Civilinė byla Nr. 2A-326-881/2014

Teisminio proceso Nr. 2-04-3-02168-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija: 11.9.10.8.; 14.1.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio, Virginijaus Kairevičiaus ir Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-5111-808/2013 pagal ieškovo J. R. ieškinį atsakovui UAB „Priemiestis“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, trečiasis asmuo A. A..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

                                                          I. Ginčo esmė

Ieškovas J. R. patikslintu ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Darbo kodekso 235 straipsnio 9 punktą neteisėtu, grąžinti jį į darbą, priteisti iš atsakovo UAB „Priemiestis“ po 3 882,75 Lt vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio (93 186 Lt) už visą priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 5 846,75 Lt priedą prie darbo užmokesčio, 11 648,25 Lt nuostolių, 200 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų kopijų apmokėjimu, telefonu ir kelionėmis, 0,06 proc. delspinigių nuo laiku nesumokėto darbo užmokesčio ir priedo, 5 proc. palūkanų nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad pagal 2011 m. liepos 12 d. sudarytą neterminuotą darbo sutartį buvo priimtas dirbti į UAB „Priemiestis“ vadybininku 0,5 etato antraeilėms pareigoms. Vadybininko pareigos apėmė bendravimą su daugiabučių gyvenamųjų namų gyventojais, sutarčių sudarymą, informacijos apie bendrovę ir bendrijų steigimą platinimą daugiabučių namų gyventojams. Ieškovas su darbdaviu sutarė dėl 2 000 Lt atlyginimo ir priedo po 0,5 Lt už 1 kv. m. namo bendro ploto po jungtinės veiklos sutarties pasirašymo. Ieškovas dirbo su trečiuoju asmeniu A. A. Justiniškių ir Naujininkų mikrorajonuose. Ieškovo teigimu, tinkamai atlikus visas užduotis, darbdavys (atsakovas) nenorėjo mokėti aptarto darbo užmokesčio ir priedų, todėl jis kartu su trečiuoju asmeniu A. A. kreipėsi į darbdavį dėl nepilnai išmokėto atlyginimo, bet įsiskolinimas nebuvo padengtas. Darbdavys 2011 m. spalio 7 d. ieškovui ir trečiam asmeniui A. A. pasiūlė nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu, tačiau pastariesiems nesutikus, jie toliau vykdė jiems pavestas užduotis Naujininkų mikrorajone. 2011 m. lapkričio mėnesį ieškovui buvo išmokėtas darbo užmokestis – 36 Lt, ir paaiškinta, kad tai atlyginimas už dvi darbo dienas, o trečias asmuo A. A. gavo pilną atlyginimą už visą mėnesį. Ieškovas kreipėsi į VSDFV ir sužinojo, kad nuo 2011 m. lapkričio 23 d. yra atleistas, o vėliau atvykęs gauti išeitinę išmoką, sužinojo, jog yra atleistas už pravaikštas. Darbdavys darbo sutartimi įsipareigojo ieškovui mokėti po 400 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį. Su darbdaviu taip pat buvo sutarta, kad ieškovas ir trečias asmuo A. A. gaus po 2 000 Lt dydžio darbo užmokestį ir tuo tikslu pagal su A. A. sudarytą darbo sutartį, darbdavys įsipareigojo jam mokėti didesnį atlyginimą, t.y. 2 232 Lt ir 150 proc. priedą, nes trečias asmuo turėjo dalį gauto darbo užmokesčio pervesti į ieškovo sąskaitą. Nesąžiningas darbdavys nemokėjo pilno atlyginimo trečiam asmeniui, dėl ko jis nedarė pervedimų į ieškovo sąskaitą. Atsakovas neteisėtai atleido ieškovą iš pareigų, todėl ieškovas prašė priteisti visas ieškinyje nurodytas sumas.

Atsakovas UAB „Priemiestis“ su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad reikalavimas sumokėti       5 846,75 Lt priedą yra nepagrįstas, nes ieškovui pagal sudarytą darbo sutartį priedai nepriklauso. Atsakovas kas mėnesį mokėjo ieškovui šalių pagal darbo sutartį sulygtą 400 Lt dydžio atlyginimą, todėl ieškovas neturi pagrindo reikalauti priteisti 3 882,75 Lt vidutinį darbo užmokestį. Ieškovas UAB „Priemiestis“ dirbo nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. lapkričio 23 d.. Atsakovas per šį laiką pilnai bei laiku mokėjo ieškovui darbo užmokestį ir laikydamasis DK 141 straipsnio reikalavimų pilnai atsiskaitė su ieškovu jo atleidimo iš darbo dieną. Darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – nebuvimą darbe, t. y. 2011 m. spalio 5 d. – 2011 m. spalio 19 d., kai ieškovui buvo žymimos pravaikštos, J. R. nebuvo darbe, apie savo buvimo vietą ir nebuvimo darbe priežastis ieškovas nepranešė nei bendrovės administracijai, nei bendrovės vadovui. Ieškovas be pateisinamos priežasties darbe nebuvo 15 dienų, todėl toks jo elgesys įvertintas kaip šiurkštus darbo drausmės pažeidimas. Ieškovo reikalavimas priteisti neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes neįrodyta atsakovo kaltė, žalos atsiradimo priežastys, pats žalos buvimo faktas, nepagrįstas jos dydis. UAB „Priemiestis“ niekada ir jokiais susitarimais nebuvo tarpusavyje siejami ieškovo ir A. A. darbo užmokesčiai. Trečias asmuo A. A. nereiškia jokių pretenzijų atsakovui UAB „Priemiestis“.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

            Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį apie tai iš anksto neįspėjęs darbuotojo, kai darbuotojas vieną kartą šiurkščiai pažeidžia darbo pareigas. DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtinta, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) laikomas šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu. Pagal CPK 178 straipsnį įrodinėjimo našta dėl darbuotojo neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka atsakovui, o dėl neatvykimo į darbą priežasčių ir jų svarbos – tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3- 657/2005).

Teisme, ieškovas nesutikdamas su pravaikšta nurodė, kad Vadybininko darbo funkcijos nėra tiksliai nurodytos darbo sutartyje ir nenumatyta konkreti darbo vieta ofise. Tvirtino, kad su R. R. buvo žodžiu susitarta dirbti pagal vadybininko veiksmų planą, o jo darbo vieta yra ieškovo gyvenamoji vieta. Ieškovo manymu, jis namuose dirbo atsakovo leidimu ir todėl kas trečią dieną R. R. arba T. M. skambindavo atsakovo išduotu telefonu, o esant reikalui kartu su A. A. atvažiuodavo į ofisą. Ieškovo įsitikinimu, visus darbo sutartyje ir vadybininko veiksmų plane numatytus darbus jis atliko laiku ir tinkamai. Tačiau teismas pažymėjo, kad ieškovo nurodyti dokumentas „vadybininko veiksmu planas“ yra surašytas paties ieškovo iniciatyva (tą patvirtino ir pats ieškovas) ir jis nėra oficialiai patvirtintas ir pripažintas atsakovo.

Ieškovas taip pat teigė, kad jam nepagrįstai pažymėtos pravaikštos nuo 2011 m. spalio 5 d. iki darbo sutarties nutraukimo, nes jis su trečiuoju asmeniu A. A. kiekvieną darbo dieną dirbo objektuose, į kuriuos vykdavo A. A. automobiliu. Teisme šių ieškovo teiginių nepatvirtino nei atsakovo atstovas, nei trečias asmuo, nei liudytojos M. B. ir M. V., o ieškovo nurodyti dokumentai neįrodo, kad jis minėtomis dienomis buvo darbe. Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas, turėdamas visas galimybes ryšio priemonėmis susisiekti su darbdaviu, to nedarė, o aplinkybė, kad atsakovo ir trečiojo asmens A. A. darbo santykiai nenutrūko, nevertintina kaip susitarimas, sudarytas be ieškovo žinios, nes darbdavys (atsakovas) neturi tokios pareigos.

Ieškovas taip pat nurodė, kad jis dėl neatvykimo į darbą nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2011 m. spalio 4 d. neturėjo nuobaudų ar pastabų, be to, kaltina atsakovą nepagrįstai laiku neatsiskaičius su juo už darbą per A. A. banko sąskaitą, dėl ko ieškovui 2011 m. rugsėjo 16 d. el. paštu (duomenys neskelbtini) pateikė pretenziją, į kurią atsakymo negavo. Ieškovas nurodė, kad tada pateikė 2011 m. spalio 7 d. raštą, į kurį atsakovas vietoj atsakymo įteikė jam dokumentus dėl sutarties nutraukimo šalių susitarimu, todėl ieškovas padarė išvadą, kad atsakovas neatsiskaitys už atliktą darbą, o iš darbo neišėjus savo noru, prieš jį bus imtasi kitų veiksmų atleisti iš darbo. Tokius savo teiginius ieškovas grindė liudytojo R. R. nurodymais darbuotojoms – liudytojoms M. B. ir M. V., darbo žiniaraštyje žymėti pravaikštas. Teismas tokius ieškovo teiginius laikė prielaidomis ir spėjimais, nepagrįstais ir neįrodytais leistinais įrodymais.

Teismas nurodė, kad ieškovas, nesutikdamas su UAB „Priemiestis“ darbo laiko apskaitos tabeliuose užfiksuotomis pravaikštomis, nepateikė neginčijamų įrodymų, paneigiančių pravaikštų tinkamą užfiksavimą. Ieškovas su ieškiniu pateikdamas R. R. pasirašytus Pasiūlymą dėl darbo sutarties nutraukimo šalių susitarimu ir Susitarimą dėl sutarties nutraukimo šalių sutarimu, kuriuose akcentavo nurodytas datas – 2011 m. spalio 7 d., nors minėti dokumentai jam buvo įteikti asmeniškai savaitę iki minėtos datos. Teisme atsakovo atstovas paaiškino, kad dokumentuose vėlesnė data buvo nurodyta sąmoningai, norint ieškovui suteikti laiko apsvarstyti atsakovo pasiūlymą dėl darbo santykių nutraukimo šalių susitarimu ir šie dokumentai neįrodo, jog ieškovas 2011 m. spalio 7 d. ar kitą pravaikštos dieną buvo darbe. Teismas pažymėjo, kad neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo nurodytomis aplinkybėmis, nes ieškovas teismui nepateikė kitų įrodymų, galinčių sukelti abejonių atsakovo atstovo išdėstytais teiginiais. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nurodytomis dienomis ieškovas su savo tiesioginiu vadovu turėjo susitikti, tačiau pravaikštų laiku jis buvo nepasiekiamas. Teismui ieškovas nepaneigė nurodytos aplinkybės ir nepateikė neginčytinų duomenų apie tai, kad minėtu laikotarpiu jis įmonėje buvo, susitiko su vadovu, ar su juo susisiekė telefonu, todėl teismas neturi pagrindo abejoti liudytojų M. B. ir R. R. paaiškinimais apie tai, kad nurodytomis dienomis ryšio priemonėmis nepavyko susisiekti su ieškovu. Išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad ieškovas, negavęs darbo užduočių iš savo tiesioginio vadovo, negalėjo tinkamai dirbti. Ieškovui neįrodžius, jog minėtu laikotarpiu jis darbe nebuvo dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių bei nesant byloje tai patvirtinančių įrodymų, laikytina, jog ieškovas be pateisinamos priežasties nebuvo darbe 2011 m. spalio 5 d. – 2011 m. spalio 19 d. Teismas konstatavo, kad atsakovas, laikydamasis drausminių nuobaudų skyrimo tvarkos, prieš atleisdamas ieškovą iš darbo, 2011 m. spalio 19 d. registruotu paštu išsiuntė raginimą pasiaiškinti dėl nebuvimo darbe 2011 m. spalio 5-19 dienomis, tačiau ieškovas nepateikė nei paaiškinimo, nei nebuvimą darbe pateisinančių dokumentų. Nustačius, kad ieškovas nuo 2011 m. spalio 5 d. iki 2011 m. spalio 19 d. be pateisinamų priežasčių neatvyko į darbą, atsakovas turėjo teisę atleisti jį iš darbo pagal DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą.

Ieškovas taip pat nurodė, kad su įmonės vadovu R. R. žodžiu buvo sutarta, jog už darbą jam bus mokama 1 600 Lt per mėn. ir 0,50 Lt priedas nuo namo bendro ploto, nurodytus pinigus pervedant į trečiojo asmens A. A. banko sąskaitą. Savo argumentus ieškovas grindė ataskaitomis ir pretenzijomis bei A. A. išmokėtu didesniu atlyginimu. Ieškovas savo poziciją apie tinkamai atliktą darbą ir už tai negautą atlyginimą grindė į bylą pateiktais dokumentais – 2011 m. birželio 22 d. Vilniaus m. savivaldybės administracijos direktoriaus Įsakymu Nr. 30-856 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 30-2587 „Dėl UAB „Litmilma“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ bei 2011 m. rugsėjo 16 d. ir 2011 m. spalio 23 d. pakartotine atmintine ir prašymu „Dėl darbo ataskaitų“. Ieškovo tvirtinimu, jis dirbo nurodytais adresais. Tačiau teismas pažymėjo, kad šių ieškovo teiginių nepatvirtino nei atsakovo atstovas, nei liudytojas R. R., nei kiti liudytojai. Ieškovo pateiktų dokumentų teismas nelaikė tinkamu įrodymu apie atliktą darbą ir pažymėjo, kad vien tik namų numerių sutapimas el. laiške bei paties ieškovo surašytuose „planuose“, „ataskaitose“ ar pretenzijose nelaikytini neginčytinais įrodymais, kad tuose objektuose ieškovas dirbo su trečiuoju asmeniu, o atsakovas už jų darbą su jais neatsiskaitė.  

Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė leistinų įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jo nurodytų aplinkybių tikrumą ir reiškiamus reikalavimus dėl apmokėjimo. Ieškovo pateiktus skaičiavimus teismas laikė prielaidomis apie norėtą gauti didesnį atlyginimą, ką pats ieškovas teismui patvirtino posėdžio metu. Teismas padarė išvadą, kad ataskaitos nelaikytinos įrodymu, nes jos nepasirašytos, ne tik atsakovo, bet ir paties ieškovo, todėl jomis negalima neginčytinai pagrįsti ieškovo argumentų apie atsakovo neapmokėtas „ataskaitose“ nurodytas sumas. Laikytina, kad ieškovo atsakovui teikti oficialiai nepatvirtinti „vadybininko veiksmų planas“ bei „ataskaitos“ ir reikštos pretenzijos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad atsakovas, žinodamas apie ieškovo tinkamai atliktą darbą, nepagrįstai už jį neatsiskaitė. Kitus ieškovo teiginius apie atsakovo vengimą nemokėti pinigų, pasinaudojant vadovo padėtimi ir galimybėmis, neatsakingumą ir nesąžiningumą, pravaikštų surašymą teismas laikė niekuo nepatvirtintais samprotavimais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nesugebėjo teismui paaiškinti, kodėl jis tapo „nepasiekiamas“ atsakovui, nors turėjo ir naudojosi atsakovo suteiktomis ryšio priemonėmis, taip pat nepaaiškino, kodėl su atsakovu raštu nebuvo susitarta dėl darbo ataskaitų formų ir jų tvirtinimo ir kito, nei sutartyje numatyto, atsiskaitymo.

Teismas sprendė, kad atsakovo atstovo teiginių, jog atsakovas nebuvo sudaręs jokių trišalių susitarimų dėl atlyginimo mokėjimo ieškovui per trečiąjį asmenį ir nėra sudaręs kitokių susitarimų dėl darbo apmokėjimo nei numatyta darbo sutartyje, ieškovas nepaneigė. Teismo nuomone, byloje esantys rašytiniai įrodymai – UAB „Priemiestis“ mokėjimo žiniaraščiai, J. R. darbo sutartis su atsakovu, suvestinės apie ieškovui priskaičiuotą darbo užmokestį, patvirtina, kad atsakovas tinkamai apmokėjo ieškovui už darbą, todėl teismas laikė neįrodytais ieškovo teiginius, kad jam priklauso 3 882,75 Lt dydžio mėnesinis atlyginimas, taip pat laikė neįrodytu ir atmetė kaip nepagrįstą ieškovo reikalavimą dėl 5 846,75 Lt priedo ir dėl 11 648,25 Lt nuostolių atlyginimo priteisimo. Teismas nurodė, kad byloje esantys įrodymai nesudaro pagrindo ieškovui sumokėto atlyginimo laikyti tapačiu su A. A. sutartu atlyginimu, nes su trečiuoju asmeniu sudaryta darbo sutartis nėra analogiška sutarčiai, sudarytai tarp šalių. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas atmetė ieškovo teiginius apie trečiajam asmeniui pervedamą ieškovo darbo užmokestį už jo atliktą darbą.

Teismas taip pat atmetė ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 200 Lt išlaidų, susijusių su dokumentų kopijų apmokėjimu, telefono bei kelionių išlaidomis, nes byloje nėra šias išlaidas patvirtinančių įrodymų.

Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas pagrįstai atkreipė dėmesį į ieškovo elgesį bylos nagrinėjimo metu, t. y. į ieškovo veiksmus sudarančius pagrindą juos vertinti kaip sąmoningą proceso vilkinimą – nuolat reiškiant nušalinimus teisėjai ir teismui, prašant kviesti vis naujus liudytojus, kelis kartus tikslinant (keičiant) ieškinio reikalavimus ir kt. Toks ieškovo elgesys bylos nagrinėjimo teisme metu laikytinas nesąžiningu, nes ieškovas akivaizdžiai nesiekė greito ir teisingo bylos ištyrimo ir sudarė pagrindą jo veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą suteiktomis procesinėmis teisėmis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas J. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, išreikalauti A. A. banko sąskaitų išrašus nuo 2011 m. liepos 12 d. iki 2012 m. sausio 1 d., bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas nevykdė pareigos būti aktyviam darbo ginčų bylose: netinkamai apklausinėjo liudytojus bei šalis, nesutiko rinkti įrodymų, net ieškovui pateikus motyvuotus prašymus. Šios pareigos nevykdymas lėmė, kad buvo netinkamai išaiškintos bylos aplinkybės ir priimtas neteisingas teismo sprendimas.

2. Ieškovas ne kartą kreipėsi į teismą, prašydamas išreikalauti įrodymus apie trečiajam asmeniui A. A. išmokėtą darbo užmokestį, kuris jam buvo mokamas pavedimais į banko sąskaitą. Ieškovas yra paaiškinęs, kad su atsakovu ir trečiuoju asmeniu buvo sutarta, kad darbo užmokestis ieškovui bus mokamas per trečiąjį asmenį. Šalys susitarė, kad tiek ieškovui, tiek trečiajam asmeniui bus mokamas 2 000 Lt dydžio atlyginimas bei priedai prie darbo užmokesčio pagal sudarytą vadybininko veiksmų planą. Nepaisant susitarimo atsakovas nenorėjo mokėti sutartų priedų. Taigi konfliktas su darbdaviu kilo dėl to, kad ieškovas ir trečiasis asmuo reikalavo atlyginti už faktiškai atliktą darbą. Ieškovas darbdaviui buvo neparankus darbuotojas. Tai lėmė, kad darbdavys suklastojo dokumentus, sužymėjo fiktyvias pravaikštas ir atleido ieškovą iš darbo. Atsakovas pravaikštas ieškovui žymėjo daugiau nei mėnesį laiko. Bet koks darbdavys tiek laiko darbe nesirodančio darbuotojo nelaikytų. Tai, kad tokį laiką žymėtos tariamos pravaikštos tik patvirtina, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiai neatitinka tikrovės, yra pakeisti ar suklastoti. Vadinasi, atleidimas iš darbo dėl tariamo šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo yra neteisėtas. Ieškovas prašė teismo išreikalauti įrodymus, patvirtinančius darbo užmokesčio mokėjimą, bandymus su ieškovu susisiekti, t. y. telefono skambučių išklotines, tačiau teismas atsisakė tai padaryti, dėl ko nebuvo nustatytos svarbios bylos aplinkybės ir priimtas nepagrįstas sprendimas.

3. Darbdavys klaidingai įformino darbo sutartį, kadangi faktiškai darbai buvo atliekami UAB „Jurita“, o darbo sutartis sudaryta su UAB „Priemiestis“. Taigi atsakovo parodymus bei teikiamus dokumentus reikia vertinti labai kritiškai. Nors atsakovas neigė, kad buvo sudarytas ir ieškovui su trečiuoju asmeniu pateiktas vadybininko veiksmų planas, šį faktą patvirtina elektroniniai laiškai, ieškovo ir trečiojo asmens pasirašytas planas bei darbų atlikimo ataskaitos. Ieškovo pateikti įrodymai (darbo (vadybininko verslo) planas, ataskaitos, pretenzijos) patvirtina, kad visus darbdavio paskirtus darbus ieškovas atliko laiku ir kokybiškai. Už tinkamą darbo sutarties sudarymą yra atsakingas darbdavys, todėl visą atsakomybę dėl darbo sutarties tinkamo įforminimo, jos sąlygų aiškaus išdėstymo prisiima būtent darbdavys.

4. Drausminė nuobauda ieškovui paskirta už tariamas pravaikštas, tačiau faktiškai apeliantas visą laiką atliko jam pavestas darbo funkcijas. Ieškovui nebuvo nurodyta konkreti darbo vieta, jo darbas buvo išvažiuojamojo pobūdžio, t. y. ieškovas dirbo objektuose mieste, ir darbdavys tai žinojo ir jokių pretenzijų nereiškė tol, kol ieškovas ir trečiasis asmuo nepradėjo reikalauti pinigų už atliktus darbus. Taigi, kad nereikėtų mokėti pinigų, atsakovas nusprendė ieškovą atleisti iš darbo. Atsakovas atsisakė pateikti telefoninių skambučių išklotines, kas liudija, kad jis ieškovui nėra skambinęs ir jo ieškojęs, o savo teiginiais klaidino teismą ir teikė melagingus parodymus. Todėl teismas padarė neteisingas išvadas dėl darbo santykių nutraukimo pagrindo. Nors atsakovas taip pat aiškino, kad atleisti ieškovą iš darbo nuspręsta dėl to, kad nebuvo darbo, tai prieštarauja tam, kad trečiajam asmeniui buvo mokamas dvigubai didesnis atlyginimas, nei sutarta, todėl teismui turėjo kilti pagrįstų abejonių, kodėl buvo mokamos tokios sumos, jei nebuvo darbo. Teismas visiškai neįsigilino į bylą.

5. Teismas netinkamai vertino įrodymus. Teismas nesilaikė pareigos padėti rinkti įrodymus silpnesniajai šaliai – darbuotojui, ir nerinko reikalingų įrodymų bylos aplinkybėms nustatyti, net ieškovui prašant. Taigi teismas nebuvo objektyvus ir neįstengė teisingai išspręsti bylos.

6. Teismas buvo šališkas. 

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas laikėsi CPK normų bei tinkamai naudojosi įstatymo jam suteiktomis teisėmis, atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes, taip pat nepadarė jokių procesinių pažeidimų apklausdamas liudytojus. Liudytojus byloje kvietė (parinko) pats apeliantas, J. B. ir M. V. nebedirba bendrovėje, todėl jos negalėjo bijoti parasti darbo, skirtingų liudytojų parodymai neprieštarauja vieni kitiems, yra nuoseklūs ir papildo vieni kitus, be to, juos patvirtina rašytiniai įrodymai ir trečiojo asmens parodymai. Apeliantas ir jo atstovas aktyviai naudojosi galimybe apklausti liudytojus, o taip pat nevengė daryti jiems spaudimo. Atsakovas nesudarinėjo jokių susitarimų su apeliantu ir/ar trečiuoju asmeniu dėl kito, nei numatyta darbo sutartyje, apelianto darbo užmokesčio ir niekada nemokėjo trečiajam asmeniui ir/ar kitiems asmenims apeliantui priklausančio darbo užmokesčio. Taigi apeliantas neturi jokio juridinio ir faktinio pagrindo reikalauti iš atsakovo išmokėti jam kitokį, nei buvo numatyta darbo sutartyje, atlyginimą. Be to, šalių sudarytoje darbo sutartyje nebuvo numatyta jokių priedų ir/ar premijų mokėjimo, todėl nesuprantama, kodėl apeliantas apskritai reikalauja premijų ir/ar papildomų išmokų. Trečiojo asmens banko sąskaitų išrašai būtų perteklinis įrodymas, nes trečiajam asmeniui mokamas atlyginimas ir taip yra aiškus (nurodytas) teismo išreikalautoje trečiojo asmens ir atsakovo sudarytoje darbo sutartyje. Atsakovas nepažeidė DK 99 straipsnio reikalavimų, nes buvo tinkamai įforminęs visus reikalingus su ieškovo darbu susijusius dokumentus. Ieškovo pateikti dokumentai negali būti vertinami kaip įrodymas, įrodantis ar paneigiantis jo atliktus darbus, atleidimo aplinkybes ir pan., nes tai nėra šalių tarpusavio suderinti ir/ar darbdavio patvirtinti dokumentai, jais nebuvo vadovaujamasi ir/ar atsiskaitoma ieškovo darbo procese. Liudytojas R. R., kuris buvo tiesioginis ieškovo vadovas, paaiškino, kad nepaisant to, kad apeliantas dirbo objektuose, ne rečiau kaip kartą per savaitę su juo buvo susitinkama gyvai darbo užduotims aptarti. Pravaikštų laikotarpiu ieškovas nebuvo atvykęs į bendrovę, nebuvo susitikęs su savo tiesioginiu vadovu ir nebuvo su juo susisiekęs telefonu. Taigi, net ir norėdamas ieškovas negalėjo dirbti, nes nebuvo gavęs darbo užduočių iš savo tiesioginio vadovo. Be to, pravaikštų laikotarpiu su ieškovu buvo bandyta susiekti telefonu, tačiau jis telefono nekėlė, registruotu paštu jam išsiųstas raginimas pasiaiškinti, į kurį jis nepateikė jokio atsakymo. Taigi ieškovas neįrodė, kad pravaikštų laikotarpiu jis darbe nebuvo dėl svarbių ir pateisinamų priežasčių, taip pat byloje nėra įrodymų ir nenustatyta aplinkybių, kurios paneigtų rašytiniais įrodymais užfiksuotą faktą, kad ieškovas be pateisinamos priežasties nebuvo darbe 2011 m. spalio 15 d. – 2011 m. spalio 19 d. Ieškovas nenurodė nei vieno konkretaus pirmosios instancijos teismo padaryto procesinio pažeidimo ar įrodymo, kurį teismas įvertino neteisingai, o vien ta aplinkybė, kad teismo nuomonė apie tą ar kitą įrodymą nesutampa su ieškovo nuomone, dar nereiškia, kad teismo nuomonė yra neteisinga ar nepagrįsta. Proceso metu ieškovas reiškė nušalinimus ne tik bylą nagrinėjusiai teisėjai, bet ir visam teismui, tačiau tiek teisėja, tiek teismo pirmininkas nenustatė jokio juridinio pagrindo ieškovo nušalinimams tenkinti. Atsakovo nuomone, ieškovo teiginiai apie teismo šališkumą vertintini kaip sąmoningas bei kryptingas ieškovo piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliantas prašė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau vadovaujantis CPK 322 straipsniu šis prašymas teismui nėra privalomas. Nagrinėjamu atveju byloje yra pakankamai duomenų, kad būtų įvertinti esminiai apeliacinio skundo argumentai, todėl apelianto prašymas nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka netenkinamas.

            Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieškovo ieškinį dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu ir su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo atmetė (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Teisėjų kolegija taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl darbuotojo atleidimo iš darbo DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu (vieną kartą šiurkščiai pažeidus darbo pareigas) teisėtumo ir darbo užmokesčio dydžio.

DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad šiurkščiu darbo pareigų pažeidimu laikoma neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas nurodytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pirmosios sąlygos: neatvykimo į darbą per visą darbo dieną.

Byloje nustatyta, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose pravaikštos apeliantui buvo žymėtos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 5 d. iki darbo sutarties nutraukimo 2011 m. lapkričio 22 d. Apeliantas tvirtina, kad žiniaraščiuose pažymėtos pravaikštos yra fiktyvios, nes visą šį laiką apeliantas atliko jam pavestas funkcijas. Apeliantas nurodo, kad jo darbas buvo išvažiuojamojo pobūdžio, todėl jis dirbo mieste objektuose, o tai, kad jis visus darbdavio paskirtus darbus atliko laiku ir kokybiškai, įrodo jo pateikti įrodymai (darbo (vadybininko verslo) planas, ataskaitos, pretenzijos).

Pažymėtina, kad vienas iš kvalifikuojančių darbo santykių požymių, atribojančių juos nuo panašių, pvz., rangos, atlygintinių paslaugų, santykių, yra darbuotojo pavaldumas darbdaviui. Sudarydamas darbo sutartį darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas, paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai (DK 93 str.). Darbuotojas trečiųjų asmenų atžvilgiu veikia kaip darbdavio atstovas, jo veiksmai sukuria darbdaviui teises ir pareigas, darbdavys atsako už darbuotojų veiksmų padarinius, todėl darbuotojas privalo laikytis nustatytų darbo tvarkos taisyklių, laiku ir tiksliai vykdyti teisėtus darbdavio nurodymus, dirbti dorai ir sąžiningai ir vykdyti kitas įstatyme įtvirtintas pareigas darbdaviui (DK 228 str.). Taigi darbuotojas neturi diskrecijos teisės spręsti, kaip jam atlikti darbo sutartyje numatytas funkcijas, bet privalo jas vykdyti darbdavio nustatyta tvarka, jo kontroliuojamas, ir tik toks darbo pareigų atlikimas laikomas tinkamu darbo sutarties vykdymu.

           Nors apeliantas ir teigia, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad pravaikštų laikotarpiu jis vykdė darbo sutartimi prisiimtas pareigas mieste, o apelianto pateiktuose dokumentuose (darbo (vadybininko verslo) plane, ataskaitose, pretenzijose, 1 t., b. l. 9-10, 14-16) apie tai net nėra kalbama. Taigi, byloje nesant įrodymų, kad ginčo laikotarpiu apeliantas vykdė darbdavio skirtas užduotis ne nuolatinėje darbo vietoje, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo spręsti, kad apeliantas, nebūdamas įmonėje, įvykdė pravaikštas.

            Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad apeliantui apie žymimas pravaikštas registruotu paštu buvo pranešta 2011 m. spalio 19 d., t. y. praėjus dviem savaitėms nuo pirmos pravaikštos dienos. Atsižvelgiant į apelianto darbo specifiką (vadybininkas) ir kreipimosi į apeliantą būdą (kreipimasis registruotu paštu kaip viena iš kraštutinių darbuotojo informavimo priemonių), nurodytas terminas nelaikytinas neprotingai ilgu, galinčiu kelti įtarimų dėl pravaikštų realumo. Tai, ar pravaikštų metu darbdavys dar bandė susiekti su apeliantu telefonu, nagrinėjamu atveju esminės teisinės reikšmės neturi, nes laikytis nustatytos darbo tvarkos ir būti darbe yra darbuotojo pareiga, o darbdavio (ne)priminimai apie tokią pareigą neatleidžia darbuotojo nuo šios pareigos vykdymo ir atsakomybės už jos nevykdymą. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, neišreikalaudamas iš darbdavio jo telefoninių skambučių išklotinių, jokių procesinės teisės normų nepažeidė.

DK 186 straipsnyje nustatyta, kad darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį; jis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 str. 1, 2 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, šalims sutarus dėl darbo užmokesčio, jo dydis, sudėtinės dalys darbo sutartyje turi būti nurodomos taip, kad būtų aiškios abiem šalims ir atitiktų suderintą jų valią (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2006; 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-300/2007; 2011 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-83/2011; kt.). Sąlygos, įtvirtintos ne darbo sutartyje, bet nuostatuose, įmonės vadovo įsakymuose, kituose administracijos aktuose, tampa neatskiriama darbo sutarties dalimi tik tuo atveju, kai darbo sutartyje yra nuoroda į konkretų aktą, t. y. abi sutarties šalys susitarė tokio akto nuostatas laikyti sutarties sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-300/2007).

Taigi darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio dydis kiekvienu atveju nustatomas atsižvelgiant į abiejų šalių suderintą, aiškiai išreikštą ir darbo sutartyje įtvirtintą valią. Nagrinėjamu atveju tokia šalių valia buvo išreikšta 2011 m. liepos 12 d. darbo sutarties Nr. 666 3 punkte, kuriuo atsakovas įsipareigojo mokėti apeliantui 400 Lt (neatskaičius mokesčių) mėnesinį darbo užmokestį. Duomenų, kad ši darbo sutarties sąlyga buvo pakeista DK 120 straipsnio nustatyta tvarka, byloje nėra, todėl apelianto argumentas, kad šalys susitarė dėl 2 000 Lt dydžio atlyginimo ir priedų prie darbo užmokesčio, atmetamas kaip nepagrįstas. Ta aplinkybė, kad trečiajam asmeniui buvo mokamas didesnis nei apelianto darbo užmokestis, neįrodo, kad tokio dydžio darbo užmokestis priklausė ir apeliantui, nes to šalių sudaryta darbo sutartis nenumatė. Dėl šios priežasties netenkinamas apelianto prašymas išreikalauti trečiojo asmens banko sąskaitų išrašus, nes šie negalės nei patvirtinti, nei paneigti bylai teisiškai reikšmingų aplinkybių.

Apeliaciniame skunde apeliantas taip pat kelia teismo šališkumo klausimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas ne kartą yra reiškęs nušalinimą bylą nagrinėjusiai teisėjai, tačiau visi jo pareiškimai buvo atmesti kaip nepagrįsti. Naujų argumentų, kurie keltų pagrįstų abejonių dėl bylą išnagrinėjusios teisėjos nešališkumo, apeliantas nepateikė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad teismas buvo šališkas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį ieškovo apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Henrichas Jaglinskis

Virginijus Kairevičius

Vilija Mikuckienė