Baudžiamoji byla Nr. 1A-95-360/2022

        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-09073-2021-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.4.6.1.;

 (S)

2.1.7.4.1.; 2.4.6.1.

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 31 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Savinijaus Katausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

sekretoriaujant Sabinai Vigelytei,

dalyvaujant prokurorei Viktorijai Giniotienei,

nuteistajam G. Š. ir jo gynėjui advokatui Mariui Griciui,

nukentėjusiajam A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2021-12-16 nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 9 mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant visą šį laiką dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

1.       G. Š. nuteistas už tai, kad 2021-03-25, apie 8.19 val., Plungės mieste, statybos aikštelėje ties renovuojamu daugiabučiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), priėjęs prie konfliktuojančių A. G. ir M. P., siekdamas nutraukti konfliktą, tyčia kaire ranka sudavė A. G. vieną smūgį į krūtinės sritį, tuo sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, dėl smūgio A. G. palinkus į priekį dešinės rankos alkūne apglėbė pastarojo kaklą ir stipriai spausdamas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, po to pargriovė nukentėjusįjį ant žemės, dėl ko griūdamas A. G. susitrenkė nugarą ir jam buvo sukeltas fizinis skausmas.

2.       Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu prašo nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, įrodymų visumos, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, veiksmų atlikimo mechanizmo, nuteistojo kaltės ir įvykių eigos, nepateikė teisinių argumentų dėl jų reikšmės nuteistojo kaltei pagrįsti, nepašalino prieštaringumų tarp byloje esančių duomenų. Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko iš esmės pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas dėl rungimosi principo, lygybės ir viešumo, teismo nepriklausomumo ir nešališkumo.

2.2. Apeliantas teigia, jog neginčija, kad A. G. galėjo susitrenkti nugarą griūdamas ant žemės, tačiau kitų pasekmių apeliantas nepripažįsta ir jos, kaip teigiama, liko nepatartos ir neįrodytos. Dėl sudavimo ranka į krūtinės sritį A. G. neminėjo pareigūnams ar medikui, išgalvotą versiją paneigia liudytojų parodymai bei rašytiniai įrodymai (pareigūnės tarnybinis pranešimas, ligoninės įrašas). Be to, dėl fakto, jog jis, G. Š., dešinės rankos alkūne apglėbė A. G. kaklą ir stipriai spausdamas sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, pažymi, kad šių veiksmų nebuvo, jie neatitinka įvykių eigos ir tai taip pat paneigia byloje esantys liudytojai (M. P., I. S., V. M., R. T.) bei rašytiniai įrodymai (ligoninės įrašas). Nuteistasis pažymi, kad jokių smaugimo veiksmų nebuvo, o griuvo kartu su A. G. ant žemės, nes užkliuvo už tvoros segmento betoninės dalies ir inercijos veikiami, o ne dėl smūgio, abu pagriuvo ant žemės. Apeliantas nurodo, kad liudytojai        M. P., I. S., R. T., V. M. paneigė faktą, kad jis, G. Š. naudojo smurtą prieš A. G.. Liudytojai neturi jokio suinteresuotumo byloje, yra nešališki, todėl teismo nepagrįstai liko neaptarti ir nevertinti jų parodymai. A. G. yra nenuoseklus, keičiantis savo parodymus, kurie didžiąją dalimi prieštarauja liudytojų parodymams, rašytiniams įrodymams.

2.3. Nuteistasis G. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nebuvo būtinosios ginties. M. P. patvirtino jog jam kilo grėsmė įvertinus agresyvius A. G. veiksmus. Kitas svarbus faktas yra tas, kad jokio smurto prieš A. G. nebuvo, o griuvimas įvyko dėl neatsargumo, užkliuvimo už tvoros segmento betoninės dalies ir inercijos įtakos, nes tuo metu jis, G. Š., ištiesta ranka laikė A. G. ties krūtine, gynė M. P. nuo A. G. agresijos, fizinio kontakto, nes A. G. judėjo link M. P., o jis ir M. P. laikė A. G. per atstumą.

2.4. Apelianto teigimu, teismas iškraipė liudytojo M. P. parodymus, nurodydamas „G., kurio pagalbos jis neprašė, pagriebė A. už kaklo, ko kategoriškai patvirtinti negali, suduodamo smūgio į krūtinę A. nematė, patraukė A. ir abu nuvirto“. Šis liudytojas nurodė, kad kai prie jo A. prisiartino sugniaužtais kumščiais, jis ištiesė savo rankas, kad išlaikyti atstumą, pradėjo raminti A., tada G., ištiesta ranka laikė A. neleisdamas A. G. naudoti jėgos prieš jį, dėl ko abu nuvirto, jie krito ant tvoros segmento, tvora buvo sulankstyta. G. nesmūgiavo A. G. ranka į krūtinę, nes ištiesta ranka laikė A., smaugimo veiksmų nebuvo. Nuosprendyje klaidingai nurodoma M. P. frazė „negali pasakyti, ar jam buvo kilusi reali grėsmė sveikatai, ar G. įsikišimas tam turėjo įtakos“. Šis liudytojas nurodė, kad jam buvo kilusi reali grėsmė sveikatai, nes A. G. buvo labai agresyvus, atrodė, kad tuoj suduos jam pačiam. Kilo jam reali grėsmė sveikatai, o jo, apelianto, įsikišimas užkirto kelią A. G. agresijai.

2.5. Pasak apelianto, iškraipyti ir liudytojos I. S. parodymai. Ji nurodo, kad pro virtuvės langą matė tą įvykį, stebėjo nuo pradžių iki galo ir patvirtino faktą, kad jis, G. Š., nesudavė A. ir jo nesmaugė. Teismas šios liudytojos parodymus iškraipė nurodydamas, kad neva ši liudytoja nepamatė fakto, kaip jis, G. Š., sudavė smūgį ir smaugė A. G.. Tokie esminiai liudytojų parodymų neatitikimai galėjo turėti esminės įtakos nuosprendžio pagrįstumui, todėl juos būtina pakartotinai apklausti.

3.       Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis bei prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

4.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas sprendime privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes.

5.       Apygardos teismas, patikrinęs šioje byloje esančią medžiagą, priimtą nuosprendį, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. Š. nuteistas pagrįstai, jo kaltę patvirtina įrodymų visuma.

6.       Apeliaciniame skunde pažymima, jog nuosprendyje nepateikta įrodymų analizė, vertinimas, nepašalinti prieštaravimai, nėra aiškiai nurodytos išvados dėl kaltės. Iš tikrųjų skundžiamame nuosprendyje įrodymų vertinimas nėra išsamiai motyvuotas, tačiau tai šiuo atveju nereiškia, jog apeliantas pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai.

7.       Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, o proceso dalyvių pasiūlymų dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

8.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2021-03-25, apie 8.19 val., Plungės mieste, statybos aikštelėje ties renovuojamu daugiabučiu gyvenamuoju namu (duomenys neskelbtini), G. Š., priėjęs prie konfliktuojančių A. G. ir M. P., tyčia kaire ranka sudavė A. G. vieną smūgį į krūtinės sritį, dėl smūgio A. G. palinkus į priekį, dešinės rankos alkūne apglėbė pastarojo kaklą, po to pargriovė nukentėjusįjį ant žemės. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su  nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, teigia, jog nukentėjusysis versiją dėl sudavimo į krūtinę išgalvojo, apie tai jis nebuvo užsiminęs nei pareigūnams, nei medikams, be to, pažymima, jog nuketėjusiojo nuteistasis nesmaugė, tai esą patvirtina ir liudytojų parodymai, smaugimo žymių nenustatyta, pargriuvo jiedu iš inercijos, užkliuvus už tvoros segmento, o ne dėl tyčinių jėgos veiksmų. Kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir iš ištirtų įrodymų visumos (nukentėjusiojo, iš dalies ir paties nuteistojo, liudytojų M. P., I. S., V. M., R. T. parodymų, pareigūnės R. T. tarnybinio pranešimo, įvykio vietos apžiūros, parodymų patikrinimo vietoje, vaizdo, garso įrašų apžiūros protokolų) sprendžia, jog G. Š. padarė inkriminuotą nusikalstamą veiką.

9.       Kaip matyti, nėra ginčo dėl to, jog byloje nustatytu laiku ir vietoje pirmiausia kilo konfliktas tarp A. G. ir M. P., tada prie jų atėjo ir G. Š.. Nukentėjusysis A. G. apklausiamas teisiamajame posėdyje nurodė, kad konfliktas kilo su M. P. dėl užmokesčio, tačiau priėjęs G. Š. sukėlė fizinį skausmą suduodamas ranka į krūtinę ir smaugdamas, nukentėjusysis buvo pargriautas, nugara krito ant tvoros. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes atitinka ir kiti bylos duomenys. Apie tai, kad G. Š. sugriebė už kaklo, prispausdamas prie savęs, o po to abu nugriuvo, nukentėjusysis nuosekliai teigė ir ikiteisminio tyrimo apklausose, parodymų patikrinimo metu nurodė, jog G. Š. sudavė smūgį ranka į krūtinę, apglėbė jo kaklą, prispaudė, po ko abu nuvirto. Pats A. G. iškart po konflikto kreipėsi į pareigūnus, nurodydamas, kad kol kalbėjosi su šefu, kolega užpuolė, paėmė už kaklo, smaugė, parvertė ant tvoros (Bendrojo pagalbos centro pateiktas garso įrašas ir jo apžiūros protokolas). Iš tyrėjos R. T. tarnybinio pranešimo matyti, jog A. G. atvykusiems pareigūnams nurodė, jog priėjęs G. Š. apglėbė ranka už kaklo, prispaudė prie savęs, kelias sekundes smaugė, po to abu nugriuvo ant metalinės tvorelės, G. Š. pareigūnams, kaip nurodoma tarnybiniame pranešime, paaiškino, jog, siekdamas išvengti muštynių, sugriebė A. G. už kaklo, norėdamas nuraminti ir atitraukti nuo M. P., parvertė ant žemės, analogiškai kaip ir G. Š. aplinkybes pareigūnams nurodė ir M. P.. Teisiamajame posėdyje liudytojais apklausti įvykio vietoje buvę pareigūnai R. T. bei V. M. ir jų parodymai nuosekliai atitinka tarnybinį pranešimą apie tai, kad buvo išsiaiškinta, jog G. Š. buvo suėmęs už kaklo nukentėjusiajam, pastarąjį pargriovė. Apie tai, jog G. Š. panaudojo fizinius veiksmus prieš A. G., ranka bandė pastarąjį patraukti, abu nuvirto, teisiamajame posėdyje patvirtino ir liudytojas M. P.. 

10.       Apie tai, kad G. Š. naudojo fizinę jėgą prieš nukentėjusįjį galima spręsti ir iš paties nuteistojo parodymai procese. Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas 2021-05-04 parodė, jog priėjęs smūgių nesudavė, apkabino nukentėjusįjį per pečius, siekdamas atitraukti nuo darbų vadovo M. P., tuo metu jie neatlaikę pusiausvyros nugriuvo ant tvoros. Papildomai apklausiamas kaip įtariamasis 2021-06-10 G. Š. teigė, kad smūgio į krūtinę nesudavė, laikė A. G. apkabinęs per pečius, nesmaugė, laikydamas A. G., naudodamas fizinę jėgą A. G. sulaikymui, judėjo priešinga kryptimi nuo A. G. ir užkliuvo už betoninės atramos dalies, dėl ko griuvo ir pargriovė nukentėjusįjį ant metalinės konstrukcijos tvorelės. Teisiamajame posėdyje G. Š. parodė, kad norėdamas apsaugoti darbų vadovą, nukentėjusįjį patraukė, apglėbdamas ranka iš šono, stūmė šalin, ir abu nuvirto, jam, G. Š., užkliuvus už tvoros. Iš pareigūnų „body“ kamerų įrašo bei jo apžiūros protokolo matyti, jog pareigūnams M. P. nurodo, jog G. Š. A. G. apkabino ir paguldė, pats G. Š. antrina, kad „tiesiog paėmė ir parguldė“ A. G.. Kaip matyti, apeliantas viso proceso metu pripažino, kad ranka buvo suėmęs nukentėjusįjį, kaip teigia, už pečių, su juo kartu griuvo, teisinasi, jog tokiais veiksmais siekė apginti M. P., taigi pats nuteistasis pripažino fiziškai veikęs nukentėjusįjį. Nors nuteistasis teigia, jog su A. G. nugriuvo iš inercijos, užkliuvęs už tvoros, tačiau akivaizdu, jog nukentėjusysis nugriuvo ne pats, o dėl G. Š. fizinio poveikio jam, juolab, jog, kaip procese nurodė apeliantas, jis judėjo priešingai nei A. G., siekė pastarąjį patraukti, todėl nukentėjusysis negalėjo pats nugriūti, o buvo pargriautas dėl kryptingos G. Š. fizinės jėgos panaudojimo. 

11.       Apeliaciniame skunde minimi apylinkės teisme liudytoja apklaustos I. S. parodymai, kuriuose ji nurodžiusi, jog įvykį stebėjo per savo namų langą ketvirtajame aukšte, G. Š. priėjus, A. G. galbūt traukdamasis atbulas nuvirto, mačiusi, kad G. Š. nesudavė A. G., nesmaugė. Apygardos teismas pastebi, jog liudytoja I. S. iš arti pačio konflikto nematė, stebėjo jį per langą iš ketvirtojo namo aukšto, todėl natūralu, jog galėjo ne viską detaliai įžiūrėti, juolab, jog, kaip užfiksuota teisiamojo posėdžio garso įraše, liudytoja nurodė mačiusi G. Š. iš nugaros, jis priėjo labai arti nukentėjusiojo, abudu jie nuvirto. Be kita ko, apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, liudytoja teigė kiek kitaip, parodydama, jog matė, kaip prie šilutiškio (pagal bylos duomenis A. G.) priėjo jaunas darbininkas (pagal bylos duomenis G. Š.), rankomis pastūmė šilutiškį, kartu su juo krito ant tvoros. Apie tai, kad panaudojo prieš nukentėjusįjį tam tikrus fizinius veiksmus, pripažįsta ir pats G. Š., nurodo šalia stovėjęs M. P., todėl liudytojos I. S., nors ir stebėjusios įvykį, tačiau turėjusios ribotą matomumą, parodymai apie tai, jog G. Š. tik priėjo prie nukentėjusiojo, nepaneigia įrodymų visumą nustatytų apelianto veiksmų.

12.       Apeliaciniame skunde neigiant nuteistojo kaltę atkreipiamas dėmesys, jog nukentėjusysis A. G. atvykusiems pareigūnams bei vėliau medikams gydymo įstaigoje nenurodė, kad jam buvo suduota ranka į krūtinės sritį, nebuvo nustatytos jokios smaugimo žymės. Kolegija tokius apelianto argumentus atmeta. Nukentėjusysis procese apklausiamas nurodė G. Š. veiksmus, kuriuos atitinka ir kiti bylos duomenys. Įrodymų visuma leidžia spręsti, jog G. Š. fiziniai veiksmai prieš A. G. truko trumpai, nebuvo didelio intensyvumo (nukentėjusysis nebuvo praradęs sąmonės, kaip pats pažymėjo, pajuto skausmą), todėl aplinkybė, kad nei įvykio vietoje buvę pareigūnai, nei vėliau gydymo įstaigoje medikai neužfiksavo smurto žymių, savaime nepaneigia apelianto veiksmų prieš nukentėjusįjį. Apeliantas byloje buvo kaltinamas atlikęs fizinius veiksmus, kurie nukentėjusiajam sukėlė fizinį skausmą, nukentėjusysis jokio rimtesnio sveikatos sužalojimo bylos duomenimis ir nepatyrė. Kaip matyti iš gydymo įrašo (b. l. 91, t. 1), gydymo įstaigoje įvykio dieną A. G. nurodė, kad konflikto metu bendradarbis sugriebė už kaklo, parvertė, dėl griuvimo traumuota nugaros sritis, objektyvi būklė apibūdinta taip, jog čiuopiant skausminga tarp menčių, įkvepiant skausmas sustiprėja. Manyti, jog dėl įrodymų visuma nustatytų G. Š. veiksmų nukentėjusysis nepatyrė skausmo, nėra jokio pagrindo.

13.       Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje buvo iškraipyti liudytojų M. P., I. S. parodymai, klaidinančiai nurodomos jų frazės. Tiek iš teisiamojo posėdžio garso įrašo, tiek iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog liudytojai M. P., I. S. buvo išsamiai apklausinėjami, jiems klausimų uždavinėjo tiek teismas, tiek prokurorė, tiek gynyba, tiek nukentėjusysis, liudytojai savo nurodytas aplinkybes tikslino, detalizavo. Nuosprendyje liudytojų parodymai aptarti apibendrintai, jie įvertinti kartu su kitais įrodymais, kurių visuma leidžia spręsti, jog G. Š. atliko inkriminuotus fizinius veiksmus ir sukėlė fizinį skausmą nukentėjusiajam A. G., taip padarydamas nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Aplinkybė, jog liudytojų parodymai buvo įvertinti kitaip, nei apeliantas mano esant teisinga, nereiškia, jog įrodymai įvertinti netinkamai.

14.       Apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamo nuosprendžio išvada, jog nagrinėjamu atveju nebuvo būtinosios ginties situacijos, teigiama, jog M. P. patvirtino, kad dėl agresyvių A. G. veiksmų buvo kilusi grėsmė. Kolegija tokius argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

15.       Norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/210, 2K-319/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017, 2K-163-303/2017, 2K-291-942/2018 ir kt.).

16.       Nagrinėjamu atveju, pritardama skundžiamo nuosprendžio argumentams, kolegija sprendžia, jog nebuvo nustatytos būtinosios ginties (BK 28 straipsnis) situaciją atitinkančios aplinkybės. Byloje ištirti įrodymai patvirtina, jog tarp M. P. ir A. G. vyko žodinis konfliktas, nukentėjusysis prieš M. P. fizinio smurto nenaudojo, netgi išvis neatliko jokių fizinių veiksmų, rankose neturėjo kokių nors galinčių sužaloti įrankių. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, M. P. patvirtino, kad jokios pagalbos nei žodžiu, nei gestais G. Š. neprašė, apeliantas veikė savo iniciatyva. Tai, jog, kaip nurodė apeliantas ir M. P., A. G. artinosi prie M. P. ir toks artinimasis konflikto kontekste nuteistajam pasirodė grėsmingas, dėl ko, kaip jis pats teigia, ir ėmėsi fizinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, nerodo, jog M. P. buvo kilusi reali, pavojinga grėsmė, kurią reikėjo šalinti, juolab, jog pats M. P., kuris ir bendravo su nukentėjusiuoju, nei prašė pagalbos, nei pats ėmėsi kokių nors jėgos veiksmų. G. Š. turėjo galimybes konflikto išvengti, nesiimti jokių fizinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, jei vertino, jog A. G. elgiasi netinkamai, žodžiu pastarąjį perspėti, atkreipti kitų asmenų dėmesį (įvykio vietoje buvo kitų asmenų), vietoj to apeliantas nusprendė pats imtis fizinių veiksmų stabdyti nukentėjusįjį, atitraukti nuo M. P., nugriovė nukentėjusįjį, kuris griūdamas nugara trenkėsi į tvorą. Nėra abejonės, jog fizinės G. Š. jėgos veikiamas A. G. jautė fizinį skausmą. Bylos duomenų visuma patvirtina, jog susidariusioje situacijoje pats G. Š. elgėsi netinkamai, todėl jo veiksmus vertinti kaip būtinąją gintį, nėra jokio pagrindo.

17.       Taigi, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pripažįsta, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog G. Š. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą. Todėl, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, naikinti nuosprendį nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

        Kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

        nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjai                                                        Dalius Jocys

                                                        Savinijus Katauskas

                                                        Aurelija Sadauskaitė