Baudžiamoji byla Nr. 2K-34-693/2019

                                                                             Teisminio proceso Nr. 1-01-1-06361-2017-9

                                                                     Procesinio sprendimo kategorija 1.1.3.7 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 11 d.  

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutarties.  

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendžiu juridinis asmuo UAB „M.“ nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda, pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis ir 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu, juridiniam asmeniui UAB „M.“ skirta galutinė bausmė – 300 MGL (11 298 Eur) dydžio bauda.

        Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas J. D., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutartimi nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ atstovo advokato Giedriaus Danėliaus apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė 

1.       UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad jos atstovaujamas direktorius J. D., kuris vadovaudamas UAB „M.“ turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus UAB „M.“ vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „M.“ vardu, jos naudai ir interesais, pagamino netikrus dokumentus ir pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą, t. y.: po eismo įvykio, įvykusio 2016 m. lapkričio 12 d. apie 17.17 val. kelio Dūkštas–Rimšė–Puškos–Meikštai–Kačergiškė 16 kilometre, kurio metu J. Š., neturėdama vairuotojo pažymėjimo, t. y. neturėdama teisės vairuoti automobilį, nesuvaldė vairuojamo automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuvažiavo nuo kelio į griovį, dėl to buvo padaryta žala minėtam automobiliui, J. D. žinodamas, kad pagal Kelių eismo taisykles J. Š. neturėjo teisės vairuoti automobilį, turėdamas tikslą apgaule įgyti svetimą turtą – draudimo išmoką už įvykio metu sugadintą automobilį, draustą transporto priemonių (kasko) draudimu, 2016 m. lapkričio 12 d. apie 20.13 val. atvykęs į eismo įvykio vietą, paskambino Bendrajam pagalbos centrui numeriu 112 ir pranešė apie padarytą eismo įvykį bei pateikė melagingus duomenis apie įvykio aplinkybes – kad minėtą automobilį eismo įvykio metu vairavo jis, po to J. D. pagamino netikrus dokumentus – 2016 m. lapkričio 12 d. paaiškinime, adresuotame Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato viršininkui Jonui Cicėnui, bei 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ išmokėti draudimo išmoką nurodė žinomai melagingus duomenis, jog 2016 m. lapkričio 12 d. jis (J. D.) apie 20 val. vairavo automobilį „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir padarė eismo įvykį, ir dėl suklydimo 2016 m. gruodžio 5 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 10P-79507932-16, 2016 m. gruodžio 5 d. nutarime Nr. 10N-79508282-16 dėl administracinio teisės pažeidimo buvo išdėstyti tikrovės neatitinkantys faktai apie neva J. D. padarytą administracinį teisės pažeidimą, už kurį pastarasis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn. Tokiu būdu J. D. juridinio asmens UAB „M.“ naudai pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – AB „Lietuvos draudimas“ 23 859,15 Eur išmoką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių, nes AB „Lietuvos draudimas“ sustabdė žalos atlyginimo procedūrą. 

II.        Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

2.       Kasaciniu skundu juridinio asmens UAB „M.“ gynėjas advokatas Giedrius Danėlius prašo teismų sprendimų dalį panaikinti ir baudžiamąją bylą juridiniam asmeniui nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kasatorius skunde nurodo:

2.1.                      Apeliacinės instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 20 straipsnio nuostatas. UAB „M.“ (toliau – ir Bendrovė) nepagrįstai, nesant jos kaltės, nuteista pagal BK 22 straipsnį, 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį dėl pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą (dėl draudimo išmokos). Iš faktinių bylos aplinkybių darytina išvada, kad Bendrovės generalinis direktorius negalėjo jos naudai įvykdyti šio sukčiavimo, nes automobilis „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nepriklausė Bendrovei ir ši dėl padarytos žalos negalėjo gauti atlyginimo, nebuvo suinteresuota, dėl to ir sukčiavimo dėl draudimo išmokos jos naudai negalėjo būti padaryta. Automobilis priklausė UAB „C.“, todėl žalos atlyginimas, automobilio remontas buvo pastarosios, o ne Bendrovės materialinis interesas. Bendrovė panaudos pagrindu buvo perdavusi automobilį generaliniam direktoriui J. D., kuris buvo atsakingas už automobilio priežiūrą ir visus su tuo susijusius klausimus, tačiau nuosavybės teisė (ir automobilio pablogėjimo rizika, remonto išlaidos) Bendrovei perduota nebuvo. Draudimo išmokos atveju naudą būtų gavusi UAB „C.“. Tai matyti ir iš UAB „C.“ rašto, kuriuo ji, kaip draudimo išmokos gavėja, prašo pervesti lėšas į Bendrovės sąskaitą. Šis pinigų pervedimas yra ne draudimo išmoka, o atlyginimas už automobilio remonto darbus, nes Bendrovė buvo ir yra automobilių remonto paslaugas teikianti įmonė. Taigi apeliacinės instancijos teismas supainiojo draudimo ir rangos santykius. Bendrovė buvo rangovė, bet ne draudimo išmokos gavėja. Draudimo santykiai siejo UAB „C.“ ir AB „Lietuvos draudimas“, o ne UAB „M.“, dėl to Bendrovės vadovas negalėjo siekti draudimo išmokos Bendrovei. Savo ruožtu J. D. ir UAB „C.“ nesieja jokie pavaldumo ar atstovavimo santykiai. Tai, kad J. D. stengėsi dėl naudos UAB „C.“, neužtraukia jokios atsakomybės nei UAB „C.“, nei juo labiau UAB „M.“ (J. D. neskundė jo pripažinimo kaltu). 

2.2.                      J. D. veikė savarankiškai, asmeniškai siekdamas išvengti žalos atlyginimo. Iš jo parodymų akivaizdu, kad darydamas nusikalstamą veiką jis siekė išvengti asmeninės atsakomybės, nes jeigu AB „Lietuvos draudimas“ nebūtų atlyginusi žalos UAB „C.“, žalą atlyginti būtų turėjęs pats J. D., nes jis perdavė automobilį teisės jį vairuoti neturinčiam asmeniui.

2.3.                      Vertindamas duomenis apeliacinės instancijos teismas nevertino jų visumos ir padarė nepagrįstas išvadas. Teismas neatsižvelgė į tai, kad sugadintas automobilis buvo taisomas Bendrovėje, ir neatskyrė draudimo (Bendrovė buvo pripažinta kalta dėl sukčiavimo (dėl draudimo išmokos) ir rangos santykių (UAB „M.“ yra įmonė, kuri verčiasi automobilių remontu). Išvados, kuriomis buvo grindžiamas Bendrovės prisidėjimas prie sukčiavimo dėl draudimo išmokos, buvo padarytos nesilaikant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, netinkamai įvertinus atskirus duomenis ir jų visumą, nepašalinus byloje esančių prieštaravimų ir vienus duomenis nepagrįstai laikant svaresniais už kitus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą ir iš jo išplaukiantį in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Teismas išvadas grindė prielaidomis, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nepagrįstai nevertino įrodymų, kurie paneigia bet kokias Bendrovės sąsajas su draudimo (ne rangos) santykiais, o kartu, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, teismas nevertino rangos (remonto) santykių, susiklosčiusių tarp UAB „C.“ ir UAB „M.“.

3.       Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Plioplys atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:  

3.1.                      Kasaciniame skunde iš esmės nurodyti tie patys argumentai, kuriuos nuteistojo juridinio asmens atstovas jau buvo išdėstęs savo apeliaciniame skunde ir į kuriuos visiškai atsakė skundą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime išsamiai išnagrinėjo visus esminius apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra išdėstytos motyvuotos išvados dėl visų apeliacinio skundo argumentų. 

3.2.                      Įvykio metu J. D. buvo UAB „M.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, ėjo vadovaujamas pareigas, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui bei priimti sprendimus jo vardu. Būtent J. D., veikdamas įmonės „M.“ vardu, atliko nuosprendyje nurodytus veiksmus UAB „M.“ naudai ir interesais, ir būtent ši įmonė, o ne UAB „C.“, gavusi draudimo išmoką, turėtų dėl to naudos. Taigi, teismo vertinimu, visi bylos duomenys patvirtina buvus visas aplinkybes, pagrindžiančias juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Pagal byloje nustatytas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytas faktines aplinkybes J. D. pasikėsino panaudodamas apgaulę UAB „M.“ naudai įgyti AB „Lietuvos draudimas“ lėšas, todėl baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Toks apeliacinės instancijos teismo vertinimas skundžiamoje nutartyje neprieštarauja galiojančiam juridinio asmens atsakomybės reglamentavimui bei susiformavusiai teismų praktikai.

3.3.                      Nors kasaciniame skunde tvirtinama, kad tarp lizingo bendrovės „C.“ ir nuteistojo juridinio asmens susiklostė rangos (remonto) santykiai, kasaciniame skunde nepateikta jokių argumentų tokiai išvadai padaryti, o vien tai, kad UAB „M.“ verčiasi automobilių remontu, niekaip nepaverčia sudarytos lizingo sutarties rangos sutartimi. Be to, šis klausimas nebuvo keliamas ir nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme. Faktinės bylos aplinkybės remiantis byloje surinktais ir teismų išnagrinėtais įrodymais buvo aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytos, juo labiau kad kasatorius skunde iš esmės neginčija bylos įrodymų ar jų gavimo teisėtumo. Teismuose gauti duomenys buvo patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais (jie ištirti posėdyje, sugretinti su kitais įrodymais, motyvuotai pasisakyta dėl jų vertinimo, nustatytas gavimo procedūrų teisėtumas), todėl abiejų instancijų teismai pagrįstai pripažino, kad jie atitinka BPK 95, 96 straipsniuose nurodytus reikalavimus.

3.4.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ar kad padarė baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų. Darytina išvada, kad būtent įrodymų viseto analizė leido teismams padaryti motyvuotą išvadą, kad tiek J. D., tiek ir kasatoriaus juridinio asmens UAB „M.“ veikoje yra BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų požymių.

3.5.                      Jokių duomenų apie tai, kad atliekant proceso veiksmus būtų pažeistos BPK nustatytos taisyklės, byloje nėra, todėl nėra pagrindo abejoti jų rezultatų, kaip įrodymų nagrinėjamoje byloje, patikimumu ir teisėtumu. Skundžiamuose teismų sprendimuose visi įrodymai aptarti, pasisakyta dėl jų patikimumo, teisėtumo, taip pat dėl bylos aplinkybių, kurias jie patvirtina arba paneigia, išdėstytos motyvuotos išvados dėl įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių bylos aplinkybių (BPK 305 straipsnio l dalies 2 punktas). Todėl darytina išvada, kad byla dėl juridinio asmens UAB „M.“ apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3, 5 dalyse nustatytų reikalavimų.

3.6.                      Teismai nustatė visus būtinus nusikalstamos veikos, nurodytos BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, požymius ir tinkamai pritaikė nuteistajam juridiniam asmeniui UAB „M.“ baudžiamąjį įstatymą. Taip pat teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė nuosprendyje bei nutartyje aptartais įrodymais pagrįstus, motyvuotus sprendimus, kuriuose teismų padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, todėl kasacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvadų dėl nuteistojo juridinio asmens padarytos nusikalstamos veikos, neįrodo, kad teismai būtų padarę esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, todėl skundas negali būti tenkinamas.

III.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4.       Nuteistojo juridinio asmens UAB „M.“ gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl juridinio asmens kaltės

5.       Pagal BK 20 straipsnio 1 ir 2 dalis juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė, ir tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir šis fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė „juridinio asmens naudai“ reiškia, jog kaltininko – fizinio asmens – nusikalstama veika turi būti siekiama naudos jo atstovaujamam ir kontroliuojamam juridiniam asmeniui. Kartu tai atskleidžia fizinio asmens nusikalstamos veikos tyčinės kaltės turinį. Ši BK 20 straipsnio 2 dalies formuluotė nereiškia, jog fizinio asmens nusikalstamos veikos tikslas – gauti naudos juridiniam asmeniui – yra vienintelis ar pagrindinis. Toks tikslas, būtinas pagrindžiant juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę, gali būti įgyvendinamas ta pačia fizinio asmens nusikalstama veika siekiant ir kaltininko asmeninės naudos, jo paties ar kitų asmenų neteisėto praturtėjimo ir pan. Naudos požymis paprastai yra aiškinamas kaip turtinės naudos gavimas, o interesų užtikrinimas – kaip kitų (nebūtinai turtinių) juridinio asmens siekių įgyvendinimas. Konstatuojant šią juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygą turi būti nustatyta, kad iš nusikalstamos fizinio asmens veikos juridinis asmuo turi (turės) naudos ir tą naudą pripažįsta (pvz., neteisėtu būdu išgryninti pinigai, naudojami įmonės interesams užtikrinti), arba kai juridinis asmuo suinteresuotas tokia veika ir jos sukuriamais padariniais (pvz., juridinio asmens panaudojimas darant nusikalstamą veiką buvo realiai naudingas: įmonės ūkinės veiklos perspektyvai ir jos konkurencingumui; įmonės įvaizdžiui; ar suteikė įmonei kokių nors pranašumų prieš kitas įmones konkuruojant viešųjų pirkimų konkursuose) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

6.       BK 20 straipsnyje, kuriame nustatytos juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės sąlygos, tiesiogiai apie juridinio asmens kaltę nekalbama, tačiau, aiškinant BK 20 straipsnio nuostatas, reikia atsižvelgti į BK 2 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką. Būtent BK 20 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatytu reguliavimu konstatuotina, kad juridinis asmuo už fizinio asmens padarytą nusikalstamą veiką atsako tik esant juridinio asmens kaltei. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad juridinio asmens, kaip teisinių santykių subjekto, specifika suponuoja ir tai, kad šiuo atveju juridinio asmens kaltė dėl nusikaltimo padarymo neatsiejama nuo fizinio asmens, per kurį juridinis asmuo veikia, kaltės, tam tikru aspektu nulemiančios juridinio asmens kaltės dėl jo naudai padarytos nusikalstamos veiklos turinį. Kartu Konstitucinis Teismas padarė išvadą, kad BK nustatytas teisinis reguliavimas nereiškia, jog juridinio asmens kaltumas neturi būti įrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas). Taigi nors juridinio asmens kaltė yra glaudžiai susijusi su fizinio asmens kalte, tačiau ji nėra tapati šiai kaltei ir negali būti savaime perkeliama juridiniam asmeniui. Fizinio asmens, padariusio nusikalstamą veiką, kaltė yra tik prielaida nustatyti juridinio asmens kaltę. Sprendžiant, ar juridinis asmuo kaltas BK 20 straipsnio 2 dalies prasme, reikia atsižvelgti į fizinio asmens bei jo padarytos nusikalstamos veikos ryšį su juridiniu asmeniu. Antai Konstitucinis Teismas 2009 m. birželio 8 d. nutarime pabrėžė, kad šį ryšį gali lemti juridinio asmens veiklos politika, strategija, jo organizacinė struktūra ir pan. Teisiškai reikšmingą ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens padeda atskleisti juridinio asmens veiklą reglamentuojantys norminiai aktai, organizacinė struktūra, veiklos formavimas, įgyvendinimas ir pan. Svarbu tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) užtikrino veiksmingą fizinio asmens veiklos kontrolę, ar toleravo atitinkamą veiklą ir kita. Nustatant ryšį tarp fizinio asmens padarytos nusikalstamos veikos ir juridinio asmens, reikia įvertinti, ar fizinio asmens padaryta nusikalstama veika ir jos sukeliamais padariniais buvo suinteresuotas juridinio asmens savininkas (akcininkai). Tai, ar juridinio asmens savininkas (akcininkai) žinojo, skatino arba sudarė sąlygas fizinio asmens neteisėtiems veiksmams, yra viena iš aplinkybių, pagal kurias sprendžiama apie juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Taigi juridinio asmens savininkas ar pagrindiniai juridinio asmens akcininkai, kurie turi sprendžiamojo balso teisę, fizinio asmens (kurio įgaliojimai nustatyti BK 20 straipsnio 2 dalyje) nusikalstamus veiksmus turi suvokti ir skatinti arba suvokti ir juos toleruoti. Sprendžiant juridinio asmens kaltumo ir baudžiamosios atsakomybės klausimą, toks abipusis ryšys tarp kaltininko – fizinio asmens ir trauktino baudžiamojon atsakomybėn juridinio asmens turi būti nustatytas. Tokio ryšio nebuvimas gali reikšti, kad fizinis asmuo darydamas nusikalstamą veiką veikė savarankiškai ir savavališkai, o tokiu atveju juridinio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn reikštų objektyvų pakaltinimą, t. y. juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę nesant jo kaltės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-95/2012).

7.       UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad jos atstovaujamas direktorius J. D., vadovaudamas UAB „M.“, turėdamas teisę jai atstovauti, priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu bei kontroliuoti jos veiklą, veikdamas UAB „M.“ vardu, jos naudai ir interesais pagamino netikrus dokumentus bei pasikėsino apgaule įgyti didelės vertės svetimą turtą. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad J. D. padarė nusikalstamas veikas veikdamas UAB „M.“ vardu ir jos naudai, nes jis 2016 m. lapkričio 12 d. policijos komisariatui rašytame paaiškinime ir 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ nurodė melagingas įvykio aplinkybes, taip pagamino netikrus dokumentus ir siekė gauti materialinės naudos, t. y. 23 859,15 Eur draudimo išmoką, jo valdomam juridiniam asmeniui, nes 2016 m. lapkričio 15 d. prašyme AB „Lietuvos draudimas“ nurodyta draudimo išmoką išmokėti UAB „M.“.

8.       Teismai nustatė, kad įvykio metu J. D. buvo UAB „M.“ direktorius ir vienintelis akcininkas, ėjo vadovaujamas pareigas, turėjo teisę atstovauti juridiniam asmeniui ir priimti sprendimus jo vardu; veikdamas šios įmonės vardu jis sudarė pirkimo–pardavimo ir lizingo sutartis su UAB „C.“, kuriomis UAB „M.“ pardavė bendrovei „C.“ transporto priemonę „Mercedes Benz S350 Bluetec“, o UAB „C.“ lizingo sutartimi šį automobilį laikinai valdyti ir naudotis perdavė UAB „M.“. Iki 2018 m. balandžio 12 d. minėtas automobilis nuosavybės teise priklausė UAB „C.“, šio automobilio valdytoja buvo UAB „M.“, kuri automobilį apdraudė (kasko) AB „Lietuvos draudimas“. Taip pat nustatyta, kad UAB „M.“ draudimo bendrovei po eismo įvykio pateikė automobilio remonto darbų sąmatą ir prašė išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, jog: lizingo sutarties 9.12 punkte nurodyta, kad jei, įvykus draudžiamajam įvykiui, draudimo kompanija išmoka dalį draudimo išmokos nuo visos draudimo sumos, tai ši draudimo išmoka, gavus Lizingo davėjo raštišką sutikimą, jei Klientas (šiuo atveju UAB „M.“) nėra įvykdęs bet kokių pagal sutartį arba kitas su Klientu sudarytas sutartis (susitarimus) jam tenkančių mokėjimų, įskaitant ir baudas bei delspinigius, gali būti išmokama Klientui, kuris privalo ją panaudoti tik turto remontui; iš byloje esančio UAB „C.“ prašymo matyti, jog ši bendrovė AB „Lietuvos draudimas“ prašė visą nustatomą draudimo išmoką pervesti į UAB „M.“ nurodytą banko sąskaitą. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nors automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ savininkas buvo UAB „C.“, tačiau faktinis automobilio valdytojas ir naudotojas buvo UAB „M.“ ir būtent šiai įmonei buvo prašoma pervesti draudimo išmoką, o tai rodo, jog J. D. visus neteisėtus veiksmus atliko UAB „M.“ naudai ir interesais ir būtent ši įmonė, o ne UAB „C.“, gavusi draudimo išmoką, turėtų dėl to naudos.

9.       Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje sprendžiant juridinio asmens UAB „M.“ baudžiamosios atsakomybės klausimą svarbūs šie aspektai: 1) kas buvo automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ savininkas ir kam eismo įvykio metu padaryta žala; 2) ar draudžiamasis įvykis buvo realus ar inscenizuotas; 3) už ką šiai bendrovei draudimo įmonė turėjo pervesti pinigus.

9.1.                      Teismai nustatė, kad automobilio „Mercedes Benz S350 Bluetec“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas eismo įvykio metu buvo lizingo bendrovė UAB „C.“, o ne UAB „M.“; pastarasis juridinis asmuo buvo šio automobilio valdytojas, perdavęs automobilį naudotis fiziniam asmeniui (šiuo atveju – J. D.). Automobilis buvo apdraustas, iš byloje esančio transporto priemonių draudimo liudijimo TAI Nr. 381115194 priedo Nr. 1 matyti, kad draudimo išmokos (naudos) gavėjas yra UAB „C.“, o ne UAB „M.“. Taigi, akivaizdu, kad eismo įvykio metu žala padaroma automobilio savininkui, t. y. UAB „C.“, o ne valdytojui.

9.2.                      Automobilis „Mercedes Benz S350 Bluetec“ eismo įvykio metu nuo kelio nuvažiavo į griovį ir buvo apgadintas, jo remontas kainavo 23 975 Eur, taigi draudžiamasis įvykis buvo realus, o ne inscenizuotas.

9.3.                      UAB „M.“

10.       J. D. turėjęs teisę naudotis įmonės automobiliu, perleido jį vairuoti tokios teisės neturinčiam asmeniui (J. Š.), kuris ir padarė eismo įvykį. J. D. suvokė, kad jei būtų nurodęs policijai bei draudimo bendrovei, jog automobilį vairavo ir eismo įvykį padarė J. Š., draudimo išmoka nebūtų išmokėta, jam būtų tekę pačiam padengti automobilio remonto išlaidas. Taigi J. D., policijai ir AB „Lietuvos draudimas“ pateikdamas žinomai suklastotus paaiškinimą ir prašymą, kuriuose nurodė melagingus duomenis, kad automobilį vairavo jis, veikė savarankiškai, siekdamas išvengti asmeninių išlaidų remontuojant eismo įvykio metu apgadintą automobilį. Taigi, tarp fizinio asmens J. D. padarytų nusikalstamų veikų ir juridinio asmens UAB „M.“ nėra jokio ryšio, nes juridinis asmuo negavo neteisėtos naudos, todėl nėra ir juridinio asmens kaltės. 

11.       Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismai byloje tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, tačiau jas neteisingai teisiškai įvertino. Nenustačius juridinio asmens UAB „M.“ kaltės ir neteisėtos naudos gavimo fakto, nėra ir jam inkriminuotų nusikaltimų sudėties. Dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo baudžiamosios bylos dalis UAB „M.“ pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį nutrauktina.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

        Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 21 d. nutartį.

        Panaikinti nuosprendžio ir nutarties dalį dėl UAB „M.“ nuteisimo pagal BK 20 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 2 dalį, 20 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 1 dalį ir šią baudžiamosios bylos dalį nutraukti.

           Kitą nuosprendžio ir apeliacinės nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                          Alvydas Pikelis

                                                                                  Sigita Jokimaitė

                                                                                  Vytautas Masiokas