Baudžiamoji byla Nr. 2K-128-489/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22221-2018-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.6.2;

1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Robertui Skėriui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimo šešiems mėnesiams bausme, įpareigojant neatlygintinai išdirbti keturiasdešimt valandų per keturis mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, išdirbant per mėnesį ne mažiau kaip po dešimt valandų.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas A. M. laikinojo sulaikymo laikas – viena para, vieną kardomojo kalinimo (suėmimo) parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Iš A. M. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 32,22 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios O. M. (Ž.) naudai – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu A. M. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

        Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Klaipėdos apylinkės teisme A. M. buvo kaltinamas tuo, kad jis mušdamas nežymiai sužalojo savo šeimos narį: 2018 m. gegužės 12 d. apie 8.40 val. ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), A. M., ant rankų laikydamas mažametį sūnų M. M., (duomenys neskelbtini), šeiminio konflikto metu buvusiai žmonai O. M. (Ž.) tyčia sugriebęs už kairės rankos riešo staigiu judesiu prisitraukė ją arčiau savęs, po to kartą dešine pėda spyrė jai į kairę šlaunį, taip buvusiai žmonai O. M. (Ž.) padarė poodinę kraujosruvą kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, t. y. nežymiai ją sužalojo.

2.       Klaipėdos apylinkės teismas 2019 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu A. M. dėl pareikštų kaltinimų išteisino nustatęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo A. M. baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir pripažino A. M. kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. M. mušdamas nežymiai sužalojo žmogų, t. y. 2018 m. gegužės 12 d. apie 8.40 val. ties namu, esančiu (duomenys neskelbtini), A. M., ant rankų laikydamas mažametį sūnų M. M., (duomenys neskelbtini), šeiminio konflikto metu buvusiai žmonai O. M. (Ž.) tyčia sugriebęs už kairės rankos riešo staigiu judesiu prisitraukė ją arčiau savęs, po to kartą dešine pėda spyrė jai į kairę šlaunį, taip buvusiai žmonai O. M. (Ž.) padarė poodinę kraujosruvą kairės šlaunies priekiniame paviršiuje, t. y. nežymiai ją sužalojo.

3.1.                      Pirmosios instancijos teismas išteisinamąjį nuosprendį grindė iš esmės tik A. M. teisinančiais įrodymais, todėl padarė išvadas, neatitinkančias byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Ignoravęs kai kurias faktines bylos aplinkybes ir atsietai bei nepagrįstai vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai turėjo esminę įtaką teismo išvadai dėl A. M. kaltės.

3.2.                      Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusioji yra tiesiogiai suinteresuota bylos tarp jos ir išteisintojo baigtimi, nes tokios teismo išvados tarsi pateisintų smurto vartojimą prieš moteris, kurios sprendžia ginčą su buvusiu sutuoktiniu civilinio proceso tvarka dėl bendravimo su vaikais tvarkos. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tačiau šiuo atveju teismas vadovavosi ne nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o gynybos pateiktomis versijomis ir prielaidomis. Apylinkės teismas nepagrįstai kritiškai vertino nukentėjusiosios parodymus ir jos parodymus patvirtinančius objektyvius duomenis (vaikų, pareigūnų parodymus, specialisto išvadą), o prioritetą nepagrįstai suteikė išteisintojo parodymams.

III. Kasacinio skundo argumentai

4.       Kasaciniu skundu nuteistasis A. M. ir jo gynėjas advokatas R. Skėrys prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį arba nutraukti baudžiamąją bylą dėl veikos mažareikšmiškumo ir panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos ir proceso išlaidų atlyginimo nukentėjusiajai. Kasaciniame skunde pateikiami argumentai dėl esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų, dėl neišsamaus įrodymų išnagrinėjimo, taip pat argumentai dėl BK 37 straipsnio taikymo bei prašoma nepriteisti proceso išlaidų ir atmesti nukentėjusiosios civilinį ieškinį, jeigu byla būtų nutraukta dėl veikos mažareikšmiškumo arba būtų paliktas išteisinamasis nuosprendis. Kasatorius skunde nurodo:

4.1.                      Byloje nagrinėjama nusikaltimo požymių turinti veika buvo padaryta besitęsiant ilgalaikiam šalių konfliktui dėl nukentėjusiosios O. M. (Ž.) veiksmų ribojant kasatoriaus bendravimą su šalių mažamečiais vaikais. Apeliacinės instancijos teismas privalėjo itin įdėmiai ir atidžiai įvertinti nukentėjusiosios parodymų patikimumą, taip pat įvertinti nukentėjusiosios elgesio inicijuojant įvairius teisinius procesus motyvus bei tikslus. Šios apeliacinės instancijos teismo neįvertintos aplinkybės nagrinėjamoje byloje turėjo esminę reikšmę sprendžiant klausimą dėl kasatoriui inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

4.2.                      Nukentėjusiosios paveiktų vaikų, kurie net nematė tarp tėvų kilusio konflikto detalių, parodymai nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo turėjo būti vertinti itin kritiškai. Vertindamas nukentėjusiosios ir mažamečių vaikų parodymus, apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė į faktą, kad nukentėjusioji, kreipdamasi į policiją dėl ikiteisminio tyrimo prieš A. M. pradėjimo, jau žinojo apie jai buvusio sutuoktinio pareikštą ieškinį ir iškeltą civilinę bylą.

4.3.                      Nukentėjusioji dirbtinai inscenizavo tariamą A. M. smurtą prieš ją, tokiu būdu norėdama atkeršyti kasatoriui už jo inicijuotą civilinę bylą dėl bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo. Šiuos nukentėjusiosios ketinimus patvirtino nukentėjusiosios procesinis elgesys bei taktika, kurios ji ėmėsi nagrinėjant civilinę bylą, t. y. nuolatiniai teikti prašymai stabdyti civilinę bylą iki galutinio teismo nuosprendžio baudžiamojoje byloje priėmimo, teikti įrodymai apie prokuroro nutarimais apribotą A. M. teisę bendrauti su savo vaikais ir
t. t. Taigi, atsižvelgdamas į šias baudžiamojoje byloje objektyviai nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas privalėjo kruopščiai įvertinti nukentėjusiosios parodymus, nes nukentėjusioji siekė nepagrįstai apkaltinti savo buvusį sutuoktinį, kad jis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir ji gautų didesnę naudą civilinėje byloje.

4.4.                      Kasatorius akcentuoja, kad kaltinime nurodytomis aplinkybėmis jis negalėjo suduoti realaus smūgio nukentėjusiajai, o ir suduodamas smūgį būtų rizikavęs tiek pats parkristi, tiek sužaloti rankose laikomą vaiką. Kvestionuojami policijos pareigūnės parodymai bei medicinos specialisto išvada – kasatoriaus vertinimu, policijos pareigūnės parodymai yra nepatikimi, nes ji įvykio aplinkybes geriau prisiminė praėjus ilgam laiko tarpui po įvykio, o medicinos specialisto išvadoje nėra besąlyginio patvirtinimo, kad byloje aptariama kraujosruva atsirado būtent dėl kasatoriaus veiksmų. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepaneigė gynybos versijos, kad nukentėjusiajai atsiradusi kraujosruva ant šlaunies galėjo būti padaryta ir netyčia. Kaip vertina kasatorius, jis galėjo padaryti nukentėjusiajai nežymų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo, gindamasis, tačiau tokie veiksmai baudžiamosios atsakomybės neužtraukia. Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas kasatorių kaltu, visiškai neanalizavo subjektyviųjų nusikalstamos veikos požymių.

4.5.                      Nustatęs, kad nusikaltimo požymių turinti veika padaryta vykstant šalių konfliktui dėl kasatoriaus bendravimo su vaikais tvarkos, teismas turėtų labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktuojančių asmenų elgesio, be kita ko, inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus. Šios aplinkybės tampa svarbios teismui sprendžiant klausimą dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Net kasacinės instancijos teismui pripažinus, kad apeliacinės instancijos teismas vis dėlto tinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepadarė esminių BPK pažeidimų pripažindamas, jog kasatoriaus veika atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo požymius, nagrinėjamu atveju vis tiek būtų pagrindas A. M. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Tokį prašymą kasatorius grindžia tuo, kad jo ir nukentėjusiosios santykiai buvo konfliktiški, jo veiksmai buvo išprovokuoti nukentėjusiosios, kasatorius turėjo atkišti koją link nukentėjusiosios, nes buvo kilęs pavojus, kad ji gali pakenkti rankose laikomam vaikui.

4.6.                      Kasaciniame skunde nurodo, kad, jį išteisinus ar nutraukus jam bylą dėl veikos mažareikšmiškumo, būtų pagrindas atmesti ir nukentėjusiosios civilinį ieškinį.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5.       Nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato Roberto Skėrio kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

6.       Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai ir nevisapusiškai vertino byloje esančius įrodymus, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pasak kasatorių, nebuvo atsižvelgta į akivaizdų ir tiesioginį nukentėjusiosios suinteresuotumą patraukti A. M. baudžiamojon atsakomybėn, kitų nuteistąjį kaltinančių įrodymų patikimumą bei tai, kad kaltinime aprašytomis aplinkybėmis suduoti tokio smūgio, kurį neva sudavė nuteistasis, yra neįmanoma.

7.       Remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šiame straipsnyje nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas pripažįstamas esminiu BPK pažeidimu tais atvejais, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismų išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinus visų proceso metu surinktų su byla susijusių įrodymų, padaryta klaidų dėl įrodymų turinio, remtasi duomenimis, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytų įrodymams keliamų reikalavimų, neišdėsčius teisinių argumentų dėl įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-251-507/2016, 2K-393-489/2017,
2K-237-689/2018 ir kt.).

8.       Patikrinusi skundžiamą naują apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis) pagal kasacinio skundo argumentus ir šio nuosprendžio turinį, teisėjų kolegija neturi pagrindo pripažinti, kad šis teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Nuteistasis neginčija to, kad fizinis kontaktas tarp jo ir nukentėjusiosios iš tiesų buvo, tačiau nesutinka, kad jis atliko tyčinį smūgį. Konstatuodamas, kad nuteistojo veiksmas (BK 140 straipsnio 1 dalies prasme apibrėžiamas kaip kito žmogaus mušimas, sukėlęs nežymų kito žmogaus sužalojimą, šioje byloje pasireiškęs pėdos spyriu O. M. (Ž.) į jos kairę šlaunį) buvo atliktas tyčia, apeliacinės instancijos teismas analizavo nukentėjusiosios parodymus, juos patvirtinančius policijos pareigūnų A. G. ir T. M. parodymus, ikiteisminio tyrimo teisėjos apklaustų nuteistojo ir nukentėjusiosios mažamečių vaikų parodymus, medicinos specialisto išvadą ir ją surašiusio eksperto D. V. parodymus, duotus apeliacinės instancijos teisme, kitą rašytinę bylos medžiagą: policijos komisariato 2018 m. gegužės 12 d. protokolą-pareiškimą, 2018 m. gegužės 23 d. daiktų apžiūros protokolą, 2018 m. gegužės 24 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolą, į įvykį atvykusių policijos pareigūnų filmuotą medžiagą. Teismas padarė išvadą, kad visi pirmiau išvardyti įrodymai paneigia A. M. versiją dėl įvykio: nukentėjusioji O. M. (Ž.) viso proceso metu buvo nuosekli ir davė vienodus parodymus dėl įvykio aplinkybių, t. y. kad norėjo iš A. M. rankų paimti verkiantį vaiką, o nuteistasis jai prisiartinus spyrė; policijos pareigūnai parodė, kad nukentėjusioji nuo pat pradžių nurodė patyrusi smurtą, buvo susijaudinusi ir verkė; nuteistojo ir nukentėjusiosios mažamečiai vaikai patvirtino, kad tėvas įspyrė motinai; medicinos specialisto išvadoje nurodyta, kad viena iš ant nukentėjusiosios šlaunies rastų kraujosruvų yra šviežia, padaryta buku daiktu ir galimai dėl spyrio koja; apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdyje medicinos ekspertas tai patvirtino. Remdamasis šių įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad fizinis kontaktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios buvo tyčinis, t. y. nuteistasis suprato, kad savo veiksmais gali sutrikdyti nukentėjusiosios sveikatą, tačiau buvo abejingas galintiems atsirasti padariniams, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Taigi, apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas yra išsamus, o padarytos išvados motyvuotos nepažeidžiant BPK nuostatų.

Dėl BK 37 straipsnio taikymo

9.       Kasaciniame skunde pagrįstai prieštaraujama dėl to, kad teismai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybės ir A. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

10.       Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose
Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016,
2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017). Pagal BK 37 straipsnį konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos – objektyviųjų ir subjektyviųjų – požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Subjektyvusis kriterijus parodo kaltininko tyčios kryptingumą, jo tikslus, motyvus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).

11.       Šioje baudžiamojoje byloje A. M. nuteistas už tai, kad tarp sutuoktinių kilus konfliktui dėl bendravimo su vaikais tvarkos, kurio metu nukentėjusioji bandė iš jo rankų paimti jaunesnįjį sūnų, būdamas supykęs, veikdamas netiesiogine tyčia, jis spyrė O. M. (Ž.) į koją, šiuo spyriu padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, kuris pasireiškė poodine kraujosruva ant kairės šlaunies. Įvertinusi visas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad yra pagrindas A. M. taikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Pirmiausia, iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, kad jau iki įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios dėl skyrybų buvo susiklostę įtempti santykiai, kiekvienas jų stengėsi patraukti mažamečius vaikus į savo pusę. Antai įvykio dieną, grąžindamas vaiką motinai, A. M. leido vaikui link motinos (nukentėjusiosios) eiti pačiam, tačiau, šiam sustojus ir susigraudinus, priėjo ir kažką pasakė vaikui, tada paėmė jį ant rankų. Po to, kaip parodė nukentėjusioji, ji sparčiu žingsniu priėjo prie A. M., papriekaištavo jam ir bandė paimti iš jo rankų vaiką, po to sekė A. M. smurtinis veiksmas. Įvertinus nagrinėjimo įvykio aplinkybes matyti, kad smūgio koja sudavimas nukentėjusiajai buvo nulemtas ir nukentėjusiosios intensyvaus elgesio. Saugodami mažamečio jauniausio vaiko interesus, abu tėvai privalėjo rasti nekonfliktišką, nekontaktinį, netraumuojantį vaiko perdavimo ir bendravimo su juo būdą, kad pabuvęs su tėvu vaikas vėl ramiai grįžtų į abipusiu susitarimu nustatytą motinos globą. Tačiau abu atsakingi už vaiko gerovę asmenys vaiko akivaizdoje konfliktavo, nesusilaikė nuo emocijų. Pats fizinis kontaktas A. M. atliktas kojos pėda tuo metu, kai motina O. M. (Ž.) norėjo jėga paimti prie tėvo prisiglaudusį vaiką, su kuriuo tiek tėvą, tiek motiną sieja ypatingas ryšys. Tai patvirtina ir nukentėjusiosios parodymai, kad A. M. nesiartino prie jos, leido vaikui pačiam eiti link motinos ir tik vaikui sustojus ir susigraudinus paėmė jį ant rankų. Tolesni nukentėjusiosios veiksmai (spartus artinimasis, raginimas ir ketinimas jėga paimti prie tėvo prisiglaudusį vaiką) sudarė sąlygas konfliktinei situacijai. Nenuvertinant smurtinio veiksmo atlikto kojos pėda, svarbu atsižvelgti ir į susiklosčiusios situacijos pobūdį, atitinkamą nukentėjusiosios elgesį.

12.       Atsižvelgiant į suduoto smūgio stiprumą bei smūgio sudavimo aplinkybes, priežastis, darytina išvada, kad A. M. netiesiogine tyčia padaryti veiksmai, nors formaliai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, nėra tokie pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę. Baudžiamoji atsakomybė yra paskutinė ir griežčiausia teisinė priemonė (ultima ratio), todėl jos taikymas negali būti formalus.

Dėl proceso išlaidų ir civilinio ieškinio 

13.       Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu iš A. M. Valstybinės ligonių kasos naudai priteista 32,22 Eur turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiosios O. M. (Ž.) naudai – 500 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur proceso išlaidų atlyginimo.

14.       BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Priėmus procesinį sprendimą atleisti A. M. nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jam šiuo pagrindu nutraukti (BPK 303 straipsnio 4 dalis), proceso išlaidos iš jo negali būti išieškomos (pvz. kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017).

15.       BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nutraukus baudžiamąją bylą A. M. BK 37 straipsnio pagrindu, įvertinus jau išanalizuotą situaciją ir faktus, dėl kurių jo padaryta veika pripažintina mažareikšme, civilinis ieškinys tenkintinas iš dalies. Nors šioje byloje A. M. yra atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, jo teisei priešingi veiksmai yra įrodyti. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai išanalizavo nukentėjusiosios teisės į neturtinės žalos atlyginimą turinį, pasisakė dėl A. M. kaltės deliktine civilinės atsakomybės prasme, tačiau neįvertino nukentėjusiosios elgesio ir vaidmens kylant konfliktui, todėl nukentėjusiajai priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis mažintinas iki 400 Eur.

16.       A. M. smurtinio pobūdžio veiksmai yra įrodyti, nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajai padaryti būtent šio asmens, todėl Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl gydymo paslaugų pagrįstai patenkintas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendį pakeisti.

Pritaikius BK 37 straipsnį, A. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį jam nutraukti. 

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl 1000 Eur proceso išlaidų atlyginimo iš A. M. O. M. (Ž.) naudai.

Sumažinti iš A. M. O. M. (Ž.) priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 400 Eur.

Kitos Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. lapkričio 18 d. nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai                                                                Audronė Kartanienė

                                                                        Alvydas Pikelis

                                                                        Tomas Šeškauskas