Administracinė byla Nr. I-1460-289/2015
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00426-2015-6
Procesinio sprendimo kategorija:15.2.3.2; 74.
(S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 2 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Virginijus Stankevičius,
sekretoriaujant Jolantai Miežienei,
dalyvaujant pareiškėjui A. K.,
nedalyvaujant atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atstovui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo A. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
Šiaulių apygardos administraciniame teisme 2015 m. vasario 6 d. gautas pareiškėjo A. K. skundas (2 b.l.), kuriuo prašoma priteisti 300 eurų (50 eurų dėl pirmosios pagalbos nesuteikimo) ir 250 eurų dėl laikymo kameroje, kurioje buvo antisanitarinės sąlygos) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas galimai patirtą neturtinę žalą kildina iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmų, susijusių su pirmosios pagalbos nesuteikimu 2015 m. vasario 3 d. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje Nr.1 2015 m. sausio 29 d. – 2015 m. vasario 3 d. buvo laikomas antisanitarinėmis sąlygomis.
Teismo posėdžio metu nurodė, kad vasario 3 d. pabeldė į duris, paprašė, kad pakviestų daktarą ar seselę, pradėjo juoktis ir nepakvietė medikų.
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepime nurodoma, jog kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Įskaitos skyriaus 2015-02-20 pažymos Nr. 69/06-1160 „Dėl A. K. laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje" pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015-01-29 iki 2015-02-03 buvo laikomas kameroje Nr. 1 pats vienas ir jam teko 6.56 kv.m kameros ploto. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu įstaigoje buvo laikomas tik 5 dienas ir jis neskundžia jam per mažai tenkančio ploto kameroje, o skundžiasi dėl kameros neatitikimo higienos normos reikalavimams. A. K. kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, t.y. laikotarpiu nuo 2015-01-29 iki 2015-02-03 kameroje Nr. 1 nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato: Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai'' 2 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo ..Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymo „Dėl Lietuvos higienos normos IIN 76:2010 ..Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" patvirtinimo" įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus. išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kilų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai. Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2014-09-25 atliko periodinį patikrinimą (išvados surašytos 2014-10-03 patikrinimo akte Nr. EP-406), kuriame nurodė, jog gyvenamosios patalpos (kameros) vėdinamos per langus. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai yra skaidraus stiklo, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į LR nekilnojamųjų vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t.y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar oro trūkumo gyvenamosiose kamerose. Kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015-02-20 pažymos Nr. 62/08-188. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminio korpuso gyvenamosios kameros įrengtos vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai" ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo" Nr. V-176 ir reikalavimais. Pažymoje nurodyta, kad gyvenamosiose kameros įrengtas dirbtinis apšvietimas vadovaujantis higienos normos reikalavimais. Kiekvienoje kameroje, atsižvelgiant į jų plotą, yra du šviestuvai, kuriuose įstatytos dvi - keturios dienos šviesos lempos ir dirbtinė naktinė šviesa. Pažymėtina, kad Šiaulių tardymo izoliatorius susiduria su ypač aštria problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus. Todėl, nors elektros instaliacijos ir apšvietimo remontas atliekamas nuolat ir operatyviai, tačiau tai neturi ilgalaikio efekto. Informuoja, kad įstaiga, siekdama vykdyti higienos normos reikalavimus bei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisykles, nuolat savo jėgomis, atsižvelgdama į skiriamus valstybės biudžeto asignavimus bei pagal poreikį šalina valstybės kontrolės institucijų nustatytus bei savo darbuotojų pastebėtus trūkumus. Ūkio skyriaus darbuotojai bei dalis ūkio aptarnavimo būrio nuteistųjų atlieka paprastąjį režiminio korpuso kamerų remontą bei kitus neatidėliotinus darbus. Be to nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, šių teiginių jis niekaip nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A22-81/2014). Todėl pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų. susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas. Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 45 straipsnio 1 dalį asmens sveikatos priežiūra tardymo izoliatoriuose organizuojama ir atliekama įstatymų nustatyta tvarka; suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims; tardymo izoliatoriuose veikia asmens sveikatos priežiūros tarnybos. Šių tarnybų struktūrą ir darbo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai: privaloma nuodugniai patikrinti naujų į tardymo izoliatorių priimtų asmenų sveikatos būklę; suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą. Šios pagalbos teikimo tvarką nustato sveikatos apsaugos ir teisingumo ministrai. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172. 101 p. numatyta, kad suimtieji į priėmimą pas medicinos specialistus registruojami iš anksto. 102 p. nustatyta, kad pirmąją medicinos pagalbą suimtajam ūmios gyvybei pavojingos ligos arba nelaimingo atsitikimo atveju privalo nedelsdami suteikti tardymo izoliatoriaus darbuotojai. Šiaulių tardymo izoliatoriuje suimtiesiems ir nuteistiesiems sveikatos priežiūros paslaugos teikiamos vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013-07-01 įsakymu Nr. 1/01-156 „Dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo suimtiesiems ir nuteistiesiems asmenims tvarkos aprašo patvirtinimo". Atsakovas pažymi, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2015-02-23 pažymos Nr. 76/10-143 „Dėl suimtojo A. K." bei A. K. Asmens sveikatos istorijos Nr. 339 matyti, kad pareiškėjas 2015-02-03 į įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė, todėl jo nusiskundimai, kad 2015-02-03 jam nebuvo suteikta medicininė pagalba yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktai medžiagai. Be to, iš Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas įstaigos gydytojų buvo apžiūrėtas sekančią dieną, t.y. 2015-02-04. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjui visuomet būdavo suteikiama tinkama ir kvalifikuota medicininė pagalba, o pareiškėjas savo skundą grindžia bendro pobūdžio prielaidomis, neįrodo jo jokiais pagrįstais faktais ar įrodymais, todėl pretenzijos Šiaulių tardymo izoliatoriaus sveikatos priežiūros tarnybai neturi pagrindo. Atsakovas pažymi, kad teismui pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015-02-20 pažyma Nr. 60/09-6260, kurioje nurodyta, kad visa vaizdo kameromis filmuojama režiminio korpuso koridorių medžiaga įstaigoje yra saugoma tik 7 paras, vėliau vaizdo įrašai išsitrina automatiškai, todėl 2015-02-10 vaizdo įrašų įstaigoje jau nebebuvo. Pažymi, kad pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, taip pat asmeniškai nenurodė priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sutrikdytą sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui. Iš byloje esančios Šiaulių tardymo izoliatoriaus Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015-02-04 pažymos Nr. 61/04-144 matyti, kad pareiškėjas su jokiais prašymais, skundais ar pasiūlymais per visą savo buvimą Šiaulių tardymo izoliatoriuje į įstaigos direktorių nesikreipė. Jis savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir kurių nepagrindžia jokiais įrodymais. Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-669/2011 ir kt.). Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą. kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Minėta, kad nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų. valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 str. pagrindu. Sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiama tokios veikos pasekmė savaime negali būti laikoma pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą (2007 m. spalio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. Ali- 944/2007). Pareiškėjas turi įrodyti žalos faktą ir priežastinį ryšį tarp žalos ir institucijos veiksmų. Įstatymas numato, kad valdžios veikimas ar neveikimas turi tiesiogiai daryli įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams (2009 m. kovo 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-288/2009). Pareiškėjas neįrodė, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nes Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija veikė taip, kaip privalo elgtis teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikta jokių pagrindžiančių pareigūnų kaltę dokumentų, nenustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareigūnų veiksmų ir pareiškėjo nurodomos neturtinės žalos. Tai, kad pareiškėjas patyrė stresą ir nepatogumus, kai buvo patalpintas į Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerą yra natūralu, nes kiekvienam sulaikytam asmeniui tai daugiau ar mažiau sukelia diskomfortą ar stresą. Tačiau pareiškėjo įstaigoje laikymas tik 5 dienas nėra pagrindas priteisti neturtinę žalą. Be to, pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas. Atsakovo nuomone, pareiškėjas kreipėsi į teismą galimai siekdamas turtinės naudos, tačiau neįrodė, kad patyrė skunde nurodytus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą.
Pareiškėjo A. K. skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, neteisėtais veiksmais.
Teismas pažymi, kad valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (nagrinėjamu atveju Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 nurodė, kad valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika LR CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šioje teisės normoje yra įtvirtintas absoliutaus pobūdžio imperatyvas, kuris draudžia kankinti žmogų, nežmoniškai su juo elgtis ar žeminti jo orumą, nepriklausomai nuo aplinkybių ar nukentėjusiojo asmens elgesio (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, pareiškimo Nr. 26722/95).
Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą” 3 straipsnio prasme, Europos Žmogaus Teisių Teismas atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas 3 straipsnio pažeidimas. Konvencijos 3 straipsnio nuostata įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas byloje Valašinas prieš Lietuvą).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. 168, 2 punkte nustatyta, kad Šiaulių tardymo izoliatorius savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, teisingumo ministro, Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. Šių nuostatų 12.3 punkte nurodyta, kad viena iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos funkcijų yra užtikrinti suimtųjų ir nuteistųjų komunalines ir buitines sąlygas, nežeminančias žmogaus orumo ir atitinkančias Lietuvos higienos normas.
Dėl higienos normų kameroje Nr.1
Iš Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2015 m. kovo 19 d. rašto „Dėl gauto prašymo“ (53 b.l.) matyti, jog nustatyta, kad kameroje Nr.1 santykinė drėgmė – 59,8 %, t.y. priartėjusi (nors ir neviršijanti) numatytos 60% ribos. Dirbtinė apšvieta kameroje Nr.1 – 60 lx. HN 76:2010 reglamentuojama mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta – 200 lx. Taip pat minėtame akte pažymima, kad kameroje Nr.1 pelėsio vizualiai nepastebėta, lubos virš sanitarinio mazgo apibėgusios, drėkstančios, byra tinkas, nuo likusio lubų ploto lupasi, byra kalkių/dažų danga. Darytina išvada, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nebuvo laikytasi aukščiau nurodytų HN 76:2010 reikalavimų.
Siekiant nustatyti, ar atsakovui dėl neteisėtų veiksmų atlikimo kyla civilinė atsakomybė, būtina įvertinti, ar pareiškėjui dėl šių neteisėtų veiksmų kilo pasekmės, t. y. neturtinė žala, taip pat ar tarp paminėtų veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.
Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog byloje nustatytas atsakovo veiksmų neteisėtumas kaip viena iš civilinės atsakomybės būtinų sąlygų, darytina išvada, kad dėl šių neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo pasekmės, t. y. pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei pareiškėjui esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje būtų buvę laikytasi aukščiau minėtų teisės normų reikalavimų. Kita vertus, nors teismo vertinimu, šioje byloje nustatyti neteisėti Šiaulių tardymo izoliatoriaus darbuotojų veiksmai sukėlė pareiškėjui neigiamus išgyvenimus ir tam tikrus nepatogumus, tačiau, atsižvelgiant ir į tai, kad pareiškėjas kameroje Nr.1 buvo laikomas nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 3 d., šiais veiksmais pareiškėjui nebuvo padarytas tokio laipsnio neigiamas poveikis, kuris sukėlė pareiškėjui ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas.
Kaip minėta, šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą 250 eurų neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl laikymo kameroje Nr.1 antisanitarinėmis sąlygomis. Tuo jis siekia apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas sąlygas tardymo izoliatoriuje. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Remdamasis išdėstytais argumentais teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl laikymo antisanitarinėmis sąlygomis kameroje Nr.1 nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 3 d. vertina kaip nepagrįstą.
Dėl pirmosios (būtinosios) pagalbos suteikimo
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo (Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo ) 45 str. 1 d. numato, kad suimtiesiems turi būti užtikrintas tokios pat kokybės ir lygio gydymas kaip ir laisvėje esantiems asmenims. To paties straipsnio 4 d. numato, kad kai suimtajam reikalinga būtinoji medicinos pagalba, kurią suteikti laisvės atėmimo vietų ligoninėje nėra galimybių, gali būti teikiama valstybės arba savivaldybių asmens sveikatos priežiūros įstaigose užtikrinant suimtojo apsaugą.
Pareiškėjo skunde nurodoma, kad 2015 m. vasario 3 d. 1 val. kreipėsi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus, kad būtų suteikta pirmoji medicininė pagalba, nes jį kankino stiprūs pilvo skausmai, bet jokios pagalbos nesulaukė, Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnai pradėjo iš pareiškėjo šaipytis.
Teismas pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą doktriną, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).
Šiaulių tardymo izoliatoriaus 2015 m. vasario 23 d. atsiliepime nurodoma, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Sveikatos priežiūros tarnybos 2015 m. vasario 23 d. pažymos Nr.76/10-143 „Dėl suimtojo A. K.“ bei A. K. Asmens sveikatos istorijos Nr.339 matyti, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 3 d. į įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybą nesikreipė, todėl jo nusiskundimai, kad 2015 m. vasario 3 d. jam nebuvo suteikta medicininė pagalba yra nepagrįsti ir prieštaraujantys byloje surinktai medžiagai. Be to, iš Asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas įstaigos gydytojų buvo apžiūrėtas sekančią dieną, t.y. 2015 m. vasario 4 d.
Atkreiptinas dėmesys, jog liudytojas A. B. nurodė, jog pareiškėjas 2015-02-04 skundėsi skausmais. Buvo tiesiosios žarnos susirgimas, nustatytas išorinis hemorojus, paskirtas gydymas žvakutėmis. Pilvo skausmais nesiskundė. Liudytojas nurodė, kad pareiškėjas vasario 2 d. kreipėsi pas daktarą Stankevičių, irgi dėl hemorojaus. Dėl tokio pobūdžio skausmų duodami nuskausminantieji vaistai. Šis susirgimas būna su pablogėjimais, pagerėjimais. Liudytojas pažymėjo, jog jei labai ką skauda, reikia kreiptis į kontrolierius ir jie turi tablečių. Taigi iš turimų rašytinių įrodymų matyti, kad 2015 m. vasario 4 d., t.y. iš karto po skundui aktualios 2015 m. vasario 3 dienos, pareiškėjas kreipėsi dėl skausmų, taip pat liudytojo patvirtinta, kad šis susirgimas būna su pablogėjimais, pagerėjimais.
Darytina išvada, kad atsakovas teismui nepateikė duomenų, susijusių su pareiškėjo skunde nurodytomis aplinkybėmis, susijusiomis su pirmosios pagalbos suteikimu 2015 m. vasario 3 d. naktį (nepateiktas Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūno, budėjusio 2015 m. vasario 3 d. naktį ginčui aktualioje vietoje, tarnybinis pranešimas, ar kiti įrodymai, patvirtinantys, kad į budinčius Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus pareiškėjas nesikreipė dėl pilvo skausmų 2015 m. vasario 3 d. 1 val. nakties), taip pat pažymėtina, kad atsiliepime aptariamos aplinkybės, susijusius su medicininės pagalbos suteikimu pareiškėjui 2015 m. vasario 4 d., dėl tų aplinkybių, dėl kurių ginčas nekyla. Taigi rašytiniais įrodymais nebuvo paneigtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad buvo kreiptasi į Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnus 2015 m. vasario 3 d. 1 val., nebuvo paneigtas pirmosios (būtinosios) pagalbos nesuteikimo faktas.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A822-974/2013 nurodoma, kad EŽTT byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96 yra pripažinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnis valstybes įpareigoja tinkamai užtikrinti kalinio sveikatą ir gerovę, be kita ko, suteikiant reikiamą medicininę pagalbą, kalinių teisę į sveikatą nuolat plėtoja toliau. Kai kurių valstybių atveju EŽTT yra konstatavęs, kad medicininės kalinių priežiūros nepakankamumas yra sisteminė, struktūrinė problema (Visloguzov prieš Ukrainą, 32362/02, Poghosyan prieš Gruziją, 9870/07).
Byloje Khudobin prieš Rusiją (Nr.59695/00) 2007 m. sausio 26 d. sprendime pažymima, kad Konvencijos 3 straipsnis numato pareigą valstybei saugoti laisvės netekusių asmenų fizinę gerovę. Europos Žmogaus Teisių Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad kalėjimo ligoninėse gaunama medicininė pagalba gali ne visada būti tokio pat lygio kaip geriausiose medicinos įstaigose bendrai visuomenei. Vis dėlto, valstybė privalo užtikrinti, kad sulaikytų asmenų sveikata ir gerovė yra vienodai saugoma, tarp kitų dalykų, suteikiant jiems reikalingą medicininę pagalbą (žr. Kudla prieš Lenkiją, Nr.30210/96, Hurlato prieš Šveicariją, 1994 m. sprendimas, Kalashnikov prieš Rusiją, Nr.47095/99).
Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokią žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev.2003 (toliau – Standartai) IV skyriaus „Sveikatos priežiūra pataisos įstaigose“ nuostatos. Standartų IV skyriuje pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 30 paragrafe numatyta, kad nepakankamo lygio sveikatos priežiūra greitai gali sukurti situacijas, kurias apima terminas „nežmoniškas arba žeminantis elgesys“. Standartų 31 paragrafe numatyta, kad kaliniai turi teisę į tokią pačią medicinos priežiūrą, kaip ir laisvėje esantys asmenys. Šis principas neatsiejamas nuo pagrindinių asmens teisių. Standartų 38 paragrafe numatyta, kad pataisos įstaigos sveikatos priežiūros tarnyba turėtų užtikrinti medicininį gydymą ir slaugą, skirti atitinkamas dietas, fizioterapiją, reabilitaciją ar teikti bet kurias paslaugas tokiomis pačiomis kaip ir laisvėje sąlygomis.
Europos Tarybos Ministrų Komitetas rekomendacijoje Nr. R(98) 71 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos apsaugos aspektų kalėjimuose“ (toliau – Rekomendacija) 3 p. numatyta, kad tuo atveju, jie kaliniams reikia gydymo, kuris negali būti garantuotas kalėjime, turėtų būti padaryta viskas, kas įmanoma, tam, kad būtų užtikrinta, jog toks gydymas bus suteiktas, garantuojant saugumą, sveikatos įstaigose už kalėjimo ribų.
Darytina išvada, kad šiuo atveju Šiaulių tardymo izoliatoriuje nebuvo atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos ir tarptautiniuose teisės aktuose bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą akcentuotas nuostatas, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens įkalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų tokių kančių ar sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė.
Todėl byloje nustačius, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pasirinktu elgesio modeliu nebuvo adekvačiai užtikrinama pareiškėjo sveikata ir gerovė, darytina išvada, kad dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, taigi patyrė neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.
Apskaičiuodamas neturtinės žalos dydį, t.y. vertindamas pareiškėjo patirtus neigiamus dvasinius išgyvenimus pinigais, įvertinęs turimų įrodymų visetą, remdamasis teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgdamas į vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę (sveikata), teismas sprendžia, kad pareiškėjo reikalavimas dėl 50 eurų dėl pirmosios pagalbos nesuteikimo dėl neturtinės žalos priteisimo tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 50 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kaip jau buvo minėta, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais dėl laikymo antisanitarinėmis sąlygomis kameroje Nr.1 nuo 2015 m. sausio 29 d. iki 2015 m. vasario 3 d. atmestinas kaip nepagrįstas.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. K. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. K. 50 (penkiasdešimt) eurų neturtinės žalos atlyginimui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus.
Sprendimas per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.
Teisėjas Virginijus Stankevičius