LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 15 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
sekretoriaujant Galinai Lavrinovič,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Andriui Pranckevičiui, atsakovo atstovams advokatams Jonui Masiokui, Andriui Kaluinai, atsakovo atstovui A. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios Latvijos Respublikos bendrovės „Salmers Latvija" SIA (Lietuvos apeliacinio teismo 2003 m. vasario 25 d. nutartimi ieškovo teisių perėmėjas J. B.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-704/2001 pagal ieškovo Latvijos Respublikos bendrovės „Salmers Latvija" SIA ieškinį atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Jacobs Suchard Lietuva“ (šiuo metu - „Kraft Foods Lietuva") dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
2000 m. vasario 8 d. tarp AB “Kraft Jacobs Suchard Lietuva” ir SIA “Salmers Latvija” buvo sudaryta distribucijos sutartis, pagal kurią ieškovui buvo suteikta teisė pardavinėti atsakovo produktus Latvijos Respublikos teritorijoje iki 2000 m. birželio 1 d.
Atsakovas 2000 m. kovo 27 d. faksu informavo, kad nuo 2000 m. balandžio 1 d. nutraukia sutartį dėl šių priežasčių: pirma, atsakovo motininė kompanija išleido „Finansų, prekybos įstatymų bei įstatymų prieš pinigų plovimą laikymosi nuostatus", todėl trečiųjų šalių mokėjimai yra nepriimtini, o kompanijos Overseas Credit Finance Ltd. mokėjimai ieškovo vardu pažeidžia minėtus nuostatus, antra, mokėjimai ieškovo vardu pažeidė distribucijos sutarties 6.4 str. 2 d., t.y. mokėjimai vėluodavo, trečia, ieškovo bendrovės augimas neįrodo jos mokumo bei finansinio stabilumo ateityje.
Ieškovas SIA “Salmers Latvija” kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva" 184 759,50 JAV dolerių ir 16 635,34 Latvijos latų nuostolių atlyginimo, bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, sutarties nutraukimo priežastys neatitinka pačios sutarties reikalavimų nutraukiant sutartį ir faktinių aplinkybių: pirma, sutartyje nenurodyta, kad atsakovo vidinių taisyklių pasikeitimas yra pagrindas keisti ar nutraukti sutartį, sutarties 19.2 punkte numatyta, kad jokie sutarties pakeitimai neturi teisinės galios, jei nėra tinkamai raštu patvirtinti abiejų šalių; antra, ieškovo mokėjimai nepažeidė distribucijos sutarties 6.4. punkto 2 dalies, nes visi mokėjimai už prekes buvo atliekami avansu; trečia, sutarties 17.1 punktas numato, kad jei pardavėjas (atsakovas) nustato, kad pasikeitus distributoriaus (ieškovo) savininkams ar asmenims, turintiems teisę kontroliuoti distributorių (ieškovą), atitinkamai iškyla grėsmė, kad tai gali paveikti distributoriaus (ieškovo) sėkmingą verslą, pardavėjas (atsakovas) turi teisę nutraukti sutartį įspėdamas ieškovą prieš 30 dienų. Ieškovo teigimu, dėl neteisėto distribucijos sutarties nutraukimo jis negavo 146 982 JAV dolerių pajamų, patyrė 37 777,50 JAV dolerių nuostolių palūkanoms už paskolą sumokėti, 7 220,14 Latvijos latų nuostolių kompensacijoms atleidžiamiems darbuotojams išmokėti, 4 482,66 Latvijos latų nuostolių nuomos mokesčiui sumokėti, 4 932,54 Latvijos latų nuostolių įsigijus turtą ir apmokius darbuotojus, todėl prašo atlyginti padarytus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo atsakovui 14 655,60 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Teismas nurodė, kad distribucijos sutarties 15.1 punkto pagrindu sutartis nutraukta teisėtai, nes pagal 6.4 punktą nesant banko garantijos ieškovas turėjo pilnai už prekes atsiskaityti išankstiniu apmokėjimu. Ieškovas to nevykdė, todėl atsakovas teisėtai nutraukė sutartį prieš 5 dienas įspėjęs ieškovą. Teismas nustatė, kad 17 078,69 JAV dolerių atsakovo įsiskolinimas ieškovui buvo skola už kitas paslaugas, o ne už prekes, todėl nelaikytina, kad ieškovas tinkamai iš anksto atsiskaitydavo už prekes. Aplinkybę, kad perspėjime nutraukti sutartį atsakovas nurodė ir daugiau priežasčių, teismas vertino kaip nesvarbią, nes atsakovas nurodė esminę priežastį ir aiškiai išreiškė savo valią. Aplinkybę, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi kitokia atsiskaitymų praktika nei sutartyje, teismo manymu, nepaneigė atsakovo teisės nutraukti sutartį. Dėl šių aplinkybių teismas laikė, kad atsakovas sutartį nutraukė pagrįstai, todėl neprivalo atlyginti ieškovo nuostolių.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
Ieškovas bankrutuojanti SIA „Salmers Latvija" apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti ieškinį bei priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos argumentus:
- Ieškovo mokėjimai nepažeidė sutarties sąlygų, visi mokėjimai atlikti laiku, todėl nepažeista sutarties 6.4 punkto 2 dalis ir nebuvo pagrindo nutraukti sutartį.
- Nutraukiant sutartį atsakovas buvo skolingas ieškovui 17 078,69 JAV dolerių, todėl ne ieškovas, o atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas. Be to, iš sutarties sąlygų negalima tiksliai suprasti išankstinio mokėjimo sąlygų, todėl turėjo būti taikomos įstatymų nuostatos. Sutarties sąlygas pasiūlė atsakovas, todėl jos aiškintinos jo nenaudai. Jokių pretenzijų dėl mokėjimų atsakovas nepateikė, termino trūkumams pašalinti nedavė iki pat sutarties nutraukimo. Distribucijos sutartyje šalys nesusitarė dėl prekių kainų ir apmokėjimo nesant banko garantijos, o paliko šiuos klausimus spręsti atliekant konkrečius veiksmus prekių priėmimo - perdavimo procese. Pagal Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 3 dalį atsakovas, norėdamas gauti išankstinį apmokėjimą, turėjo išrašyti apmokėjimo sąskaitas, kuriose būtų nurodytos prekės, kainos ir apmokėjimo terminai, tačiau šito nepadarė. Todėl negalima teigti, kad ieškovas pažeidė apmokėjimo tvarką, nes reikalavimas apmokėti atsiranda tik pateikus prekes ir sąskaitą ieškovui. Ieškovas atsakovui apmokėdavo kitą dieną po sąskaitos gavimo, todėl negalima teigti, kad atsakovas patirdavo nuostolius dėl ieškovo vėlavimo apmokėti. Dėl šių argumentų teismo išvada, kad ieškovas netinkamai atsiskaitydavo su atsakovu ir šis turėjo pagrindą nutraukti sutartį, nepagrįsta.
- Teismas netyrė ir nevertino įrodymų susijusių su ieškovo patirtais nuostoliais ir pažeidė CPK 65 straipsnio reikalavimus. Ieškovo nuostoliai pagrįsti auditorių biuro išvadomis ir nenuginčyti.
Atsakovas AB „Kraft Foods Lietuva" atsiliepimu į apeliacinį skundą, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos argumentus:
- Distribucijos sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai. Pradžioje ieškovas laikėsi sutarties 6.4 punkto sąlygų, tik po to ėmė jas pažeidinėti, todėl dėl šio punkto aiškinimo negali kilti jokių abejonių.
- Byloje yra pateikti ieškovo banko pavedimų kopijos bei atsakovo sąskaitų išrašai, kurie įrodo, kad ieškovo mokėjimai buvo įskaityti į atsakovo banko sąskaitą tomis dienomis, kurios nurodytos teismui pateiktoje suvestinėje, todėl ieškovas teigdamas priešingai, klaidina teismą.
- Apeliantas nepagrįstai remiasi 1992 m. Buhalterinės apskaitos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, nes minėta nuostata reikalauja specialiais apskaitos dokumentais įforminti atliktas ūkines operacijas, o ne komercinius mokėjimus. Be to, pagal to paties įstatymo 10 straipsnio 1 dalį PVM sąskaitos faktūros turėjo būti surašytos perduodant prekes ar iškart po perdavimo. Pagal bylos medžiagą prekės apeliantui buvo pateikiamos kartu su suvestinėje nurodytomis sąskaitomis, sąskaitų išrašymo dieną. Apeliantas pripažįsta sąskaitų gavimą prekių atkrovimo metu, todėl darytina išvada, kad atsakovas tinkamai vykdė nurodyto įstatymo nuostatas, mokėjimo suvestinės patvirtina, kad ieškovas vykdė avansinius mokėjimus ir nesant išrašytų sąskaitų. Remiantis tuo, kad ieškovo buhalterinei apskaitai taikomi ne Lietuvos Respublikos įstatymai, atsakovas negalėjo žinoti, kad ieškovui reikalinga dar papildoma sąskaita išankstiniam apmokėjimui.
- Minima atsakovo 17 078,69 JAV dolerių skola ieškovui yra susidariusi dėl EURO padėklų grąžinimo pagal sutartį, taip pat papildomai šalims susitarus, atsakovas kompensavo ieškovo turėtas reklamines medžiagos importo išlaidas ir kt. Tai patvirtinantys dokumentai teismui yra pateikti. Įskaityti šių lėšų nebuvo pagrindo. Taigi dėl apmokėjimo tvarkos pažeidimo pardavėjas teisėtai nutraukė sutartį.
- Byloje nėra įrodymų, tinkamai pagrindžiančių ieškovo nuostolių dydį. Nėra nurodyta, kaip apskaičiuotas „galimo pelno" dydis - 13 procentų nuo atsakovo prekių apyvartos, apskaičiavimai buvo daromi laikantis prielaidos, kad apyvartos dydis būtų nesikeitęs (nemažėjęs) per likusius sutarties galiojimo mėnesius. Tačiau pardavėjas turėjo teisę vienašališkai nutraukti bet kurio produkto pardavimą, keisti parduodamos produkcijos kainas. Taigi apyvartos dydis, jos pelningumas galėjo keistis.
- Ieškovo pateikta audito išvada neatitinka tikrovės, nes nutraukta sutartis buvo sudaryta tik 2000 m. vasario 8 d., o audito įmonė nuostolius apskaičiavo nuo 1999 m. lapkričio 5 d.
- Nepagrįstas reikalavimas priteisti negautą pelną už du mėnesius iki sutarties galiojimo pasibaigimo, nes sutartis galėjo būti nutraukta vienašališkai, įspėjus kitą šalį per 30 dienų.
- Nepagrįstas reikalavimas nuostolius skaičiuoti nuo bankui sumokėtų palūkanų, nes paskolą ieškovas turėjo naudoti mokėjimui už faktiškai gautas prekes. Todėl sutarties nutraukimas negalėjo būti nuostolingas ieškovui.
- Nepagrįstas ieškovo reikalavimas dėl išmokų atleistiems darbuotojams priteisimo, nes nėra įrodyta, kad šie darbuotojai buvo priimti specialiai darbui su atsakovo produkcija, kad nebuvo galimybės darbuotojus atleisti iš darbo be papildomų išlaidų, kad nurodytos išlaidos nebūtų atsiradusios atleidžiant darbuotojus po sutartyje nurodyto jos galiojimo termino pasibaigimo arba atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį.
- Nepagrįstas reikalavimas kompensuoti nuomos mokestį pagal nuomos sutartis, nes jos buvo sudarytos iki distribucijos sutarties sudarymo.
- Nepagrįsti reikalavimai atlyginti nuostolius turto įsigijimui ir darbuotojų apmokymams, nes dauguma pateiktų dokumentų yra ankstesnės datos nei sudaryta distribucijos sutartis, neįrodytas ieškovo įsigytų prekių, apmokėjimų už darbuotojų vadybos kursus ryšys su sutartimi.
Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme prašymą įstoti į bylą vietoje likviduoto ieškovo SIA „Salmers Latvija" pateikė J. B.. Prašymą motyvavo tuo, kad tokią teisę jis įgijo pagal 2001 m. balandžio 5 d. Reikalavimo perleidimo (cesijos) sutartį (toliau – Cesijos sutartis), sudarytą tarp SIA „Salmers Latvija" ir J. B. dėl reikalavimo į atsakovą pagal distribucijos sutartį Nr. SA00/01-D/LV perleidimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. vasario 25 d. protokoline nutartimi pradinį ieškovą SIA „Salmers Latvija" pakeitė jo teisių perėmėju - J. B.. Atsakovas teismui pateikė 2000 m. lapkričio 21 d. perdavimo sutartį (toliau – Perdavimo sutartis (5 t. 111 – 113 b. l.), pasirašytą Merita Bank Plc. (šiuo metu - Nordea Bank Finland Plc.) ir SIA „Salmers Latvija", kuria SIA „Salmers Latvija" visas pretenzijas skolininkams perdavė šiam bankui. Apeliacinės instancijos teismas siūlė Merita Bank Plc. (šiuo metu Nordea Bank Finland Plc.) įstoti į bylą, tačiau bankas atsisakė.
Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal bankrutavusios bendrovės SIA “Salmers Latvija” apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 5 d. nutartimi Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą, tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. sausio 30 d. nutartimi minėtą Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutartį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti Lietuvos apeliaciniam teismui.
IV. Apeliacinio teismo argumentai
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos ypatumą sudaro tai, kad jos nagrinėjimo metu ieškovas – Latvijos įmonė ,,Salmers Latvija“ Rygos apygardos teismo 2001 m. birželio 21 d. sprendimu buvo paskelbta nemokia, o 2002 m. lapkričio 26 d. išregistruota iš Latvijos įmonių registro. Sutinkamai su CPK 48 straipsnio 1 dalimi tais atvejais, kai viena iš ginčijamo santykio šalių pasitraukia iš bylos (fizinio asmens mirtis, juridinio asmens pabaiga, ar patvarkymas, reikalavimo perleidimas, skolos perkėlimas ir kitais įstatymų numatytais atvejais), teismas, jei yra pagrindas, tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju. Vadovaujantis CPK 163 straipsnio 1 punktu teismas privalo sustabdyti bylą, kai pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas.
Tačiau bylos duomenys rodo, kad nagrinėjamu atveju ieškovo materialiųjų teisių į atsakovą perėmimas įvyko dar iki bendrovei buvo pradėta nemokumo procedūra ir ji buvo likviduota. Tokią išvadą patvirtina byloje esanti bendrovės ,,Salmers Latvija“ 2000 m. lapkričio 21 d. su Merita Bank Plc (šiuo metu - Nordea Bank Finland Plc) sudaryta Perdavimo sutartis, kuria bendrovė neatlygintinai perdavė bankui visas pretenzijas savo skolininkams, neatsižvelgiant į jų pagrindą, nuostatas ir sąlygas, o taip pat bendrovės 2001 m. balandžio 5 d. su J. B. sudaryta Cesijos sutartis (būtent šios sutarties pagrindu Lietuvos apeliacinis teismas 2003 m. vasario 25 d. nutartimi pradinį ieškovą SIA ,,Salmers Latvija“ pakeitė jo teisių perėmėju – J. B., tuo tarpu bankas dalyvauti byloje atsisakė (6 t., 42a b. l.).
Bylos nagrinėjimo metu atsakovas ne kartą kėlė klausimą dėl ieškovo J. B. reikalavimo teisės į nuostolių atlyginimą. Tačiau atsakovo abejonės dėl aukščiau paminėtos Cesijos sutarties teisėtumo tėra tik įtikinamais įrodymais neparemtos prielaidos. Tuo tarpu į bylą pateikta Cesijos sutartis (4 t., 245 – 249 b. l.) ir jos 2.2.3 punkto įvykdymą patvirtinantys dokumentai tokias prielaidas visiškai paneigia (ieškovo darbų priėmimo aktai, verslo konsultavimo paslaugų sutartis, sutartis dėl abipusių reikalavimų įskaitymo (4 t., 230 – 234 b. l., 5 t., 87-97 b. l.).
Svarbu yra ir tai, kad nei bendrovė ,,Salmers Latvija“ SIA, nei ją pripažinus nemokia - bendrovės administratorius minėtos Cesijos sutarties įstatymų nustatyta tvarka neginčijo, nors buvusi bendrovės direktorė L. K. parodė, kad su J. B. sudarytos sutarties originalą administratorius paėmė. Taigi pradinis ieškovas nerado pagrindo prašyti cesijos sutartį pripažinti negaliojančia. Be to, byloje nėra duomenų, kad Cesijos sutartis būtų buvusi pripažinta negaliojančia kokių nors trečiųjų asmenų iniciatyva. Todėl teigti, kad J. B. neturi reikalavimo teisės į atsakovą, nėra pagrindo. Kita vertus, ši teisė nėra absoliuti, nes, kaip jau buvo minėta, dar iki jos sudarymo pradinis ieškovas Perleidimo sutartimi perleido bankui reikalavimo teises bendrovės skolininkams, bet ne negrįžtamai, o tik tokia apimtimi, kokia reikalinga padengti skolą bankui. Iš byloje esančių bendrovės ,,Salmers Latvija“ SIA bankroto bylos dokumentų nuorašų matyti, kad bendrovės likvidavimo metu pastaroji liko skolinga bankui 4626,91 LVL (6 t., 171-178 b. l.) ir, nors bankas atsisakė dalyvauti byloje, tačiau kartu patvirtino, kad neatsisako pačios reikalavimo teisės (5 t., 115 – 116 b. l., 6 t., 22, 42a b. l.). Taigi ieškovo reikalavimas negali apimti 4626,91 LVL dydžio banko reikalavimo pradiniam ieškovui sumos. Tiesa, ieškovas teigia, kad Perdavimo sutartimi bankui reikalavimo teisė į atsakovą apskritai nebuvo perduota, nes perduotos buvo tik tos pretenzijos, kurios sutartą dieną buvo įtrauktos į bendrovės balansą. Tačiau tokią ieškovo poziciją paneigia tiek Perdavimo sutartyje esantis išaiškinimas, kad perduodamos tiek esamos, tiek būsimos bendrovės pretenzijos, tiek ir Perdavimo sutarties šalių elgesys – 2001 m. gegužės 24 d. bendru raštu bendrovė ir bankas pranešė atsakovui, kad bendrovės reikalavimo teisės į jį perduotos bankui (CK 6 str., 193 str. 1 d., 5 d.; 5 t., 116 – 117 b. l.). Abejones dėl Cesijos sutarties realumo atsakovas taip pat grindžia tuo, kad ją sudarius bendrovė neatsisakė ieškinio atsakovui bei apie cesijos sutartį nepranešė teismui. Tačiau tas pats pasakytina ir apie bendrovės elgesį sudarius Perdavimo sutartį su banku. Be to, pats atsakovas, nors apie Perdavimo sutartį bankas jam pranešė dar 2011 m. gegužės 24 d. raštu, šia aplinkybe nuo ieškovo pradėjo gintis tik apeliacinės instancijos teisme (5 t., 115 – 116 b. l.).
Reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo kildinamas iš 2000 m. vasario 8 d. distribucijos sutarties Nr. SA00/01-D/LV )toliau – Distribucijos sutartis) nutraukimo, ką, ieškovo nuomone, atsakovas padarė neteisėtai. Iš byloje esančių duomenų (1 t., 22, 24, 28 – 31) aišku, kad atsakovas vienašališkai nutraukė Distribucijos sutartį, įspėjęs ieškovą ne prieš 30 dienų, kaip buvo numatyta Distribucijos sutarties 5.2 punkte (1 t., 1 b. l.), o prieš 5 dienas (Distribucijos sutarties 8.3, 15.1 p.). Taigi Distribucijos sutartis numatė galimybę nutraukti sutartį pranešus kitai šaliai raštu prieš 5 dienas (pažeidus distribucijos sutarties nuostatas) arba prieš 30 dienų (bet kokiu atveju). Nagrinėjamu atveju Distribucijos sutartis buvo nutraukta pranešus ieškovui prieš 5 dienas, o tokį savo sprendimą atsakovas motyvavo savo vidaus teisės aktų pasikeitimu, abejonėmis dėl pirminio ieškovo finansinio augimo ateityje ir mokėjimų už pateikiamas prekes vėlavimu (1 t., 29 b. l.). Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad nei vidaus teisės aktų pasikeitimas, nei abejonės dėl „Salmers Latvija“ SIA finansinio augimo ateityje (ypač įvertinant tai, kad Distribucijos sutartis apskritai buvo sudaryta tik mažiau nei keturių mėnesių terminui) negalėjo būti Distribucijos sutarties nutraukimo pagrindu, kadangi šios sutarties galiojimas tiesiogiai su tokiomis aplinkybėmis nebuvo siejamas, o minėtos aplinkybės, teisėjų kolegijos nuomone, galėjo būti pagrindu atsakovui tik svarstyti dėl Distribucijos sutarties nutraukimo šio sutarties 5.2 punkte numatyta tvarka (raštiškai pranešus kitai šaliai prieš 30 dienų). Iš kitos pusės, nors mokėjimo terminų pažeidimo atveju atsakovas galėjo įgyti teisę nutraukti Distribucijos sutartį raštu pranešęs prieš 5 dienas (Distribucijos sutarties 8.3, 15.1 p.), tačiau pažymėtina, kad šios nuostatos galėjo būti taikomos iš esmės tuo atveju, kai apmokama sutartyje numatytu terminu po prekių pristatymo (Distribucijos sutarties 6.3 p.), kas konkrečiu atveju netaikytina, o esant ieškovo prievolei atlikti išankstinį apmokėjimą (Distribucijos sutarties 6.4 p.), atsakovas galėjo atsisakyti teikti prekes, tačiau ne jas teikti ir vėliau tuo motyvuoti sutarties pažeidimą (CK 6.193 str.). Tokį aiškinimą iš esmės patvirtina ir paties atsakovo pozicija, kad „mes pažeisdami sutartį tiekėme prekes, bet tai buvo mūsų teisė“„nors ieškovas sutarties nesilaikė, bet prekės buvo duodamos, nors pinigai ir negauti“ (6 t., 28, 33 b. l.). Taigi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nagrinėjamu atveju pats atsakovas ignoravo Distribucijos sutarties 6.4 punkte numatytų nuostatų laikymąsi ir todėl negali šia aplinkybe remtis savo vienašalio pareiškimo dėl sutarties nutraukimo sutrumpintu įspėjimo terminu teisėtumui pagrįsti (CK 6.38 str.). Tuo labiau, kad jokių duomenų apie tai, kad ieškovas nepagrįstai ilgai būtų delsęs apmokėti atsakovo pateiktas sąskaitas, byloje nėra (1 t., 172 – 198 b. l., 2 t., 2 – 4 b. l., 56 – 57 b. l., 3 t., 109 b. l., 4 t., 121 – 122 b. l.), ką taip pat patvirtina byloje nustatytas faktas, kad jokio „Salmers Latvija“ SIA įsiskolinimo atsakovui sutarties nutraukimo dieną nebuvo.
Tokiu būdu, teisėjų kolegijos nuomone, Distribucijos sutartis su pradiniu ieškovu „Salmers Latvija“ SIA buvo nutraukta pažeidžiant joje nustatytą sutarties nutraukimo tvarką ir ieškovo teisių perėmėjas turi teisę į nuostolių, sumažintų 4626,91 LVL dydžio Nordea Bank Finland Plc nepatenkinto reikalavimo pradiniam ieškovui dydžiu, atlyginimą. Be to, kaip jau minėta, neteisėtas Distribucijos sutarties nutraukimas pasireiškė tuo, kad apie tokį nutraukimą buvo pranešta ne prieš 30, o prieš 5 dienas, nes neteisėtas sutarties nutraukimas pranešus prieš 5 dienas, nepaneigia Distribucijos sutarties 5.2 punkte numatytos vienašališko sutarties nutraukimo galimybės. Taigi ieškovo nuostoliai jo teisių perėmėjui priteistini už 25 (30 – 5) dienas, atėmus jau minėtą 4626,91 LVL sumą.
Siekiant nustatyti nuostolių, dėl kurių kilo ginčas, dydį, byloje buvo atlikta ekonominė ekspertizė, kurios metu nustatyta, jog „Salmers Latvija“ SIA nuostoliai (negautas pelnas ir nuostoliai dėl nuomos sutarties su SIA „Nelss“ nutraukimo) per 30 dienų nebūtų viršiję 34 762,71 latų (5 t., 167 b. l.). Atitinkamai nuostoliai (negautas pelnas) už 25 dienas sudarytų 28 968,93 (34 762,71 – 34 762,71 / 6) latų. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad nustatant minėto negauto pelno dydį neįvertintos potencialiai blogų paskolų sąnaudos, nors tokios galėjo būti reikšmingos negauto pelno skaičiavimui („Salmers Latvija“ SIA patirtų nuostolių nepriklausomo įvertinimo 5 lapas (5 t, 167 b. l.). Tuo tarpu teisme apklaustas ekspertas patvirtino, kad tokios skolos sudaro maždaug 2 proc. nuo apyvartos (priklausomai nuo skolų administravimo), o tai, jog minėtų skolų buvo, patvirtino ir pats pradinis ieškovas „Salmers Latvija“ SIA (3 t., 26 b. l.). Tokiu būdu teisėjų kolegija sprendžia, kad blogos skolos, kurios mažina įmonės pelną, per vieną sutarties vykdymo mėnesį (nuo 2000 m. vasario 8 d. iki 2000 m. balandžio 1 d.) sudarė apie 9580 (479 000 x 0,02) latų arba 7983,33 (9580 – 9580 / 6) latų per 25 kalendorines dienas. Taigi laikytina, kad „Salmers Latvija“ SIA nuostoliai dėl neteisėto Distribucijos sutarties nutraukimo sudarė 20 985,60 (28968,93 – 7983,33) latų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pelnas paprastai yra apmokestinamas, o ekspertai mokesčių tarifą įvertino O proc. („Salmers Latvija“ SIA patirtų nuostolių nepriklausomo įvertinimo 5 lapas (5 t, 167 b. l.), tačiau jokių duomenų, kiek pelnas turėtų būti apmokestinamas, nėra, o išvadą, jog pelno mokestis nebūtų mokamas, iš dalies patvirtina ir byloje esantys duomenys dėl nuostolingos „Salmers Latvija“ veiklos (5 t., 27 b. l.). Kita vertus, kaip jau minėta, ieškovo „Salmers Latvija“ SIA teisių perėmėjo J. B. naudai priteistina nuostolių suma mažintina 4626,91 LVL dydžio Nordea Bank Finland Plc nepatenkinto reikalavimo pradiniam ieškovui dydžiu, todėl ieškovo teisių perėmėjo J. B. naudai iš atsakovo priteistina 16 358,69 (20 985,60 – 4626,91) latų.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (baigiamųjų kalbų) metu ieškovo teisių perėmėjo atstovas prašė priteisti procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo, nurodydamas, kad šis klausimas buvo iškeltas kasacinės instancijos teisme. Tačiau, kaip teismo posėdyje pripažino pats ieškovo teisių perėmėjo atstovas, procesinių palūkanų klausimas pirmosios instancijos teisme (tuomet ieškovas dar buvo „Salmers Latvija“ SIA) nebuvo keliamas, o apeliacinės instancijos teisme kelti naujus reikalavimus draudžiama (CPK 312 str.).
Kita vertus, nuostoliai atsirado 2000 m. balandžio 1 d. neteisėtai nutraukus sutartį, byla dėl jos sudėtingumo nagrinėjama labai ilgą laiką, todėl, atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į paties ieškovo teisių perėmėjo atstovo prašymą, nuostoliai priteistini litais pagal lito ir lato santykį ieškinio pateikimo metu, t. y. 109 459,27 (16 358,69 x 6,6912).
Atsižvelgiant į tai, kad paties ieškovo apskaičiuota ieškinio suma buvo 843 897,77 Lt (T. 1, 3 b. l., 3 t., 17 b. l.), o tenkinamo ieškinio reikalavimo dalis yra 109 459,27 Lt, laikytina, kad patenkinta 13 proc. ieškovo reikalavimų ir atitinkamai atmesta – 87 proc., todėl pagal tai paskirstytinos išlaidos apeliacinės instancijos teisme ir perskirstytinos anksčiau šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str.).
Iš byloje esančių duomenų aišku, kad ieškovas pagal įstatymą buvo atleistas nuo žyminio mokesčio (21 088 Lt) mokėjimo už nagrinėjamą apeliacinį skundą (4 t. 88 b. l.), todėl iš atsakovo AB „Kraft Foods Lietuva“ priteistina 2741 (21 088 x 0,13) Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą valstybei (CPK 96 str. 1 d.). Be to, ieškovas buvo atleistas nuo 4300,53 Lt žyminio mokesčio už kasacinį skundą (6 t., 84 – 85 b. l.), todėl iš atsakovo priteistina 559 (4300,53 x 0,13) Lt šių išlaidų. Taigi iš viso iš atsakovo valstybei priteistina 3300 (2741 + 559) Lt žyminio mokesčio išlaidų. Be to, ieškovas už kasacinį skundą buvo sumokėjęs 4300,53 Lt (6 t., 87 b. l.), todėl, kasacinės instancijos teismui perdavus bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka (6 t., 123 – 128 b. l.), 559 (4300,53 x 0,13) Lt šio žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas patyrė 1382,47 Lt vertimo išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 1 p.), todėl 180 (1382,47 x 0,13) Lt šių išlaidų dalis priteistina iš atsakovo.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (4 t., 95 – 96, 6 t., 133 b. l.), paskirstytinos sekančiai: 12,35 (95 x 0,13) Lt valstybei priteistina iš atsakovo, o 82,65 (95 x 0,87) Lt – iš ieškovo J. B..
Bylos nagrinėjimo apeliacinės ir kasacinės instancijos (šios išlaidos taip pat nepaskirstytos) teismuose metu atsakovas patyrė 14 993,08 Lt atstovavimo išlaidų (5 t., 178 – 183 b. l., 6 t., 112, 118 b. l.), kurios, atsižvelgiant į patenkinto ieškinio reikalavimo dalį, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumą, mažintinos ir iš ieškovo priteistina 7 000 litų šių išlaidų.
Atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, siekiant, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo ekonomiškiau (CPK 7 str. 1 d.), šalių viena kitai priteistinos bylinėjimosi išlaidos įskaitytinos. Atlikus įskaitymą, iš ieškovo J. B. priteistina 6261 (7000 – 559 – 180) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“.
Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Iš byloje esančių duomenų aišku, kad iki bylos dabartinio nagrinėjimo apeliacine tvarka, ieškovas patyrė 59 958,39 Lt žyminio mokesčio išlaidų (1 t., 81, 82 b. l., 2 t., 147, 148, 162,167 b. l., 3 t., 21 b. l.), todėl 7794,59 (59 958,39 x 0,13) Lt šių išlaidų dalis priteistina iš atsakovo.
Ieškovas yra patyręs 27 400 Lt atstovavimo išlaidų (1 t., 83, 84 b. l., 4 t. 49 - 52 b. l.), tačiau atsižvelgiant į patenkinto ieškinio reikalavimo dalį, Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, bylos sudėtingumą, minėtos priteistinos išlaidos mažintinos iki 5000 Lt. Kita vertus, atsakovas taip pat yra patyręs 14 655,60 Lt atstovavimo išlaidų, kurios, atsižvelgiant į aukščiau paminėtus kriterijus, mažintinos iki 7000 Lt ir šios išlaidos priteistinos iš ieškovo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu buvo paskirta ekonominė ekspertizė (4 t., 199 – 201 b. l.), dėl ko šalys patyrė po 26 000 litų išlaidų (tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2002 m. spalio 29 d. nutarties dalis dėl įpareigojimo šalims įmokėti po 26 000 Lt ekspertizės išlaidoms apmokėti, tiek Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. liepos 5 d. nutarties dalis dėl įmokėtų sumų paskirstymo ekspertams bei permokėtos dalies grąžinimo yra įvykdyta). Atitinkamai iš dalies tenkinus ieškinį, ieškovui J. B. tenkanti šių išlaidų dalis yra 45 240 (52 000 * 0,87) Lt (5 t., 197 b. l). Tokiu būdu atsakovui iš ieškovo priteistina 19 240 (45 240 – 26 000) Lt šių išlaidų dalis (CPK 88 str. 1 d. 1 p.).
Atsižvelgiant į proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principus, siekiant, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas kuo ekonomiškiau (CPK 7 str. 1 d.), šalių viena kitai priteistinos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme įskaitytinos. Atlikus įskaitymą, iš ieškovo J. B. priteistina 13 445,41 (19 240 + 7000 – 5000 - 7794,59) Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Panaikinti Kauno apygardos teismo 2001 m. lapkričio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti ieškovui J. B. (a. k. 040464-11816) iš atsakovo akcinės bendrovės „Kraft Foods Lietuva“ (į. k. 110567217) 109 459,27 Lt (šimtą devynis tūkstančius keturis šimtus penkiasdešimt devynis litus 27 ct) nuostoliams dėl neteisėto Distribucijos sutarties Nr. SA00/01-D/LV nutraukimo atlyginti. Kitą ieškinio dalį atmesti.
Priteisti iš atsakovo akcinės „Kraft Foods Lietuva“ 3300 (tris tūkstančius tris šimtus litų) žyminio mokesčio išlaidoms ir 12,35 Lt išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.
Priteisti iš ieškovo J. B. 82,62 Lt (aštuoniasdešimt du litus 62 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginti valstybei.
Priteisti iš ieškovo J. B. 6261 Lt (šešis tūkstančius du šimtus šešiasdešimt vieną litą) bylinėjimosi išlaidų atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“.
Pakeisti bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymą - priteisti iš ieškovo J. B. 13 445,41 Lt (trylika tūkstančių keturis šimtus keturiasdešimt penkis litus 41 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui akcinei bendrovei „Kraft Foods Lietuva“.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Algirdas Gailiūnas
Konstantinas Gurinas