Civilinė byla Nr. 2A-1457-464/2010

Procesinio sprendimo kategorija: 6.2.; 12.1.; 12.2.3.; 14.3.6..; 114.11.   

 (S)

 

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVO9S RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. gruodžio 30 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Petro Jaržemskio,     

sekretoriaujant  A. Ivanovui,

dalyvaujant ieškovui J. P., jo atstovui adv. T. Bagdanskiui,

atsakovo atstovėms R. M. ir adv. I. Montvydienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“  apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. P. ieškinį atsakovui UAB DK ,,PZU Lietuva” dėl darbo sutarties pripažinimo nutraukta, neišmokėto darbo užmokesčio, delspinigių, kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, apmokėjimo už viršvalandinį darbą, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, palūkanų nuo neišmokėtų sumų nuo atleidimo iš darbo dienos iki bylos iškėlimo teisme dienos ir procesinių palūkanų priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

 

n u s t a t ė:

 

            ieškovas J. P. 2009-11-16 kreipėsi į Vilniaus m. 1-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu (b.l. 1-8), kuriuo prašė:1) pripažinti, kad ieškovo darbo sutartis nutraukta pagal DK 128 str. 2 d. nuo 2009-10-27; 2) priteisti: a)  3200 Lt neišmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009-02-26 iki 2009-10-27; b) apmokėjimą už viršvalandinį darbą už laikotarpį nuo 2009-02-26 iki 2009-10-27; c) neišmokėtą kompensaciją už nepanaudotas atostogas; d) dviejų vidutinių darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką; e) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; f) 0,07 proc. delspinigius už uždelsimą atsiskaityti laikotarpiu nuo 2009-02-26 iki darbo sutarties nutraukimo dienos; g) 5 proc. metines palūkanas nuo neišmokėtos darbo užmokesčio ir priklausančios kompensacijos už nepanaudotas atostogas sumos nuo atleisimo iš darbo dienos iki bylos iškėlimo teisme dienos, h) 6 proc. procesines palūkanas nuo priteistos ieškovo naudai sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; i) bylinėjimosi išlaidas.

            Teismo posėdyje žodžiu suformulavo reikalavimą pakeisti jo atleidimo iš darbo pagrindą (b.l. 131),  o baigiamųjų kalbų metu jo atstovas paprašė pripažinti, kad 2009-11-09 atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ įsakymas Nr. 179 Atl, kuriuo ieškovas atleistas iš darbo, yra neteisėtas ir jį panaikinti (b.l.148).

            Ieškinyje nurodė, kad 2009-02-25 šalys sudarė darbo sutartį Nr. 4437 F dėl draudimo konsultanto (kategorija – asistentas) pareigų atlikimo, kurioje susitarė, kad ieškovui nustatoma penkių dienų darbo savaitė, 4 val. darbo diena, t.y. ne visas darbo laikas, mokama 400 Lt mėnesinė alga ir kintamas priedas pagal atsakovo draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką, su kuria supažindintas nebuvo. Tvirtino, jog nuo pat darbo pradžios, t.y. 2009-02-26 dirbo ne mažiau kaip 8 val. per darbo dieną, 5 dienas per savaitę. Kadangi atsakovas įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdė ir už dirbtą viršvalandinį darbą nemokėjo, 2009-10-22 pateikė prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo DK 127 str. 2 d. pagrindu. Atsakovas prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog nenurodytos svarbios priežastys nutraukti darbo sutartį bei nesilaikyta įstatymo nustatytų terminų. 2009-10-26  pateikė atsakovui papildomą pranešimą dėl darbo sutarties nutraukimo priežasčių patikslinimo, tačiau atsakovas ir šio prašymo netenkino. Todėl  2009-10-27  atsakovui įteikė raštą, kuriuo pažymėjo, kad darbo sutartis su atsakovu laikoma nutraukta nuo 2009-10-27, prašydamas išmokėti visą atlyginimą, numatytą darbo sutartyje, kartu su įstatymo nustatytais delspinigiais, dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kompensaciją už nepanaudotas atostogas bei apmokėti už dirbtą viršvalandinį darbą. 2009-10-27 raštu Nr. 06-6325 atsakovas nurodė, kad darbo sutartis su ieškovu nėra nutraukta, todėl nėra pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimus ir išmokėti su darbo santykiais susijusias sumas. Be to, 2009-10-29 gavo iš atsakovo reikalavimą pasiaiškinti Nr. F-V/48, kuriame buvo prašoma nurodyti neatvykimo į darbą priežastį bei iki 2009-11-05 pateikti pateisinančius dokumentus. Kadangi darbo sutartis su atsakovu laikoma nutraukta nuo 2009-10-27, tokio pasiaiškinimo nepateikė. 2009-11-09 atsakovo įsakymu Nr. 179 Atl jis buvo atleistas iš pareigų dėl pravaikštų nuo 2009-10-28 iki 2009-11-09. Tvirtina, jog atsakovo įsakymas Nr. 179 Atl, kuriuo jis atleistas iš darbo, yra neteistas ir nepagrįstas. Byloje pateikti darbuotojo budėjimo grafikai patvirtina, kad iš jo buvo nuolat reikalaujama dirbti ilgiau nei sulygta darbo sutartyje. Pažymi, kad atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje ieškovo ir kitų darbuotojų dirbto viršvalandinio darbo nežymėjo ir už dirbtą viršvalandinį darbą nemokėjo. Mano, kas jis neturėjo pareigos eiti į darbą nuo 2009-10-28, nes turėjo būti atleistas nuo 2009-10-27, be to, nuo 2009-10-28 iki 2009-10-31 darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pažymėta, kad ieškovas dirbo.

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ atsiliepimu į ieškinį (b.l. 23-27) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2009-02-25 šalys sudarė darbo sutartį Nr. 4437F, pagal kurią sulygo, jog ieškovui bus mokamas 400 Lt darbo užmokestis per mėnesį ir kintamas priedas pagal UAB DK ,,PZU Lietuva” draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką, su kuria ieškovas buvo susipažindintas pasirašytinai. UAB DK ,,PZU Lietuva” draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarka yra sudėtinė darbo sutarties dalis, reglamentuojanti konsultantų, kurių atlygis siejamas su pardavimo veiklos rezultatais, bazinio ir kintamo darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo už negyvybės draudimo sutartis. Darbo užmokestis apima tiek pagrindinį darbo užmokestį, tiek ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą pagal iš anksto nustatytus rodiklius, kurie šiuo atveju nustatyti UAB DK ,,PZU Lietuva” draudimo konsultantų darbo apmokėjimo tvarkoje. Aplinkybę, kad ši tvarka ieškovui buvo žinoma ir suprantama, patvirtina tai, kad darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal paties ieškovo pateikiamas ataskaitas apie sudarytas negyvybės draudimo sutartis. Nesutinka su teiginiu, kad ieškovas dirbo viršvalandžius. Darbo laiko apskaitos žiniaraščiai patvirtina aplinkybę, kad ieškovas viršvalandžių nedirbo. Atsakovo pagrindinė ūkinė veikla yra draudimas ir su tuo susijusi veikla detaliai nėra reglamentuota, todėl klientų paieškos būdus kiekvienas darbuotojas pasirenka individualiai. Tvirtino, kad ieškovas, pateikdamas prašymą nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio kaltės, nenurodė nei vienos konkrečios atsakovo kaltę patvirtinančios aplinkybės, todėl atsakovas neprivalėjo tokio ieškovo prašymo tenkinti. Atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai suformulavo ieškovui reikalavimą pagrįsti savo prašymą bei aiškiai išreiškė savo tikrąją valią – nenutraukti darbo sutarties su ieškovu jo prašomu pagrindu, todėl ieškovas negalėjo savavališkai neatvykti į darbo vietą savo nusistatytu terminu. Atsakovui nenutraukus darbo sutarties ir ieškovui neatvykus į darbą be pateisinamos priežasties, darbo sutartis su juo buvo nutraukta dėl šiurkštaus darbo pareigų pažeidimo, t.y. neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Atsakovas su ieškovu atsiskaitė įstatymo nustatyta tvarka ir terminais – 2009-11-17 pervedė kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, todėl delspinigiai negali būti skaičiuojami. Kadangi ieškovas nurodė neatitinkančias tikrovės aplinkybes dėl viršvalandinio darbo bei negauto atlyginimo, nėra pagrindo darbo sutartį pripažinti nutraukta ieškovo nurodytu pagrindu ir priteisti prašomas išmokas, delspinigius bei palūkanas.

Vilniaus m. 1-asis apylinkės teismas 2010-05-07 sprendimu (b.l. 155-161) ieškovo J. P. ieškinį patenkino: 1) panaikino 2009-11-09 atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ įsakymą Nr. 179 Atl dėl ieškovo J. P. atleidimo; 2) pripažino, kad ieškovo J. P. darbo sutartis nutraukta pagal DK 127 str. 2 d. nuo 2009-10-27; 3) priteisė iš atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“: a) 3200 Lt neišmokėto darbo užmokesčio; b) 4800 Lt apmokėjimo už viršvalandinį darbą; c) 333,97 Lt kompensaciją už nepanaudotas atostogas, d) 3715,28 Lt išeitinę išmoką, e) 11 621,28 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką; f) vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsikaityti laiką, skaičiuojant po 88,04 Lt už kiekvieną darbo dieną nuo 2010-05-08 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; g) 0,07 proc. dydžio delspinigių nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, ieškovo darbo santykių galiojimo metu, t.y. nuo 2009-02-26 iki darbo sutarties nutraukimo dienos 2009-10-27; h) 49,51 Lt metinių palūkanų, i) 6 proc. dydžio metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme 2009-11-25 nuo 23 670,53 Lt sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovo J. P. naudai; 4) 712 Lt žyminio mokesčio, 13,08 Lt pašto išlaidų valstybės naudai; 5) sprendimą dėl vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio, t.y. 1857,64  Lt priteisimo nukreipė skubiam vykdymui. Visų pirma pirmosios instancijos teismas pripažino atsakovo teiginius, kad nuo 2009-10-28 iki 2009-11-09 ieškovas visas dienas neatvyko į darbą, nepagrįstais. Šiai aplinkybei konstatuoti teismas rėmėsi į bylą pateiktais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais (b.l. 62-71), kurie patvirtina, kad ieškovas 2009 m. spalio mėn. visas dienas dirbo po 4 val., tame tarpe ir 28, 29 ir 30 dienomis (b.l. 63), teismo posėdžio metu atsakovo atstovės duotais paaiškinimais, jog ieškovas privalėjo įmonėje būti 4 valandas per dieną ir turėjo dirbti tik tą dieną, kuomet yra numatytas jo budėjimas budėjimų grafike (b.l. 133), bei šią aplinkybę patvirtinančiais liudytojos M. M. parodymais (b.l. 134-135). Antra, iš pateikto budėjimo grafiko (b.l. 84, 85) teismas sprendė, jog lapkričio mėnesį iki įsakymo dėl atleidimo priėmimo dienos ieškovas turėjo budėti tik vieną dieną – 4 dieną, t.y. tik tą dieną privalėjo atvykti į darbą, tačiau ieškovui ir kitomis dienomis buvo žymimos pravaikštos (b.l. 62). Trečia, pripažinęs, jog atsakovo į bylą pateikti budėjimo grafikai (b.l. 84-93) neatitinka ieškovo pateiktų budėjimo grafikų (b.l. 123-124), konstatavo, kad ieškovas turėjo dirbti būtent jo pateiktų grafikų nustatytu laiku ir nustatytą laiką darbo valandų – 5 val., t.y. daugiau nei numatyta jo darbo sutartyje, juo labiau, kad draudimo sutartys buvo sudaromos ne tik nustatytu darbo metu, bet ir po darbo (b.l. 115-120). Minėtą darbą teismas pripažino viršvalandiniu darbu (DK 150 str.), kurio atsakovas į darbo laiko apskaitos žiniaraštį nežymėjo (b.l. 62-71). Ketvirta, teismas konstatavo, kad ieškovas nebuvo tinkamai supažindintas su darbo apmokėjimo tvarka, kadangi į bylą pateiktas supažindinimo lapas ieškovo pasirašytas dar prieš sudarydamas sutartį, t. y. 2009-02-23, be to, teismas pažymėjo, kad pasirašyta yra tik ant atskiro lapo, kuriame pati tvarka nėra išdėstyta. Penkta, dėl darbo užmokesčio dydžio teismas sprendė, kad ieškovas kaip darbuotojas pagrįstai galėjo tikėtis gauti ir 400 Lt fiksuotą atlyginimą, ir kintamą priedą, kadangi darbo sutartyje yra apibrėžta, jog ieškovo darbo užmokestį sudaro 400 Lt ir kintamas priedas. Jokie darbuotojo padėtį bloginantys lokaliniai aktai negalioja (DK 4 str. 4 d.), todėl už laikotarpį nuo 2009-02-26 iki 2009-10-27 priteisė jam 3200 Lt (400 Lt x 8) neišmokėto darbo užmokesčio. Šešta, konstatavęs, kad ieškovas dirbo viršvalandžius, vadovaudamasis DK 193 str., priteisė ieškovui 4800 Lt darbo užmokesčio už viršvalandinį darbą (400 Lt x 8 x 1,5). Septinta, įvertinęs tai, kad atsakovas pažeidė ieškovo, kaip darbuotojo, teises neišmokėdamas jam priklausančio atlyginimo bei versdamas dirbti viršvalandinį darbą, teismas konstatavo nepagrįstą ir neteisėtą ieškovo atleidimą iš darbo už pravaikštas  pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Todėl panaikino atsakovo 2009-11-09 įsakymą Nr. 179 Atl dėl ieškovo atleidimo ir pripažino, kad ieškovas atleistas iš pareigų nuo 2009-10-27 pagal DK 127 str. 2 d. Aštunta, teismas, atsižvelgdamas  į ieškovo gauto uždarbio neįskaičiuotą fiksuotą 400 Lt sumą bei atlyginimą už viršvalandinį darbą, perskaičiavo ieškovo vidutinio mėnesio darbo užmokesčio dydį bei  konstatuodamas, kad jis lygus 1857,64 Lt, tuo pagrindu perskaičiavo kompensaciją už nepanaudotas atostogas (6.87d.d.x 88,04 Lt-270,86 Lt) – 333,97 Lt, bei priteisė dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoką – 3715,28 Lt (1857,64 x 2) už laikotarpį nuo atleidimo iš darbo 2009-10-27 iki sprendimo priėmimo, taip pat 11 621,28 Lt (88,04 Lt x 132 d. d.) vidutinio darbo užmokesčio ir po 88,04 Lt vidutinio darbo dienos užmokesčio už uždelsimo atsiskaityti laiką, skaičiuojant už kiekvieną darbo dieną nuo 2010-05-08 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, 0,07 proc. dydžio delspinigius nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, ieškovo darbo santykių galiojimo metu, t.y. nuo 2009-02-26 iki darbo sutarties nutraukimo dienos 2009-10-27 (DK 207 str.), 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo neišmokėtų su darbo santykiais susijusių sumų 12 049,25 Lt (3200 + 4800 + 333,97 + 3715,28) nuo dienos, kada atsakovas turėjo atsiskaityti su ieškovu - 2009-10-27 iki bylos iškėlimo teisme 2009-11-25 dienos – 49,51 Lt (12 049,25 Lt x 5% : 365 d. x 30 d.), bei 6 proc. metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme 2009-11-25 nuo 23 670,53 Lt sumos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.  

Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ apeliaciniu skundu (b.l. 162-166) prašo Vilniaus m. 1-ojo apylinkės teismo 2010-05-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas padarė esminių įrodymų ir jų visumos vertinimų pažeidimų, visapusiškai ir objektyviai neišnagrinėjo aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, neteisingai interpretavo materialinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Dėl galimai dirbtų viršvalandžių nurodo, jog teismas nepagrįstai pirmenybę teikė vieninteliam ir akivaizdžiai dirbtinai ieškovo sukurtam ir teismui pateiktam grafikui. Ta aplinkybė, kad „grafikas“ neatitinka ne tik oficialaus UAB DK „PZU Lietuva“ patvirtinto grafiko, tačiau neatitinka ir kalendorinių darbo ir švenčių dienų pažymėjimo, akivaizdžiai patvirtina, kad teismas savo įsitikinimo nepagrindė visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 str. 1 d.). Pažymi, kad be konsultantų budėjimų kelis kartus per mėnesį, šiuo atveju 4 val., kaip numatė ieškovo darbo sutartis, kitomis darbo dienomis ieškovas savo nuožiūra galėjo planuoti savo darbo laiką ir keturias valandas atidirbti tada, kai jam buvo patogu. Ieškovo prašymu išreikalauti draudimo polisų (liudijimų) registravimo žurnalai, priešingai nei teigia teismas, nepatvirtina, kad ieškovas būtų dirbęs viršvalandžius. Atkreipia dėmesį, jog ieškovas turėjo individulius šios duomenų bazės vartojimo prisijungimo duomenis, todėl polisus galėjo registruoti bet kuriuo paros metu, ten, kur yra interneto prieiga. Ta liudija ir kai kurių atliktų registracijų laikas. Atkreipia dėmesį, kad draudimo konsultantai (agentai), dirbantys šiame paslaugų sektoriuje, draudimo sutarčių polisus išrašo  potencialiam klientui palankiausiu metu ir jam palankioje vietoje, o įregistruoti sudarytą draudimo sutartį gali ir vėliau. Todėl poliso išrašymo laikas ir jo registravimo duomenų bazėje laikas gali nesutapti, vadinasi ir draudimo sutarčių sudarymo sąrašas negalėjo būti laikomas tinkamu įrodymu darbuotojo (draudimo konsultanto) darbo trukmei ir galimiems viršvalandžiams nustatyti. Be to, atkreipia dėmesį, jog ieškovas sudarydavo 2-3 draudimo sutartis per dieną. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad tokio kiekio sutarčių sudarymui tikrai nereikia dirbti visos 8 val. darbo dienos, juo labiau, kad į bylą nebuvo pateikta įrodymų, kad jo vadovas būtų davęs įsakymą (rašytini ar žodinį dirbti viršvalandžius, kas yra būtina tam, kad darbas būtų pripažintas viršvalandiniu (DK 150 str. 2 d.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad bazinį atlyginimą ieškovas gaudavo visada, o kintamą priedą – komisinį atlyginimą bei pardavimų apimties priedą – už pasiektus rezultatus, ir tai negali būti laikoma nesąžininga, pažeidžiančia darbuotojo teises ar bloginančia darbuotojo padėtį nuostata. Todėl prieštaraujančia teisės aktams ar bloginančia darbuotojo padėtį draudimo konsultantų darbo apmokėjimo sistemą teismas pripažino nepagrįstai (DK 4 str. 4 d.). Atsakovas tinkamai vykdė savo įsipareigojimus – darbo užmokestis buvo mokamas laikantis sąlygų, numatytų ieškovo pasirašytoje tvarkoje, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo vienašališkai nutraukti darbo sutartį (DK 127 str. 2 d.). Ieškovo argumentas, jog jis nesusipažino su atsakovo draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarka, yra klaidinantis, nes šias taisykles ieškovas pasirašė dar 2009-02-23, o darbo sutartį sudarė 2009-02-25. Ši aplinkybė, priešingai nei nurodo teismas, vertintina kaip atitinkanti ieškovo interesus – su apmokėjimo už darbą ir skatinimo tvarka susipažinti iki darbo sutarties sudarymo, ką patvirtino ir liudytoja E. Ž.. Pasirašymo ant atskiro lapo aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ieškovas pasirašė nesusipažinęs su minėta tvarka.  Atkreipia dėmesį į tai, kad teismas neteisingai apskaičiavo mokėtino žyminio mokesčio dydį. Šiuo atveju žyminis mokestis skaičiuojamas nuo visos priteistos sumos – 23 670,53 Lt ir sudaro 710,12 Lt bei pridėtina suma už neturtinį reikalavimą.  

Ieškovas J. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 172-178) prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus m. 1ojo apylinkės teismo 2010-05-07 sprendimą palikti nepakeistą. Faktą, jog ieškovas nuolat dirbo viršvalandžius, patvirtina ieškovo paaiškinimai, liudytojos D. V. parodymai, taip pat draudimo sutarčių polisų registravimo žurnalas, iš kurio akivaizdžiai matyti realus draudimo sutarčių sudarymo ir registravimo laikas. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiais, jog ieškovui niekada nebuvo duotas nurodymas dirbti viršvalandžius. Darbdavio aiškų nurodymą (pavedimą) dirbti patvirtina ieškovo pateiktas budėjimo grafikas bei liudytos D. V. parodymai. Byloje nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad ieškovas nuolat dirbo viršvalandžius, o atsakovas už tokį darbą papildomai nemokėjo, jo neapskaitė darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, tokiu būdu pažeisdamas ieškovo teises ir teisėtus interesus. Todėl jis turėjo teisėtą pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 st. 2 d., 128 str. Kadangi ieškovo darbo rezultatą lemia ne tik asmeniškai darbuotojas, o yra didelė trečiųjų asmenų (klientų) įtaka, jų apsisprendimas sudaryti/ nesudaryti draudimo sutartį, draudimo konsultantų veiklai vienetinė darbo užmokesčio apskaita negali būti taikoma. Draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarka, nustatanti, jog fiksuotas darbo užmokesti yra įskaitomas į kintamą priedą, yra ydinga, prieštaraujanti imperatyvioms darbo įstatymo normoms, todėl negalioja (DK 4 str. 4 d.). Pažymi, jog atsakovo nustatyta sistema darbuotojus skatina dirbti pasibaigus darbo valandoms. Tokia sistema yra neteisinga, nesąžininga, pažeidžianti darbuotojo teises ir įstatymų reikalavimus, kadangi darbo santykiuose draudžiama sieti apmokėjimą už darbą su pasiektumu rezultatu.                

Apeliacinis skundas tenkintinas.

            CPK 320 str. nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą atsižvelgus į apeliaciniame skunde išdėstytus nesutikimo su teismo sprendimu motyvus bei teisinius argumentus, jeigu nenustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ir jeigu peržengti apeliaciniu skundu apibrėžtas nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas nereikalauja viešasis interesas, patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek faktine, tiek teisine prasme. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas, spęsdamas dėl ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumo, nevisiškai tinkamai aiškino ir taikė įrodinėjimo procesą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesines teisės normas, tinkamai neįvertino visų pateiktų į bylą rašytinių įrodymų kaip visumos, jų tarpusavio ryšio, sąsajumo, reikšmingumo aspektais, tinkamai neišanalizavo ir neaptarė darbdavio pareikštų atsikirtimų dėl darbo organizavimo bei jo apmokėjimo specifikos jo bendrovėje. Visa tai sudarė prielaidas klaidingų faktinių bylos aplinkybių konstatavimui bei nepagrįstos išvados dėl ieškovo dirbtų viršvalandžių, dėl nesumokėtos jam darbo sutartyje nustatytos darbo užmokesčio dalies – minimalaus 400 Lt darbo užmokesčio kaip sąlygos nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu, susiformavimui. Netinkamai proceso ir materialinės teisės normų aiškinimas bei taikymas lėmė tai, kad byla buvo išspręsta neteisingai, todėl teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Nustatyta, kad ieškovas pas atsakovą dirbo nuo 2009-02-26 (b.l. 9-10) draudimo konsultanto pareigose; 2009-11-09 direktoriaus įsakymu Nr. 179 Atl už neatvykimą į darbą be svarbios priežasties nuo 2009-10-28  iki 2009-11-09 DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu buvo atleistas iš darbo už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą, nurodytą DK 235 str. 2 d. 9 p., t.y. neatvykimą į darbą be svarbių priežasčių (b.l. 17, 28). Prieš atleidžiant ieškovą iš darbo įvardintu teisiniu pagrindu, šis pats iniciavo darbo sutarties nutraukimo procedūras, siekdamas darbo sutarties pasibaigimo pagal DK 127 str. 2 d., 128 str. 2 d. nuostatas, tačiau darbdavys nesutiko su šiuo darbuotojo reikalavimu (b.l. 11-16). Byloje kilo šalių ginčas dėl darbuotojo su darbdaviu sulygto darbo užmokesčio dydžio, šių išmokų mokėjimo sąlygų, darbo laiko ir jo organizavimo tinkamumo. Apeliaciniame skunde keliamas klausimas, kad bylą nagrinėjęs teismas netinkamai nustatė ir pasisakė dėl ieškovo realiai atliekamų darbo funkcijų vietos ir laiko aspektu, atsižvelgiant į darbuotojo veiklos ir paties darbdavio vykdomos ūkinės veiklos specifiką, dėl ieškovo supažindinimo su darbdavio lokaliniais teisės aktais, reglamentuojančiais tokios kategorijos darbuotojų darbo apmokėjimo tvarką, dėl darbo laiko apskaitos ir ieškovo (darbuotojo) pateiktų tuo klausimu įrodymų (budėjimo grafikų) patikimumo, dėl prielaidų nutraukti darbo sutartį dėl darbdavio kaltės pagal DK 127 str. 2 d. buvimo. Pastarojo skundo argumento pagrįstumą kolegija pirmiausiai ir įvertina, atsižvelgdama į tai, kad byloje padaryta vienokia ar kitokia išvada dėl darbuotojų, dirbančių draudimo srityje (konsultantai, brokeriai, agentai), darbo organizavimo ir jo apmokėjimo tvarkos gali būti reikšminga tuo požiūriu, ar darbdavys – draudimo bendrovė – apskritai taip gali organizuoti savo veiklą ir ar susiklostęs darbo organizavimas neprieštarauja įtvirtintam darbo santykiuose teisiniam reglamentavimui.  

 

Dėl DK 127 str. 2 d.  aiškinimo ir taikymo

 

Šioje byloje ieškovas savo prašymą darbdaviui nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu grindė tuo, kad atsakovas pažeidinėja šalių sudarytos darbo sutarties 3 ir 6 punktus, reglamentuojančius darbo apmokėjimo sąlygas – nuo darbo sutarties sudarymo dienos visiškai nemoka joje sulygto 400 Lt darbo užmokesčio bei neapmoka už viršvalandinį darbą (b.l.13). Šalys nurodytuose punktuose susitarė dėl ne viso darbo laiko (DK 146 str.), t.y. 4 valandų sutrumpintos darbo dienios, ir dėl to, jog darbdavys įsipareigoja mokėti darbuotojui darbo užmokestį – 400 Lt per mėnesį ir kintamą priedą pagal UAB DK „PZU Lietuva“ draudimo konsultantų darbo apmokėjimo ir skatinimo tvarką, tris kartus per mėnesį. Šioje byloje aktualu dar ir tai, kad darbo sutarties šalys susitarė dėl 3 mėnesių išbandymo laikotarpio. DK 105  str. 1 d. nuostatos leidžia, sudarant darbo sutartį, susitarti dėl išbandymo, kuris nustatomas norint patikrinti, ar darbuotojas tinka sulygtam darbui, taip pat stojančiojo dirbti pageidavimu norint patikrinti, ar darbas tinka pačiam darbuotojui.

Darbo užmokestis yra atlyginimas už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį, jis apima ir pagrindinį darbo užmokestį, ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus už jo atliktą darbą, pagal iš anksto nustatytus rodiklius, t.y. priedus,  priemokas, premijas ir pan. (DK 186 str.). Prie tokių papildomų uždarbių priskirtinas ir komisinis atlyginimas kuria nors jo forma, kuriuo darbuotojai yra skatinami siekti tam tikrų darbo rezultatų. Tokių darbuotojų, kuriems su pagrindiniu darbo užmokesčiu mokamas ir komisinis atlygis, neretai yra vadybininkai, taip pat jų kategorijai, kolegijos požiūriu, gali būti priskirti ir draudimo agentai ar konsultantai. Teismų praktikoje bylose, kuriose buvo keliami reikalavimai ir dėl komisinio atlyginimo ar atitinkamo pelno procento priteisimo, tokia darbo užmokesčio forma (jo dalis) nebuvo pripažinta kaip neteisėtai darbuotojui mokama ar skatinanti darbuotojus dirbti viršvalandžius, kaip tai traktuoja ieškovas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-282/2010). Priešingai nei nurodo ieškovas, darbuotojo darbo užmokestis negali būti atsietai vertinamas nei nuo paties darbuotojo sugebėjimo dirbti (darbo kiekio ir kokybės), nei nuo darbdavio ūkinės veiklos rezultatų, nes tokius darbo užmokesčio dydžio nustatymo kriterijus nustato įstatymo leidėjas (DK 186 str. 3 d.), kartu deklaruodamas darbdavio iniciatyvos teisę organizuoti darbovietėje darbo apmokėjimą – nustatyti kolektyvinėse ir darbo sutartyse darbo apmokėjimo sąlygas, dydžius, profesijų ir pareigų tarifinius bei kvalifikacinius reikalavimus, darbo normas, darbų ir darbuotojų tarifikavimo tvarką (CK 188 str.). Įsigaliojusi nuo 2009-08-04 nauja šios teisės normos redakcija dar liberaliau sureguliavo darbdavio teises šioje srityje ir leidžia darbo apmokėjimo sąlygas nustatyti ir darbo tvarkos taisyklėse ar kituose vietiniuose (lokaliniuose) teisės aktuose, suderinus su darbuotojų atstovais. Konkrečiu atveju ieškovo ir kitų tos pačios kategorijos darbuotojų (draudimo konsultantų) darbo apmokėjimo tvarka nustatyta 2007-12-07 (b.l. 74-82). Ginčų dėl jos patvirtinimo ar dėl jos nuostatų neatitikimo teisės aktams nagrinėjamojoje byloje nekilo, tačiau ieškovas viso proceso pirmosios instancijos teisme metu procesiniuose dokumentuose bei teismo posėdyje  (b.l.131) tvirtino su šia tvarka nebuvęs supažindintas. Kolegija nesutinka nei su tokia ieškovo pozicija, nei su pirmosios instancijos teismo sprendime padaryta analogiška išvada. Priešingai, byloje esantis ir ieškovo pasirašytas patvirtinimas (b.l. 83) liudija,  kad jis dar 2009-02-23, t.y. iki sudarant darbo sutartį buvo supažindintas su darbdavio priimtais lokaliniais aktais, apspręsiančiais jo būsimo darbo apmokėjimo sąlygas ir būsimą jam mokėtiną darbo užmokestį. Toks išankstinis supažindinimas nėra darbuotojo darbo teisių pažeidimas, kadangi supažindinimo tvarka nėra detaliai reglamentuota, be to, kolegijos vertinimu, tai turėjo suformuoti darbuotojo nuostatą ir dėl pačios darbo sutarties sudarymo, atsižvelgiant į būsimą apmokėjimo už atliktą darbą tvarką.

Aplinkybė, kuria remiasi ieškovas, kad jis tik pasirašęs šį lapą, tačiau su apmokėjimo tvarkos nuostatomis nesusipažinęs, nepaneigia paties supažindinimo fakto reikšmingumo ir neleidžia šios situacijos traktuoti kitaip. Šiuo atveju tik pačiam ieškovui tenka rizika ir galimos neigiamos pasekmės, jeigu jis, prieš patvirtindamas savo parašu jo supažindinimo faktą, o vėliau ir sudarydamas darbo sutartį, kurioje atlyginimas buvo tiesiogiai saistomas darbdavio bendrovėje galiojusios apmokėjimo tvarkos, realiai nesiekė išsamiau išsiaiškinti būsimo darbo apmokėjimo sąlygų ir proporcijų, nuolat (nepriklausomai nuo darbo rezultatų) mokamos darbo užmokesčio dalies ir nustatomo komisinio atlyginimo tarpusavio santykio, nustatytų konsultantams darbo normų (plano), t.y. darbdavio nustatytų draudimo sutarčių sumine išraiška sudarymo kaip sąlygos ir pagrindo mokėti komisinį atlyginimą.        

Tvarkos 4.1.2. punkte (b.l.76) yra aiškiai įvardinta, kad esant apskaičiuotam komisiniam atlygiui mažesniam, nei bazinis (šiuo atveju 400 Lt) atlyginimas, darbuotojui bet kuriuo atveju garantuojamas bazinis atlyginimas; o jei komisinio atlygio suma didesnė, nei bazinis atlyginimas  – mokamas tik komisinis atlyginimas. Tarp šios sąlygos ir darbo sutarties 3 p. nurodytos sąlygos prieštaravimų nėra, tik Tvarkoje detalizuojamas darbo sutartimi sulygto darbo užmokesčio mokėjimas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad po darbo sutarties sudarymo ieškovas nepateisinamai ilgą laiką - beveik aštuonis mėnesius - nereiškė darbdaviui pretenzijų dėl jam nemokėto 400 Lt darbo užmokesčio (b.l. 72), visuomet gaudamas didesnį nei bazinė alga atlyginimą, nors per trijų mėnesių išbandymo terminą neabejotinai turėjęs suvokti darbo užmokesčio priskaičiavimo ir išmokėjimo principus ir apsispręsti netęsti darbo santykių, arba galėjo siekti darbo ginčo sureguliavimo, prašydamas darbdavio sudaryti darbo ginčų komisiją. Todėl  pasyvus darbuotojo elgesys, vėliau aplinkybės traktuojant vien kaip darbdavio kaltę ir reikalaujant darbo santykių nutraukimo DK 127 str. 2 d. pagrindu, nevisiškai atitinka darbuotojų teisių įgyvendinimą  sąžiningumo, protingumo ir teisingumo požiūriu (DK 35 str.).             

Esant šioms aplinkybėms, nėra pagrindo konstatuoti fakto, kad ieškovui nebuvo mokama nuolatinė darbo užmokesčio dalis – 400 Lt, kadangi ji buvo inkorporuota į jam paskaičiuotą komisinį atlyginimą. Kartu nebuvo sąlygų nutraukti darbo sutartį ieškovo prašymu pagal DK 127 str. 2 d., ir atsakovas pagrįstai nenutraukė šalių darbo sutarties pagal ieškovo pateiktą prašymą. DK 127 str. 2 d. reglamentuojamas darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu dėl svarbių priežasčių. Pagal šią įstatymo normą darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą, taip pat terminuotą darbo sutartį iki jos termino pabaigos, apie tai įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš tris darbo dienas, jeigu darbdavys nevykdo įsipareigojimų pagal darbo sutartį, pažeidžia įstatymus ar kolektyvinę sutartį; darbo sutartis tokiais atvejais turi būti nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas DK 127 str. 2 d., yra konstatavęs: kadangi dėl šioje normoje išvardytų nuo darbuotojo valios nepriklausančių priežasčių darbuotojas neturi galimybės dirbti darbo sutartyje sulygtomis sąlygomis, tai įstatymas jas pripažįsta svarbiomis. Sąvoka „svarbi priežastis“ yra vertinamoji, aplinkybės, kurias kaip svarbias vertina darbuotojas ir darbdavys, gali būti skirtingos, ypač tais atvejais, kai darbuotojas svarbia priežastimi nurodo darbdavio įsipareigojimų pagal darbo sutartį nevykdymą arba įstatymo ar kolektyvinės sutarties pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-06-22 nutartis c.b. Nr. 3K-3-246/2009). Teisėjų kolegija šios bylos kontekste konstatuoja, kad darbuotojas, prašydamas aptariamoje teisės normoje nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, savo prašyme, be kita ko, turėtų nurodyti konkrečią priežastį (konkrečias priežastis), kuri (kurios), jo nuomone, teikia pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei ją (jas) pagrįsti. Ieškovo nurodyta priežastis – nemokamas darbo užmokestis, buvo nepagrįsta faktiškai, ką tinkamai įvertino ir apeliantas (b.l.11), todėl apie jos svarbumą teisėjų kolegija daugiau nepasisako.

 

Dėl viršvalandinio darbo ir darbdavio pareigos jį apmokėti

 

Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams ir šioje ginčo dalyje. Įstatymų leidėjas traktuoja viršvalandinį darbą kaip darbą, dirbamą viršijant konkrečiam darbuotojui nustatytą darbo laiko trukmę (DK 150 str., 2005-06-30 įst. red.). Šios bylos šalys buvo sulygusios dėl ne viso darbo laiko – 4 valandų darbo dienos. Dėl darbo apmokėjimo tvarkos organizavimo kolegija jau pasisakė. Darbo laiko režimo, darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymo reglamentavimas, taip pat nėra imperatyvus, ir jame darbdaviui palikta diskrecijos teisė nustatyti tai pagal savo darbo tvarkos taisykles (lokalinius teisės aktus), tame tarpe ir darbdavio teisė patvirtinti darbo (pamainų) grafikus (DK 147 str., 2005-05-12 įst. red.). Be to, įstatymų leidėjas pripažįsta teisėtais ir tokius atvejus, kuomet darbuotojai pagal atliekamą darbo funkciją gali savo darbo laiką visiškai ar iš dalies tvarkyti savo nuožiūra, taigi toks darbo režimas iš esmės nėra draudžiamas (DK 147 str. 6 d., dabar galiojančios šio įst. red. 7 d.).

Vertinant ieškovo teiginių, kad jis buvo darbdavio žodžiu lenkiamas dirbti daugiau, nei numatyta darbo sutartyje, pagrįstumą (b.l. 131), teisėjų kolegija atsižvelgia į įrodymų, galinčių šiuos teiginius patvirtinti ar paneigti, visumą. Liudytojomis apklaustos D. V. (buvusi apelianto darbuotoja) ir M. M. (esama darbuotoja) darbdavio reikalavimą dirbti ilgiau vertino skirtingai. Pirmoji tvirtino (b.l. 135-136), kad visi darbuotojai dirbo panašiomis darbo sąlygomis, nors jos darbo sutartis buvo sudaryta dėl visos darbo dienos. Kartu liudytoja nepaneigė budėjimo grafikų sudarymo ir privalomų budėjimų juose nurodytu laiku, patvirtino, kad klientų paieška buvo vykdoma ir už  bendrovės buveinės ribų, darbas buvo organizuojamas pačių draudimo konsultantų nuožiūra, į jų pageidavimus buvo atsižvelgiama ir sudarant budėjimo grafikus. Be kuriuo atveju niekas nesiskųsdavo per ilgu darbu, nes siekė užsidirbti daugiau, priešingu atveju būtų galėję uždirbti tik darbo sutartyje numatytą minimalią algą. Liudytoja M. M. paaiškino, kad darbo valandos ieškovui nebuvo nustatytos, išskyrus privalomą 4 val. budėjimą pagal grafiką, kurį pasirinkdavo patys darbuotojai, kitu atveju grafikas buvo laisvas (b.l. 134-135). Šių liudytojų paaiškinimai patvirtina apelianto argumentus, kad klientų paieškos būdai buvo skirtingi ir skirtingose vietose. Be to, dar vienos liudytojos – E. Ž. paaiškinimais nustatyta, kad  apeliantas turėjo įdarbinęs darbuotojus, dirbančius ir dar trumpesniu laiku, nei ieškovas – po 1 ar 2 valandas (b.l. 151-152).

Viršvalandinio darbo nepatvirtina ir ieškovo į bylą pateikti konsultantų budėjimo grafikai (b.l. 122, 123-124), kuriais savo sprendime rėmėsi pirmosios instancijos teismas. Kolegija sutinka su apeliantu, kad spalio mėnesio budėjimo grafikas (b.l. 123) objektyviai negali būti skirtas darbui šį mėnesį, nes jame sužymėtos darbo ir poilsio dienos neatitinka 2009 m. spalio mėnesio kalendoriuje nurodytų poilsio ir darbo dienų, be to, jį siunčiant ieškovui antroje spalio mėnesio pusėje buvo pažymėta, kad tai ateinančio mėnesio - lapkričio budėjimo grafikas, kuris, pasak apelianto atstovų bei liudytojų paaiškinimų, buvęs preliminarus ir koreguojamas. Todėl vien ši aplinkybė paneigia ieškovo darbo būtent spalio mėnesį galimą trukmę ar periodiškumą ir neparodo viršvalandinių darbų buvimo. Antrasisi, rugsėjo mėnesio budėjimo grafikas, kurį, pasak ieškovo, buvo išsaugojusi ir jam perdavusi kita apelianto darbuotoja (b.l. 124), taip pat neleidžia teisėjų kolegijos išvadai dėl darbo, dirbto ieškovo viršijant darbo sutartimi nustatytą darbo laiką, susiformuoti. Jame nurodyta, kad iš viso tą mėnesį ieškovui paskirta 30 valandų budėjimui. Teismas pernelyg suabsoliutino aplinkybę, kad budėjimo valandos jame yra ieškovui  nurodytos ilgesnės, nei turėtų būti pagal darbo sutartį - 4 valandos per dieną. Jau buvo aptarta, kad apelianto bendrovėje darbo specifika bei galimybės leido laisvai nustatyti kiekvieno darbuotojo dirbamo laiko trukmę bei vietą, kurioje darbas atliekamas, ne išimtis ir ieškovo atvejis. Draudžiančių nuostatų darbo sutarties šalių susitarimu dirbti lanksčiu grafiku teisės normomis nenustatyta, o DK 147 str. 4 d. įtvirtintas draudimas skirti darbuotoją dirbti dvi pamainas iš eilės nagrinėjamu atveju netaikytinas, kadangi ieškovo grafike nurodytas budėjimo laikas ir pamaina DK normų prasme nėra tapačios ar tolygios sąvokos. Net visą darbo dieną  - 8 val. dirbamas darbas, atitinkamai kitą nedirbant, nepažeidžia šiuo draudimu siekto išlaikyti darbuotojo darbo ir poilsio laiko balanso. Per savaitę ieškovui tenka iš viso dirbti 20 darbo valandų, o per mėnesį  - 80 valandų, todėl šiame rugsėjo mėnesio grafike nurodytas iš viso 30 valandų per mėnesį budėjimų laikas reiškia tik tai, kad likusias 50 valandų jis galėjęs dirbti savo nuožiūra – tiek darbovietės patalpose, tiek kitur. Todėl teismas, remdamasis vien 5, o ne 4 valandų budėjimo nurodymu grafike, padarė iš esmės klaidingą išvadą, kad vien šis grafikas patvirtina ieškovą dirbus viršvalandžius, nors šis ištisomis dienomis ar savaitėmis rugsėjo mėnesį net nebuvo skiriamas budėti. Toks grafiko sudėliojimas taip pat patvirtina nustatytas aplinkybes apie buvusią lanksčią ir visiems priimtiną - tiek darbuotojui, tiek darbdaviui, darbo laiko organizavimo sistemą.               

Nurodytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad situacijos, kuomet tiesiogiai darbdavio nustatytos pareigos dirbti privalomai ilgiau, nei yra sulygta darbo sutartimi, nėra ir tokios aplinkybės byloje neįrodytos, negalima pripažinti viršvalandiniu darbu, už kurį papildomai turi būti sumokama; taip pat jos negalima traktuoti kaip sąlygos DK 4 str. 4 d. taikymui ir darbo apmokėjimo tvarkos, nustatytos darbdavio, nepaisymui ar jos pripažinimui negaliojančia, kaip sprendė bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Tokia kolegijos nuostata iš dalies paremta ir kasacinio teismo praktika. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-602/2008 yra konstatavęs, kad individualių darbo teisinių santykių subjektai net gali iš anksto susitarti dėl pastovių priedų, skirtų kompensuoti už viršvalandžius, darbą naktį, poilsio ir švenčių dienomis, tik svarbu, kad priemoka padengtų faktiškai darbuotojo dirbtus viršvalandžius, naktinį darbą ir darbą švenčių bei poilsio dienomis. Nors šioje civilinėje byloje faktinės aplinkybės visiškai nėra tapačios su nagrinėjama byla, bet panašios, kuomet pastoviais komisiniais, priklausančiais nuo sudarytų draudimo sutarčių vertės, kas atitinkamai yra naudinga darbdaviui, darbuotojui kompensuojama už intensyvesnį darbą ar galimai darbą, viršijantį darbo sutartimi nustatytą darbo laiką. Kadangi ieškovas, kaip minėta, buvo supažindintas su darbo užmokesčio apmokėjimo tvarka iš anksto, tai nesukliudė jam sudaryti darbo sutarties, o paaiškinimai, kad buvo krizė, todėl sutikęs su šiomis darbo sąlygomis ir daręs nuolaidų (b.l. 131) teisiškai nereikšmingi, darytina išvada, kad jis žinojo apie jo darbo rezultatų ir darbo užmokesčio tiesiogines sąsajas ir su tuo neabejotinai sutiko. Todėl pripažintina, kad darbuotojas ir darbdavys teisėtai susitarė dėl pastovių priedų – komisinio atlyginimo, kartu atliekančio ir kompensavimo funkciją, mokėjimą iš anksto.

Taip pat kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas atsisakė sudaryti darbo sutartį visai darbo dienai, kaip tai siūlė padaryti darbdavys (liudytojos M. M. paaiškinimai, b.l. 135), o šį faktą jis pats pripažino teismo posėdyje (b.l. 132). Tai taip pat akivaizdžiai patvirtina, kad toks darbo organizavimas iš esmės tenkino ieškovą (darbuotoją), susidariusios padėties jis nebuvo linkęs keisti savo paties valia ir nebuvo suinteresuotas tęsti darbo santykių pas apeliantą.   

Tai konstatavusi, teisėjų kolegija pripažįsta, kad tenkinti ieškovo reikalavimą ir įforminti darbo santykių pasibaigimą pagal DK 127 str., 2 d. nuo 2009 m. spalio 27 d. nei faktinių, nei teisinių prielaidų neegzistavo, todėl tokie ieškovo reikalavimai atmestini.

 

Dėl darbo sutarties nutraukimo pagrindo

 

Aptariama teisės norma – DK 127 str. 2 d., skirtingai nei šio straipsnio 1 d., nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą. Darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Tuo tarpu darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsiasi, jie pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 str.). Kilus darbuotojo ir darbdavio nesutarimams dėl aptariamo darbo sutarties nutraukimo pagrindo egzistavimo, jo buvimas ar nebuvimas konstatuojamas darbo ginčų nagrinėjimo tvarka. Teismas, nagrinėdamas darbuotojo reikalavimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 str. 2 d., be kita ko, vertina, ar darbuotojo prašymas nutraukti darbo sutartį buvo pagrįstas svarbia priežastimi. Tuo atveju, kai išnagrinėjus darbo ginčą teisme faktas, kad pagrindo buvimas nutraukti darbo sutartį darbuotojo prašymu pagal DK 127 str. 2 d., nebuvo, darbuotojas, atsisakęs vykdyti darbo pareigas, pats prisiima neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Tokia išvada darytina todėl, kad nepagrįstas atsisakymas dirbti savaime yra darbo drausmės pažeidimas (DK 276 str. 4 d.), o neatvykimas į darbą be svarbios priežasties visą darbo dieną ar pamainą yra priskiriamas prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 str. 2 d. 9 p.), už kurį gali būti taikomos pačios griežčiausios drausminės nuobaudos, taigi ir atleidimas iš darbo. Todėl apeliantas, teisėjų kolegijos manymu, turėjo pagrindą spręsti dėl drausminės nuobaudos ieškovui skyrimo už neatvykimą į darbą nurodytu įsakyme laikotarpiu, kuomet privalu buvo ne tik atvykti budėti, ką numato DK 147 str. 3 d., bet ir dirbti kitą darbo sutartimi sulygtą darbą. Ieškovo argumentai, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose buvo žymima, jog jis dirba, yra formalaus pobūdžio ir kolegija jais nesiremia. Liudytoja apklausta E. Ž. paaiškino žiniaraščiu užpildymo aplinkybes ( b.l. 151-152), dar daugiau, pats ieškovas pripažįsta faktą, kad net gavęs darbdavio poziciją atspindintį 2009-10-27 pranešimą (b.l.16), kad šis darbo sutartį nutraukti nesutinka, į darbą jau nebevyko, į reikalavimą pasiaiškinti dėl neatvykimo priežasčių (b.l. 17) neatsakė, kadangi laikė darbo santykius pasibaigusiais. Akivaizdu, kad realiai jis jau nedirbo darbo sutartimi sulygto darbo nuo 2009-10-27, todėl apeliantas, pritaikęs ieškovui drausminę atsakomybę ir skyręs kaip nuobaudą atleidimą iš darbo, įstatymų nepažeidė.       

 

Dėl su darbu susijusių išmokų

 

Nepripažinus pagrįstais ieškovo reikalavimų dėl darbo sutarties pripažinimo pasibaigusia jo nurodytu pagrindu – pagal DK 127 str. 2 d. ir dėl nemokėtos darbo užmokesčio dalies, kiti ieškinyje išdėstyti reikalavimai, t.y. dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas padidinimo, dėl išeitinės išmokos  priteisimo, dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelsimo laiką priteisimo, dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo, taip pat negali būti tenkinami, todėl šioje dalyje apeliacinio skundo argumentai tampa teisiškai neaktualūs ir kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Sutinkamai su CPK 93 str.  1 d. ir  4 d., 98 str. nuostatomis, pakeistinas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas šalims, priteisiant apeliantui iš ieškovo atstovavimo išlaidas, kurias šis privalo atlyginti net ir tuo atveju, jeigu yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą. Tokių išlaidų pirmosios instancijos teisme apeliantas turėjo 3900 Lt (b.l. 139-140). Tačiau sprendžiant dėl jų kompensuojamos dalies, kolegija atsižvelgia į Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02  įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus kriterijus, į ginčo pobūdį, į bylos apimtį ir rengtų procesinių dokumentų skaičių, į atstovės dalyvavimo teismo posėdžiuose laiką. Todėl apelianto naudai priteistina 2 MMA už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir už 5 val. po 0,15 MMA atstovės dalyvavimą teismo posėdžiuose laiką, o iš viso už atstovavimą – 2200 Lt (1600 Lt + 600 Lt). 

Apelianto naudai iš ieškovo taip pat priteistina 842,12 Lt žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą (b.l. 168). Atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidas pagrindžiantys įrodymai nebuvo pateikti, todėl  dėl jų priteisimo nepasisakytina (CPK 93 str. 3 d., 98 str. 1 d.).

Ieškovas įstatymu yra atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų valstybės naudai mokamų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo (CPK 83 str. 1 d.1 p.), todėl procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai iš jo nepriteistinos.  

 

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 2 p., kolegija

 

n u s p r e n d ė:

 

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. gegužės 7 d. sprendimą panaikinti.

Ieškinį atmesti.

Priteisti iš J. P. 2200 (du tūkstančius du šimtus) litus teisinės pagalbos pirmosios instancijos teisme išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ naudai.

 Priteisti iš J. P. 842 (aštuonis šimtus keturiasdešimt du) litus 12 centų žyminio mokesčio apeliacinės instancijos teisme išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ naudai.

 

Kolegijos pirmininkė                                                                    Dalia Kačinskienė

 

 

Teisėjai                                                                                         Rasa Gudžiūnienė    

 

 

                                                                                                     Petras Jaržemskis