Civilinė byla Nr. 2S-1094-653/2013

Proceso Nr. 2-68-3-10993-2013-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 125.11.1; 122.2.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jelena Šiškina, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apelianto  (kreditoriaus)  UAB „SNORO lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutarties, kuria pareiškimą dėl teismo įsakymo priėmimo atsisakyta priimti civilinėje byloje Nr. L2-17499-141/2013 pagal  kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei Z. V. dėl skolos priteisimo,

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

kreditorius prašė išieškoti iš skolininko Z. V. 1.075,71 Lt skolą,     979,16 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 15,00 Lt žyminio mokesčio.

I. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto  apylinkės teismas 2013 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus UAB „SNORO lizingas“ pareiškimą skolininkui Z. V. dėl                1.075,71 Lt skolos, 979,16 Lt delspinigių, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 15,00 Lt žyminio mokesčio išieškojimo. Grąžino kreditoriui UAB „SNORO lizingas“ sumokėtą 15,00 Lt žyminį mokestį, Išaiškino kreditoriui, kad atsisakymas priimti pareiškimą neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo taisykles.

Teismas nurodė, jog atsižvelgiant į teismo įsakymo instituto specifiką (teismo įsakymą teismas priima nevertindamas jo pagrįstumo (LR CPK 437 str. 1 d. 4 p.), aiškiai nepagrįstu pareiškimu laikytinas toks, kurio patenkinimas reikštų teisės aktais įtvirtinto reguliavimo pažeidimą, nepagrįstą nesilaikymą vyraujančios teismų praktikos, kuri pagal vystomą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismui yra privaloma (2007 m. spalio 14 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje Nr. 26/07; 2006 m. kovo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas byloje 33/03), bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą.

Teismas iš Išperkamosios nuomos (vartojimo kredito) sutarties Nr. VEL91117LJPA nustatė, kad sudarydami ją šalys susitarė dėl 0,5 procento dydžio delspinigių mokėjimo ir tokio dydžio netesybas skolininkui skaičiavo kreditorius. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-413/2006, 2005 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2005) sąžiningumo ir protingumo principų sutartiniams santykiams taikymas, neleidžiant sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų, yra viešas interesas, kurį teismas turi įgyvendinti ex officio, o 0,2 procentų delspinigiai už kiekvieną pradelstą dieną, kas sudaro 73 procentus per metus, paprastai yra aiškiai per didelės netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, taip pat į tai, jog skolininkas yra vartotojas, kuris turėjo ribotas galimybes derėtis dėl sutarties sąlygų, darė išvadą, kad kreditoriaus prašomi priteisti 979,16 Lt delspinigiai yra aiškiai per dideli, o kreditoriaus prašymas priteisti šiuos delspinigius yra aiškiai nepagrįstas   (LR CK 6.258 str. 3 d.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

Kreditorius UAB „SNORO lizingas“ pateikė atskirąjį skundą (b.l.5-7), kuriuo prašo panaikinti skunžiamą nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo, jog Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d. nustatyta, jog  pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Vartojimo kredito įstatymas įsigaliojo nuo 2011-04-01, įstatymo 41 straipsnis nustatyta, kad šios įstatymo nuostatos netaikomos vartojimo kredito sutartims, sudarytoms iki 2011-04-01, išskyrus šio įstatymo 12, 13, 14 straipsnių nuostatas, 18 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl vartojimo kredito gavėjui periodiškai teikiamos šio įstatymo                 6 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytos informacijos ir 18 straipsnio 2 dalies nuostatas, kurios taikomos iki 2011-04-01 sudarytoms neterminuotoms vartojimo kredito sutartims. Apeliantas nurodė, kad sutartis su skolininku buvo sudaryta 2009-11-17, t.y. tada, kai Vartojimo kredito įstatymas nebuvo įsigaliojęs, todėl negali būti taikomas anksčiau susiklosčiusiems teisiniams santykiams.

Apelianto teigimu, CPK 435 str. 3 d.  įtvirtina, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, ir jeigu skolininkas per nustatytą terminą pareiškią prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu, pareiškimas gali būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. CPK numato, kad teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, priešingu atveju, kai skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus reikalavimą palieka nenagrinėtą. Todėl teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, o skolininkas turi pats gintis pareikšdamas prieštaravimą.

Akivaizdu, jog kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimo  skolos priteisimo, nes su skolininku siejo sutartiniai teisiniai santykiai, tiek delspinigių priteisimo, nes prie pareiškimo buvo pridėtos delspinigių skaičiavimo lentelės, tiek ir 5 proc. metinių palūkanų   priteisimo, nes tokią teisę apeliantui suteikia įstatymas.

Teismas apriboja kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi iš teismo pozicijos aišku, kad kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientu sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Vadovaujantis CPK 320 str., 338 str., apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmos instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų.

Byloje keliamas klausimas dėl teisės kreiptis į teismą CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka realizavimo.

Vadovaujantis CPK 435 str. 2 d., viena iš priežasčių, dėl kurių teismas gali atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, yra aiškus pareiškime nurodytų reikalavimų nepagrįstumas. CPK 437 str. 2 d. 4 p. nuostata, jog teismas, išdavęs teismo įsakymą, informuoja skolininką, kad nebuvo tikrinamas kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumas, pati savaime nepaneigia įstatyminės galimybės atsisakyti priimti pareiškimą dėl aiškaus jo nepagrįstumo. Sistemiškai aiškinant teisės normas, reglamentuojančias CPK XXIII skyriuje numatytą teismo įsakymo išdavimo tvarką, darytina išvada, jog, viena vertus, pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo stadijoje teismas nevertina pareikštų reikalavimų pagrįstumo įrodymų egzistavimo ar pakankamumo aspektais, taip pat sutartinių sąlygų sąžiningumo, o pasisako tik dėl pareikštų reikalavimų galimumo iš esmės, t.y. jų atitikties imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Kita vertus, teismo įsakymo instituto specifika nulemia tai, jog tuo atveju, jeigu pareiškimo patenkinimas pilna apimtimi pažeistų teisės aktais įvirtintą teisinį reguliavimą, o galimybės neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų nėra, toks pareiškimas nepriimamas dėl jo aiškaus nepagrįstumo (CPK 435 str. 2 d.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad kreditorius prašė išieškoti iš skolininko Z. V. 1.075,71 Lt skolą, 979,16 Lt delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 15,00 Lt žyminio mokesčio. Pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo buvo nurodyta, kad delspinigiai 979,16 Lt sumai paskaičiuoti pagal sutartį Nr. VEL91117LJPA, taikant 0,5 % dydžio už dieną netesybas.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, sprendė, kad ieškovo reikalavimas dėl netesybų (delspinigių) priteisimo iš dalies yra nepagrįstas, todėl atsisakė priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

Kreditorius UAB „SNORO lizingas“, nesutikdamas su teismo nutartimi, atskirąjį skundą grindžia tais argumentais, jog LR Vartojimo kredito įstatymas šiuo atveju netaikytinas, nes vartojimo kredito sutartis sudaryta iki įsigaliojant šiam įstatymui; LR CPK XXIII skyriaus normos, reglamentuojančios bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, nenumato, jog teismas tokiose bylose turėtų pareigą tikrinti kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumą; iš pateiktų įrodymų (sutarties) akivaizdu, jog kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimų skolos, tiek delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo.

            Dėl tokių bylų nagrinėjimo specifikos jau pareiškimo dėl  teismo įsakymo išdavimo priėmimo stadijoje teismas turi tam tikrą diskrecijos teisę įvertinti pareiškimo atitiktį (neprieštaravimą) imperatyvioms teisės normoms. Įstatymas numato ir teisinį instrumentą, apribojantį akivaizdžiai (aiškiai, matomai) neapgrįsto pareiškimo priėmimą - CPK 435 str. 2 d. Šios teisės normos vien formalus aiškinimas neatitiktų įstatymo leidėjo ketinimų (CPK 2 str.) ir CPK 3 str. 1 d. įvardinto tikslo, kad aiškinant bei taikant įstatymus būtina vadovautis teisingumu, protingumu ir sąžiningumu. Apeliacinės instancijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos  teismas šią procesinę pareigą atliko tinkamai.

Apelianto  pareiškime dėl teismo įsakymo išdavimo buvo nurodytas faktinis reikalavimo pagrindas – 2009-11-17 išperkamosios nuomos sutartis Nr. VEL91117LJPA. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties, spręsdamas reikalavimo dėl netesybų priteisimo pagrįstumo klausimą, pirmosios instancijos teismas vadovavosi kasacinio teismo praktika. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl iš dalies nepagrįstų reikalavimų netesybų dalyje buvo iš esmės teisingos.

Iš pareiškime dėl teismo įsakymo nurodytų  aplinkybių matyti, jog 2009-11-17 išperkamosios nuomos sutartyje  Nr. VEL91117LJPA buvo numatyta 0,5 % dydžio netesybų (delspinigių) norma, kurią taikant, už 6  mėnesių laikotarpį kreditorius priskaičiavo skolininkui 979,16 Lt delspinigių. Vertinant faktines aplinkybes, jog skolininkas buvo skolingas 1.075,71 Lt lizingo įmokų, o už 6 mėnesių laikotarpį priskaičiuota 979,16 Lt netesybų, kurios siekia beveik visą skolos sumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog tokia netesybų norma (0,5 %) yra neproporcingai didelė ir pažeidžia skolininko, kaip vartotojo, teises bei teisėtus interesus.

Esant vartojimo teisiniams santykiams, teismas turi būti aktyvus ir ginti vartotoją, įgyvendinat vartotojų teisių apsaugą ir atsižvelgiant į tai, kad toks gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai. Nustatant netesybų (delspinigių) normą šalių susitarimu, išlieka grėsmė, kad ekonomiškai stipresnė šalis gali siekti nesąžiningai pasinaudoti savo pranašesne padėtimi ir nustatyti neprotingai didelę netesybų (delspinigių) normą.

Pažymėtina, kad apeliantas neginčija skundžiama nutartimi nustatytų faktinių aplinkybių, kad tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, kad ji sudaryta prisijungimo būdu, dėl ko skolininko galimybės derėtis dėl sutarties sąlygų buvo ribotos. Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies – vartotojo – teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Be to, vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva ir nesant konkretaus šio asmens pareikšto reikalavimo, nes tokios kategorijos bylose teismas yra aktyvus. Vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertinami kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai ar net visai visuomenei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis c. b. Nr. 3K-3-536/2008, 2009-12-01 nutartis c.b. Nr. 3K-3-541/2009).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esant silpnesnei sutarties šaliai (skolininkui), buvo reikiamai aktyvus, pagrįstai sutartyje nustatytą netesybų normą vertino kaip neprotingai didelę (LR CK 1.5 str. 4 d.),  todėl darė pagrįstą išvadą, kad kreditoriaus reikalavimai šioje dalyje yra iš dalies nepagrįsti.

Kadangi nagrinėjant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo CPK XXIII skyriuje nustatyta tvarka galimybė neišduoti teismo įsakymo ar išduoti jį tik dėl dalies reikalavimų apskritai nenumatyta, pirmosios instancijos teismas, negalėdamas betarpiškai įvertinti vartojimo paskolos sutarties sąlygų ir su jos vykdymu susijusių aplinkybių, pagrįstai atsisakė priimti tokį pareiškimą LR CPK 435 str. 2 d. pagrindu.

Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl kitų atskirojo skundo argumentų, kurie neturi įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui.

Atsižvelgiant į išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog apelianto nurodyti atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir nesudaro prielaidų panaikinti skundžiamą nutartį, dėl to skundžiama teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

n u t a r i a:

Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą

              Teisėja                                                         Jelena Šiškina