Baudžiamoji byla Nr. 1A-186-365/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-44328-2019-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 

1.2.4.6.1;2.4.6.1; 2.10.1.

                                                                                (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Gintaro Dzedulionio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Kazlauskienės, sekretoriaujant Editai Bekerytei, dalyvaujant prokurorui Žydrūnui Katkevičiui, asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės S. R. šeimos nariui G. R.,  ir gynėjai advokatei Žanai Timaškovai,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, S. R. šeimos nario G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutarties, kuria S. R. pripažinta nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, padariusi būdama nepakaltinama ir jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

S. R. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti panaikinta.

I. O. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I.       Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

1.       S. R. priverčiamoji medicinos priemonė paskirta už tai, kad ji 2019 m. spalio 16 d. apie 16.05 val. prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ UAB „Paulini“ cheminės valyklos patalpose, Ozo g. 25, Vilniuje, vieną kartą ranka tyčia sudavė I. O. į kairįjį skruostą ir sukėlė nukentėjusiajai I. O. fizinį skausmą, ir padarė jai poodines kraujosruvas, vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tokiu būdu S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

2.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojoje byloje surinktų ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visumą darė išvadą, kad byloje visiškai įrodyta, jog S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Įvertinęs psichiatrijos ekspertizės akto byloje turinį ir teismo psichiatro eksperto M. J. parodymus teisme, pirmosios instancijos teismas nustatė ir pripažino, kad S. R. tiek darydama baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką 2019 m. spalio 16 d., tiek išnagrinėjus baudžiamąją bylą teisme sirgo ir serga psichikos sveikatos sutrikimu, kurį specialistai įvardina kaip paranoidinę šizofreniją. Dėl tokio psichikos sutrikimo ir savo sveikatos būklės S. R. įvykio metu negalėjo suvokti savo veikos pavojingumo ir negalėjo valdyti savo veiksmų. Šių aplinkybių pagrindu teismas vertino, kad S. R. dėl padarytos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos yra nepakaltinama, nes atitinka BK 17 straipsnyje apibrėžtus nepakaltinamo asmens požymius.

II.       Apeliacinio skundo argumentai

3.       Iš apeliacinio skundo turinio seka, kad asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės S. R. šeimos narė G. R. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį, nesutikdama su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu S. R.. Nurodo, jog sulaikant dukrą S. R. prieš ją policija panaudojo smurtą (puolė ją, laužė rankas, griovė ant žemės, dėjo antrankius, naudojo elektrošoką, vežė į policijos nuovadą), laikė karceryje dvi paras ir neleido atsisveikinti su velioniu tėvu, kuris buvo šarvojamas (duomenys neskelbtini). Teigia, kad S. R. veiksmai valyklos darbuotojos atžvilgiu buvo kaip sąmoningas atkirtis, o ne dėl to, kad ji nesuprato savo veiksmų. Tam turėjo įtakos stresas, kuomet dukra nuėjo į „Akropolio“ cheminę valyklą pasiimti daiktų ir jai išdavė daiktus, kurie buvo nepakankamai gerai išvalyti. Dukra pareiškė, kad už blogai atliktą darbą nemokės. Kelia klausimą, kodėl už nekokybiškai atliktą darbą dukra turėjo mokėti, manydama, jog valykla tokiu būdu norėjo pasipelnyti ir už neatliktą darbą gauti atlygį. Tvirtina, jog neteisinga dukters elgesį nagrinėti iš įvykių, įvykusių prieš 10 metų, o apeliantei kalbantis su S. R. gydančiu gydytoju, šis tvirtino, kad dukra neserga paranojine šizofrenija ir jai dėl to nebuvo skirti jokie vaistai. Mano, jog nemačius žmogaus ją pripažinti „nepakaltinama“ yra neteisinga, juolab, jog ji buvo įbauginta policijos. Be to, tvirtina, jog dukters gydymas (duomenys neskelbtini) ligoninėje, jai sukėlė sveikatos pablogėjimą, t.y. jai smarkiai pablogėjo regėjimas, pasidarė sunku skaityti, rašyti. Teigia, kad dukra puikiai susitvarko savo gyvenime, ji nėra pavojinga visuomenei, suprato savo veiksmus nusikalstamos veikos metu, o visi „atrodymai“, „manymai“ ir „kitos fantazijos“ nėra jokie įrodymai darant išvadas dėl nepakaltinamumo. Apeliantės manymu,  sprendimas dėl nepakaltinamumo yra tas pats, kaip „sunaikinti psichiškai sveiką žmogų fiziškai ir sugriauti jos kaip kūrėjos įvaizdį ir gyvenimą“. Mano, jog dėl vieno įvykio cheminėje valykloje asmenį pripažinti „neveiksniu“ yra labai neteisinga, pažymėdama, jog „kažkodėl darbuotoja nėra traktuojama kaip „neveiksni“, bet yra „normali“.“ Kelia klausimą – ar antausis gali būti vertinamas, kad S. R. serga lėtiniu progresuojančiu psichikos sutrikimu. Abejojama specialisto išvadomis, pažymint, jog po gydymo psichiatrinėje ligoninėje, dukrai buvo rekomenduojamas ambulatorinis gydymas, tačiau dėl covid-19 viruso sukeltos pandemijos, poliklinikos nedirbo, dėl to dukra negalėjo kreiptis į polikliniką, o namuose „vartojo liaudies medicinos žoleles, skirtas nervams raminti, organizmui stiprinti“. Mano, jog dukrai rekomenduoti vaistai gydytis ambulatoriškai yra netinkami, nes jie ėmė žaloti dukters regėjimą. Apeliantė mano, jog tiek teismo psichiatras ekspertas, tiek tyrėja nepagrįstai „organizavo dukrai nepakaltinamumą“, nes dukra visą gyvenimą buvo veiksni ir kūrybinga, aplinkiniai žmonės nesiskundė jos elgesiu.

4.       Atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

5.       Teismo posėdžio metu S. R., kuriai taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės, šeimos narė G. R. ir gynėja advokatė Ž. Timaškova prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III.       Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

6.       Apeliaciniu skundu nesutinkama su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu, apeliantei manant, jog S. R. sveikatos būklė nėra tokia bloga, kad būtų būtina taikyti stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos priežiūros įstaigoje. Abejojama eksperto išvada, tvirtinant, jog dukra puikiai susitvarko savo gyvenime ir ji nėra pavojinga visuomenei, o nusikalstamos veikos darymo metu suprato savo veiksmus.

7.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, susipažinusi su byloje surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, nutartyje išdėstė įrodymus, kuriais pagrindė savo išvadas, padarė teisingas išvadas, kad baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje S. R. padarė būdama nepakaltinamumo būsenoje ir pagrįstai nutarė paskirti jai stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendrojo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.

8.       Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas, spręsdamas dėl S. R. smurtinių veiksmų atlikimo visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, dėl ko padarė pagrįstą išvadą, kad bylai reikšmingu laiku S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, kuri numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokią teismo išvadą patvirtina nukentėjusiosios I. O. pareiškimo apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokolas (1 t., b. l. 28-31), I. O. pareiškimas (1 t., b. l. 40) bei pirmosios instancijos teismo pagarsinti (vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 276 straipsnio 4 dalimi) nukentėjusiosios I. O. ikiteisminio tyrimo metu pareigūnei duoti parodymai (1 t., b. l. 47) iš kurių seka, kad 2019 m. spalio 16 d. apie 16.05 val. į parduotuvę atsiimti prekių atėjo moteris (S. R.), kadangi ji buvo labai nepatenkinta, kad liko neišvalytos dėmės, nors prieš tai buvo apie tai įspėta, ši atsisakė sumokėti už suteiktas paslaugas, griebė prekes ir norėjo pabėgti iš parduotuvės, I. O. užstojo jai kelią, o tuo metu S. R. dešine ranka delnu trenkė jai per kairį skruostą, nuo tokių veiksmų I. O. patyrė fizinį skausmą ir padarė šiai poodines kraujosruvas, tokiu būdu nežymiai sutrikdė I. O. sveikatą, ką patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada (1 t., b. l. 55) bei nukentėjusiosios pateiktos fotonuotraukos, iš kurių matyti I. O. padarytas veide sužalojimo pobūdis (1 t., b. l. 60), po ko S. R., kuri nesumokėjo už paslaugas 40,25 Eur ir sudavė darbuotojai ranka per veidą buvo sulaikyta apsaugos darbuotojo, atvesdinta į apsaugos postą ir perduota policijos pareigūnams, specialios priemonės panaudotos nebuvo (1 t., b. l. 39). Šie teismo ištirti ir įvertinti duomenys bei filmuota medžiaga patvirtina S. R. įstatymo draudžiamus veiksmus, kurie pasireiškė smurtu nukentėjusiosios I. O. atžvilgiu. Be to, apklausta ikiteisminio tyrimo metu S. R. savo smurtinius veiksmus pripažino ir nurodė, kad taip pasielgė dėl bandymo ją sulaikyti už nesumokėtą daiktų valymo paslaugą, ko neneigia ir apeliaciniu skundu S. R. šeimos narys – mama G. R., kuri apie dukters veiksmus sužinojo iš pastarosios pasakojimų.

9.       Kolegija, patikrinusi šios nutarties 7 punkte nurodytų įrodymų turinį, sugretinus bei palyginus juos tarpusavyje, konstatuoja, kad nėra pagrindo abejoti nukentėjusiosios duotų parodymų teisingumu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi, spręsdamas ar S. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, klausimą, kadangi jie yra išsamūs, logiški ir juose nėra jokių esminių prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visus nusikalstamos veikos sudėties požymius ir pagrįstai pripažino, kad byloje visiškai įrodyta, jog S. R. padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

10.       Nors apeliantė kategoriškai nesutinka su priverčiamosios medicinos priemonės taikymu S. R., vis tik BK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad priverčiamąsias medicinos priemones teismas gali taikyti asmenims, kurie teismo pripažinti nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų ar jų valdyti. Jų taikymo tikslas, priešingai nei mano apeliantė, yra išgydyti asmenį, padariusį įstatymo uždraustą pavojingą veiką, jį prižiūrint ar izoliuojant gydymo metu nuo visuomenės, taip siekiant apsaugoti tiek visuomenę nuo tokio asmens galimų pavojingų veikų, tiek patį uždraustą veiką padariusį asmenį nuo jam gresiančių pavojų. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei.

11.       Iš apeliacinio skundo turinio seka, jog apeliantė nesutinka  su priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje skyrimu, manant, jog S. R. nėra pavojinga visuomenei, ji neturi problemų dėl elgesio, yra jautri ir suprato savo veiksmus nusikalstamos veikos metu, vertindama, jog ekspertų išvados nėra jokie įrodymai sprendžiant klausimą dėl nepakaltinamumo. Su šiais argumentais sutikti nėra pagrindo.

12.        Byloje esantis teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 78TPK-156/2020 patvirtina, kad S. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Dėl savo psichikos būklės S. R. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu negalėjo suvokti jos pavojingumo ir valdyti savo veiksmų. Šiuo metu S. R. nustatomas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija. Dėl savo psichikos būklės šiuo metu S. R. negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės, negali suprasti savo veiksmų reikšmės byloje nagrinėjamų veikų atžvilgiu ir negali jų valdyti. Dėl S. R. psichikos būklės jos dalyvavimas teisminiame bylos nagrinėjime nerekomenduojamas, ji negali teisingai suprasti su ja atliekamų veiksmų esmės. S. R. tikslinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones – stacionarinį psichikos būklės stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (2 t., b. l. 54-60). Apylinkės teisme dalyvavęs ekspertas M. J. patvirtino atlikto teismo psichiatrinės ekspertizės išvadą ir ekspertų rekomendacijas dėl S. R. gydymo sąlygų. Ekspertas pirmosios instancijos teisme papildomai paaiškino, kad  S. R. nustatytas sutrikimas reikalauja gydymo, o asmeniui yra rekomenduota taikyti priverčiamąsias medicinines priemones įvertinus veikos pobūdį ir psichikos būklę. Akcentavo, jog S. R. nesigydo, ką patvirtino teisme liudijusi šeimos narė – mama, šios aplinkybės (neigiant S. R. sveikatos sutrikimą) nurodomos ir apeliaciniame skunde, tvirtinant, jog S. R. gydosi „liaudies medicinos žolelėmis“, apeliantei manant, jog dukrai rekomenduoti vaistai yra netinkami. Ekspertas apklaustas teisme darė kategorišką išvadą, kad pagal psichikos būklę yra akivaizdūs simptomai, kuriuos reiktų gydyti stacionaro sąlygomis, nes S. R. išlieka psichozinė simptomatika, buvo padarytas smurtinis veikos pobūdis, o šiuo atveju yra pasirinktos švelniausios iš stacionarinių priemonių, tai yra bendro stebėjimo sąlygos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte pateiktos ekspertų išvados yra motyvuotos, o teismo posėdyje apklaustas ekspertas detaliai paaiškino ekspertizės akte pateiktas išvadas. Todėl abejoti ekspertų kompetencija, kas akcentuojama apeliaciniame skunde (atsižvelgiant į ekspertų ekspertinio darbo stažą) nėra pagrindo. Jokių objektyvių duomenų, kad pateiktos ekspertų išvados yra nepagrįstos ir neatitinkančios realios situacijos, nei apeliaciniame skunde nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nebuvo pateikta.

13.       Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad apylinkės teismas skundžiama nutartimi S. R., kaip padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir šias veikas padariusiai būnant nepakaltinamai, tinkamai nustatė skirtinos priverčiamosios medicinos priemonės rūšį – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Tokia priverčiamoji medicinos priemonė atitinka S. R. diagnozuoto psichikos sutrikimo sunkumą ir nustatytą jos socialinį pavojingumą sau ir visuomenei. Teisėjų kolegija nagrinėdama apeliacinį skundą vertina, kad S. R. skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis netikslinga, nes įvertintas ekspertizės aktas patvirtina, kad S. R. šiuo metu nustatytas lėtinis progresuojantis psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija, o atlikus psichologinį įvertinimą, nustatyta, kad šiuo metu tiriamajai būdingi reikšmingi mąstymo sunkumai (mąstymas stokoja kryptingumo, nuoseklumo ir adekvatumo), emociniai sunkumai (būdinga stipri vidinė įtampa, nesaugumas, baimingumas, nerimas, emocijų sąlygoti impulsyvūs veiksmai), bendravimo sunkumai (įtarumas, gynybiškumas, neteisingas socialinių situacijų interpretavimas ir netipiška elgsena), apsunkinta socialinė adaptacija. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas aptarta, neturi pagrindo manyti, kad priverčiamojo pobūdžio medicininės priemonės – priverstinis gydymas specializuotoje Rokiškio psichiatrijos ligoninėje bendro stebėjimo sąlygomis, šiuo atveju taikytos nepagrįstai. Šios priverčiamosios medicinos priemonės taikymo būtinumo nepaneigia ir apeliacinio skundo argumentai, jog ankščiau S. R. buvo pakaltinama (įvardijant – veiksni), yra kūrybinga, o aplinkiniai žmonės nesiskundė jos elgesiu. Taip pat šių išvadų nepaneigia ir apeliantės dėstomos aplinkybės susijusios su S. R. sulaikymu policijos pareigūnams atvykus jos pristatyti į ekspertinę įstaigą bei vertinamos aplinkybės dėl valymo įmones (ne) kokybiškai atlikto darbo, kurie nėra nagrinėjamos bylos dalykas ir dėl kurių apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako.

14.       Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko. Jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, todėl, pagerėjus S. R. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikinamas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

15.       Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir jų visumą, teisingai S. R. taikė baudžiamąjį įstatymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskyrė priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad byloje būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tenkinti šeimos nario G. R. apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiama teismo nutartis paliekama galioti nepakeista, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

asmens, kuriam taikytinos priverčiamosios medicinos priemonės S. R. šeimos narės G. R. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai               Audrius Cininas

                                                                                    Gintaras Dzedulionis

                    Daiva Kazlauskienė