Civilinė byla Nr. 3K-3-167-219/2018

                                          Teisminio proceso Nr. 2-68-3-40024-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.8.8.

                 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimvydo Norkaus (kolegijos pirmininkas), Algirdo Taminsko ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tarptautinė statybos korporacija“ dėl atsakovės veiksmų pripažinimo neteisėtais.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, taip pat materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarčių aiškinimo taisykles, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo pripažinti atsakovės 2014 m. birželio 19 d. pranešimą Nr. 3-1-241 „Dėl 2012-09-17 sutarties nutraukimo“ ir 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešimą Nr. 3-1-293 „Dėl 2012-09-17 sutarties nutraukimo“ neteisėtais ir įpareigoti atsakovę vykdyti 2012 m. rugsėjo 17 d. sutartį; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
3. Ieškovas nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė terminuotą žemės nuomos sutartį, pagal kurią A. R. dešimčiai metų išnuomojo ieškovui sau priklausančią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį (toliau – ginčo sutartis); 2012 m. lapkričio 27 d. ginčo sutartis įregistruota viešame registre. Ginčo sutartis sudaryta tarp šio sklypo bendraturčio V. R. sūnaus, ieškovo šioje byloje R. R., veikusio pagal sklypo bendraturčio įgaliojimą, ir kito bendraturčio A. R.. V. R. ir A. R. ginčo sutarties sudarymo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausė: V. R. – 1828/3657 dalys, A. R. – 1829/3657 dalys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis sklype esantys gyvenamieji namai ir kitos paskirties pastatai.
4. Ginčo sutartimi šalys sulygo, kad: A. R. išnuomoja ieškovui savo dalį žemės sklypo, o vietoj nuomos mokesčio ieškovas įsipareigoja rūpintis išnuomotos sklypo dalies tvarkymu ir priežiūra (1 punktas); ieškovas parengia teritorijos sutvarkymo planą, suderina su A. R. ir jį įgyvendina, o A. R. padengia su juo suderintų darbų išlaidas ir panaudotas medžiagas, susijusias su sklypo dalies sutvarkymu (2 punktas); R. R. savo jėgomis ir sąskaita gali atlikti kitus sklypo tvarkymo ir aplinkotvarkos darbus papildomai to nederindamas su A. R. (3 punktas); A. R. dengia einamąsias savo sklypo dalies priežiūros ir sutvarkymo išlaidas už žolės pjovimą, šiukšlių rinkimą, lapų šlavimą, medžių ir krūmų priežiūrą ir kitus einamuosius darbus (konkretūs šių darbų įkainiai suderinami atskiru šalių susitarimu) (4 punktas); A. R. paveda R. R. užsakyti ir įrengti įvažiavimo į sklypą iš Tilto g. automatiškai valdomus vartus ir rakinamus vartelius pėstiesiems bei apšvietimą prie įvažiavimo į sklypą, už šiuos darbus A. R. sumoka R. R. 5000 Lt (1448,10 Eur) (5 punktas); A. R. įgaliojo R. R. savo vardu sudaryti atskiro elektros vartotojo sutartį su AB „Lesto“ dėl elektros tiekimo kiemo vartų automatikai ir sklypo apšvietimui, o A. R. pagal skaitiklio rodmenis apmoka pusę visų elektros sąnaudų vartų automatikai ir sklypo apšvietimui (6 punktas); R. R., suderinęs su A. R., parengia vidaus tvarkos ir elgesio taisykles, kurių privalu laikytis visiems sklypo teritorijoje esančių pastatų gyventojams (7 punktas).
5. 2013 m. vasario 12 d. A. R. kreipėsi į teismą dėl nuomos sutarties pripažinimo negaliojančia kaip sudarytos dėl apgaulės ir jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-11238-779/2013) A. R. ieškinį atmetė kaip nepagrįstą. 2013 m. gruodžio 23 d. A. R. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė jam priklausančią žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalį atsakovei, ši perėmė visas šios žemės sklypo dalies savininko teises, įstojo vietoj A. R. į civilinę bylą Nr. 2-11238-779/2013 kaip ieškovė, tačiau neteikė jokių prašymų, papildomų įrodymų, teisinių argumentų, nereiškė jokių reikalavimų, pastabų ar pageidavimų dėl to, kaip ieškovas vykdo savo įsipareigojimus pagal ginčo sutartį. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi minėtas sprendimas paliktas nepakeistas.
6. Po šios Vilniaus apygardos teismo nutarties priėmimo atsakovė taip pat neišsakė ieškovui jokių pastabų ar pageidavimų dėl rūpinimosi sklypo dalies priežiūra ir tvarkymu, neprašė pateikti jokių dokumentų ar paaiškinimų. Ieškovas gavo iš atsakovės 2014 m. birželio 19 d. pranešimą Nr. 3-1-241 „Dėl 2012-09-17 sutarties nutraukimo“, kuriame atsakovė nurodė, kad ieškovas nuo ginčo sutarties sudarymo nėra suteikęs nuomotojui jokių paslaugų, kurios galėtų būti vertinamos kaip nuomos mokestis. Todėl remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi atsakovė informavo ieškovą apie ginčo sutarties nutraukimą nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d. Ieškovas, nesutikdamas su pateiktu pranešimu, 2014 m. rugpjūčio 4 d. raštu paaiškino, kad tinkamai vykdo prievoles pagal ginčo sutartį, šioje sutartyje neįtvirtinta galimybė vienašališkai ją nutraukti. 2014 m. spalio 3 d. ieškovui įteiktas kitas 2014 m. rugsėjo 11 d. atsakovės pranešimas Nr. 3-1-293, kuriame dar kartą nurodoma, kad ieškovas neištaisė sutarties vykdymo trūkumų, nesiėmė jokių veiksmų, būtinų sutarčiai išsaugoti, todėl sutartis nutraukiama. Ieškovas, nesutikdamas nutraukti ginčo sutartį, raštu pakartotinai nurodė, kad tinkamai vykdo savo sutartines prievoles, todėl pagrindo nutraukti ginčo sutartį nėra.
7. 2014 m. spalio 20 d. ieškovas gavo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo raštą išregistruoti ginčo sutarties pagrindu įregistruotą juridinį faktą apie sudarytą žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies nuomos sutartį, juridinio fakto išregistravimo pagrindu teritorinis registratorius laikė du atsakovės pranešimus dėl ginčo sutarties nutraukimo: 2014 m. birželio 19 d. pranešimą Nr. 3-1-241 ir 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešimą Nr. 3-1-293.
8. Ieškovas pažymėjo, kad 2014 m. birželio 19 d. pranešime Nr. 3-1-241 atsakovė nurodė argumentus, kurie buvo nagrinėti civilinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013 (ginčo sutarties vertinimą kaip panaudos, o ne nuomos sutarties), todėl šiuos argumentus kelti iš naujo nėra pagrindo. Ieškovas nesutinka su atsakovės teiginiais, kad žemės sklypo dalies tvarkymo ir priežiūros paslaugos apsiribojo tik ginčo sutarties 2–7 punktuose nurodytais ieškovo įsipareigojimais, kurių ieškovas nevykdo. Ieškovas nurodė, kad savo lėšomis (apie 100 000 Lt (28 962 Eur) ir pastangomis parengė ir suderino žemės sklypą juosiančios tvoros projektą, pastatė tvorą, savo pastangomis ir lėšomis (apie 29 000 Lt (8398,98 Eur) sutvarkė visą sklypo teritoriją: išpjovė medžius, krūmus, išvežė statybines šiukšles, atvežė augalinį gruntą, įveisė veją, atvežė skaldą, išlygino teritoriją, sutvarkė kiemą, savo lėšomis ir pastangomis reguliariai atlieka teritorijos priežiūros darbus: sezono metu kas savaitę pjauna žolę, renka šiukšles, geni medžius, krūmus, sugrėbia ir išveža lapus, žiemą valo sniegą, prižiūri ir eksploatuoja automatinius kiemo vartus ir vartelius, apšvietimą, teritorijos vaizdo stebėjimo sistemą. Dalis šių darbų atliekami ūkio būdu, o daliai jų samdomi darbų vykdytojai. Atsakovė prie teritorijos tvarkymo ir priežiūros neprisideda. Taip pat ieškovas parengė žemės sklypo dalies sutvarkymo planą, jį suderino su A. R., parengė vidaus tvarkos ir elgesio taisykles ir 2013 m. gegužės 16 d. registruotu paštu išsiuntė A. R. suderinti. Visos šios aplinkybės paneigia atsakovės teiginius, kad ieškovas nevykdo ginčo sutarties, nemoka atsakovei nuomos mokesčio, kas, atsakovės teigimu, ir buvo pagrindas nutraukti ginčo sutartį vienašališkai.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu ieškinį tenkino, pripažino atsakovės 2014 m. birželio 19 d. pranešimu Nr. 3-1-241 ir 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešimu Nr. 3-1-293 atliktą vienašalį ginčo sutarties dėl 1829/3657 žemės sklypo (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), dalies nuomos nutraukimą neteisėtu ir įpareigojo atsakovę vykdyti šią sutartį; priteisė iš atsakovės ieškovo naudai 962 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
10. Teismas pripažino, kad po ginčo sutarties sudarymo ieškovas vykdė įsipareigojimus, nustatytus ginčo sutarties 2, 5, 7 punktuose, nes:
1. 2012 m. spalio 1 d. pasirašė rangos sutartį su M. T., kuria pastarasis įsipareigojo įveisti maždaug 15 arų ploto veją žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir atlikti kitus aplinkos tvarkymo darbus (nukasti ir išvežti nereikalingą gruntą, lyginti kiemą, atvežti skaldą ir sutankinti vibroplokšte). 2013 m. liepos 10 d. atliktų darbų perdavimo–priėmimo aktas liudija, kad pagal šią sutartį M. T. įveisė 1758 kv. m vejos, sutvarkė 950 kv. m teritorijos;
2. ieškovas parengė ir suderino su A. R. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), sutvarkymo planą ir ėmėsi priemonių jam įgyvendinti. Aplinkybė apie tokio plano parengimą ir suderinimą buvo nustatyta ir Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013, jos neneigė ir pats A. R.. Šio teismo sprendime nurodyta, kad A. R. žemės sklypo Vilniuje, Tilto g. 29, dalyje įrengiama žalia veja – 550 kv. m, zona I, automobilių statymo zona (kieta danga, gruntas) – 270 kv. m, zona II, vidinis kiemas, automobilių statymo zona (gruntas) – 150 kv. m, III zona, 20 m krūmų gyvatvorė;
3. 2014 m. rugsėjo 3 d. antstolio Andriaus Bublio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad faktinė padėtis žemės sklype atitiko šį žemės sklypo sutvarkymo planą – I zonoje buvo įrengta žala veja, II zonoje – kieta gruntinė danga, III zonoje – kietas gruntas, akmens skalda, auga krūmų gyvatvorė;
4. 2012 m. lapkričio 29 d. sutartimi Nr. 121129 ieškovas su A. G. sulygo dėl varstomų vartų su jų valdymu ir švyturėliu sumontavimu, kurie faktiškai buvo sumontuoti. A. R. už šiuos darbus dengė ieškovui dalį jo patirtų išlaidų;
5. 2013 m. gegužės 16 d. ieškovas parengė Vidaus tvarkos ir elgesio taisykles, nors jos ir nebuvo suderintos su A. R. teisės aktų nustatyta tvarka (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 6.972 straipsnio 1 dalis, 1.64 straipsnio 3 dalis), jam aiškiai išreiškiant sutikimą dėl jų tinkamumo.
11. Teismas, vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, sutiko, kad byloje yra prieštaringi įrodymai, pagrindžiantys einamąją atsakovei priklausančios žemės sklypo dalies priežiūrą ir tvarkymą. Teismo vertinimu, ginčo sutarties 1 punktu šalys sulygo dėl dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nuomos, o ne panaudos. Tokią teismo išvadą lėmė tai, kad klausimas dėl ginčo sutarties 1 punktu šalių sulygtų teisinių santykių kvalifikavimo buvo nagrinėtas civilinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013, kurioje pastarojo sutarties punkto pagrindu tarp šalių susiklostę santykiai buvo įvertinti kaip žemės nuomos teisiniai santykiai (CK 6.545 straipsnio 1 dalis). Kvestionuoti tokios įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės nėra jokio pagrindo. Šioje byloje buvo ne tik konstatuotas faktas, kad šalis pagal ginčo sutarties 1 punktą saistė nuomos teisiniai santykiai, bet ir tai, kad šia sutartimi šalys sulygo, jog ieškovas vietoj nuomos mokesčio teiks nuomotojui jam priklausančios žemės sklypo dalies tvarkymo ir priežiūros paslaugas, kas atitinka galimą nuomos mokestį pagal CK 6.487 straipsnio 3 dalies 3 punktą.
12. Teismas pažymėjo ir tai, kad sutartis, dėl kurios nutraukimo pagrįstumo tarp šalių kilo ginčas, ir jos pagrindu susiformavę sutartiniai teisiniai santykiai negali būti vertinami išimtinai kaip nuomos teisiniai santykiai, nes turi jungtinės veiklos (asociacijos) sutartinių santykių elementų.
13. Teismas nurodė, kad atsakovė, perėmusi nuomotojo teises iš A. R., iš ginčo sutarties negalėdama suprasti, kokio dydžio nuomos mokestį ir kokiais terminais jai turi mokėti ieškovas, iš karto naudojosi teise nutraukti šią nuomos sutartį vienašališkai, nepagrįstai teigdama, kad savo pareigas pagal šią sutartį mokėti nuomos mokestį sutartyje sulygtais terminais pažeidė ieškovas. Tokį atsakovės elgesį teismas vertino kaip neatitinkantį CK 6.200 straipsnio nuostatų, nes vykdydamos sutartį šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis, taip pat CK 6.59 straipsnio nuostatos, draudžiančios vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas, išskyrus įstatymų ir sutartyje nustatytus atvejus. Atsakovė, perėmusi nuomotojo teises ir pareigas, nesuprasdama ginčo sutartyje sulygto nuomos mokesčio, jo dydžio ir mokėjimo tvarkos, turėjo teisę inicijuoti tokio nuomos mokesčio nustatymą teismine tvarka (CK 6.487 straipsnio 2 dalis, 6.195 straipsnis).
14. Nesant tarp šalių sulygto nuomos mokesčio dydžio ir jo mokėjimo tvarkos, teismas neturėjo galimybės įvertinti atsakovės atlikto ginčo sutarties nutraukimo prieš terminą pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą pagrįstumo. Teismo vertinimu, nesant aiškaus šalių sutarimo dėl tokių sąlygų, jų pažeisti neįmanoma, todėl pripažinti tokį sutarties nutraukimą pagrįstu (CK 6.64 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis) nėra pagrindo. Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes, taip pat tai, kad iš neteisės negali atsirasti teisė, ieškovo ieškinį, kuriuo ieškovė prašė pripažinti ginčo sutarties dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies nuomos nutraukimą neteisėtu, pripažino pagrįstu ir jį tenkino.
15. Teismas pripažino, kad ginčo sutartis neigiamai paveikė atsakovės interesus: ši po žemės sklypo įgijimo jokios naudos iš šios sutarties, kuri pagal savo esmę yra atlygintinė, negavo, pati rūpinosi savo dalies žemės sklypo tvarkymu ir priežiūra, mokėjo žemės nuomos mokestį, patyrė papildomų patekimo į sklypą suvaržymų. Tačiau, teismo vertinimu, tai nepateisina atsakovės elgesio imantis veiksmų nutraukti ginčo sutartį vienašališkai pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 2 dalį, nes įstatymas nesuteikia teisės savo galimai neigiamai paveiktų interesų užtikrinimo ir (ar) gynybos siekti bet kokiomis priemonėmis (CK 1.137 straipsnio 2, 3 dalys).
16. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2017 m. liepos 20 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą panaikino, priėmė naują sprendimą ieškinį atmesti; išsprendė bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą.
17. Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje kilęs ginčas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo kaip nuomos ar panaudos santykių bei ginčo sutarties galiojimo pasikeitus turto savininkui ir jo teisės vienašališkai nutraukti sutartį, sutarties nutraukimo teisėtumo.
18. Kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo kaip prejudiciniais faktais rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013 nustatytomis aplinkybėmis, nes ieškinį dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia buvęs bendraturtis A. R. reiškė R. R. ir VĮ Registrų centrui; A. R. reikalavo sutartį pripažinti negaliojančia keliais pagrindais: dėl sutarties sudarymo panaudojus apgaulę ir dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo nuostatoms. Ginčą išnagrinėjęs teismas ieškinį atmetė, konstatavęs, kad A. R. nepagrįstai nurodo, jog sutartyje nenustatytas žemės nuomos mokestis – vietoj nuomos mokesčio R. R. įsipareigojo rūpintis išnuomotos sklypo dalies tvarkymu ir priežiūra (ginčo sutarties 1 punktas). Kolegija sprendė, kad pirmiau nurodytoje byloje buvo nagrinėjamos faktinės aplinkybės, reikšmingos sprendžiant ginčą dėl A. R. apgaulės ir suklaidinimo, taip pat buvo pasisakyta dėl sutarties atlygintinumo, tačiau jis nebuvo esminis sprendžiant šalies ginčą. Be to, byla buvo nagrinėjama kitu, būtent sutarties legitimumo, aspektu.
19. Pagal CK 6.477 straipsnio 1 dalį nuomos sutartis visais atvejais yra atlygintinė. Kolegija sprendė, kad ginčo sutarties 2–7 punktuose nustatytos paslaugos (žr. šios nutarties 4 punktą) negali būti laikomos nuomos mokesčiu, nes šalys buvo sutarusios, jog visas šias paslaugas ir (ar) darbus (sklypo sutvarkymo, apsodinimo žole, vartų pastatymo ir kt.) ankstesnysis bendraturtis A. R. apmokės, t. y. atlygins R. R. turėtas išlaidas. Tokio pobūdžio susitarimai laikytini žemės sklypo bendraturčių susitarimu dėl vieno iš savininkų prisiimtos prievolės sutvarkyti bei pagerinti bendraturčiams priklausantį turtą ir kito bendraturčio įsipareigojimo atlyginti šių pagerinimų išlaidas, todėl šios ginčo sutarties sąlygos negali būti laikomos susitarimu dėl nuomos mokesčio, o ginčo sutartis – atlygintine nuomos sutartimi. Toks ieškovo ir sklypo ankstesnio bendraturčio susitarimas nebuvo pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia, nes imperatyviosioms įstatymo nuostatoms neprieštaravo ir tokia mišri įvairių sutarčių bruožų turinti sutartis galėjo būti sudaryta, laikantis sutarčių laisvės principo bei atsižvelgiant į tai, kad šalys yra artimi giminaičiai.
20. Kolegija sprendė, kad ieškovas, vykdydamas šios nutarties 10 punkte nurodytus darbus, juos atliko tiek A. R. žemės sklypo dalyje, tiek ir savo tėvui priklausančioje dalyje, visi šie darbai buvo atlikti tvarkant bendrąją dalinę nuosavybę ir pagal ginčo sutarties sąlygas turėjo būti apmokėti bendraturčio A. R.; jeigu už juos nebuvo visiškai atsiskaityta, tai pretenzijas ieškovas turėtų reikšti A. R..
21. Kolegijos vertinimu, 2012 m. rugsėjo 21 d. ieškovo su M. T. pasirašytoje rangos sutartyje nustatytų aplinkos tvarkymo darbų (žolės pjovimas, nupjautos žolės išvežimas, sezoninis lapų grėbimas, išvežimas, reguliarus šiukšlių rinkimas, medžių ir krūmų priežiūra) atlikimas taip pat negali būti vertinamas kaip paslaugų teikimas vietoj sulygto nuomos mokesčio, nes pagal CK 6.493 straipsnio 1 dalies nuostatas nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį remontą, jeigu ko kita nenustato įstatymai ar šalių sutartis. Ginčo sutarties 4 punkte kaip tik ir įtvirtinta, kad A. R. įsipareigoja padengti einamąsias savo sklypo dalies priežiūros ir sutvarkymo išlaidas (žolės pjovimo, šiukšlių rinkimo, lapų šlavimo, medžių ir krūmų priežiūros ir kitus einamuosius darbus). Taigi už šias paslaugas taip pat buvo sutartas atskiras atlyginimas, todėl šios paslaugos nelaikytinos nuomos mokesčiu.
22. 2014 m. kovo 4 d. atsakovės su UAB „Kęsminta“ sudaryta rangos sutartis Nr. ICC/KĘSMINTA/2014/03/04 bei 2014 m. kovo 31 d., 2014 m. birželio 30 d., 2014 m. rugsėjo 30 d., 2014 m. gruodžio 30 d., 2015 m. kovo 31 d. PVM sąskaitos faktūros patvirtina, kad nuo 2014 m. kovo 4 d. atsakovės užsakymu jos sklypo dalį tvarkė UAB „Kęsminta“.
23. Byloje nenustačiusi, kad ieškovas teikė kokias nors neatlygintas paslaugas atsakovei, kurios galėtų būti prilyginamos jo mokamam nuomos mokesčiui, kolegija padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neturėjo pagrindo naudotis CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta teise nutraukti ginčo sutartį (nes jai nebuvo mokamas nuomos mokestis), nepagrįsta byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

24. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 22 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio nuostatas. Teismas, nurodydamas, kad byloje kilęs ginčas dėl sutartinių santykių kvalifikavimo kaip nuomos ar panaudos santykių bei ginčo sutarties galiojimo, pasikeitus turto savininkui, be jokio teisinio pagrindo peržengė apeliacinio skundo ribas. Atsakovė apeliaciniame skunde klausimų dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo (perkvalifikavimo) nekėlė ir pati tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose nurodė, kad šalis saistė žemės sklypo nuomos santykiai.
2. Teismas pažeidė CPK 182 straipsnio nuostatas ir šiuo klausimu nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-312-313/2017, 21 punktas). Teismas privalėjo atkreipti dėmesį į 2013 m. civilinėje byloje (žr. šios nutarties 5, 13 punktus) nustatytas aplinkybes ir faktus, reikšmingus šiai bylai, o ne koncentruotis į reikštų reikalavimų pobūdį. Pirmiau nurodytoje byloje esminiai buvo ginčo sutarties atlygintinumo ir kvalifikavimo kaip žemės nuomos sutarties klausimai; konstatuota, kad visi ieškovo A. R. argumentai dėl sutarties tariamos neatitikties žemės nuomos sutarčiai keliamiems reikalavimams yra nepagrįsti, nes sutartyje žemės nuomos mokestis buvo nustatytas: vietoj nuomos mokesčio atsakovas įsipareigojo rūpintis išnuomotos sklypo dalies tvarkymu ir priežiūra. Skųsdamas 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimą, ieškovas A. R. apeliaciniame skunde atskiru punktu išskyrė klausimus dėl tariamo sutarties 1 punkto prieštaravimo įstatymų nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas šiuos argumentus nagrinėjo ir 2014 m. sausio 23 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2A-486-661/2014) dėl jų pasisakė, minėtą sprendimą paliko nepakeistą.
3. Teismas netinkamai taikė CK 6.156 straipsnio nuostatas. Teismas pažeidė pamatinį sutarties laisvės principą, netinkamai vertino ginčo sutarties nuostatas dėl ieškovo teikiamų paslaugų (žr. šios nutarties 20 punktą). Ginčo sutarties 2 ir 4 punktuose aiški išlyga dėl ieškovo atliekamų darbų atlygintinumo – „A. R. įsipareigoja padengti su juo suderintų darbų išlaidas ir panaudotas medžiagas“. Tai reiškia, kad iš anksto nesuderintos ieškovo išlaidos, dėl kurių konkretaus dydžio nėra susitarta, nėra A. R. (arba, galima teigti, atsakovei) atlygintinos, t. y. ieškovas šias paslaugas teikia savo sąskaita kaip nuomos mokestį ir tik tuo atveju, jei būtų sudarytas atskiras susitarimas, sutarties šalys gali (bet neprivalo) susitarti dėl tam tikro dydžio kompensacijos. Byloje duomenų apie tokio susitarimo sudarymą nėra, todėl konstatuoti, kad paslaugos buvo atliktos ne nuomotojo naudai, negalima. Vienareikšmiškai aiškiai ginčo sutarties 3 punkte nustatyta, kad „R. R. savo jėgomis ir sąskaita atliks kitus Sklypo tvarkymo ir gerbūvio darbus“. Abiejų instancijų teismai konstatavo, kad vienintelis konkretus darbas, kuris buvo suderintas ir už kurį A. R. iš dalies atsiskaitė su ieškovu, buvo pagal sutarties 5 punktą atlikti darbai. Už kitus ieškovo atliktus žemės sklypo dalies tvarkymo ir priežiūros darbus nebuvo atlyginta. Tam nebuvo teisinio pagrindo – atskiro ginčo sutarties šalių susitarimo, nes šie darbai ir išlaidos nebuvo suderinti su žemės sklypo nuomotoju. Ginčo sutarties 2 ir 4 punktuose įtvirtintos nuostatos dėl galimo (bet neprivalomo) atlyginimo už kai kuriuos darbus reiškia nuomotojo teisę (bet ne pareigą) savo nuožiūra (t. y. geranoriškai ir laisva valia) atlyginti dalį nuomininko patirtų išlaidų (jei toks susitarimas būtų sudarytas).
4. Teismas netinkamai taikė CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Žemės nuomos sutartį galima nutraukti prieš terminą tik esant sulygtam aiškiam nuomos mokesčiui ir ypač mokėjimo periodiškumui. Tai esminis šios nuostatos taikymo elementas, o pastarųjų elementų nesant  tokios sutarties nutraukti neįmanoma. Teismai nekonstatavo, kad ieškovas netinkamai vykdė savo įsipareigojimus, todėl, nesant ginčo sutarties pažeidimo, atsakovės inicijuotas sutarties nutraukimas laikytinas neteisėtu.
5. Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 29 d. nutarimas Nr. 3K-P-346/2004; 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2009; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-182/200; 2010 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2010; 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2010; 2011 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123/2011) suformuoto sutartinių santykių viršenybės (išsaugojimo) principo ir leidimo pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip kraštutine priemone (išimtinu šalių teisių gynimo instrumentu), ir tik tuomet, kai jau buvo išnaudotos visos kitos galimybės. Byloje įrodyta, kad atsakovė nebendradarbiavo, niekada nebuvo išreiškusi savo lūkesčių ir pageidavimų dėl ginčo sutarties vykdymo, nesikreipė į nuomininką, nebandė inicijuoti papildomo susitarimo, nesikreipė į teismą dėl galimai pažeistų savo teisių gynimo. Atsakovė nesikreipė į ieškovą dėl ginčo sutarties nuomos mokesčio nustatymo, ji ėmėsi vienašališkų veiksmų sutarčiai nutraukti.
6. Teismas pažeidė CK 6.217 straipsnio nuostatas. Atsakovė apeliaciniame skunde kėlė šios normos taikymo klausimą, tačiau teismas apskritai neatliko jokio teisinio vertinimo dėl CK 6.217 straipsnio taikymo nagrinėjamoje byloje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje aiškiai konstatuojama, kad siekiant nustatyti, ar žemės nuomos sutartis buvo pažeista iš esmės, neužtenka apsiriboti tik CK 6.564 straipsnio 1 dalimi, bet būtina sistemiškai remtis CK 6.217 straipsniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2014; 2016 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-684/2016). Teismas privalėjo sistemiškai remtis CK 6.217 straipsniu ir atlikti teisinį vertinimą dėl esminio ginčo sutarties pažeidimo (ne)buvimo. Byloje nėra duomenų, kad dėl nuomininko veiksmų (ar neveikimo) nuomotojas būtų patyręs kokią nors žalą ar kad ieškovas būtų netinkamai įvykdęs ginčo sutartį. Nėra jokio pagrindo daryti išvados, kad nuomininkas būtų atlikęs esminį ginčo sutarties pažeidimą (CK 6. 217 straipsnio 2 dalies 1–4 punktai).
25. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo skundą atmesti, skundžiamą teismo nutartį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas, nepažeisdamas CPK 320 straipsnio, bylą išnagrinėjo neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Atsakovė apeliacinio skundo faktinėje dalyje iškėlė klausimą dėl ginčo sutarties vertinimo kaip panaudos, o ne nuomos sutarties, akcentavo pirmosios instancijos teismo teiginius, kad ji po sklypo įsigijimo jokios naudos iš šios sutarties, kuri pagal savo esmę yra atlygintinė, negavo, bei kritiškai įvertino teismo argumentą, jog tai nėra pagrindas nutraukti ginčo sutartį. Apeliacinio skundo teisinėje dalyje atsakovė iškėlė klausimą dėl teisės vienašališkai nutraukti ginčo sutartį (CK 6.217, 6.497, 6.564 straipsniai), akcentavo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendime (civilinė byla Nr. 2-11238-779/2013) nurodytus teiginius dėl nuomos santykių kvalifikavimo ir nuomos mokesčio dydžio nustatymo. Taigi apeliaciniu skundu buvo iškeltas klausimas dėl nuomos santykių kvalifikavimo, jų galiojimo, atsakovės teisės vienašališkai nutraukti ginčo sutartį ir tokių veiksmų teisėtumo. Klausimą dėl santykių kvalifikavimo (nuomos ar panaudos) atsakovė kėlė jau pirmosios instancijos teisme.
2. Nepagrįstas ieškovo argumentas, neva atsakovės pranešimai dėl ginčo sutarties nutraukimo yra nepagrįsti ir neteisėti, nes minėtas klausimas jau buvo išspręstas prejudicinėje byloje Nr. 2-11238-779/2013. Šioje civilinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl ginčo sutarties vienašališko nutraukimo ir tokio nutraukimo teisėtumo, tuo tarpu minėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo sutarties pripažinimo negaliojančia (sutartis sudaryta panaudojus apgaulę ir yra prieštaraujanti imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Taigi ankstesnėje byloje įrodinėjimo dalykas nebuvo ginčo sutarties vykdymo ar netinkamo vykdymo faktas, nebuvo nustatoma, ar ieškovas moka sutartyje sulygtą nuomos mokestį ir kokia forma ir ar tinkamai tai yra daroma, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nėra pagrindo kaip prejudiciniais faktais remtis ankstesnėje byloje nustatytomis aplinkybėmis.
3. Teismas teisingai konstatavo, kad nuomos mokesčio funkciją atliko ieškovo teikiamos paslaugos, nurodytos ginčo sutarties 2–7 punktuose, tačiau jos negali būti laikomos nuomos mokesčiu, nes šalys sulygo, jog už visas šias paslaugas sumokės A. R. (atlygins ieškovo turėtas išlaidas). CK 6.493 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad nuomininkas privalo laikyti išsinuomotą daiktą tvarkingą ir atlyginti daikto išlaikymo išlaidas, savo lėšomis daryti einamąjį jo remontą, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog ginčo sutarties 4 punkte nurodytos paslaugos (žolės pjovimas, šiukšlių rinkimas, lapų grėbimas ir kt.) yra nuomininko pareiga, todėl šios paslaugos negali būti laikomos nuomos mokesčiu. Kaip ir negali būti prilyginamos nuomos mokesčiui ginčo sutarties 3 punkte nurodytos paslaugos (sklypo ir aplinkos tvarkymo darbai), nes ir jos yra nuomininko pareiga. Antstolių faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais nustatyta, kad ieškovo minimi aplinkotvarkos darbai nebuvo atliekami, o atsakovei perėmus žemės sklypo dalį, visas priežiūros paslaugas vykdė jos pasamdyta įmonė. Nepagrįsti ieškovo teiginiai, kad A. R. įsipareigojo padengti tik su juo suderintų darbų išlaidas, o nesuderintus darbus savo sąskaita, kaip nuomos mokestį, teikė ieškovas. Jokių nesuderintų darbų ieškovas neatliko. Byloje nustatyta, kad atsakovei perėmus žemės sklypo dalį ieškovas neteikė jai jokių neatlygintinų paslaugų, kurios galėtų būti prilygintos mokamam nuomos mokesčiui, todėl padaryta teisinga išvada, jog atsakovė, vadovaudamasi CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turėjo teisę nutraukti ginčo sutartį.
4. Byloje nustatyta, kad nuo 2014 m. kovo mėnesio ieškovas neteikė ginčo sutartyje nurodytų sklypo dalies tvarkymo ir priežiūros paslaugų (nemokėjo žemės nuomos mokesčio). Atsakovė žemės sklypo dalį perėmė 2014 m. sausio 24 d., o nuo 2014 m. kovo 4 d. jai priklausančią žemės sklypo dalį prižiūrėjo ir tvarkė jos pasamdyta įmonė UAB „Kęsminta“. Tai nustatęs teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė teisėtai nutraukė žemės nuomos sutartį (CK 6.564 straipsnis). Šalys turi teisę, o ne pareigą nustatyti konkretų mokesčio dydį teismine tvarka, šia teise galėjo pasinaudoti ir ieškovas, kuris pasiūlė sudaryti ginčo sutartį, ją parengė ir įregistravo.
5. Sutarties šalių teisė vienašališkai nutraukti ginčo sutartį nepažeidžia sutarties laisvės principo, jeigu šalis šią teisę įgyvendina teisės normose ar sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis. Pagrįstai nustatyta, kad atsakovė, o ne ieškovas bandė išsaugoti sutartinius santykius (bandė inicijuoti ginčo sutarties pakeitimą, siuntė pranešimus ir raginimus dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo ir pan.). Ieškovui nevykdant ginčo sutarties, atsakovė visų pirma pranešė, kad, nesumokėjus nuomos mokesčio, ginčo sutartis bus nutraukta, tačiau, situacijai nepasikeitus, ginčo sutartį nutraukė (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
6. Byloje konstatuoti visi teisiškai reikšmingi faktai taikant materialiosios teisės normas ginčui spręsti. Nuomos sutarties nutraukimo prieš terminą tuo atveju, jeigu nuomininkas nemoka ilgiau kaip 3 mėn. žemės nuomos mokesčio, galimybės įtvirtinimas įstatyme (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 1 punktas, kuris kartu yra ir specialioji norma CK 6.217 straipsnio atžvilgiu) reiškia ir įstatyme nustatyto pagrindo pripažinimą žemės nuomos sutarties esminiu pažeidimu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ginčo sutarties teisinio kvalifikavimo ir teisės vienašališkai nutraukti šią sutartį

26. CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vienas svarbiausių civiliniuose santykiuose galiojančių principų – sutarties laisvės principas. Šis principas, detalizuotas CK 6.156 straipsnyje, suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio bei formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios įstatymo normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė. Sutarties laisvės principas taip pat apima šalių teisę pasirinkti ir sudaryti tokios rūšies sutartį, kuri labiausiai atitinka jų interesus. Be to, šalys gali sudaryti sutartį, nustatydamos joje sąlygas, būdingas skirtingų rūšių sutartims, t. y. gali sudaryti mišriąją sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177-687/2015).
27. CK 6.156 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šalys gali sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Šioje teisės normoje taip pat nurodyta, kad tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenustato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja sutarties esmei. Taigi mišriosios sutarties šalys gali pačios susitarti, kokios normos bus taikomos jų sudaromai sutarčiai. Jeigu šalys neaptaria šio klausimo sutartyje, pagal CK 6.156 straipsnio 3 dalį mišriajai sutarčiai kompleksiškai taikomos teisės normos, reglamentuojančios tų rūšių sutartis, kurių elementų yra tokioje sutartyje. Be to, taip pat turi būti atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2013).
28. Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje: kilus ginčui dėl sutarties turinio, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-173-969/2015; kt.).
29. Byloje nustatyta, kad A. R. ir V. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise valdo žemės sklypą Vilniuje, Tilto g. A. R., kuris savo turto dalį, įeinančią į bendrąją dalinę nuosavybę, 2013 m. gruodžio 23 d. pardavė atsakovei UAB „Tarptautinė statybos korporacija“, ir ieškovas R. R., veikiantis pagal savo tėvo V. R. įgaliojimą, 2012 m. rugsėjo 17 d. sudarė sutartį dėl bendros veiklos A. R. ir V. R. bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
30. Pagal sutarties sąlygas A. R. išnuomojo R. R. savo sklypo dalį dešimčiai metų. Vietoj nuomos mokesčio R. R. įsipareigojo rūpintis išnuomotos sklypo dalies tvarkymu ir priežiūra. Sutartimi šalys susitarė, kokius darbus organizuos ir atliks R. R., o A. R. padengs savo sklypo dalies priežiūros ir kitas su sklypo tvarkymu susijusias išlaidas.
31. Teisėjų kolegija nurodo, kad pagal nuomos sutarties sampratą tokia sutartimi viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti kitai šaliai (nuomininkui) daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o ši įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.477 straipsnio 1 dalis). Nuomos mokestis šalių susitarimu gali būti nustatytas nuomininko teikiamomis tam tikromis paslaugomis (CK 6.487 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Taigi A. R. ir R. R. sudaryta sutartis turi nuomos sutarties elementų, o sutartyje nurodytos atsakovo teikiamos sklypo priežiūros paslaugos gali būti laikomos nuomos mokesčiu, tačiau, kilus ginčui dėl sutarties turinio, paskirties ir nutraukimo pagrįstumo, teisėjų kolegija pasisako dėl sutarties teisinio kvalifikavimo ir nurodo, kad sutartis turi būti aiškinama remiantis CK 6.193–6.195 straipsniuose reglamentuotomis taisyklėmis bei jas aiškinant suformuota kasacine praktika (šios nutarties 28 punktas).
32. Teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas peržengė apeliacinio skundo ribas, nes sprendė dėl sutarties kvalifikavimo ne tik kaip nuomos sutarties. Pažymėtina, kad ginčo teisinių santykių kvalifikavimas ir jiems taikytinų teisės normų aiškinimas užtikrina tinkamą pažeistų subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą. Tai visiškai atitinka civiliniam procesui keliamus tikslus (CPK 2 straipsnis). Be to, atsakovė pirmosios instancijos teisme kėlė sutarties kvalifikavimo kaip panaudos sutarties klausimą, o pirmosios instancijos teismas sprendė sutarties teisinio kvalifikavimo klausimą ir pripažino, kad ji turi kitos rūšies sutarties elementų.
33. Teisėjų kolegija pažymi, kad R. R. ir A. R. sutarties sudarymo ypatumus pirmiausia paaiškina byloje nustatytos aplinkybės, kurios rodo žemės naudojimo paskirtį ir apibūdina bendraturčių tarpusavio santykius, t. y. kad A. R. ir V. R. (ieškovo tėvas) sutarties sudarymo metu bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė ne tik žemės sklypą, bet ir jame esančius statinius (gyvenamuosius namus ir kitos paskirties pastatus), kurių tinkamam valdymui ir naudojimui tarnauja sklypas, dėl kurio sudaryta sutartis; A. R. siekė jam nuosavybės teise priklausančią turto dalį parduoti, o V. R., priešingai, siekė nuosavybę išsaugoti, todėl buvo sudarę sutartį, kuria A. R. pardavė savo turto dalį V. R. ir jo žmonai G. R., tačiau sutartis teismine tvarka buvo nutraukta pirkėjams nesumokėjus sutartos kainos; A. R. ir V. R. dėl bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, disponavimo nesutarė, todėl jų tarpusavio ginčus kelis kartus sprendė teismas.
34. Spręsdama dėl ieškovo ir A. R. sutartinių santykių kvalifikavimo teisėjų kolegija nurodo, kad iš sutarties sąlygų matyti, jog šalys susitarė dėl A. R. priklausančios sklypo dalies nuomos, R. R. pareigų atlikti darbus, susijusius su sklypo tvarkymu, ir A. R. pareigos atsiskaityti už darbus, tenkančius jo sklypo daliai, tačiau šalys sutarties preambulėje pažymėjo, jog sudarė ir pasirašė šią sutartį dėl bendros veiklos bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiame sklype. Sutarties turinys rodo, kad šalys susitarė tiek dėl A. R. priklausančios sklypo dalies nuomos, tiek dėl sklypo tvarkymo darbų ir R. R. teiktinų atlygintinų paslaugų, už kurių teikimą mokėtiną atlyginimą prilygino nuomos mokesčiui. Teisėjų kolegija sprendžia, kad sutarties sudarymą lėmė tai, jog ieškovas siekė išsinuomoti A. R. priklausančią žemės sklypo dalį tam, kad galėtų prižiūrėti ir tvarkyti visą sklypą, o A. R. siekė gauti jam tenkančios sklypo dalies tvarkymo paslaugas ir dėl to sutiko sumokėti jam tenkančios sklypo dalies tvarkymo darbų kainą.
35. Tokią išvadą patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės. Šis teismas, spręsdamas dėl sutarties sudarymo prielaidų, nustatė, kad sutartį inicijavo ir rengė ieškovas dėl tos priežasties, jog sklypas, kurį bendrosios dalinės nuosavybės teise valdė jo tėvas ir A. R., buvo apleistas (netvarkingas, jame rinkosi asocialūs asmenys, buvo vedžiojami šunys), todėl buvo būtina jį aptverti ir sutvarkyti; ieškovas sąmoningai numatė A. R. priklausančios sklypo dalies nuomą, už šią ieškovas atsilygina teikiamomis paslaugomis, taip jis siekė turėti teisinį pagrindą daryti įtaką sklypo tvarkymui ir priežiūrai, užsitikrinti, kad A. R. atsiskaitys už atliktus darbus pagal sutartyje aptartas sąlygas; sutardami dėl pagrindinio tikslo – kuo greičiau pagerinti sklypo būklę, šalys neteikė esminės reikšmės nuomos mokesčio pobūdžiui ir dydžiui.
36. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nustatytas aplinkybes, be kita ko, padarė išvadą, kad sutartis ir jos pagrindu susiformavę šalių tarpusavio teisiniai santykiai negali būti vertinami išimtinai kaip nuomos teisiniai santykiai, nes šalių siekis kooperuojant šalių turtą, darbą ir žinias bendram tikslui (sklypo sutvarkymui ir priežiūrai) atitinka jungtinės veiklos (asociacijos) sutartinius teisinius santykius. Taigi nors pirmosios instancijos teismas ir sprendė, kad sutarties šalis siejo nuomos teisiniai santykiai, tačiau pripažino, jog sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų ir yra mišraus pobūdžio.
37. Teisėjų kolegija, apibendrindama teismų nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad teismai pagrįstai konstatavo, jog sutartis yra mišri, turinti kelių sutarčių elementų, nes ieškovas išsinuomojo A. R. priklausančią sklypo dalį, kad organizuotų viso sklypo priežiūrą ir užtikrintų tinkamą jo tarnavimą sklype stovinčių pastatų naudojimui, o A. R. įsipareigojo už gaunamas paslaugas mokėti jo sklypo daliai tenkančias išlaidas. Teisėjų kolegijos vertinimu, šalių sudaryta ginčo sutartis turi kelių atskirų sutarčių rūšių elementų, kurie patys savaime galėtų būti pagrindas sudaryti atskiras sutartis ir jas vykdyti. Taigi šalių sudarytoje sutartyje tarpusavyje susietas skirtingų sutartinės prigimties prievolių (nuomos, paslaugų, pirmosios instancijos teismo vertinimu – jungtinės veiklos, atsakovės vertinimu – panaudos) vykdymas. Dėl to teisėjų kolegija atmeta ieškovo argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės netinkamai aiškino šalių sutartinius teisinius santykius.
38. Pažymėtina, kad Vilniaus m. apylinkės teismas nagrinėjo A. R. ieškinį, kuriuo šis prašė pripažinti sutartį negaliojančia, kaip sudarytą dėl apgaulės ir neatitinkančią imperatyviųjų teisės normų reikalavimų, ir 2013 m. rugsėjo 2 d. sprendimu ieškinį atmetė, o Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 23 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Išspręstos bylos nagrinėjimo dalykas buvo sutarties teisėtumo klausimas, t. y. ar ją sudarant nebuvo pažeista A. R. valia ir ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms; išnagrinėtoje byloje nebuvo teiktas reikalavimas dėl sutarties šalių sutartinių santykių kvalifikavimo ir šio klausimo teismai iš esmės nesprendė, todėl atmestinas ieškovo argumentas, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas turi prejudicinę reikšmę šioje byloje sprendžiamam ginčui ir teismas neturėjo teisės spręsti dėl sutarties kvalifikavimo; išnagrinėtoje byloje aplinkybė, kad sutartis turi kelių rūšių sutarčių elementų, nebuvo įrodinėjimo dalykas, todėl įsiteisėjęs teismo sprendimas nevaržė teismo, nagrinėjančio šioje byloje pareikštą ieškinį, spręsti dėl sutartinių santykių kvalifikavimo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek anksčiau išnagrinėtoje, tiek ir šioje byloje, konstatavus sutartyje esant kelių rūšių sutarčių elementų, nenustatyta, kad šalių sudaryta sutartis, kurioje nustatytos jų tarpusavio teisės bei pareigos, neatitiktų įstatymų reikalavimų, todėl ji yra galiojanti ir sukūrė jos šalims bei A. R. teisių perėmėjai sutartyje nustatytas teises ir pareigas.
39. Teisėjų kolegija nurodo, kad, sprendžiant dėl susietų sutarčių vykdymo pagal mišrią sutartį, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į sutarties esmę, pobūdį, sutarties šalių ketinimus, pasirenkant būtent tokios sutarties sudarymą, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes, taip pat į konkrečias sutarties nuostatas, kurių turinys nustatomas pagal sutarčių aiškinimo taisykles. Jeigu mišrioje sutartyje nepasisakyta dėl atskiros rūšies įstatymais tam tikrai sutarčiai nustatytų teisių ir pareigų ar jos yra imperatyvaus pobūdžio, jų negalima pakeisti šalių susitarimu (CK 6.157 straipsnio 1 dalis), tai mišrią sutartį vykdant yra įgyvendinamos įstatymo nustatytos šalių teisės ar pareigos kiekvienai iš vykdomų sutarčių (CK 6.156 straipsnio 3 dalis).
40. Šalys, sudarydamos sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų, nesusitarė ir nenurodė, kokios rūšies sutarties teisinis reglamentavimas bus taikomas sutarčiai, todėl, remiantis bendra taisykle, kad mišrią sutartį vykdant yra įgyvendinamos įstatymo nustatytos šalių teisės ar pareigos kiekvienai iš vykdomų sutarčių ir taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos (CK 6.156 straipsnio 3 dalis), reikėtų spręsti, kokios rūšies sutarčių normas taikyti sprendžiant sutarties nutraukimo teisėtumą, kadangi tiek nuomos, tiek paslaugų teikimo, tiek kitų paminėtų terminuotų (neterminuotų) sutarčių nutraukimo teisiniai pagrindai ir sąlygos yra skirtingi.
41. Atsakovė 2014 m. birželio 19 d. pranešime, kuriuo nutraukė sutartį nuo 2014 m. rugpjūčio 31 d., nurodė, kad ieškovas nevykdė sutartinių pareigų, kurios buvo sutartos kaip nuomos mokestis, todėl, remdamasi CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 3 dalimi, sutartį nutraukia. Ieškovas byloje pareikštu ieškiniu ginčija atsakovės 2014 m. birželio 19 d. pranešimą, kuriuo ši nutraukė sutartį, ir 2014 m. rugsėjo 11 d. pranešimą, kuriuo atsakovė konstatavo sutarties nutraukimo faktą.
42. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktą žemės nuomotojas turi teisę nutraukti žemės nuomos sutartį prieš terminą, jeigu žemės nuomininkas ilgiau kaip tris mėnesius nesumoka žemės nuomos mokesčio. Apie nuomos sutarties nutraukimą kitos paskirties (ne žemės ūkio paskirties) žemės nuomininkams nuomotojas privalo raštu pranešti ne vėliau kaip prieš du mėnesius (CK 6.564 straipsnio 2 dalis). Taigi žemės nuomos teisinius santykius reglamentuojančios normos žemės nuomos mokesčio nemokėjimą prilygina esminiam sutarties pažeidimui (CK 6.217 straipsnio 1 dalis) ir nustato nuomotojui teisę nutraukti terminuotą žemės nuomos sutartį, jeigu nuomininkas nemoka nuomos mokesčio, prieš tai apie nutraukimą jį įspėjus per įstatyme nustatytą terminą. Tačiau tokiu atveju būtina nustatyti, kad nuomininkas nemokėjo nuomos mokesčio.
43. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, pripažino, kad ginčo sutartis neigiamai paveikė atsakovės interesus, nes pastaroji ne tik jokios naudos iš šios sutarties, kuri pagal savo esmę yra atlygintinė, negavo, bet ir patyrė nuostolius, tačiau konstatavo, kad tai nepateisina atsakovės elgesio imantis veiksmų nutraukti ginčo sutartį vienašališkai, nes atsakovas su ieškovu prieš nutraukdamas sutartį nebendradarbiavo, jo elgesys neatitinka CK 6.200 straipsnio nuostatų, todėl teismas pripažino sutarties nutraukimą neteisėtu. Apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą ir sprendė, kad ieškovas nevykdė žemės nuomai privalomos sąlygos – nemokėjo atsakovei mokesčio už nuomojamą žemę, todėl ši pagrįstai sutartį nutraukė; panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmetė.
44. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinis teismas patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Jis yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad kasacinis teismas negali iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatyti naujų faktų, tačiau patikrina, ar nėra absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis) ir, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, sprendžia, ar teismai, nustatydami bylai reikšmingas aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 185 straipsniai).
45. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus dėl ginčo sutarties vykdymo ir spręsdamas dėl jos nutraukimo teisėtumo, konstatavo, kad ieškovas neįvykdė žemės nuomai būtinos sąlygos – mokėjimo už nuomojamą žemę, taip pat neatliko darbų, kurie galėtų prilygti nuomos mokesčiui. Pažymėtina, kad teismas šį faktą konstatavo, nesiaiškinęs ir nevertinęs aplinkybių, kokiomis konkrečiai ieškovo teikiamomis paslaugomis pasireiškė žemės nuomos atlygintinumas, kokiu periodiškumu (kada) ieškovas pagal ginčo sutartį šias paslaugas turėjo atlikti. Nesant nustatytų šių aplinkybių, net ir pripažinus, kad tarp šalių susiklostė žemės nuomos teisiniai santykiai, negali būti konstatuotas faktas, kad ieškovas žemės nuomos mokesčio nemokėjo.
46. Be to, apeliacinės instancijos teismas ginčo sutarties nevertino pirmiau pateiktų kasacinio teismo išaiškinimų aspektu, todėl iš esmės liko neatskleistas ir neįvertintas ginčo sutarties pagrindu tarp šalių susiklostęs teisinis santykis. Kasacinis teismas šių trūkumų pašalinti neturi galimybių (šios nutarties 44 punktas).
47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas ginčą, iš esmės netinkamai taikė materialiosios ir proceso (įrodymų vertinimo) teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 5 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

48. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 23 d. pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme patirta 3,91 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis). Šių bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. liepos 20 d. sprendimą ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Rimvydas Norkus

                                                                      Algirdas Taminskas

                                                                      Vincas Verseckas