Administracinė byla Nr. P-41-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00040-2022-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.10

(S)

 

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

NUTARTIS

 

2023 m. liepos 19 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. P. prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022 pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. G. ir G. P. pareiškimus dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunkčio ir šiuo įsakymu patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčio ir 3 punkto teisėtumo. 

 

Teisėjų kolegija

 

nustatė:

 

I.

 

1.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys A. G. (toliau – ir Pareiškėjas 1) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu (toliau – ir Pareiškimas 1), prašydamas ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ (toliau – ir Skundžiamas įsakymas) 2.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 7 punktams, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 straipsniui, 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, Konstitucijo 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 9 ir 15 punktų nuostatoms, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai.

2.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. P. (toliau – ir Pareiškėjas 2) kreipėsi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su pareiškimu (toliau – ir Pareiškimas 2), prašydamas: 1) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo šio įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; 2) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos (toliau – ir Metodika) 1 priedo 2.1.1 papunktis ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato (anglų kalba – Palm Fatty Acid Distillate) (toliau – ir PFAD) nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; 3) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktis tiek, kiek nurodytų biodegalų iš PFAD nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos; 4) ištirti, ar Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 3 punktas ta apimtimi, kiek biodegalai iš PFAD nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui, ir nustatyti, kad jis negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

3.       Pareiškėjas 1 pareiškimą grindė šiais argumentais:

3.1.       Vadovaujantis Alternatyviųjų degalų įstatymo (toliau – ir ADĮ) 16 ir 20 straipsniais, degalų tiekėjai nuo 2022 m. sausio 1 d. turi apriboti biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, naudojimą iki nustatytos ribos. Pagal Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo (toliau – ir ADĮ) 20 straipsnio 3 dalį, jeigu yra viršijamas ADĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas metinis maksimalus galimas patiekti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų pagamintų degalų kiekis, viršijanti šių degalų metinė dalis nėra įskaitoma į ADĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsipareigojimo pasiekimą. Degalų tiekėjas tik dalį metinio įsipareigojimo patiekti biodegalus gali grįsti biodegalais, pagamintais iš maistinių ir / ar pašarinių augalų, kadangi, viršijus metinę leistiną šios rūšies biodegalų patiekimo dalį, – viršijanti dalis nebėra skaičiuojama vertinant tiekėjo metinių įsipareigojimų pasiekimą.

3.2.       Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu, vietoje prieš tai galiojusio Metodikos 14 punkto, nustatančio bendrą principą, kad iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi maistiniais / pašariniais augalais, nustatoma, kad iš konkrečios žaliavos, t. y., PFAD, pagaminti biodegalai yra laikomi iš maistinių / pašarinių augalų pagamintais biodegalais – konkreti žaliava, t. y., PFAD, yra pripažįstama maistiniu / pašariniu augalu (palmių aliejaus šalutiniu produktu). Tai apriboja PFAD, kaip biodegalų žaliavos, panaudojimą.

3.3.       Iš PFAD pagamintus biodegalus pripažinus iš maistinių / pašarinių augalų pagamintais biodegalais, jiems pradedamas taikyti maksimalus metinis galimas patiekti biodegalų, pagamintų iš maistinių / pašarinių augalų kiekis. Iš PFAD pagamintais biodegalais nebeįmanoma pasiekti metinio privalomo biodegalų panaudojimo tikslo, kadangi iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams taikomas maksimalaus metinio kiekio ribojimas; PFAD nebėra skatinamas kaip liekanų panaudojimas.

3.4.       PFAD yra perdirbimo liekanos, gautos gaminant maistinį palmių aliejų maisto pramonės reikmėms. PFAD sudaro suskaidyti riebalai, kurie yra nepageidaujami maisto gamybos požiūriu ir kuriuos reikia pašalinti perdirbant palmių aliejų, jei aliejus turi atitikti maisto pramonės kokybės standartus.

3.5.       ADĮ 2 straipsnio 25 dalyje nustatyta, kad perdirbimo liekana – gamybos proceso metu liekanti medžiaga, kuri nėra pirminis gamybos proceso tikslas, o procesas nėra tikslingai pakeistas tam, kad ji būtų gaminama. Metodikoje buvo tiesiogiai nurodyta, kad iki Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio įsigaliojimo, t. y. iki 2022 m. liepos 1 d., Lietuvos rinkai patiekti biodegalai iš PFAD laikyti iš perdirbimo liekanų pagamintais biodegalais, kadangi taip nurodyti degalai yra sertifikuoti pagal Europos Sąjungos (toliau – ir ES) pripažintas savanoriškas biodegalų sertifikavimo schemas. Analogiškai nurodyti degalai deklaruoti ir Europos Komisijai. Vadovaujantis 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2018/2001 dėl skatinimo naudoti atsinaujinančiųjų išteklių energiją (toliau – ir Direktyva (ES) 2018/2001) būtent pagal ES patvirtintas sertifikavimo schemas yra sprendžiama, ar konkreti ES rinkai tiekiama žaliava yra šalutinis produktas ar perdirbimo liekana.

3.6.       Dėl kokybinių PFAD savybių teisės aktai nenustato jo įmaišymo leistinų maksimalių ribų, todėl visas parduodamas dyzelinas gali būti pagamintas kaip biodyzelinas. Taip pat, remiantis viešai prieinama informacija, PFAD yra plačiai naudojamas gaminant žieminį dyzeliną dėl jo techninių savybių. Biodegalams, pagamintiems iš PFAD, nėra taikomos maksimalios įmaišymo ribos (t. y. galima įmaišyti bet kokią biodegalų dalį) (dyzelino standartas EN 590). Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu iš esmės apribojus PFAD panaudojimą, Lietuvos rinkai yra sumažinama galimų pasirinkti biodegalų apimtis ir degalų tiekėjai tampa priversti rinktis blogesnėmis žematemperatūrinėmis techninėmis savybėmis (kas yra nurodyta pačiame standarte EN 14214) pasižymintį riebalų rūgščių metilo esterį, gaunamą iš rapsų bei kitų augalų, kurio yra nustatyti maksimalūs leistini įmaišymo kiekiai, arba ir Lietuvos, ir ES rinkoje plačiai kol kas nenaudojamus II kartos (pažangiuosius) biodegalus, kurių gamyba ES mastu iki šiol nėra išplėtota.

3.7.       Bet kokie biodegalų panaudojimo ribojimai mažina galimą konkurenciją bei diskriminuoja ūkio subjektus, tai savo išvadose yra patvirtinusios Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybos (toliau – ir STT) bei Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba). Vertinant poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintą teisinį reguliavimą, susijusį su PFAD, valstybės institucijos nuosekliai laikosi pozicijos, kad PFAD priskyrimas tam tikrai grupei žaliavų poįstatyminiuose teisės aktuose įtvirtintu reguliavimu būtų neteisėtas. Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytu PFAD apriboti Lietuvos rinkai galimi tiekti biodegalai, sumažinta konkurencija bei bus galimas biodegalų kainų augimas.

3.8.       Poįstatyminiu teisės aktu yra realizuojamos įstatymo normos, nors poįstatyminiu teisės aktu negalima pakeisti įstatymo ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų. Be to, viešojo administravimo subjektams draudžiama atlikti viešojo administravimo funkcijas neturint įstatymų suteiktų reikiamų įgaliojimų. Viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas viešojo administravimo subjekto aktą pripažinti neteisėtu. Skundžiamame įsakyme nurodytos įstatymų nuostatos, kurių pagrindu jis priimtas, nesuteikia Lietuvos Respublikos energetikos ministrui (toliau – ir energetikos ministras) kompetencijos priimti Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje ginčijamo reguliavimo – konkrečią biodegalų žaliavą, t. y., PFAD, priskirti palmių aliejaus šalutiniam produktui ir iš jo gaunamus biodegalus priskirti iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, todėl jį priimant nebuvo laikytasi ministrui įgaliojimo suteikimo tvarkos, nustatytos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 5 straipsnio 1 dalies                    1 punkto a papunktyje.

3.9.       Pagal savo esmę ginčijamas reguliavimas galėtų būti nustatytas tik įstatymu – PFAD priskyrimas šalutiniam produktui bei iš jo pagaminamų biodegalų priskyrimas iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams tiesiogiai apriboja PFAD pateikimą Lietuvos rinkai bei apriboja ūkio subjektų teisę naudoti šiuos biodegalus vykdomoje ūkinėje komercinėje veikloje. Tai, be kita ko, savo išvadose yra patvirtinusi ir Konkurencijos taryba, ir Lietuvos Respublikos energetikos ministerija (toliau – ir Energetikos ministerija). ADĮ nenustato jokių apribojimų, pagal kuriuos PFAD neturėtų būti priskirtas perdirbimo liekanai ir Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis, kuriuo PFAD priskirtas prie šalutinių produktų bei iš jo pagaminti biodegalai priskirti iš maisto / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, VAĮ 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, kadangi toks reguliavimas teisiškai gali būti nustatytas ne poįstatyminiame teisės akte, o tik įstatyme.

3.10.       Teisėkūros pagrindų įstatymo (toliau – ir TPĮ) 3 straipsnio 2 dalies 4 punktas bei jo turinį detalizuojanti TPĮ 7 straipsnio 2 dalis įpareigoja teisėkūros proceso metu tinkamai, proporcingai bei laiku konsultuotis su visuomene, užtikrinant teisėkūros atvirumą bei sudarant galimybes visuomenei pateikti pastabas / pasiūlymus dėl siūlomo priimti teisinio reguliavimo. Energetikos ministerija 2021 m. rugsėjo 9 d. paskelbė apie Skundžiamo įsakymo pirmojo projekto derinimą, tačiau nei jame, nei 2021 m. lapkričio 3 d. paskelbtame Skundžiamo įsakymo projekte nebuvo nustatyta ginčijamo reguliavimo, nustatančio PFAD priskyrimą šalutiniams produktams, o iš jų pagamintus biodegalus – iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams, todėl teisėkūros procesas buvo ne viešas, o slaptas, taip atimant iš suinteresuotų visuomenės dalyvių teisę savo pasiūlymais dalyvauti teisėkūros procese.

3.11.       Vadovaujantis TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 punktu ir TPĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teisėkūros subjektas privalo įvertinti galimo teisinio reguliavimo alternatyvas, parinkti geriausią iš jų ir viena iš priemonių įvertinti siūlomo nustatyti reguliavimo pagrįstumą bei alternatyvas. Skundžiamo įsakymo projekto numatomo teisinio reguliavimo poveikio vertinimo pažymoje niekaip ir jokia apimtimi nebuvo vertintas priimtu Įsakymo pakeitimo 2.2 papunkčiu nustatytas PFAD priskyrimas šalutiniams produktams bei iš jo pagamintų biodegalų priskyrimas iš maistinių / pašarinių augalų pagamintiems biodegalams. Tai paaiškinama tuo, jog tik galutinėje (priimtoje) Įsakymo pakeitimo redakcijoje buvo nustatytas ginčijamas reguliavimas. Rengiant Skundžiamą įsakymą apskritai nebuvo vertinamos jo 2.2 papunkčio nuostatų alternatyvos, nebuvo gauta duomenų, kurie pagrįstų pasirinktos alternatyvos pagrįstumą, nebuvo vertintas poveikis biodegalų reguliavimo sričiai, rinkos dalyviams, ekonomikai, konkurencijai, nevertintos galimos teisinio reguliavimo alternatyvos. Priimant šią nuostatą nebuvo atliekamas naujo teisinio reguliavimo poveikio vertinimas, todėl priimant Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį buvo pažeisti TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir TPĮ 15 straipsnio 1 ir 2 dalių reikalavimai.

3.12.       Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu nustatytas reguliavimas akivaizdžiai paveikia konkurenciją, todėl jį priimant privalėjo būti atliktas numatomo teisinio reguliavimo poveikio konkurencijai vertinimas. Kadangi tai nebuvo atlikta, minėtas papunktis prieštarauja Konkurencijos įstatymo 41 straipsnio 1 daliai.

3.13.       ADĮ ir kiti įstatymai nenustato jokių PFAD, kaip žaliavos, ribojimo sąlygų ir / ar jos priskyrimo šalutiniams produktams, todėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytas teisinis reguliavimas nekyla iš įstatymų ir prieštarauja TPĮ 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, reikalaujančiam teisėkūroje vadovautis sistemiškumo principu.

3.14.       Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis taip pat prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui bei Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, kadangi nustatytu reguliavimu yra nepagrįstai ribojamas PFAD, kaip žaliavos, tiekimas bei panaudojimas Lietuvoje. Rinkos žaliavų ribojimai turi tiesioginį neigiamą poveikį degalų kainai vartotojams, STT 2020 m. kovo 20 d. išvadoje nurodė, kad biodegalų rinkos ribojimais „sudaromos išskirtinės sąlygos gauti paramą konkretiems juridiniams asmenims, tokiu būdu sumažinant konkurenciją biodegalų gamybos rinkoje“, Konkurencijos taryba 2020 m. balandžio 9 d. išvadoje nurodė, kad Skundžiamo įsakymo projektu siūlomas reglamentavimas gali būti nesuderinamas su Konstitucijoje įtvirtintu sąžiningos konkurencijos laisvės principu dėl nepagrįstų siūlymų. Energetikos ministerija nurodė, kad PFAD laikytinas liekana ir neturėtų būti prilyginamas palmių aliejui.

3.15.       Skundžiamu įsakymu nustatytas reguliavimas laikytinas techniniu reglamentu, vadovaujantis 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/1535, kuria nustatoma informacijos apie techninius reglamentus ir informacinės visuomenės paslaugų taisykles teikimo tvarka (toliau – ir Direktyva (ES) 2015/1535) 1 straipsnio d ir f punktais. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 9 ir 15 punktai įpareigoja valstybę, prieš priimant techninį reglamentą, apie jo projektą pranešti Standartizacijos departamentui bei apie jį pranešus sustabdyti jo priėmimo procedūrą informuojant apie jo projektą Europos Komisiją. Tik negavus pastabų / pasibaigus derinimo laikotarpiui yra galimas techninio reglamento priėmimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo laikytasi šios procedūros, todėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja Taisyklių 9 ir 15 punktams.

3.16.       ADĮ 1 straipsnio 2 dalis nustato, kad šio įstatymo tikslas yra mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai, siekiant, kad 2030 metais atsinaujinančių energijos išteklių dalis transporto sektoriuje, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu transporto sektoriuje, sudarytų ne mažiau kaip 15 procentų. Alternatyviųjų degalų plėtros tikslo yra siekiama nuosekliai didinant transporto sektoriaus energijos šaltinių įvairovę, nustatant įpareigojimus degalų tiekėjams dėl degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių tiekimo, didinant pažangiųjų biodegalų naudojimo mastą, skatinant elektros energijos naudojimą transporte, vykdant alternatyviųjų degalų infrastruktūros plėtrą, didinant netaršių transporto priemonių, registruojamų Lietuvos Respublikoje, skaičių ir nustatant reikalavimus, keliamus viešiesiems pirkimams, atliekamiems transporto sektoriuje. Derinant Skundžiamo įsakymo projektą Energetikos ministerija faktiškai sutiko, kad juo yra apribojamas biodegalų panaudojimas, jis neskatina valstybei nustatytų atsinaujinančių energijos išteklių tikslų transporto sektoriuje pasiekimo. Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktyje nustatytu reguliavimu yra apribojamas PFAD, kaip vienos iš pagrindinių biodegalų žaliavos, panaudojimas Lietuvoje, todėl jis laikytinas nesuderinamu su ADĮ 1 straipsnio 2 dalimi.

4.       Pareiškėjas 2 pareiškimą grindė šiais argumentais:

4.1.        Vadovaujantis prašomu ištirti reguliavimu, apskaičiuojant biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, kiekį, suvartotą Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose, biodegalai, pagaminti iš PFAD, iki pat 2022 m. liepos 1 d. nėra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis sudaro 4,61 procento. Į šią dalį nėra įskaičiuojami biodegalai, pagaminti iš PFAD.

4.2.       Nuo 2022 m. liepos 1 d. pagal prašomą ištirti reguliavimą biodegalai, pagaminti iš PFAD, jau yra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų ir atitinkamai skaičiuojant 2022 metų ir vėlesnių metų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotų biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, dalį bei procentinę išraišką, biodegalai, pagaminti iš PFAD, jau bus įskaičiuojami.

4.3.       Tuo atveju, jeigu pagal Skundžiamą įsakymą biodegalai, pagaminti iš PFAD, būtų skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, ir iki 2022 m. liepos 1 d., 2020 metais biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinė dalis sudarytų net 5,12 procento, o ne 4,61 procento. Tai neatitinka Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje, Europos Parlamento ir Tarybos 2009 m. liepos 13 d. reglamento Nr. 767/2009 dėl pašarų tiekimo rinkai ir naudojimo (toliau – ir Pašarų reglamentas) 3 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio, Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. sausio 16 d. reglamento Nr. 68/2013 dėl pašarinių žaliavų katalogo (toliau – ir Pašarinių žaliavų katalogo reglamentas) C dalies 13.6.5 papunktyje nustatyto reguliavimo, pagal kurį PFAD vienareikšmiškai turi būti laikoma pašarine žaliava.

4.4.       Pagal ADĮ 20 straipsnio 1 dalies 2 punktą 2022 metais ir visais kitais metais biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų suvartojimas transporte negali viršyti 2020 metais biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, lygio, padidinto vienu procentiniu punktu. Dėl to, kuo didesnis yra 2020 metų biodegalų lygis, tuo daugiau ateityje bus galima patiekti į rinką biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Ir atvirkščiai, kuo mažesnis yra 2020 metų biodegalų lygis, tuo mažiau ateityje bus galima patiekti į rinką biodegalų iš maistinių ir pašarinių žaliavų.

4.5.       Esant žemesnei – 4,61 procentų – biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinei daliai, kuri buvo apskaičiuota neteisėtai nepriskaičiuojant iš PFAD pagamintų biodegalų, rinkos dalyviai patirs ilgalaikę žalą: Lietuvos biodegalų gamintojai prarastų apie 10–15 procentų rinkos; Lietuvos žemės ūkio sektorius per artimiausius 10 metų negautų daugiau nei 264 mln. Eur pajamų, nes nebūtų nupirkta apie 440 tūkst. tonų rapsų, pakeitus rapsus importuotu PFAD ūkininkai patirtų 1,980 mlrd. Eur nuostolių. Ūkininkai būtų priversti eksportuoti rapsus už mažesnę kainą. Be to, nespaudžiant rapsų aliejaus, susidarytų mažiau pašarams skirtų rapsų išspaudų, todėl kiltų pašarų kainos ir būtų apsunkinama konkurencija gyvulininkystės rinkoje.

4.6.       Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis įsigalioja ne nuo Skundžiamo įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., todėl prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui ir TPĮ 20 straipsnio 1 daliai, pagal kurią norminis teisės aktas įsigalioja kitą dieną po oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre, jeigu pačiame teisės akte nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Pagal konstitucinį teisinės valstybės principą tik tam tikrais atvejais teisėkūros subjektas gali numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį vacatio legis, t. y. laikotarpį nuo įstatymo oficialaus paskelbimo iki jo įsigaliojimo (taikymo pradžios), per kurį suinteresuoti asmenys galėtų pasirengti įgyvendinti iš jo kylančius reikalavimus bei prie jų priderinti savo turtinius interesus bei ekonominės veiklos perspektyvas, tačiau Konstitucijos 70 straipsnio 1 dalies nuostata negali būti aiškinama kaip paliekanti įstatymų leidėjui visišką nuožiūros laisvę spręsti, ar atidėti įstatymo įsigaliojimo datą (jo taikymo pradžią). Teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais, t. y. tais atvejais, kai suinteresuoti asmenys privalo pasirengti įgyvendinti norminio administracinio akto keliamus reikalavimus (iš esmės perplanuoti savo turtinius interesus, pakeisti ekonominės veiklos perspektyvas, kas galėtų reikšti, pavyzdžiui, sudėtingos ir brangios, specialiai sertifikuotos įrangos įsigijimą, papildomą darbuotojų samdymą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą ir pan.). Visais kitais atvejais teisėkūros subjektas neturi teisės ir neribotos galimybės nustatyti vėlesnį tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų galiojimą. Šiuo atveju nebuvo minėtų aplinkybių, kurios būtų pagrindas atidėti tiriamos nuostatos įsigaliojimą, ir toks atidėjimas rinkos dalyviams sukelia didelę žalą.

4.7.       Iš tiriamo teisinio reguliavimo turinio galima matyti, kad apskaičiuojant, kokią dalį iš visų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais suvartotų degalų sudaro biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra priskaičiuojami prie aptariamų biodegalų kiekių, kadangi Skundžiamas įsakymas biodegalus iš PFAD pradeda skaičiuoti kaip biodegalus, pagamintus iš maistinių ir pašarinių augalų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d. ir PFAD Skundžiamo įsakymo kontekste nepagrįstai nėra laikoma pašarine žaliava, o yra laikoma atlieka.

4.8.       Vadovaujantis Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje, Pašarų reglamento 3 straipsnio 2 dalies g punkte, 24 straipsnyje, Pašarinių žaliavų katalogo reglamento C dalies 13.6.5 papunktyje nustatytu reguliavimu, PFAD turi būti laikoma pašarine žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, atitinkamai turi būti laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų. Tačiau pagal Skundžiamą įsakymą apskaičiuojant, kokią dalį iš visų Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais suvartotų degalų sudaro biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra priskaičiuojami prie aptariamų biodegalų kiekių (pagal Skundžiamą įsakymą biodegalai iš PFAD priskiriami prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių žaliavų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d.) ta apimtimi, kiek biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš pašarinių ir maistinių žaliavų (kiek biodegalų iš PFAD skaičiavimas kaip biodegalų iš pašarinių ir maistinių žaliavų yra atidedamas iki 2022 m. liepos 1 d.), prieštarauja aukštesnės galios teisės aktui – Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai ir negali būti taikomi nuo jų priėmimo dienos.

4.9.       Energetikos ministerija Skundžiamo įsakymo projekto svarstymo dokumentuose, ankstesnėje projekto versijoje ir kituose dokumentuose yra raštu pripažinusi, kad PFAD yra pašarinė žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, yra biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, tačiau nepagrįstai nusprendė, kad PFAD Skundžiamo įsakymo kontekste bus laikoma pašarine žaliava, o biodegalai, pagaminti iš PFAD, bus laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių augalų, tik nuo 2022 m. liepos 1 d. Energetikos ministerijos pozicija – tą patį produktą / žaliavas per nežymų laiko tarpą vertinti dramatiškai skirtingai – veda ad absurdum (į absurdą). Energetikos ministerija ir Lietuvos Respublika, teikdamos duomenis apie biodegalų vartojimą Lietuvoje 2020 metais Europos Komisijai ir ES statistikos tarnybai (toliau – ir Eurostatas), iš PFAD pagamintus biodegalus taip pat priskyrė (skaičiavo) biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų. Šias aplinkybes patvirtina Eurostato duomenų bazėje pateikiami duomenys; duomenyse nurodoma, kad Lietuvoje biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartotų transporto sektoriuje, procentinė išraiška lyginant, kokią dalį biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartoti transporto sektoriuje, sudarė tarp visų degalų suvartotų transporto sektoriuje, yra 5,12 procentų. Ši procentinė išraiška galėjo būti gaunama tik priskaičiavus iš PFAD pagamintus biodegalus. Priešingu atveju, suvartotų transporto sektoriuje biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, procentinė išraiška būtų 4,61 procentų, kaip tai nurodoma Skundžiamo įsakymo prieduose.

4.10.       Lietuvos Respublikos teisinėje bazėje nėra jokio teisės akto, kuris leistų daryti, bent prielaidą, jog PFAD yra laikoma perdirbimo liekana, o ne pašarine žaliava. Tai patvirtina Skundžiamo įsakymo 17 ir 18 punktai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro (toliau – ir aplinkos ministras) 2011 m. sausio 3 d. įsakymo Nr. D1-2 „Dėl Gaminant ir naudojant biodegalus, skystuosius bioproduktus ir lyginamąjį iškastinį kurą išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų poveikio apskaičiavimo taisyklių patvirtinimo“ 18 punktas. PFAD nėra įtrauktas į žaliavų, kurioms taikomos nulinės emisijos taisyklės, sąrašą, ir nebus įtrauktas į šiuo metu rengiamą II kartos (pažangiųjų) biodegalų sąrašą pagal ADĮ 21 straipsnio 2 dalį, o laikomas šalutiniu produktu (ne atlieka). Priešingai negu nurodoma Skundžiamo įsakymo Priedo Nr. 1 3 punkto pastaboje, iš PFAD pagamintiems biodegalams negali būti taikomos liekanų (atliekų) reguliavimas ir taikomos nulinės emisijos taisyklės. Atitinkamai PFAD negali būti laikoma liekana (atlieka), o privalo būti laikoma pašarine žaliava.

4.11.       Energetikos ministerija, priimdama Skundžiamą įsakymą, nepagrįstai prioritetą suteikė pagal savanorišką biodegalų sertifikavimo schemą išduotiems sertifikatams, kurie neva patvirtina iš PFAD pagamintų biodegalų atitiktį Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 38 straipsnyje numatytiems biodegalų tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijams, kad biodegalai yra pagaminti iš perdirbimo liekanų. Sertifikatai nėra laikomi teisės aktais ir apskritai neturi jokios teisinės galios. Be to, pagal AIEĮ 37 straipsnio 12 punktą Energetikos ministerija, užuot suteikdama abejotino patikimumo PFAD tvarumo sertifikatams legitimavimą ir pereinamąjį laikotarpį, turėjo apie galimus tvarumo sertifikatų neatitikimus informuoti Europos Komisiją ir tokių sertifikatų apskritai nevertinti, kadangi sertifikatuose PFAD laikomas atlieka ir pagal sertifikatus jam turėtų būti taikomos nulinės emisijos taisyklės. Tokie teiginiai yra nesuderinami su Lietuvos ir ES teisiniu reguliavimu.

4.12.       PFAD yra pašarinė žaliava. PFAD savo sudėtyje turi didelį kiekį laisvųjų riebalų rūgščių, yra lėtai gendantis, todėl jo pagrindinė rinka yra gyvulininkystės pašarų rinka. PFAD tiekiamas tiek paukščių, tiek ir stambių galvijų fermose, jis didina išgaunamo pieno kiekį, gerina galvijų vaisingumą. Paprastai jis naudojamas kaip riebalų rūgštys, kaip hidrintos riebalų rūgštys arba kaip riebalų rūgščių kalcio druskos.

4.13.       Skundžiamas įsakymas ta apimtimi, kiek biodegalai, pagaminti iš PFAD, nėra skaičiuojami kaip biodegalai, pagaminti iš pašarinių ir maistinių žaliavų (kiek biodegalų iš PFAD skaičiavimas kaip biodegalų iš pašarinių ir maistinių žaliavų yra atidedamas iki 2022 m. liepos 1 d.), turėtų būti pripažintas prieštaraujančiu Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai ir negali būti taikomas nuo priėmimo dienos.

4.14.       Skundžiamo įsakymo Priedo Nr. 1 2.1.1 papunktis, 2.1.3 papunktis ir 3 punktas yra nesuderinami su VAĮ 3 straipsnio 9 punktu, kuris nustato, kad viešojo administravimo subjektai, priimdami aktus, privalo vadovautis objektyvumo principu. Viešojo administravimo subjekto priimamas sprendimas (aktas) privalo būti grįstas objektyviais duomenimis. Šis tiriamas teisinis reguliavimas, nustatantis biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį ir šio kiekio procentinę dalį bei biodegalų, pagamintų iš PFAD kiekį, nėra grindžiamas objektyviais duomenimis.

4.15.       Ankstesnėje Skundžiamo įsakymo projekto redakcijoje (ši redakcija nebuvo priimta, tačiau yra prieinama derinimo stadijos dokumentuose) iš PFAD pagaminti biodegalai buvo skaičiuojami kaip degalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų. Šiuo metu galiojančioje Skundžiamo įsakymo redakcijoje, kuri buvo priimta, iš PFAD pagaminti biodegalai nebuvo skaičiuojami kaip degalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių augalų. Atitinkamai biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekis ir šio kiekio procentinė dalis abiem atvejais skiriasi. Šiais atvejais kaip duomenų, pagal kuriuos yra skaičiuojamas biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekis ir jo procentinė išraiška, šaltinis nurodomas Lietuvos statistikos departamentas ir Aplinkos apsaugos agentūra. Tačiau jokių detalesnių paaiškinimų apie Lietuvos statistikos departamento ir Aplinkos apsaugos agentūros pateiktus duomenis, jų pakeitimą ar atnaujinimą tiek pačiose teisės akto versijose, tiek ir lydimojoje dokumentacijoje nėra pateikiama. Energetikos ministerija abiem atvejais, rengdama abi Skundžiamo įsakymo redakcijas (tiek šiuo metu galiojančią, tiek ir ankstesnį projektą, kuris nebuvo priimtas), naudojo tuos pačius duomenis, kuriais remdamasi priėjo prie kardinaliai skirtingų išvadų – Skundžiamame įsakyme įrašė visiškai skirtingus skaičius ir jų procentinę išraišką, nors patys duomenys niekada nebuvo atnaujinti ar pakeisti. Skundžiamas įsakymas nėra grindžiamas objektyviais duomenimis.

5.       Atsakovas Energetikos ministerija (toliau – ir atsakovas) atsiliepime į Pareiškimą 1 prašė atmesti šį pareiškimą ir skundžiamą norminį teisinį reglamentavimą pripažinti teisėtu.

6.       Energetikos ministerija nurodė šiuos argumentus:

6.1.       Žaliavų priskyrimas į kategorijas yra žaliavų naudojimo energijos gamybai tvarkos nustatymas, ką atlikti Energetikos ministerija yra įgaliota AIEĮ 6 straipsnio 1 punktu. AIEĮ 6 straipsnio 14 punkte taip pat numatyta, kad Energetikos ministerija tvirtina atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodiką, kurioje, vadovaujantis Direktyva (ES) 2018/2001, nurodoma atsinaujinančių išteklių energijos procentinės dalies apskaičiavimo tvarka, kuro ir degalų energinės vertės ir pažangiųjų biodegalų gamybai tinkamos naudoti žaliavos. Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodika turi būti suderinta su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Aplinkos ministerija) ir Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija (toliau – ir Žemės ūkio ministerija). Atsinaujinančių energijos išteklių dalis gali būti apskaičiuojama tik nustačius jų dalį transporto sektoriuje, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į biodegalų, biomasės kuro ir nebiologinių skystųjų ir dujinių degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių, suvartotų transporto sektoriuje, sumą. Siekiant apskaičiuoti, kokią dalį bendrame galutiniame atsinaujinančių energijos išteklių suvartojime transporto sektoriuje sudarė skirtingų rūšių biodegalai, yra būtina priskirti tam tikras žaliavas atitinkamoms kategorijoms. Vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, skaičiavimo tvarka turi būti suderinta su Aplinkos ministerija ir Žemės ūkio ministerija, ir tai buvo padaryta, įvertinus šių ministerijų pastabas dėl PFAD traktavimo. ADĮ 5 straipsnio 1 dalimi Energetikos ministerijai yra pavesta formuoti degalų iš atsinaujinančių energijos išteklių plėtros politiką. Pagal ADĮ biodegalai priskiriami degalams iš atsinaujinančių energijos išteklių. Vadovaujantis šiuo teisiniu reguliavimu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, turi būti daroma išvada, kad Energetikos ministerija savo veiksmais jai nustatytos kompetencijos neviršijo.

6.2.       Vadovaujantis ADĮ, degalų tiekėjai pradedant 2022 m. sausio 1 d. turi apriboti biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, naudojimą iki nustatytos ribos ir, jeigu yra viršijamas ADĮ 20 straipsnio 1 dalyje nustatytas metinis maksimalus galimas patiekti iš maistinių ir (ar) pašarinių augalų pagamintų degalų kiekis, viršijanti šių degalų metinė dalis nėra įskaitoma į ADĮ 16 straipsnio 1 dalyje nustatyto įsipareigojimo pasiekimą. ADĮ reglamentavimas suponuoja, kad degalų tiekėjui yra nustatytas minimalus privalomas patiekti biodegalų metinis kiekis, vertinamas pagal degalų tiekėjo patiektų visų degalų energetinę vertę; degalų tiekėjui yra nustatytas maksimalus metinis galimas patiekti biodegalų, pagamintų iš maistinių / pašarinių augalų kiekis. Degalų tiekėjas tik dalį metinio įsipareigojimo patiekti biodegalus gali grįsti biodegalais, pagamintais iš maistinių ir / ar pašarinių augalų, kadangi, viršijus metinę leistiną šios rūšies biodegalų patiekimo dalį, – viršijanti dalis nebėra skaičiuojama vertinant tiekėjo metinių įsipareigojimų pasiekimą.

6.3.       Energetikos ministerija, turėdama pareigą tvirtinti Metodiką ir apskaičiuoti atsinaujinančių energijos išteklių dalį transporto sektoriaus energijos suvartojime, biodegalus, pagamintus iš konkrečių žaliavų, turi suskirstyti į tam tikras kategorijas. Skundžiamo įsakymo projekto derinimo metu buvo identifikuoti išsiskiriantys rinkos dalyvių interesai ir nuomonės, todėl Energetikos ministerija vykdė pakartotinį projekto derinimo procesą ir įvertinusi visas gautas pastabas, pasiūlymus ir argumentus nustatė, kaip nuo 2022 m. liepos 1 d. turėtų būti traktuojama PFAD žaliava, netaikydama šio traktavimo atgaline data. Lietuvos vidaus rinkoje sunaudotų biodegalų nepriskiriant prie biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų.

6.4.       PFAD nėra perdirbimo liekana, o šalutinis produktas: praktikoje PFAD žaliavos kaina yra beveik tolygi pagrindinio produkto kainai, o tam tikrais momentais rinkoje ją viršija. Pareiškėjas 1, apibūdindamas PFAD žaliavos susidarymo kiekius gamybos procese, pasirenka jam tinkamesnį PFAD žaliavos vertės skaičiavimą pagal jos dalį bendrame išgaunamo aliejaus kiekyje, nors egzistuoja ir kiti žaliavos vertės nustatymo būdai, kuriuos naudoja ir tos pačios Pareiškėjo 1 minimos Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos, pavyzdžiui, žaliavos vertės nustatymas pagal jos kainą vienai tonai. PFAD žaliavos traktavimas įvairiose šalyse yra labai nevienodas, Direktyva (ES) 2018/2001 nenustato konkretaus PFAD žaliavos traktavimo, todėl Energetikos ministerijos vertinimu, reguliavimas, susijęs su žaliavomis, kurios specifiškai nėra identifikuotos Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatose, yra leistinas pagal valstybių narių nacionalinę specifiką.

6.5.       Nesant specifinio reglamentavimo Direktyvoje (ES) 2018/2001 ar nacionaliniuose teisės aktuose iki Skundžiamo įsakymo pakeitimo 2.2 papunkčio įsigaliojimo PFAD žaliava galėjo būti traktuotina individualiai, remiantis Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų vertinimais. Savanoriškos biodegalų sertifikavimo schemos biodegalų gamybai panaudotas žaliavas privalo vertinti individualiai ir, be kita ko, atsižvelgti į konkrečių valstybių nacionalinėje teisėje įtvirtintą tokių žaliavų reglamentavimą. Tą patvirtina ir konkrečios Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos ISCC (International Sustainability & Carbon Certification), žaliavų vertinimo gairės, kuriose yra aiškiai nustatyta, kad visais atvejais turi būti atsižvelgiama į taisykles ir reikalavimus, nustatytus valstybių narių atsakingų institucijų ar reguliavimo institucijų. Europos Komisijos patvirtintos savanoriškose sertifikavimo schemos ISCC žaliavų vertinimo gairėse taip pat pripažįstama, kad valstybės narės gali turėti konkretesnių ir (arba) papildomų reikalavimų tam tikroms žaliavoms. Absoliučiai didžioji dalis biodegalų, patiektų į Lietuvos vidaus rinką, buvo sertifikuota būtent pagal šią Europos Komisijos patvirtintą savanorišką sertifikavimo schemą, įskaitant ir biodegalus, pagamintus iš PFAD žaliavos.

6.6.       Pagal Europos Komisijos patvirtintų savanoriškų sertifikavimo schemų taisykles, Europos Komisijos patvirtintos savanoriškos sertifikavimo schemos privalo paisyti nacionaliniame reguliavime įtvirtintų nuostatų ir negali savavališkai nustatyti skirtingo tam tikros žaliavos traktavimo. Praktikoje ta pati žaliava gali būti traktuojama skirtingai atskirose ES valstybėse narėse.

6.7.       Lietuva dėl konkrečios žaliavos traktavimo sprendė pagal Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų išduotus sertifikatus, o nustatant naują žaliavos reguliavimą jo įsigaliojimas buvo atitinkamai pavėlintas, siekiant suteikti laiko rinkos dalyviams pasiruošti naujam teisiniam reguliavimui.

6.8.       Pareiškėjas 1 neteisingai teigia, kad Skundžiamu įsakymu buvo atsisakyta Metodikos 14 punkte įtvirtinto reglamentavimo, kai visi iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių arba pašarinių augalų, ir Skundžiamu įsakymu buvo nustatyta, kad tik iš konkrečios žaliavos (PFAD), pagaminti biodegalai yra laikomi iš maistinių arba pašarinių augalų pagamintais biodegalais. Minėtas principas, kad visi iš pagrindinio pasėlio auginamų augalų pagaminti biodegalai laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių arba pašarinių augalų, liko galioti Metodikos 12 punkte, o iš PFAD žaliavos pagamintiems biodegalams buvo nustatytas papildomas reguliavimas, įsigaliosiantis 2022 m. liepos 1 d.

6.9.       2020 metais iš PFAD žaliavos pagaminti biodegalai sudarė apie 0,5 procentų bendrame galutiniame transporto sektoriaus energijos suvartojime, todėl įsigaliojus Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiui ne tik, kad nebus apribojamos PFAD žaliavos naudojimo apimtys, bet jos galės būti ir toliau didinamos bendrame šalies energijos suvartojimo balanse konkuruojant su iš kitų žaliavų pagamintais biodegalais arba kitais degalais iš atsinaujinančių energijos išteklių.

7.       Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į Pareiškimą 2 prašė atmesti šį pareiškimą ir skundžiamą norminį teisinį reglamentavimą pripažinti teisėtu.

8.       Energetikos ministerija atsiliepime į Pareiškimą 2 pakartojo iš esmės tuos pačius argumentus, kuriuos nurodė atsiliepime į Pareiškimą 1, papildomai pažymėdama, kad:

8.1.       Pareiškėjas 2, nurodydamas, jog Skundžiamu įsakymu Energetikos ministerija nepagrįstai prioritetą suteikė pagal savanorišką biodegalų sertifikavimo schemą išduotiems sertifikatams, nepagrįstai nepažymi, kad vadovaujantis Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatomis įrodymai dėl biodegalų, skystųjų bioproduktų ir biomasės kuro atitikties tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų (toliau – ir ŠESD) kiekio kriterijams, kurie buvo gauti taikant Europos Komisijos pripažintą sertifikavimo schemą, turi būti pripažįstami visose valstybėse narėse, t. y. jeigu valstybė narė nėra nustačiusi individualaus teisinio reguliavimo sertifikavimo klausimu, turi būti vadovaujamasi Europos Komisijos pripažintų sertifikavimo schemų pateikta informacija. Toks principas yra įtvirtintas ir AIEĮ 37 straipsnyje, kuriame numatyta, kad biodegalai ir skystieji bioproduktai turi atitikti AIEĮ 38 straipsnyje nustatytus tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijus, o ūkinę veiklą vykdantys asmenys, siekiantys gauti sertifikatą, patvirtinantį biodegalų, skystųjų bioproduktų ar žaliavų biodegalų, skystųjų bioproduktų gamybai atitiktį tvarumo ir išmetamųjų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijams, nurodytiems AIEĮ 38 straipsnio 2, 4, 5, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 dalyse, kreipiasi į sertifikavimo įmonę, kuri atlieka sertifikavimą pagal Europos Komisijos sprendimu pripažintą savanorišką schemą. Argumentai, kad pagal savanorišką sertifikavimo schemą išduoti sertifikatai neturi jokios teisinės galios ir jais neturėtų būti vadovaujamasi, prieštarauja AIEĮ 37 ir 38 straipsnių nuostatoms.

8.2.       Pareiškėjas 2 neteisingai interpretuoja ES teisinį reguliavimą, teigdamas, kad ES nėra vieningos sertifikavimo schemos ar sistemos ir institucijos, išduodančios sertifikatus, kadangi vadovaujantis Direktyva (ES) 2018/2001, kuri ir suteikia pagrindą veikti nepriklausomoms sertifikavimo schemoms, vieningos sertifikavimo schemos modelis nėra siūlomas. Europos Komisija yra patvirtinusi 13 nepriklausomų sertifikavimo schemų, kurių veiklą laiko atitinkančia Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatas ir kurių išduotais sertifikatais valstybės narės gali naudotis. Nesant specifinio reglamentavimo Direktyvoje (ES) 2018/2001 ar nacionaliniuose teisės aktuose iki Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio įsigaliojimo PFAD žaliava galėjo būti traktuojama individualiai, remiantis Europos Komisijos sprendimu pripažintų savanoriškų biodegalų sertifikavimo schemų vertinimais, kaip ir yra numatyta Direktyvoje (ES) 2018/2001.

8.3.       Nepriklausomos sertifikavimo schemos yra skirtos nustatyti biomasės kuro atitikties tvarumo ir ŠESD kiekio sumažėjimo kriterijams. Nustatant ŠESD kiekio sumažėjimą dėl biodegalų naudojimo turi būti įvertinama iš kokių žaliavų yra pagaminti biodegalai, dėl kurių naudojimo, išmetamą ŠESD kiekį yra siekiama apskaičiuoti. Vadovaujantis Direktyvos (ES) 2018/2001 V priedo C dalies 18 punkto nuostatomis laikoma, kad atliekų ir liekanų būvio ciklo išmetamųjų ŠESD kiekis iki tų atliekų ir liekanų surinkimo yra lygus nuliui, t. y. siekiant įvertinti ŠESD kiekio sumažėjimą dėl biodegalų naudojimo nepriklausomos sertifikavimo schemos privalo nustatyti, ar tam tikra žaliava, panaudota biodegalų gamybai, yra laikoma atlieka arba liekana. Tą patvirtina ir 2022 m. birželio 14 d. priimtas Europos Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2022/996 dėl tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijų bei nedidelės netiesioginio žemės naudojimo keitimo rizikos kriterijų tikrinimo taisyklių, kuriame savanoriškoms schemoms nustatomos specifinės atliekų ir liekanų auditavimo ir vertinimo taisyklė.

8.4.       Vadovaujantis Direktyvoje (ES) 2018/2001 ir Metodikoje įtvirtinta maistinių ir pašarinių augalų sąvoka, maistiniams ir pašariniams augalams, iš kurių pagamintiems biodegalams taikomas naudojimo apribojimas, nėra priskiriamos perdirbimo liekanos ir atliekos, lignoceliuliozės medžiagos ir tarpiniai pasėliai, kaip antai ir antsėliai, su sąlyga, kad tokių tarpinių pasėlių naudojimas nesukuria papildomos žemės paklausos. Savanoriškos biodegalų sertifikavimo schemos vertindamos biodegalų gamybai panaudotas žaliavas, jas privalo vertinti individualiai ir, be kita ko, atsižvelgti į konkrečių valstybių nacionalinėje teisėje įtvirtintą tokių žaliavų reglamentavimą.

 

II.

 

9.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija                                  2023 m. vasario 9 d. sprendimu norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022 pripažino, kad: 1) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintam įstatymo viršenybės principui, 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiui, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 ir 7 punktams, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 41 straipsniui, 4 straipsnio 1 ir 2 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsniui, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 617 „Dėl Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Informacijos apie techninius reglamentus ir atitikties įvertinimo procedūras teikimo taisyklių 9 ir 15 punktų nuostatoms, Lietuvos Respublikos alternatyviųjų degalų įstatymo 1 straipsnio 2 daliai; 2) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunktis ta apimtimi, kiek jis įsigalioja ne nuo šio įsakymo įsigaliojimo 2022 m. sausio 1 d., o nuo 2022 m. liepos 1 d., neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, 20 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; 3) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1 papunktis ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui; 4) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.3 papunktis tiek, kiek nurodytų biodegalų iš palmių riebalų rūgščių distiliato nepriskiria biodegalams, pagamintiems iš maistinių ir pašarinių augalų, ir jame nurodyto biodegalų kiekio neįtraukia į bendrą 1 priedo 2.1.1 papunktyje nurodytą biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, kiekį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui; 5) Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintos Metodikos 1 priedo 3 punktas ta apimtimi, kiek biodegalai iš palmių riebalų rūgščių distiliato nėra įtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinę dalį, neprieštarauja Lietuvos Respublikos pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punktui, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui.

10.       Teismas, įvertinęs pareiškėjo Seimo nario A. G. pareiškimą ir ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad energetikos ministras, patvirtindamas Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktį, neviršijo jam įstatymais suteiktų įgaliojimų. Teismas pažymėjo, jog Skundžiamo įsakymo tiriamomis nuostatomis yra apibrėžiamas biodegalų, pagamintų iš PFAD, suvartotas kiekis transporto sektoriuje 2020 metais ir kartu nustatoma, kuriai biodegalų kategorijai jie yra priskiriami. Šie klausimai nėra apibrėžti įstatyme, o įgaliojimai nustatyti atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo Metodikoje, kurioje nurodoma atsinaujinančių išteklių energijos procentinės dalies apskaičiavimo tvarka, kuro ir degalų energinės vertės ir pažangiųjų biodegalų gamybai tinkamos naudoti žaliavos, yra suteikti energetikos ministrui, todėl jis, nepriėmęs tiriamo teisinio reguliavimo, nebūtų atlikęs jam įstatymais pavestų pareigų.

11.       Teismas, vertindamas pareiškėjo A. G. argumentus dėl teisėkūros procedūros, nurodė, kad Energetikos ministerija byloje pateikė duomenis, patvirtinančius, kad priimant Skundžiamą įsakymą buvo vadovaujamasi Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktų, 7 straipsnio 2 dalies reikalavimais teisėkūros procedūroje: Skundžiamo įsakymo projekto derinimas vyko dviejų viešųjų konsultacijų metu, Skundžiamo įsakymo derinimo metu buvo identifikuoti išsiskiriantys rinkos dalyvių interesai ir nuomonės, Energetikos ministerija vykdė pakartotinį Įsakymo projekto derinimo procesą ir įvertino visas gautas pastabas, pasiūlymus ir argumentus. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo abejonės dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktui, 7 straipsnio 2 daliai, 15 straipsniui, yra nepagrįstos.

12.       Teismas išaiškino, jog Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis turi įtakos tam tikrų biodegalų rūšių suvartojimo kiekiams Lietuvoje, tačiau juo konkrečiai nėra apibrėžiami ūkio subjektų, galinčių vykdyti tam tikrą ūkinę veiklą, skaičiai, o įsiterpimas į ūkinės veiklos laisvę atliekamas objektyviai apibrėžtomis sąlygomis (pagrįstomis aplinkos apsaugos tikslais), kurios sudaro galimybę ūkio subjektams konkuruoti sąžiningai ir lygiomis galimybėmis. Pareiškėjas, vadovaudamasis Alternatyviųjų degalų įstatymo 2 straipsnio 25 dalimi, kurioje įtvirtinta „perdirbimo liekanos“ sąvoka, byloje teikia argumentus, kad PFAD turi būti laikomas perdirbimo liekana, tačiau teismas vertino, jog šis klausimas savaime nėra susijęs su sąžiningos konkurencijos užtikrinimo standartais. Tai, kad valstybei reguliuojant tam tikrų biodegalų suvartojimą tai turės įtakos kai kurių ūkio subjektų pajamoms, yra natūralios ir nuspėjamos verslo rizikos padarinys, bet savaime nėra pagrindas pripažinti sąžiningos konkurencijos laisvės ir kitų ūkinės laisvės apsaugos standartų pažeidimą. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisinis reguliavimas grindžiamas aplinkos apsaugos tikslais, ir tai yra konstituciškai pateisinama. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo argumentai nesuponuoja išvados, kad Skundžiamo įsakymo 2.2 papunktis prieštarauja Konstitucijos 46 straipsniui, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalims ir 41 straipsniui.

13.       Teismas išaiškino, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių argumentų, leidžiančių daryti išvadą, kad tirtas teisinis reguliavimas užkirs galimybę įgyvendinti ADĮ 1 straipsnio 2 dalyje numatytą tikslą. Pareiškėjo nurodyta biodegalų, kurie pagaminti iš PFAD, rūšis yra viena iš daugelio Metodikoje numatytų biodegalų rūšių, Metodikos 2 priede „Transporto sektoriuje naudojamų degalų energinės vertės“ yra išdėstytos 29 iš biomasės ir (arba) ją perdirbant pagamintų degalų bei iš įvairių atsinaujinančių energijos išteklių pagamintų degalų, įskaitant biomasę, rūšys. Metodikos 1 priede nurodyta, kad 2020 metais kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose suvartotas visų skystųjų biodegalų kiekis buvo 4 309 teradžauliai ir biodegalai, pagaminti iš PFAD, sudarė 426,6 teradžaulius. Vadinasi, biodegalų rūšis, pagaminta iš PFAD, yra viena iš daugelio rūšių biodegalų rūšių, kurias naudojant gali būti įgyvendinamas ADĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodytas tikslas, todėl teismas vertino, kad nėra pagrindo šiuo atveju konstatuoti, kad tirtas teisinis reguliavimas užkirs galimybę pasiekti šį tikslą.

14.       Teismas pažymėjo, jog Skundžiamas įsakymas priimtas, įgyvendinant Direktyvą  (ES) 2018/2001 (jos 2, 3, 7, 25, 26 ir 27 straipsnių bei II, III ir VII, IX priedų nuostatas). Šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta, kad joje nustatoma bendra skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją sistema. Joje nustatomas privalomas Sąjungos tikslas, kuriuo apibrėžiama, kokią Sąjungos bendrojo galutinio energijos suvartojimo procentinę dalį turi sudaryti atsinaujinančių išteklių energija 2030 metais. Joje taip pat nustatomos taisyklės, kuriomis reglamentuojamas finansinės paramos teikimas iš atsinaujinančių išteklių pagamintai elektros energijai, iš atsinaujinančių išteklių pasigamintos elektros energijos vartojimas, atsinaujinančių išteklių energijos vartojimas šildymo ir vėsinimo sektoriuje bei transporto sektoriuje, valstybių narių regioninis bendradarbiavimas ir valstybių narių bei trečiųjų valstybių bendradarbiavimas, kilmės garantijos, administracinės procedūros ir informavimas bei mokymas. Joje taip pat nustatomi tvarumo ir išmetamo šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio sumažėjimo kriterijai biodegalams, skystiesiems bioproduktams ir biomasės kurui. Vadovaujantis šios direktyvos 25 straipsniu, „Kad būtų populiarinamas atsinaujinančiųjų išteklių energijos naudojimas transporto sektoriuje, kiekviena valstybė narė kuro tiekėjams nustato įpareigojimą užtikrinti, kad galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje atsinaujinančiųjų išteklių energijos procentinė dalis sudarytų bent 14 % (būtinoji procentinė dalis) ne vėliau kaip 2030 m., laikantis valstybės narės nustatytos orientacinės trajektorijos ir apskaičiuojant pagal 26 ir 27 straipsniuose nustatytą metodiką“. Aptarta direktyva pateikia išsamius kriterijus atsinaujinančių išteklių energijos naudojimo transporto sektoriuje taisyklėms ir įpareigoja valstybes apibrėžti pareigą kuro tiekėjams užtikrinti galutinio energijos suvartojimo transporto sektoriuje atsinaujinančių išteklių energijos dalį. Teismas nurodė, jog Direktyvoje (ES) 2018/2001 įtvirtintas teisinis reguliavimas turėjo taikymo pirmenybę priimant Skundžiamą įsakymą, todėl 2015 m. rugsėjo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (ES) 2015/1535 ir, atitinkamai, Taisyklių 9 ir 15 punktai priimant Skundžiamą įsakymą galėjo būti taikomi tik subsidiariai. Pareiškėjas nenurodė Direktyvos (ES) 2018/2001 nuostatų, kurios apibrėžtų derinimo procedūros pareigą, kylančią iš Taisyklių 9 ir 15 punktų, kurią galėjo pažeisti energetikos ministras, priimdamas Skundžiamą įsakymą, todėl teismas pripažino nepagrįstomis pareiškėjo abejones dėl Skundžiamo įsakymo atitikties Taisyklių 9 ir 15 punktams.

15.       Teismas, vertindamas Seimo nario G. P. pareiškimą, nurodė, kad Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 dalyje nėra įtvirtinta nuostatų, reguliuojančių Skundžiamo įsakymo įsigaliojimo momentą, ir šio įstatymo nuostatos nagrinėjamoje byloje taikomos tik subsidiariai. Teismas išaiškino, jog Teisėkūros pagrindų įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 7 punkte teisės aktų įsigaliojimą apibrėžiančios nuostatos yra skirtos atvejams, kada įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai priimami kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias šie teisės aktai įgyvendina. Pareiškėjas nenurodė aplinkybių, patvirtinančių, kad turėtų būti taikoma ši Teisėkūros pagrindų įstatymo nuostata ir Skundžiamas įsakymas turėjo būti priimtas kartu su įstatymu ar atskiromis jo nuostatomis, kurias jis įgyvendina. Teismas vertino, jog priešingai, nei nurodo pareiškėjas, grėsmė pažeisti Konstitucijos ginamas vertybes gali kilti nenustačius vacatio legis (lot. įstatymo nebuvimas) termino, o ne atidėjus norminio teisės akto įsigaliojimo, kaip tai buvo padaryta Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčiu. Pareiškėjo nurodytos vacatio legis nustatymo sąlygos konstitucinėje jurisprudencijoje atskleistos kaip suponuojančios pareigą atidėti norminio teisės akto įsigaliojimą, bet ne draudimą tai atlikti ir pareiškėjo išvada, kad „teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais“ yra nepagrįsta nei įstatymų nuostatomis, nei Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Pareiškėjas nepagrįstai rėmėsi sąlygomis, kurias Konstitucinis Teismas yra atskleidęs, kaip suponuojančias pareigą nustatyti vacatio legis terminą. Pareiškėjas šias sąlygas interpretuoja klaidingai – net, jeigu būtų pripažinta, kad priimant Skundžiamą įsakymą nebuvo šiose sąlygose nurodytų pagrindų, tai suponuotų tik išvadą, kad energetikos ministras šiuo atveju neturėjo pareigos nustatyti vacatio legis termino, tačiau nebūtų pagrindas išvadai kad energetikos ministras neturėjo tokios teisės. Teismas pripažino nepagrįstomis pareiškėjo abejones dėl Skundžiamo įsakymo 2.2 papunkčio (ta apimtimi, kiek jis įsigalioja nuo 2022 m. liepos 1 d.) atitikties Teisėkūros pagrindų įstatymo 20 straipsnio 1 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui.

16.       Teismas pažymėjo, jog Pašarų reglamento 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiame reglamente nustatomos maistui skirtų ir ne maistui skirtų gyvūnų pašarų pateikimo į rinką ir naudojimo Bendrijoje taisyklės, įskaitant reikalavimus, susijusius su ženklinimu, pakavimu ir pateikimu. Iš Pašarinių žaliavų katalogo reglamento turinio taip pat galima matyti, kad jis nėra skirtas reguliuoti atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą kurui transporto sektoriuje. Tiriamos Skundžiamo įsakymo nuostatos nėra skirtos pateikti universalų sąvokos apibrėžimą, o įtvirtinti specialiąsias taisykles dėl biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose. Skundžiamu įsakymu reguliuojamuose teisiniuose santykiuose Direktyva (ES) 2018/2001 ir Skundžiamas įsakymas yra specialiosios normos, o Pašarų reglamento ir Pašarinių žaliavų katalogo reglamento nuostatos nenustato šiuose teisiniuose santykiuose taikomų imperatyvių teisės normų.

17.       Teismas išaiškino, jog įgyvendinant ADĮ 1 straipsnio 2 dalyje nustatytą tikslą – mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai, šio tikslo įgyvendinimas gali būti pagrindžiamas Konstitucijos nuostatomis, pagal kurias valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei – ši nuostata aiškintina kartu su Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata, 53 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių. Tokio pobūdžio tikslas yra politinio tikslingumo klausimas ir teisės leidėjo pasirinkimas kokiu būdu jį įgyvendinti administraciniuose teismuose gali būti vertinamas rezervuotai – atitinkamas politiniu tikslingumu grindžiamas teisinis reguliavimas gali būti pripažįstamas neteisėtu tik nustačius imperatyvių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų pažeidimą, kai galima iš karto akivaizdžiai matyti, kad akte nustatytas teisinis reguliavimas užkirs galimybę tikslui įgyvendinti, ir tai akivaizdžiai prieštarauja tautos gerovei, Lietuvos visuomenės ir valstybės interesams, akivaizdžiai paneigia Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintas, jų ginamas ir saugomas vertybes. Energetikos ministras, apibrėždamas biodegalų, pagamintų iš PFAD, suvartotą kiekį, nepažeidė jį imperatyviai saistančių aukštesnės galios teisės aktų reikalavimų. Priimdamas Skundžiamą įsakymą energetikos ministras įgyvendino jam įstatymais suteiktus įgaliojimus, kuriems yra būdingas politinio tikslingumo pobūdis ir pareiškėjo abejonės dėl materialiosios teisės normos teisėtumo nėra pagrįstos konkrečiomis teisės aktų nuostatomis. Teismas vertino, jog nėra pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti neteisėtu teisinį reguliavimą, kad energetikos ministras turėjo diskreciją įgyvendinti Direktyvą (ES) 2018/2001 pasirinktu būdu ir Metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčiai bei                    3 punktas neprieštarauja Pašarų įstatymo 3 straipsnio 7 daliai, Teisėkūros pagrindų įstatymo            3 straipsnio 2 dalies 7 punktui ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 9 punktui.

18.       Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, pripažino, kad Skundžiamo įsakymo                             2.2 papunktis ir šiuo įsakymu patvirtintos Metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčiai ir 3 punktas neprieštarauja Seimo narių pareiškimuose nurodytiems įstatymams, konstituciniam teisinės valstybės principui ir Vyriausybės norminiam teisės aktui.

 

III.

 

19.       Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. P. prašymas atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, panaikinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimą dalyje, kuria buvo atmestas pareiškėjo pareiškimas ir priimti šioje dalyje naują sprendimą.

20.       Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodo, kad:

20.1.       Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus sprendimą ta apimtimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. P. pareiškimas, ir jame netinkamai aiškinant materialiosios teisės normas, yra pažeidžiami rinkos dalyvių – ūkininkų, biokuro gamintojų, perdirbėjų, eksportuotojų, gyvulių pašaro gamintojų, tiek ir pačios Lietuvos Respublikos interesai, kadangi esant žemesnei biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 metais procentinei daliai, kuri buvo apskaičiuota neteisėtai nepriskaičiuojant iš palmių riebalų rūgščių distiliato, pagamintų biodegalų, rinkos dalyviai patirs didelę žalą.

20.2.       Teismas netinkamai aiškino ir taikė vacatio legis taisyklę, todėl padarė esminę materialiosios teisės taikymo klaidą, kurią būtina ištaisyti atnaujinus procesą norminėje administracinėje byloje. Teismo vacatio legis taisyklės išaiškinimas yra klaidingas, kadangi įtvirtina ydingą precedentą, tariamai įstatymų leidėjas turi neribotą diskrecijos teisę nuspręsti, kada galima atidėti teisės akto įsigaliojimą, kai tuo tarpu tiek įstatyminis reguliavimas, tiek teismų praktika įtvirtina tik išimtį iš bendrosios taisyklės, t. y., įstatymų leidėjas turi teisę atidėti teisės akto įsigaliojimą tik esant tam tikroms sąlygoms. Teismas šiuo atveju paneigė tiek įstatyminį reguliavimą, tiek ir nuoseklią teismų praktiką. Energetikos ministerija neturėjo teisinio pagrindo atidėti Skundžiamo įsakymo 2.2 p. įsigaliojimo iki 2022 m. liepos 1 d., kai pats Skundžiamas įsakymas įsigaliojo 2022 m. sausio 1 d.

20.3.       Energetikos ministrui kyla pareiga reguliuojant ginčo teisinius santykius tiksliai ir aiškiai apibrėžti žaliavų naudojimo energijai gaminti tvarką, patvirtinti atitinkamą metodiką, apskaičiuoti 2020 metų I kartos biodegalų lygį, priskirti atitinkamas žaliavas į kategorijas ir kt., tačiau tai padaryti atsižvelgiant į visuomenės ir valstybės interesus ilgalaikėje perspektyvoje. Skundžiamo įsakymo poveikis visuomenės ir valstybės interesams, valstybės ūkio ir ekonominei raidai turi būti vertinamas ilgalaikėje perspektyvoje, todėl Skundžiamo įsakymo pakeitimo 2.2 p. bei Metodikos 1 priedo 3 p. ta apimtimi, kuria biodegalai iš PFAD neįtraukti į biodegalų, pagamintų iš maistinių ir pašarinių augalų, suvartojimo Lietuvos Respublikos kelių ir geležinkelių transporto sektoriuose 2020 m. procentinę dalį, prieštarauja konstituciniam atsakingo valdymo principui.

20.4.       Poreikis atidėti teisės akto ar jo nuostatos įsigaliojimo momentą turi būti aiškiai pagrįstas objektyvia teisine būtinybe, sąlygota asmenų teisėtų lūkesčių dėl būtinumo pasiruošti teisinio reguliavimo pokyčiams, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo užtikrinimo. Nagrinėjamoje situacijoje toks poreikis neegzistavo, jis nėra pagrįstas objektyviais duomenimis ir nėra teisiškai motyvuotas. Atsakovas turėjo pagrįsti, kokiu būdu apsaugotos konstitucinės vertybės, koks teisinis poreikis nulėmė būtinybę atidėti tik vieno Metodikos punkto vėlesnį įsigaliojimą, tačiau to nepagrindė nei Skundžiamame įsakyme, nei norminėje administracinėje byloje teiktuose procesiniuose dokumentuose. Teismas neatsižvelgė į šias svarbias aplinkybes ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. 

20.5.       Teismas nuspręsdamas, jog Skundžiamas įsakymas ir Direktyva (ES) 2018/2001 yra lex specialis (lot. specialus teisės aktas), nepagrįstai netaikė Pašarų įstatymo, Pašarų reglamento bei Pašarinių žaliavų katalogo reglamento, kurie aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžia, kad PFAD yra pašarinė žaliava, o iš PFAD pagaminti biodegalai yra laikomi biodegalais, pagamintais iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Lex specialis turėjo būti laikomi specialieji teisės aktai, apibrėžiantys PFAD sąvoką, t. y., Pašarų įstatymas, Pašarų reglamentas bei Pašarinių žaliavų katalogo reglamentas, o ne alternatyviųjų degalų rūšis apibendrinantys bendro pobūdžio teisės aktai. Specialusis teisinis reguliavimas numatė, kad PFAD yra pašarinė žaliava, priešingai nei nusprendė teismas, kad iš PFAD pagaminti biodegalai turi būti kvalifikuojami kaip biodegalai, pagaminti iš maistinių ir pašarinių žaliavų. Jokie teisės aktai, reguliuojantys atsinaujinančių išteklių energijos naudojimą kurui transporto sektoriuje, nenustato ir neįvardija PFAD sąvokos, kvalifikavimo ar reikšmės bei atitinkamai iš PFAD pagamintų biodegalų priskirtinumo, kvalifikavimo ir priskaičiavimo į tam tikrą kategoriją. Todėl šie teisės aktai negali būti laikomi lex specialis aiškinant PFAD ir iš PFAD pagamintų biodegalų kvalifikavimą, paskirtį, rūšį. Todėl teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai pritaikius ir išaiškinus lex specialis dorogat lex generalis (lot. specialioji norma nugali bendrąją) taisyklę.

20.6.       Teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis politiniu tikslingumu, nors teismų praktikoje numatyta, kad teismai vertina tik atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir nevertina politinio konteksto. Teismas neturėjo teisės atsižvelgti ir vertinti politinį kontekstą ar politines aplinkybes, kadangi teismas nėra politinė institucija, teismas iš esmės turėjo įvertinti tik Skundžiamo įsakymo atitiktį aukštesnės galios teisės aktams ir konstituciniams principams. Net jeigu ir būtų pripažinta, kad teismas teisėtai ir pagrįstai vertino politinį tikslingumą, tačiau nebuvo analizuojama ir pasisakoma, kaip pareiškėjo pareiškimo patenkinimas prieštarautų įstatymų leidėjo ir valstybės politinei valiai mažinti transporto sektoriaus poveikį klimato kaitai ir aplinkos oro taršai. Teismo sprendimas ne tik prieštarauja valstybės interesams, tačiau ir sudaro bei ateityje sudarys didelius nuostolius visam valstybės ūkiui.

21.       Atsakovas Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

22.       Energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad:

22.1.       Iš pareiškėjo prašymo turinio matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su įrodymų vertinimu byloje ir su tuo sieja prašymo nagrinėjimo procedūros klausimus. Pareiškėjas siekia, jog būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės ir byla būtų išnagrinėta iš naujo. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad šis ABTĮ pagrindas nenumato galimybės atnaujinti procesą siekiant pakartotinai ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus. Teismas tinkamai ir pagrįstai įvertino pareiškėjo argumentus, kurie kartojasi prašyme atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje.

22.2.       Pareiškėjo argumentai dėl daromos žalos Lietuvos rinkoje veikiantiems ūkininkams, biokuro gamintojams, perdirbėjams, eksportuotojams, gyvulių pašaro gamintojams ir visam Lietuvos ūkiui yra subjektyvaus pobūdžio, neparemti jokiais faktiniais argumentais. Pareiškėjo abejonės dėl materialiosios teisės normų taikymo teisėtumo nėra pagrįstos konkrečiomis teisės aktų nuostatomis, pareiškėjas nepateikė jokių naujų ir svarių įrodymų, patvirtinančių, kad paaiškėjo naujos esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo išnagrinėtos bylos nagrinėjimo metu.

22.3.       Teismas pagrįstai nustatė, kad iš konstitucinės jurisprudencijos galima matyti, kad priešingai, nei nurodo pareiškėjas, grėsmė pažeisti Konstitucijos ginamas vertybes gali kilti nenustačius vacatio legis termino, o ne atidėjus norminio teisės akto įsigaliojimą, kaip tai buvo padaryta Skundžiamo įsakymo 2.2 p. Pareiškėjo nurodytos vacatio legis nustatymo sąlygos atskleistos kaip suponuojančios pareigą atidėti norminio teisės akto įsigaliojimą, bet ne draudimą tai atlikti, ir pareiškėjo išvada, kad teisėkūros subjektas, priimantis norminius administracinius aktus, gali atidėti tam tikrų norminio administracinio akto nuostatų įsigaliojimą tik išimtiniais atvejais yra nepagrįsta. Vacatio legis termino nustatymas padeda užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, todėl teismo tokios taisyklės išaiškinimas yra teisingas, neprieštaraujantis nei galiojančiam teisiniam reglamentavimui, nei teismų praktikai.

22.4.       Teismas pagrįstai nusprendė, jog pašarų teisinis reguliavimas negali būti laikomas lex specialis sprendžiant dėl PFAD ir iš PFAD pagamintų biodegalų kvalifikavimo. Be to, teismo sprendime, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nėra politinio konteksto.

23.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys A. G. atsiliepime į pareiškėjo prašymą prašo jį atmesti.

24.       Pareiškėjas atsiliepime į pareiškėjo prašymą nurodo, kad:

24.1.         Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. P. prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktu. Prašyme nurodyti argumentai nepagrindžia teisinio pagrindo atnaujinti procesą nurodytu pagrindu, kadangi pareiškėjas G. P. iš esmės pateikė savo subjektyvų vertinimą / nuomonę dėl nepagrįstai pritaikyto jam palankesnio teisinio reguliavimo ir materialiosios teisės normų, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais įrodymais ir nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Pareiškėjas, be kita ko, nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog teismas padarė materialiosios teisės normų pažeidimus jas pritaikydamas.

24.2.       Pareiškėjo prašyme pateiktas subjektyvus teisinio reguliavimo aiškinimas buvo tinkamai įvertintas ir išanalizuotas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo. Prašyme dėstomi nepagrįsti bei nemotyvuoti teiginiai apie tariamai teismo sprendimu daromą žalą Lietuvos rinkoje veikiantiems ūkininkams, biokuro gamintojams, perdirbėjams, eksportuotojams, gyvulių pašaro gamintojams ir visam Lietuvos ūkiui.

24.3.       Nepagrįsti pareiškėjo prašymo teiginiai, kad Metodikos 14 punkto įsigaliojimo atidėjimas nebuvo pagrįstas. Teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino pareiškėjo ginčijamą reguliavimą bei pagrįstai pripažino, kad pagal nacionalinį teisinį reguliavimą, atsakovas turėjo teisę ir pagrįstai atidėjo paminėto punkto įsigaliojimą.

24.4.       Pareiškėjas nepagrįstai prašymą grindžia pašarų reguliavimą nustatančiomis teisės normomis, kadangi PFAD, kaip ir kitų pažangiųjų biodegalų žaliavų nurodymas Pašarų reglamente nereiškia, kad nurodyta žaliava visais atvejais yra laikoma pašaru. Metodikos 1 priedas patvirtina, kad iki Metodikos priėmimo PFAD Lietuvoje buvo laikomas ir Europos Komisijai deklaruotas kaip liekana. Užsienio šalyse PFAD taip pat laikomas liekana, tačiau ne pašaru. Aplinkybė, kad PFAD naudojamas ne tik biodegalų gamyboje, bet ir kitur, neturi reikšmės jo liekanos statusui pagal RED II, nes kitos medžiagos, kurios pripažįstamos liekanomis, taip pat gali būti naudojamos įvairiomis paskirtimis. Prašyme nurodyti argumentai dėl PFAD pripažinimo pašaru yra nepagrįsti.

 

Teisėjų kolegija

 

konstatuoja:

 

IV.

 

25.       Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys G. P. siekia atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. vasario 9 d. sprendimu užbaigtoje norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022 ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu.

26.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad proceso atnaujinimo institutas yra išimtinė procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, kai siekiama pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y., draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis, todėl bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas tik griežtai laikantis ABTĮ IV dalies I skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo pagrindų bei tvarkos (ABTĮ 156 str. 1 d.). Proceso atnaujinimas negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-55-552/2018).

27.       Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), pasisakydamas dėl proceso atnaujinimo, taip pat yra pažymėjęs, kad bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., pvz., EŽTT 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 48553/99), 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 38368/04), 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 8564/02)).

28.       Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2023 m. vasario 9 d. sprendimą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022, byla buvo užbaigta, paminėtas procesinis sprendimas įgijo res judicata galią, t. y., šalių ginčas buvo išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Procesas šioje užbaigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos ir proceso atnaujinimo pagrindų, įtvirtintų ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje.

29.       Pareiškėjas atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje prašo vadovaujantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu. Teisėjų kolegija pažymi, kad numatytu pagrindu procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punktas). Siekiant atnaujinti procesą nurodytu pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y., kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502 -119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010).

30.       Vertinant, ar yra pagrindas atnaujinti apeliacine tvarka išnagrinėtą administracinę bylą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą aptariamu pagindu, turi pateikti teismui jį pagrindžiančius įrodymus, t. y., įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialiosios teisės normų pažeidimo jas taikant, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujintas nustačius šių sąlygų visumą: 1) turi būti nustatytas materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant; 2) nustatytas pažeidimas turi būti akivaizdus; 3) toks pažeidimas turi būti esminis, t. y., galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje                               Nr. P-13-143/2016).

31.       Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas norminių administracinių aktų teisėtumui ištirti nustato specialią procesinę tvarką. ABTĮ nustatyta tvarka tirdamas norminio teisės akto teisėtumą, administracinis teismas nesprendžia dėl konkretaus asmens teisių gynimo, o tik siekia išsiaiškinti, ar norminiu administraciniu aktu nustatytas reguliavimas neprieštarauja įstatymui arba Vyriausybės norminiam aktui, todėl tokio pobūdžio bylose administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-121/2014).

32.       Iš pareiškėjo teismui pateikto prašymo atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje matyti, kad pareiškėjas iš esmės nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo paminėtoje norminėje administracinėje byloje atliktu įrodymų vertinimu bei taikytu teisiniu reguliavimu, kurie nagrinėjamu atveju nėra palankūs pareiškėjui. Pareiškėjas prašyme išdėstė savo subjektyvų vertinimą dėl byloje susiklosčiusios situacijos ir taikyto teisinio reguliavimo, nepagrįsdamas šio prašymo objektyviais įrodymais ir neįrodęs klaidingų materialiosios teisės normų taikymo faktų, kaip to reikalaujama pagal ankščiau aptartą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, t. y., pareiškėjas savo prašymu iš esmės siekia, kad norminė administracinė byla, kurioje priimtas galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas, būtų pakartotinai išnagrinėta teisme, tačiau ABTĮ 156 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktines bylos aplinkybes ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo paskirtis yra ABTĮ 152 straipsnio 2 dalyje išvardytų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-16-520/2020, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-54-552/2018 ir kt.).

33.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą, atsiliepimus į pareiškėjo prašymą ir kitą bylos medžiagą, neturi pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjant norminę administracinę bylą buvo padaryti esminiai materialiosios teisės normų pažeidimai jas taikant, galėję turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui. Pareiškėjo prašyme pateiktas alternatyvus tirtų norminėje administracinėje byloje materialiosios teisės normų aiškinimas negali būti pakankamu pagrindu atnaujinti procesą.

34.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu yra nepagrįstas, todėl atmetamas, atsisakant atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Atmesti pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario G. P. prašymą atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022.

Atsisakyti atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje Nr. I-8-520/2022 pagal pareiškėjų Lietuvos Respublikos Seimo narių A. G. ir G. P. pareiškimus dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2021 m. gruodžio 15 d. įsakymo Nr. 1-356 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. birželio 28 d. įsakymo Nr. 1-170 „Dėl atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ pakeitimo“ 2.2 papunkčio ir šiuo įsakymu patvirtintos Atsinaujinančių energijos išteklių dalies, palyginti su bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, apskaičiavimo metodikos 1 priedo 2.1.1, 2.1.3 papunkčio ir 3 punkto teisėtumo.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                                Laimutis Alechnavičius

 

                                        Artūras Drigotas

 

                                        Milda Vainienė