Civilinė byla Nr. 2-457/2005
Procesinio sprendimo kategorija 110.1
(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I
S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2005 m. rugsėjo 8 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos
pirmininkės Virginijos Čekanauskaitės (pranešėja),
kolegijos
teisėjų: Alės Bukavinienės ir Gintaro Pečiulio,
teismo
posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo
uždarosios akcinės bendrovės ,,Deliuvis“ atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2005 m. liepos 26 d.
nutarties, kuria patenkintas ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės
bendrovės ,,Apdailos stilius“ prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo
civilinėje byloje Nr. 2-00289-280/2005 pagal ieškovo bankrutuojančios
uždarosios akcinės bendrovės ,,Apdailos stilius“ ieškinį atsakovams uždarajai
akcinei bendrovei ,,Deliuvis“ bei M. J., tretysis asmuo R. B., dėl parduoto
automobilio kainos pakeitimo ir automobilio pirkimo – pardavimo sutarties
pripažinimo negaliojančia.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,
n u s t a t ė:
Ieškovas BUAB ,,Apdailos stilius“ kreipėsi į teismą su
ieškiniu atsakovams UAB ,,Deliuvis“ bei M. J. dėl parduoto automobilio kainos
pakeitimo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Nurodė, jog trečiasis asmuo R.
B. pagal 2001 m. balandžio 6 d. pažymą – sąskaitą Nr.300158 įsigijo 1989 m. gamybos
lengvąjį automobilį PEUGEOT už 3 tūkst. Lt. Minėtas trečiasis asmuo su atsakovu
sudarė transporto priemonės pirkimo – pardavimo komiso sutartį, pagal kurią
atsakovas įsipareigojo minėtąjį automobilį parduoti už 40 tūkst. Lt. Ieškovas 2001
m. gruodžio 29 d. iš komisionieriaus (atsakovo) pagal pažymą – sąskaitą
Nr.539465 įsigijo ginčo automobilį už 40 015 Lt. Ieškovo visuotinis akcininkų
susirinkimas 2004 m. gegužės 3 d. nutarė parduoti tą patį automobilį už 590 Lt
ir 2004 m. gegužės 19 d. už minėtąją kainą šis automobilis buvo parduotas
atsakovei M. J.
Ieškovas teigė, kad atsakovas 2001 m. gruodžio 29 d. šį
automobilį ieškovui pardavė už nerealiai didelę kainą, nes tuo metu vidutinė tokio
automobilio rinkos kaina buvo apie 6 tūkst. Lt. Dėl šio ieškovas prašė teismo
iš atsakovo priteisti 34 tūkst. Lt automobilio pirkimo kainos, pripažinti
negaliojančia 2004 m. gegužės 19 d. automobilio pirkimo – pardavimo sutartį bei
įpareigoti atsakovę M. J. grąžinti ieškovui minėtąjį automobilį.
Taip pat ieškovas prašė takyti laikinąsias apsaugos
priemones, tai yra areštuoti atsakovo UAB ,,Deliuvis“ lėšas ar kitą turtą 34
tūkst. Lt sumai bei atsakovei M. J. priklausantį ginčo automobilį. Nurodė, jog
nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti, nes
ieškinio suma yra didelė bei atsakovai atliko neteisėtus veiksmus pirkdami ir
parduodami ginčo automobilį.
Panevėžio apygardos teismas 2005 m. liepos 26 d.
nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių patenkino: areštavo atsakovo
UAB ,,Deliuvis“ 34 tūkst. Lt piniginių lėšų, o jų nesant kito turto šiai sumai,
tačiau nesant pakankamai lėšų ar kito turto, teismas leido iš areštuotų lėšų
vykdyti atsiskaitymus su valstybės, VSDFV biudžetais bei darbo užmokesčio ir su
darbo santykiais susijusių išmokų išmokėjimą darbuotojams. Taip pat teismas
areštavo ginčo automobilį, uždrausdamas jį perleisti tretiesiems asmenims.
Nurodė, kad taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra būtina dėl ieškinio
sumos dydžio bei dėl to, jog ieškovas yra bankrutuojanti bendrovė, todėl būtina
vengti bankroto procedūrų vilkinimo ir realiai be kliūčių įvykdyti galimai
ieškovui palankų teismo sprendimą. Taip pat teismas teigė, jog atsakovas UAB
,,Deliuvis“ nepateikė jokio kito ieškinio užtikrinimo, o turto bei lėšų turėjimas
ieškinio pareiškimo dieną neįrodo, kad jų bus pakankamai sprendimo priėmimo
dieną ar jį vykdant. Be to teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pats atsakovas
pripažino kartais trūkstant apyvartinių lėšų. Automobilio arešto būtinumą
teismas grindė, tuo, kad reikalaujama priteisti ginčo automobilį, todėl
reikalinga uždrausti atsakovei M. J. jį perleisti tretiesiems asmenims (CPK 145
str. 1 d. 3, 7 p.).
Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,Deliuvis“ prašo
panaikinti tą minėtosios nutarties dalį, kuria laikinosios apsaugos priemonės
pritaikytos jo atžvilgiu, bei netaikyti jo atžvilgiu jokių laikinosios apsaugos
priemonių. Nurodė, jog:
1.
Ieškovas nepateikė teismui jokių
įrodymų, kad nesiėmus minėtųjų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
2.
Bendrovė pastoviai gauna dideles
įplaukas ir yra pajėgi geranoriškai įvykdyti teismo sprendimą. Pateiktas balansas
už 2004 metus bei pažyma apie 2005 m. pirmo pusmečio bendrovės įplaukas, įrodo,
jog bendrovė 2004 metais gavo 18 080 712 Lt, o per 2005 metų pirmą pusmetį – 7
789 232 Lt įplaukų.
3.
Nepagrįstas teismo teiginys dėl
apyvartinių lėšų trūkumo, nes kiekvieno privataus juridinio asmens pagrindinis
tikslas yra pelno siekimas, o laisvų lėšų laikymas sąskaitoje prieštarauja šiam
tikslui.
4.
Pažeistas šalių lygiateisiškumo
principas, o taikytos laikinosios apsaugos priemonės turi būti vertinamos kaip
spaudimas UAB ,,Deliuvis“, nes piniginių lėšų areštas sąskaitoje atneša
bendrovei nuostolius. Tuo tarpu teismas, taikydamas minėtas priemones,
nepareikalavo iš ieškovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl piniginių lėšų
arešto, atlyginimo užtikrinimo.
Atsiliepimu ieškovas prašo skundžiamą nutartį palikti
nepakeistą, o skundą atmesti. Prašymą grindžia tokiomis aplinkybėmis:
1.
Teismas pagrįstai pritaikė
laikinąsias apsaugos priemones, nes ieškovas pareiškė turtinio pobūdžio
reikalavimus, o ieškinio suma yra pakankamai didelė ir dėl šio yra pagrindas
matyti, kad nesiėmus minėtųjų priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali
pasidaryti neįmanomas arba labai pasunkėti. Šio teiginio nepaneigia atsakovo
nurodytas tikslas siekti pelno, o motyvas, jog atsakovas turi daug turto bei
kasmetines įplaukas, nesudaro pagrindo netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių.
2.
Nepagrįstas atsakovo teiginys, jog
dėl minėtųjų priemonių taikymo jis patirs neigiamų pasekmių, nes teismas,
nesant pakankamai lėšų atsakovo sąskaitoje ar kito turto, leido iš areštuotų
lėšų vykdyti atsiskaitymą su valstybės, VSDFV biudžetais bei darbuotojais.
3.
Atsakovo teiginys, jog teismas
nepareikalavo nuostolių, galinčių atsirasti dėl piniginių lėšų arešto,
atlyginimo užtikrinimo, nėra pagrindas skundžiamai nutarties daliai panaikinti.
Atskirasis skundas atmestinas.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia,
kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai, pilnai ir objektyviai
išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, surinktus
įrodymus ištyrė bei įvertino laikydamasis CPK 176 – 185 straipsniuose nustatytų
taisyklių, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius
reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263
str. 1 d.).
Kaip žinoma, pažeista ar ginčijama subjektinė teisė
realiai apginama tik tuomet, jeigu realizuojamas teismo sprendimas, kuriuo
patenkintas ieškinys. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo
reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų
gynybos teismine tvarka. Dėl šio CPK 144 straipsnyje nustatyta,
kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu arba savo iniciatyva gali imtis
laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti.
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama
kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar
padaryti neįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Pagrindinė šiuos klausimus
reglamentuojančio CPK XI skyriaus penktojo skirsnio teisės normų paskirtis ir
tikslas yra užtikrinti laikiną ginčo objekto apsaugos mechanizmą bei būsimo
teismo sprendimo įvykdymą. Tam yra nustatyti konkretūs teismo procesiniai
veiksmai, kuriuos atliekant yra taikomos įstatyme numatytos priemonės,
padedančios garantuoti būsimo teismo sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą. Svarbu
tai, jog teismas, taikydamas laikinąją apsaugos priemonę, nevertina ieškinio
pagrįstumo, nes tai svarstytina nagrinėjant bylą iš esmės, įvertinant visas
bylos aplinkybes, įrodymus ir priimant sprendimą dėl
ieškovo reikalavimų. Dėl šio apeliacinės instancijos teismas taip pat tikrina
ir vertina tik laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pagrįstumą, jų teisėtumą
(CPK 338 str., 263 str. 1 d.).
Kaip žinoma, sutinkamai su CPK 144 straipsniu pagrindu
taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra grėsmė, jog nesiėmus laikinųjų
apsaugos priemonių, teismo sprendimo
įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Jau
minėta, kad laikinųjų apsaugos
priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo
pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių,
būsimo ir galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ši
aplinkybė preziumuojama ir tuomet, kai ginčas yra kilęs dėl didelės pinigų sumos,
nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Be to, šių apsaugos priemonių taikymo tikslingumą
gali nulemti ir priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių
teisinių reikalavimų dalyku bei jų pobūdžiu.
Nagrinėjamu atveju ieškovas iš atsakovo UAB
,,Deliuvis“ reikalauja priteisti 34 tūkst. Lt. Teisėjų kolegija sprendžia, jog
nurodyta suma yra pakankamai didelė ir duoda pagrindą manyti, kad ieškinio
patenkinimo atveju palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali
pasunkėti. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog ieškovas
yra bankrutuojanti bendrovė ir todėl svarbu vengti bankroto procedūrų
užvilkinimo bei užtikrinti kaip galima greitesnį galimai ieškovui palankaus
teismo sprendimo įvykdymą. Dėl paminėtų aplinkybių atmestini apelianto argumentai,
jog bylos aplinkybės nepatvirtina teismo išvados dėl minimų priemonių taikymo
būtinumo. Teisėjų kolegijos nuomone, šios teismo išvados pagrįstumo taip pat
nepaneigia atsakovo argumentai dėl jo turtinės padėties. Teismas pagrįstai
sprendė, jog atsakovo turto ir lėšų turėjimas ieškinio pareiškimo metu neduoda pagrindo
spręsti, kad negali atsirasti kliūčių vykdant ieškovui palankų teismo sprendimą
(CPK 187 str.).
Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįstus
atsakovo teiginius, kad skundžiama nutartimi yra pažeistas šalių
lygiateisiškumo principas. Kaip žinoma, pagal CPK 147 straipsnio trečiąją dalį,
įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę
reikalauti, jog ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos jam padarė ieškovo
prašymu taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsakovui neužkirstas kelias
bylos nagrinėjimo eigoje, esant reikalui, kreiptis į teismą su prašymu CPK 146
straipsnio pagrindu vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita. Be to, atsakovas,
siekdamas išvengti laikinųjų apsaugos priemonių, šiuo atveju - atsakovo turto
arešto, taikymo, savo iniciatyva gali pateikti kitokį galimai patenkinto
ieškinio įvykdymo užtikrinimą, pavyzdžiui įmokėti reikalaujamą sumą į teismo
depozitinę sąskaitą ar pateikti banko garantiją. Turint omenyje atskirojo
skundo argumentus apie bendrovės turtinę padėtį, atsakovas turi realią galimybę
tuo pasinaudoti.
Atmetami apelianto
argumentai, susiję su nuostolių, galinčių atsirasti dėl tokių priemonių pritaikymo,
atlyginimo užtikrinimu (CPK 147 str. 1 d.), nes bylos
medžiagoje nėra duomenų, jog atsakovas būtų kėlęs šį klausimą pirmosios
instancijos teisme.
Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia,
jog minėtosios laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos teisėtai, pagrįstai,
todėl atsakovo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos
teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos
CPK 337 straipsnio pirmuoju punktu,
n
u t a r i a :
Panevėžio apygardos teismo 2005
m. liepos 26 d. nutartį palikti nepakeistą.
Kolegijos
pirmininkė Virginija Čekanauskaitė
Teisėjai:
Alė Bukavinienė
Gintaras Pečiulis