Baudžiamoji byla Nr. 1A-146-209/2017

              Teisminio proceso Nr. 1-68-3-00039-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

1.2.4.6.1.; 2.4.6.1.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Lemežio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ainoros Kornelijos Macevičienės, Lauretos Ulbienės,

sekretoriaujant Ilonai Lonskai,

dalyvaujant gynėjui advokatui Ernestui Šapalui,

nuteistajai J. V.,

nukentėjusiajai ir privačiai kaltintojai L. S.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo bylą pagal nuteistosios J. V. ir jos gynėjo advokato Ernesto Šapalo apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo J. V. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu dešimčiai mėnesių.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalimi, J. V. uždrausta bendrauti su L. S..  

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

J. V. nuteista už tai, kad 2015 m. spalio 28 d., apie 15.00 val. – 15.15 val., (duomenys neskelbtini), nukentėjusiajai L. S. tvarkant jos motinai priklausančiame žemės sklype aplinką, tarp L. S. ir J. V. įvykus žodiniam konfliktui, J. V. sudavė L. S. smūgį į galvą grėbliu, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda viršugalvio srityje, bei trumpam susargdino.

Apeliaciniu skundu nuteistoji J. V. ir jos gynėjas advokatas Ernestas Šapalas prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-11-24 nuosprendį panaikinti ir J. V. išteisinti, bei priteisti atstovavimo išlaidas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neištyrė visų byloje esančių įrodymų, kitą įrodymų dalį ištyrė neišsamiai ir nevisapusiškai, neišnaudojo visų įstatyme numatytų galimybių siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą, jog visos abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, todėl priimtas nuosprendis yra nepagrįstas.

Teigia, kad tarp nukentėjusiosios L. S. ir nuteistosios J. V. jau keletą metų yra susiklostę priešiški, konfliktiški tarpusavio santykiai. Nukentėjusiosios ir nuteistosios konfliktų priežastimi yra nesutarimai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo (namas, kuriame jos gyvena, nėra atidalintas iš bendrosios dalinės nuosavybės). 

Kaltinimai J. V., kad ji metaliniu grėbliu sudavė smūgį nukentėjusiajai L. S., grindžiami vien nukentėjusiosios parodymais. Be nukentėjusiosios parodymų jokių kitų įrodymų, galinčių patvirtinti, kad sužalojimas L. S. galvos srityje buvo padarytas būtent J. V. veiksmais, byloje nėra. Priešingai, nei teigia nukentėjusioji, nuteistoji patvirtino, kad fizinio smurto prieš ją nenaudojo, tarp J. V. ir L. S. vyko tik žodinis konfliktas per atidarytą langą, o J. V. net nebuvo išėjusi į lauką. Tokios pozicijos nuteistoji nuosekliai laikėsi tiek iš karto po L. S. nurodomo įvykio, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.

Tarp nukentėjusiosios ir nuteistosios esant konfliktinei situacijai, yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios L. S. parodymų bei kaltinimų pagrįstumu ir atitikimu tikrovei. Nukentėjusiosios elgesys J. V. atžvilgiu (plytų nuo namo stogo mėtymas į J. V. teritoriją, įrengto stogelio virš jos įėjimo į namus durų apgadinimas, stogelio tvirtinimo detalių (sraigtų) atsukimas, grasinimai susidoroti, savavališkas jos augalų naikinimas) rodo, kad L. S., būdama emociškai susijaudinusi, gali elgtis neadekvačiai bei neteisėtai. Toks sunkiai prognozuojamas jos būdas daro tikėtiną prielaidą, jog L. S. veiksmai yra nukreipti nepagrįstai apkaltinti J. V., tokiu būdu realizuojant savo grasinimus bei galimai siekiant daryti jai spaudimą, kad pastaroji duotų leidimą savavališkai atliktiems statybos darbams - terasos virš J. V. gyvenamųjų patalpų įrengimui.

Todėl nukentėjusiajai ir nuteistajai skirtingai aiškinant esmines įvykio aplinkybes (nukentėjusiajai teigiant, jog įvykio metu nuteistoji buvo lauke ir sužalojo ją grėbliu, o J. V. neigiant buvus lauke ir neigiant padarius sužalojimus L. S.) ir byloje nesant jokių kitų objektyvių ir patikimų J. V. kaltės įrodymų, negalima daryti išvados, kad ji atliko L. S. nurodytus veiksmus ir tokiu būdu padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Apeliantai taip pat teigia, kad teismas neobjektyviai ir nevisapusiškai įvertino liudytojų E. M., M. M. bei R. G. parodymus: teismas vertino tik tą pareigūnų E. M. ir M. M. parodymų dalį, kuria policijos pareigūnai patvirtino nukentėjusiosios galvos sužalojimo faktą; vertino tik specialistės R. G. parodymus, kuriais specialistė patvirtino, jog žaizda L. S. galvos srityje padaryta daiktu, turinčiu ribotą paviršių, vienu trauminiu poveikiu, kurio konkrečiai įvardinti negali, kad kietas bukas daiktas gali būti ir grėblys, grėblio kotas, gali būti ir kitas daiktas, tačiau turintis ribotą paviršių, kad mažai tikėtina, jog tokie sužalojimai atsirastų pačiam atsitrenkus. Tuo tarpu teisiamųjų posėdžių metu liudytojais apklausti pareigūnai E. M., M. M. bei specialistė R. G. nurodė eilę bylai reikšmingų aplinkybių (dėl galimos įvykio vietos, dėl sužalojimo atsiradimo aplinkybių). Tačiau teismas jų parodymus vertino selektyviai, nuosprendyje dalį jų parodymų pateikdamas ir interpretuodamas kaip J. V. kaltę neva pagrindžiančius teiginius.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad teismas nepagristai atmetė nuteistosios J. V. argumentus, kad per 1,72 m aukščio tvorą ji negalėjo suduoti nukentėjusiajai grėbliu. Tuo tarpu tvoros aukštis yra reikšminga aplinkybė atskleidžiant įvykio mechanizmą bei jo realumą, kadangi atsižvelgiant į nuteistosios amžių bei fizines savybes, kyla pagristų abejonių, ar pagal nukentėjusiosios nurodytas įvykio aplinkybes yra realu, jog J. V. per už ją pačią aukštesnę tvorą galėtų pasiekti kitoje tvoros pusėje buvusios L. S., kuri tuo metu buvo pasilenkusi ir nusisukusi nuo tvoros, galvą, ir suduoti smūgį bei padaryti jai sužalojimus.

Atsižvelgiant į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, apeliantai mano, kad teismas neišsamiai ir nevisapusiškai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį. Byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, jog J. V. atliko L. S. nurodytus veiksmus ir tokiu būdu padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Teismo posėdyje nuteistoji J. V. ir jos gynėjas advokatas Ernestas Šapalas prašė apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusioji L. S. prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios J. V. ir jos gynėjo advokato Ernesto Šapalo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinis skundas nagrinėjamas paduoto skundo ribose, t. y. teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Nuteistoji ir jos gynėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertino taisykles ir nepagrįstai J. V. nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Pripažįstant asmenį kaltu padarius šią nusikalstamą veiką, būtina įrodyti objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnyje numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis – mušimo, kitokio smurto panaudojimo atvejais turi būti sukeltas vienas iš straipsnio dispozicijoje nurodytų padarinių: fizinis skausmas, nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas. Taigi, šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad J. V. kaltė dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo yra neabejotinai įrodyta nuosekliais nukentėjusiosios L. S. parodymais apie tai, kad įvykio dieną ji tėvų teritorijoje tvarkė aplinką. Tuo tarpu kaimynė J. V. atsidariusi langą piktinosi ir šaukė, kad pastaroji neliestų jos gėlių. L. S. jai pasakė, kad ji neturi teisės apželdinti tvoros ir dirbo toliau nekreipdama į ją dėmesio. Dirbdama buvo pasilenkusi ir nepastebėjo, kaip kaimynė priėjo prie tvoros, tik pajutusi stiprų smūgį į galvą atsigręžė ir pamatė J. V., kuri rankoje laikė grėblį. Kitų žmonių šalia nebuvo. Nukentėjusioji susiėmė už galvos, per veidą bėgo kraujas, todėl nuėjo į namus ir paskambino į policiją, pasakė, kad jai kaimynė su grėbliu praskėlė galvą. Atvykę medikai pasakė, kad jai stipriai prakirsta galva, todėl reikia važiuoti į ligoninę ir susiūti.

L. S. pareiškime užfiksuota, kad  2015-10-28, 15.15 val., J. V.,  (duomenys neskelbtini) namo bendrasavininkė, užpuolė ją dėl gėlių. Ji būdama pas mamą tvarkė gėles ir iš savo pusės apkarpė apaugusią tvorą. Kaimynė pamačiusi tai išbėgo į kiemą ir per tvorą su metaliniu grėbliu sužalojo jai galvą (t. 1, b. l. 6).

Taigi, nukentėjusioji L. S. vienareikšmiškai nurodė, kad būtent J. V. jos atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, sudavė vieną kartą su grėbliu per galvą, tokių nuteistosios veiksmų pasekoje jai buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, trumpas susargdinimas. 

L. S. parodymai atitinka specialisto išvadą ir joje išdėstytus faktus apie jai padaryto sužalojimo lokalizaciją, mechanizmą ir padarymo laiką. Specialisto išvadoje nurodyta, kad L. S. apžiūros metu nustatyta viršugalvyje, ties vidurio linija, 12 cm nuo tarpuakio, išilginės krypties, 3 cm ilgio, siūta trimis siūlėmis žaizda, pasidengusi apdžiūvusiu krauju. Pastarajai padaryta muštinė žaizda viršugalvio srityje, paveikus kietu, buku, ribotą paviršių turinčiu daiktu, galimai tiriamosios nurodytu laiku 2015-10-28. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu (t. 1, b. l. 7-8). Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausta ekspertė R. G. patvirtino šią išvadą ir nurodė, kad nukentėjusiajai buvo padaryta muštinė žaizda, kuri atitiko jos nurodytą laiką. Žaizda padaryta daiktu, turinčiu ribotą paviršių, vienu trauminiu poveikiu. Konkrečiai daikto negali įvardinti, tačiau tai gali būti ir grėblys grėblio kotas. Sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Mažai tikėtina, kad tokie sužalojimai atsirastų pačiai nukentėjusiajai atsitrenkus.

Savo sumušimo faktą L. S. patvirtino ir iš karto po įvykio skambindama į Bendrąjį pagalbos centrą bei kreipdamasi su pareiškimu į policiją (medžiaga atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 12-At-04749-15), kur nurodė, kad kaimynė kieme grėbliu sužalojo jai galvą. Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas patvirtina nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą (t. 1, b. l. 99-100).

Be to, paciento, patyrusio traumą apžiūros lape užfiksuota, kad 2015-10-28, 16.13 val., kreipėsi  L. S. dėl traumos, patirtos 2015-10-28, 15.15 val., jai nustatyta diagnozė: galvos žaizda. Traumos aplinkybės: su grėbliu per galvą sudavė kaimynė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 9). Paciento, patyrusio galvos traumą apžiūros PKS protokole užfiksuotos tos pačios aplinkybės: su grėbliu trenkė per galvą. Nustatyta diagnozė: galvos muštinė žaizda (t. 1, b. l. 10).

Be to, patrulės M. M. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atvykus į įvykio vietą juos pasitiko pilietė L. S., kuri paaiškino, jog atvykusi pas mamą tvarkė jos kieme prie tvoros gėles ir jas apkarpė, tai nepatiko namo bendrasavininkei J. V., kuri paėmusi grėblį per tvorą trenkė jai per galvą. L. S. dėl galvos sužalojimo buvo išvežta į Lazdynų ligoninę (t. 1, b. l. 5). Pirmosios instancijos teisme liudytojais apklausti policijos pareigūnai M. M. bei E. M. parodė, jog atvykę į įvykio vietą matė, kad L. S. buvo sužalota galva, bėgo kraujas. Nukentėjusioji jiems paaiškino, kad su kaimyne J. V. kilo konfliktas dėl gėlių, po to kaimynė sudavė jai grėbliu per galvą ir tokiu būdu ją sužalojo.

Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, kad nukentėjusiajai tvarkant jos motinai priklausančiame žemės sklype aplinką, tarp L. S. ir J. V. įvykus žodiniam konfliktui, J. V. tyčia sudavė nukentėjusiajai smūgį į galvą grėbliu, tokiu būdu sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį muštine žaizda viršugalvio srityje, bei trumpam susargdino.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad tarp J. V. ir L. S. buvo susiklostę konfliktiški santykiai, kaltinimai J. V. grindžiami tik nukentėjusiosios parodymais, byloje nėra kitų jos kaltės įrodymų. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusioji L. S. galėjo apkalbėti J. V. nepagrįstai apkaltindama ją smurto panaudojimu. Be to, nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys - tai liudytojų E. M. ir M. M. parodymai, specialisto išvada, ekspertės R. G. paaiškinimai bei kiti byloje surinkti įrodymai. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas nukentėjusysis, prieš duodamas parodymus teisme, BPK 277 straipsnio nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (BK 235 straipsnis) ir atsakomybės pagal BPK 163 straipsnį už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Byloje nenustačius, kad nukentėjusioji būtų sulaužiusi priesaiką, vengusi, atsisakiusi duoti arba davusi melagingus parodymus, nėra pagrindo jos parodymų laikyti melagingais. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl nukentėjusiosios L. S. duotų parodymų galimo prieštaringumo ir nenuoseklumo teismui taip pat jokių abejonių nekilo. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, jog liudytojai E. M. ir M. M. ar ekspertė R. G. yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajai nepagrįstai apkaltinti J. V. ir duodami parodymus pirmosios instancijos teisme siekė ją apkalbėti bei dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Todėl manyti, kad nukentėjusiosios L. S., liudytojų bei ekspertės parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistosios J. V. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios ir minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesiremti aptartais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, ekspertės paaiškinimais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistosios teiginiais, kad ji L. S. nesužalojo.

Taip pat apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl tvoros aukščio nuteistoji negalėjo grėbliu sužaloti nukentėjusiosios, tačiau šį argumentą nuosprendyje išsamiai įvertino pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas pritaria šiems apylinkės teismo motyvams. Juolab, kad iš byloje esančių nuotraukų matyti, jog J. V. palipėjusi ant bortelio galėjo su grėbliu per sklypus skiriančią tvorą suduoti nukentėjusiajai per galvą (t. 1, b. l. 84-87, 116-117).

Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas nešališkai ir išsamiai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų teisingai įvertino teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visumą, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį ir J. V. pripažino kalta pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Aplinkybė, kad bylos įrodymai įvertinti ne taip, kaip tikėjosi apeliantai, negali būti laikoma BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu.

Apeliaciniame skunde neginčijama paskirtos bausmės rūšis bei dydis ir paskirta bausmė apeliacinės instancijos teismui abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajai J. V. bausmę, BK 41 ir 54 straipsniuose įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į jos asmenybę, nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą, atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas J. V. paskirdamas dešimties mėnesių laisvės apribojimą, parinko jai ne per griežtą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistosios gynėjas advokatas Ernestas Šapalas prašė iš nukentėjusiosios L. S. priteisti J. V. 1860,38 Eur atstovavimo išlaidas. Tuo tarpu atmetus apeliacinį skundą ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį, BPK normos nenumato galimybės iš nukentėjusiosios (privačios kaltintojos) išieškoti nuteistosios turėtų advokato atstovavimo išlaidų. 

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistosios J. V. ir jos gynėjo advokato Ernesto Šapalo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                                                                        Stasys Lemežis   

                                                                                                                       Ainora Kornelija Macevičienė

                                                                                                      Laureta Ulbienė