Civilinė byla Nr. 3K-3-454/2010

         Procesinio sprendimo kategorijos:

44.2.1; 44.2.2; 126.8; 129.5

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algio Norkūno, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. A. J. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo J. A. J. ieškinį atsakovui antstoliui A. B., tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „BTA draudimas“, uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Byloje nagrinėjamas ginčas dė antstolio civilinės atsakomybės, kai antstolis neišsiuntė vykdomojo rašto skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam teismui.

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 10 969,28 Lt žalos atlyginimo. 2003 metais antstolis A. B. priėmė vykdyti vykdomąją bylą Nr. 0042/06/00429 dėl 12 300 Lt išieškojimo ieškovo naudai iš skolininko individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“. Iki 2005 m. balandžio 1 d. ieškovo naudai išieškota 1330,72 Lt. Anot ieškovo, likusios sumos išieškojimo veiksmus atsakovas atliko nerūpestingai, nesidomėjo skolininko turtine padėtimi, turtinės padėties pasikeitimais ir dėl to negavo duomenų, kad skolininkui buvo iškelta bankroto byla. Vykdomojo dokumento antstolis neperdavė skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui. Ieškovo teigimu, dėl atsakovo neveikimo jis prarado galimybę reikalauti jo naudai priteistų delspinigių dėl nesumokėto darbo užmokesčio išieškojimo bankroto procedūros metu, nes nebuvo įrašytas į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Ieškovo nuomone, atsakovas savo nerūpestingumu ir neveikimu padarė ieškovui 10 969,28 Lt žalos.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad po 2003 m. sausio 1 d. antstolių reformos antstolis A. B. priėmė vykdyti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 1998 m. spalio 15 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2²³-4975/1998 dėl 12 300 Lt išieškojimo iš individualios A. N. projektavimo statybos firmos „Stuba“ išieškotojo J. A. J. naudai. Vykdomasis dokumentas buvo išsiųstas į A. N. darbovietę ir nuo 2004 m. birželio 24 d. iki 2005 m. balandžio 1 d. buvo išieškota iš viso 1330,72 Lt; po to išieškojimas nutrūko, A. N. įmonė veiklos nevykdė, surasti skolininką antstoliui nepavyko. Žinodamas, kad skolos išieškojimas yra nutrūkęs, išieškotojas kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą dėl vykdomojo rašto dublikato išdavimo. Išieškotojui pateikus vykdyti 2006 m. sausio 17 d. vykdomojo dokumento dublikatą, antstolis nukreipė išieškojimą į A. N. sutuoktinės V. M. N. darbo užmokestį. 2006 m. kovo 23 d. V. M. N. apskundė antstolio veiksmus ir nurodė, kad individualiai įmonei yra iškelta bankroto byla. Atsižvelgus į tai, kad bankrutavusios įmonės savininko (savininkų) prievolės prieš kreditorius baigėsi, antstolio patvarkymas buvo panaikintas, vykdomoji byla nutraukta ir vykdomasis raštas (dublikatas) dėl 12 300 Lt skolos išieškojimo iš individualios A. N. projektavimo statybos firmos „Stuba“ buvo grąžintas Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui. Antstoliui vykdant likusios 10 969,28 Lt skolos išieškojimą, Vilniaus apygardos teismas 2005 m. birželio 27 d. nutartimi individualiai A. N. projektavimo-statybos firmai „Stuba“ iškėlė bankroto bylą. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 18 straipsnio 1 dalį antstolis turėjo pareigą ne vėliau kaip per 15 dienų nuo šios nutarties įsiteisėjimo dienos vykdomąjį raštą dėl likusių 10 969,28 Lt delspinigių išieškojimo perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir pranešti apie tai turto saugotojui bei kreditoriui, tačiau šių procesinių veiksmų neatliko; dėl šios priežasties ieškovas nebuvo įrašytas į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Teismas pažymėjo, kad pagal skolininko įmonės bankroto procedūras 10 969,28 Lt neišieškotos skolos likutis visais atvejais, nepriklausomai nuo ieškovo ar atsakovo veiksmų ar neveikimo, nebūtų išieškotas. Teismo vertinimu, negalima konstatuoti faktinio priežastinio ryšio tarp antstolio neveikimo ir kilusių padarinių, nes vykdomąjį raštą išsiuntus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui (ir jo neišsiuntus) rezultatas dėl skolos išieškojimo būtų vienodas – ieškovo, kaip kreditoriaus, reikalavimas nebūtų patenkintas: Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 2 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimu buvo pripažinta likviduojamos įmonės pabaiga, įmonė išregistruota; jokie kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, nes įmonė neturėjo jokio turto. Pažymėjęs, kad vykdomosios bylos dalykas buvo ieškovui priteisti delspinigiai (netesybos už uždelstą sumokėti darbo užmokestį), teismas sprendė, kad ir dėl šios priežasties ieškovas negalėjo turėti pagrįstų lūkesčių juos atgauti bankroto byloje (ĮBĮ 35 straipsnis). Teismas padarė išvadą, kad byloje nenustatyta visų antstolio civilinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys nepagrįstas. Be to, teismas pažymėjo, kad pagal CPK 640 straipsnį išieškotojui nustatyta pareiga bendradarbiauti su antstoliu ir domėtis vykdymo eiga. Informacija apie vykdomas bankroto procedūras yra vieša ir nemokama ne tik antstoliui, bet ir kitiems asmenims, taip pat ir ieškovui, kuris, kaip ir bet kuris proceso dalyvis (vykdymo proceso šalis), turėjo galimybę gauti informaciją dėl vykdomos bankroto bylos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2010 m. kovo 15 d. nutartimi Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais bei išvadomis ir atkreipė dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką individualios įmonės bankroto byloje kreditoriais traukiami ne tik individualios įmonės kreditoriai, bet ir tokios įmonės savininko kreditoriai, taip pat nustatant tokios įmonės turtą, nustatomas individualios įmonės ir jos savininko turtas. Dėl to skolininko individualios A. N. projektavimo statybos firmos „Stuba“ bankroto byloje teismo konstatavimas, kad likviduojama įmonė neturi jokio turto, kolegijos nuomone, reiškia, kad ir jos savininkas jokio turto neturėjo bankroto bylos nagrinėjimo metu. Kolegija nurodė, kad ieškovui darbo ginčo byloje buvo priteista 12 300 Lt suma už uždelstą atsiskaityti laiką nepatenka į bankroto bylos nagrinėjimo metu galiojusio DK 140 straipsnio ar teismo sprendimo priėmimo metu 1998 metais galiojusio Darbo sutarties įstatymo 40 straipsnio 1 dalies reguliavimo sritį. Pagal Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnį, 5 straipsnio 1 dalį tokio pobūdžio išmoka iš garantinio fondo neišmokama, todėl ieškovui net buvus įtrauktam į kreditorių sąrašą bankroto byloje jis nebūtų gavęs jokios išmokos iš Garantinio fondo. Neįrodžius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir ieškovo patirtos žalos, atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Dėl to ginčui neturi teisinės reikšmės ieškovo argumentas, kad buvo pradangintas vykdomojo rašto originalas, kad jį pradangino atsakovas ir dėl to atsakovas negalėjo perduoti vykdomojo rašto originalo į skolininko bankroto bylą.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad tai, jog pradangintas vykdomojo rašto originalas, jog jį pradangino atsakovas ir dėl to atsakovas negalėjo perduoti vykdomojo rašto originalo į skolininko bankroto bylą, neturi teisinės reikšmės ginčui. Atkreipęs dėmesį į Antstolių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintas antstolio pareigas, kasatorius teigia, kad įrodyta, jog atsakovas, vykdydamas vykdomąją bylą Nr. 0042/06/00429, pradangino vykdomojo rašto Nr. 2/23-4975/1998 originalą. Taip pat įrodyta, kad atsakovas neatliko procesinių veiksmų, kuriuos, kaip antstolis, privalėjo atlikti: vykdomojo rašto Nr. 2/23-4975/1998 originalo neperdavė Vilniaus apygardos teismui, nagrinėjančiam individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ bankroto bylą. Anot kasatoriaus, įrodyta ir tai, kad dėl atsakovo kaltės jis (kasatorius) nebuvo įrašytas į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Be to, kasatoriaus teigimu, atsakovas, norėdamas nuslėpti vykdomojo rašto originalo pradanginimo faktą, 2005 m. pabaigoje paprašė kasatoriaus, nuslėpdamas tikrąją priežastį, gauti šio vykdomojo rašto dublikatą. Anot kasatoriaus, iš jo pateiktų įrodymų išplaukia, kad antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą, nevykdė Antstolių įstatymo 3 straipsnio reikalavimo, t. y. blogai, nesąžiningai atliko profesines antstolio pareigas. Apeliacinės instancijos teismas įrodymus nepagrįstai atmetė, taip pažeisdamas civilinio proceso reikalavimus. CPK 634 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

2. Nepagrįstai atmesdamas pateiktus įrodymus, įrodančius, kad antstolis, vykdydamas vykdomąją bylą, nevykdė Antstolių įstatymo 3 straipsnio reikalavimo, apeliacinės instancijos teismas neteisingai taikė proceso teisės normas, nepagrįstai konstatavo, kad, neįrodžius priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kasatoriaus patirtos žalos, atsakovui negali būti taikoma civilinė atsakomybė. Atkreipęs dėmesį į CK 6.246 straipsnį, pagal kurį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, kasatorius teigia, kad įrodytas Antstolių įstatymo 3 straipsnio reikalavimo nevykdymas, t. y. blogas, nesąžiningas profesinių antstolio pareigų atlikimas, vykdant vykdomąją bylą Nr. 0042/06/00429, arba neteisėti veiksmai, yra pagrindas atsirasti atsakovo civilinei atsakomybei.

3. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Anot kasatoriaus, įrodyta, kad antstolis neatliko procesinių veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti. Kasatoriaus neįrašymas į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintą bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą, atsiradęs dėl įrodyto antstolio neveikimo (Antstolių įstatymo 3 straipsnio reikalavimo nevykdymo), kasatoriaus teigimu, yra priežastinis ryšys, nulemiantis atsakovo, kaip antstolio, civilinę atsakomybę.

4. CK 6.248 straipsnyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas. Anot kasatoriaus, įrodyta, kad atsakovas yra kaltas, nes vykdydamas vykdomąją bylą, nevykdė Antstolių įstatymo 3 straipsnio reikalavimo, t. y. blogai, nesąžiningai atliko profesines antstolio pareigas.

5. CK 6.249 straipsnyje nurodyta, kad piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalį kreditoriaus reikalavimai įmonei, kurių nepatenkino antstolių kontora, yra tenkinami ĮBĮ nustatyta tvarka. Anot kasatoriaus, jo, kaip kreditoriaus, 10 969,28 Lt reikalavimų antstolių kontora neįvykdė, todėl ši suma turėjo būti įrašyta į Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtintą kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Kasatoriaus teigimu, jis patyrė 10 969,28 Lt žalos. CK 6.263 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą asmeniui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

6. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo nutartis prieštarauja Antstolių įstatymo 3 straipsniui ir neatitinka ĮBĮ 16 straipsnio 1 dalies, 18 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio, CK 6.263 straipsnio 2 dalies, CPK 634 straipsnio 2 dalies.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad, nors antstoliui keliami didesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, iš jo negali būti reikalaujama daugiau, negu būtų protinga reikalauti tam tikroje situacijoje. Išieškotojas su skolininku turi elgtis kaip apdairus, atidus, rūpestingas šeimininkas (bonus pater familias), turi domėtis skolininko asmeniu ir jo turtine padėtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. J. ir kt. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-456/2008). Tiek teismų praktikoje, tiek ir ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas privalo pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės ar dėl jos turto arešto. Nagrinėjamu atveju vykdymo veiksmai nebuvo nutraukti, bet priešingai – kasatoriui išieškojimas nenutrauktas ir iki bankroto bylos iškėlimo dalis sprendimo įvykdyta; kasatoriaus teisės į skolos išieškojimą nepažeistos, priešingai – bankroto proceso metu vykdomas skolos išieškojimas gali pakenkti tik kitų kreditorių teisėtiems interesams, bet ne išieškotojui (kasatoriui). Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad dėl bankroto likvidavus individualią A. N. projektavimo statybos firmą „Stuba“ jokie kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, nes nenustatyta skolininko turto.

2. Pagal kasacinio teismo praktiką teismas, nagrinėdamas ginčus dėl sprendimų priverstinio vykdymo, neturi apsiriboti vien formaliu antstolių veiksmų teisėtumo patikrinimu, bet turi teisiškai įvertinti pažeidimo faktą, pasisakyti, ar teisės normos pažeidimas iš esmės nepažeidė vykdymo proceso dalyvių teisių ir teisėtų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. v. Teismo antstolių kontora prie Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-3-1201/2003). Tuo atveju, kai nustatyti antstolio padaryti pažeidimai nėra esminiai ir dėl šių pažeidimų skolininko teisės nepažeistos, nėra pagrindo pripažinti jau atliktą sprendimo priverstinį įvykdymą neteisėtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. S. J. v. Teismo antstolių kontora prie Kauno rajono apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-3-485/2002; 2003 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kauno miesto savivaldybės taryba v. Teismo antstolių kontora prie Kauno miesto apylinkės teismo ir kt., bylos Nr. 3K-3-475/2003). Taigi ir nustačius tam tikrą teisės pažeidimą, ne kiekvienas pažeidimas būtinai lemia visų veiksmų neteisėtumą, bet šiuo atveju turi būti vertinama, ar konkretus pažeidimas lėmė tam tikro asmens teisių pažeidimą, taip pat turi būti išlaikoma šalių interesų pusiausvyra, proporcingumas bei laikomasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „VSA Vilnius“ v. antstolis G. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-119/2010).

3. Atsakovo teigimu, jis išieškotojo atžvilgiu neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų lemti neteisėtą veikimą (neveikimą).

3.1. Pagal CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto generalinio delikto doktriną kaltė ir neteisėti veiksmai yra neišskiriami. Anot atsakovo, atsižvelgiant į tai, kad jo veiksmai (neveikimas) negali būti vertinami kaip neteisėti ir kasatoriui jie negalėjo nulemti žalos atsiradimo – kaltė neįžvelgiama.

3.2. Atkreipęs dėmesį į CK 6.247, 6.249 straipsnių nuostatas ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. AB DnB NORD bankas, bylos Nr. 3K-3-74/2009), atsakovas nurodo, kad nagrinėjamu atveju kasatorius tik nurodo neišieškotos skolos likutį, bet žalos fakto neįrodė, t. y. dėl bankroto procedūros 10 969,28 Lt skolos likutis nepriklausomai nuo kasatoriaus ar antstolio veiksmų nebūtų išieškotas.

3.3. Atkreipęs dėmesį į CK 6.247 straipsnio nuostatas, atsakovas teigia, kad pagal teisės doktriną ir teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007) priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmajame etape nustatant faktinį priežastinį ryšį, anot atsakovo, pagal kasatoriaus ieškinį nustatyti priežastinio ryšio negalima, nes vykdomąjį raštą išsiuntus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, taip pat jo neišsiuntus – rezultatas dėl skolos išieškojimo būtų vienodas. Antrame etape nustatant teisinį priežastinį ryšį, konstatuotina, kad atsakovo neteisėto veiksmo, lemiančio žalos atsiradimą, nebuvo, nes antstolis nėra imperatyviai įpareigotas kas 15 dienų (kaip nurodo kasatorius) tikrinti skolininkus dėl galbūt vykdomų bankroto procedūrų. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad informacija apie vykdomas bankroto procedūras yra prieinama viešai bei nemokamai (internete) ir ne tik antstoliui, bet ir bet kuriam kitam asmeniui, taip pat ir kasatoriui.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl antstolio civilinės atsakomybės sąlygų

 

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Aiškindamas ir taikydamas nurodytą teisės normą, kaip tokią, kasacinis teismas yra nurodęs, kad ginčo (dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo) sprendimui taikytinos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę. Taikant deliktinę atsakomybę asmens teisės apginamos, atlyginant nuostolius. Būtinosios sąlygos šiai atsakomybei taikyti yra neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės). Nagrinėjant tokio pobūdžio ginčus būtina patikrinti, ar egzistuoja visos įstatyme nurodytos sąlygos, kurioms esant galimas civilinės atsakomybės taikymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. S. v. antstolė R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-409/2008). Be to, dėl antstolio civilinės atsakomybės, kaip tokios, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendžiant dėl antstolio civilinės atsakomybės turi būti taikomos bendrosios CK šeštosios knygos XXII skyriaus nuostatos kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką. Iš profesinės veiklos kilusios civilinės atsakomybės atvejais turi būti įvertinta tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Omė“ v. antstolis D. J., bylos Nr. 3K-3-328/2008).

Taigi tam, kad būtų pagrindas tenkinti nagrinėjamoje byloje pareikštus ieškinio reikalavimus ir taikyti antstoliui civilinę atsakomybę, būtina nustatyti visas antstolio civilinės atsakomybės sąlygas – neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat kaltę (CK 6.246-6.249 straipsniai).

 

Dėl neteisėtų veiksmų ir kaltės

 

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Pagal CPK 634 straipsnio 2 dalį antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Tuo tarpu ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1463 redakcija) nustatyta, kad antstolis ne vėliau kaip per 15 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos perduoda bankroto bylą nagrinėjančiam teismui įmonės turto, kuris iki įmonės bankroto bylos iškėlimo buvo areštuotas teismų ir kitų institucijų sprendimų vykdymui užtikrinti, bet neparduotas, arešto bei vykdomuosius dokumentus dėl išieškojimo iš šios įmonės ir praneša apie tai turto saugotojui bei ieškovui.

Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovas neatliko procesinių veiksmų, kuriuos privalėjo atlikti – vykdomojo rašto laiku neperdavė skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui (ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalis); dėl šios priežasties kasatorius nebuvo įrašytas į bankrutuojančios įmonės kreditorių sąrašą. Taigi nagrinėjamoje byloje yra nustatyti atsakovo, kaip antstolio, neteisėti veiksmai (neveikimas). Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, kurie grindžiami: ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta teismo (arba įmonės administratoriaus (ĮBĮ 10 straipsnio 6 dalis, įstatymo redakcija, galiojusi iki 2008 m. birželio 30 d.) egzistavusia) pareiga pranešti antstolių kontoroms, kurioms yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, ar dėl jos turto arešto; tai pat išieškotojo pareiga su skolininku elgtis kaip apdairiam, atidžiam, rūpestingam šeimininkui (bonus paters familias). Pirmiau nurodytos kitų subjektų (teismo arba įmonės administratoriaus ir paties išieškotojo) pareigos, kaip tokios, egzistavimas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepašalina pirmiau nurodytų antstolio bendrųjų pareigų, įtvirtintų CK 6.246 straipsnio 1 dalyje, CPK 634 straipsnio 2 dalyje ir Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje, taip pat specialiosios pareigos, įtvirtintos ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, kad duomenys apie bankrutuojančią įmonę skelbiami leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ (ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 10 dalis), be to, atsakovo atsiliepime į kasacinį skundą iš esmės pripažįstama, jog ši informacija yra prieinama viešai ir nemokamai (internete), t. y. ne tik išieškotojui, bet ir antstoliui. Taigi atsakovas, kaip antstolis, turėjo ne tik įstatymuose įtvirtintą pareigą atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir galimybę šią pareigą realiai įvykdyti. Dėl to pirmiau nurodyti atsakovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentai nepaneigia nei atsakovo, kaip antstolio, neteisėtų veiksmų (neveikimo), nei preziumuojamos kaltės.

 

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

 

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pagal teisės doktriną ir formuojamą teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. B. v. Vilniaus universiteto Santariškių klinikos; bylos Nr. 3K-3-556/2005; 2007 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. ir kt. v. DNSB „Medvėgalis“ ir kt., bylos Nr. 3K-7-345/2007) priežastinio ryšio nustatymo civilinėje byloje procesą sąlygiškai galima padalyti į du etapus. Pirmame etape, naudojant conditio sine qua non testą (ekvivalentinio priežastinio ryšio teorija), nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingi padariniai būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija).

Šioje byloje prašomą priteisti žalą – 10 969,28 Lt – kasatorius kildina iš antstolio neveikimo (vykdomojo rašto neperdavimo skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui), dėl kurio (neveikimo) kasatorius prarado galimybę reikalauti jam teismo sprendimu priteistų sumų išieškojimo skolininko bankroto procedūros metu, nes jis nebuvo įrašytas į Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintą bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių finansinių reikalavimų sąrašą. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 2 d. nutartimi individuali A. N. projektavimo-statybos firma „Stuba“ pripažinta bankrutavusia ir paskelbta likviduojama, o Vilniaus apygardos teismo 2006 m. vasario 10 d. sprendimu buvo pripažinta likviduojamos įmonės pabaiga, įmonė išregistruota. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad, įvykdžius visas nurodytos įmonės bankroto procedūras, jokie kreditorių reikalavimai nebuvo patenkinti, nes įmonė neturėjo jokio turto (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, bylą nagrinėję teismai, teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai konstatavo, kad iš skolininko kasatoriui neišieškotos skolos likutis – 10 969,28 Lt – visais atvejais nebūtų išieškotas, nepriklausomai nuo antstolio veiksmų ar neveikimo, ir padarė pagrįstą išvadą, kad tarp antstolio neveikimo ir kasatoriui kilusios žalos nėra priežastinio ryšio, nes tiek išsiuntus vykdomąjį raštą, tiek ir jo neišsiuntus skolininko bankroto bylą nagrinėjusiam Vilniaus apygardos teismui, rezultatas dėl nurodytos skolos išieškojimo būtų vienodas, t. y. kasatoriaus, kaip kreditoriaus, reikalavimas nebūtų patenkintas (dėl skolininko turto nebuvimo). Teisėjų kolegijos vertinimu, kasacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamuose teismų procesiniuose sprendimuose nurodytų motyvų ir jų pagrindu padarytų išvadų dėl priežastinio ryšio nebuvimo. Antstolis neatsako už skolininko nemokumą, tuo tarpu nagrinėjamu atveju buvo nustatytas skolininko visiškas nemokumas, ėmusis visų priemonių nenustatyta jokio jo (skolininko) turto.

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama apie vykdomojo rašto originalo dingimą: pirma, bylą nagrinėję teismai nenustatė kasatoriaus nurodomos aplinkybės, kad vykdomojo rašto originalas dingo būtent pas antstolį ir kad dingo dėl antstolio kaltės (CPK 353 straipsnio 1 dalis); antra, net jeigu tokia aplinkybė ir būtų nustatyta, tai ji neturėtų jokio priežastinio ryšio su skolos kasatoriui išieškojimu (neišieškojimu), nes netgi tinkamai ir laiku Vilniaus apygardos teismui pateiktas vykdomojo rašto originalas objektyviai negalėjo būti įvykdytas skolininko bankroto byloje, atsižvelgiant į nustatytą skolininko nemokumo faktą. Be to, apeliacinės instancijos teismas nutartyje pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad, atsižvelgiant į kasatoriui priteistų sumų pobūdį (vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką), net ir įtrauktam į bankrutuojančios individualios A. N. projektavimo-statybos firmos „Stuba“ kreditorių sąrašą, kasatoriui šios išieškomos sumos nebūtų išmokamos iš Garantinio fondo (Garantinio fondo įstatymo 3 straipsnis, 5 straipsnio 1 dalis).

Taigi bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad nagrinėjamu atveju tarp nustatytų antstolio neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kasatoriaus reikalaujamos priteisti žalos nėra priežastinio ryšio, kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, ir šiuo pagrindu ieškinio reikalavimus teisėtai atmetė.

 

Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstus sprendimą ir nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad teisinio pagrindo juos naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų

 

Kasaciniame teisme patirta 66,38 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus J. A. J. (duomenys neskelbtini) 66,38 Lt (šešiasdešimt šešis litus 38 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                            Algis Norkūnas

 

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

 

Janina Stripeikienė