Administracinė byla Nr. eI-2711-1047/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00933-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. birželio 12 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ivetos Pelienės,
dalyvaujant pareiškėjui A. B. T. ir jo atstovui advokatui Algimantui Šindeikiui,
atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos atstovei Vitai Misūnienei,
trečiojo suinteresuoto asmens S. S. atstovui advokatui Dominykui Vanharai,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijai ir Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijai, trečiasis suinteresuotas asmuo S. S., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teismas
n u s t a t ė :
2019 m. kovo 7 d. pareiškėjas A. B. T. su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. vasario 8 d. sprendimą Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ ir įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal jo 2019 m. sausio 22 d. teiktą skundą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministras Pirmininkas S. S. (toliu – trečiasis suinteresuotas asmuo) susitikime su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija paskelbė tikrovės neatitinkančias, pareiškėjo garbę ir orumą bei žurnalisto reputaciją žeminančias žinias. 2019 m. sausio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį su reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančias ir jo garbę bei orumą žeminančias žinias. Trečiasis suinteresuotas asmuo tai daryti atsisakė. 2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas kreipėsi į Komisiją ir pareikalavo atlikti trečiojo suinteresuoto asmens elgesio atitikties Lietuvos Respublikos politikų elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo įstatymu (toliau – ir Kodeksas), principams tyrimą, konstatuoti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė Kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus, rekomenduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui suderinti savo elgesį ar veiklą su Kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytais valstybės politiko elgesio principais ar reikalavimais, rekomenduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui viešai atsiprašyti pareiškėjo, įtarus nusikalstamos veikos požymių, perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai. 2019 m. vasario 8 d. Komisija priėmė sprendimą Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ nepradėti tyrimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens išsakytų teiginių apie pareiškėją.
Pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą nepradėti tyrimo, kad Komisijos sprendimas nepradėti tyrimo yra neteisėtas, nes Kodekse Komisijai nėra nustatyta teisė atsisakyti pradėti tyrimą pagal pareikštą skundą ir Komisijos sprendimas nepradėti tyrimo yra be motyvų.
Pareiškėjas savo teisę skųsti Komisijos sprendimą kildina iš teisės kreiptis į teismą. Kodekso 10 straipsnis nustato, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2017 m. lapkričio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-937-520/2017 nurodyta, kad Kodekso 10 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad Kodekso 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai gali būti skundžiami vadovaujantis ABTĮ nuostatomis ir šios galimybės įstatymų leidėjas nesieja su sąlyga, kad dėl minėtų aktų kreiptis į teismą gali tik tiesioginis adresatas, t. y. valstybės politikas, kurio elgesį tokia komisija tyrė. Pareiškėjas yra skundą Komisijai pateikęs asmuo, todėl jis turi teisę kreiptis į teismą pagal ABTĮ nuostatas.
Pareiškėjas teigia, kad Kodeksas nenustato galimybės Komisijai nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo pateiktą skundą. Komisija privalėjo pradėti tyrimą per 10 dienų nuo skundo gavimo dienos, ji turi teisę atsisakyti pradėti tyrimą pagal fizinio asmens skundą dėl politiko elgesio tik tuo atveju, jei nuo galimai padaryto politiko pažeidimo praėjo daugiau nei vieni metai. Šiuo atveju toks terminas nėra suėjęs. Kodekse nėra nustatyta jokių procedūrų, kurios būtų susijusios su balsavimu, kurio metu nusprendžiama pradėti ar nepradėti tyrimo dėl politiko veiksmų pagal fizinio asmens skundą. Taip Komisija pažeidė Kodekso 7 straipsnio 4 dalies 1 punktą.
Kadangi Kodekso 10 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos sprendimai skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka, Komisija, nagrinėdama fizinių asmenų skundus dėl politikų veiksmų, atlieka administracinę procedūrą. Taigi Komisija, tirdama asmenų skundus ir priimdama sprendimus, veikia kaip viešojo administravimo subjektas ir jos priimtiems sprendimams taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatyti reikalavimai. VAĮ 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. VAĮ 8 straipsnio 2 dalis skelbia, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka. VAĮ 8 straipsnio nesilaikymas pripažįstamas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu ir nuodugniai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (LVAT 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012). Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą ir neišdėstydama jokių argumentų bei motyvų, kodėl atsisakė pradėti tyrimą pagal pareikštą skundą, pažeidė VAĮ 8 straipsnio 1 dalį. Iš Komisijos sprendimo turinio neįmanoma suprasti, kokios priežastys lėmė atsisakymą pradėti tyrimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens. Be to, pareiškėjas neturi galimybės atsikirsti į Komisijos argumentus – taip nėra galimybės nustatyti nagrinėjamos bylos apimtį. Taip pat Komisijos sprendime nenurodyta jo apskundimo tvarka – taigi pažeistos VAĮ 8 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Komisija anksčiau nurodytais veiksmais pažeidė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus šiuos principus: objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo, išsamumo ir įstatymo viršenybės.
Atsakovė Komisija savo atsiliepime į skundą prašo pareiškėjo skundo nenagrinėti.
Nurodo, kad Komisija savo veikloje vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Seimo statutu, Kodeksu bei Komisijos darbo tvarkos taisyklėmis, patvirtintomis 2012 m. gruodžio 12 d. posėdyje (2017 m. rugsėjo 13 d. redakcija) (toliau – ir Taisyklės). Kodekso 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir Taisyklių 20 punktas nustato, kad tyrimas gali būti pradėtas. Taigi teisės norma dėl valstybės politiko elgesio tyrimo pradžios nėra imperatyvi.
2006 m. balandžio 4 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendime konstatuota, kad vienas iš demokratinių sprendimų priėmimo principų yra daugumos principas. Iš Konstitucijoje įtvirtinto Seimo nario laisvo mandato principo kyla Seimo nario teisė savo nuožiūra balsuoti priimant bet kurį Seimo sprendimą – kiekvienu klausimu balsuoti pagal savo sąžinę, todėl pareiškėjo teiginys, kad nėra nustatyta jokių procedūrų dėl Komisijos balsavimo dėl tyrimo (ne)pradėjimo, prieštarauja galiojantiems teisės aktams, paneigia balsavimo kaip demokratijos išraiškos prasmę ir nėra teisiškai pagrįstas.
2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nutarime konstatavo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžios padalijimu, be kita ko, suponuoja tai, kad šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamų sprendimų.
Pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį, administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. VAĮ 2 straipsnio 1 dalyje yra pateikta viešojo administravimo sąvoka.
2018 m. gegužės 3 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-309-415/2018 pažymėjo, kad Seimo Peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas. Jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos ir ji įgyvendina valstybės valdžią, todėl administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti ginčų, susijusių su Peticijų komisijos veikla (2014 m. balandžio 2 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A822-91/2014). Pagal Seimo statutą, Seime sudaromos nuolatinės komisijos turi vienodą teisinį statusą, jas sudaro Seimo nariai, o sudėtis tvirtinama Seimo. Taigi galima daryti išvadą, kad Komisija taip pat nėra viešojo administravimo subjektas ir jai netaikomos VAĮ nuostatos.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija atsiliepimo nepateikė, pareiškėjo skundas jai įteiktas tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo S. S. atsiliepime į skundą prašo sprendimą šioje byloje priimti teismo nuožiūra.
Teismo posėdyje pareiškėjas A. B. T. palaikė skunde nurodytus argumentus, prašė skundą patenkinti. Taip pat nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens teiginiai apie jį turi įtakos jo teisėms: nukentėjo pareiškėjo, kaip asmens ir kaip žurnalisto, reputacija, tai turėjo įtakos jo žiūrovams ir rėmėjams „Laisvės TV“.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas advokatas Algimantas Šindeikis prašė skundą patenkinti remdamasis jame nurodytais argumentais. Į teismo klausimą dėl skundo ribų patikslino, kad skundu ginčija tik Komisijos atsisakymą pradėti tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundą. Atsakymo į 2019 m. vasario 5 d. raštą neskundžia. Atitinkamai taip suformuluoti ir pareiškėjo skundo argumentai. Papildomai nurodė, kad Komisija atliko tipines viešojo administravimo subjekto funkcijas – sprendė dėl skundo (ne)nagrinėjimo. Pareiškėjas gali savo teises ginti įvairiais būdais, jis siekia atsiprašymo, o būtent Kodeksas nustato tokį jo teisių gynimo būdą. Jeigu būtų leidžiama Komisijai subjektyviai be motyvų (ne)nagrinėti fizinių asmenų skundus, būtų paneigti įstatymo tikslai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai negali būti aiškinami taip, kaip siūlo Komisija, nes laisvas Seimo nario mandatas yra suteiktas įstatymo leidybai, o ne nagrinėjamu atveju. Bylinėjimosi išlaidas prašė priteisti iš Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė Vita Misiūnienė palaikė atsiliepime nurodytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundo nenagrinėti. Papildomai pažymėjo, kad Komisija visada sprendimus priima balsuodama. Komisija, palyginti su kitomis Seimo komisijomis, yra unikali, nes narius iš daugumos renka mažuma ir atvirkščiai. Negali nurodyti, kokio teisės akto konkrečia nuostata rėmėsi Komisija priimdama skundžiamą sprendimą. Pripažino, kad nenurodė apskundimo tvarkos.
Atsakovė Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarija teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį jai pranešta tinkamai.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas advokatas Dominykas Vanhara palaikė atsiliepime išdėstytą poziciją ir prašė skundą spręsti teismo nuožiūra.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos sprendimo nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. kreipimąsi teisėtumo ir pagrįstumo. Šį sprendimą Komisija priėmė 2019 m. vasario 6 d. posėdyje balsuodama (2019 m. vasario 6 d. Komisijos posėdžio protokolas Nr. 101-P-2), o įformino ir pareiškėjui pranešė 2019 m. vasario 8 d. raštu Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ (toliau – Sprendimas).
Nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 6 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministras Pirmininkas S. S. buvo susitikęs su Seimo Liberalų sąjūdžio frakcija ir pasisakė apie pareiškėją A. B. T..
2019 m. sausio 3 d. pareiškėjas kreipėsi į trečiąjį suinteresuotą asmenį su reikalavimu paneigti tikrovės neatitinkančias ir pareiškėjo garbę ir orumą žeminančias žinias.
2019 m. sausio 22 d. pareiškėjas su skundu kreipėsi į Komisiją ir reikalavo atlikti trečiojo suinteresuoto asmens elgesio atitikties Lietuvos Respublikos politikų elgesio kodekso, patvirtinto Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso patvirtinimo įstatymu, principams tyrimą, konstatuoti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo pažeidė Kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus valstybės politiko elgesio principus ar reikalavimus, rekomenduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui suderinti savo elgesį ar veiklą su Kodekse ar institucijos, kurioje jis eina pareigas, veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytais valstybės politiko elgesio principais ar reikalavimais, rekomenduoti trečiajam suinteresuotam asmeniui viešai atsiprašyti pareiškėjo, įtarus nusikalstamos veikos požymių, perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigoms ar prokuratūrai.
2019 m. sausio 30 d. Komisija raštu Nr. S-2019-537 „Dėl Jūsų skundo“ informavo, kad skundą buvo numatyta svarstyti 2019 m. sausio 30 d. posėdyje, tačiau nesusirinkus kvorumui posėdis neįvyko, o pareiškėjo skundas bus svarstomas artimiausiame posėdyje, planuojamame 2019 m. vasario mėnesį.
2019 m. vasario 5 d. pareiškėjas kreipėsi į Seimo Pirmininką V. P., kuris atsakyti į prašymą rezoliucija pavedė Komisijai. Pareiškėjas prašė pavesti Komisijos pirmininkei atsakyti, ar dėl ligos ir šeimos nario slaugymo posėdyje nedalyvavę Komisijos nariai pateikė nedarbingumo lapelius, informuoti, kokia yra oficiali Seimo nario pranešimo savo darbovietei, kad jis neatvyks į darbą, tvarka, ir paaiškinti, kokie buvo iš anksto suplanuoti svarbūs susitikimai ir kodėl jie buvo suplanuoti.
2019 m. vasario 8 d. vyko Komisijos posėdis, kuriame Komisija priėmė sprendimą nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundą.
2019 m. vasario 8 d. Komisija informavo pareiškėją raštu Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“, kad nusprendė nepradėti tyrimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens išsakytų teiginių apie pareiškėją. Paaiškino, jog, pagal Seimo statuto 11 straipsnio 2 dalį, jeigu Seimo narys negali dalyvauti Seimo komiteto ar komisijos posėdyje, apie tai iš anksto, o jeigu negali iš anksto, – ne vėliau kaip per savaitę privalo pranešti Seimo komiteto ar komisijos pirmininkui, nurodydamas nedalyvavimo priežastis. Seimo statuto 11 straipsnio 5 dalis nustato, kad Seimo komitetų ir komisijų pirmininkai sprendžia, ar nedalyvavimo Seimo komiteto ar komisijos posėdyje priežastys svarbios ir pateisinamos. Informavo, kad 2019 m. sausio 30 d. Komisijos posėdis nebuvo numatytas iš anksto, dalis Komisijos narių 2019 m. sausio 30 d. turėjo nedarbingumo pažymėjimus, Komisijos nariai dalyvavo iš anksto suplanuotuose susitikimuose.
1. Dėl pareiškėjo, kaip asmens, pateikusio skundą, teisės skųsti ginčijamą sprendimą
Pareiškėjas teigia, kad jis turi teisę skųsti Komisijos sprendimą, remiasi Kodekso (čia ir toliau teismas vadovaujasi teisės akto redakcija, galiojančia nuo 2016 m. sausio 1 d.) 10 straipsniu ir 2017 m. lapkričio 8 d. LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-937-520/2017. Minėtoje nutartyje LVAT nurodė, kad sisteminė Kodekso nuostatų analizė leidžia teigti, jog Kodekso 10 straipsnis expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nustato, kad Kodekso 9 straipsnio 1 dalyje nurodyti sprendimai gali būti skundžiami vadovaujantis ABTĮ nuostatomis ir šios galimybės įstatymų leidėjas nesieja su sąlyga, kad dėl minėtų aktų kreiptis į teismą gali tik tiesioginis adresatas, t. y. valstybės politikas, kurio elgesį tokia komisija tyrė. Tačiau bylos nagrinėjimo metu turi būti nustatoma, ar besikreipęs teisminės gynybos asmuo (ne)turi materialiąją reikalavimo teisę, ar tokia teisė (ne)išnyko, ir ši aplinkybė yra reikšminga teismui priimant byloje atitinkamą procesinį sprendimą dėl bylos baigties (2011 m. rugsėjo 2 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-321/2011, 2017 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-937-520/2017, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis AS-1048-624/2017).
Kitoje byloje LVAT pažymėjo, kad poveikio priemonių, nustatytų Kodekso 9 straipsnyje, taikymas savivaldybės tarybos nariams, kaip ir kitiems valstybės politikams, nėra įstatymo tikslas ir etikos komisijos paskirtis. Pagrindiniai įstatymo tikslai siejami su visuomenės pasitikėjimo valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis didinimu, valstybės politikų atsakomybės už savo veiklą ir atskaitomybę visuomenei skatinimu. Etikos komisijos sprendimais tikrinama, ar valstybės politikų elgesio ribos nebuvo peržengtos, ir taip užkertamas kelias kitiems pažeidimams ateityje kilti (2018 m. balandžio 27 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018). Minėtoje byloje LVAT analizavo skundą padavusio asmens teisę skųsti etikos komisijos sprendimą ir byloje, kurioje pareiškėjas buvo skundą padavęs asmuo, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti neteisėtą etikos komisijos sprendimą. Etikos komisijos sprendimas buvo neteisėtas ne dėl pasekmių pareiškėjui, o dėl neatitikimo aukščiau išvardintiems tikslams.
Taigi pagal ankstesnę LVAT praktiką skundą padavęs asmuo turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą, jei besikreipęs teisminės gynybos asmuo turi materialiąją reikalavimo teisę ir tokia teisė neišnyko. Pagal naujausią LVAT praktiką skundą padavęs asmuo turi teisę apskųsti Komisijos sprendimą, jei Komisijos sprendimas neatitinka Kodeksui keliamų tikslų.
Nagrinėjamoje byloje iš bylos medžiagos (apklausa socialiniame tinkle), pareiškėjo paaiškinimų, pareiškėjo statuso (žurnalistas), matyti, kad skundžiamas sprendimas gali sukelti jam teisinių pasekmių, gali turėti įtakos pareiškėjo reputacijai. Komisijos sprendimo nemotyvavimas ir atsisakymas pradėti tyrimą be nurodyto teisinio pagrindo neatitinka Kodeksui, kaip įstatymui, keliamų tikslų (konstitucinio valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimas demokratinio valdymo plėtojimas, visuomenės pasitikėjimo valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis didinimas, valstybės politikų ir kandidatų į valstybės politikus atsakomybės už savo veiklą ir atskaitomybės visuomenei didinimas), atsisakymas pradėti tyrimą be motyvų sukelia priešingas Kodekso tikslams pasekmes. Atsižvelgiant į tai, taip pat į Kodekso 10 straipsnio papildymo tikslą (įtvirtinti konstitucinę teisę kreiptis į teismą), į minėtą LVAT praktiką, į atsakovės Komisijos poziciją teismo posėdyje (pripažino, kad rašte pareiškėjui turėjo būti nurodyta apskundimo tvarka) teismas daro išvadą, kad pareiškėjas, kaip skundą padavęs asmuo, turi teisę skųsti Komisijos Sprendimą.
Atsakovė savo poziciją dėl pareiškėjo skundo nenagrinėjimo taip pat grindžia 2018 m. gegužės 3 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-309-415/2018 išdėstyta nuostata, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu vertintina kaip itin ribota ir sietina tik su esminiais konstitucinių teisių ir laisvių pažeidimais. Seimo peticijų komisija veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o jai suteikti įgaliojimai kyla iš Seimo veiklos, ji įgyvendina valstybės valdžią ir administraciniam teismui nėra suteikta kompetencija nagrinėti ginčų, susijusių su peticijų komisijos veikla (2014 m. balandžio 22 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-91/2014). Seime sudaromos komisijos turi vienodą teisinį statusą, todėl atitinkamai ir Seimo etikos ir procedūrų komisija nėra viešojo administravimo subjektas.
Vadovaujantis ABTĮ 3 straipsnio 1 dalimi administracinis teismas sprendžia viešojo administravimo srities ginčus. Pagal VAĮ 3 straipsnio 1 dalį viešasis administravimas – įstatymais ir kitais teisės aktais reglamentuojama valstybės ir vietos savivaldos institucijų, kitų įstatymais įgaliotų subjektų vykdomoji veikla, skirta įstatymams, kitiems teisės aktams, vietos savivaldos institucijų sprendimams įgyvendinti, numatytoms viešosioms paslaugoms administruoti. Pagal VAĮ 3 straipsnio 4 dalį viešojo administravimo subjektai – institucijos, įstaigos, tarnybos, valstybės tarnautojai (pareigūnai), turintys įstatymų suteiktas viešojo administravimo teises ir praktiškai įgyvendinantys vykdomąją valdžią ar atskiras vykdomosios valdžios funkcijas.
Pagal ABTĮ 18 straipsnio 2 dalį administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Seimo, Seimo narių veiklos. Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia (be kita ko) suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų, taigi ir teismai, į kuriuos suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės aktus arba kitaip pasireiškiančią šių institucijų veiklą, negali perimti Seimo, Respublikos Prezidento ar Vyriausybės konstitucinių įgaliojimų, t. y. už šias valdžios institucijas priimti atitinkamus sprendimus arba įpareigoti minėtas valdžios institucijas išleisti aktus, susijusius su valstybės valdžios vykdymu.
Ginčui aktualus Kodekso 10 straipsnis, kuris nustato, kad Komisijos sprendimai gali būti skundžiami ABTĮ nustatyta tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo arba jo įteikimo valstybės politikui, dėl kurio yra priimtas sprendimas, dienos. Pažymėtina, kad ši nuostata įsigaliojo priėmus Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2, 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 10 straipsniu įstatymą. Jo 2015 m. rugsėjo 11 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad papildymu siekiama įtvirtinti galimybę skųsti savivaldybės tarybos etikos komisijos ir Seimo Etikos ir procedūrų komisijos priimtus sprendimus ABTĮ nustatyta tvarka.
2017 m. rugsėjo 6 d. LVAT nutartimi nurodė, kad Komisijos išvada dėl galimai šiurkštaus Seimo statuto 233 straipsnio 3 ir 4 dalių pažeidimo (nuostatos patenkančios į Seimo statuto VII dalį, reglamentuojančią apkaltos proceso institutą) nėra priskirtina viešojo administravimo sričiai. Tačiau LVAT minėtoje nutartyje pabrėžė, kad Komisijos išvada buvo priimta ne vadovaujantis Kodeksu, o Seimo statuto 78 straipsnio 1 dalies 3 punktu, tyrimas dėl elgesio, galimai pažeidžiančio Kodekse nustatytus valstybės politikų elgesio principus ir nuostatas nebuvo atliekamas (2017 m. rugsėjo 6 d. LVAT nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eAS-667-552/2017).
2018 m. rugsėjo 18 d. LVAT nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. eAS-624-756/2018, nurodė, kad įstatymai gali nustatyti, jog Vyriausybė vykdo viešąjį administravimą tam tikroje srityje. Tokie įstatymai laikytini lex specialis (specialiaisiais įstatymais) ABTĮ prasme. Taigi Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad Vyriausybė gali veikti viešojo administravimo srityje.
Sprendžiant dėl Komisijos vykdomos veiklos svarbus yra Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2, 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 10 straipsniu įstatymas. Jo 2015 m. rugsėjo 11 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad etikos komisijų priimtų sprendimų neskundžiamumas neatitiko Konstitucijos 30 straipsnio, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto (kalbant apie savivaldybių administravimo subjektų) ir pažeidė asmens teisę į gynybą. 2015 m. rugsėjo 11 d. aiškinamajame rašte nurodyta, kad seniau galiojusi praktika, numatanti galimybę vertinant valstybės politiko elgesį apsiriboti jo veiksmų svarstymu etikos komisijoje, sietina su procedūra, bet ne nustatytų faktinių aplinkybių vertinimu ir atitinkamų sprendimų dėl jų priėmimu. Šiai situacijai taisyti buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2, 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 10 straipsniu įstatymas.
Pažymėtina, kad Komisijos atsisakymas pradėti tyrimą taip pat laikytinas Komisijos sprendimu Kodekso 10 straipsnio prasme. Teismas konstatuoja, kad Kodekso 10 straipsnis vienareikšmiškai numato, kad Komisijos sprendimai skundžiami Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka: Kodekso 10 straipsnis yra lex specialis (specialusis įstatymas) ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies prasme. Tokią išvadą teismas daro įvertinęs teisės aktų nuostatas (ABTĮ ir Kodekso, kaip lex specialis (specialiojo įstatymo), 10 straipsnį), Kodeksui keliamų tikslų reikšmę, teismų praktikos suformuluotas teisės aiškinimo taisykles (LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-667-552/2017, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018 ir kt.) ir teisės aktų aiškinamuosius raštus (Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso 2, 5, 7 ir 9 straipsnių pakeitimo ir kodekso papildymo 10 straipsniu įstatymo2015 m. rugsėjo 11 d. aiškinamasis raštas). Pažymėtina, kad ir 2018 m. gegužės 3 d. LVAT nutartyje administracinėje byloje Nr. eAS-309-415/2018 išdėstyta nuostata, kad teisminė kontrolė Seimo Peticijų komisijos veiksmų atžvilgiu yra galima.
2. Dėl Komisijos teisės nepradėti tyrimo
Pareiškėjas teigia, kad Kodeksas nesuteikia teisės Komisijai nepradėti tyrimo pagal pareiškėjo pateiktą skundą. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Pirma, lingvistinė Kodekso 7 straipsnio 1 dalies formuluotė yra „tyrimas gali būti pradėtas“. Ji reiškia, kad tyrimas gali būti pradėtas arba nepradėtas. Antra, sistemiškai aiškinant Kodeksą taip pat matyti, kad tyrimas tam tikrais atvejais gali būti neatliekamas. Kodekse nurodyta, kad Komisija tiria galimus pažeidimus, jeigu nuo jų padarymo praėjo ne daugiau kaip 1 metai (7 straipsnio 2 dalis), anoniminiai skundai nenagrinėjami (7 straipsnio 2 dalis), pakartotiniai skundai apie galimą politiko padarytą pažeidimą nenagrinėjami, išskyrus atvejus, kai gautame skunde nurodomos naujos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos atlikto tyrimo metu, ir dėl to Komisijos priimtas sprendimas yra galimai neteisingas. Dėl pakartotinio tyrimo būtinumo sprendžia Komisija ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tokio skundo gavimo. Komisijai nusprendus pradėti pakartotinį tyrimą, jis atliekamas pagal šiame straipsnyje nustatytas procedūras (7 straipsnio 12 punktas). Trečia, Komisija turi teisę atsisakyti pradėti tyrimą taip pat ir kitų Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytais pagrindais: skundą paduoda veiksnumo toje srityje neturintis asmuo, skundas surašytas nesuprantama kalba, skundo turinys nesuprantamas ir t. t.
Pareiškėjas teigia, kad Kodeksas nenustato jokių su balsavimu susijusių procedūrų, kurių metu sprendžiama, ar pradėti, ar nepradėti tyrimo dėl politiko veiksmų pagal fizinio asmens skundą. Teismas su šiais argumentais nesutinka. Pirma, pagal Seimo statuto 77 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos sprendimai priimami paprasta posėdyje dalyvaujančių komisijos narių balsų dauguma. Taigi balsavimas yra Kodekse nustatytas Komisijos sprendimų priėmimo būdas. Antra, nors Kodekse tiesiogiai nėra nurodyta procedūra, ar Komisija balsuoja dėl tyrimo (ne)pradėjimo, tačiau tokia išvada darytina iš Kodekso nuostatų dėl galimybės nenagrinėti skundo ir pagal analogiją taikant procedūrą, kuri Kodekse aprašyta dėl tyrimo pradėjimo esant pakartotiniam kreipimuisi.
Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje, analizuodamas savivaldybių etikos komisijų teisę nepradėti tyrimo, padarė išvadą, kad etikos komisijos gali nepradėti tyrimo, jei fizinio ar juridinio asmens skunde nėra nurodyta, kokį (kokius) konkrečius valstybės politikų elgesio principą (principus), konkrečią nuostatą (nuostatas) ar teisės aktuose valstybės politikui nustatytus konkrečius reikalavimus jis savo konkrečiais veiksmais ar neveikimu pažeidė. Sprendimas nepradėti valstybės politiko elgesio tyrimo turi būti priimamas nepradėjus valstybės politiko elgesio tyrimo (2018 m. balandžio 27 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018).
Taigi remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Komisija balsuodama turi teisę teisės aktuose nurodytais pagrindais (dėl praleisto termino, anonimiškumo, pakartotinumo, pareiškėjo neveiksnumo ir t. t.) nuspręsti nepradėti tyrimo pagal fizinio ar juridinio asmens skundą. Pažymėtina, kad LVAT savo praktikoje dėl savivaldybių etikos komisijų diskrecijos teisės (ne)pradėti tyrimą nurodė, kad etikos komisijos diskrecija spręsti dėl tyrimo nepradėjimo nėra absoliuti. Etikos komisija yra saistoma Kodekso nuostatų bei jo tikslų (2014 m. sausio 13 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018).
3. Dėl sprendimo motyvavimo
Pareiškėjas teigia, kad Komisijos sprendimas yra neteisėtas, nes jis nemotyvuotas. Teismas su šiais pareiškėjo argumentais sutinka. Nagrinėjamu atveju nei Komisijos sprendime, nei Komisijos atsiliepime, nei teismo posėdyje nebuvo nurodytas nei teisinis (teisės normos), nei faktinis pagrindas, kuriuo remdamasi Komisija atsisakė pradėti tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundą. Teismas laiko šį pažeidimą esminiu pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, nes skundžiamas Komisijos Sprendimas, kuriuo atsisakyta pradėti tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundą, turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Teisėtumo principas reikalauja, kad Komisijos veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jos sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik sprendimą priimančiam subjektui, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįstų abejonių dėl tokio sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, kad Komisijos sprendimo motyvavimo reikalavimas kyla iš Kodekso 1 straipsnyje įtvirtintų tikslų (konstitucinio valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principo įgyvendinimas demokratinio valdymo plėtojimas, visuomenės pasitikėjimo valstybės valdžios ir savivaldybių institucijomis didinimas, valstybės politikų ir kandidatų į valstybės politikus atsakomybės už savo veiklą ir atskaitomybės visuomenei didinimas) ir netiesiogiai kyla iš Kodekso 10 straipsnio. Kodekso 10 straipsnyje nustatyta galimybė apskųsti Komisijos sprendimus teismui reiškia administracinio teismo pareigą įvertinti tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nesant sprendimo motyvų, nuodugnus ir esminis sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimas yra neįmanomas. Teismas taip remiasi LVAT praktika, cituota aukščiau dėl to, jog Etikos komisija yra saistoma Kodekso nuostatų bei jo tikslų (2014 m. sausio 13 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A662-2370/2013, 2018 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-396-1062/2018).
Kadangi Komisijos Sprendimas nėra motyvuotas, teismas šį pažeidimą laiko esminiu pagal ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą, teismas panaikina Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą nepradėti tyrimo pagal 2019 m. sausio 22 d. A. B. T. skundą, įformintą 2019 m. vasario 8 d. rašto Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ dalyje.
Pareiškėjas prašo įpareigoti Komisiją pradėti tyrimą, tačiau šis prašymas atmetamas. Kaip jau minėta, Konstitucinis Teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutarime konstatavo, kad Seimo, Teismo konstitucinio statuso ypatumai, susiję su valstybės valdžios vykdymu ir valstybės valdžių padalijimu, inter alia (be kita ko) suponuoja, jog šios institucijos negali perimti viena kitos konstitucinių įgaliojimų. Taigi administracinis teismas, į kurį suinteresuoti asmenys kreipiasi su prašymais išnagrinėti Seimo aktus arba kitaip pasireiškiančią institucijos veiklą, negali priimti sprendimą, priskirtiną Seimo kompetencijai pagal teismo sprendimo metu esančią situaciją.
Pagal ABTĮ 80 straipsnio 2 dalį, administracinis teismas negali peržengti pareikšto skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus skundo (prašymo, pareiškimo) reikalavimo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju egzistuoja pakankamas pagrindas (atsižvelgiant į pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundą, Komisijos Sprendimo panaikinimą, Kodeksui keliamus tikslus) įpareigoti Komisiją iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundo priėmimo klausimą ir savo sprendimą motyvuoti.
4. Dėl apskundimo tvarkos nenurodymo skundžiamame Komisijos sprendime
Pareiškėjas teigia, kad Komisijos sprendime nėra nurodyta jo apskundimo tvarka. Teismo posėdyje atsakovės Komisijos atstovė sutiko, kad padaryta klaida. Teismas, išanalizavęs 2019 m. vasario 8 d. Komisijos rašto Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ turinį, nustatė, kad apskundimo tvarka nebuvo nurodyta ir taip buvo pažeistas Kodekso 10 straipsnio nuostatos. Tačiau nustatytų procedūrinių pažeidimų teismas nelaiko esminiais, ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme. Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad apskundimo tvarkos nenurodymas pareiškėjui nesutrukdė tinkamai ir laiku kreiptis į teismą (pareiškėjo skundas teismui paduotas 2019 m. kovo 7 d.), todėl šis formalus pažeidimas nelaikytinas esminiu.
5. Dėl kitų skundo argumentų
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
6. Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, todėl, pagal ABTĮ 40 straipsnį, atitinkamai patenkintai pareiškėjo reikalavimų daliai turi būti atlyginamos ir bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas prašo atlyginti 1 180,97 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Nustatyta, kad pareiškėjo interesams Vilniaus apygardos administraciniame teisme atstovavo advokatas Algimantas Šindeikis.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis nustato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas įtvirtina, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas bei su prašymu pateikti dokumentai patvirtina, jog prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas sudaro tokios išlaidos: 23 Eur žyminis mokestis, 842,16 Eur už advokato pagalbą teikiant teisines konsultacijas ir skundo teismui parengimą ir pateikimą, 315,81 Eur už pasirengimą ir atstovavimą 2019 m. birželio 3 d. teismo posėdyje.
Kadangi pareiškėjo skundas teismui parengtas 2019 m. kovo 7 d., išlaidoms už skundo parengimą taikytinas 2018 m. III ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 935,7 Eur. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 punktu, maksimalus užmokestis už skundo parengimą tokiu atveju sudaro 2 339,25 Eur (935,7 Eur x 2,5). Pareiškėjo prašoma priteisti 842,16 Eur suma neviršija nurodyto maksimumo, todėl gali būti priteista.
Pareiškėjas prašo atlyginti atstovavimo išlaidas už pasirengimą teismo posėdžiui ir dalyvavimą jame – apibendrintai nurodomos 3 val. Kadangi teismo posėdis vyko 2019 m. birželio 3 d. (teismo posėdyje dalyvavo ir pareiškėjo atstovas advokatas A. Šindeikis), išlaidoms už pasirengimą teismo posėdžiui ir atstovo dalyvavimą teismo posėdyje taikomas 2018 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 970,3 Eur. Byla buvo išnagrinėta per vieną teismo posėdį, kuris truko 1 val. 17 min., o tai pagal Rekomendacijų 9 punktą prilyginama 1 val., vadinasi pagal pareiškėjo prašymą pasirengimas teismo posėdžiui – 2 val. Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu, maksimalus užmokestis už 1 val. atstovavimo teisme tokiu atveju sudaro 97,3 Eur (970,3 Eur x 0,1). Vadovaujantis Rekomendacijų 8.19 punktu maksimalus užmokestis už 2 val. pasirengimą teismo posėdžiui sudaro 194,06 Eur (970,3 Eur x 0,2). Pareiškėjo prašoma priteisti suma 315,81 Eur viršija maksimalią leistiną pagal Rekomendacijas priteisti sumą (97,3 Eur + 194,06 Eur = 291,36 Eur), todėl priteistina suma mažinama iki 291,36 Eur.
Be to, vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi pareiškėjai priteistinos iš 23 Eur išlaidos už žyminį mokestį.
Taigi patenkinus visiškai pareiškėjo skundą pagal Rekomendacijas pareiškėjui galėtų būti priteisiama 1 156,52 Eur (842,16 Eur + 291,36 Eur + 23 Eur). Teismas patenkino pareiškėjo reikalavimą panaikinti Komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą nepradėti tyrimo pagal 2019 m. sausio 22 d. A. B. T. skundą, įformintą 2019 m. vasario 8 d. rašto Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ dalyje, atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Komisiją atlikti tyrimą pagal pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. teiktą skundą, tačiau įpareigojo Komisiją spręsti pareiškėjo 2019 m. sausio 22 d. skundo priimtinumo klausimą ir savo sprendimą motyvuoti. Atsižvelgiant į patenkintų ir nepatenkintų reikalavimų santykį (sprendimas panaikintas, Komisija įpareigota svarstyti skundo priėmimo klausimą ir motyvuoti sprendimą, t. y. patenkinta ¾ skundo reikalavimų), teismas sprendžia, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti ¾ prašomų bylinėjimosi išlaidų, t. y. 867,36 Eur.
Pažymėtina, kad atsakovė Komisija nėra juridinis asmuo, neturi savarankiško biudžeto. Pagal Seimo statuto 79 straipsnio 1 dalį, Seimo veiklą užtikrina ir Seimo narių buities klausimus sprendžia Seimo kanceliarija. Pagal Seimo kanceliarijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. spalio 7 d. sprendimu Nr. 2434 (Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2015 m. gruodžio 9 d. sprendimo Nr. SV-S-1303 redakcija), 2 punktą, Seimo kanceliarijos paskirtis – padėti Lietuvos Respublikos Seimui įgyvendinti jo funkcijas ir užtikrinti Seimo veiklą, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos.
Teismas, atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos pobūdį, sudėtingumą, konstatuoja, kad nėra pagrindo papildomai mažinti pareiškėjui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl iš atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos A. B. T. iš viso priteistina 867,36 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo A. B. T. skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą nepradėti tyrimo pagal 2019 m. sausio 22 d. A. B. T. skundą, įformintą 2019 m. vasario 8 d. rašto Nr. S-2019-748 „Dėl kreipimosi bei Seimo narių nedalyvavimo posėdžiuose“ dalyje.
Įpareigoti Lietuvos Respublikos Seimo Etikos ir procedūrų komisiją iš naujo spręsti 2019 m. sausio 22 d. A. B. T. skundo priėmimo klausimą ir savo sprendimą motyvuoti.
Likusią pareiškėjo A. B. T. skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjui A. B. T. iš atsakovės Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos 867,36 Eur (aštuonis šimtus šešiasdešimt septynis eurus trisdešimt šešis euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjos Jovita Einikienė
Beata Martišienė
Iveta Pelienė