Civilinė byla Nr. e2A-1761-871/2026

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-02314-2025-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.9.2; 3.3.1.19.2

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. gegužės 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Renatos Beinoravičienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ramunės Mikonienės ir Lino Zinkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvitransa“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dibas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elvitransa“ dėl skolos priteisimo ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvitransa“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Dibas“ dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 623 straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Klaipėdos apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Klaipėdos apygardos teismo vardu.

2.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dibas“ (toliau – ir ieškovė) paduotu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės UAB „Elvitransa“ (toliau – ir atsakovė) 8 380 Eur skolą, 3 191,56 Eur delspinigius, 1 600 Eur išlaidas, susijusias su skolos ikiteisminiu išieškojimu, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškinys buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

2.1.                      Paaiškino, kad šalys 2023 m. balandžio 3 d. sudarė Paslaugų sutartį Nr. PK/04 (toliau – ir Sutartis), pagal kurią ieškovė parengė atsakovei vienbučio gyvenamojo namo projektą adresu (duomenys neskelbtini), ir standartizuotų karkasinių – kevalinių namų gamybai pritaikytus projektinius sprendinius. Papildomai šalys susitarė, kad ieškovė atliks savo pagaminto vienbučio gyvenamojo namo kevalinės konstrukcijos sumontavimo darbus atsakovės žemės sklype adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovė už namo montavimo darbus 2023 m. rugsėjo 26 d. apmokėjo papildomai pagal 2023 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą, po to, kai namas buvo sumontuotas ir atsakovė darbus be pastabų priėmė.

2.2.                      Taip pat paaiškino, kad šalių susitarimu, atsakovė papildomai apmokėjo PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0005 už namo konstrukcijų transportavimo paslaugas, 2023 m. gruodžio 5 d. apmokėdama ieškovei 629,20 Eur. Tarp šalių vyko pokalbiai dėl atvirkštinio PVM taikymo. Ieškovė kelis kartus tarėsi dėl greitesnio apmokėjimo, todėl buvo išrašomos ir atsakovei teikiamos skirtingos sąskaitos faktūros, kurias galutiniame rezultate ieškovė anuliavo ir pateikė atsakovei apmokėjimui naujas sąskaitas. Pridedami įrodymai patvirtina, kad suvedus duomenis apie gautus mokėjimus ir atsakovei išrašytas sąskaitas, atsakovė už jai parduotą gyvenamojo namo konstrukcijų komplektą 2024 m. vasarą buvo likusi skolinga 14 380 Eur sumą.

2.3.                      Nurodė, kad sudarė sutartį su viešąja įstaiga (toliau – VšĮ) „Mokumo projektai“ dėl skolos iš atsakovės išieškojimo. Už ikiteisminio skolos išieškojimo paslaugas sumokėjo 1 600 Eur. VšĮ „Mokumo projektai“ pateikė ataskaitą, iš kurios matyti, kad vykdant ikiteisminį skolos išieškojimą, atsakovei buvo pasiūlyta skolos išieškojimo/sumokėjimo klausimais organizuoti susitikimą. Atsakovės direktoriui sutikus, VšĮ Mokumo projektai vadovas L. M. du kartus per dvi savaites buvo susitikęs su atsakovės direktoriumi E. V. ir jo advokatu, tačiau jokių konstruktyvių pasiūlymų dėl skolos sumokėjimo be teismo iš priešingos pusės nebuvo gauta – atsakovės direktorius nesutiko, kad už namo konstrukcijų montavimą turi mokėti papildomai, mano, kad ieškovė turi prisiimti sau atsakovės atliktus mokėjimus už namo konstrukcijų stogo šiltinimą ir sandarinimo juostas. Po pokalbių ir susirašinėjimo su ieškovės pavedimą vykdžiusiu VšĮ „Mokumo projektai“ atstovu, atsakovė, pripažindama skolą, atliko keletą mokėjimų – 2024 m. liepos 5 d., 2024 m. liepos 11 d. ir 2024 m. liepos 31 d. iš atsakovės gauta po 1 000 Eur, 2024 m. rugsėjo 17 d. ieškovė sumokėjo 2 000 Eur, o paskutinis mokėjimas buvo 2024 m. spalio 31 d. – atsakovė ieškovui sumokėjo dar 1 000 Eur.

3.       Atsakovė padavė priešieškinį, kuriuo prašė ieškinį atmesti bei priteisti jai iš ieškovės 5 629,20 Eur permoką (nepagrįstai įgytas lėšas), 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priešieškinis buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

3.1.                      Paaiškino, kad netrukus po Sutarties sudarymo, ieškovės direktorius iš atsakovės ėmė reikalauti nepagrįstų sumų mokėjimų ir 2023 m. rugsėjo 29 d. išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0002 7 000 Eur sumai su PVM už namo konstrukcijų surinkimą, nors šalys buvo susitarusios, kad šie darbai yra įskaičiuoti į Sutarties kainą. Tarp šalių kilus nesutarimams, ieškovė 2024 m. gegužės 14 d. išrašė kreditinę sąskaitą 7 000 Eur sumai su PVM, tokiu būdu pripažindama, jog sąskaita faktūra Nr. 2023 0002 buvo išrašyta nepagrįstai. 2024 m. gegužės 14 d. ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0006 39 000 Eur sumai, nepagrįstai nurodydama, jog taikomas atvirkštinis PVM, t. y. prievolė sumokėti PVM tenka pirkėjui (atsakovei), nors sudarant Sutartį tarp šalių tokio susitarimo nebuvo, o Sutarties nuostatos aiškiai įtvirtino, jog Sutarties kaina yra 38 720 Eur su PVM. Ta pačia data ieškovė išrašė PVM sąskaitą faktūrą analogišku numeriu 40 190 Eur sumai (33 124,88 Eur plius PVM), dėl kurios šalys susitarusios nebuvo. Galiausiai tokia pačia data ir numeracija buvo išrašyta ir trečioji sąskaita 35 180 Eur sumai su PVM, kuri atsakovei įteikta 2024 m. gegužės 27 d. el. paštu. Nurodytu el. laišku ieškovė išdavė atsakovei raštą, patvirtinantį, kad ieškovė sutinka, jog atsakovės ieškovei mokėtinos sumos būtų sumažintos atsakovės už ieškovę sumokėtais mokėjimais UAB „Pas Gedą“ 3 800 Eur suma ir UAB „Ottensten“ 1 210 Eur suma, t. y. bendra 5 010 Eur suma. Kadangi 35 180 Eur suma neatitiko šalių susitarimo, tarp šalių vėl kilo nesutarimų dėl mokėtinų sumų. Šios aplinkybės suponuoja, jog ieškovė, dalyvaudama sutartiniuose teisiniuose santykiuose su atsakove, buvo nenuosekli, teikė visą eilę nepagrįstų PVM sąskaitų faktūrų bei siekė atsakovę suklaidinti dėl mokėtinų sumų.

3.2.                      Pažymėjo, kad siekdama greitesnio tarp šalių kilusio ginčo išsprendimo, geranoriškai pripažįsta pagrįstai ieškovei atliktus mokėjimus 40 710 Eur sumai, kuriuos sudaro 33 710 Eur suma už namo konstrukcijas (38 720 Eur Sutartyje numatyta kaina – 5 010 Eur avansiniai mokėjimai) bei 7 000 Eur už namo konstrukcijų surinkimą adresu (duomenys neskelbtini), tačiau iš atsakovės ieškovei sumokėtų piniginių sumų balanso matyti, jog susidaro 5 629,20 Eur (46 339,20 Eur - 40 710 Eur) permoka. Nurodė, kad taip pat nepripažįsta ieškovės 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitos faktūros 629,20 Eur sumai už transportavimą ir fiskaro paslaugas, nes transportavimo paslaugos įėjo į sutarties kainą (Sutarties 1.5 papunktis).

3.3.                      Pasisakydama dėl skolos ikiteisminio išieškojimo išlaidų nurodė, kad 1 600 Eur išlaidos skolos ikiteisminiam išieškojimui yra akivaizdžiai neprotingos, turint omenyje, jog tokią sumą ieškovė sumokėjo už 3 pokalbius – 2024 m. liepos 5 d., 2024 m. liepos 11 d. ir 2024 m. liepos 31 d. bei pati pripažįsta, jog šių pokalbių metu rezultato pasiekti nepavyko.

4.       Ieškovė atsiliepimu prašė priešieškinį atmesti. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 

4.1.       Nurodė, kad visos jos išrašytos PVM sąskaitos faktūros buvo pagrįstos Sutarties nuostatomis ir atspindėjo atliktus darbus bei suteiktas paslaugas. Atsakovės minimos „nepagrįstos sąskaitos“ (pvz., 2023 m. rugsėjo 29 d. sąskaita Nr. 2023 0002) buvo išrašytos už namo konstrukcijų surinkimą, kuris buvo numatytas Sutartyje (Sutarties 16 punktas). Kreditinė sąskaita 2024 m. gegužės 14 d. buvo išrašyta siekiant ištaisyti apskaitos klaidą, o ne pripažįstant, kad sąskaita buvo nepagrįsta, kaip klaidingai teigia atsakovė. Be to, atsakovė pati pripažįsta, kad po ieškinio pateikimo gavo sąskaitą Nr. 2023 0002 ir pripažįsta 7 000 Eur reikalavimą už surinkimą kaip pagrįstą, kas paneigia jos teiginius apie klaidinimą. Pažymėjo, kad pripažįsta, jog 2024 m. gegužės 14 d. sąskaitoje Nr. 2024 0006 buvo neteisingai nurodytas atvirkštinis PVM, tačiau šis klausimas buvo išspręstas šalių susitarimu, ir atsakovė buvo informuota apie klaidos ištaisymą. Ši apskaitos klaida neturi įtakos Sutartyje nustatytai 38 720 Eur kainai su PVM ir negali būti laikoma atsakovės klaidinimu ar pagrindu atmesti ieškinį

4.2.       Nurodė, kad atsakovė teigia, jog sumokėjo ieškovei 46 339,20 Eur ir dėl to susidarė 5 629,20 Eur permoka. Šis teiginys yra klaidingas. Ieškovė pripažįsta, kad atsakovė atliko mokėjimus, tačiau jie buvo įskaityti pagal Sutarties nuostatas ir šalių susitarimą dėl 5 010 Eur mokėjimų tretiesiems asmenims (3 800 Eur UAB „Pas Gedą“ ir 1 210 Eur UAB „Ottensten“). Atsakovės teiginys apie permoką neatitinka realios mokėjimų apskaitos: atsakovės mokėjimai (46 339,20 Eur) padengė dalį Sutartyje numatytos 38 720 Eur sumos, tačiau likusi skola (8 380 Eur) ir delspinigiai (3 191,56 Eur) išlieka nepadengti.

4.3.       Pažymėjo, kad atsakovės priešieškinio reikalavimas yra nepagrįstas dėl šių priežasčių: nėra nepagrįsto praturtėjimo pagrindo. Atsakovės 2025 m. balandžio 1 d. mokėjimas (8 587 Eur) buvo atliktas savanoriškai, remiantis Sutartimi ir šalių susitarimu dėl atsiskaitymų. Mokėjimai buvo įskaityti į atsakovės sąskaitą pagal Sutartį, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovė praturtėjo atsakovės sąskaita be teisinio pagrindo; nėra ieškovės klaidinimo. Atsakovė teigia, kad buvo suklaidinta dėl mokėjimų, tačiau nepateikia jokių įrodymų, kad ieškovė pateikė klaidingą informaciją ar tyčia sukėlė atsakovės klaidą. Priešingai, atsakovė buvo informuota apie savo prievoles pagal Sutartį ir gavo visas reikalingas sąskaitas laiku, išskyrus 2023 m. rugsėjo 29 d. sąskaitą, kurios kreditavimas buvo apskaitos korekcija, o ne klaidinimas; nėra permokos. Atsakovės mokėjimai (46 339,20 Eur) neviršija ieškovės pagrįstų reikalavimų, įskaitant 8 380 Eur skolą, 3 191,56 Eur delspinigius ir 1 600 Eur ikiteisminio išieškojimo išlaidas. Atsakovės teiginys apie 5 629,20 Eur permoką yra pagrįstas klaidinga apskaita ir neatitinka šalių atsiskaitymų balanso.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

2.       Klaipėdos apylinkės teismas 2026 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį ir priešieškinį atmetė.

3.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įvertinęs Sutarties dalyką, daro išvadą, jog  šalių civiliniai teisniai santykiai kyla iš projektavimo rangų sutarties, kurios samprata įtvirtinta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.700 straipsnyje. Pažymėjo, kad tarp šalių kilo ginčas, ar Sutartimi buvo susitarta, jog ieškovė sumontuos pagamintą konstrukciją ant atsakovės paruošto pagrindo. Taip pat tarp šalių kilo ginčas dėl to, už kokius darbus/kokį darbų rezultatą atsakovė turi apmokėti ir ar yra apmokėjusi.

4.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad analizuojant Sutartį, šalių nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog Sutartimi šalys nebuvo sutarusios dėl ieškovės pagamintos gyvenamojo namo konstrukcijos sumontavimo. Tokią išvadą leidžia daryti Sutarties 6.1 ir 6.2 papunkčiuose numatyta atsiskaitymo tvarka, nurodant už kokius darbus yra atsiskaitoma, bei tai, kad atsakovė apmokėjo ieškovei 7 000 Eur pagal 2023 m. rugsėjo 22 d. sąskaitą už namo su skydu surinkimą. T. y., kaip nurodyta ieškinyje, šalys dėl ieškovės pagamintos ir surinktos konstrukcijos sumontavimo ant atsakovės paruoštos gelžbetoninio pagrindo plokštės susitarė papildomai. Taip pat, vertinant Sutartį, nesutiko su atsakovės argumentu, kad atsakovė neturėjo papildomai mokėti 629,20 Eur už transportavimą, nes, nors Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė gaminį nugabens į užsakovo sklypą, tačiau Sutartimi kaina už šią paslaugą numatyta nebuvo. Ir kaip nustatyta, atsakovė šią sumą pagal ieškovės pateiktą sąskaitą apmokėjo.

5.       Pirmosios instancijos teismas laikė visiškai nepagrįstais atsakovės vadovo argumentus, kad jis nesuprato už ką moka, nesuprato ieškovės teikiamų sąskaitų, nes teismo posėdžio metu šis patvirtino, jog turi 15 metų vadovavimo patirtį. Atsakovės vadovo teiginiai, kad tuo metu jis neturėjo buhalterės, visų pirma, nepagrįsti įrodymais, o, antra, už buhalterinę apskaitą įmonėje yra atsakingas būtent vadovas. Atsakovės argumentai, kad ieškovė klaidino atsakovę teikdama įvairias sąskaitas yra nepagrįsti. Ieškovė paaiškino aplinkybes ir dėl kreditinės sąskaitos ir dėl atvirkštinio PVM taikymo. Pažymėjo, kad Sutartimi atsakovė turėjo atlikti mokėjimus, taip, kaip jie buvo šalių sutarti (Sutarties 6–7 punktai), tačiau pačios atsakovės paaiškinimai ir pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovė darė įvairius dalinius mokėjimus, neapmokėdama iš karto visos sumos, nenurodydama mokėjimų paskirties, t. y. pati prisėmė riziką dėl savo atliekamų finansinių operacijų.

6.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovei kreipusis į teismą su ieškiniu, atsakovė papildomai ieškovei sumokėjo 8 587 Eur. Tuo pagrindu ieškovės vadovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovė skolą sumokėjo, tačiau liko skolinga gal už ikiteisminį išieškojimą. Ieškovė teismui taip pat pateikė 2025 m. balandžio 9 d. el. laišką, parašytą L. M., kuriame nurodyta kaip bus paskirstytos atsakovės 8 587 Eur sumokėtos lėšos, tačiau ieškovės vadovas negalėjo teismui paaiškinti, koks liko skolos likutis už delspinigius ir ikiteisminį skolos išieškojimą ir ar ieškovė dar prašo šias sumas priteisti. Teismui suteikus galimybę ieškovei tikslinti ieškinio reikalavimus, ieškovė tokia galimybe nepasinaudojo. Pažymėjo, kad ieškovės vadovas nebeatvyko į teismo posėdį, tam nenurodydamas priežasčių, todėl nusprendė, kad, ieškovei nepagrindus/nepatikslinus prašomos priteisti iš atsakovės skolos, ieškovei patvirtinus, jog atsakovė skolą sumokėjo, ieškinį atmeta.

7.       Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl priešieškinio, pažymėjo, kad CK 6.242 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių ir veikė savo rizika. Būtent tokios aplinkybės, atsakovės vadovo paaiškinimais, ištirtais rašytiniais įrodymais, ir nustatytos nagrinėjamoje byloje. Nurodė, kad atidėdamas bylos nagrinėjimą, pasiūlė atsakovei pateikti įrodymus – mokėjimo pavedimus, iš kurių būtų galima nustatyti atsakovės atliktų mokėjimų paskirtį, tačiau atsakovė tokių įrodymų nepateikė. Atsakovės pateikti įrodymai patvirtina, kad mokėjimo paskirtis yra nurodyta tik paskutiniame 2025 m. balandžio 1 d. atliktame 8 587 Eur mokėjime, kuriame nurodyta paskirtis – galutinis mokėjimas pagal faktą už namo konstrukcijas ir surinkimą. Kaip patvirtino atsakovės direktorius, tarp šalių buvo įvairūs susitarimai ir atsakovė apmokėjo ir tretiesiems asmenims, mokėjo avansinius mokėjimus be sąskaitų, paprašius ieškovės direktoriui, todėl atsakovei nepateikus įrodymų, kad šių sumų mokėjimas buvo atliktas ne pagal šalių Sutartį ar kitus šalių susitarimas, darė išvada, kad atsakovė neįrodė ieškovės neteisėto praturtėjimo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

8.       Atsakovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą dalyje, kuria jos priešieškinis buvo atmestas, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – jos priešieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1.                      Nurodė, kad byloje esantys įrodymai leidžia nustatyti visų nepagrįsto praturtėjimo instituto sąlygų buvimą: 1) akivaizdu, kad ieškovė 5 629,20 Eur dydžio suma praturtėjo dėl atsakovės veiksmų, pervedus jai minėtas lėšas; 2) ieškovė praturtėjo būtent nurodyta 5 629,20 Eur suma, kuri atitinka atsakovės turto sumažėjimą; 3) atsakovės turtas sumažėjo, o ieškovės turtas padidėjo būtent dėl atsakovės atliktų pavedimų, t. y. tarp minėtų aplinkybių egzistuoja priežastinis ryšys; 4) jokio teisinio pagrindo ieškovei iš atsakovės įgyti 5 629,20 Eur permoką nebuvo; 5) nepagrįstas praturtėjimas egzistavo tuo metu, kai atsakovė šioje byloje pateikė priešieškinį; 6) atsakovė, pervesdama lėšas, nebuvo prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, kadangi ji nurodytu būdu veikė, siekdama geranoriškai bendradarbiauti su ieškove ir tinkamai su ja atsiskaityti pagal Sutartį (suklydimas įvyko dėl to, kad pati ieškovė atsakovei teikė sąskaitas, kuriose buvo nurodyta skirtinga galutinė suma už tų pačių paslaugų suteikimą, dėl kurios šalys nebuvo susitarusios ir dėl ko šioje byloje apskritai kilo ginčas); 7) atsižvelgiant į tai, kad jokio teisėto pagrindo iš atsakovės įgyti 5 629,20 Eur lėšas ieškovė neturėjo, taip pat į tai, kad šios lėšos jau faktiškai yra pervestos ieškovei, jokie kiti teisių gynimo būdai nagrinėjamu atveju netaikytini. Nustačius šias aplinkybes, atsakovės priešieškinis turėjo būti patenkintas.

11.2.                      Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo šiuo konkrečiu atveju, skundžiamame sprendime nurodė, jog atsakovė nepateikė įrodymų, kad 5 629,20 Eur sumos sumokėjimas buvo atliktas ne pagal Sutartį ar kitus šalių susitarimus. Tačiau atsakovė objektyviai negalėtų į bylą pateikti įrodymų, kad 5 629,20 Eur sumą sumokėjo ne pagal Sutartį ar kitus šalių susitarimus, nes tokių įrodymų net ir negali būti – jokie kiti susitarimai, kurie nebuvo pateikti į šią bylą, tarp ginčo šalių neegzistavo, t. y. ginčo šalis saistė Sutartis ir 2024 m. gegužės 7 d. susitarimas, kad ieškovė sutinka, jog atsakovės ieškovei pagal Sutartį mokėtinos sumos (bendra suma, kaip minėta, pagal Sutartį buvo 38 720 Eur su PVM) būtų sumažintos atsakovės už ieškovę sumokėtais mokėjimais UAB „Pas Gedą“ 3 800 Eur suma ir UAB „Ottensten“ 1 210 Eur suma, t. y. bendra 5 010 Eur suma.

11.3.                      Nurodė, kad siekdama greitesnio šio ginčo išsprendimo, bylos nagrinėjimo metu pripažino ieškovės 7 000 Eur reikalavimą už Sutartyje nurodyto namo konstrukcijų surinkimą, kuris tiesiogiai nebuvo nurodytas kaip įeinantis į 38 720 Eur (su PVM) kainą, tačiau Sutarties vykdymo metu ši paslauga atsakovei buvo suteikta. Taigi, byloje įvertinus tiek pateiktus įrodymus, tiek ginčo šalių poziciją, pasitvirtino 40 710 Eur dydžio ieškovės reikalavimo atsakovei pagrįstumas. Iš byloje esančių duomenų akivaizdžiai matyti, kad atsakovė ieškovei pervedė 46 339,20 Eur, t. y. 5 629,20 Eur daugiau nei atsakovė galėjo reikalauti.

11.4.                      Atkreipė dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas 5 629,20 Eur permokos susidarymo aplinkybių visiškai nevertino, tik pasisakė dėl į šią permoką įeinančios 629,20 Eur sumos, lakoniškai nurodydamas, jog nesutinka su atsakovės argumentu, kad atsakovė neturėjo papildomai mokėti 629,20 Eur už transportavimą, nes „nors Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė gaminį nugabens į užsakovo sklypą, tačiau Sutartimi kaina už šią paslaugą numatyta nebuvo“. Pirmosios instancijos teismas taip pat rėmėsi aplinkybe, kad atsakovė apmokėjo ieškovės už šią paslaugą pateiktą sąskaitą, nors būtent šią aplinkybę atsakovė ir nurodė priešieškinyje, teigdama, jog ieškovės skaičiavimų suklaidinta pervedė jai per didelę sumą, t. y. ši aplinkybė ir sudaro teisinį priešieškinio tenkinimo pagrindą. Ieškovė apskritai neįrodinėjo, kokiu pagrindu gavo atsakovės jai pervestas 46 339,20 Eur lėšas, t. y. nevykdė įrodinėjimo pareigos, o pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo, kokiu pagrindu kokios lėšos ieškovės iš atsakovės apskritai buvo įgytos, t. y. nesprendė bylos taip, kaip ji, vadovaujantis kasacinio teismo praktika, turėjo būti sprendžiama.

9.       Ieškovė atsiliepimo nepateikė. 

10.       Teisėjų kolegija 2025 m. balandžio 21 d. nutartimi pasiūlė šalims pateikti 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0010 ir papildomus paaiškinimus dėl joje nurodytos sumos pagrįstumo.

11.       Atsakovė kartu su 2026 m. balandžio 27 d. prašymu dėl įrodymų pateikimo pateikė nurodytą sąskaitą bei nurodė, kad ši išrašyta už pavėsinę-verandą, kuri buvo atsakovės Sutarties pagrindu užsakytos konstrukcijos dalis. Pažymėjo, kad 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2024 0010 ir jos apmokėjimo duomenys papildomai pagrindžia apeliaciniame skunde paminėtą aplinkybę, kad ieškovė teikė sąskaitas daliniams mokėjimams pagal Sutartį atlikti, iš kurių visumos galiausiai paaiškėjo, jog ieškovė į dalį sąskaitų įtraukė niekuo nepagrįstas sumas, o atsakovė, laiku neatlikusi skaičiavimų, šias sumas apmokėjo.

12.       Ieškovė papildomų paaiškinimų nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

14.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK, apeliacija nėra pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-313/2007). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad dispozityvios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka specifika, lyginant su jos nagrinėjimu pirmosios instancijos teisme, yra tik ta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja ne tik neperžengdamas apeliaciniame skunde ir atsiliepime į šį skundą nustatytų ribų (apeliacinio skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą faktinio ir teisinio pagrindo), išskyrus įstatymo nustatytas išimtis, bet ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ribų, kurias šalys suformavo ieškinyje ir atsikirtimuose į ieškinį (priešieškinyje), nes apeliacinis skundas ir atsiliepimas į jį negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3k-3-3-220-381/2023 41 punktą).

15.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

16.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dalies, kuria atsakovės priešieškinis atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

17.       Bylos duomenimis, ieškovė (vykdytojas) ir atsakovė (užsakovas) 2023 m. balandžio 3 d. sudarė Paslaugų sutartį Nr. PK/04, kurios dalykas: „Vykdytojas parengia pagal savo sistemą vienbučio namo projektą adresu (duomenys neskelbtini), užsakovo suderinimui, gamybos užduočiai paruošti ir standartizuotų karkasinių – kevalinių namų gamybai pritaikytus projektinius sprendinius“ (1.1 papunktis); „Užsakovui pritarus projektiniams sprendiniams, vykdytojas teiks konsultacijas dėl projekto vykdymo, o užsakovas įsipareigoja už jas atsiskaityti Sutarties III dalyje nustatyta kaina, terminais ir tvarka [...]“ (1.2 papunktis); „Vykdytojas, pagal suderintus projektinius sprendinius, pagamins vienbučio gyvenamojo namo kevalinę konstrukciją, kuri apims pastato dugną, lauko sienas ir vieną laikančiąją vidinę sieną, stogo konstrukciją bei karkaso tvirtinimo elementus [...]“ (1.3 papunktis); „Užsakovas statybos sklype, ant paruošto sutankinto grunto/skaldos pagrindo, projektiniame aukštyje paruoš iki 60 mm storio gelžbetoninę pagrindo plokštę kevalinės konstrukcijos montavimui, su inžinerinių komunikacijų išvadais“ (1.4 papunktis); „Vykdytojas nugabens į užsakovo žemės sklypą“ (1.5 papunktis) (1 t., e. b. l. 28–32). 

18.       Šalys Sutartimi susitarė, kad paslaugos kaina yra 38 720 Eur su PVM (5 punktas). Ieškovė ieškinyje paaiškino, kad šalys susitarė ir dėl papildomų paslaugų suteikimo, už kurias atsakovė turėjo atsiskaityti atskirai.

19.       Ieškovė išrašė atsakovei šias PVM sąskaitas faktūras: 2023 m. rugsėjo 22 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0002 7 000 Eur sumai su PVM (už „SIP namo skydų surinkimas [...]“) (1 t., e. b. l. 9); 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0005 629,20 Eur sumai su PVM (už „Transportavimo ir fiskaro paslauga“) (1 t., e. b. l. 8); 2024 m. gegužės 14 d. kreditinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0002 -7 000 Eur sumai su PVM (už „SIP namo skydu surinkimas [...]“) (1 t., e. b. l. 23); 2024 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0006 39 000 Eur sumai su PVM, nurodant, kad taikomas atvirkštinis PVM (už „Namo komplektas“ ir „Montavimo paslaugos [...]“) (1 t., e. b. l. 24); 2024 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0006 40 190 Eur sumai su PVM (už „Namo komplektas [...]“) (1 t., e. b. l. 59); 2024 m. gegužės 14 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0006 35 180 Eur sumai su PVM (už „Namo komplektas [...]“) (1 t., e. b. l. 70); 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0005 -39 000 Eur sumai su PVM, nurodant, kad koreguojama 2024 m. gegužės 14 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2024 0006 dėl neteisingai nurodytos sumos (1 t., e. b. l. 5);  2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0007 38 720 Eur sumai su PVM (už „Namo komplektas [...]“) (1 t., e. b. l. 6);  2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0008 7 000 Eur sumai be PVM, nurodant, kad taikomas atvirkštinis PVM (už „Montavimo paslaugos [...]) (1 t., e. b. l. 7); 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0010 2 783 Eur sumai su PVM (už „Pavėsinė“) (2 t., e. b. l. 4).

20.       Iš ieškovės pateiktų apskaitos duomenų matyti, kad ieškovė, apskaičiuodama atsakovės mokėtiną sumą, įvertino 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0005, 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0007, 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0008 ir 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0010, kurių bendra suma – 49 132,20 Eur (1 t., e. b. l. 11, 35).

21.       Atsakovė atliko ieškovei šiuos pavedimus iš viso 46 339,20 Eur sumai: 2023 m. balandžio 5 d. pervedė ieškovei 4 990 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „pagal sutarti A -0 2023,04.03. S/F nr. DIBG002/2023”); 2023 m. balandžio 25 d. – 4 990 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „Pagal sutartį PK/04”); 2023 m. rugsėjo 26 d. – 16 360 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „S/F 2023-0002, DIBG 002/2023”); 2023 m. gruodžio 5 d. – 629,20 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „S/F 2023 0005”); 2024 m. kovo 22 d. – 5 000 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „DIBG Nr. 009”) (1 t., e. b. l. 15); 2024 m. liepos 5 d. – 1 000 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „S/F 2024 0007”) (1 t., e. b. l. 76); 2024 m. liepos 11 d. – 1 000 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „S/F 2024 0007”) (1 t., e. b. l. 77); 2024 m. rugpjūčio 27 d. – 2 783 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „2024 0010”) (1 t., e. b. l. 78); 2024 m. spalio 31 d. – 1 000 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „2024 0007”) (1 t., e. b. l. 79); 2025 m. balandžio 31 d. – 8 587 Eur (mokėjimo paskirtyje nurodė „Galutinis mokėjimas pagal faktą už namo konstrukcijas ir surinkimą adresu (duomenys neskelbtini)”) (1 t., e. b. l. 80).

Dėl skundžiamos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo

22.       Atsakovės priešieškinis grindžiamas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo institutu, kuris reglamentuojamas CK 6.137–6.242 straipsniuose. CK 6.237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis. CK 6.242 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas. CK 6.237–6.242 straipsniuose įtvirtintomis taisyklėmis įgyvendinamas vienas pagrindinių civilinės teisės principų – niekas negali praturtėti svetimo nuostolio sąskaita be įstatyme ar sutartyje nustatyto pagrindo. Kartu tai reiškia teisę išreikalauti iš kito asmens tai, ką šis nepagrįstai sutaupė, ar kitokią naudą, gautą kreditoriaus sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-136/2014; 2014 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014; 2020 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-523-248/2020, 19 punktą).

23.       Teisės doktrinoje nurodoma, kad daikto gavimas be pagrindo yra nepagrįstas praturtėjimas plačiuoju požiūriu. CK 6.242 straipsnyje reglamentuojamas neapgrįstas praturtėjimas siauruoju požiūriu ir įtvirtinta bendroji taisyklė, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Šiuo atveju atsakovas gauna ne daiktą – jo praturtėjimas paprastai pasireiškia nepagrįstu sutaupymu ar kitokiu naudos gavimu. Be to, ieškinys dėl nepagrįsto praturtėjimo (de in rem verso) nuo ieškinio dėl be pagrindo gauto turto išreikalavimo skiriasi dar dviem požymiais. Pirma, nepagrįstas atsakovo praturtėjimas arba atitinkamai ieškovo turto sumažėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Antra, atsakovas privalo grąžinti tik tokią sumą, kokia jis praturtėjo arba kokia sumažėjo atsakovo turtas (žr., Mikelėnas, V., ir kiti. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I). Vilnius: Justitia, 2003, p. 318, 325).

24.       Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad ji permokėjo ieškovei 5 629,20 Eur dydžio suma – paaiškino, kad su ieškove susitarė, jog ši sumažins Sutarties kainą iš viso 5 010 Eur, kadangi atsakovė sumokėjo UAB „Pas Gedą“ ir UAB Ottenstein atitinkamai 3 800 Eur ir 1 210 Eur sumas, kurias turėjo apmokėti ieškovė; taip pat paaiškino, kad sutinka apmokėti 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0008 7 000 Eur sumai, tuo tarpu kitas, ieškovės nurodomas kaip papildomos paslaugas, apima Sutartyje nurodyta kaina. Taigi teigia, kad iš viso ieškovei turėjo sumokėti 40 710 Eur (38 720 Eur - 5 010 Eur + 7 000 Eur), tuo tarpu sumokėjo 46 339,20 Eur, dėl ko susidarė 5 629,20 Eur (46 339,20 Eur - 40 710 Eur) permoka, t. y. ieškovė be teisinio pagrindo įgijo turtą (pinigines lėšas).

25.       Teisėjų kolegija pritaria apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog atsakovės pateikti įrodymai dėl jos ieškovei pervestų sumų nėra pakankami, kad pagrįsti, jog šie mokėjimai atlikti, siekiant apmokėti už Sutartyje nurodyto namo statybos darbus. Pirma, šalys Sutartimi susitarė, kad už paslaugas užsakovas sumoka dalimis: užsakovui patvirtinus projektinius sprendinius, per 5 darbo dienas, sumoka 50 proc. Sutartyje numatytos sumos pasiruošimo darbams ir medžiagų užsakymui; vykdytojui, pagaminus karkasinę – kevalinę konstrukciją paruoštą surinkimui, užsakovas sumoka 50 proc. Sutartyje numatytos sumos, kaip galutinį mokėjimą už namo komplektą (6 punktas). Avansiniai ir tarpiniai mokėjimai atliekami pagal išankstinę sąskaitą faktūrą, pagal 6 punkte numatytus terminus; likutinė paslaugos kaina mokama pagal PVM sąskaitą faktūrą ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo PVM sąskaitos faktūros išrašymo dienos (7 punktas). Kaip matyti iš pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių, šios atsiskaitymo už paslaugas tvarkos šalys nesilaikė. Atsakovės vadovas E. V. teismo posėdžio, vykusio 2026 m. sausio 19 d., metu, be kita ko, paaiškino, kad pavedimus, ieškovės prašymu, atlikdavo ir negavęs sąskaitų. Antra, ieškovė kartu su ieškiniu, grįsdama pareikštus reikalavimus, pateikė savo AB „Swedbank“ sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2024 m. birželio 4 d., kuriame užfiksuoti atsakovės ieškovei atlikti pavedimai iš viso 31 969,20 Eur sumai (1 t., e. b. l. 15), t. y. pati ieškovė neginčijo, kad už ši laikotarpį ir šiai sumai atlikti mokėjimai buvo atlikti už Sutartyje nurodyto namo statybos darbus. Trečia, atsakovės pateiktuose mokėjimų nurodymuose už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 5 d. iki 2025 m. balandžio 31 d., priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, yra nurodytos mokėjimų paskirtys, t. y. mokėjimo nurodymuose už laikotarpį nuo 2024 m. liepos 5 d. iki 2024 m. spalio 31 d. nurodyti šioje byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų numeriai bei paskutiniame – kad atsikaitoma už namo konstrukcijas ir surinkimą Sutartyje nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini)). Ketvirta, atsakovės vadovas teismo posėdžio metu pažymėjo, kad daugiau jokių kitų sutarčių su ieškove nėra sudaręs. Taigi, nėra pagrindo nuspręsti, kad atsakovės mokėjimai ieškovei iš viso 46 339,20 Eur sumai galėjo būti skirti ne Sutartyje nurodyto namo statybos darbams apmokėti.

26.       Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, šalys Sutartimi susitarė, kad paslaugos kaina yra 38 720 Eur su PVM. Tokiai sumai buvo išrašyta 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2024 0007. Taigi likusios sąskaitos buvo išrašytos už papildomas paslaugas. Atsakovė sutiko, kad už namo konstrukcijų surinkimą pagal 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0008 turėjo mokėti papildomai, tačiau dėl kitose sąskaitose nurodytų paslaugų teigia, kad šias apėmė Sutartyje nurodyta kaina.

27.       Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką turtas pripažįstamas įgytu be pagrindo tada, kai: 1) asmuo įgyja tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti; 2) turtas įgyjamas savo veiksmais ar kitokiu būdu; 3) turtas įgyjamas tyčia arba dėl neatsargumo; 4) turtas įgytas be teisinio pagrindo arba pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).

28.       Kasacinis teismas yra nurodęs, kad, teisinio reguliavimo sistemoje būdamas savarankiškas prievolės atsiradimo pagrindas, nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas teisės doktrinoje ar teismų praktikoje vertinamas kaip subsidiarus asmens teisių gynimo būdas. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subsidiarumas reiškia, kad šis institutas taikomas tik tada, kai civilinių teisių negalima apginti kitais – sutarčių, deliktų ar daiktinės teisės – gynybos būdais arba jos apginamos nevisiškai. Jeigu asmuo praturtėja ar gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Esant reikalavimui priteisti be pagrindo įgytą turtą, teismas visų pirma turi teisiškai kvalifikuoti ginčo teisinį santykį: nustatyti, kokiu pagrindu turtas gautas ir iš ko kyla (jei kyla) prievolė turtą grąžinti, ir atitinkamai koks įstatymas, reglamentuojantis gauto turto išreikalavimo taisykles, ginčo atveju turi būti taikomas. Kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti. Tuo atveju, kai šalis, kurių viena reikalauja grąžinti kitai sumokėtas sumas kaip sumokėtas be pagrindo, sieja sutartiniai teisiniai santykiai, reikia įvertinti, ar mokėjimai atlikti pagal sutartį, ar kitu teisiniu pagrindu, ar be pagrindo. Vien sutartinių santykių tarp šalių buvimas nepaneigia galimybės vienos šalies kitai perduotą turtą išreikalauti remiantis nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisyklėmis, kai pagal sutartį tas turtas neturėjo būti perduotas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013; 2019 m. lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-701/2019, 18 punktą).

29.       Jei šalis atlieka mokėjimą, kurio pagal sutartį neturėjo atlikti, toks mokėjimas yra už sutarties ribų ir atliktas be pagrindo; taip pat jei atlyginta neegzistuojanti žala arba atlyginta daugiau, nei patirta, ji atlyginta nesant teisinio pagrindo. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad kitų (sutartinių, deliktinių) šalių santykių buvimas savaime neužkerta galimybės taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo taisykles tuo atveju, kai turtas, kurį reikalaujama priteisti, buvo vienos šalies perduotas, o kitos įgytas nesant iš tų santykių kylančios prievolės jį perduoti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 16, 17 punktus).

30.       Bylose dėl be pagrindo įgyto turto grąžinimo ieškovas turi įrodyti, kad atsakovas praturtėjo ieškovo sąskaita, o pareiga įrodyti turto gavimo teisinio pagrindo egzistavimą tenka atsakovui. Pastaroji pareiga grindžiama ne tik bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle (CPK 178 straipsnis), bet ir tuo, kad neigiamų aplinkybių (pagrindo gauti turtą nebuvimo) įrodinėjimas yra sudėtingesnis nei teisę sukuriančių aplinkybių. Kaip nurodė kasacinis teismas, reikalavimas įrodyti, kad atsakovas gavo turtą be teisinio pagrindo, reikštų reikalavimą įrodyti, kad kažko nėra, tačiau teisinis pagrindas gauti turtą gali būti labai įvairus, taigi tai reikštų reikalavimą ieškovui paneigti bet kokį įmanomą atsakovo turto gavimo pagrindą, t. y. įrodyti neįmanomas įrodyti aplinkybes (lot. probatio diabolica) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-310/2013). Priešingai, jei atsakovas mano, kad gavo turtą esant teisiniam pagrindui, jis turi būti pajėgus įrodyti konkretaus pagrindo buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-30-1075/2018, 24 punktą).

31.       Ieškovui teigiant, kad atsakovas gavo lėšas ar turtą be pagrindo, atsakovas, atsikirsdamas į ieškinį, turi įrodyti konkretų turto gavimo pagrindą. Tokio teisinio pagrindo egzistavimą patvirtinančius argumentus atsakovas išdėsto atsiliepime į ieškinį ir pateikia šiuos argumentus patvirtinančius įrodymus. Argumentus dėl be pagrindo įgyto turto gavimo atsakovas gali nurodyti ir priešieškinyje, jeigu kartu su atsikirtimu į ieškinį jis teikia savarankišką reikalavimą ieškovui. Teismas pagal ieškinyje ir atsiliepime į ieškinį nurodytus argumentus ir pateiktus įrodymus turi kvalifikuoti šalių teisinius santykius, nustatyti, kokiu pagrindu gautas turtas ir ar kyla prievolė jį grąžinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-611/2019, 27 punktą).

32.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas laikė nepagrįstu atsakovės argumentą, kad ji neturėjo papildomai mokėti 629,20 Eur už transportavimą (teisėjų kolegijos pastaba – pagal 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0005), nes nors Sutartimi šalys susitarė, kad ieškovė gaminį nugabens į užsakovo sklypą, tačiau Sutartimi kaina už šią paslaugą numatyta nebuvo. Teisėjų kolegija šią išvadą laiko nepagrįsta.

33.       Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad, kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Tačiau toks sutarties aiškinimo būdas ne visada leidžia tiksliai įvertinti sutarties turinį ir nustatyti bendrą subjektyvią kontrahentų valią sukurti atitinkamus įsipareigojimus. Kilus sutarties šalių ginčui, teisme gali nepavykti nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, ypač jei sandorio šalys laikosi priešingų pozicijų, skirtingai interpretuoja sudarant sutartį buvusią jų valią ar ją iškreipia, nesutaria dėl sutarties tikslų ar turinio. Todėl tais atvejais, kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui (lingvistiniam aiškinimui), kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio. Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-192-969/2021 85 punktą; 2022 m. balandžio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-421/2022 25 punktą).

34.       Nagrinėjamu atveju iš Sutarties 1.5 papunkčio matyti, kad ieškovė (vykdytojas) įsipareigojo namo konstrukciją nugabenti į ieškovės (užsakovo) žemės sklypą. Teisėjų kolegijos vertinimu tai, kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, Sutartimi kaina už šią paslaugą numatyta nebuvo, tik patvirtina, jog visos Sutarties 1 punkto papunkčiuose nurodytos paslaugos buvo įkainotos viena bendra kaina, kuri nurodyta Sutarties 5 punkte. Tokią išvadą patvirtina ir jau pirmiau nurodyta, Sutartyje aptarta, atsiskaitymo už paslaugas tvarka, kurioje numatyta, kad atsakovė (užsakovas) sumoka ieškovei (vykdytojui) Sutartyje numatytas sumas, t. y. dėl jokių kitų papildomų mokėjimų šalys Sutartyje nesusitarė.

35.       Pažymėtina, kad ieškovė, teigdama, jog transportavimo paslaugos buvo papildomos, jokių to patvirtinančių įrodymų nepateikė, plačiau apie tokio susitarimo sudarymo aplinkybes procesiniuose dokumentuose nepasisakė. Į teismo posėdį 2025 m. lapkričio 13 d. atvykęs atsakovės vadovas S. M. paaiškino, kad atsakovė, po ieškinio padavimo, beveik visą įsiskolinimą apmokėjo, todėl ieškovei buvo sudaryta galimybė patikslinti ieškinio reikalavimus, bylos nagrinėjimas atidėtas. Ieškovė šia galimybe nepasinaudojo, į kitą teismo posėdį neatvyko. Todėl vertintina, kad neįrodė, jog 2023 m. lapkričio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2023 0005 išrašė pagrįstai.

36.       Vertinant 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0010 pažymėtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teismui pateiktame 2026 m. balandžio 27 d. prašyme dėl įrodymų pateikimo nurodė, kad ši išrašyta už pavėsinę-verandą, kuri buvo atsakovės Sutarties pagrindu užsakytos konstrukcijos dalis. Sutarties 1.3 papunktyje nurodyta, kad namo konstrukciją apima pastato dugnas, lauko sienos, viena laikančioji vidinė siena, stogo danga ir karkaso tvirtinimo elementai, tačiau iš ieškovės parengto 2023 m. spalio mėn. Atliktų darbų akto Nr. 1 matyti, kad vienas iš aprašytų darbų – terasos įrengimas (1 t., e. b. l. 26).

37.       Nors 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaita faktūra Nr. 2024 0010 nurodyta ieškovės pateiktuose apskaitos duomenyse ir ja remiantis, paduodant ieškinį, apskaičiuotas skolos likutis, tačiau ieškinyje apie ją plačiau nepasisakyta, ji kartu su ieškiniu nepateikta. Ieškinyje kaip papildomos paslaugos nurodytos tik transportavimas ir namo konstrukcijų surinkimas, todėl vertintina, kad ieškovė neįrodė, jog 2024 m. rugpjūčio 27 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0010 išrašė pagrįstai.

38.       Pažymėtina, kad skundžiamame sprendime visiškai nepasisakyta dėl atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų faktinių aplinkybių, susijusių su mokėjimais UAB „Pas Gedą“ ir UAB Ottenstein. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovė paaiškino, kad su ieškove susitarė, jog ši sumažins Sutarties kainą iš viso 5 010 Eur, kadangi atsakovė sumokėjo UAB „Pas Gedą“ ir UAB Ottenstein atitinkamai 3 800 Eur ir 1 210 Eur sumas, kurias turėjo apmokėti ieškovė. Atsakovė kartu su priešieškiniu pateikė jai, kartu su 2024 m. gegužės 27 d. el. laišku, atsiųstą šį susitarimą pagrindžiantį ieškovės patvirtinimą (1 t., e. b. l. 69, 71). Ieškovė triplike šių atsakovės nurodytų aplinkybių neginčijo, atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė, todėl vertintina, kad neįrodė, jog 2024 m. birželio 7 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. 2024 0007 5 010 Eur sumos dalyje išrašė pagrįstai.

39.       Atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas priešieškinį, rėmėsi CK 6.242 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, jog praturtėjimas nelaikomas nepagrįstu ir nesąžiningu, jeigu jis atsirado dėl tokio prievolės įvykdymo, kai nuostolių patyrusi prievolės šalis dėl savo pačios kaltės nesugebėjo įgyvendinti savo teisių taip, kad būtų išvengta nuostolių, ir kitas asmuo praturtėjo dėl nuostolių patyrusios šalies veiksmų, kuriuos ši atliko išimtinai savo interesais ir savo rizika. Teisėjų kolegijos vertinimu, padarius pirmiau nurodytas išvadas bei atsakovei nurodžius, kad pavedimus ieškovei atliko per klaidą, t. y. neįvertinusi jai išrašytų sąskaitų turinio, bei tuo labiau, esant faktinėms aplinkybėms, kad ieškovė buvo išrašiusi ne vieną neteisingą PVM sąskaitą faktūrą, kurių dalį vėliau pati koregavo, konstatuotina, kad CK 6.242 straipsnio 3 dalies taikymo pagrindas nenustatytas.

40.       Taigi, ieškovei neginčijus pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškinys atmestas, t. y. netenkinus ieškovės reikalavimų dėl delspinigių bei išlaidų, susijusių su skolos ikiteisminiu išieškojimu, priteisimo, kuriuos, kaip nurodė ieškovės atstovas 2025 m. balandžio 9 d. el. laiške, ieškovė, gavusi paskutinį atsakovės mokėjimą, padengė pirmiausia (1 t., e. b. l. 72), nuspręstina, kad, kaip priešieškinyje teigė atsakovė, ieškovė be teisinio pagrindo įgijo 5 629,20 Eur lėšas.

Dėl bylos procesinės baigties

41.       Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).

42.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad skundžiamo sprendimo dalis, kuria atsakovės priešieškinis atmestas, nėra teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina, šioje dalyje priimant naują sprendimą – atsakovės priešieškinį tenkinant ir priteisiant jai iš ieškovės 5 629,20 Eur be pagrindo įgytas lėšas ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 629,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo

43.       Panaikinus skundžiamo sprendimo dalį ir šioje dalyje priėmus naują sprendimą, pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

44.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

45.       Įvertinus tai, kad ieškovės ieškinys atmestas, o atsakovės priešieškinis patenkintas visiškai, atsakovei iš ieškovės priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos. 

46.       Atsakovė prašė priteisti jai iš ieškovės 490 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos žyminiam mokesčiui (127 Eur) ir advokato pagalbai (363 Eur) apmokėti (1 t., e. b. l. 53–54, 121–123).

47.       CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).

48.       Įvertinus tai, kad atsakovės išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos), atsakovei iš ieškovės priteistinos 490 Eur bylinėjimosi išlaidos, tuo tarpu ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, nes teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jos naudai.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

49.       CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

50.       Atsakovė prašo priteisti jai iš ieškovės 732 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos žyminiam mokesčiui (127 Eur) ir advokato pagalbai (605 Eur) apmokėti (1 t., e. b. l. 174–176).

51.       Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas patenkintas visiškai, bei tai, kad jos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Rekomendacijose, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 732 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais, 

n u s p r e n d ž i a :        

        Atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvitransa“ apeliacinį skundą tenkinti.

        Panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą dalyje, kuria atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvitransa“ priešieškinis atmestas ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Elvitransa“ priešieškinį tenkinti ir priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elvitransa“, juridinio asmens kodas 302513677, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dibas“, juridinio asmens kodas 305276386, 5 629,20 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų dvidešimt devynių eurų ir 20 ct) be pagrindo įgytas lėšas ir 6 (šešių) procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą (5 629,20 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2025 m. kovo 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo 2026 m. vasario 9 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elvitransa“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dibas“ 490 Eur (keturių šimtų devyniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elvitransa“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dibas“ 732 Eur (septynių šimtų trisdešimt dviejų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                            Renata Beinoravičienė

    Ramunė Mikonienė

                                                                                                                                                                                                   Linas Zinkevičius