LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Artūro Driuko, Danutės Milašienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto uždarosios akcinės bendrovės „Metoil atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutuojančios akcinės bendrovės banko „SNORAS“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Metoil“ dėl skolos priteisimo,

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas BAB bankas „SNORAS“ prašė priteisti iš atsakovo UAB „Metoil“ 1 942 991,49 Lt dydžio skolą. Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti ieškinio sumos dydžio atsakovo turtą.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas areštavo atsakovui priklausantį, tiek pas atsakovą, tiek pas kitus asmenis esantį nekilnojamąjį ir (ar) kilnojamąjį turtą bei turtines teises neviršijant 1 943 000 Lt; nesant ar nepakankant šio turto, areštavo atsakovo pinigines lėšas, esančias pas atsakovą ar trečiuosius asmenis, leidžiant iš areštuotų lėšų mokėti mokesčius valstybei, atlyginimus darbuotojams bei atsiskaityti su ieškovu.

Atsakovas pateikė prašymą dėl 1 678 799,52 Lt dydžio nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Prašymas grįstas tuo, kad ieškovas akivaizdžiai piktnaudžiauja savo procesinėmis teisėmis, taikydamas sau dvigubas garantijas, ir tokiu būdu nepagrįstai apsunkindamas atsakovo padėtį. Atsakovas nurodė, kad 2012 m. rugpjūčio 29 d. su Nordea Bank Finland Plc pasirašė papildomus susitarimus dėl kredito sutarčių pakeitimų, kuriais įsipareigojo per 30 d. atlikti atitinkamus turto, įkeisto kreditoriaus naudai, hipotekos pakeitimus, pratęsiant prievolės įvykdymo terminą. Šį nekilnojamąjį turtą areštavus, jokie hipotekos pakeitimai negalimi. Tokiu atveju bankas turi teisę pareikalauti mokėti papildomas 7,2 proc. dydžio palūkanas, kurios už 1 metus sudarytų apie 1 678 799,52 Lt, todėl tokie nuostoliai yra realūs ir jų atlyginimo užtikrinimas yra būtinas. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas bankrutuoja, jo turtas nėra pakankamas visų kreditorinių reikalavimų įvykdymui, bei turint omeny bylų nagrinėjimo trukmę, didelė tikimybė, kad atsakovui prireikus kreiptis dėl nuostolių atlyginimo ieškovas gali nebeegzistuoti. Atsakovas taip pat nurodė, kad kito turto, kurį areštavus būtų užtikrintas ieškovo ieškinys, atsakovas neturi.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. lapkričio 12 d. nutartimi atsakovo prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad sutartinės hipotekos, įregistruotos 2012 m. liepos 27 d., objektai bei pagal teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo areštuotas ir papildomuose 2012 m. rugpjūčio 29 d. atsakovo ir Nordea Bank Finland Plc susitarimuose numatytas įkeičiamas turtas sutampa. Atsakovas šiais papildomais susitarimais įsipareigojo atlikti atitinkamus turto hipotekos pakeitimus per 30 d., t. y. iki 2012-09-29, o laikinosios apsaugos priemonės atsakovo turtui taikytos 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi. Tai reiškia, kad atsakovo įsipareigojimams kreditoriui pagal papildomus susitarimus įvykdyti buvo praėjusios 20 dienų ir likusios vos 10 dienų. Esant tokioms aplinkybėms, teismo nuomone, būtų nepagrįsta galimus nuostolius dėl sutartinių įsipareigojimų netinkamo vykdymo sieti tik su pritaikytomis atsakovo turtui laikinosiomis apsaugos priemonėmis ir jų užtikrinimo naštą perkelti ieškovui.

III. Atskirojo skundo argumentai

Apeliantas UAB „Metoil“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir tenkinti prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo.

Apelianto teigimu, jis su Nordea Bank Finland Plc susitarė dėl kredito ir įsipareigojo padaryti hipotekos pakeitimus kreditoriaus naudai. Antstolis, vykdydamas teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, areštavo tą turtą, kuris numatytas įkeisti kredito sutarčių vykdymo užtikrinimui. Dėl to bankas turi teisę pareikalauti papildomai mokėti 7,2 proc. palūkanas, kurios ir sudaro galimus nuostolius. Nuostoliai realūs, todėl teismas turėjo užtikrinti jų atlyginimą. Apeliantui iš bankrutuojančio subjekto išieškoti nuostolius būtų sudėtinga.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 146 straipsnio 1 dalį teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, gali pareikalauti, kad ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo, pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Todėl apeliantas, manydamas, kad teismo taikytos laikinosios apsaugos priemonės jam labai nuostolingos, gali pasirinkti ekonomiškesnį būdą ieškiniui užtikrinti.

Teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones buvo priimta ir įvykdyta iki apelianto nurodomos susitarimo su banku dėl turto įkeitimo įvykdymo datos. Todėl nėra pagrindo tiesiogiai sieti nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių su susitarimu su  banku. Apeliantas gali pasirinkti kitą, mažiau nuostolingą, kreditavimo variantą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apeliantas su Nordea Bank Finland Plc įsipareigojo atlikti atitinkamus turto hipotekos pakeitimus per 30 d., t. y. iki 2012 m. rugsėjo 29 d., o laikinosios apsaugos priemonės apelianto turtui taikytos 2012 m. rugsėjo 19 d. nutartimi, t. y. apelianto įsipareigojimams kreditoriui pagal papildomus susitarimus įvykdyti buvo praėjusios 20 dienų ir likusios vos 10 dienų. Tai rodo, kad apeliantui nebuvo labai svarbu užtikrinti susitarimo su banku vykdymą.

Pats apeliantas nurodo (b. l. 92), kad, neįvykdžius įsipareigojimų dėl turto įkeitimo, bankas turi teisę pareikalauti mokėti papildomas palūkanas. Tai rodo, kad realių nuostolių apeliantas iki šiol nepatyrė ir neaišku ar patirs, t. y. ar bankas pareikalaus tokių papildomų palūkanų. Kaip minėta, siekdamas kreditavimo sutarties, apeliantas turi ieškoti naudingiausio kreditavimo sutarties varianto atsižvelgdamas į susiklosčiusias sąlygas. Duomenų apie kitą apelianto turimą turtą byloje nėra.

Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apelianto neįrodė, jog galimi nuostoliai susiję su pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis, teisinga.

Dėl aukščiau nurodytų motyvų tenkinti atskirąjį skundą nėra pagrindo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.