Administracinė byla Nr. eA-1881-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07553-2024-1
Procesinio sprendimo kategorija 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio C. P. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo C. P. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas C. P. C. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58406, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) (toliau – ir Sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad jis gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas) darbo pagrindu, tačiau pareiškėją įdarbinanti įmonė nesuteikė jam darbo vietos. Pareiškėjas neginčijo Departamento sprendimo, kuriuo jam buvo panaikintas Leidimas, tačiau pareiškėjas nesutinka su Departamento sprendimu uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas.
3. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas suabsoliutino savo teisę priimti sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvą ir kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių teritorijas, nors įstatymas numato tik teisę, o ne pareigą, kai panaikinamas leidimas laikinai gyventi, nustatyti minėtus ribojimus. Pareiškėjo vertinimu, jam pritaikytos poveikio priemonės yra ne tik neteisingos, bet ir neproporcingos susidariusiai situacijai. Atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja teisiniams principams, nes visiems asmenims taikomos tos pačios poveikio priemonės, neatsižvelgiant į aplinkybes, kuriomis remiantis buvo panaikintas Leidimas. Atsakovas nenustatė pareiškėjo grėsmės Lietuvai ar kitų svarbių priežasčių, dėl kurių Sprendimas galėtų likti galioti. Pareiškėjas nesiekė apeiti sistemos ir teisės aktų reikalavimų, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, todėl priimtas Sprendimas nėra proporcingas, atsakovas peržengė diskrecijos ribas.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad nėra aišku, kokiais teisės aktais vadovavosi atsakovas, priimdamas sprendimą įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas (toliau – ir SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi). Pareiškėjas, atsižvelgdamas į teisinį reguliavimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teigė, kad atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl SIS perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi įtraukimo, nes nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas ir kuri būtu proporcinga nustatytam ribojimui. Pareiškėjui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbdavį, taip pat ir darbdaviui neturėtų būti ribojama teisė pasirinkti darbuotoją, todėl vien darbo sutarties nutraukimas arba jos nepasirašymas negali sukelti tokių padarinių, dėl kurių būtų ribojamas asmens judėjimas visoje Europos Sąjungoje.
5. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
6. Atsakovas nurodė, kad ginčijamas Sprendimas priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, kad užsieniečiui, kuriam buvo panaikintas Leidimas gyventi, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šis Sprendimas buvo priimtas po to, kai Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 2024 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 24S21296 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (toliau – ir Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo), nustatęs, kad darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta, o duomenys, kuriuos jis pateikė, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi suteikimo, neatitinka tikrovės. Įvertinus, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, neatvyko dirbti, prašydamas leidimo laikinai gyventi pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, savo nesąžiningais veiksmais pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus piktnaudžiavo migracijos procedūromis, buvo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, o įvertinus, kad pareiškėjas gali nesąžiningu būdu ateityje siekti gauti leidimą laikinai gyventi, atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, nuspręsta pareiškėjo duomenis dėl uždraudimo atvykti ir apsigyventi įtraukti į SIS.
7. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas atsiėmė Leidimą per išorės paslaugų tiekėją Nepale, o Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinėje sistemoje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų atvykęs į Lietuvą. Tarpininkavimo raštą dėl pareiškėjo įdarbinimo teikusi bendrovė mažoji bendrija „Rikas“ (toliau – ir Bendrovė) pateikė pranešimą, kad pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi, tačiau per du mėnesius po Leidimo gavimo neatvyko dirbti. Atsakovo teigimu, esant nurodytoms aplinkybėms Departamentas neturėjo pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iš tiesų ketino dirbti Lietuvoje. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo tikslas buvo ne dirbti Lietuvos Respublikoje, o išvykti iš savo valstybės ir teisėtai atvykti į Šengeno valstybę, kad turėtų galimybę, pasinaudodamas vienos iš Šengeno valstybių (Lietuvos) išduotu Leidimu, laisvai judėti Šengeno erdvėje. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, todėl dėl galimos nelegalios migracijos grėsmės jam buvo uždrausta atvykti, įtraukiant perspėjimą į SIS.
II.
8. Regionų administracinis teismas 2025 m. balandžio 1 d. sprendimu atmetė pareiškėjo C. P. C. skundą.
9. Teismas nurodė, kad Departamento Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo apskųstas. Departamentas šioje byloje ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatęs, kad pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte bei 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatytais pagrindais, nes darbo sutartis su pareiškėju nebuvo sudaryta ir kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjas pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.
10. Teismas pažymėjo, kad nors pareiškėjas skunde nesutinka su vertinimu, jog kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tačiau Departamento Sprendimo dėl Leidimo panaikinimo, kuriame tokia aplinkybė buvo konstatuota, pareiškėjas neskundė, todėl nurodytas sprendimas šioje administracinėje byloje nėra vertinamas.
11. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, t. y. pareiškėjui anksčiau nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nacionalinė ar Šengeno vizos, pareiškėjas nebuvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje neturi, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.
12. Teismas sutiko su Departamento vertinimu, kad pareiškėjas nesąžiningais veiksmais, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, todėl piktnaudžiavo migracijos procedūromis, dėl to pagal Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 14 punkto nuostatas pareiškėjui pagrįstai nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes ir tai, jog buvo nustatytas trumpesnis nei galimas skirti draudimo atvykti laikotarpis, teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo teigti, jog nustatytas terminas yra neproporcingas siekiamam teisėtos migracijos tikslui.
13. Spręsdamas dėl Sprendimo įtraukti SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, teismas nurodė, kad Departamentas tokį sprendimą priėmė, atsižvelgęs į pagrindą, dėl kurio buvo atisakyta pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi, į tai, kad įvertinus visas faktines aplinkybes galima pagrįstai manyti, jog pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti vykti į kitas Šengeno valstybes, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių atvykimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje; kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų – užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Teismas nenustatė ir pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi būtų neproporcingas ir turėtų būti panaikintas.
14. Teismas sprendė, kad atsakovo Sprendimas buvo priimtas atlikus individualų pareiškėjo situacijos vertinimą ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas, todėl teismas nenustatė pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą.
III.
15. Pareiškėjas C. P. C. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
16. Pareiškėjo teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai taikė Įstatymo ir 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) nuostatas, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nepasisakė dėl teisės normų, kurios reglamentuoja perspėjimo įtraukimą į SIS.
17. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas Sprendimą priėmė vieninteliu pagrindu, jog buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas, tačiau vien leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali lemti atsakovo sprendimo priėmimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Lietuvoje ir perspėjimo įtraukimo į SIS. Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Sprendime dėl Leidimo panaikinimo atsakovo padarytomis išvadomis, tačiau atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad pareiškėjas, siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Teismas nevertino minėtų atsakovo išvadų, buvo pasyvus ir neatliko savarankiško aplinkybių vertinimo.
18. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovas turi tik teisę uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvą tuo atveju, kai yra panaikintas leidimas laikinai gyventi, o ne absoliučią pareigą tai daryti visais atvejais, kai yra panaikinamas Leidimas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Atsakovo priimtas Sprendimas prieštarauja teisiniams principams, gero administravimo, įstatymo viršenybės principams.
19. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas, uždrausdamas jam (pareiškėjui) atvykti į Lietuvos Respubliką, suabsoliutino savo teisę priimti tokio pobūdžio sprendimus visais atvejais, kai asmeniui yra panaikinamas leidimas laikinai gyventi, taip pat atsakovas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl įraukimo į SIS perspėjimo dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kadangi nebuvo nustatyta jokia grėsmė, kurią galėtų sukelti pareiškėjas, kuri būtų proporcinga nustatytam ribojimui.
20. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
21. Atsakovo teigimu, teismas išnagrinėjo ir objektyviai įvertino su pareiškėju susijusias aplinkybes, detaliai išanalizavo SIS II reglamento taikymo aplinkybes, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.
22. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai nurodė, jog teismas turėjo vertinti Sprendimo dėl Leidimo panaikinimo turinį ir teisėtumą. Šis sprendimas nebuvo ginčo dalykas, pareiškėjas jo neskundė, todėl teismas neturėjo pagrindo pasisakyti dėl įsiteisėjusio individualaus administracinio akto teisėtumo.
23. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad jis (pareiškėjas), siekdamas gauti leidimą laikinai gyventi, nepateikė tikrovės neatitinkančių duomenų. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas neturėjo ketinimų iš tikrųjų dirbti Lietuvoje, nes dirbti taip ir neatvyko. Pareiškėjas pažeidė migracijos procedūras, teikdamas tikrovės neatitinkančią informaciją, ir nepagrįstai gavęs leidimą laikinai gyventi jo (Leidimo) Departamentui negrąžino, tikėtina, panaudojo Leidimą teisėtam vykimui į Šengeno valstybes.
24. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose, kuriose yra pasisakyta, kad darbo sutarties nesudarymas ir leidimo laikinai gyventi panaikinimas negali būti absoliutus pagrindas taikyti užsieniečiams judėjimo ribojimus. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad būtų atvykęs ir neįsidarbinęs išvykęs, gavęs darbdavio laišką ar telefono žinutę, kur atsisakoma jį įdarbinti ar pan., priešingai, byloje yra pateiktas tarpininkavimo raštą teikusios Bendrovės pranešimas, kad pareiškėjas dirbti neatvyko ir ši informacija nėra nuginčyta. Pareiškėjo teiginiai neatitinka tikrovės ir tikrųjų jo tikslų – laisvai judėti Šengeno erdvėje, bei, pasinaudojus leidimo laikinai gyventi suteiktomis galimybėmis, įsitvirtinti kurioje nors kitoje Europos Sąjungos valstybėje.
25. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas neginčijo Sprendimo dėl Leidimo panaikinimo ir tebeturi jam išduotą Leidimą, galiojantį iki 2025 m. rugsėjo 7 d., tačiau skundžia draudimą atvykti ir gyventi Šengeno erdvėje, teigdamas, kad šiuo draudimu pažeidžiamos jo teisės, nors nei Departamentui, nei teismui nebuvo pateikta informacija, kad pareiškėjui suteikta teisė gyventi kurioje nors valstybėje narėje ar jis turi teisę būti Šengeno erdvėje teisėtai kitu pagrindu. Pareiškėjas neteisėtai naudojosi Europos Sąjungos valstybių narių piliečiams suteikiama laisvo judėjimo teise, todėl nėra pagrindo teigti, kad jo teisės buvo nepagrįstai apribotos.
26. Atsakovas pažymi, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos teritorijose, o siekiant šio tikslo yra numatyta įvesti įspėjimą į SIS dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio C. P. C. skundas dėl Departamento 2024 m. vasario 21 d. sprendimo Nr. 24S58406, kuriuo uždrausta jam (pareiškėjui) atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) ir įtrauktas į SIS perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus), panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
28. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas pateikė Departamentui prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Departamentas 2023 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu išdavė pareiškėjui Leidimą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu; Leidimas pareiškėjui buvo įteiktas 2023 m. rugsėjo 23 d. per išorės paslaugų tiekėją Nepale.
29. Departamentas nustatė, kad Bendrovė darbo sutarties su pareiškėju nesudarė; jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėjas šiuo metu nedirba. Patikrinus VSATIS duomenis, nebuvo rasta duomenų apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos sienos kirtimus. Departamentas 2024 m. sausio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 24S21296, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą Leidimą tuo pagrindu, kad pareiškėjas, norėdamas gauti Leidimą, pateikė duomenis, neatitinkančius tikrovės, ir su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktų, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindai).
30. Departamentas, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, sudariusias pagrindą panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą, į tai, kad pareiškėjas savo nesąžiningais veiksmais, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus, piktnaudžiavo migracijos procedūromis, ginčijamu Sprendimu nustatė pareiškėjui draudimą 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nes yra priimtas sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi, taip pat į tai, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, padarė išvadą, kad pareiškėjas ir ateityje gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje, bei, siekdamas užkirsti kelią nesąžiningiems, nepatikimiems ir piktnaudžiaujantiems užsieniečiams atvykti į Šengeno erdvę, nusprendė įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 36 mėnesius (3 metus) nuo Sprendimo priėmimo dienos. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 1 dalimi, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės), 15 punktu ir Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktu.
31. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Departamentas Sprendimu pagrįstai ir teisėtai uždraudė pareiškėjui 3 metus atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvedė į SIS persėjimą dėl draudimo pareiškėjui 3 metus atvykti ir apsigyventi į kitas Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijas, skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.
32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes, suabsoliutino atsakovo diskrecijos teisę uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką visais atvejais, kai yra panaikinamas Leidimas, netinkamai įvertino atsakovo teisę priimti sprendimą dėl perspėjimo įraukimo į SIS, nesant nustatytos pareiškėjo keliamos grėsmės.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
Dėl draudimo atvykti
34. Įstatymo 133 straipsnio, reglamentuojančio draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui.
35. Kriterijų vertinimo tvarkos 11 punktas nustato, kad, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika; tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas; užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.1–11.3 p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punktą užsieniečiui, kurio leidimas gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1, 2 (pagal 35 straipsnio 1 dalies 2 arba 8 punktą), 3 punkte arba 54 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytais pagrindais, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
36. Aiškindamas Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, kad Įstatymo leidėjo panaudotas žodis „gali būti“ reiškia, kad ne visais atvejais uždraudžiama užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kai jam panaikinamas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. lapkričio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2511-602/2024; kt.). Vien tai, jog užsieniečiui buvo panaikintas jam išduotas leidimas (nuolat ar laikinai) gyventi Lietuvoje, Departamentui nesukuria pagrindo elgtis imperatyviai ir kiekvienu atveju priimti sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą. Departamentui yra suteikta diskrecija spręsti dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau šios institucijos diskrecija spręsti dėl sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvą priėmimo bei nustatyti užsieniečiui draudimo atvykti į Lietuvą trukmę yra apribota įpareigojimu kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgti į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes, kurios yra detalizuotos Kriterijų vertinimo tvarkoje. Departamentas, atlikdamas šį vertinimą, vadovaudamasis konstitucinio atsakingo valdymo bei viešojo administravimo principais, turi atsižvelgti į Įstatymo tikslus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1909-662/2024, 2024 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2194-575/2024, 2024 m. spalio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2335-789/2024, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
37. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012, 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012, 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024; kt.).
38. Ginčijamo Sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 3 metams, kadangi buvo priimtas Sprendimas dėl Leidimo panaikinimo, kuriuo, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, buvo padaryta išvada, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; su pareiškėju nesudaryta darbo sutartis. Pagal bylos faktines aplinkybes, pareiškėjui Leidimas buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, tačiau pareiškėjas dirbti į Bendrovę neatvyko, darbo sutarties su Bendrove nesudarė.
39. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad darbdavys jam pranešė, jog Bendrovėje pareiškėjui nėra darbo; Bendrovė 2023 m. lapkričio 12 d. pranešime apie pasikeitusius užsieniečio duomenis nurodė, kad pareiškėjas per du mėnesius nuo Leidimo gavimo dienos neatvyko dirbti; nuo 2023 m. lapkričio 20 d. Bendrovėje panaikinamas suvirintojo etatas.
40. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, jog tai, kad pareiškėjas, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, taip pat duomenys dėl pareiškėjui mokėto / nemokėto darbo užmokesčio ir jo dydžio savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024, 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025, 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; kt.). Nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su jį kvietusiu darbdaviu, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjo piktnaudžiavimo šiuo aspektu. Byloje nėra paneigta aplinkybė, kad pareiškėjas buvo darbdavio informuotas apie darbo Bendrovėje nebuvimą; pati Bendrovė atsakovui teiktame pranešime nurodė, kad nuo 2023 m. lapkričio 20 d. Bendrovėje panaikinamas suvirintojo etatas.
41. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra pateikta pakankamai argumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis. Nenustačius Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinto pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindo, darytina išvada, kad susiklosčiusios faktinės aplinkybės neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkos 14 punkto taikymo sąlygų, kai asmeniui taikomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis.
42. Byloje nėra duomenų, kad per pastaruosius vienerius metus iki Sprendimo dėl Leidimo panaikinimo priėmimo dienos pareiškėjui jau buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, pareiškėjui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko. Taigi nėra pakankamo ir objektyvaus pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas piktnaudžiavo migracijos procedūromis. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjui nustatytas 3 metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nelaikytinas proporcingu, atitinkančiu Kriterijų vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus.
43. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis dėl draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 36 mėnesius (3 metus) nelaikytina proporcinga, todėl ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimų ir yra naikintina.
Dėl perspėjimo įvedimo į SIS
44. Sprendimu taip pat buvo nuspręsta į Šengeno informacinę sistemą įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS buvo priimtas vadovaujantis SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punktu ir 2 dalies c punktu bei NAS taisyklių 15 punktu.
45. Pagal NAS taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
46. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
47. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui nustačius, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; su pareiškėju nebuvo sudaryta darbo sutartis, o tai, atsakovo vertinimu, reiškia, kad ir ateityje pareiškėjas gali nesąžiningu būdu siekti atvykti ir pasilikti kitose Šengeno valstybėse, piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių atvykimu, buvimu ir gyvenimu Šengeno erdvėje), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
48. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
49. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS II įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS II. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS II proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
50. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju atsakovas nėra priėmęs administracinio sprendimo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėjas apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje, Sprendime taip pat nėra individualizuotų, objektyviais duomenimis grįstų motyvų, kodėl pareiškėjo atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus ir todėl perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi turėtų būti įvestas į SIS. Teisėjų kolegijos vertinimu, Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinių vertinimą. Departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2025 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1357-525/2025; kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio, SIS II reglamento 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintina.
51. Apibendrindama nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylos faktines aplinkybes ir taikė teisės aktų normas, nesivadovavo aktualia teismų praktika, todėl yra pagrindas tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo panaikinti Departamento Sprendimą.
52. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
53. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 11,25 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 22,50 Eur – už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teisme priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, pareiškėjui atlygintinos išlaidos, turėtos bylą išnagrinėjus apeliacinės ir pirmosios instancijos teismuose. Taigi pareiškėjo naudai iš atsakovo priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis – 33,75 Eur.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio C. P. C. apeliacinį skundą tenkinti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Pareiškėjo Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečio C. P. C. skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. vasario 21 d. sprendimą Nr. 24S58406.
Priteisti pareiškėjui Nepalo Federacinės Demokratinės Respublikos piliečiui C. P. C. iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 33,75 Eur (trisdešimt tris eurus 75 centus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Sprendimas neskundžiamas.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius