Nuorašas

Pranešėja L.Gurevičienė                                                                                      Byla Nr. 1A-608-149/2013

Teisėja A.K.Macevičienė                                              Teisminio proceso Nr. 1-134-1-00747-2012-9

                                                                                                          Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

                                                                                                                    1.1.7.1;1.1.8.1.;2.4.5.;2.4.7.                                                                                                     

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2013 m. rugsėjo 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Leonardos Gurevičienės,

teisėjų Arūno Kisieliaus, Angelės Ikasalienės,

sekretoriaujant Teresai Darulienei,

dalyvaujant prokurorui Gedvydui Vaivadai,

nuteistojo gynėjui Juozapui Puškoriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-31 nuosprendžio, kuriuo S. T. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas  laisvės atėmimu  1 (vieneriems) metams ir 2 (dviems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

n u s t a t ė:

              S. T. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą, o būtent:

jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2012-03-14, apie 09.00 val., atėjęs taisyti televizoriaus į V. Š. priklausantį butą, esantį Gatvė 1-61, Vilniuje,  iš kambario pagrobė V. Š. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „HP Compaq Presario“, serijos numeris S2CE827766Q, kainuojantį 1700 litų.

              Apeliaciniu skundu S. T. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-31 nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu.

Apelianto teigimu, paskirta jam bausmė yra per griežta, teigė, kad prisipažinimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis parašė diktuojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prisipažinimas jam nebuvo išverstas į rusų kalbą, pats jis nesuprato ką parašė. Kompiuterį iš buto paėmė turėdamas tikslą jį pataisyti ir grąžinti nukentėjusiajai, kadangi netyčia sudaužė kompiuterio monitorių, tačiau nespėjo, nes 2012-05-31 buvo sulaikytas.

Teigia, kad paskyrus jam realią laisvės atėmimo bausmę, jis dėl savo charakterio negalės prisitaikyti prie kalinių subkultūros, todėl nerimauja dėl galimos grėsmės savo sveikatai ir gyvybei.  

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo apeliacinį skundą atmesti.

S. T. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems (LR BPK 320 str. 3 d.).

Nuteistojo argumentai, kad prisipažinimą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis parašė diktuojamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prisipažinimas jam nebuvo išverstas į rusų kalbą, pats jis nesuprato ką parašė, kad kompiuterį iš buto paėmė turėdamas tikslą jį pataisyti ir grąžinti nukentėjusiajai, kadangi  netyčia sudaužė kompiuterio monitorių, tačiau nespėjo, nes 2012-05-31 buvo sulaikytas, vertintini, kaip nuteistojo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nuteistojo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo visiškai ir neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais: nuteistojo S. T. parodymais, teismo posėdyje perskaitytais mirusiosios nukentėjusiosios V. Š. parodymais, liudytojų E. J. ir V. J. parodymais, 2012-09-26 specialisto išvada Nr. 140-(4976)-IS1-5556, įvykio vietos apžiūros protokolu, kitais rašytiniais viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais byloje esančiais įrodymais. 

Dėl nuteistojo prašymo paskirti jam švelnesnę bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu, konstatuotina, jog BK 54 straipsnyje reglamentuojami bendrieji bausmės skyrimo pagrindai. BK 54 straipsnio 1 dalyje suformuluota bendra taisyklė, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Išimtis iš šios bendros taisyklės numato BK 62 straipsnis ir 54 straipsnio 3 dalis. BK 62 straipsnyje konkrečiai nurodytos sąlygos, kurioms esant nuteistajam gali būti paskirta švelnesnė nei taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatyta bausmė. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 3 dalis suformuluota taip: jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Tiek tokia šios normos formuluotė, tiek jos vieta kitų bausmės skyrimą reglamentuojančių normų sistemoje, sąlygojo tai, kad teismų praktikoje ji taikoma tik išimtinais atvejais. Todėl spręsdamas švelnesnės, negu įstatymo numatyta, bausmės paskyrimo klausimą teismas pirmiausia turi nustatyti, ar nėra BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyje numatytų sąlygų pritaikyti kaltinamajam BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas. Tik tokių sąlygų nenustačius, gali būti pritaikyta BK 54 straipsnio 3 dalis. Tačiau tokiu atveju teismas turi nustatyti ir nurodyti nuosprendyje išimtines aplinkybes, dėl kurių straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas kaltininkui aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinė nutartis Nr. 2K-376/2008).

Nagrinėjamo skundo kontekste, pažymėtina, jog nėra BK 62 str. 1 d. ir 2 d. būtinų sąlygų, kad S. T. atžvilgiu būtų galima taikyti BK 62 str. 3 d. nuostatas. Taip pat nėra nustatyta, jokių išimtinių aplinkybių, kad jo atžvilgiu būtų galima taikyti BK 54 str. 3 d. ir paskirti jam švelnesnę bausmę.

Teismas, skirdamas bausmę, vadovaudamasis LR BK 61 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei formuojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bei įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Ši baudžiamojo įstatymo nuostata išvardija kriterijus, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas bausmės dydį. BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytos bausmės rūšies ar nustatyti jos dydžio, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą bei nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino S. T. lengvinančia aplinkybe tai, kad jis iš dalies prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

Teismų praktikoje vadovaujamasi nuostata, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nustatyta tik viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kuri konstatuojama esant bent vienam iš šių trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54-64 straipsniai) apžvalga. „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 270 – 319). Tačiau negalima laikyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tais atvejais, kada jis aiškindamas apie įvykį neigia esmines įvykio aplinkybes arba duoda tokius parodymus ir pripažįsta įvykio aplinkybes, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam asmeniui ir kartu sušvelninti savo atsakomybę, verčiamas byloje jau surinktų įrodymų, kada nusikalstama veika jau būna išaiškinta teisėsaugos institucijų. Akivaizdu, kad pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant ikiteisminio tyrimo institucijoms ir teismams teisingus parodymus savo noru. Norint konstatuoti minėtą kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti dar ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Teismų praktika rodo, kad teismai nepripažįsta, jog kaltininkas prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, jei nustatytas tik prisipažinimas, bet nenustatyta, kad kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau, jau minėta, kad būtų nustatyta ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė, reikia nustatyti ir dar vieną alternatyvų pagrindą – kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Tai laikytina tokia situacija, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir padėjo išaiškinti ją. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išsiaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jei kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis Nr. 2K-88-2008 ir kt.)

Šiuo konkrečiu atveju S. T., tik iš dalies pripažindamas, kad jis pagrobė V. Š. priklausantį kompiuterį, nebuvo nuoširdus, nuolat keitė parodymus, nurodė vis skirtingas aplinkybes, kurias paneigia byloje esantys įrodymai. Jo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, kad nuoširdų prisipažinimą jis (S. T.) parašė diktuojant ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nieko nesuprasdamas ką rašo, kad jam prisipažinimo turinys nebuvo išverstas į rusų kalbą, paneigia byloje esantys S. T. apklausų protokolai, kuriuose užfiksuota, kad ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas S. T. pasirašytinai nurodė, kad moka lietuvių kalbą, sutinka duoti parodymus lietuvių kalba ir vertėjo nepageidauja. Be to, apie neva ikiteisminio tyrimo metu jam daromą spaudimą nei pats nuteistasis, nei jo gynėjas nieko nepasisakė pirmosios instancijos teismo posėdyje, S. T. gynėjas teismo posėdžio metu nurodė, kad jo ginamasis prisipažįsta padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir prašo tai pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe

Įvertinus, kad nėra S. T. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, taip pat tai, kad S. T. baustas administracine tvarka, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, būdamas teistas 4 kartus, tame tarpe už nusikaltimas veikas nuosavybei, turėdamas neišnykusį ir įstatymo nustatyta tvarka nepanaikintą teistumą, padarė naują nesunkų nusikaltimą nuosavybei (BK 11 str. 3 d.), kas rodo, kad jis nedaro teisingų išvadų, nenori paklūsti visuotinai privalomoms elgesio normoms ir yra linkęs nusikalsti, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paskyrė jam vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri, būdama mažesnė už BK 178 str. 1 d. sankcijoje numatytos šios bausmės rūšies vidurkį, yra aiškiai ne per griežta, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-05-31 nuosprendį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija  

n u t a r ė:

Nuteistojo S. T. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė (parašas)                                               Leonarda Gurevičienė

Teisėjai (parašai)                                                                     Arūnas Kisielius

                                                                                                Angelė Ikasalienė

Nuorašas tikras:

Kolegijos pirmininkė                                                              Leonarda Gurevičienė