Civilinė byla Nr. e3K-3-238-313/2022

Teisminio proceso Nr. 2-70-3-02287-2017-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.2.2; 2.6.3; 3.1.7.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 19 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Algirdo Taminsko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios akcinės bendrovės banko „Snoras“ (teisių perėmėja uždaroji akcinė bendrovė „Intrum Lietuva“) ieškinį atsakovui A. M. dėl skolos pagal laidavimo sutartį priteisimo, trečiasis asmuo bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Magima“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių reikalavimo perleidimą ir laiduotojo prievolės apimtį, aiškinimo ir taikymo.

2.       Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 725 945,49 Eur skolą, 8 proc. procesines palūkanas. 

3.       Ieškovė nurodė, kad kredito sutarties ir laidavimo sutarčių pagrindu suteikė trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Magima“ kreditą, už šios kredito sutarties tinkamą vykdymą visu savo turtu laidavo atsakovas. Vykdant BUAB „Magima“ bankroto procedūras, dalis skolos ieškovei buvo padengta, liko nesumokėta 725 945,49 Eur. Atsakovas, būdamas laiduotojas, nevykdė savo įsipareigojimų ir iki šiol nėra grąžinęs skolos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4.       Šiaulių apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 21 d. galutiniu sprendimu ieškinį tenkino visiškai. 

5.       Teismas nustatė šias faktines aplinkybes:

5.1.       2008 m. balandžio 4 d. ieškovė BAB bankas „Snoras“ ir trečiasis asmuo BUAB „Magima“ sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu ieškovė įsipareigojo suteikti trečiajam asmeniui 660 000 Eur kreditą, skirtą gamybinių pastatų kompleksui su žemės sklypų nuomos teise įsigyti; už tinkamą kredito sutarties įvykdymą visu savo turtu laidavo atsakovas; papildomais susitarimais kredito suma padidinta iki 689 352 Eur;

5.2.       Šiaulių apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla; vykdant bankroto procedūras, dalis skolos ieškovei padengta, liko nesumokėta 725 945,49 Eur; 

5.3.       įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, buvo nutrauktas netesybų ir palūkanų už visas trečiojo asmens prievoles ieškovei skaičiavimas (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas); 

5.4.       trečiojo asmens skola pagal kredito sutartį teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną (2012 m. rugsėjo 24 d.) ieškovei buvo 841 948,59 Eur, ją sudarė: 689 352 Eur – negrąžinta paskolos suma; 71 152,40 Eur – nesumokėta palūkanų suma; 80 612,31 Eur – nesumokėta delspinigių suma; 831,88 Eur – nesumokėta mokesčio už sutarties sąlygų keitimą suma; 

5.5.       bankroto proceso metu, pardavus trečiajam asmeniui priklausantį ir ieškovei įkeistą nekilnojamąjį turtą, ieškovei buvo išmokėta dalis skolos, dėl to finansinis ieškovės reikalavimas buvo patikslintas – 725 945,49 Eur;

5.6.       laidavimo sutarties 2 punkte yra tiesiogiai nustatyta, kad atsakovas turi atsakyti tiek už skolą, tiek už priskaičiuotas palūkanas, delspinigius, baudas ir nuostolius.

6.       Teismas nusprendė, kad, trečiajam asmeniui iki 2012 m. vasario 29 d. (Kredito sutarties papildomo susitarimo Nr. 4 3.6 punktas) neatsiskaičius su ieškove ir jam iškėlus bankroto bylą, ieškovė pagrįstai nukreipė reikalavimą į laiduotoją – atsakovą – tokia apimtimi, kokia turėjo jį nukreipti į pagrindinį skolininką. Kadangi laiduotojas atsako tokia pat apimtimi ir sąlygomis, kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, nuostolių atlyginimą, netesybų sumokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.81 straipsnio 2 dalis), remiantis kredito sutarties 3.5, 12 punktais, kuriuose ieškovė ir pagrindinė skolininkė susitarė dėl 0,05 proc. dydžio delspinigių už kiekvieną pradelstą mokėti dieną, atsižvelgiant į laidavimo sutarties 6.1 punktą, atsakovas šiuos delspinigius privalo sumokėti. Teismas nustatė, kad priteisti delspinigius buvo prašoma už laikotarpį iki 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria pagrindinei skolininkei buvo iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo, o reikalavimas mokėti procesines palūkanas yra už laikotarpį nuo šios bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat akcentavo, kad atsakovas nuo pat laidavimo sutarties sudarymo dienos nekėlė klausimo dėl palūkanų dydžio, neprašė ieškovės jo sumažinti ir nesikreipė į teismą dėl šios laidavimo sutarties 6.6 punkte nustatytos sąlygos pakeitimo, taigi ši sutarties sąlyga atsakovui yra galiojanti ir vykdytina, ir atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė, prašydama priteisti 8 proc. procesines palūkanas, dar kartą reikalauja kompensuoti patirtą nuostolį.

7.       Teismas nepasisakė dėl kitų atsakovo prieštaravimuose nurodytų argumentų dėl ieškovės, kaip bankrutuojančios bendrovės, veikiančios per bankroto administratorių, mokėto žyminio mokesčio pagrindo, mokėjimo nurodymuose nurodytų subjektų tinkamumo, sąskaitų, išrašytų byloje nedalyvaujančiai UAB „Baltijos kredito sprendimai“, o ne ieškovei, pagrįstumo, ieškovės atstovo – advokato atstovavimo byloje, nurodęs, kad jie yra teisiškai nereikšmingi, nesusiję nei su ginčo dalyku, nei su nagrinėjamos bylos esme.

8.       Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. spalio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

9.       Apeliacinės instancijos teismas atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė BAB bankas „Snoras“ neturi reikalavimo teisės į jį, nes pastaroji priklauso UAB „Baltijos kredito sprendimai“, nurodęs, jog į bylą pateiktas BAB banko „Snoras“ 2015 m. gruodžio 2 d. pranešimas žiniasklaidai „Snoras“ paskolų portfelio pardavimo procesas užbaigtas“ neįrodo, kad ieškovė BAB bankas „Snoras“ 2015 m. liepos 31 d. sudaryto reikalavimų perleidimo sandorio pagrindu perleido reikalavimo teisę į atsakovą UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Teismo vertinimu, nėra pagrindo abejoti ieškovės išdėstytais argumentais, jog banko paskolų portfelio pardavimas – tai sudėtingas ir ilgas procesas, kuris iki šiol nėra pasibaigęs, nes reikalavimo teisės buvo nukreiptos į didelį skolininkų ratą. Byloje esantis ieškovės bankroto administratorės UAB „Valnetas“ įgalioto asmens Gintaro Adomonio 2017 m. spalio 10 d. raštas, kurį įgaliotas asmuo teikė Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos 1-ojo skyriaus viršininkui, patvirtina, kad reikalavimo teisė į atsakovą priklauso BAB bankui „Snoras“, t. y. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ šio reikalavimo nėra perėmusi. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas ne tik nepateikė CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto dokumento, tačiau net nėra užsiminęs, kad į jį būtų kreipusis dėl reikalavimo teisės pagal ginčo laidavimo sutartį perleidimo UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Priešingai, atsakovo į bylą pateiktas 2016 m. spalio 11 d. raštas „Dėl sutikimo perleisti reikalavimo teisę“ patvirtina, kad, BAB bankui „Snoras“ perleidus reikalavimo teisę pagal kitą kredito sutartį, kurios įvykdymą taip pat užtikrino atsakovas, UAB „Baltijos kredito sprendimai“, jis nedelsiant apie tai buvo informuotas ir jam buvo pateiktas prašymas pasirašyti sutikimą dėl reikalavimo teisių perleidimo. Teismas pažymėjo, kad, apie reikalavimo perleidimą skolininkui nepranešus, laikoma, jog prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui yra tinkamas (CK 6.106 straipsnio 1 dalis), taigi, atsakovui iš esmės neturint jokios informacijos apie jo įsipareigojimo perleidimą, nėra pagrindo sutikti, kad BAB bankas „Snoras“ neturi reikalavimo teisės į jį.

10.       Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmetė atsakovo argumentus dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 199 straipsnio pažeidimo, nurodęs, kad dalis atsakovo prašytų išreikalauti įrodymų yra tiesiogiai susiję su atsakovo iki bankroto bylos iškėlimo vadovaujamos BUAB „Magima“ (trečiojo asmens) bankroto procesu. Atsakovo, kaip ir ieškovės, reikalavimas buvo patvirtintas trečiojo asmens bankroto byloje, taigi atsakovas dalyvavo trečiojo asmens bankroto byloje, galėjo ir turėjo teisę susipažinti su visais su bendrovės bankroto byla susijusiais duomenimis, todėl pakartotinis tokių duomenų išreikalavimas ne tik buvo netikslingas, bet iš esmės neįgyvendinamas, nes nurodytais bankroto bylos duomenimis disponavo ne ieškovė, o trečiojo asmens bankroto administratorė. Kiti atsakovo prašymai dėl pažymų iš ieškovės bankroto administratorės išreikalavimo taip pat netenkinti pagrįstai, nes atsakovas neabejotinai žinojo, kokio dydžio ieškovės reikalavimas buvo patvirtintas trečiojo asmens bankroto byloje ir kokia šio reikalavimo kilmė. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės neginčija nei trečiojo asmens, nei savo prievolės pagal kredito ir laidavimo sutartis, todėl prašymas pateikti pažymą dėl trečiojo asmens negrąžintos ieškovei skolos, nurodant jos atsiradimo pagrindą, dydį, išskaidymą (paskola, palūkanos, delspinigiai, kitos mokėtinos sumos), yra nepagrįstas.

11.       Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė buvo tinkamai atstovaujama advokato pirmosios instancijos teisme, ir remdamasis kasacinio teismo praktika atmetė atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl neva nepagrįstai priteistų atlyginti bylinėjimosi išlaidų, grindžiamus tuo, kad PVM sąskaitos faktūros yra išrašytos ne ieškovei, o su ieškove susijusiai UAB „Baltijos kredito sprendimai“.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12.       Atsakovas kasaciniu skundu prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį ir Šiaulių apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasacinis skundas yra grindžiamas šiais argumentais:

12.1.       Bylą nagrinėję teismai priėmė sprendimus dėl bylinėjimosi išlaidų remdamiesi ieškovės pateiktomis PVM sąskaitomis faktūromis, tačiau ieškovė neįrodė, kad ji sumokėjo jai atstovavusiam advokatui, taip pat kad buvo sumokėta būtent už jos, o ne už UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atstovavimą civilinėje byloje su atsakovu arba kitokias teisines paslaugas. Ieškovės pateiktas PVM sąskaitas faktūras išrašiusio asmens identifikuoti neįmanoma, todėl minėtų dokumentų teisinė galia yra niekinė. Ieškovės BAB banko „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ tarpusavio teisinis ryšys civilinėje byloje neatskleistas. Ieškovės atstovų išlaidos nėra susijusios su advokato darbo ir laiko sąnaudomis nagrinėjamoje byloje, todėl nesudaro pagrindo spręsti klausimo dėl jų atlyginimo priteisimo. Priteisdami bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ieškovės pateiktas niekines PVM sąskaitas faktūras teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad, nesant įrodymų, pagrindžiančių realų advokato atstovavimo paslaugų apmokėjimą, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

12.2.       Bylą nagrinėję teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes konstatavo, kad ieškovė neperleido reikalavimo teisės pagal su atsakovu sudarytą laidavimo sutartį UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Atsakovui pateikus duomenis apie ieškovės 2015 m. gruodžio 2 d. viešą pareiškimą, pareiga paneigti atsakovo nurodytą aplinkybę apie reikalavimo teisės į atsakovą perleidimą teko ieškovei (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovė nepateikė įrodymų, kad reikalavimo teisė į atsakovą nėra perleista. Ieškovės pozicija, kad ji neperleido ginčijamo reikalavimo UAB „Baltijos kredito sprendimai“, grindžiama tik deklaratyviais ieškovės pareiškimais, tačiau nepagrindžiama ieškovės sudarytos reikalavimo perleidimo sutarties, apie kurią ieškovė viešai paskelbė, nuostatomis.

12.3.       Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.82 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatyta, kad laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net ir tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako arba pripažįsta savo prievolę. Nepriklausomai nuo teismo nutarties patvirtinti ieškovės reikalavimą trečiojo asmens bankroto byloje, atsakovas turėjo teisę įrodinėti, kad ieškovės reikalaujamos palūkanos bei delspinigiai yra per dideli ir priskaičiuoti už laikotarpį, kuriuo turėjo būti nutraukiamas netesybų ir palūkanų skaičiavimas (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas). Šiuos argumentus atsakovas nurodė ir savo apeliaciniame skunde, tačiau teismai atsakovo prašymą išreikalauti įrodymus atmetė. Teismai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, kad netesybų ir palūkanų skaičiavimo nutraukimas taikomas ne tik skolininkui, bet ir laiduotojui už užtikrintą prievolę. Teismai netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes, ieškovei reikalaujant delspinigių ir palūkanų, jai teko pareiga įrodyti, kad delspinigiai ir palūkanos yra priskaičiuoti nepažeidžiant kredito sutarties ir ĮBĮ reikalavimų, to neįmanoma padaryti nedetalizavus pradelstų pagrindinės prievolės sumų ir neskaičiuojant taikomų palūkanų bei delspinigių normų ir jų trukmės.

12.4.       Apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių atsakovo apeliacinio skundo argumentų ir nenurodė, kodėl juos atmeta, todėl nemotyvavo nutarties ir pažeidė CPK 268 straipsnio 4 dalį, 270 straipsnio 4 dalies 1, 4 punktus, 331 straipsnio 4 dalies 2, 3 punktus, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

12.5.       Teismai pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias novaciją (CK 6.143 straipsnio 1 dalis). UAB „Baltijos kredito sprendimai“ sudarius BAB banko „Snoras“ paskolų portfelio pirkimo–pardavimo sutartį, šalys vienas prievoles pakeitė kita (novacija). CK 6.143 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įkeitimo teisė (hipoteka) ir kitos papildomos (šalutinės) teisės, atsirandančios iš pradinės prievolės, novacijos atveju pasibaigia, išskyrus atvejus, kai šalys susitaria šias teises išsaugoti. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kodėl viešas ieškovės paskelbimas apie visų, taip pat atsakovo, reikalavimų perleidimą UAB „Baltijos kredito sprendimai“ nepakeičia atsakovo prievolių ieškovei. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, CK 6.143 straipsnio 1 dalis nesieja laiduotojo prievolės pasibaigimo su aplinkybe, ar atsakovui buvo įteiktas reikalavimo perleidimo faktą patvirtinantis dokumentas.

13.       Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės BAB banko „Snoras“ teisių perėmėja UAB „Intrum Lietuva“ prašo jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tokias argumentais:

13.1.       Bylą nagrinėję teismai nepažeidė jokių proceso teisės normų, susijusių su įrodymų vertinimu bei įrodinėjimo naštos paskirstymu. Atsakovas viso labo nesutinka su teismų atliktu įrodymų vertinimu. Advokatų kontora „Sorainen ir partneriai“ nėra juridinis asmuo, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog jos išrašomos PVM sąskaitos faktūros yra neteisėtos. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymo „Dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimo viena PVM sąskaita faktūra taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1K-207 1 punkte nustatyta, kad advokatai, veikiantys partnerystės pagrindais, gali naudoti vieną PVM sąskaitą faktūrą bendrai teikiamoms paslaugoms įforminti. Teisinis reglamentavimas bei pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimai patvirtina, jog byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Baltijos kredito sprendimai“ už šioje byloje ieškovei suteiktas teisines paslaugas, yra teisėtos, pagrįstos bei su visais būtinais rekvizitais. Atsakovas nepateikia nė vieno įrodymo, jog aplinkybė, kad ieškovei ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ atstovauja advokatų kontora „Sorainen ir partneriai“, lemia, jog taip daroma kokia nors žala skolininkams dėl neva nesąžiningų paslaugų įkainių (CPK 178 straipsnis). Atsakovas dėsto deklaratyvius argumentus, nesusijusius su nagrinėjamos bylos dalyku, siekdamas sukurti įspūdį, jog ieškovė ir jos atstovai yra nesąžiningi. Iš ieškovės pateiktų sąskaitų bei mokėjimų nurodymų akivaizdu, kad mokėjimo nurodymų paskirtyje nurodyti laikotarpiai atitinka PVM sąskaitų faktūrų išrašymo datas; ieškovės atstovai patvirtina, kad sąskaitos yra tinkamai apmokėtos. Nei teisės aktai, nei susiformavusi teismų praktika nedraudžia tretiesiems asmenims apmokėti bylinėjimosi išlaidas už vieną iš proceso dalyvių, o atsakovo teiginiai nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog neva UAB „Baltijos kredito sprendimai“ galėjo sumokėti už kitas teisines, o ne byloje suteiktas paslaugas.

13.2.       Bylą nagrinėję teismai niekaip nepažeidė įrodymų vertinimo bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių, konstatuodami, kad ieškovė nebuvo perleidusi savo reikalavimo teisės į atsakovą UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Teismai įvertino daugybę įrodymų bei argumentų, pagrindžiančių, kad ieškovė ieškinio pareiškimo metu nebuvo perleidusi reikalavimo teisės į atsakovą. CK 6.109 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Atsakovo argumentai yra siekis išvengti skolos išieškojimo arba jį užvilkinti. Pažymėtina, kad faktą, jog reikalavimo teisė į atsakovą nebuvo perleista, patvirtina būtent tai, kad PVM sąskaitas faktūras už suteiktas teisines paslaugas byloje gaudavo ir apmokėdavo byloje nedalyvaujanti UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Taigi, ji žinojo apie bylą ir joje pareikštą ieškinį atsakovui. Jeigu reikalavimas būtų buvęs perleistas UAB „Baltijos kredito sprendimai“, akivaizdu, kad pati UAB „Baltijos kredito sprendimai“ būtų įstojusi į bylą kaip proceso dalyvė.

13.3.       Atsakovo nesąžiningumą ir akivaizdų piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis pagrindžia faktas, kad jis savo kasaciniame skunde nutyli aplinkybę, jog ieškovė reikalavimo teisę į jį perleido UAB „Baltijos kredito sprendimai“ 2019 m. Šiaulių apygardos teismas priėmė įsiteisėjusią nutartį, kuria patvirtino, kad ieškovė reikalavimo teisių į atsakovą šioje byloje skundžiamų teismų procesinių sprendimų priėmimo metu nebuvo perleidusi. Remiantis susiformavusia teismų praktika bei teisiniu reglamentavimu, atsakovas turėjo pareigą įrodyti, kad ieškovė yra perleidusi reikalavimo teisę. 

13.4.       Priešingai nei siekia parodyti atsakovas, teismai nenusprendė, kad jis negali ginčyti skolos dydžio būdamas laiduotojas vien dėl tos priežasties, jog ieškovės finansinis reikalavimas buvo patvirtintas trečiojo asmens bankroto byloje. Teismai įvertino daugybę esminių aplinkybių, įrodančių, kad atsakovui negalėjo būti nežinomas trečiojo asmens skolos ieškovei dydis ir kad atsakovas pats dalyvavo trečiojo asmens bankroto byloje ir, manydamas, jog ieškovės finansinio reikalavimo dydis yra akivaizdžiai per didelis, turėjo visas galimybes jį ginčyti, tačiau to nepadarė. Taigi teismai neturėjo jokio pagrindo abejoti ieškovės nurodomu skolos dydžiu bei iš naujo kvestionuoti įsiteisėjusia teismo nutartimi patvirtintą skolos dydį. Ieškovė šioje byloje reikalavo atlyginti tokio paties dydžio skolą kaip ir iš trečiojo asmens, t. y. remdamasi ĮBĮ nuostatomis, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti trečiajam asmeniui bankroto bylą, nutraukė netesybų ir palūkanų skaičiavimą.

13.5.       Teismai pagrįstai konstatavo, kad ieškovės reikalavimo teisė į atsakovą ginčo metu nebuvo perleista, taigi jokia novacija įvykti negalėjo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ieškovės procesinių teisių perėmimo

14.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2022 m. rugsėjo 22 d. nutartimi konstatavo, kad ieškovės BAB banko „Snoras“ procesines teises ir pareigas perėmė UAB „Intrum Lietuva“, dėl to tenkino UAB „Intrum Lietuva“ pareiškimą ir ieškovę BAB banką „Snoras“ pakeitė jos teisių perėmėja UAB „Intrum Lietuva“ (CPK 48 straipsnio 1 dalis).

Dėl ieškovės reikalavimo perleidimo

15.       CK 6.101 straipsnio, reglamentuojančio kreditoriaus teisę perleisti reikalavimą, 1 dalyje nustatyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Reikalavimo teisės perleidimas neturi pažeisti skolininko teisių ir labiau suvaržyti jo prievolės.

16.       Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų. Reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės aktyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020, 20 punktas). Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008; 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017, 16 punktas).

17.       Svarbi taisyklė, sauganti skolininko interesus, įtvirtinta CK 6.109 straipsnio 1 dalyje. Ji nustato pareigą informuoti skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą. Šis reikalavimas nėra savitikslis, CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015; 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 28 punktas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimo perleidimo sandoris teisinius padarinius skolininkui sukuria tik tinkamai jam apie sandorį pranešus. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką.

18.       Įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas apie reikalavimo perleidimo faktą, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). 

19.       Nagrinėjamoje byloje vienas pagrindinių atsakovo argumentų, atsikertant į ieškinį, buvo tai, kad jis pareikštas netinkamo ieškovo – neva BAB banko „Snoras“ reikalavimo teisė į atsakovą jau buvo perleista iki ieškinio pareiškimo dienos. Šiam savo argumentui pagrįsti atsakovas rėmėsi viešu BAB banko „Snoras“ 2015 m. gruodžio 2 d. pranešimu apie banko paskolų portfelio pardavimo UAB „Baltijos kredito sprendimai“ proceso užbaigimą. Bylą nagrinėję teismai šio viešo pranešimo nevertino kaip tinkamo pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą. Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad, byloje esant pirmiau minėtam banko viešam pranešimui, ieškovei teko pareiga paneigti aplinkybę apie reikalavimo perleidimą. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

20.       Minėta, kad reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu tik nuo pranešimo jam apie reikalavimo perleidimo faktą momento, ir šio pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo. Šiuo atveju atsakovui nei iki ieškinio pareiškimo, nei šios bylos nagrinėjimo metu nebuvo pateiktas individualus pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą. Abstraktus banko viešas pranešimas apie paskolų portfelio pardavimą negali atlikti pranešimo apie reikalavimo perleidimą funkcijos, nes jame nėra informacijos apie konkrečios reikalavimo teisės į atsakovą perleidimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK 6.109 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį. Taigi, jeigu skolininkas nėra tinkamai informuojamas apie reikalavimo perleidimą, tai jis gali atsisakyti vykdyti prievolę naujajam kreditoriui. Tokiu atveju prievolės įvykdymas pradiniam kreditoriui būtų laikomas tinkamu prievolės įvykdymu. Taigi, kol atsakovui nebuvo pateiktas individualus pranešimas apie reikalavimo teisės perleidimą, pradinė ieškovė BAB bankas „Snoras“ pagrįstai buvo laikoma tinkama ieškove byloje.

21.       Be to, nagrinėjamu atveju ieškovė BAB bankas „Snoras“ ir UAB „Baltijos kredito sprendimai“ informavo atsakovą, jog ieškovės reikalavimo teisės į jį nuo 2019 m. balandžio 17 d. yra perleistos UAB „Baltijos kredito sprendimai“, 2019 m. balandžio 17 d. pranešimu – tai įvyko jau po skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties šioje byloje priėmimo. UAB „Baltijos kredito sprendimai“ ir UAB „Intrum Lietuva“ 2019 m. rugsėjo 13 d. pranešimu informavo atsakovą, kad aptariama reikalavimo teisė į jį 2019 m. rugpjūčio 8 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleista UAB „Intrum Lietuva“. Dėl to nagrinėjant bylą kasaciniame teisme pradinė ieškovė buvo pakeista jos teisių perėmėja UAB „Intrum Lietuva“ (žr. šios nutarties 14 punktą). Šios aplinkybės, patvirtinančios, kad reikalavimo perleidimas įvyko po bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme, patvirtina kasacinio skundo argumentų dėl reikalavimo teisės perleidimo fakto (ne)nustatymo pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepagrįstumą.

Dėl atsakovo kaip laiduotojo teisės ginčyti skolos dydį

22.       Nagrinėjamoje byloje atsakovui buvo pareikštas reikalavimas kaip laiduotojui, pagrindinei skolininkei (trečiajam asmeniui) bankrutavus ir neįvykdžius prievolės ieškovei. Reikalavimo suma šiuo atveju yra likusi nepatenkinta trečiojo asmens bankroto byloje patvirtinto ieškovės finansinio reikalavimo dalis.

23.       Atsakovas kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė jo teisę įrodinėti, kad ieškovės reikalaujamos palūkanos bei delspinigiai yra per dideli ir priskaičiuoti už laikotarpį, kuriuo turėjo būti nutraukiamas netesybų ir palūkanų skaičiavimas, ir netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą, nes, ieškovei reikalaujant delspinigių ir palūkanų, jai teko pareiga įrodyti, kad delspinigiai ir palūkanos yra priskaičiuoti nepažeidžiant kredito sutarties ir ĮBĮ reikalavimų.

24.       CK 6.82 straipsnyje nustatytos laiduotojo, kuriam pareikštas ieškinys, teisės ir pareigos. Atsakovas kelia klausimą dėl šios normos 2 dalies, suteikiančios teisę laiduotojui pareikšti kreditoriui visus atsikirtimus, kuriuos galėtų reikšti skolininkas, taikymo. Laiduotojas nepraranda teisės atsikirsti net tuo atveju, kai skolininkas atsikirsti atsisako ar pripažįsta prievolę. Atsakovas laidavo už savo vadovaujamos įmonės (trečiojo asmens) prievoles pagal kreditavimo sutartį.

25.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovui kaip trečiojo asmens vadovui buvo žinomos su kredito sutarties sudarymu bei kredito grąžinimu susijusios aplinkybės. Byloje yra atsakovo 2011 m. sausio 19 d. prašymas ieškovei nukelti terminą mokėjimams pagal kredito sutartį atlikti, atsižvelgiant į tai, kad trečiojo asmens finansinė padėtis yra itin sunki, todėl trečiasis asmuo neišgali grąžinti mokėtinų sumų. Taigi atsakovui buvo žinomas trečiojo asmens skolos ieškovei dydis ir jis, kaip trečiojo asmens vadovas, šio dydžio neginčijo nei neteismine tvarka, nei trečiojo asmens bankroto byloje, kurioje dalyvavo kaip kreditorius. Byloje taip pat nustatyta, kad, įsiteisėjus nutarčiai iškelti trečiajam asmeniui bankroto bylą, buvo nutrauktas netesybų ir palūkanų už visas trečiojo asmens prievoles ieškovei skaičiavimas. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylą nagrinėję teismai nepaneigė atsakovo teisės ginčyti ieškovės jam pareikšto reikalavimo dydį, tačiau atsakovas šiai teisei įgyvendinti nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, iš esmės vien deklaratyviais teiginiais kvestionuodamas trečiojo asmens bankroto byloje patvirtinto ieškovės finansinio reikalavimo dydį. Detalūs skolos dydžio apskaičiavimai buvo pateikti trečiojo asmens bankroto byloje, taip pat ir šioje byloje kaip priedas prie ieškinio. Kasacinio teismo vertinimu, bylą nagrinėję teismai neturėjo pagrindo išreikalauti ir iš naujo tirti trečiojo asmens skolos ieškovei dydį patvirtinančių įrodymų, kurie jau buvo ištirti bankroto byloje, atsakovui neteikiant jokių šį nustatytą skolos dydį paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Dėl ieškovei priteisto bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo

26.       Atsakovas kasaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl ieškovei priteisto bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, atlyginimo pagrįstumo, išskirdamas iš esmės du aspektus – į bylą pateiktų advokatų sąskaitų faktūrų atitiktį formaliems teisės aktų reikalavimams ir tai, kad už ieškovę šias sąskaitas apmokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“.

27.       Atsakydama į šiuos kasacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisines paslaugas ieškovei byloje teikė advokatų kontoros „Sorainen ir partneriai“ advokatai; advokatų kontora nėra juridinis asmuo ir neturi juridinio asmens kodo, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog jos išrašomos PVM sąskaitos faktūros yra neteisėtos. Lietuvos Respublikos finansų ministro 2004 m. birželio 2 d. įsakymo „Dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo įforminimo viena PVM sąskaita faktūra taisyklių patvirtinimo“ Nr. 1K-207 1 punkte nustatyta, kad advokatai, veikiantys partnerystės pagrindais, gali naudoti vieną PVM sąskaitą faktūrą bendrai teikiamoms paslaugoms įforminti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, išrašytų už šioje byloje ieškovei suteiktas teisines paslaugas, teisėtumu.

28.       Taip pat atmestini ir atsakovo kasacinio skundo argumentai, kad neaišku, kokiu pagrindu už ieškovei suteiktas teisines paslaugas sumokėjo byloje nedalyvaujantis asmuo UAB „Baltijos kredito sprendimai“. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, byloje nedalyvaujantis, asmuo, yra išaiškinta, kad byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti atlyginti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-582/2009; 2015 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256-684/2015). Taigi advokatų teisinių paslaugų išlaidų, apmokėtų už ieškovę byloje nedalyvaujančio asmens UAB „Baltijos kredito sprendimai“, atlyginimo priteisimas ieškovei, teismams nesiaiškinant ieškovės ir šio asmens tarpusavio santykių ir tokio apmokėjimo pagrindo, atitinka kasacinio teismo praktiką.

Dėl bylos procesinės baigties ir kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

29.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo teisės perleidimą, laiduotojo prievolės apimtį, įrodinėjimo procesą ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos šios kategorijos bylose. Kasaciniu skundu atsakovo skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, remiantis kasaciniame skunde nurodytais argumentais naikinti juos nėra pagrindo, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, paliekama nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

30.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Netenkinus kasacinio skundo, ieškovės naudai iš atsakovo priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

31.       Atsiliepimą į kasacinį skundą pateikusi ieškovė UAB „Intrum Lietuva“ pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą ir įrodymus, patvirtinančius jos patirtas 2420 Eur bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į kasacinį skundą ir prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų surašymą (2022 m. balandžio 30 d. sąskaitą faktūrą už teisines paslaugas, AB SEB banko patvirtinimą apie lėšų įskaitymą). Šios išlaidos atitinka Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 7, 8.14 punktų nuostatas, jų atlyginimas ieškovei priteistinas iš atsakovo.

32.       Kasaciniame teisme pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, nebuvo rengiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Intrum Lietuva“ (j. a. k. 304615887) iš atsakovo A. M. (duomenys neskelbtini) 2420 (du tūkstančius keturis šimtus dvidešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                Goda Ambrasaitė-Balynienė

                                Alė Bukavinienė

Algirdas Taminskas