Civilinė byla Nr. e2A-907-912/2022

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00493-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.7; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17; 3.2.4.1

 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 20 d. 

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Almos Urbanavičienės ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ ir atsakovo G. M. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Girista“ ieškinį atsakovui G. M. dėl žalos atlyginimo; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, E. T., J. K. ir M. L. 

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Girista“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo G. M. 478 611,84 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. 

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 11 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla. Nurodyta nutartis įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. Atsakovas G. M. nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo ieškovės vadovu, taip pat nuo 2010 m. liepos 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d. dirbo BUAB „Girista“.

3.       Trečiasis asmuo E. T. nuo 2013 m. liepos 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. buvo ieškovės vadovu, trečiasis asmuo J. K. – nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 10 d., o trečiasis asmuo M. L. – nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. iki bankroto bylos iškėlimo. S. M. nuo 2011 m. birželio 20 d. iki 2012 m. gegužės 2 d. buvo vienintele ieškovės akcininke, o nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. liepos 4 d. jai priklausė 71 proc. akcijų. M. M. nuo 2012 m. gegužės 2 d. iki 2013 m. rugpjūčio 30 d. priklausė 29 proc. bendrovės akcijų. D. P. nuo 2013 m. liepos 4 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. priklausė 71 proc. bendrovės akcijų. J. K. nuo 2013 m. rugpjūčio 30 d. iki 2013 m. rugsėjo 9 d. buvo vieninteliu akcininku, o nuo 2013 m. rugsėjo 10 d. vieninteliu akcininku tapo M. L. 

4.       Ieškovės bankroto administratorius (toliau – ir administratorius) 2015 m. lapkričio 25 d. perėmė iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) ieškovės buhalterinės apskaitos duomenis. Administratorius atliko ieškovės sandorių analizę ir nustatė, kad atsakovas G. M., eidamas bendrovės vadovo pareigas, atliko neteisėtus veiksmus, kuriais iš viso padarė ieškovei 478 611,84 Eur žalos (37 290,42 Eur + 223 136,39 Eur + 67 663 Eur + 96 631,46 Eur + 27 817,81 Eur + 26 072,76 Eur = 478 611,84 Eur). Yra visos atsakovo atsakomybei kilti būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Dėl to atsakovas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio 7 dalį privalo atlyginti ieškovei padarytą žalą.

5.       Atsakovas G. M., kaip vadovas, neužtikrino, kad jo valdoma bendrovė laikytųsi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 40 straipsnio 1 dalies 2, 4, 5 ir 6 punktuose nustatytų mokesčių mokėtojo pareigų ir piktybiškai nevykdė pirmiau nurodytų pareigų. Be to, atsakovas pažeidė: Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) 4, 6 ir 12 straipsnių, 14 straipsnio 2 dalies ir 21 straipsnio 1 dalies nuostatas; Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 3 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 ir 9 dalių, 80 straipsnio, 123 straipsnio 2 dalies nuostatas; Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – PMĮ) 11 straipsnio nuostatas. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, susijusių su mokesčių mokėtojų pareigų nevykdymu, bendrovei padaryta 37 290,42 Eur žalos. Pirmiau nurodytą aplinkybę patvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) dokumentai. VMI 2013 metais atliko BUAB „Girista“, kaip mokesčių mokėtojos, mokestinį patikrinimą dėl per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. mokėtino pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir per laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. mokėtino pelno mokesčio. VMI nustatė pažeidimus ir 2013 m. gruodžio 2 d. surašė patikrinimo aktą (toliau – ir patikrinimo aktas), 2012 m. gruodžio 7 d. – pranešimą apie atliktą mokestinį patikrinimą, 2014 m. vasario 17 d. – sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo (toliau – ir VMI sprendimas).

6.       VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendime, visų pirma, konstatavo, kad bendrovė pažeidė BAĮ 4, 6 ir 12 straipsnių nuostatas, nes nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. tvarkydama buhalterinę apskaitą, buhalterinės apskaitos registruose padarė įrašus pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Sąskaitose nurodytos ūkinės operacijos iš tikrųjų įvyko ne tomis aplinkybėmis kaip jose nurodyta. VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akto 1.1–1.3 papunkčiuose nurodyta, kad pirmiau nurodytų bendrovių išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios įtrauktos į BUAB ,,Girista“ apskaitą, neatspindi jose vaizduojamų ūkinių įvykių. Dėl to ūkiniai įvykiai laikytini neįvykusiais. Antra, VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė pažeidė BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes patikrinimo metu nebuvo galima nustatyti bendrovės ūkinės, finansinės veiklos būklės, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o bendrovės finansinė atskaitomybė už 2011 metus apie ūkinės veiklos pelną, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį netinkama, neobjektyvi ir neišsami. Trečia, VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendime konstatavo, kad ieškovė pažeidė PVMĮ 3 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 ir 9 dalių, 80 straipsnio, 123 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pateikė VMI 2011 m. sausio mėn., 2011 m. gegužės–lapkričio mėn., 2012 m. sausio–vasario mėn. deklaracijas, kuriose įtraukė 193 007 Lt PVM sumą į atskaitą pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Ketvirta, VMI aptariamame sprendime taip pat konstatavo, kad ieškovė pažeidė PMĮ 11 straipsnio nuostatas, nes apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną už 2011 finansinius metus, leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskyrė 422 255 Lt sąnaudų, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais. VMI dėl pirmiau nurodytų pažeidimų paskaičiavo ieškovei 37 290,42 Eur baudos ir delspinigių. Ši suma laikytina dėl atsakovo veiksmų atsiradusia žala bendrovei. Nepaisant to, kad tikrintu laikotarpiu devyniolika dienų, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 iki 19 d. vadovu buvo L. M., iš VMI dokumentų matyti, kad pirmiau nurodytus pažeidimus padarė nuo 2011 m. sausio 19 d. vadovu buvęs atsakovas, bet ne L. M.

7.       Atsakovas G. M. sudarė iš tikrųjų nevykusius, žalingus, ekonomiškai nenaudingus sandorius su UAB ,,Litrecas“. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 223 136,39 Eur žalos (145 783,13 Eur + 69 174,81 Eur + 8 178,45 Eur = 223 136,39 Eur). VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „Litrecas“ išrašytos juridinės galios neturinčios penkios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių (automobilio „Mercedes Benz 1622“, sauso prastūmimo įrenginio „Ditch Witch“, vamzdžių pramušimo įrenginio „M-200“, naudotų plieninių vamzdžių ir traktoriaus „T-130“) pardavimas ieškovei. Nurodytų prekių apmokestinamoji vertė – 416 000 Lt, PVM – 87 360 Lt, bendra sandorių vertė su PVM – 503 360 Lt. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Litrecas“ neįsigijo prekių iš UAB „GF&C“, todėl negalėjo jų parduoti ieškovei. Dėl to atsakovas, sumokėjęs UAB „Litrecas“ už iš tikrųjų neparduotas prekes, padarė ieškovei 503 360 Lt su PVM (145 783,13 Eur) žalos. Be to, atsakovas sumokėjo UAB „Litrecas“ 69 174,81 Eur už iš tikrųjų neatliktus statybos darbus. VMI taip pat nustatė, kad UAB „Litrecas“ nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. neatlygintinai naudojosi ieškovės sandėliavimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodytas patalpas nuomojo iš kitos bendrovės – UAB „Naujasodžio agrofirma“ už 2 630,90 Lt / mėn., o nuo 2012 m. vasario 1 d. – už 2 704,37 Lt / mėn., taip pat mokėjo už patalpose suvartotą elektros energiją ir vandenį. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, neatlygintinis perdavimas kitai bendrovei naudotis patalpomis laikytinas ekonomiškai nenaudingu sandoriu, dėl kurio ieškovei padaryta 28 238,55 Lt (8 178,45 Eur) žalos. Žalos dydį patvirtina sąskaitos, išrašytos už patalpų nuomą.

8.       Atsakovas G. M. sudarė iš tikrųjų nevykusius sandorius su UAB ,,Sabvit“. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 67 663 Eur žalos. VMI patikrinimo akte nurodyta, kad UAB ,,Sabvit“ vardu buvo išrašytos juridinės galios neturinčios septynios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių pardavimas ieškovei. Pastarųjų apmokestinamoji vertė – 193 080 Lt, PVM – 40 546,80 Lt, bendra sandorių vertė su PVM 233 626,80 Lt (67 663 Eur). Patikrinimo metu nustatyta, kad iš tikrųjų UAB ,,Sabvit“ nepardavė ieškovei prekių už 67 663 Eur, nes prekės nepriklausė jai nuosavybės teise. Dėl to atsakovas, sumokėjęs UAB ,,Sabvit“ 67 663 Eur už iš tikrųjų neparduotas prekes, padarė ieškovei 67 663 Eur žalos.

9.       Atsakovas G. M. sudarė žalingus, iš tikrųjų nevykusius ir ekonomiškai nenaudingus sandorius su UAB ,,MBH“. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 96 631,46 Eur žalos. VMI patikrinimo akte nurodyta, kad UAB „MBH“ vardu išrašytos keturios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių pardavimas ieškovei. Prekių apmokestinamoji vertė – 310 000 Lt, PVM – 65 100 Lt, bendra sandorių vertė su PVM – 375 100 Lt (108 636,47 Eur). Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „MBH“ pagal pirmiau nurodytas sąskaitas iš tikrųjų nepardavė ieškovei prekių už 87 858,87 Eur, nes prekės nepriklausė jai nuosavybės teise. Ieškovės sandoriai su UAB „MBH“ pagal 2011 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MBH Nr. 007 dėl automobilio „VW MAN“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo ir pagal 2012 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MBH Nr. 010 dėl ekskavatoriaus „JCB“ pardavimo ieškovei ekonomiškai nenaudingi. Išanalizavus automobilio „VW MAN“ pirkimų–pardavimų sandorių seką nuo G. M. – UAB „Lux Pro“ – UAB „Sabvit“ – UAB „MBH“ – iki ieškovės, taip pat įvertinus pradinę jo pardavimo kainą (30 000 Lt) ir galutinę kainą (59 290 Lt), akivaizdu, kad ieškovė šį automobilį įsigijo už beveik dvigubai brangiau (už 59 290 Lt), negu G. M. buvo jį pardavęs UAB „Lux Pro“. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 29 290 Lt (8 482,97 Eur) žalos (59 290 Lt – 30 000 Lt = 29 290 Lt). Be to, ieškovė pagal 2012 m. vasario 6 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MBH Nr. 010 pardavė UAB „MBH“ ekskavatorių „JCB“ už 36 000 Lt ir 7 560 Lt PVM, bet UAB „MBH“ po mėnesio jį perpardavė 1 000 Lt brangiau, t. y. už 37 000 Lt ir 7 770 Lt PVM. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 289,62 Eur žalos.

10.       Ieškovė su UAB „Irdaiva“ 2012 m. liepos 31 d. sudarė rangos sutartį, pagal kurią ieškovė, kaip rangovė, įsipareigojo per sutartyje nustatytą terminą atlikti rangos darbus. Ieškovė nevykdė sutarties, todėl UAB „Irdaiva“ kreipėsi į teismą. Pastarasis priteisė UAB „Irdaiva“ iš ieškovės 96 049,33 Lt (27 817,81 Eur), t. y. 50 000 Lt delspinigių, 41 358,33 Lt baudos ir 4 691 Lt bylinėjimosi išlaidų. Dėl akivaizdaus atsakovo, kaip vadovo, neveikimo vykdant įsipareigojimus pagal rangos sutartį su UAB ,,Irdaiva“, ieškovė patyrė 27 817,81 Eur žalos.

11.       Atsakovas pagal 2012 m. birželio 1, 14 ir 27 d. sąskaitas sumokėjo UAB ,,Vamirek“ 26 072,76 Eur už neva nupirktus vandentiekio komplektus ir detales, bet iš tikrųjų ieškovė negavo prekių. UAB „Vamirek“ vykdoma veikla – reklamos paslaugų teikimas. Bendrovė nuo įsteigimo dienos – 2011 m. rugsėjo 29 d. iki šiol nevykdo veiklos. Taigi, UAB „Vamirek“ neturėjo tariamai parduotų prekių. Dėl to atsakovas padarė ieškovei 26 072,76 Eur žalos. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       Vilniaus apygardos teismas 2022 m. birželio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 264 721,44 Eur žalos atlyginimo ir 5 proc. metines procesines palūkanas. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, priteisė ieškovei iš atsakovo 1 302,29 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat priteisė valstybei iš atsakovo 2 968 Eur bylinėjimosi išlaidų.

13.       Teismas akcentavo, kad ieškovė atsakovo neteisėtus veiksmus ir žalos dydį, be kita ko, įrodinėjo VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo aktu, 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimu apie atliktą mokestinį patikrinimą, 2014 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog aptariami VMI dokumentai išvestiniai, nepagrįsti ir juose nurodyta informacija neatitinka tikrovės. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas, pasisakydamas dėl VMI patikrinimo akto ir jo pagrindu priimto sprendimo vertinimo kaip oficialiojo rašytinio įrodymo, išaiškino, jog mokestinio tyrimo metu institucijos priimtuose rašytiniuose dokumentuose užfiksuoti su mokesčių mokėtojo mokestine veikla susiję faktai paprastai turi didesnę įrodomąją galią ir laikomi oficialiaisiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021). Teismas konstatavo, kad į bylą pateikti mokestinio tyrimo dokumentai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo pareigą paneigti VMI dokumentuose nurodytas aplinkybes, bet to nepadarė. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas daryti išvadą, jog VMI dokumentuose nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės.

14.       Teismas pažymėjo, kad ieškovės mokestinis patikrinimas atliktas ne tik pagal ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, bet taip pat ir pagal kitą mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją, be kita ko, atlikus patikrinimus bendrovėse: UAB ,,Litrecas“; UAB ,,Sabvit“; UAB ,,MBH“; UAB ,,Arovana service“; UAB ,,Emsta“ ir UAB ,,Lux Pro“, taip pat pagal iš kitų asmenų (pavyzdžiui, valstybės įmonės (toliau – VĮ) Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, VĮ ,,Regitra“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir kt.) gautą informaciją. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ sudarytus sandorius.

15.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai teigia, jog VMI dokumentuose nustatytas aplinkybes paneigia Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. 2A-706-553/2021) ir Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 20 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo nurodyti argumentai. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog ieškovės prašymas pripažinti jos bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, mokestinio tyrimo dokumentais, vis dėlto tokios aplinkybės pirmiau minėtoje byloje vertintos ne siekiant nustatyti bendrovei sukeltą žalą, bet kitais aspektais. Nagrinėjamos bylos ir bylos dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalykai skirtingi. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas apie VMI dokumentuose nurodytus sandorius ir jos nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad pakanka duomenų apie galbūt nenaudingus G. M. sudarytus sandorius, o netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą nustatė VMI (nutarties 56 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovo argumentai, jog dėl ieškovei padarytos žalos atsakingi E. T., J. K. ir M. L., kurie pripažinti atsakingais dėl ieškovės tyčinio bankroto, nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė grindžia savo reikalavimus ne sąmoningu bendrovės dokumentų neperdavimu (slėpimu, praradimu). Ji kreipėsi į teismą ne dėl žalos atlyginimo privedus bendrovę prie bankroto tyčia, bet byloje sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo, sudarius ieškovei žalingus sandorius ir organizavus apgaulingą jos apskaitos tvarkymą. Teismas akcentavo, kad VMI patikrinimo akte konstatuota, jog būtent G. M., bet ne kitų po jo buvusių vadovų, laikotarpiu sudaryti bendrovei žalingi sandoriai.

16.       Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas, pradėtas dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo, neteisingo duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, nutrauktas nurodant, jog nėra gauta objektyvių duomenų, patvirtinančių sandorių fiktyvumą. Ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad išnaudojus visas procesines galimybes, negauti UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ apskaitos dokumentai, todėl negalima nustatyti: ar tikrai sandoriai įvyko; bendrovės apskaitė prekių bei paslaugų pardavimą ieškovei; kiek turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą mokesčių (PVM ir pelno mokesčio). Byloje nustatyta, kad: UAB ,,Litrecas“ perleista ir jos dokumentai perduoti Latvijos Respublikos pilietei S. T., kuri šaukiama apklausai neatvyko į teisėsaugos institucijas; UAB ,,Sabvit“ dokumentai dingo jos bankroto procedūrų metu; UAB ,,MBH“ vadovu paskirtas Kinijos Liaudies Respublikos pilietis. Teismas pažymėjo, kad baudžiamajame procese galioja aukštesni įrodinėjimo standartai negu civiliniame procese, todėl tai, jog ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą, nereiškia, kad asmuo negali būti patrauktas atsakomybėn civilinio proceso tvarka. Teismas konstatavo, kad nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyti duomenys ir argumentai nepaneigia VMI dokumentuose nustatytų faktinių aplinkybių.

17.       Teismas akcentavo, kad VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendime konstatuota, jog ieškovė pažeidė BAĮ 4, 6 ir 12 straipsnių nuostatas, nes nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. tvarkydama buhalterinę apskaitą, buhalterinės apskaitos registruose padarė įrašus pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Pastarosiose nurodytos ūkinės operacijos iš tikrųjų įvyko ne tomis aplinkybėmis kaip jose nurodyta. VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akto 1.1–1.3 papunkčiuose nurodyta, kad pirmiau nurodytų bendrovių išrašytos PVM sąskaitos faktūros, kurios įtrauktos į BUAB ,,Girista“ apskaitą, neatspindi jose vaizduojamų ūkinių įvykių. Dėl to ūkiniai įvykiai laikytini neįvykusiais. VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendime taip pat konstatavo, kad ieškovė pažeidė BAĮ 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes patikrinimo metu nebuvo galima nustatyti bendrovės ūkinės, finansinės veiklos būklės, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, o bendrovės finansinė atskaitomybė už 2011 metus apie ūkinės veiklos pelną, turtą, nuosavą kapitalą ir įsipareigojimų dydį netinkama, neobjektyvi ir neišsami. Be to, ieškovė pažeidė PVMĮ 3 straipsnio, 58 straipsnio 1 dalies, 64 straipsnio 1 ir 9 dalių, 80 straipsnio, 123 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes pateikė VMI 2011 m. sausio mėn., 2011 m. gegužės–lapkričio mėn., 2012 m. sausio–vasario mėn. deklaracijas, kuriose įtraukė 193 007 Lt PVM sumą į atskaitą pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė taip pat pažeidė PMĮ 11 straipsnio nuostatas, nes, apskaičiuodama apmokestinamąjį pelną už 2011 finansinius metus, leidžiamiems atskaitymams nepagrįstai priskyrė 422 255 Lt sąnaudų, nepagrįstų juridinę galią turinčiais dokumentais. VMI dėl nurodytų pažeidimų, susijusių su mokesčių mokėtojo pareigų nevykdymu, apskaičiavo ieškovei 37 290,42 Eur baudos ir delspinigių. Teismas konstatavo, kad VMI apskaičiuota bauda ir delspinigiai – 37 290,42 Eur laikytini dėl atsakovo veiksmų atsiradusi žala, nes atsakovas neužtikrino, kad jo valdoma bendrovė laikytųsi teisės aktuose nustatytų pareigų ir piktybiškai jų nevykdė. Teismas padarė išvadą, kad nepaisant to, jog mokestinio tyrimo laikotarpiu devyniolika dienų, t. y. nuo 2011 m. sausio 1 iki 19 d., vadovu buvo L. M., pirmiau nurodytus pažeidimus padarė nuo 2011 m. sausio 19 d. vadovu buvęs atsakovas, bet ne L. M. 

18.       Teismas pažymėjo, kad VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo akte nurodyta, jog UAB „Litrecas“ vardu išrašytos penkios juridinės galios neturinčios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių (automobilio „Mercedes Benz 1622“, sauso prastūmimo įrenginio „Ditch Witch“, vamzdžių pramušimo įrenginio „M-200“, naudotų plieninių vamzdžių ir traktoriaus „T-130“) pardavimas ieškovei. Nurodytų prekių apmokestinamoji vertė – 416 000 Lt, PVM – 87 360 Lt, bendra sandorių vertė su PVM – 503 360 Lt. Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „Litrecas“ neįsigijo prekių iš UAB „GF&C“, todėl negalėjo jų parduoti ieškovei. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas, sumokėjęs UAB „Litrecas“ už iš tikrųjų neparduotas prekes, padarė ieškovei 503 360 Lt su PVM žalos (145 783,13 Eur).

19.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovas sumokėjo UAB „Litrecas“ 69 174,81 Eur už iš tikrųjų neatliktus statybos darbus. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas padarė ieškovei 69 174,81 Eur žalos.

20.       Teismas priėjo prie išvados, kad UAB „Litrecas“ nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. neatlygintinai naudojosi ieškovės sandėliavimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Ieškovė nuomojo patalpas iš kitos bendrovės – UAB „Naujasodžio agrofirma“ už 2 630,90 Lt / mėn., o nuo 2012 m. vasario 1 d. – už 2 704,37 Lt / mėn., taip pat mokėjo už patalpose suvartotą elektros energiją ir vandenį. Teismas, įvertinęs, kad ieškovės veiklos tikslas yra pelno siekimas, padarė išvadą, jog neatlygintinis perdavimas kitai bendrovei naudotis patalpomis yra ekonomiškai nenaudingas sandoris. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas, kaip bendrovės vadovas, padarė iškovei 8 178,45 Eur žalos. Teismo vertinimu, atsakovo argumentai, jog UAB ,,Litrecas“ naudojosi ne sandėliavimo patalpomis, bet tik šalia jų esančia teritorija, (duomenys neskelbtini), nepagrįsti. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių jo teiginius patvirtinančių dokumentų. Teismas konstatavo, kad tik aplinkybė, jog teritorija šalia patalpų didelė, nepaneigia VMI patikrinimo metu nustatytų aplinkybių. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 223 136,39 Eur žalos (145 783,13 Eur + 69 174,81 Eur + 8 178,45 Eur = 223 136,39 Eur).

21.       VMI patikrinimo akte nurodyta, jog UAB ,,Sabvit“ vardu išrašytos septynios juridinės galios neturinčios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių pardavimas ieškovei. Prekių apmokestinamoji vertė – 193 080 Lt, PVM – 40 546,80 Lt, bendra sandorių vertė su PVM 233 626,80 Lt (67 663 Eur). Patikrinimo metu nustatyta, kad iš tikrųjų UAB ,,Sabvit“ nepardavė ieškovei prekių už 67 663 Eur, nes pastarosios nepriklausė jai nuosavybės teise. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas, sumokėjęs UAB ,,Sabvit“ 67 663 Eur už iš tikrųjų nenupirktas prekes, padarė ieškovei 67 663 Eur žalos.

22.       Teismas akcentavo, kad VMI patikrinimo akte nurodyta, jog UAB „MBH“ vardu išrašytos keturios PVM sąskaitos faktūros, kuriomis įformintas prekių pardavimas ieškovei. Prekių apmokestinamoji vertė – 310 000 Lt, PVM – 65 100 Lt, bendra sandorių vertė su PVM – 375 100 Lt (108 636,47 Eur). Patikrinimo metu nustatyta, kad UAB „MBH“ pagal pirmiau nurodytas sąskaitas iš tikrųjų nepardavė ieškovei prekių už 87 858,87 Eur, nes prekės nepriklausė jai nuosavybės teise. Dėl to teismas konstatavo, kad atsakovas, sumokėjęs UAB „MBH“ 87 858,87 Eur už iš tikrųjų nenupirktas prekes, padarė ieškovei 87 858,87 Eur žalos.

23.       Nėra pagrindo daryti išvados, jog atsakovas savo veiksmais padarė ieškovei 29 290 Lt (8 482,97 Eur) žalos nupirkęs automobilį „VW MAN“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 289,62 Eur žalos pardavęs UAB „MBH“ ekskavatorių „JCB“. Teismas padarė išvadą, kad tik tai, jog ieškovė įsigijo automobilį, kuris anksčiau priklausė atsakovui, nėra pagrindas teigti, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus. Teismas pažymėjo, kad ieškovė nepateikė duomenų apie automobilio „VW MAN“ ir ekskavatoriaus „JCB“ rinkos vertę ir būklę sandorių sudarymo metu, todėl nėra pagrindo teigti, kad sandoriai ieškovei ekonomiškai nenaudingi. Teismas konstatavo, kad tik mokestinio tyrimo metu nustatytos aplinkybės apie automobilio ir ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo kainas nepatvirtina sandorių nenaudingumo ir atsakovo neteisėtų veiksmų.

24.       Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo daryti išvados, jog dėl atsakovo neveikimo vykdant įsipareigojimus pagal 2012 m. liepos 31 d. rangos sutartį su UAB ,,Irdaiva“, ieškovė patyrė 27 817,81 Eur žalos, kurią atsakovas privalo atlyginti. Teismas akcentavo, kad pagal rangos sutartį statybos darbus įsipareigojo atlikti ne atsakovas, bet ieškovė. Be to, tikėtina, kad: statybos darbų atlikimas tiesiogiai priklausė nuo oro sąlygų; ieškovė, negalėdama dėl oro sąlygų laiku atlikti darbų, pateikė garantinį raštą, kuriuo įsipareigojo atlikti darbus ir juos priduoti 2013 metų pavasarį. Be to, teismo sprendimas už akių priimtas ieškovei nepateikus savo pozicijos dėl ieškinio. Atsakovas aptariamos civilinės bylos iškėlimo metu nėjo bendrovės vadovo pareigų, todėl neturėjo galimybės atstovauti bendrovei. Rangos sutarties vykdymo metu bendrovėje dirbo 20–25 darbuotojai, iš kurių kiekvienas buvo atsakingas už jam pavestus darbus. Ieškovės darbuotojai buvo atsakingi už tinkamą statybos darbų atlikimą. Be to, atsakovas 2013 m. kovo mėn. patyrė traumą ir ilgą laiką buvo nedarbingas, vėliau atostogavo; 2013 m. birželio mėn. susirgo, todėl neturėjo galimybės dirbti ir rūpintis bendrovės veikla.

25.       Teismas nenustatė, kad atsakovas pagal 2012 m. birželio 1, 14 ir 27 d. sąskaitas sumokėjo UAB ,,Vamirek“ 26 072,76 Eur už iš tikrųjų nenupirktas prekes. Teismas pažymėjo, kad tik aplinkybė, jog UAB „Vamirek“ neteikia finansinių ataskaitų, nepaneigia galimybės iš šios bendrovės įsigyti prekių. Be to, ieškovės pateikta „www.rekvizitai.lt“ informacija apie bendrovės veiklą nepagrįsta objektyviais duomenimis. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovė iš tikrųjų neįsigijo iš UAB ,,Vamirek“ vandentiekio komplektų ir detalių už 26 072,76 Eur. Dėl to teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 26 072,76 Eur žalos.

26.       Teismas, pasisakydamas dėl iš atsakovo priteistinos žalos dydžio, pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur žalos. Vis dėlto teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 30 d. ir rugsėjo 3 d., taip pat 2015 m. sausio 5 d., birželio 9 d. ir spalio 26 d. nutartimis patvirtintas kreditorių sąrašas, bendra kreditorių reikalavimų suma – 264 721,44 Eur (civilinė byla Nr. B2-200-392/2022). Teismas akcentavo, kad byloje nėra duomenų, jog patvirtinti kreditorių reikalavimai galėtų būti patenkinti iš BUAB „Girista“ turto. Dėl to nepatenkinti kreditorių reikalavimai vertintini kaip žala. Teismas pažymėjo, kad nepaisant to, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur žalos, ši suma viršija teismo patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą – 264 721,44 Eur. Be to, BUAB „Girista“ akcininkas yra M. L., dėl kurio veiksmų ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra nei viešojo, nei privataus kreditorių intereso prašyti didesnės negu kreditoriniai reikalavimai žalos atlyginimo. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas priteisė ieškovei iš atsakovo tik 264 721,44 Eur žalos atlyginimo, bet ne 415 948,68 Eur.

27.       Teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido trejų metų senaties termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti. Nepaisant to, jog nutartis dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d., o ieškinys teisme pareikštas 2017 m. kovo 8 d., teisė pareikšti ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog tokio pobūdžio bylose ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai apie žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Jo sužinojimas apie bendrovės sandorius siejamas su dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2013). Ieškovės buvę valdymo organai neįvykdė pareigos perduoti administratoriui bendrovės dokumentų. Administratorius tik 2015 m. lapkričio 25 d. gavo iš FNTT dalį ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Teismas konstatavo, kad administratorius sužinojo apie ieškovės sandorius ir galbūt atsakovo neteisėtus veiksmus tik 2016 m. kovo 3 d., kuomet VMI pateikė jam dokumentus apie atliktą mokestinį patikrinimą. Dėl to teismas padarė išvadą, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo 2016 m. kovo 3 d. Administratorius pateikė teismui ieškinį 2017 m. kovo 8 d., todėl nepraleido senaties termino.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

28.       Apeliaciniame skunde ieškovė prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo dalį ir priteisti ieškovei iš atsakovo 415 948,68 Eur žalos atlyginimo bei ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

28.1.                      Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur žalos. Nepaisant to, teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje teismo patvirtintos bendros kreditorių finansinių reikalavimų sumos ir priteisė ieškovei iš atsakovo tik 264 721,44 Eur žalos atlyginimo, bet ne 415 948,68 Eur.

28.2.                      Pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai. Be to, CK 6.251 straipsnyje įtvirtintas visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo taikymo išimtys. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktuose nenustatyta visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, nepaisant to, ar vadovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas iki ar po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą nėra apribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumomis. Administratorius gali pareikšti reikalavimą bendrovės vadovui dėl žalos, kurios suma didesnė negu teismo patvirtinta kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir bankroto administravimo išlaidų suma, atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-81-585/2020; 2021 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-554-881/2021). 

28.3.                      Tik aplinkybė, kad žalos dydis viršija ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, nėra pagrindas sumažinti priteistinos žalos sumą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad priteistos sumos pakaktų tik kreditorių finansiniams reikalavimams tenkinti, bet neliktų jokių lėšų bankroto proceso išlaidoms apmokėti. Be to, iškėlus ieškovės bankroto bylą, buvę jos valdymo organai neperdavė administratoriui jokių bendrovės dokumentų, todėl jis negalėjo informuoti visų ieškovės kreditorių apie jai iškeltą bankroto bylą. Dėl to yra tikimybė, kad ne visi ieškovės kreditoriai pareiškė reikalavimus bankroto byloje. Jie gali būti pareikšti ateityje. Yra tikimybė, kad teismo patvirtinti ieškovės kreditoriai taip pat ateityje gali tikslinti savo finansinius reikalavimus.

28.4.                      Teismas nepagrįstai sumažinęs priteistinos žalos dydį, priteisė ieškovei tik 1 302,29 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas pakeitęs pirmosios instancijos teismo sprendimą, turėtų pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Ieškovei iš atsakovo turėtų būti priteista 1 738,20 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir 308,12 Eur vertimo išlaidų, o valstybei turėtų būti priteistas didesnis žyminis mokestis.

29.       Atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo netenkinti skundo. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai: 

29.1.                      Ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovo žalą nepagrįsti, todėl ieškinys turėjo būti atmestas visa apimtimi. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai, kad iškėlus bankroto bylą buvę jos valdymo organai neperdavė administratoriui jokių bendrovės dokumentų, patvirtina ieškinio nepagrįstumą. Ieškovė pripažino, kad būtent paskutinis jos vadovas, bet ne atsakovas, neperdavė administratoriui bendrovės dokumentų. Dėl šios priežasties negalima objektyviai įvertinti ieškovės vykdytos veiklos visumos, nustatyti bendrovės kreditorius ir jų reikalavimų apimties, taip pat įvertinti ieškinyje ir teismo sprendime nurodytų sandorių su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ naudingumo. Nesant bendrovės dokumentų, nėra galimybės įvertinti sandorius visame juridinio asmens vykdomos veiklos kontekste. 

29.2.                      Teismas, sumažinęs priteistinos žalos dydį, iš esmės pripažino, kad žala bendrovei padaryta ne atsakovo, bet asmenų, dėl kurių bankrotas pripažintas tyčiniu, veiksmais ir žalos dydis yra tik bendrovės kreditorių patvirtintų reikalavimų suma. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tuo atveju, kai įmonės vadovas nevykdo arba netinkamai vykdo CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 6 punkte nurodytas pareigas, jis privalo atlyginti padarytą žalą (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tuo atveju, kai įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais ir jai iškeliama bankroto byla, patvirtinami bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai. Jeigu nepakanka bendrovės turto šiems reikalavimams patenkinti ir nustatoma, kad šio turto nepakanka dėl to, jog bendrovės valdymo organai pažeidė jiems teisės aktų ir bendrovės dokumentuose nustatytas (kartu taip pat ir fiduciarines) pareigas, tai bendrovės valdymo organai turi atlyginti bendrovei padarytą žalą. Kreditoriams padaryta žala yra laikoma išvestine iš bendrovei padarytos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-60-687/2016). Atsakovui netaikytina civilinė atsakomybė pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalis.

29.3.                      Ieškovė neįrodė žalos. Ji teigė, kad bendra su UAB ,,Litrecas“ sandorių vertė su PVM – 214 957,95 Eur. Pati ieškovė ieškinyje pripažino, kad nėra duomenų apie tai, jog BUAB „Girista“ būtų sumokėjusi UAB ,,Litrecas“ 18 304,21 Eur. Be to, ieškovė pripažino, kad nėra duomenų apie tai, jog BUAB „Girista“ būtų sumokėjusi UAB ,,MBH“ 40 008,60 Eur. Teismas taip pat nenustatė tokių duomenų. Dėl to ieškovės prašoma priteisti žalos suma nepagrįsta.

30.       Apeliaciniame skunde atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškinys, ir atmesti ieškinį, perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, ir priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais: 

30.1.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas grindė sprendimą tik VMI parengtais dokumentais, t. y. tik VMI 2013 m. gruodžio 2 d. patikrinimo aktu, 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimu apie atliktą mokestinį patikrinimą, 2014 m. vasario 17 d. sprendimu dėl patikrinimo akto patvirtinimo, ir juose nurodytomis aplinkybėmis. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartimi (civilinė byla Nr. e3K-3-243-943/2021), nepagrįstai konstatavo, kad į bylą pateikti mokestinio tyrimo dokumentai pripažintini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais, turinčiais didesnę įrodomąją galią, todėl atsakovas turi pareigą paneigti juose nurodytas aplinkybes. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog VMI dokumentuose nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Teismas neįvertino, kad kasacinis teismas aptariamojoje nutartyje išaiškino, jog oficialusis rašytinis įrodymas yra viena iš įrodinėjimo priemonių. Šios įrodinėjimo priemonės statusas negali būti aiškinamas atsietai nuo bendrosios įrodymų sąvokos. Be to, ne bet kuri valstybės ar savivaldybės institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas, todėl neatitinka įrodymo statuso (nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021 28 punktas).

30.2.                      VMI dokumentuose padaryta išvada, kad įrašai ieškovės buhalterinės apskaitos registruose padaryti pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ūkinės operacijos neva įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kaip atvaizduota PVM sąskaitose faktūrose, yra akivaizdžiai teisinio santykio kvalifikavimas ir teisinio pobūdžio išvados. Dėl to VMI dokumentuose užfiksuota informacija nelaikytina oficialiuoju įrodymu. Atsakovas neturėjo pareigos paneigti VMI dokumentuose esančios informacijos.

30.3.                      Mokesčių administratoriaus teisinio pobūdžio išvados apie tai, kad sandoriai vyko kitomis aplinkybėmis, sukelia padarinius tik pačiai ieškovei. Sandoriai galioja ir nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti priešingai. Dėl to būtent ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad sandoriai iš tikrųjų nevyko. Ieškovė šios pareigos neįvykdė. Teismas negrįstai rėmėsi tik VMI teisinio pobūdžio išvadomis ir nenustatinėjo bylai reikšmingų aplinkybių.

30.4.                      Visi ieškovės su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ sandoriai vyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta PVM sąskaitose faktūrose. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas daryti priešingą išvadą. Ieškovė neginčijo su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ sudarytų sandorių, neprašė pripažinti jų negaliojančiais. VMI dėl šių sandorių kreipėsi į teisėsaugos institucijas, bet ikiteisminis tyrimas nutrauktas. Dėl to teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus.

30.5.                      VMI dokumentuose nurodytą faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą paneigia oficialusis įrodymas – nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Jame konstatuota, kad nepadaryta nusikalstama veika. Baigiamoji ikiteisminio tyrimo išvada, nurodyta nutarimo rezoliucinėje dalyje, vertinama kaip aplinkybė, turinti didesnę įrodomąją galią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-685/2013). Dėl to teismas padarė klaidingą išvadą, kad VMI dokumentuose esančios aplinkybės nepaneigtos nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą.

30.6.                      Nepaisant to, teismas rašytinį įrodymą pripažįsta oficialiuoju ar ne, tai nekeičia teismo pareigos šį įrodymą vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Teismas, nurodydamas, kad atsakovas nepateikė jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog VMI dokumentuose nustatytos aplinkybės neatitinka tikrovės, atsakovui pritaikė contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją. Teismas neįvertino, kad atsakovas objektyviai negalėjo pateikti įrodymų.

30.7.                      Ieškovė kreipėsi į teismą dėl jos bankroto pripažinimo tyčiniu. Ji savo prašymą grindė tapačiomis aplinkybėmis ir tais pačiais VMI dokumentais. Ji teigė, kad atsakovas sudarė neva ekonomiškai nenaudingus sandorius su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“. Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartimi dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu (civilinė byla Nr. 2A-706-553/2021) iš pirmosios instancijos teismo motyvuojamosios dalies pašalinti argumentai, kuriais G. M. buvo pripažintas atsakingu dėl tyčinio bankroto. Nurodyta nutartimi nustatytas prejudicinę reikšmę turintis faktas, kad atsakovas G. M. perdavė E. T. visą bendrovės dokumentaciją. Lietuvos apeliacinis teismas 2021 m. birželio 10 d. nutartyje pažymėjo kad: „<...> neišsaugojus įmonės buhalterinės apskaitos ir teismui darant apibendrintas išvadas pagal fragmentiškus ir nenuoseklius bylos duomenis, vadovas, kuris tinkamai įgyvendino pareigą perduoti įmonės buhalterinę apskaitą, iš esmės netenka realios galimybės atsikirsti, nes jis nebedisponuoja įmonės buhalterine apskaita. Tai savo ruožtu prilygsta contra spoliatorem prezumpcijos taikymui asmeniui, kuris net negali būti įpareigotas pateikti atitinkamus duomenis, sudarančius galimybę spręsti dėl tikrųjų įmonės bankroto priežasčių“ (nutarties 53 punktas). Pirmiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovas objektyviai negalėjo pateikti teismui įrodymų, kurie paneigtų VMI dokumentuose nurodytas aplinkybes dėl ginčo sandorių sudarymo. Būtent vėlesni bendrovės vadovai neperdavė administratoriui ieškovės dokumentų. Dėl to atsakovui nepagrįstai pritaikyta contra spoliatorem prezumpcija. 

30.8.                      Teismas, konstatuodamas žalos bendrovei padarymą, neskaičiavo ir nevertino suminės sandorių naudos, jų įtakos juridiniam asmeniui. Toks teismo sprendimas iškreipia komercinių sprendimų priėmimo esmę. Siekiant pagrįsti sandorių tikslingumą, būtina juos vertinti ne kiekvieną atskirai, bet kartu visame juridinio asmens vykdomos veiklos kontekste. Teismas to nepadarė. Teismas ignoravo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje nustatytus prejudicinius faktus: „<...> bankroto byloje nesant esminių bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentų, negalima objektyviai nustatyti, kada BUAB „Girista“ faktiškai tapo nemoki“ (nutarties 47 punktas); „<...> objektyviai įvertinti įmonės turto struktūros, turto kaitos ir kitų aktualių duomenų, būtinų įmonės nemokumo momentui ir galimam tyčiniam privedimui prie bankroto konkrečiais žalingais įmonei veiksmais nagrinėjamu atveju yra neįmanoma. Fragmentiškų įmonės finansinės atskaitomybės duomenų nepakanka padaryti įrodymais pagrįstoms išvadoms dėl BUAB „Girista“ tyčinio bankroto kitais pagrindais negu buhalterinės apskaitos dokumentų bei turto neperdavimu bankroto administratoriui“ (nutarties 50 punktas). Bendrovės dokumentacija fragmentiška ir nenuosekli. Teismas neįvertino ginčo sandorių visame ieškovės veiklos kontekste.

30.9.                      Teismas taip pat neįvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje nustatytų prejudicinių faktų, kad: ieškovė atsakovo vadovavimo laikotarpiu įprastai vykdė veiklą; dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavimo neįmanoma nustatyti aplinkybių, susijusių su ginčo sandoriais. Aptariami prejudiciniai faktai paneigia teismo išvadas apie atsakovo neteisėtus veiksmus.

30.10.                      Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad būtent asmuo, dėl kurio veiksmų bankrotas pripažintas tyčiniu, atsako už tuos reikalavimus, kurie liko nepatenkinti dėl to, jog tinkamai neperduoti bendrovės dokumentai ir turtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-455-403/2018 53 punktas). Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo žalą, už kurią atsakingi tretieji asmenys E. T., J. K. ir M. L. 

30.11.                      Ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teismas neteisingai apskaičiavo ieškinio senaties termino eigos pradžią. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad bankrutuojančios bendrovės administratorius sužino apie jos valdymo organų narių ir dalyvių veiksmais bendrovei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių. Nutartis dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d., o ieškinys teisme pareikštas tik 2017 m. kovo 8 d. Nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną galiojusios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo redakcijos 11 straipsnio 3 dalies 19 punkte buvo nustatyta, kad administratorius turi teisę gauti, be kita ko, iš VMI reikalingus duomenis apie bendrovės vykdytą ir vykdomą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat gauti bendrovės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus. Dėl to bankroto administratorius apie teisės pažeidimą turėjo ir galėjo sužinoti nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną – 2014 m. vasario 20 d. Administratorius yra savo srities profesionalas ir jam puikiai žinoma ar turėjo būti žinoma apie teisę gauti iš VMI visą informaciją apie ieškovės veiklą, įskaitant patikrinimo aktus. Ieškovės ieškinys grindžiamas tik VMI dokumentais, todėl jis pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Dėl to ieškinys turėtų būti atmestas.

31.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė prašo skundo netenkinti. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai: 

31.1.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad VMI dokumentuose padaryta išvada, jog įrašai ieškovės buhalterinės apskaitos registruose padaryti pagal UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ūkinės operacijos įvyko ne tokiomis aplinkybėmis, kaip jose atvaizduota, yra teisinio santykio kvalifikavimas ir teisinio pobūdžio išvada, todėl: VMI dokumentuose užfiksuota informacija nelaikytina oficialiuoju įrodymu; atsakovas šių aplinkybių neturėjo pareigos paneigti; ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad sandoriai iš tikrųjų nevyko.

31.2.                      Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais. Oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia siejama su valstybės ir savivaldybės institucijos kompetencija nustatyti tam tikras aplinkybes ir įforminti jų nustatymą reikalaujamos formos dokumente. Ieškovės mokestinis patikrinimas atliktas ne tik pagal buhalterinės apskaitos dokumentus ir registrus, bet taip pat ir pagal mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją (pavyzdžiui, pagal surinktą priešpriešinę informaciją, atlikus operatyvius patikrinimus UAB „Litrecas“, UAB „Sabvit“, UAB „MBH“, UAB „Arovana service“, UAB „Emsta“ ir UAB „Lux Pro“), iš trečiųjų asmenų (VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro, VĮ „Regitra“, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, likviduotos UAB „AD Vivum“ bankroto administratoriaus, UAB „Grundolita“) gautą informaciją, duomenų bazių duomenis bei pagal dokumentus, esančius mokesčių mokėtojo archyvinėje byloje. Be to, mokestinio patikrinimo metu, be kita ko, gauti šių asmenų paaiškinimai: UAB „Sabvit“ buvusio vadovo D. P. (dėl UAB „Sabvit“ sandorių su ieškove); ieškovės buvusio darbuotojo ir UAB „MBH“ buvusio direktoriaus A. D. (dėl ieškovės sandorių su UAB „Sabvit“ ir UAB „MBH“); ieškovės buvusio akcininko M. M. (dėl paskolų suteikimo ieškovei ir D. P.); L. M. (dėl sandorių su ieškove ir D. P.); R. B. (dėl sandorių su UAB „Sabvit“); E. M. (dėl UAB „Emsta“ ilgalaikio turto); F. S., L. J., D. R., V. B. ir M. K. (dėl sandorių su UAB „Sabvit“); UAB „Sabvit“ buvusio vadovo D. P. (dėl UAB „Sabvit“ sandorių su ieškove ir UAB „MBH“); taip pat atsakovo. Jis nenurodė VMI jokių aplinkybių bei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės vykdytus sandorius su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“. Ieškovės mokestinio patikrinimo metu nustatytos faktinės aplinkybės, patvirtinančios, kad atsakovas veikdamas kartu su D. P., pasinaudodamas pastarojo vadovaujamomis UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ ir turėdamas tikslą sumažinti mokėtiną į biudžetą PVM bei pelno mokestį, įtraukė į apskaitos registrus PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytos ūkinės operacijos neatitinka tikrovės. Patikrinimo akte konstatuota, kad: UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ neįsigijo prekių iš trečiųjų asmenų, jų neturėjo, todėl negalėjo jų perduoti ieškovei. VMI dokumentuose padarytos išvados grindžiamos ieškovės mokestinio patikrinimo metu nustatytu faktiniu aplinkybių visuma. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad VMI dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Atsakovas turėjo pareigą paneigti VMI dokumentuose nustatytas aplinkybes, bet to nepadarė.

31.3.                      Tik aplinkybės, kad ieškovė neginčijo sandorių, nepriimtas teismo sprendimas, kuriame būtų konstatuotas sandorių negaliojimas, taip pat nuosprendis, kuriame būtų konstatuotas sandorių fiktyvumas, nėra pagrindas teigti, jog ieškinys nepagrįstas ir teismas negalėjo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų.

31.4.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad VMI dokumentuose nurodytas aplinkybes paneigia Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Nutarime nurodyta, kad išnaudojus visas procesines galimybes, negauti UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ apskaitos dokumentai, todėl negalima nustatyti: ar tikrai sandoriai įvyko; bendrovės apskaitė prekių bei paslaugų pardavimą ieškovei; kiek turėjo apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti į valstybės biudžetą mokesčių (PVM ir pelno). Ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne dėl to, kad buvo gauti visi reikalingi duomenys ir jų visuma sudarė pagrindą daryti išvadą, jog nepadaryta jokia nusikalstama veika. Priešingai, ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nes jo metu išnaudojus visas procesines galimybes, negauti UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ apskaitos dokumentai. UAB ,,Litrecas“ perleista ir jos dokumentai perduoti Latvijos Respublikos pilietei S. T., kuri šaukiama apklausai neatvyko į teisėsaugos institucijas. UAB ,,Sabvit“ dokumentai dingo pastarosios bankroto procedūrų metu. UAB ,,MBH“ vadovu paskirtas Kinijos Liaudies Respublikos pilietis.

31.5.                      Ikiteisminio tyrimo metu negauta duomenų, paneigiančių VMI dokumentuose nustatytas faktines aplinkybes. Priimant aptariamą nutarimą, atsižvelgta ir į tai, kad mokesčių administratorius skyrė ieškovei baudas, o teismų praktikoje laikomasi dvigubo baudimo draudimo principo. Dėl to tik aplinkybė, kad nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nepatvirtina, jog atsakovas neatliko neteisėtų veiksmų. Tik tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių atitinkamos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimą, nereiškia, jog asmuo negali būti patrauktas atsakomybėn civilinio proceso tvarka.

31.6.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas pritaikė jam contra spoliatorem prezumpciją. Nagrinėjamos bylos ir bylos dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalykai skirtingi. Šioje byloje sprendžiamas klausimas ne dėl žalos atlyginimo privedus bendrovę prie bankroto tyčia, dėl ko atsakovas negali būti įpareigotas pateikti atitinkamus duomenis. Šioje byloje sprendžiamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimas dėl bendrovei padarytos žalos atlyginimo, sudarius įmonei nenaudingus sandorius ir organizavus apgaulingą apskaitos tvarkymą. Ieškinys, be kita ko, grindžiamas pranešimu apie atliktą mokestinį tyrimą, patikrinimo aktu ir VMI sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visuma. Atsakovas mokestinio patikrinimo metu turėjo galimybę pateikti VMI ir pateikė savo paaiškinimus. Vis dėlto jis nepateikė nei VMI, nei teismui jokių duomenų, pagrindžiančių ieškovės su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ sudarytus sandorius, nenurodė, kokie duomenys pagrindžia jo teiginius.

31.7.                      Atsakovo teiginiai, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje nustatytais prejudiciniais faktais, nepagrįsti. Lietuvos apeliacinis teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad: „<...> atsižvelgiant į tai, jog atsakovas perdavė bendrovės dokumentus E. T., esant konstatuotam tyčinį bankrotą kvalifikuojančiam kriterijui – sąmoningam bendrovės dokumentų neperdavimui (slėpimui, praradimui) – kitų tyčinio bankroto požymių tyrimas dėl neišsaugotų duomenų nėra įmanomas dėl priežastinio ryšio kriterijaus <...> todėl būtent E. T., J. K. ir M. L. laikytini atsakingais už tyčinį BUAB ,,Girista“ bankrotą“ (nutarties 64, 65 punktai). Nepaisant to, kad ieškovės prašymas pripažinti jos bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, VMI dokumentais, Lietuvos apeliacinis teismas nevertino mokesčių administratoriaus nustatytų faktinių aplinkybių. Lietuvos apeliacinis teismas nekonstatavo, kad nesant bendrovės dokumentų nėra galimybės vertinti ieškovės sudarytų sandorių (ne)naudingumo. Be to, Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas apie VMI dokumentuose nurodytus sandorius ir VMI nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad: pakanka duomenų apie galbūt nenaudingus G. M. sudarytus sandorius, o netinkamai vedamą buhalterinę apskaitą nustatė VMI (nutarties 56 punktas); pagal VMI duomenis atsakovo vadovavimo laikotarpiu ieškovės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, o kai kurie sandoriai galėjo būti ieškovei žalingi (nutarties 64 punktas). Byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių žalingus sandorius.

31.8.                      Atsakovas nepagrįstai teigia, kad tretieji asmenys E. T., J. K. ir M. L. atsakingi už žalą. VMI dokumentuose konstatuota, kad būtent atsakovo valdymo bendrovei laikotarpiu sudaryti ieškovei žalingi sandoriai. Ieškinio reikalavimai dėl žalos atlyginimo nesiejami su bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur žalos, bet nepagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorių finansinių reikalavimų sumos.

31.9.                      Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė nepraleido trejų metų senaties termino ieškiniui pareikšti. Ieškovės buvę valdymo organai neįvykdė pareigos perduoti administratoriui bendrovės dokumentų. Administratorius tik 2015 m. lapkričio 25 d. gavo iš FNTT dalį ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų. Administratorius tik 2016 m. kovo 3 d. sužinojo apie ieškovės sandorius ir galbūt atsakovo neteisėtus veiksmus, kuomet VMI pateikė dokumentus apie atliktą mokestinį patikrinimą. Dėl to teismas teisingai konstatavo, kad nuo 2016 m. kovo 3 d. turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Administratorius 2017 m. kovo 8 d. pateikė teismui ieškinį, todėl nepraleido senaties termino. 

31.10.                      Nepaisant to, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną galiojusios ĮBĮ redakcijos 11 straipsnio 3 dalies 19 punkte buvo nustatyta, kad administratorius turi teisę gauti iš VMI duomenis, ši įstatymo nuostata nekeičia ieškinio senaties termino skaičiavimo taikylės. Kita vertus, teismo nutartis dėl ieškovės bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. Ieškovės valdymo organams iki 2014 m. kovo 3 d. gera valia neperdavus administratoriui bendrovės turto ir visų dokumentų, administratorius tik nuo 2014 m. kovo 4 d. turėjo pareigą imtis visų ĮBĮ nustatytų priemonių išreikalauti iš ieškovės valdymo organų bendrovės turtą ir visus dokumentus. VMI 2014 m. kovo 20 d. savo interneto svetainėje paskelbė pranešimą, kuriame ragino ieškovę atvykti į VMI ir pasirašytinai susipažinti su jos sprendimu. Dėl to pagal MAĮ 164 straipsnio 5 dalį VMI sprendimas laikytinas įteiktu 2014 m. kovo 20 d. Net tuo atveju, jeigu ieškinio senaties terminas būtų skaičiuojamas nuo VMI pranešimo įteikimo ieškovei dienos, ji nepraleido senaties termino ieškiniui pareikšti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų

32.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

33.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinius skundus, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako tik dėl paduotų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentų.

34.       Apeliaciniai skundai paduoti dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės ieškinys atsakovui, kaip bendrovės vadovui, dėl žalos atlyginimo. Apeliantai neskundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmesti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovo: 8 482,97 Eur žalos, nupirkus automobilį „VW MAN“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) 289,62 Eur žalos, pardavus UAB „MBH“ ekskavatorių „JCB“; 27 817,81 Eur žalos pagal 2012 m. liepos 31 d. rangos sutartį su UAB ,,Irdaiva“; 26 072,76 Eur žalos pagal UAB ,,Vamirek“ 2012 m. birželio 1, 14 ir 27 d. sąskaitas. Teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies nepasisako. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinių skundų argumentus, pažymi, kad ieškovė apeliaciniame skunde skundžia tik pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorių finansinių reikalavimų sumos ir priteisė ieškovei iš atsakovo tik 264 721,44 Eur žalos atlyginimo, bet ne 415 948,68 Eur. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovė neįrodė žalos, kelia klausimus dėl įrodymų pakankamumo ir vertinimo, taip pat nurodo, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė: teisės normas, kuriose reglamentuojama bendrovės vadovo civilinė atsakomybė, sudarius bendrovei žalingus sandorius ir netinkamai vykdžius pareigą organizuoti bendrovės apskaitą; teisės normas, kuriose reglamentuojamas ieškinio senaties terminas ir jo skaičiavimo tvarka; proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas.

Dėl atsakovo civilinės atsakomybės apimties už bendrovei padarytą žalą

35.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur žalos. Vis dėlto teismas sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos bendros kreditorių finansinių reikalavimų sumos ir priteisė ieškovei iš atsakovo tik 264 721,44 Eur žalos atlyginimo, bet ne 415 948,68 Eur. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos. Ieškovės teigimu, bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą neapribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje suma. Teisėjų kolegija sutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

36.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Akcentuotina, kad CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas CK 2.87 straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jeigu įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip. 

37.       CK 6.251 straipsnyje taip pat įtvirtintas vadinamasis visiško nuostolių atlyginimo principas ir jo taikymo išimtys. Pagal šio straipsnio 1 dalį padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, atsižvelgdamas į atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį ir jų tarpusavio santykius, gali sumažinti nuostolių atlyginimo dydį, jeigu dėl visiško nuostolių atlyginimo atsirastų nepriimtinų ir sunkių padarinių.

38.       Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens turtą, kuris liko patenkinus kreditorių reikalavimus ir apmokėjus bankroto proceso išlaidas, nemokumo administratorius perduoda juridinio asmens dalyviams vadovaudamasis konkretaus juridinio asmens teisinę formą reglamentuojančiu įstatymu.

39.       Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau šioje nutartyje aptartas teisės aktų nuostatas, pažymi, kad teisės aktuose nenustatyta visiško nuostolių atlyginimo principo išimčių sprendžiant dėl uždarosios akcinės bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, nepaisant to, ar vadovo civilinės atsakomybės klausimas sprendžiamas iki, ar po bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Tokių išimčių buvimo nepatvirtina taip pat ir teismų praktika. Pirmosios instancijos teismas, mažindamas priteistinos žalos sumą, suklydo, nes nepagrįstai vadovavosi CK nuostatomis, kuriose reglamentuotas actio Pauliana (Pauliano ieškinys) instituto taikymas, ir jį aiškinančia kasacinio teismo praktika. Be to, teismas, sumažinęs priteistinos žalos dydį iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos, neįvertino, kad bankroto byloje patirtos bankroto proceso išlaidos. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad kreditorių reikalavimai tenkinami iš juridinio asmens turto, kuris lieka padengus bankroto proceso išlaidas.

40.       Ieškovė teisingai nurodė, kad nagrinėjamos bylos kontekste bendrovės vadovo pareiga atlyginti bendrovei padarytą žalą neapribota bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumomis. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad priešingas aiškinimas lemtų, jog bendrovės vadovas, padaręs bendrovei daugiau žalos negu bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir (ar) bendrovės bankroto administravimo išlaidų suma, būtų iš dalies atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės vien dėl vėlesnio fakto – bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Tai prieštarautų tiek bendrajam teisingumo principui (CK 1.5 straipsnis), tiek pirmiau šioje nutartyje nurodytam visiško nuostolių atlyginimo principui (CK 6.251 straipsnis). Dėl to pagal bendrą taisyklę bankrutuojančios bendrovės administratorius, kuriam įstatymo nurodyta ginti ne tik kreditorių, bet taip pat ir pačios bankrutuojančios bendrovės teises ir interesus, gali pareikšti reikalavimą bendrovės vadovui dėl žalos atlyginimo, didesnį už teismo patvirtintą bendrovės kreditorių finansinių reikalavimų bankroto byloje ir bendrovės bankroto administravimo išlaidų sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-548-969/2018 31 punktas).

41.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad aplinkybė, jog žalos dydis viršija ieškovės bankroto byloje patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sumą, taip pat tai, kad BUAB „Girista“ akcininkas yra M. L., dėl kurio veiksmų ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovo civilinės atsakomybės apimties už ieškovei padarytą žalą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos.

Dėl VMI patikrinimo akto ir jo pagrindu priimto VMI sprendimo vertinimo

42.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad į bylą pateikti VMI mokestinio tyrimo dokumentai yra oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią, todėl atsakovas turėjo pareigą paneigti VMI dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmiau nurodytomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad jos nepagrįstos. Anot atsakovo, VMI dokumentuose užfiksuota informacija nelaikytina oficialiuoju įrodymu. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių. 

43.       Pagal CPK 197 straipsnio 1 dalį rašytiniai įrodymai – tai dokumentai, dalykinio ir asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai skirstomi į oficialius ir privačius. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams. 

44.       Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad rašytinis įrodymas gali būti pripažintas oficialiuoju tik esant šioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama įrodinėjimo dalyką sudarančioms aplinkybėms nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-243-943/2021 26 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

45.       Oficialiųjų rašytinių įrodymų didesnė įrodomoji galia siejama su valstybės ir savivaldybės institucijos kompetencija nustatyti tam tikras aplinkybes ir įforminti jų nustatymą reikalaujamos formos dokumente. Oficialusis rašytinis įrodymas yra viena iš įrodinėjimo priemonių. Šios įrodinėjimo priemonės statusas negali būti aiškinamas atsietai nuo bendrosios įrodymų sąvokos (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Tam, kad valstybės ir savivaldybių institucijos išduotame dokumente esanti informacija būtų vertinama kaip oficialusis rašytinis įrodymas, ji pirmiausia turi atitikti įrodymo sampratą, t. y. dokumente turi būti užfiksuoti su byla susiję faktiniai duomenys. Dėl šios priežasties ne bet kuri valstybės ar savivaldybės institucijos išduotame dokumente užfiksuota informacija gali būti laikoma oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Atsakovas teisingai nurodė, kad oficialiojo rašytinio įrodymo savybė priskirtina tik tai informacijai, kurioje konstatuojamos institucijos nustatytos faktinės aplinkybės. Valstybės ar savivaldybės institucijos atliekamas teisinių santykių kvalifikavimas ir nurodomos teisinio pobūdžio išvados išreiškia tik institucijos nuomonę, kuri nėra faktinių duomenų nurodymas ir todėl neatitinka įrodymo statuso, juolab kad ši nuomonė nėra privaloma teismui, kuris nustatytoms faktinėms aplinkybėms savarankiškai pritaiko teisės normą ir kvalifikuoja teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2013). 

46.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino VMI patikrinimo aktą ir jo pagrindu priimtą VMI sprendimą, kuriuose užfiksuoti su ieškovės mokestine veikla ir su nagrinėjama byla susiję faktiniai duomenys, oficialiaisiais rašytiniais įrodymais tiek, kiek pagal VMI kompetenciją konstatuotos tam tikros su byloje nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės.

47.       Nepaisant to, kad atsakovas teisingai nurodė, kad VMI priimti dokumentai sukelia pasekmes tik ieškovei mokestine prasme ir VMI sprendime nurodyti privalomojo pobūdžio nurodymai privalomi tik ieškovei, vis dėto tai nereiškia, jog dėl to VMI dokumentai tiek, kiek juose nustatyti faktiniai duomenys apie atsakovo valdytos bendrovės mokestinio patikrinimo metu nustatytus pažeidimus, nelaikytini oficialiaisiais rašytiniais įrodymais.

48.       Kita vertus, atsakovas teisingai nurodė, kad nepaisant to, ar teismas rašytinį įrodymą pripažino oficialiuoju ar ne, tai nekeičia teismo pareigos šį įrodymą vertinti pagal bendrąsias įrodymų vertinimą reglamentuojančias taisykles bei jas aiškinančią kasacinio teismo praktiką. Oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytos aplinkybės nėra laikomos prejudiciniais faktais (CPK 279 straipsnio 4 dalis, 182 straipsnio 2 ir 3 punktai), kurie negali būti ginčijami. Oficialaus rašytinio įrodymo įrodomoji galia neabsoliuti. Jame užfiksuoti duomenys apie su ginčo nagrinėjimu susijusias aplinkybes gali būti paneigti. Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad atsakovas, teigdamas, jog VMI dokumentuose esanti informacija neteisinga, turėjo pareigą paneigti oficialiajame rašytiniame įrodyme nurodytas aplinkybes. Atsakovas šios pareigos neįvykdė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, dėl kurių būtų pagrindas daryti išvadą, jog VMI dokumentuose nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės.

49.       Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad teismas neįvertino, jog atsakovas objektyviai negalėjo pateikti įrodymų, paneigiančių VMI dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes, ir atsakovui pritaikė contra spoliatorem (prieš pažeidėją) prezumpciją. Nepaisant to, kad atsakovas teisingai nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, kad ne atsakovas, bet vėlesni bendrovės vadovai neperdavė administratoriui ieškovės dokumentų (civilinė byla Nr. 2A-706-553/2021), tai nėra pagrindas daryti išvados, jog atsakovas objektyviai negalėjo pateikti įrodymų, paneigiančių VMI dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes. Priešingai, iš į bylą pateiktų įrodymų akivaizdu, kad atsakovas turėjo visas galimybes paneigti VMI dokumentuose nurodytas aplinkybes, bet to nepadarė. Nagrinėjamojoje byloje nėra ginčo, kad atsakovas G. M. nuo 2011 m. sausio 19 d. iki 2013 m. liepos 31 d. buvo ieškovės vadovu. Iš VMI patikrinimo akto turinio nustatyta, kad VMI atsakovo vadovavimo ieškovei metu atliko BUAB „Girista“ mokestinį tyrimą už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. VMI 2012 m. gruodžio 12 d., t. y. tuomet, kai atsakovas dar buvo ieškovės vadovas, įteikė atsakovui 2012 m. gruodžio 7 d. pranešimą apie atliktą mokestinį tyrimą. Pranešime esantis atsakovo parašas patvirtina, kad jis 2012 m. gruodžio 12 d. gavo VMI pranešimą ir susipažino su jo turiniu. Pranešime nurodyta, kad VMI, išanalizavusi BUAB „Girista“ sandorius su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“, nustatė mokesčių vengimo požymių. Be to, VMI atsakovo vadovavimo bendrovei metu siuntė jai raštus su nurodymais atvykti atsakovui į VMI ir pateikti informaciją apie ieškovės sandorių su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ aplinkybes. Taigi, atsakovas, dar būdamas ieškovės vadovu ir turėdamas visus jos dokumentus, žinojo apie VMI atliktą mokestinį tyrimą, taip pat tai, kad VMI, išanalizavusi BUAB „Girista“ sandorius su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“, nustatė mokesčių vengimo požymių, todėl galėjo pasirūpinti gauti duomenis, paneigiančius VMI nustatytas aplinkybes, ir pateikti juos VMI arba teismui. Vis dėlto, atsakovas nepateikė tokių duomenų. 

50.       Atsakovas taip pat nepagrįstai teigia, kad VMI dokumentuose nurodytas faktines aplinkybes paneigia nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą. Pirmosios instancijos teismas ir ieškovė teisingai pažymėjo, kad iš Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 20 d. nutarimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo turinio matyti, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas ne dėl to, kad buvo gauti visi reikalingi duomenys ir jų visuma sudarė pagrindą daryti išvadą, jog nepadaryta nusikalstama veika. Priešingai, ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl to, kad jo metu, išnaudojus visas procesines galimybes, negauti UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ apskaitos dokumentai. UAB ,,Litrecas“ perleista ir jos dokumentai perduoti Latvijos Respublikos pilietei S. T., kuri šaukiama apklausai neatvyko į teisėsaugos institucijas. UAB ,,Sabvit“ dokumentai dingo iš bankroto administratoriaus biuro. UAB ,,MBH“ vadovu paskirtas Kinijos Liaudies Respublikos pilietis. Dėl to ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo galimybės nustatyti, įvyko ginčo sandoriai ar ne. Be to, nutarime akcentuota, kad VMI, atlikusi mokestinį tyrimą, skyrė ieškovei baudą, kuri gali prilygti kriminalinei bausmei. Taigi, priešingai negu teigia atsakovas, Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 20 d. nutarime nepaneigtos VMI konstatuotos su nagrinėjamu ginču susijusios faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad civiliniame procese, lyginant su baudžiamuoju, įrodinėjimas turi savo specifiką – nereikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad tik tai, jog ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nereiškia, kad atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė. 

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir priteistinos žalos dydžio

51.       Iš atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą turinio nustatyta, kad atsakovas kelia klausimus dėl įrodymų pakankamumo ir vertinimo bei priteistinos žalos dydžio. Atsakovo teigimu, ieškovė neįrodė žalos. Dėl to teisėjų kolegija toliau šioje nutartyje pasisakys atskirai dėl kiekvieno ginčo sandorio ir atsakovo, kaip buvusio vadovo, pareigos tinkamai organizuoti finansinę apskaitą.

52.       Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad bankroto administratorius, ieškovės vardu reikšdamas ieškinį, turėjo teisę pasirinkti pažeistų teisių gynimo būdą – ginčyti sandorius reiškiant ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais arba reikšti ieškinį atsakovui, kaip buvusiam ieškovės vadovui, dėl žalos atlyginimo ir įrodinėti, kad atsakovas netinkamai vykdė pareigą organizuoti bendrovės apskaitą ir sudarė ieškovei žalingus sandorius. Ieškovė nagrinėjamojoje byloje pasirinko galimą jos pažeistų teisių gynimo būdą. Dėl to, priešingai negu teigia atsakovas, tik aplinkybė, kad ieškovė neginčijo su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ sudarytų sandorių, t. y. neprašė pripažinti jų negaliojančiais, savaime nereiškia, jog ieškinys nepagrįstas ir sandoriai su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“, UAB ,,MBH“ vyko būtent taip, kaip nurodyta ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Be to, administratorius gali pasirinkti kam reikšti ieškinį ir kokiu pagrindu. Tik tai, kad ieškovės bankrotas pripažintas tyčiniu ne dėl atsakovo, bet dėl kitų asmenų veiksmų, nereiškia, kad administratorius negali pareikšti ieškinio atsakovui dėl žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino įrodymus, atsižvelgdamas į ieškinio reikalavimą ir faktinį pagrindą. Teismas teisingai pažymėjo, kad nepaisant to, jog ieškovės prašymas pripažinti jos bankrotą tyčiniu buvo grindžiamas, be kita ko, mokestinio tyrimo dokumentais, vis dėlto tokios aplinkybės pirmiau nurodytoje byloje vertintos ne siekiant nustatyti bendrovei sukeltą žalą, bet kitais aspektais. Nagrinėjamos bylos ir bylos dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu dalykai skirtingi.

53.       Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl bendrovės vadovo pareigų, yra išaiškinęs, kad vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama bendrovė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad jo valdoma bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Vadovą ir jo vadovaujamą bendrovę sieja fiduciariniai (pasitikėjimo) santykiai, nuo pat tapimo bendrovės vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai. Ar vadovas konkrečiu atveju šią pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Vadovo rūpestingumo pareiga visų pirma nustato teisėto elgesio reikalavimą, kad paties vadovo elgesys nepažeistų imperatyviųjų teisės normų. Be to, vadovas privalo prižiūrėti, kad ir įmonės veikla būtų teisėta: vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų. Jis neturi galimybės pasirinkti kitokio, negu įstatyme nustatyta, elgesio modelio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-89-421/2022 26–28 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).

54.       Bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Bendrovės vadovo pareiga rūpintis jo vadovaujamos bendrovės finansine atskaitomybe taip pat nustatyta ginčo metu galiojusiame BAĮ 21 straipsnyje. Jame taip pat įtvirtinta bendrovės vadovo atsakomybė už bendrovės apskaitos organizavimą bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą pagal įstatyme nustatytus reikalavimus. Taigi, šių įstatymų pažeidimas yra neteisėtas veiksmas, už kurį vadovui taikoma civilinė atsakomybė. 

55.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Civiliniame procese nereikalaujama nustatyti objektyviąją tiesą, t. y. teismo įsitikinimas dėl faktinių aplinkybių, sudarančių bylos nagrinėjimo (ginčo) dalyką, egzistavimo ar neegzistavimo neturi būti absoliutus. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių buvimo. Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

56.       Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė priežasčių ir pagrindų, dėl kurių reikėtų bylos įrodymus dėl 37 290,42 Eur žalos atlyginimo (VMI paskaičiuotos baudos ir delspinigių) įvertinti kitaip negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad iš įrodymų viseto darytina išvada, jog atsakovas nepaneigė VMI patikrinimo akte ir VMI sprendime nustatytų faktinių aplinkybių. Iš patikrinimo akto turinio matyti, kad atsakovui būnant BUAB „Girista“ vadovu, bendrovė sudarydavo iš esmės fiktyvius sandorius su UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“, t. y. nurodytos bendrovės išrašydavo ieškovei sąskaitas už iš tikrųjų neparduotas prekes. Sąskaitose nurodytos prekės iš tikrųjų nebuvo perduodamos ieškovei ir atitinkamai ieškovė iš tikrųjų jų nepriimdavo. Taigi iš tikrųjų pirkimo–pardavimo sandoriai neįvyko. Nepaisant to, nustatyta, kad ieškovė už neva įsigytas prekes sumokėdavo pirmiau nurodytoms bendrovėms pinigus. Taigi, atsakovas pažeidė ne tik CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas veikti sąžiningai ir protingai, bet taip pat ir imperatyviąsias mokesčių įstatymų normas, pažeidė pareigą rūpintis bendrovės finansine atskaitomybe (BAĮ 21 straipsnis). Dėl to pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos – 37 290,42 Eur VMI paskaičiuotos baudos ir delspinigių – atsiradimą, ir pagrįstai priteisė iš atsakovo 37 290,42 Eur žalos.

57.       Atsakovas nepagrįstai teigia, kad teismas turėjo skaičiuoti ir vertinti suminę sandorių naudą, jų įtaką juridiniam asmeniui, vertinti sandorius visame juridinio asmens vykdomos veiklos kontekste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi VMI patikrinimo akte nustatytos faktinėmis aplinkybėmis, vertino įrodymus, susijusius su fiktyvių sandorių sudarymo aplinkybėmis. Byloje nėra jokių įrodymų, paneigiančių fiktyvių sandorių sudarymo faktą. Taigi, byloje konstatavus, kad ginčo sandoriai fiktyvūs ir ieškovė sumokėjo UAB ,,Litrecas“, UAB ,,Sabvit“ ir UAB ,,MBH“ už iš tikrųjų nenupirktas prekes, akivaizdu, jog ginčo sandoriai bendrovei žalingi. Jais bendrovei padaryta žalos. Byloje nustatyti fiktyvūs sandoriai negali būti laikomi bendrovei ekonomiškai naudingi, taip pat negali būti laikomi veikimu geriausiais įmonės interesais. Jie akivaizdžiai neatitinka protingo sprendimo požymių. Atsakovo veiksmai akivaizdžiai neteisėti. Jis, sudarydamas sandorius, iš anksto žinojo, kad ieškovei daroma žala. Dėl to nėra jokio pagrindo skaičiuoti ir vertinti suminę sandorių naudą ar vertinti sandorius visame juridinio asmens vykdomos veiklos kontekste.

58.       Iš patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių apie ieškovės sandorius su UAB ,,Litrecas“ nustatyta, kad UAB ,,Litrecas“ 2011 m. rugsėjo 21 ir 27 d., spalio 27 d., lapkričio 29 d. ir 2012 m. sausio 19 d. išrašė ieškovei penkias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma su PVM 503 360 Lt (145 783,13 Eur). Jose nurodyta, kad UAB ,,Litrecas“ pardavė ieškovei: automobilį „Mercedes Benz 1622“; sauso prastūmimo įrenginį „Ditch Witch“; vamzdžių pramušimo įrenginį „M-200“; naudotus plieninius vamzdžius ir traktorių „T-130“. Be to, UAB ,,Litrecas“ 2012 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d. ir birželio 30 d. išrašė ieškovei dar penkias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma su PVM 238 846,80 Lt (69 174,81 Eur). Jose nurodyta, kad UAB ,,Litrecas“ atliko statybos darbus. Ieškovė pagal pirmiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras sumokėjo UAB ,,Litrecas“ 196 653,74 Eur (679 006,04 Lt), skolos likutis – 18 304,21 Eur.

59.       VMI nustatė, kad: ieškovė neeksploatavo vamzdžių pramušimo įrenginio „M-200“; Traktorių, savaeigių ir žemės ūkio mašinų ir jų priekabų registro duomenimis, ieškovės vardu neįregistruotas traktorius „T-130“; valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ duomenimis, ieškovės vardu neįregistruotas automobilis „Mercedes Benz 1622“. UAB ,,Litrecas“ apskaitė, kad visas ieškovei parduotas prekes įsigijo iš UAB „GF&C“. Teisėjų kolegija, nekartodama patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių visumos darytina išvada, jog UAB ,,Litrecas“ iš tikrųjų neįsigijo ginčo prekių iš UAB „GF&C“. Kitaip tariant, UAB ,,Litrecas“ iš tikrųjų neturėjo 2011 m. rugsėjo 21 ir 27 d., spalio 27 d., lapkričio 29 d. ir 2012 m. sausio 19 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytų prekių. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, įvertinus tai, jog UAB ,,Litrecas“ iš tikrųjų neįsigijo ginčo prekių iš UAB „GF&C“, jų neturėjo, todėl negalėjo jų parduoti ieškovei. 

60.       Vis dėlto priešingai negu konstatavo pirmosios instancijos teismas, iš patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių viseto negalima daryti išvados, kad UAB ,,Litrecas“ iš tikrųjų neatliko 2012 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d. ir birželio 30 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų, kurių bendra suma su PVM 238 846,80 Lt (69 174,81 Eur). Į bylą pateikti keturiolika 2012 m. balandžio, gegužės ir birželio mėn. atliktų darbų aktų. Ieškovė pasirašė visus nurodytus aktus, patvirtino, kad priėmė visus 2012 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d. ir birželio 30 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytus darbus, kurių bendra suma su PVM 69 174,81 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad tik ieškovės nurodytų aplinkybių, kad darbų atlikimo metu UAB ,,Litrecas“ dirbo keturi darbuotojai, todėl jie negalėjo atlikti visų darbų, byloje nesant jokių įrodymų apie darbų neatlikimo faktą, nepakanka 2012 m. balandžio 30 d., gegužės 31 d. ir birželio 30 d. PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų neatlikimo faktui konstatuoti. Ieškovė, teigdama, kad UAB ,,Litrecas“ iš tikrųjų neatliko pirmiau nurodytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytų darbų, turėjo pareigą tai įrodyti. Ieškovė šios savo pareigos neįvykdė. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 69 174,81 Eur žalos atlyginimo.

61.       Be to, atsakovas teisingai nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė būtų sumokėjusi UAB ,,Litrecas“ skolos likutį – 18 304,21 Eur. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad visų UAB ,,Litrecas“ išrašytų sąskaitų (tiek už prekes, tiek už darbus) bendra suma su PVM – 742 206,80 Lt (503 360 Lt + 238 846,80 Lt = 742 206,80 Lt) (214 957,95 Eur). Patikrinimo akte nurodyta ir iš į bylą pateiktų mokėjimo dokumentų nustatyta, kad ieškovė iš 742 206,80 Lt sumos sumokėjo UAB ,,Litrecas“ 679 006,04 Lt (196 653,74 Eur), skolos likutis – 63 200,76 Lt (18 304,21 Eur) (742 206,80 Lt – 679 006,04 Lt = 63 200,76 Lt). Ieškovė, atlikdama mokėjimus, mokėjimo dokumentų paskirtyse nenurodė kurią konkrečiai PVM sąskaitą faktūrą apmoka. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, jog ieškovė, 2012 m. gegužės ir birželio mėn. atlikusi UAB ,,Litrecas“ mokėjimus, atsiskaitė būtent už prekes, bet ne už statybos darbus. Ieškovė, teigdama, kad sumokėjo UAB ,,Litrecas“ likusią sumos dalį už prekes pagal pirmiau šioje nutartyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras, turėjo pareigą tai įrodyti. Ieškovė šios savo pareigos neįvykdė, t. y. neįrodė 18 304,21 Eur sumokėjimo UAB ,,Litrecas“ fakto. Tik tai, kad byloje nėra duomenų apie UAB ,,Litrecas“ pretenzijas ieškovei dėl 18 304,21 Eur skolos sumokėjimo, nėra pagrindas daryti išvados, kad ieškovė pirmiau nurodytą 18 304,21 Eur yra sumokėjusi ir yra pagrindas priteisti iš atsakovo 18 304,21 Eur žalos. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovo 18 304,21 Eur žalos atlyginimo už UAB ,,Litrecas“ 2011 m. rugsėjo 21 ir 27 d., spalio 27 d., lapkričio 29 d. ir 2012 m. sausio 19 d. penkiose PVM sąskaitose faktūrose nurodytas prekes.

62.       Ieškovė taip pat nurodė, kad UAB „Litrecas“ nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. neatlygintinai naudojosi ieškovės sandėliavimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad ieškovė nuomojo nurodytas patalpas iš kitos bendrovės – UAB „Naujasodžio agrofirma“ už 2 630,90 Lt / mėn., o nuo 2012 m. vasario 1 d. – už 2 704,37 Lt / mėn., taip pat mokėjo už patalpose suvartotą elektros energiją ir vandenį. Iš ieškovės pateikto žalos sumos paskaičiavimo nustatyta, kad ieškovė už nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. patalpų nuomą ir suvartotą elektros energiją bei vandenį sumokėjo 28 238,55 Eur, bet prašo priteisti iš atsakovo 8 178,45 Eur žalos. Iš VMI patikrinimo akto nustatyta, kad UAB „Litrecas“ direktorius D. P. 2012 m. liepos 19 d. paaiškinime nurodė, jog: „UAB „Litrecas“ nemokamai naudojasi ieškovės sandėliavimo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), kuriose saugoma UAB „Litrecas“ įranga (kompresorius ir vamzdžių pramušimo įrenginys) ir statybinės medžiagos“. Iš byloje esančių duomenų viseto, įvertinus ieškovės prašomos priteisti žalos dydį, darytina išvada, kad ieškovė taip pat naudojosi pirmiau nurodytomis sandėliavimo patalpomis. Tik aplinkybė, kad ieškovė leido naudotis UAB ,,Litrecas“ sandėliavimo patalpų dalimi, nėra pagrindas daryti vienareikšmės išvados, jog toks leidimas naudotis patalpų dalimi yra ieškovei ekonomiškai nenaudingas sandori ir todėl atsakovas turi pareigą atlyginti žalą. Be to, iš byloje esančių įrodymų neaiškus konkretus UAB „Litrecas“ naudojimosi patalpomis laikotarpis. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, daro išvadą, kad byloje nepakanka įrodymų konstatuoti, jog atsakovas sudarė ieškovei ekonomiškai nenaudingą sandorį. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas savo veiksmais padarė iškovei 8 178,45 Eur žalos.

63.       Iš patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių apie ieškovės sandorius su UAB ,,Sabvit“ nustatyta, kad UAB ,,Sabvit“ 2011 m. sausio 6 d., gegužės 26 d., birželio 30 d., liepos 14, 27 ir 29 d., taip pat rugpjūčio 25 d. išrašė ieškovei septynias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma su PVM 233 626,80 Lt (67 663 Eur). Jose nurodyta, kad UAB ,,Sabvit“ pardavė ieškovei: automobilį „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); du traktorius „T-130“; vandentiekio komplektą; hidraulinį kraną; vibroplokštę ir naudotus vamzdžius. Patikrinimo metu nustatyta, kad automobilis „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iki 2011 m. kovo 3 d. įregistruotas atsakovo vardu. Pagal VMI pateiktas sutartis, atsakovas pardavė automobilį UAB „AD Vivum“, UAB „AD Vivum“ – UAB „Arovana service“, UAB „Arovana service“ – UAB ,,Sabvit“, UAB ,,Sabvit“ – ieškovei. Automobilis „Mercedes Benz“ UAB ,,Sabvit“ 2011 metų apskaitos dokumentuose neapskaitytas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė priežasčių ir pagrindų, dėl kurių reikėtų bylos įrodymus dėl 67 663 Eur žalos atlyginimo įvertinti kitaip negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, nekartodama patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių visumos darytina išvada, jog: UAB „Arovana service“ iš tikrųjų neįsigijo automobilio „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) iš UAB „AD Vivum“, todėl negalėjo jo parduoti UAB ,,Sabvit“, o pastaroji atitinkamai negalėjo jo parduoti ieškovei, nes jo neturėjo; UAB ,,Sabvit“ iš tikrųjų neturėjo ginčo sąskaitose nurodytų dviejų traktorių „T-130“, vandentiekio komplekto, hidraulinio krano, vibroplokštės ir naudotų vamzdžių, todėl negalėjo jų parduoti ieškovei. Kitaip tariant, UAB ,,Sabvit“ iš tikrųjų nepardavė ieškovei prekių už 67 663 Eur. Nepaisant to, ieškovė pagal pirmiau šioje nutartyje nurodytas sąskaitas sumokėjo UAB ,,Sabvit“ 67 663 Eur. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmai padarė ieškovei 67 663 Eur žalos.

64.       Iš patikrinimo akte nurodytų faktinių aplinkybių apie ieškovės sandorius su UAB „MBH“ nustatyta, kad UAB „MBH“ 2011 m. birželio 27 d., liepos 26 d., rugpjūčio 31 d. ir 2012 m. vasario 8 d. išrašė ieškovei keturias PVM sąskaitas faktūras, kurių bendra suma su PVM 375 100 Lt (108 636,47 Eur). Jose nurodyta, kad UAB „MBH“ pardavė ieškovei pirmiau nurodytose sąskaitose nurodytas prekes: automobilį „VW MAN“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); hidrostotelę; kirstuką „Bosch“; du perforatorius „Kango“; plaktuką; vibroplokštę „Honda“; vibropjūklą; vibroplokštę; suktuvą; suktuvą „Makita“; antgalį „Hilti“; bokštelį „DIY“; el. vandens siurblį; el. variklį; grąžtą karūną; gręžtuvą „Dewalt“; kirstuką „Hitachi“; kirstuką „Kango“; krūmapjovę; niveliavimo liniuotę; signalizaciją; vamzdžių sreigtuvą; šildytuvą; šlifavimo mašiną „Makita“; vibracinį šlifuoklį; apsaugos būdelę; du statybinius vagonėlius; vagonėlį su kondicionieriumi; metalinį sandėlį; du jūrinius konteinerius; traktorių „Zeppelin“; 106 t naudoto metalinio vamzdžio. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė iš tikrųjų nusipirko iš UAB „MBH“ automobilį „VW MAN“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) pagal 2011 m. birželio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą serija MBH Nr. 007. Joje nurodyta, kad automobilio vertė be PVM – 49 000 Lt, su PVM – 59 290 Lt. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje nenustatė priežasčių ir pagrindų, dėl kurių reikėtų bylos įrodymus dėl sandorių su UAB „MBH“ įvertinti kitaip negu tai padarė pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija, nekartodama patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad iš patikrinimo akte nustatytų faktinių aplinkybių viseto darytina išvada, jog UAB „MBH“ pagal pirmiau nurodytas sąskaitas iš tikrųjų nepardavė ieškovei kitų prekių (išskyrus automobilį „VW MAN“), kurių bendra vertė su PVM – 315 810 Lt (91 464,89 Eur) (375 100 Lt – 59 290 Lt = 315 810 Lt). Nepaisant to, ieškovė prašė priteisi iš atsakovo tik 87 858,87 Eur. Iš ieškinio turinio nustatyta, kad ieškovė padarė aritmetinę klaidą, t. y. prie automobilio „VW-MAN“ vertės su PVM dar kartą pridėjo PVM: 59 290 Lt + 21 proc. = 71 740,90 Lt, todėl teigė, kad ieškovė iš tikrųjų neįsigijo iš UAB „MBH“ prekių už 87 858,87 Eur (375 100 Lt – 71 740,90 Lt = 303 359,10 Lt (87 858,87 Eur)), bet ne už 91 464,89 Eur. Byloje nėra ginčo, kad ieškovė iš 91 464,89 Eur sumos sumokėjo UAB „MBH“ 47 850,27 Eur (165 217,40 Lt). Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmai padarė ieškovei 47 850,27 Eur žalos.

65.       Teisėjų kolegija sutinka su atsakovu, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog ieškovė būtų sumokėjusi UAB „MBH“ likusią sumą – 43 614,62 Eur (91 464,89 Eur – 47 850,27 Eur = 43 614,62 Eur). Ieškovė, teigdama, kad sumokėjo UAB „MBH“ likusią sumos dalį pagal pirmiau šioje nutartyje nurodytas PVM sąskaitas faktūras, turėjo pareigą tai įrodyti. Ieškovė šios savo pareigos neįvykdė, t. y. neįrodė 43 614,62 Eur perdavimo UAB „MBH“ fakto. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybių ir joje esančių įrodymų visumą, konstatuoja, kad tik tai, jog byloje nėra duomenų apie UAB „MBH“ pretenzijas ieškovei dėl 43 614,62 Eur skolos sumokėjimo, nėra pagrindas daryti išvados, kad ieškovė sumokėjo UAB „MBH“ likusią 43 614,62 Eur kainos dalį ir yra pagrindas priteisti iš atsakovo 43 614,62 Eur, kaip žalos atlyginimą. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas, sudarydamas sandorius su UAB „MBH“, savo veiksmais padarė ieškovei 43 614,62 Eur žalos.

66.       Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, daro išvadą, kad ieškovė įrodė, jog atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 280 282,61 Eur žalos (37 290,42 Eur + 127 478,92 Eur + 67 663 Eur + 47 850,27 Eur = 280 282,61 Eur), bet ne 415 948,68 Eur žalos.

67.       Atsakovas nepagrįstai teigia, kad jam netaikytina civilinė atsakomybė, nes būtent paskutinis ieškovės vadovas, bet ne atsakovas, neperdavė administratoriui bendrovės dokumentų. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad ieškovė faktiniu ieškinio pagrindu priteisti iš atsakovo žalos atlyginimą nurodė tai, jog atsakovas sudarė bendrovei žalingus sandorius ir netinkamai vykdė pareigą organizuoti bendrovės apskaitą. Ieškovė kreipėsi į teismą ne dėl žalos atlyginimo privedus bendrovę prie bankroto tyčia ir negrindžia ieškinio sąmoningu bendrovės dokumentų neperdavimu. Dėl to tik aplinkybės, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2021 m. birželio 10 d. nutartyje dėl ieškovės bankroto pripažinimo tyčiniu konstatuota, jog atsakovas perdavė E. T. bendrovės dokumentus, o tyčinis bankrotas konstatuotas dėl E. T., J. K. ir M. L. veiksmų, nes jie sąmoningai neperdavė administratoriui bendrovės dokumentų (civilinė byla Nr. 2A-706-553/2021), nėra pagrindas atsisakyti atsakovui taikyti civilinę atsakomybę pagal CK 6.253 straipsnio 1 ir 4 dalis. Nagrinėjamojoje byloje nustatytos visos atsakovo atsakomybei kilti būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. 

Dėl ieškinio senaties terminą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, pareiškus reikalavimą dėl žalos atlyginimo

68.       Atsakovas nurodė, kad ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė apie ginčo sandorius sužinojo tik 2016 m. kovo 3 d., kuomet VMI pateikė bankroto administratoriui dokumentus apie atliktą mokestinį patikrinimą, todėl būtent nuo 2016 m. kovo 3 d. skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Ieškovė 2017 m. kovo 8 d. pateikė teismui ieškinį. Dėl to teismas konstatavo, kad ieškovė nepraleido senaties termino. Atsakovas apeliaciniame skunde su pirmiau nurodytomis teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad bankroto administratorius apie teisės pažeidimą turėjo ir galėjo sužinoti nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną – 2014 m. vasario 20 d. Dėl to, anot atsakovo, ieškovė praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo pareikšti. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

69.       Ieškinio senaties samprata pateikta CK 1.124 straipsnyje. Jame nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti, jeigu ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį ir jeigu teismas praleisto termino neatnaujina (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). 

70.       Pagal bendrąją ieškinio senaties termino pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

71.       Pagal kasacinio teismo išaiškinimus bankrutuojančios bendrovės administratoriaus reikalavimams dėl žalos atlyginimo taikomos bendrosios ieškinio senaties termino eigos pradžios skaičiavimo taisyklės (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Aplinkybė, kad administratorius, kaip bankrutuojančios bendrovės kreditorių ir pačios bendrovės interesus ginantis subjektas, ieškinį reiškia dėl bendrovės valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais bendrovei padarytos žalos atlyginimo, yra pagrindas ieškinio senaties terminą skaičiuoti būtent nuo to momento, kai apie tokią žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius. Atsakovas teisingai nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog bankrutuojančios bendrovės administratorius sužino apie jos valdymo organų narių bei dalyvių veiksmais bendrovei padarytą žalą ne anksčiau, negu įsiteisėja nutartis iškelti bendrovei bankroto bylą ir paskirti jos bankroto administratorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-421/2016 33 punktas). 

72.       Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatį reikia taikyti ne mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą, bet atsižvelgiant į aplinkybių visetą – šalių elgesį, jų aktyvumą, jų ginamos vertybės svarbą, lyginant ją su būtinybe remtis ieškinio senaties instituto normomis.

73.       Taigi, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tokio pobūdžio bylose ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kai apie žalą sužino ar turėjo sužinoti bankroto administratorius, o jo sužinojimas apie bendrovės sandorius siejamas su dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo diena. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad nutartis iškelti ieškovei bankroto bylą įsiteisėjo 2014 m. vasario 20 d. (civilinė byla Nr. B2-200-392/2022). Byloje nėra ginčo, kad ieškovės buvę valdymo organai neįvykdė pareigos perduoti administratoriui bendrovės dokumentų. Taigi, priešingai negu teigia atsakovas, administratorius nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną objektyviai negalėjo sužinoti apie ginčo sandorius ir galbūt ieškovei padarytą žalą. Vis dėlto pažymėtina, kad VMI 2014 m. vasario 17 d. priėmė sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Byloje nustatyta, kad VMI siuntė ieškovei raštus, prašydama atvykti į VMI ir pasirašytinai susipažinti su sprendimu. VMI, įvertinusi tai, kad pirmiau nurodytų jos raštų ieškovei nepavyko įteikti, 2014 m. kovo 20 d. viešai interneto svetainėje paskelbė pranešimą, kuriame nurodė, kad priimtas VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo bei pasiūlė ieškovei atvykti su juo susipažinti (MAĮ 164 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 5 dalis). Be to, atsakovas teisingai nurodė, kad nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną galiojusios Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo redakcijos 11 straipsnio 3 dalies 19 punkte buvo nustatyta, jog administratorius turi teisę gauti, be kita ko, iš VMI reikalingus duomenis apie jo administruojamos bankrutuojančios ar bankrutavusios bendrovės vykdytą ir vykdomą veiklą, buvusius ir esamus darbuotojus, turėtą ir turimą turtą ir pan., taip pat gauti bendrovės dokumentų, teiktų ataskaitų, informacijos, tikrinimo aktų ir pan. nuorašus.

74.       Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, daro išvadą, kad nepaisant to, jog administratorius tik 2015 m. lapkričio 25 d. gavo iš FNTT dalį ieškovės buhalterinės apskaitos dokumentų ir 2016 m. kovo 3 d. gavo iš VMI dokumentus apie atliktą mokestinį patikrinimą, ieškinio senaties termino eigos pradžia nagrinėjamojoje byloje sietina su momentu, kai VMI 2014 m. kovo 20 d. viešai interneto svetainėje paskelbė pranešimą, kuriame nurodė, kad priimtas VMI 2014 m. vasario 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administratorius 2014 m. kovo 20 d. sužinojo arba turėjo sužinoti apie ginčo sandorius ir galbūt ieškovei padarytą žalą. Ieškovė 2017 m. kovo 8 d. pateikė teismui ieškinį. Atsižvelgiant į aptartas bylos aplinkybes, konstatuotina, kad ieškovė nepraleido trejų metų ieškinio senaties termino ieškiniui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

75.       Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-133-823/2020 40 punktas). 

Dėl bylos procesinės baigties

76.       Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas: nepagrįstai sumažino priteistinos žalos sumą iki ieškovės bankroto byloje patvirtintos kreditorių finansinių reikalavimų sumos; pažeidė įrodymų pakankamumo taisyklę, todėl nepagrįstai konstatavo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė ieškovei 415 948,68 Eur, bet ne 280 282,61 Eur žalos.

77.       Dėl to apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, nurodant, kad ieškovei iš atsakovo priteisiamas 280 282,61 Eur žalos atlyginimas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose paskirstymo

78.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, kai apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. 

79.       Nagrinėjamojoje byloje ieškinys patenkintas iš dalies, todėl šalys įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, atlyginimą. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 478 611,84 Eur žalos atlyginimo. Ieškovės patenkintų reikalavimų suma – 280 282,61 Eur. Vadinasi, pagal priteisiamą sumą patenkinama iš viso 58,56 proc. ieškinio reikalavimų, atmetama – 41,44 proc. Taigi, ieškovė įgijo teisę į 58,56 proc., o atsakovas – į 41,44 proc. pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

80.       Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas pirmosios instancijos teisme būtų patyręs bylinėjimosi išlaidų. Teismas ginčijamame sprendime konstatavo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ieškovė patyrė 2 000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti, 435 Eur išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, ir 1 063,59 Eur vertimo išlaidų. Teismas netenkino ieškovės prašymo priteisti 435 Eur išlaidų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartimi laikinosios apsaugos priemonės panaikintos. Be to, teismas, įvertinęs tai, kad civilinė byla kitų atsakovų S. M. ir M. M. atžvilgiu nutraukta, konstatavo, kad ieškovė turi teisę prašyti priteisti iš atsakovo tik 354,53 Eur (1 063,59 Eur : 3 = 354,53 Eur) vertimo išlaidų. Šalys pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų neginčija, taip pat nekvestionuoja teismo nustatyto bylinėjimosi išlaidų dydžio. Dėl to, įvertinus advokato darbo ir laiko sąnaudas atstovaujant ieškovei, bylos sudėtingumą, ieškovei iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai – 1 378,81 Eur (2 000 Eur + 354,53 Eur = 2 354,53 Eur; 2 354,53 Eur x 58,56 proc. = 1 378,81 Eur) (CPK 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 punktai, 93 straipsnio 2, 5 dalys, 98 straipsnis). 

81.       Atsakovas nepateikė duomenų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

82.       Ieškovė pateikė teismui duomenų, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 2 042,48 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą. 

83.       Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). 

84.       Lietuvos statistikos departamento duomenimis, ieškovės patirtų 2 042,48 Eur bylinėjimosi išlaidų rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą dieną, t. y. 2022 m. liepos ir rugpjūčio mėn., galiojęs užpraėjusio ketvirčio (2022 metų pirmąjį ketvirtį) vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) buvo 1 729,90 Eur. Akcentuotina, kad advokatas, parengęs apeliacinį skundą, atstovavo ieškovei pirmosios instancijos teisme. Dėl to išlaidų, patirtų rengiant apeliacinį skundą, dydžio nustatymui taikytinas 1,7, bet ne 2,5 koeficientas. Taigi, ieškovės prašomos priteisti 2 042,48 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio – 5 037,90 Eur ((1 679,30 Eur x 1,7) + (1 679,30 Eur x 1,3) = 5 037,90 Eur). Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo turinį, tai, kad ieškovės prašomos priteisti apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija galiojusio maksimalaus rekomenduotino priteisti išlaidų dydžio, taip pat atsižvelgusi į advokato darbo ir laiko sąnaudas rengiant apeliacinį skundą ir atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą, konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti advokato pagalbos išlaidos yra pagrįsto ir protingo dydžio. Dėl to iš dalies patenkinus skundą, ieškovei iš atsakovo priteistina 2 042,48 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 98 straipsnis). 

85.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir padidinus iš atsakovo priteistinos žalos sumą, valstybei iš atsakovo priteistina 3 077 Eur žyminio mokesčio ir 8 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu pirmosios instancijos teisme.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 6 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Tenkinti ieškinį iš dalies. 

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Girista“ (juridinio asmens kodas 300595362) iš atsakovo G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 280 282,61 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt tūkstančių du šimtus aštuoniasdešimt du eurus 61 ct) žalos atlyginimo, 5 proc. metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. kovo 14 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 1 378,81 Eur (vieną tūkstantį tris šimtus septyniasdešimt aštuonis eurus 81 ct) bylinėjimosi išlaidų. 

Atmesti kitą ieškinio dalį.

Priteisti valstybei iš atsakovo G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 3 077 Eur (tris tūkstančius septyniasdešimt septynis eurus) žyminio mokesčio ir 8 Eur (aštuonis eurus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu“.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Girista“ (juridinio asmens kodas 300595362) iš atsakovo G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 042,48 Eur (du tūkstančius keturiasdešimt du eurus 48 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.