Civilinė byla Nr. 2A-144-370/2016

                                                                                      Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00387-2014-1

                                                    Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.1.6.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 31 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2- 899-555/2014 pagal ieškovės A. B. individualios įmonės, atstovaujamos bankroto administratoriaus, ieškinį L. B., A. B., R. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. B. individuali įmonė (toliau – ieškovė), atstovaujama bankroto administratoriaus, kreipėsi į teismą prašydama actio Pauliana pagrindu pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento L. B., A. B. ir R. B. 2009-03-02 sudarytą dovanojimo sutartį Nr. Nj-800, ieškovei iš atsakovų R. B., A. B. ir L. B. solidariai priteisti 287 000 Lt (83 120,95 Eur), taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-01-15 iškėlus ieškovei bankroto bylą, bankroto administratorius patikrino sandorius ir nustatė, kad 2009-03-02 dovanojimo sutartimi L. B. ir A. B. dovanojo bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį butą savo sūnui R. B., nors sutarties sudarymo metu įmonės finansinė padėtis buvo sunki. Šiuo metu butas perleistas M. G. ir L. G., jis apsunkintas finansiniais įsipareigojimais, todėl restituciją prašo taikyti  sumokant ekvivalentą pinigais.

Atsakovai su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, taikyti 1 metų ieškinio senatį, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu: 1) ieškovės ieškinį tenkino iš dalies; 2) pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento atsakovų 2009-03-02 sudarytą dovanojimo sutartį Nr. Nj-800; 3) taikė restituciją ir priteisė iš atsakovo R. B. ieškovei 64 960 Eur (188 137 Lt); 4) iš atsakovų A. B., L. B. ir R. B. priteisė po 529,33 Eur žyminio mokesčio ir po 3,54 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas sprendė, kad ieškovė nepraleido senaties termino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu. Teismo vertinimu ieškinio senaties termino eiga nagrinėjamu atveju prasidėjo nuo tada, kai ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti tiek apie patį sandorio sudarymo faktą, tiek tai, kad ginčijama sutartimi pažeistos ieškovės teisės. Ieškovė apie ginčijamą 2009 m. kovo 2 d. sandorį sužinojo tik 2013 m. birželio 17 d., o į teismą kreiptasi 2014 m. gegužės 5 d. t. y. nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino. 

Teismas nustatė, kad įmonės kreditoriai, atstovaujami bankroto administratoriaus, turi galiojančią ir neabejotiną reikalavimo teisę ir gali savo reikalavimą nukreipti  tiek į įmonės, tiek (įmonės turto esant nepakankamai) į jos savininkų bendrosios  jungtinės ir asmeninės  nuosavybės teisėmis valdomą turtą, taip pat, kad skolininkai buvo nesąžiningi, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises, nes apie tai, kad individuali įmonė nebegali atsiskaityti su kreditoriais, jos savininkas sužinojo vos šiai situacijai susiklosčius.

Teismo vertinimu, acio Pauliana sąlygą – kreditoriaus teisių pažeidimą – patvirtina tai, kad ginčijamas sandoris sudarytas 2009-03-02, iš bankroto administratoriaus pateiktų ieškovės finansinių duomenų matyti, kad įmonė 2009 metais veiklos nebevykdė, kilnojamojo, nekilojamojo turto neturėjo, per pirmąjį 2009 metų ketvirtį gavo iš viso 15 653 Lt (4 533,42 Eur) pajamų. 2009-03-01 įmonės turtą sudarė 5 773,19 Lt (1 672,03 Eur) debitorinis įsiskolinimas ir 32,91 Lt (9,53 Eur) lėšų likutis atsiskaitomojoje sąskaitoje, kai įsipareigojimai kreditoriams siekė 250 105,45 Lt (72 435,55 Eur).

Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, kad ginčijamu sandoriu buvo pagerinta įmonės padėtis, nes tokiu būdu buvo sumažinti kreditorių įsipareigojimai. Nustatė, kad prieš įmonės savininkams perleidus turtą, turto įgijėjas padengė likusį įsiskolinimą hipotekos kreditoriui sumokėdamas 208 000 Lt (60 240,96 Eur), tačiau teismo vertinimu, akivaizdu, kad ši suma nėra tolygi įgyto buto vertei, kuri pagal sandorį yra 466 000 Lt (134 962,93 Eur). Be to, teismas nustatė, kad 2009-03-02 dieną įmonės savininko asmeninio turto vertė siekė 56 195,2 Lt (16 275,25 Eur), o po dovanojimo sandorio ieškovės finansinių reikalavimų tenkinimui lėšų nebepakako 188 137,06 Lt (54 488,26 Eur) sumai. Tai patvirtina, kad ginčijamas sandoris pakeitė skolininko mokumą. Dėl to teismas sprendė, kad įmonės savininkų veiksmai sudarant ginčijamą sandorį neatitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesio.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovės savininkai sudarė neatlygintinį buto perleidimo sandorį su sūnumi, todėl bylos nagrinėjimo metu nustatyta aplinkybė, jog apdovanotasis hipotekos kreditoriui sumokėjo tik dalį turto vertės, sudaro pagrindą trečiojo asmens nesąžiningumui konstatuoti.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas R. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą bei atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas klaidingai taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties skaičiavimo taisykles. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad tam, jog nagrinėjamu atveju prasidėtų ieškinio senaties terminas, ieškovės atstovas turėjo sužinoti ne tik apie sudarytą sandorį, bet ir apie savo teisių pažeidimo faktą. Atsakovo nuomone, šiuos duomenis administratorius žinojo pirmojo kreditorių susirinkimo metu nurodydamas, kokį turtą turi atsakovas A. B.. Be to, kreditorių susirinkime jau buvo sprendžiamas klausimas dėl kreipimosi į teismą su actio Pauliana ieškiniu, tai rodo, kad ši informacija jau buvo žinoma iki susirinkimo.
2. Ginčijamo sandorio sudarymo metu kreditorių interesai nebuvo pažeisti, nes nuo pat nutarties dėl bankroto bylos įsiteisėjimo dienos tokie reikalavimai iš kreditorių pusės nebuvo reiškiami. Be to, nesutiktina, kad sudarius ginčijamą sandorį ieškovės padėtis pablogėjo. Po sandorio L. B. ir A. B. turtinė padėtis pagerėjo, nes R. B. ginčo turtą, kuris buvo įkeistas, išpirko, t. y. už šį butą realiai sumokėjo įkaito turėtojui, dėl to L. ir A. B. įgijo mažiau finansinių įsipareigojimų.
3. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad buvo pažeistos ieškovės ar kokio nors kito kreditoriaus teisės. Priešingai – atsakovo pateikiami įrodymai patvirtina, kad atsakovai privalėjo sudaryti sandorį. Ginčijama sutartimi nėra panaikinama ar apribojama civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis (ieškovę). Turtą pardavinėjant priverstine tvarka, būtų prarasta galimybė turtą parduoti už didesnę kainą, dėl to atsakovai, siekdami naudos sau ir kreditoriams, privalėjo sudaryti tokį sandorį.

              Ieškovė, atstovaujama bankroto administratoriaus, atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą teismo prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsiliepimas į atsakovų apeliacinį skundą grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Dovanojimo sandoris akivaizdžiai pažeidė įmonės kreditorių teises, nes sumažino turtą, į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas pagal įmonės kreditorių reikalavimus. Sumažėjus įmonės savininko turtui, tapo apsunkintas įmonės įsipareigojimų įvykdymas, o jos kreditoriams sumažėjo galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto.
2. Šalys, sudarydamos ginčo sutartį, buvo nesąžiningos, sandoris sudarytas siekiant sumažinti turto, į kurį galėjo būti nukreiptas kreditorių reikalavimų patenkinimas. Įmonė jau nuo 2008 metų dirbo nuostolingai. Nustačius, kad ginčo turtas buvo dovanotas, pagrįstai manytina, kad kreditorių reikalavimų patenkinimas įmonės likvidavimo metu bus apribotas dėl perleisto turto. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ginčijamas sandoris sudarytas pažeidžiant įmonės kreditorių interesus: sumažėjo įmonės savininko turto vertė, išaugo jos įsipareigojimai, tapo apsunkintas įsipareigojimų vykdymas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama pagal apelianto apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad sutuoktiniai L. B. ir A. B. bei jų sūnus R. B. 2009 m. kovo 2 d. sudarė dovanojimo sutartį (t. 1, b. l. 18-23), ja dovanotojai L. B. ir A. B. perdavė neatlygintinai nuosavybėn R. B. asmeninės nuosavybės teise gyvenamosios (butų) paskirties butą / patalpą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 80,25 kv. m. bendro ploto, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas).

Kauno apygardos teismo 2010 m. sausio 15 d. nutartimi A. B. individualiai įmonei iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas R. Ž. (t. 1, b. l. 24).

Ieškovė A. B. individuali įmonė, atstovaujama bankroto administratoriaus, (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu (vėliau - patikslintu ieškiniu) prašydama pripažinti negaliojančia atsakovų 2009 m. kovo 2 d. sudarytą dovanojimo sutartį Nr. Nj-800 actio Pauliana pagrindu ir taikyti restituciją, iš atsakovų ieškovei priteisiant 287 000 Lt. Kauno apygardos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškinį iš dalies, sandorį pripažino negaliojančiu, iš atsakovo R. B. ieškovei priteisė 188  137 Lt (64 960 Eur) nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos. Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl sprendimo, kuriuo dovanojimo sutartis pripažinta negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu (actio Pauliana), pagrįstumo ir teisėtumo.

Individualios įmonės savininko sudarytų sandorių negaliojimui taikytina CK 6.66 straipsnio 1 dalis, o sprendžiant dėl šioje teisės normoje įtvirtinto actio Pauliana instituto sąlygų taikymo atsižvelgtina į CK 2.50 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus individualios įmonės savininko atsakomybės už įmonės prievolės ypatumus – jeigu prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens, kokiu yra individuali įmonė, turto, už jo prievoles atsakovo juridinio asmens dalyvis. Dėl to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, objektyvi kreditoriaus teisė CK 2.50 str. 4 d. pagrindu reikalauti, kad įmonės savininkas atsiskaitytų už individualios įmonės prievoles savo turtu, atsiranda nuo to momento, kai įmonės turtas atsiskaityti su kreditoriais tampa nepakankamas.

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-314/2013). CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos šios actio Pauliana taikymo sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2014 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2014; kt.). Sandoriui pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010).

Iš apeliacinio skundo argumentų matyti, kad apeliantas R. B. pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti nurodydamas, kad ginčijamas sandoris negali būti pripažintas negaliojančiu, nes neatitinka visų actio Pauliana taikymo sąlygų, konkrečiai – apeliantas nesutinka su teismo atliktu aplinkybių vertinimu dėl vienerių metų ieškinio senaties termino skaičiavimo, kreditorių teisių ir interesų pažeidimo bei privalėjimo sudaryti sandorį pagrindų egzistavimo sudarant ieškovės ginčijamą dovanojimo sandorį.

Ieškovė, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuosekliai laikėsi pozicijos, kad ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo pažeistos kreditorių teisės, nes neatlygintinai perleidus Butą R. B., sumažėjo įmonės savininko turtas ir tokiu būdu tapo apsunkintas įmonės įsipareigojimų įvykdymas, kreditoriams sumažėjo galimybė gauti savo reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Atsakovai tiek procesiniuose dokumentuose, teiktuose pirmosios instancijos teismui, tiek teismo posėdžių metu, tiek R. B. apeliaciniame skunde teigia, kad kreditorių interesai dovanojimo sutartimi pažeisti nebuvo, R. B. sumokėjo hipotekos kreditoriui, t. y. įvykdė įsipareigojimus už A. ir L. B., taip sumažinant jų finansinius įsipareigojimus, todėl šis sandoris ne tik, kad nepablogino, bet atvirkščiai – pagerino A. ir L. B. turtinę padėtį. R. B. atliktas mokėjimas hipotekos kreditoriui patvirtina, kad Butas nebuvo įgytas neatlygintinai.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeistos kreditoriaus teisės: jeigu dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai ir teisės, turi būti vertinama pagal konkrečias bylos faktines aplinkybes, t. y. šiuo atveju svarbu nustatyti įmonės savininko ir jo žmonos bendrąja jungtine nuosavybe priklausiusio turto (Buto) dovanojimo sandorio aplinkybes ir įtaką įmonės kreditorių interesams, nes ne bet koks sudarytas sandoris gali pažeisti kreditorių interesus. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje nurodant, kad sprendžiant, ar ginčijami sandoriai pažeidžia kreditorių teises, būtina įvertinti įrodinėjamo pažeidimo pobūdį sandorio sudarymo metu egzistuojančiomis sąlygomis, atsižvelgiant į reikalavimą pareiškusio administratoriaus statusą ir ginčijamų sandorių esmę. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010). Teismui sprendžiant dėl sandorio, prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditorių teises, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu (CPK 185 str.), pirmosios instancijos teismas nesiaiškino visų bylai reikšmingų aplinkybių, galėjusių turėti įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Tokia teisėjų kolegijos pozicija grindžiama žemiau nurodytų aplinkybių ir argumentų pagrindu.

Pirma, iš byloje esančio 2013-05-02 Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija (t. 1, b. l. 26-30) matyti, kad Buto vidutinė rinkos vertė – 466 000 Lt, jį L. B. ir A. B. 2005-04-25 pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 14-2664 įsigijo iš UAB „Mabilta“, o 2009-03-02 dovanojimo sutartimi Nr. Nj-800 perleido R. B.. Iš Lietuvos Respublikos hipotekos registro archyvo išrašo matyti, kad Butas buvo įkeistas hipoteka du kartus: 1) 2005-05-16 – 2009-02-05, hipotekos kreditorius – AB bankas „NORD/LB Lietuva“; bendra hipotekos vertė – 305 000 Lt (88 334,11 Eur); sutartine hipoteka užtikrinta prievolė – 2005-05-11 kreditavimo sutartis Nr. 570 su visais vėlesniais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais; 2) 2009-03-20 – 2013-05-15, hipotekos kreditorius R. M., sutartine hipoteka užtikrinta prievolė – 2009 m. kovo 13 d. Vilniaus miesto 42-ajame notarų biure patvirtinta paskolos sutartis, reg Nr. Nj-963, su visais galimais jos sąlygų pakeitimais ir papildymais, prievolės dydis 215 000 Lt (62 268,3 Eur).

Atsakovų atstovas 2015 m. balandžio 8 d. vykusiame teismo posėdyje pateikė naujus įrodymus: A. B. 2008-11-01 – 2009-03-31 sąskaitos išrašą, 2008 m. gruodžio 19 d. mokėjimo nurodymą, V. M. 2008-12-19 – 2008-12-19 sąskaitos išrašą, santuokos liudijimą, jais grindė aplinkybę, jog R. B., 2009 m. kovo 13 d. sudaręs paskolos sutartį su R. M., pagal kurią R. B. pasiskolino 215 000 Lt,  208 000 Lt grąžindamas hipotekos kreditoriui. Pažymėtina, kad duomenų iš banko (hipotekos kreditoriaus) apie įsiskolinimo likutį ir kitas aplinkybes pateikta nebuvo, atsakovų atstovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad į banką buvo kreiptasi, bet duomenų negauta.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, vadovaudamasis atsakovo atstovo pateiktais į bylą įrodymais, nustatė, jog prieš įmonės savininkams perleidžant turtą, turto įgijėjas padengė likusį įsiskolinimą hipotekos kreditoriui, sumokėdamas 208 000 Lt (60 240,96 Eur), ir teikia nuorodą į t. 2 b. l. 4 p., taip pat nurodė, kad šią aplinkybę ieškovės atstovas pripažįsta bei neginčija atsakovų atstovo nurodytos aplinkybės, jog pinigines lėšas apdovanotasis skolinosi iš trečiųjų asmenų (t. 1, b. l. 157), todėl plačiau šių aplinkybių nevertino, dėl jų nepasisakė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo teikiamos nuorodos į bylos lapus nesuteikia pagrindo daryti pagrįstą išvadą, jog būtent apeliantas atsiskaitė su hipotekos kreditoriumi (banku), nes byloje atsakovo atstovo pateikti įrodymai vienareikšmiškai nepagrindžia šios aplinkybės. Abejonių kelia tai, kad paskolos sutartis tarp R. M. ir R. B. sudaryta 2009-03-13, pagal ją R. B. skolinosi 215 000 Lt (62 268 Eur), tačiau 210 000 Lt sumą V. M. 2008 m. gruodžio 19 d. mokėjimo pavedimu (t. y. iki Paskolos sutarties sudarymo momento) pervedė A. (o ne R.) B. į Ūkio banko sąskaitą, mokėjimo paskirtyje nurodydamas „išankstinis apmokėjimas už butą (duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 6), o A. B. DNB banke esančioje sąskaitoje 2008-12-22 užfiksuotas įvykis: mokėjimo pavedimas 43, mokėjimo paskirtis: sąskaitos papildymas, suma 208 000 Lt. Pažymėtina ir tai, kad nurodytas sąskaitos numeris sutampa su A. B. sąskaitos numeriu Ūkio banke. Ir nors iš byloje esančių duomenų matyti, kad sutartinė hipoteka išregistruota 2009-02-05, tai leidžia daryti išvadą, kad su hipotekos kreditoriumi buvo atsiskaityta, tačiau prieš tai nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo pagrįstai išvadai, jog su kreditoriumi atsiskaitė būtent R. B.. Be to, byloje nėra duomenų (pirkimo-pardavimo sutarčių), kuriomis Butas 2013-05-13 buvo perleistas UAB „Elmava“, o 2013-06-20 M. G. ir L. G. (t. 1, b. l. 58). Jos gali būti svarbios tiek sprendžiant dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, susijusių su pinigų pervedimais ir atsiskaitymais, tiek dėl šalių sąžiningumo. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ir nevertino, tačiau jos, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, gali būti svarbios teisingam bylos išnagrinėjimui.

Antra, bankroto administratorius į bylą yra pateikęs duomenis dėl A. B. individualios įmonės finansinės būklės ginčijamo sandorio sudarymo metu, juose nurodė, kad ieškovė 2009 metais veiklos nevykdė, kilnojamojo bei nekilnojamojo turto neturėjo. Per 2009 metų sausio, vasario ir kovo mėnesių laikotarpį iš viso gauta 15 653 Lt. Ieškovė pagal turimus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus 2009 m. kovo 1 d. turėjo 5 773,19 Lt debitorinį įsiskolinimą ir 32,91 Lt lėšų sąskaitoje, taip pat turėjo 250 105,45 Lt įsipareigojimų kreditoriams. Teismo posėdžio metu bankroto administratorius patvirtino, kad šie įsipareigojimai kreditoriams buvo pradelsti, o jų dydis nustatytas išanalizavus įmonės finansinius dokumentus. Atskaičius debitorinį įsiskolinimą (5 773,19 Lt), taip pat įmonės savininko turėtą turtą (56 195,2 Lt), bankroto administratorius nustatė, kad dėl ginčo sutarties sudarymo liko nepatenkinti 188 137,06 Lt kreditorių finansiniai reikalavimai (250 105,45 Lt – 5773,19 Lt – 56 195,2 Lt). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas besąlygiškai vadovavosi bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis, kuriuose apskaičiuota ir nurodyta, kad asmeninio A. B. ir L. B. turto, į kurį buvo nukreiptas išieškojimas (parduotas iš varžytynių bankroto proceso metu), vertė 2009-03-02 sudarė 56 195,20 Lt. Iš pateiktos lentelės (t. 1, b. l. 161) matyti, kad A. B. ir L. B. buto, esančio (duomenys neskelbtini), dovanojimo sandorio metu, turėjo šį nekilnojamąjį turtą: 1) „Marijampolės teniso aikštynas“, į. k. 151379140, adresas (duomenys neskelbtini), A. B. priklausanti 1780 Lt turto dalis (Turtas Nr. 1), 2) A. B. priklausantis sodininkų bendrijoje esantis žemės sklypas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Turtas Nr. 2); 3) L. B. priklausantis 3 kambarių butas, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (Turtas Nr. 3). Turtas Nr. 1 parduotas iš varžytynių 2011-07-24 už 1 350 Lt, Turtas Nr. 2 parduotas iš varžytynių 2011-07-24 už 3 750 Lt, o Turtas Nr. 3 parduotas iš varžytynių 2013-08-13 už 51 095,2 Lt. Sudėjus šias gautas už parduotą turtą Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3 pinigų sumas (1 350 + 3 750 + 51 095,2), bankroto administratorius nurodė, kad sutuoktiniai ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo turto už 56 195,2 Lt, kai pradelstų įsipareigojimų kreditoriams už 244 332,26 Lt, todėl kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui 188 137,06 Lt sumai nepakako lėšų (244 332,26 – 56 195,2 = 188 137,06 Lt). Teismas, spręsdamas dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana taikymo sąlygos, o kartu ir skaičiuojant taikytinos restitucijos dydį, vadovavosi bankroto administratoriaus pateiktais aukščiau nurodytais duomenimis dėl ieškovės ir atsakovų finansinės padėties ginčijamo sandorio sudarymo metu (t. 1, b. l. 160-161), t. y. vadovavosi pateiktu skaičiavimu, kad dovanojimo sutarties sudarymo dieną įmonės savininko asmeninė turto vertė siekė 56 195,20 Lt (16 275,25 Eur), o įmonės nepadengta finansinių reikalavimų suma  realizavus tiek įmonės, tiek įmonininkų turtą yra 188 137 Lt. Tokiu būdu buvo konstatuotas ne tik kreditorių teisių pažeidimas, bet ir šiai sumai taikyta restitucija, dovanojimo sandorį pripažinus negaliojančiu. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad 56 195,2 Lt suma yra parduoto turto vertė iš varžytynių atitinkamai šiomis datomis– 2011-07-24, 2011-07-24, 2013-08-13, todėl teigti, kad ginčijamo sandorio sudarymo metu (2009-03-02) asmeninio A. B. ir L. B. turto Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 vertė 2009-03-02 sudarė 56 195,2 Lt nebūtinai atitinka faktinę situaciją, t. y. reikalinga aiškintis papildomas bylos aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas spręsdamas dėl ginčijamo sandorio objekto (Buto) vertės jo perdavimo metu, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo su istorija duomenimis, pagal kuriuos Buto vertė 2009-02-25 buvo 466 000 Lt (t. 1, b. l. 26), tačiau spręsdamas dėl kito B. turėto turto (nr. 1, Nr. 2, Nr. 3) vertės ginčijamo sandorio sudarymo metu, vadovavosi Turto verte, gauta pardavus jį iš varžytynių vėlesnėmis datomis, todėl negalima laikyti, kad jos atspindi tikrąją ginčijamo sandorio sudarymo metu turėtą B. turimo turto vertę, ypatingai L. B. priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertę, nes konstatuoti, kad buto vertė 2009 m. kovo mėnesį ir 2013-08-13 buvo tapati, negalima, juolab, kad iš byloje esamų kreditorių susirinkimo nutarimų matyti, kad 2011-06-03 kreditorių susirinkimo metu buvo nutarta, minėtą butą pardavinėti už 130 000 Lt (b. l. 114), vėlesniais nutarimais kaina buvo mažinama. Be to, iš kreditorių susirinkimo Nr. 3 matyti, kad buvo sprendžiama ir dėl transporto priemonių pardavimo, tačiau jos bankroto administratoriaus pateiktuose duomenyse neatsispindi (t. 1, b. l. 112), duomenys apie mašinas pateikti tik atsiliepime į apeliacinį skundą, todėl darytina pagrįsta išvada, kad jos pirmosios instancijos teismo taip pat nebuvo įvertintos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į šias aplinkybes, besąlygiškai vadovavosi bankroto administratoriaus pateiktais duomenimis ir paskaičiavimais, papildomai nesiaiškindamas, kokia buvo tikroji ir reali B. Turto Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 vertė ginčijamo sandorio sudarymo metu, nors ši informacija yra svarbi sprendžiant dėl kreditorių teisių pažeidimo, kaip actio Pauliana sąlygos, taip pat ir galimam restitucijos dydžiui nustatyti.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažinęs dovanojimo sutartį negaliojančia actio Pauliana sandorio pripažinimo negaliojančiu pagrindu ir taikęs restituciją, iš R. B. ieškovei priteisdamas 188 137 Lt (64 690 Eur), pažeidė pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, t. y. pažeidė pareigą įvykdyti teisingumą (CPK 6 str.). Apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 301 str. 1 d.), ir, paminėta, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, o CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų, kartu ir prieštaringų, faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byloje turi būti išaiškintos esminės aplinkybės, susijusios ne tik su atsakovų turėto turto verte ginčijamo sandorio sudarymo metu, bet ir aplinkybės, susijusios su atsiskaitymu su hipotekos kreditoriumi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad yra pakankamas pagrindas padaryti išvadą dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (svarbiausių faktinių ir teisinių bylos aplinkybių), ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Tai yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Ginčas kilęs iš bankroto teisinių santykių, ir akivaizdu, kad byloje egzistuoja viešasis interesas, dėl to teismas procese turi būti aktyvus (CPK 179 str. 2 d.).

Apeliaciniame skunde R. B. teismo prašė atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 83 str. 1 d. 8 p. nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleidžiama bankrutuojanti įmonė, o kiti dalyvaujantys asmenys (nagrinėjamu atveju atsakovas) – už šiose bylose paduotus apeliacinius skundus.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-333 straipsniais,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2015 m. balandžio 28 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjai                                                                             Danutė Gasiūnienė                                                                                   

                                                                      Danguolė Martinavičienė

                                                                            Egidijus Žironas