Baudžiamoji byla Nr. 2K-375/2009
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.2.4.3;
2.4.6.1.2 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2009 m. gruodžio 15 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Olego Fedosiuko,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
gynėjui advokatui Adomui Liutvinskui,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 27 d. nutarties.
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu A. K. (A. K.) buvo nuteistas:
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. P. (V. P.) turtą – 1200 JAV dolerių (4800 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. P. turtą – 400 JAV dolerių (1600 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą R. K. turtą – 14 000 JAV dolerių (56 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą R. V. (R. V.) turtą – 3500 JAV dolerių (14 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą J. M. (J. M.) turtą – 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. V. (M. V.) turtą – 40 000 JAV dolerių (160 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą N. M. turtą – 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. (S. P.) turtą – 2500 JAV dolerių (10 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą J. M. turtą – 1000 JAV dolerių (4000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 7900 JAV dolerių (31 600 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą O. M. (O. M.) turtą – 2650 JAV dolerių (10 600 Lt ), laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą Z. Č. (Z. Č.) turtą – 11 000 JAV dolerių (44 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą Š. M. turtą – 70 000 JAV dolerių (280 000 Lt) – laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą J. M. turtą – 30 000 JAV dolerių (120 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. P. (M. P.) turtą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. P. turtą – 23 000 JAV dolerių (92 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. P. turtą – 85 000 JAV dolerių (34 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą N. M. turtą 3 000 JAV dolerių (12 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą J. M. turtą – 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) – laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą D. R. turtą – 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) – laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 12 500 JAV dolerių (50 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 7900 JAV dolerių (31 600 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 2 300 JAV dolerių (9 200 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą O. M. turtą – 2000 JAV dolerių (8000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. T. (M. T.) turtą – 3000 JAV dolerių (12000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. K. (V. K.) turtą – 1500 JAV dolerių (6000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 4000 JAV dolerių (16 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą M. T. turtą – 15 000 JAV dolerių (60 000 Lt) – laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 2200 JAV dolerių (8 800 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 2900 JAV dolerių (11 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą O. M. turtą – 800 JAV dolerių (3200 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 4000 JAV dolerių (16 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. P. turtą – 400 JAV dolerių (1600 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą S. P. turtą – 5000 JAV dolerių (20 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, už apgaule užvaldęs svetimą I. P. (I. P.) turtą – 20 000 JAV dolerių (80 000 Lt) – laisvės atėmimu dvejiems metams;
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldęs svetimą A. Ž. turtą – 10 000 JAV dolerių (40 000 Lt) – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. U. turtą – 7500 JAV dolerių (30 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. U. turtą – 1500 JAV dolerių (6 000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį apgaule užvaldęs svetimą V. U. turtą – 1000 JAV dolerių (4000 Lt) – laisvės atėmimu aštuoniems mėnesiams;
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalių nuostatomis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dviems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalies, 5 dalies 2 punkto nuostatomis, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu paskirta ir atlikta bausme ir galutinė bausmė A. K. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams dviems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
A. K. pritaikytas 2002 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 1 punktas ir neatliktoji laivės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.
BPK 115 straipsnio 2 dalies pagrindu nukentėjusiesiems J. M., Š. M., S. P., J. M., M. V., V. P., D. R., I. P., M. T., O. M., A. Ž., N. M., Z. Č., R. V., V. K., V. U., J. P., M. P., R. K. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. kovo 27 d. nutartimi nuteistojo A. K. ir nukentėjusiųjų A. Ž., M. T., J. M., D. R. ir M. V. apeliacinius skundus atmetė, nuteistojo A. K. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko apeliacinį skundą tenkino: panaikino Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir bylą perdavė Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Olego Fedosiuko pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu (kuris yra Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 27 d. nutartimi panaikintas) A. K. buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad, būdamas UAB „K.“, esančios (duomenys neskelbtini), direktoriumi, neturėdamas licenzijos ir iš anksto žinodamas, kad pinigų negrąžins, nes neturėjo tam lėšų, apgaule:
1992 m. rugsėjo – spalio mėnesiais pasiskolino iš V. P. 1200 JAV dolerių (4800 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. vasario mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš V. P. 400 JAV dolerių (1600 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. kovo mėn. pasiskolino iš R. K. 14 000 JAV dolerių (56 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. balandžio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš R. V. 3500 JAV dolerių (14 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. birželio mėn. pradžioje pasiskolino iš J. M. 20 000 JAV dolerių (80 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. birželio 10 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. V. 40 000 JAV dolerių (160 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. liepos mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš N. M. 5000 JAV dolerių (20 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugpjūčio 14 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 2500 JAV dolerių (10 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugpjūčio mėnesio pabaigoje pasiskolino iš J. M. 1000 JAV dolerių (4000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo 14 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 7900 JAV dolerių (31 600 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo 16 d., pasiskolino iš O. M. 2650 JAV dolerių (10 600 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo 17 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš Z. Č. 2600 JAV dolerių (10 400 litų), iš jų grąžino 1500 JAV dolerių ir liko skolingas 1100 JAV dolerių (4400 litų);
1993 m. rugsėjo 23 d., AB „M.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš Š. M. 70 000 JAV dolerių (280 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo 23 d., AB „M.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš J. M. 30 000 JAV dolerių (120 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo mėnesio 25-26 dienomis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. P. 10 000 JAV dolerių (40 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo mėnesio 25-26 dienomis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. P. 23 000 JAV dolerių (92 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. rugsėjo mėnesio 25-26 dienomis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. P. 8500 JAV dolerių (34 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš N. M. 3 000 JAV dolerių (12 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio mėn. pasiskolino iš J. M. 20 000 JAV dolerių (80 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 5 d. bute, ofise, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš D. R. 20 000 JAV dolerių (80 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 7 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 12 500 JAV dolerių (50 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 8 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 10 000 JAV dolerių (40 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 18 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 3800 JAV dolerių (15 200 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 20 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 2300 JAV dolerių (9200 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 20 d. pasiskolino iš O. M. 2000 JAV dolerių (8000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 22 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. T. 3000 JAV dolerių (12 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. spalio 25 d., pasiskolino iš V. K. 1500 JAV dolerių (6000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 15 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 4000 JAV dolerių (16 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 17 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš M. T. 15 000 JAV dolerių (60 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 22 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 2200 JAV dolerių (8800 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 23 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 2900 JAV dolerių (11 600 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 23 d. pasiskolino iš O. M. 800 JAV dolerių (3200 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio 24 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 4000 JAV dolerių (16 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. lapkričio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš V. P. 400 JAV dolerių (1 600 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio 6 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš S. P. 5000 JAV dolerių (20 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio 25 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš I. P. 20 000 JAV dolerių (80 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio mėn. pasiskolino iš A. Ž. 10 000 JAV dolerių (40 000 litų sumai) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš V. U. 7500 JAV dolerių (30 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš V. U. 1500 JAV dolerių (6 000 litų) ir pinigų negrąžino;
1993 m. gruodžio mėn. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), pasiskolino iš V. U. 1000 JAV dolerių (4 000 litų) ir pinigų negrąžino.
Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. kovo 27 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Prokuroras nurodo, kad nutartis nepagrįsta ir naikintina dėl esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).
Kasatorius pažymi, kad BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu teismo nuosprendis naikinamas ir byla perduodama prokurorui, kai: 1) kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio numatytų reikalavimų ir 2) šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir jie trukdo teismui nagrinėti bylą. Kasatorius sutinka, kad kaltinamajame akte yra trūkumų, tačiau nesutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir jie trukdo teismui nagrinėti bylą.
Kasaciniame skunde prokuroras sutinka, kad BK 182 straipsnyje numatyto nusikaltimo esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti, tačiau nesutinka, kad apgaulės turinys ir išankstinis tikslas turi būti atskleisti kaltinamajame akte. BPK 219 straipsnio 3 dalyje reikalaujama, kad būtų aprašoma nusikalstama veika: vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Tiek pranešime apie įtarimą (T. 3, b. l. 92-94 ), tiek kaltinamajame akte (T. 4, b. l. 23 ) yra nurodytas veikos padarymo laikas (1992 m. rugsėjo – 1993 m. gruodžio mėnesiai), įvykio vieta (butai, juridinių asmenų buveinės), veikos padarymo būdas (apgaulė įvardijama kaip licencijos neturėjimas ir žinojimas, kad jis negali pinigų sugrąžinti, nes neturi tam pinigų, pinigų skolinimasis ir jų negrąžinimas), nusikalstamos veikos padariniai (svetimo turto užvaldymas). Anot prokuroro, nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte turi būti trumpas, aiškus, neperteklinis. Šiuo atveju kaltinime faktinių aplinkybių pusiausvyra, kaip to reikalaujama BPK 219 straipsnio 3 dalyje, yra pakankamai išlaikyta. Todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad kaltinamajame akte aprašytos veikos akivaizdžiai neatitinka BK 182 straipsnio 1 ir 2 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties požymių.
Kasatorius atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginį, kad pirmosios instancijos teismas dėl esminių kaltinamojo akto trūkumų neatskleidė apgaulės turinio, taip pat nepagrindė A. K. inkriminuotas nusikalstamas veikas teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais. Kasatorius sutinka, kad ši nuosprendžio dalis ydinga, bet ne dėl kaltinimo faktinių aplinkybių trūkumo, o dėl bylos teisminio nagrinėjimo proceso pažeidimo. Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad teismas, nusprendęs apsiriboti byloje esančių įrodymų išvardijimu, jų neišvardijo, o tik nurodė įrodymus, esančius bylos 1, 2, 3, 4 tomuose (T. 4, b. l. 196). Anot prokuroro, nesant duomenų, kokius konkrečiai įrodymus teismas išvardijo ir svarstė, pirmosios instancijos teismas padarė esminį BPK pažeidimą, be to, ir rėmėsi netinkamu įstatymu – BPK 290 straipsnio 3 dalimi. Tuo tarpu, įrodymų išvardijimą, kai dėl to sutinka visi proceso dalyviai, reglamentuoja BPK 291 straipsnio 2 dalis.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal paduotus apeliacinius skundus ir valstybinio kaltinimo iniciatyva atlikdamas įrodymų tyrimą, šį pažeidimą šalino, tačiau pats pažeidė BPK 324 straipsnio 6 dalies reikalavimus. BPK 326 straipsnio 6 dalis nustato, kad įrodymų tyrimas atliekamas pagal XXI skyriuje nustatytas taisykles. Vadinasi, apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą, privalėjo dalyvauti ir apeliantas A. K.. Tačiau apeliacinės instancijos teismas įrodymų tyrimą atliko jam nedalyvaujant, nors valstybinis kaltintojas siūlė šį ir kitus asmenis iškviesti į kitą posėdį. Taip apeliacinės instancijos teismas suvaržė nuteistojo teisę dalyvauti tiriant įrodymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis).
Šio BPK pažeidimo apeliacinės instancijos teismas nepašalino ir po sprendimo atnaujinti įrodymų tyrimą, nes 2009 m. kovo 19 d. posėdyje, jau dalyvaujant nuteistajam A. K., teismas iš naujo visų įrodymų nevardijo, o ištyrė tik tuos, kurie buvo susiję su apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavusių nuteistojo A. K., nukentėjusiųjų M. P., A. Ž., M. V., J. M., J. M., N. M., liudytojos A. T. apklausomis (T. l, b. l. 11, 36-37, 101-102, 145-146, 151-152,155-156, 159-160, 168, 171-172; T. 2, b. l. 13, 24, 26-28, 34-35, 38-39, 43, 46-47, 52, 56-60, 73-76; T. 4, b. l. 112, 115). Taigi apeliacinės instancijos teismas, pirmajame 2009 m. kovo 5 d. posėdyje nuspręsdamas atlikti įrodymų tyrimą dėl BPK 291 straipsnio 2 dalies pažeidimo, jo tinkamai nepašalino, o nuosprendžio trūkumą (motyvuojamosios dalies nepagrindimą ištirtais įrodymais) nepagrįstai pripažino kaltinamojo akto trūkumu. Šią nuosprendžio ydą lėmė pirmosios instancijos teismo padaryta klaida tiriant įrodymus, taigi ją privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, kaip reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje. Tačiau po įrodymų tyrimo atnaujinimo apeliacinės instancijos teismas (dalyvaujant apeliantui A. K.) iš naujo BPK 291 straipsnio 2 dalies pažeidimo nešalino, t. y visų įrodymų pagal BPK XXI skyriuje numatytas taisykles netyrė, todėl esmingai pažeidė BPK reikalavimus, kurie jam sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Be to, pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo taip, kaip to reikalauja BPK XXI skyriuje nurodytos taisyklės, ir priėmęs sprendimą grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui, ėmėsi nepagrįsto byloje esančių įrodymų dėl A. K. padarytos veikos vertinimo ir be pagrindo patikėjo A. K. versija, kad jis vertėsi buitinės technikos prekyba.
Grąžindama bylą prokurorui, kolegija, kaip vieną iš kliūčių nagrinėti bylą teisme, nurodė sprendimo dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo R. K. nebuvimą. R. K. dėl A. K. padarytos veikos į policiją kreipėsi 1994 m. vasario 4 d. (T. 2, b. l. 24 ). Jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu bei apklaustas 1994 m. vasario 15 d. (T. 2, b. l. 26-28). Su juo, kaip nukentėjusiuoju buvo atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai iki 1994 m. kovo 9 d. (T. 2, b. l. 35-51), kol 1994 m. kovo 9 d. BPK 137 straipsnio (sena redakcija) tvarka jis buvo sulaikytas ir 1994 m. kovo 10 d. apklaustas kaip įtariamasis (T. 2, b. l. 52, 56). Vėliau 1994 m. rugpjūčio 10 d. jis apklaustas kaip liudytojas (T. 2, b. l. 73-76). Nuo šio momento jo teisinė padėtis pakito. Pagal tuo metu galiojusio BPK reikalavimus baudžiamoji byla nutraukiama tik asmenims, turėjusiems kaltinamojo statusą baudžiamajame procese (BPK 233 straipsnio redakcija, galiojusi iki 2003-05-01), t. y. tiems, kurių atžvilgiu buvo priimtas nutarimas patraukti asmenį kaltinamuoju (BPK 162 straipsnio sena redakcija). Tačiau, pasak prokuroro, R. K. byloje nebuvo patrauktas kaltinamuoju, todėl ir baudžiamosios bylos nutraukimas jam nebuvo reikalingas. Prokuroras pažymi, kad byloje R. K. apklausus kaip įtariamąjį, nustojo galioti ir 1994 m. vasario 15 d. nutarimas pripažinti jį nukentėjusiuoju. Dabartiniu metu šis asmuo byloje turi liudytojo statusą. Dėl to apeliacinės instancijos teismo argumentai, kad nuteistajam A. K. neturint galimybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme pateikti R. K. klausimų, buvo pažeistas BPK 7 straipsnyje įtvirtintas rungimosi principas, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje konstatavo, kad minėtas liudytojas nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme, nes jau ikiteisminio tyrimo metu pasislėpė nuo teisėsaugos pareigūnų. Ikiteisminio tyrimo metu šio asmens buvimo vieta buvo nustatinėjama procesinėmis ir teisinės pagalbos priemonėmis (T. 4, b. l. 13, 150), šaukimas buvo siųstas ir jo sūnui A. (T. 2, b. l. 33), tačiau tai nedavė teigiamų rezultatų. Anot prokuroro, galimybės surasti minėtą liudytoją byloje yra išnaudotos ir neįgyvendinamos, net perdavus baudžiamąją bylą prokurorui.
Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kurioje kalbama apie neišsamiai ir paviršutiniškai atliktą ikiteisminį tyrimą bei skubotai surašytą kaltinamąjį aktą. Šias išvadas teismas grindžia netikslumais kaltinimuose N. M. ir J. P. epizoduose. Tačiau prokuroras pažymi, kad kaltinimo dėl sukčiavimo J. P. atžvilgiu kaltinamajame akte nepateikta. Teismo nuosprendyje ši veika neinkriminuota, nors J. P. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą. Pasak prokuroro, ši nuosprendžio dalis dėl J. P. civilinio ieškinio patenkinimo koreguotina apeliacinėje instancijoje, negrąžinant baudžiamosios bylos prokurorui. Prokuroras taip pažymi, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje nepasisakyta, kuo kaltinamojo akto dalis dėl sukčiavimo N. M. atžvilgiu neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų, kas trukdo nagrinėti bylą ir kas taisytina perdavus bylą prokurorui. Kolegija priimtoje nutartyje konstatavo, kad N. M. civilinio proceso tvarka priteista iš A. Ž. 10 000 Lt. Realiai ji yra atgavusi 5000 Lt. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nustatyta, kad N. M. priteista visa 10 000 JAV dolerių suma. Ji yra išsiieškojusi 5000 JAV dolerių iš A. Ž. (T. 4, b. l. 265). Taigi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai prieštarauja faktiniams bylos duomenims.
Kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad kaltinamojo akto trūkumams priskirta ir tai, jog apklaustinų asmenų sąraše nenurodyta nukentėjusiųjų S. P., I. P., R. V., V. U., R. K. gyvenamoji vieta. Nurodyta, kad veiksmų minėtų asmenų gyvenamajai vietai nustatyti turėjo imtis prokuratūra iki kaltinamojo akto perdavimo teismui. Tai, kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjančiam ir nuosprendį revizuojančiam teismui sudarė praktiškai neįveikiamų kliūčių greitai ir išsamiai išnagrinėti bylą. Byloje esantys duomenys rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu šių nukentėjusiųjų gyvenamoji vieta buvo nustatinėjama per Kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybą nuo 2007 m. spalio 16 d. (T. 3, b. l. 173-178), o teisinės pagalbos prašymai išsiųsti 2008 m. vasario 27 d., 2008 m. kovo 7 d. (T. 4, b. l. 13, 16), į kuriuos atsakymai buvo gauti jau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (T. 4, b. l. 124, 146, 149, 150). Todėl visiškai nepagrįstas nutarties motyvas, kad prokuratūra iki perduodant bylą teismui (byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui 2008 m. kovo 28 d.) nesiėmė priemonių minėtų nukentėjusiųjų buvimo vietai nustatyti ir kad tai kliudė nagrinėti bylą. Teisinės pagalbos priemonėmis išsiaiškinta, kad S. P. ir R. K. gyvenamųjų vietų nustatyti nėra galimybės (T. 4, b. l. 151), I. P. savo poziciją yra išreiškęs raštu ( T. 4, b. l. 125 ), V. U. apie baudžiamosios bylos baigtį buvo informuota (T. 4, b. l. 146). Byloje negauta jokių duomenų tik dėl nukentėjusiojo R. V. gyvenamosios vietos. Tačiau tai negali būti laikoma kliūtimi nagrinėti bylą teisme. Prokuroras nurodo, kad bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis A. K. pinigus užsienio valiuta skolindavosi iš nukentėjusiųjų asmenų „finansinės piramidės“ principu – iš vienų pasiskolindavo, o kitiems atiduodavo su vadinamaisiais ,,procentais“, įgaudamas skolintojų pasitikėjimą. Byla yra didelės apimties, nukentėjusiaisiais pripažinta dvidešimt asmenų dėl keturiasdešimties sukčiavimo atvejų, įvykdytų nuo 1992 iki 1993 metų gruodžio mėnesio. Remiantis BPK 236 straipsnio 2 dalimi, leidžiama, jeigu byloje daug nukentėjusiųjų ar civilinių ieškovų, apie bylos nagrinėjimo teisme laiką jiems pranešti per spaudą. Apeliacinės instancijos teismas šia baudžiamojo proceso įstatymo galimybe nepasinaudojo, nepagrįstai ir besąlygiškai priimdamas sprendimą perduoti bylą prokurorui, nurodydamas, kad Lietuvoje gyvenantys nukentėjusieji prieš kaltinamojo akto surašymą turėjo būti apklausti pakartotinai. Šis apeliacinės instancijos teismo motyvas taip pat neatitinka faktinių bylos duomenų. Po to, kai nuteistasis A. K. buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį, 2007 m. gegužės – liepos mėnesiais atliekant ikiteisminį tyrimą buvo imtasi priemonių apklausti visus nukentėjusiuosius pakartotinai. Asmenys, kurių gyvenamoji vieta nustatyta Lietuvoje, buvo apklausti papildomai: J. M., Š. M., M. V., D. R., O. M., Z. Č., M. P., J. M., V. P., N. M., V. U. (T. 1, b. l. 18, 27, 41, 51, 62, 79, 107, 127, 134, 177, 200). Kolegija nutartyje pažymėjo, kad dėl pakartotinai neapklaustų nukentėjusiųjų pirmosios instancijos teismas negalėjo paneigti nuteistojo A. K. versijos, jog daliai nukentėjusiųjų jis žalą atlygino, o kitiems neatlygino, nes dalies nukentėjusiųjų buvimo vieta nežinoma. Pasak prokuroro, ši teismo išvada neteisinga ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių. A. K., apklaustas pirmosios instancijos teisme, parodė, kad yra grąžinęs dalį pinigų, tačiau nėra paskaičiavęs kiek (T. 4, b. l. 196). Taigi nuteistojo versijos, kad kitiems neatlygino žalos dėl nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos nežinojimo, byloje nėra. Nuteistasis, duodamas parodymus pirmosios instancijos teismui, pripažino skolinimosi faktą, tik nėra paskaičiavęs, kiek skolingas ar grąžinęs pinigų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl teismo nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo prokuratūrai pagrįstumo
Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu gali teismo nuosprendį panaikinti ir bylą perduoti prokurorui, kai kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 straipsnyje nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų ir kaltinamojo akto trūkumai tokie, kad jų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir jie trukdo teismui nagrinėti bylą. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 27 d. nutartimi byla perduota Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrai dėl to, kad kaltinamajame akte neatskleistas apgaulės turinys, kurį prieš nukentėjusiuosius naudojo A. K., netiksliai išdėstyti nukentėjusiųjų parodymai, nenurodytos svarbios aplinkybės dėl nusikalstamų veikų padarymo būdo ir išankstinio tikslo negrąžinti skolinamų pinigų. Be to, A. K. kaltinamas padaręs sukčiavimus kaip UAB „K.“ direktorius, kuris veikė be licencijos, tačiau, ikiteisminio tyrimo duomenimis, jis pinigus skolinosi ne kaip įmonės atstovas, bet kaip fizinis asmuo. Vilniaus apygardos teismo nutartyje taip pat pasisakyta dėl neaiškumų, susijusių su R. K. statusu byloje, nes, viena vertus, jis pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, kita vertus, šis asmuo buvo apklaustas kaip įtariamasis ir ikiteisminis tyrimas jam nebuvo nutrauktas. Civiliniu ieškovu byloje pripažintas ir J. P., jam pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, tačiau kaltinamajame akte su juo susijęs epizodas iš viso nenurodytas. Yra neaiškumų, kuo grindžiamas kaltinimas dėl sukčiavimo nukentėjusiosios N. M. atžvilgiu. Prie kaltinamojo akto pateiktame apklaustinų asmenų sąraše nėra nurodytos penkių nukentėjusiųjų gyvenamosios vietos. Visa tai lėmė apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad kaltinamojo akto trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir kad teismui sudarytos neįveikiamos kliūtys greitai ir išsamiai išnagrinėti bylą.
Dalį šių apeliacinės instancijos teismo išvardytų kaltinamojo akto trūkumų pripažino ir kasatorius, tačiau, jo nuomone, dalį šių trūkumų pašalino pirmosios instancijos teismas, likusius trūkumus, remiantis BPK 320 straipsnio 3 dalyje ir BPK 324 straipsnio 6 dalyje nustatytais reikalavimais, galėjo ir privalėjo ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Prokuroro teigimu, neįveikiamų kliūčių greitai ir išsamiai išnagrinėti bylą teismui sudaryta nebuvo.
Teisėjų kolegija, įvertinusi kasacinio skundo argumentus, taip pat apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatytus kaltinamojo akto trūkumus bei pateiktus argumentus, pagrindo tenkinti kasacinį skundą ir naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nenustatė. Ši išvada padaryta dėl šių motyvų:
Pirma, nors kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes gali būti nurodytos lakoniškai, neapkraunant aprašymo ne itin reikšmingomis detalėmis (kasacinė nutartis Nr. 2K-83/2009), tačiau iš šių aplinkybių ir duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas, turi aiškėti inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte A. K. padarytų sukčiavimų aplinkybės išdėstytos taip, kad jis, būdamas UAB „K.“ direktorius, neturėdamas licencijos ir iš anksto žinodamas, kad pinigų negrąžins, nes neturėjo tam lėšų, apgaule pasiskolino iš įvairių asmenų įvairaus dydžio pinigines sumas ir jų negrąžino. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien pinigų skolinimasis ir jų negrąžinimas nesuteikia pagrindo konstatuoti sukčiavimo požymius ir kad tokie asmens veiksmai yra civilinių teisinių santykių reguliavimo sritis. Tokiais atvejais sukčiavimo požymiams nustatyti būtina įrodyti apgaulės požymį ir atskleisti, kaip apgaulė lėmė nusikalstamų padarinių atsiradimą. Tuo tarpu iš kaltinamojo akto neaišku, kuo grindžiama aplinkybė, jog A. K., skolindamas pinigus, iš anksto žinojo, kad jų negrąžins, nes neturėjo tam lėšų. Duomenų, pagrindžiančių šią labai svarbią aplinkybę, kaltinamajame akte nepateikta. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad kaltinamasis aktas neatskleidžia apgaulės turinio, yra pagrįsta. Teisėjų kolegija nesutinka su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad minėtą kaltinamojo akto trūkumą bylos nagrinėjimo metu privalėjo šalinti teismas. Apgaulės turinio atskleidimas teismo nuosprendyje šiuo atveju neišvengiamai reikštų faktinių aplinkybių, nenurodytų kaltinamajame akte, nustatymą (pvz., kad kaltinamasis skelbėsi apie vykdomą veiklą, nors iš tikrųjų jokios realios veiklos nevykdė ir pan.), o tai gali tapti pagrindu konstatuoti kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimą bei teismo šališkumą.
Antra, kaltinamojo akto tikslinimas yra būtinas ir dėl akivaizdžių jame esančių klaidų. Antai J. P. pripažintas byloje nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, parodymai aprašyti kaltinamajame akte, tačiau dėl to nesuformuluotas joks kaltinimas. Šio kaltinamojo akto trūkumo pašalinimas nagrinėjant bylą teisme, nepažeidus kaltinamojo ar nukentėjusiojo procesinių teisių, objektyviai neįmanomas. Kolegija taip pat sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl kaltinamojo akto trūkumų pagrindžiant kaltinimus sukčiavimu nukentėjusiosios N. M. atžvilgiu. Pastebėtina, kad šios nukentėjusiosios parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, aprašymas kaltinamajame akte (T.4, b. l. 29) neatitinka jų tikrojo turinio (T.1, b. l. 167-177).
Trečia, teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 4 dalis). Asmenų parodymai įrodymais yra tuo atveju, kai jie nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį (kasacinė nutartis Nr. 2K-554/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. birželio 28 d. apžvalga dėl Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje; išvadų 4 punktas). Taigi teismas turi ribotas galimybes grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais – toks įrodinėjimo būdas pateisinamas tik tais atvejais, kai asmenų parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pažymėtina ir tai, kad tiek Lietuvos baudžiamojo proceso įstatymai (BPK 44 straipsnio 5 ir 7 dalys), tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (6 straipsnio 3 dalis), įtvirtindami kaltinamojo teisę į teisingą procesą, garantuoja jam ir teisę ginčyti prieš jį liudijančio asmens parodymus bei pateikti jam klausimų. Laikoma, kad gynybos teisės apribojamos su Konvencijos 6 straipsnio garantijomis nesuderinamu būdu tada, kai nuosprendis yra pagrįstas vien tik arba lemiama apimtimi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti nei ikiteisminio metu, nei nagrinėjant bylą teisme (žr., pavyzdžiui, Sa?di v. France, no. 14647/89, judgment of 20 September 1993; Camilleri v. Malta, no. 51760/99, decision of 16 March 2000; kasacinės nutartys Nr. 2K-456/2008, 2K-6/2009, 2K-52/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje kaltinimas dėl dalies sukčiavimų grindžiamas tik nukentėjusiųjų parodymais, duotais 1994 metais, be to, kaltinamajame akte iš viso nenurodyta ar nurodyta nereali kai kurių nukentėjusiųjų gyvenamoji vieta. Taigi teismui praktiškai nebuvo sudaryta galimybė, nepažeidžiant kaltinamojo teisės į teisingą procesą, greitai ir išsamiai išnagrinėti bylą.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nurodyti kaltinamojo akto trūkumai pagrindžia priimtą sprendimą BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu panaikinti teismo nuosprendį ir bylą perduoti prokurorui. Byla perduotina prokurorui surašyti naują kaltinamąjį aktą, nes yra pagrindas manyti, kad sukonkretinus kaltinimą, tiksliau jame atskleidus inkriminuojamų nusikaltimų požymius, patikslinus nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų skaičių bei apklaustinų asmenų sąrašą, kaltinamasis aktas taps labiau pagrįstas ir tai neabejotinai padės teismui greitai ir išsamiai išnagrinėti bylą ir nustatyti tiesą.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
Olegas Fedosiukas