios instancijos teisme esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų padaryta nebuvo. Teismas nuosprendį pagrindė bylos įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, tarpusavyje palyginti, įvertinta jų visuma ir padarytos atitinkamos motyvuotos išvados. Apeliacinės instancijos teismas atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo.

Kasacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pagal nustatytas bylos aplinkybes E. T. veika pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nenustatyta.

Dėl bausmės

BK 284 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sankcija numato, kad pagal šį straipsnį asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmę E. T. baudžiamasis įstatymas būtų pritaikytas netinkamai, nėra. Teismo sprendimas skirti laisvės apribojimo bausmę vieneriems metams ir šešiems mėnesiams yra tinkamai pagrįstas, nurodant, kad buvo atsižvelgta į nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą, į asmenybę, t. y. kad jis neteistas, niekur nedirba ir nesimoko, jam nustatytas antros grupės invalidumas. Vien tai, kad buvo paskirta šiek tiek šios bausmės vidurkį viršijanti bausmė, nereiškia netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo. Pažymėtina, kad pagal BK 48 straipsnį skiriant laisvės apribojimo bausmę teismas kartu su bausme gali paskirti įpareigojimus, numatytus BK 48 straipsnio 6 dalyje. Šiuos įpareigojimus teismas parenka savo nuožiūra. Nuteistasis nesutinka su jam parinktu įpareigojimu neatlygintinai išdribti             80 valandų nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nes jis yra pripažintas neįgaliu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šį nuteistojo skundo argumentą motyvuotai atsakė, nurodydamas, kad E. T. nustatytas neįgalumas susijęs su jo rega, o tai netrukdo įgyvendinti jam paskirtą įpareigojimą. Taigi netinkamo BK 48 straipsnio taikymo skiriant įpareigojimus E. T. nenustatyta. Kartu kasacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad pagal BK 48 straipsnio 9 dalį, esant atvejams, kai nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl kasatoriaus agresyvių veiksmų, viešoje vietoje nukreiptų prieš nukentėjusiąją, jai buvo sukeltas fizinis skausmas bei dvasiniai išgyvenimai. Pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas priteisti 2 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą motyvuotas vadovaujantis CK 6.250 straipsnyje įtvirtintais neturtinės žalos nustatymo kriterijais ir nustatytomis byloje aplinkybėmis. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad nagrinėjamoje byloje būtų netinkamai taikytos įstatymų nuostatos, numatančios neturtinės žalos nustatymo kriterijus bei reglamentuojančios civilinio ieškinio išsprendimo baudžiamojoje byloje klausimus.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo E. T. (E. T.) kasacinį skundą.

Teisėjai                                                                                                    Vytautas Masiokas

                                                                                                                 Aurelijus Gutauskas

                                                                                                                 Gintaras Goda