Procesinio
sprendimo kategorijos
2.1.2.4,
2.4.6.1.1, 2.4.2.1. (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T
I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. kovo 23 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Alvydo Pikelio, Vytauto
Greičiaus ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Rasai Miškelevičiūtei,
dalyvaujant prokurorui Dariui Karčinskui,
kaltinamajai E. I.,
gynėjai advokatei Laurai Daumantaitei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo
baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro
pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutarties, kuria Kauno rajono
apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d. nuosprendis panaikintas ir byla perduota
iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 2 d.
nuosprendžiu E. I. nuteista pagal Lietuvos Respublikos
baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 10 MGL (1300 Lt) dydžio
bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,
prokurorą, prašiusį kasacinį skundą patenkinti, kaltinamąją ir jos gynėją,
prašiusias kasacinį skundą atmesti,
n
u s t a t ė :
Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m.
liepos 2 d. nuosprendžiu nustatyta, kad E. I. yra kaltinama
tuo, kad aplaidžiai tvarkė buhalterinę apskaitą, o
būtent: laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.,
būdama UAB (duomenys neskelbtini),
į.k. (duomenys neskelbtini),
registruotos Kauno rajone, Garliavos m., (duomenys
neskelbtini), vyr. buhaltere, pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d.
Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 (galioja nuo
2002 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio, kuriame
nurodoma, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1)
tinkama, objektyvi ir palyginama...“, 12 straipsnio 4 dalies, kurioje
nurodoma, kad „Apskaitos
registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės
operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai
padaryti“, 16 straipsnio, kuriame nurodoma, kad „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys
registruojami apskaitos registruose“ ir Viešosios įstaigos Lietuvos Respublikos
apskaitos instituto standartų tarybos 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutarimu Nr. 5
patvirtinto 25-to Verslo apskaitos standarto III dalies „Statybos sutarčių
apskaitos objektai“, kurioje nurodoma, kad „....kiekviena statybos sutartis pripažįstama
atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu“, reikalavimus, nevedė
privalomo medžiagų įsigijimo bei panaudojimo konkrečiam objektui bazinio
suvestinio registro – ataskaitos apie atsargų panaudojimą statyboje, todėl UAB (duomenys neskelbtini) iš pateiktų dokumentų
nebuvo galima nustatyti, kiek ir už kokią sumą UAB (duomenys neskelbtini) įsigijo ir panaudojo medžiagų UAB „A“
priklausančio pastato, esančio Kaune, (duomenys
neskelbtini), rekonstrukcijai ir dėl to į rekonstrukcijai sunaudotų
medžiagų nurašymo aktus buvo įrašyti klaidingi duomenys apie medžiagų vertę.
Dėl šių Buhalterinės apskaitos įstatymo ir 25-to Verslo apskaitos standarto
reikalavimų pažeidimo iš dalies negalima nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio bei
struktūros laikotarpiu nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. liepos 1 d.
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine
tvarka, 2009 m. spalio 22 d. nutartimi minėtą pirmosios instancijos teismo nuosprendį
panaikino dėl esminio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau
– BPK) pažeidimo. Nutartyje nurodoma, kad nuosprendžio aprašomoji dalis
neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų, nes joje nenurodyta, kokius
objektyvius nusikalstamos veikos požymius nustatė teismas, o apsiribota tik
kaltinamajame akte aprašytų nusikalstamos veikos padarymo faktinių aplinkybių
perkėlimu į nustatomąją apkaltinamojo nuosprendžio dalį. Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė reiškia, kad
pirmosios instancijos teismas nenustatė faktinių bylos aplinkybių, tačiau
nepaisydamas to, pripažino E.
I. kalta padarius
nusikalstamą veiką, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje. Pripažinimas asmens
kaltu, nenustačius veikos, už kurią jis nuteistas, rodo pirmosios instancijos
teismo šališkumą, todėl nuosprendis negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu
bei turi būti panaikintas.
Kauno
apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kasaciniu skundu
prašo Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009
m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės
instancijos teismo nutartis naikintina dėl esminių BPK pažeidimų, sutrukdžiusių
teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
Prokuroro nuomone, teismas gali būti pripažintas šališku tik tada, kai bylą
išnagrinėjęs teisėjas negalėjo dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje
išvardintų priežasčių. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą,
tokių priežasčių nenustatė ir jų nenurodė, todėl be teisinio pagrindo
perduodamas bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teismas pažeidė BPK
326 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos
teismas, konstatavęs esminius BPK pažeidimus dėl objektyvių nusikalstamos
veikos sudėties požymių nustatymo, pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies teisės
normas pats turėjo šį pažeidimą ištaisyti, todėl to nepadaręs pažeidė BPK 324
straipsnio 6 dalį, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005 m.
birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo
proceso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“
11 punkto rekomendacijų. Perdavus be teisinio pagrindo nagrinėti bylą pirmosios
instancijos teismui, liko neišnagrinėtas nuteistosios E. I. gynėjo
apeliacinis skundas, todėl apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir BPK 320
straipsnio 3 dalį.
Kasacinis skundas tenkintinas.
Dėl BPK 44 straipsnio 5 dalies, 326 straipsnio 1
dalies 4 punkto taikymo
Asmens teisė į nešališką
teismą numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK
44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos
konvencijos (toliau – Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalyje.
Europos Žmogaus Teisių
Teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad, nors nešališkumas paprastai reiškia
išankstinio nusistatymo, tendencingumo nebuvimą, pagal Konvencijos 6 straipsnio
1 dalį jis gali būti tikrinamas dviem aspektais, kurie yra glaudžiai
tarpusavyje susiję (Piersack v. Belgium,
no. 8692/79, judgement of 1 October 1982; Micallef
v. Malta, no. 17056/06, judgement of 15 October 2009).
Pirmiausiai, teismas
turi būti subjektyviai nešališkas. Šiuo aspektu atsižvelgiama į konkretaus
teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra
asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Europos Žmogaus
Teisių Teismo praktikoje suformuotas principas, kad asmeninis teisėjo
nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai, pavyzdžiui,
nustatyta, kad teisėjas parodė priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių
priežasčių (pvz., Micallef
v. Malta; Lavents c. Lettonie, no
58442/00, arr?t du 28 novembre 2002). Nurodyta prezumpcija dažnai yra sunkiai
paneigiama, taigi svarbias tolimesnes garantijas užtikrina objektyvaus
nešališkumo reikalavimas (Micallef v.
Malta).
Antra, teismas turi būti
nešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas,
pašalinančias bet kokią su tuo susijusią pagrįstą abejonę. Vertinant nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti
nustatyta, ar yra realių faktų, kurie vis dėlto kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo.
Šiuo požiūriu netgi tai, kaip situacija atrodo, gali būti gana svarbu, nes nuo
to priklauso pasitikėjimas, kurį demokratinėje visuomenėje teismai turi įkvėpti
visuomenei ir, visų pirma, bylos šalims (pvz., Daktaras v. Lithuania, no. 42095/98, judgement of 10 October 2000; Neš??k v. Slovakia, no. 65559/01, judgement
of 27
February 2007; a contrario Academy Traiding Ltd and Others v. Greece,
judgement of 4 April 2000, no. 30342/96; Lindon,
Otchakovsky-Laurens and July v. France, nos. 21279/02 and 36448/02,
judgement of 22 October 2007; Poppe
v. the Netherlands, no. 32271/04, judgement of 24 March 2009). Vis dėlto sprendžiant,
ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus
teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo
(kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, bet nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę
turi tai, ar toks baiminimasis gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (pvz., Fey v. Austria, no. 14396/88,
judgement of 24 February 1993; Vera
Fern?ndez-Huidobro c. Espagne, no 74181/01, arr?t du 6 janvier
2010).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės
instancijos teismas nenustatė pirmosios instancijos teismo teisėjo išankstinio
nusistatymo ar tendencingumo, to nenustatė ir bylą kasacine tvarka nagrinėjanti
teisėjų kolegija, todėl ši situacija toliau nagrinėjama objektyvaus nešališkumo aspektu.
Objektyvus nešališkumo
aspektas bendriausia prasme reikalauja, jog teismo procesas būtų
organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme
dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso
metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba
teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi. Kartu reikia
pažymėti, kad objektyvus nešališkumo aspektas neturėtų būti aiškinamas pernelyg
plačiai, pripažįstant, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo padaryti
baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, net ir esminiai, visada rodo šio
teismo šališkumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-202/2005; Nr.
2K-230/2009; 2K-243/2009).
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, jog išvada dėl
pirmosios instancijos teismo šališkumo grindžiama tuo, kad nuosprendyje aprašydamas faktines bylos aplinkybes pirmosios
instancijos teismo teisėjas panaudojo frazę „E. I. yra
kaltinama tuo, kad <...>“. Iš bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka
medžiagos matyti, kad nei apskundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį
apeliacine tvarka, nei nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nė viena
proceso šalis nenurodė, kad jai dėl kokių nors aplinkybių kiltų abejonių dėl
pirmosios instancijos teismo nešališkumo, todėl darytina išvada, kad
vienintelis faktas, sukėlęs apeliacinės instancijos teismui abejonių dėl
pirmosios instancijos teismo nešališkumo yra nuosprendžio aprašomosios dalies
trūkumai. Kolegija pažymi, kad įvertinant kilusių dėl teismo nešališkumo
abejonių pagrįstumą turi būti atsižvelgiama
į visą bylos nagrinėjimo eigą. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio
protokolo matyti, kad bylą nagrinėjęs teisėjas ištyrė byloje surinktus
įrodymus, teisiamojo posėdžio metu sudarė visas galimybes tiek prokurorui, tiek
kaltinamajai E. I. ir
jos gynėjui naudotis įstatymo jiems suteiktomis teisėmis, siekiant apginti
savo interesus, visus kitus veiksmus teisiamojo posėdžio metu atliko,
laikydamasis baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Iš nuosprendžio
aprašomosios dalies matyti, kad teisėjas ne tik nurodė faktines bylos
aplinkybes, išdėstydamas jas panašiai kaip ir kaltinamajame akte, bet ir aprašė
teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus,
kuriais grindė savo išvadas apie faktines bylos aplinkybes, pateikė motyvus dėl
nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir bausmės skyrimo E. I.
Iš kitų pirmosios instancijos teismo teisėjo
veiksmų bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jie atlikti laikantis
įstatymo reikalavimų, nesuteikiant palankumo kuriai nors iš proceso šalių,
nesudarant įspūdžio apie kitokį teismo suinteresuotumą bylos baigtimi. Iš to
darytina išvada, kad nevisiškai tinkamas nuosprendyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių
aprašymas yra tik pavienė aplinkybė, turinti ribotą reikšmę, nes visuma
aplinkybių apie bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme rodo, kad ne
vienai iš proceso šalių nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo
reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas, kad teismas nebuvo kitaip
suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi, todėl, kolegijos nuomone, apeliacinės
instancijos teismui sukėlusi abejonių aplinkybė neteikia pagrindo pagrįstai
baimintis dėl pirmosios instancijos teismo nešališkumo. Aptartų aplinkybių
visuma leidžia teigti, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo
pateiktos pakankamos garantijos, pašalinančios bet kokią abejonę dėl teismo
nešališkumo.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bylą nagrinėjęs
pirmosios instancijos teismas buvo nešališkas, o apeliacinės instancijos
teismas nepagrįstai pripažino, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos
teisme nebuvo užtikrinta kaltinamojo teisė į nešališką teismą, todėl
nepagrįstai perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui ir
taip pažeidė BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Padarytas pažeidimas yra
esminis, nes sutrukdė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai
išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nutartį. Kolegija kartu pažymi, kad
apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis
neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, tačiau mano, kad
šį pažeidimą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka galėjo ištaisyti pats apeliacinės
instancijos teismas, įskaitant įrodymų tyrimą.
Dėl BPK 320 straipsnio 3
dalies taikymo
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacine tvarka byla buvo
nagrinėjama pagal nuteistosios E. I. gynėjo apeliacinį
skundą. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas,
nustatęs esminį Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimą, kad bylą išnagrinėjo
šališkas pirmosios instancijos teismas, dėl jokių nuteistosios E.
I. gynėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nepasisakė. Dėl to
darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio
3 dalies reikalavimą patikrinti skundžiamus teismų sprendimus pagal paduotus
apeliacinius skundus. Šis pažeidimas vertintinas kaip esminis, nes suvaržė nuteistojo
teisę į gynybą.
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad
pakartotinai nagrinėdama bylą apeliacine tvarka šio teismo kolegija turėtų
ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus BPK pažeidimus ir patikrinti
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal
nuteistosios E. I. gynėjo apeliaciniame skunde nurodomus
argumentus.
Teisėjų kolegija,
vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r ė :
Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 22 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka
Teisėjai:
Alvydas Pikelis
Vytautas Greičius
Rimantas Baumilas