Baudžiamoji byla Nr. 2K-170-628/2021

                                                        Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27193-2017-5

                                                         Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.5.2.1

                                                                     (S)         

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 20 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Aurelijaus Gutausko ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

išteisintojo S. A. gynėjui advokatui Viktorui Dovidaičiui,

išteisintojo juridinio asmens UAB „I“ atstovui advokatui Liutaurui Lukošiui,

civilinės ieškovės UAB „K“ atstovui advokatui Remigijui Volikui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko ir civilinės ieškovės UAB „K“ atstovo advokato Remigijaus Voliko kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžiu:

S. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme dvejiems metams. Pritaikius BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatas, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant S. A. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.

Juridinis asmuo UAB „I“ pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistas juridinio asmens likvidavimo bausme, įpareigojant per vienerius metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nutraukti visą ūkinę, komercinę, finansinę ar profesinę veiklą ir uždaryti visus juridinio asmens UAB „I“ padalinius.

Iš nuteistųjų juridinio asmens UAB „I“ ir S. A. solidariai priteista 6400 Eur proceso išlaidų civilinei ieškovei UAB „K“.

Civilinės ieškovės UAB „K“ pareikštas patikslintas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendžiu panaikintas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis:

S. A. ir juridinis asmuo UAB „I“ išteisinti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Civilinės ieškovės UAB „K“ civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Civilinės ieškovės UAB „K“ prašymas dėl 6400 Eur proceso išlaidų priteisimo atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro Gintauto Gudžiūno, nukentėjusiojo ir civilinės ieškovės UAB „K“ atstovo advokato Remigijaus Voliko, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, išteisintojo S. A. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio, išteisintojo juridinio asmens UAB „I“ atstovo advokato Liutauro Lukošiaus, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1.       Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o juridinis asmuo UAB „I“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad apgaule UAB „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą UAB ,,K“ priklausantį turtą, kurio vertė 1 849 818,58 Eur. Nusikalstama veika padaryta šiomis aplinkybėmis:

1.1.                      UAB „I“, kurios vardu ir naudai, eidamas vadovaujamas pareigas ir turėdamas teisę atstovauti juridiniam asmeniui, priimti sprendimus juridinio asmens vardu bei kontroliuoti juridinio asmens veiklą, veikė S. A., kuris nuo 2017 m. sausio 6 d. būdamas UAB „I“

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, neįvertino byloje surinktų įrodymų visumos, jų tarpusavio sąsajų ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir įrodymais nepagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės. Apeliacinės instancijos teismas tokią išvadą motyvavo šiais argumentais:

3.       Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą ir konstatavęs, kad kaltinime nurodytas statomas pastatas (korpusas – A), esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybes teise priklauso UAB „K“, pirmiausia neatsižvelgė į tai, jog dėl šio pastato nuosavybės su jame esančiais butais, dėl kurių įsigijimo apgaule buvo nuteisti S. A. ir juridinis asmuo UAB „I“, vyksta civilinis ginčas, kuris sprendžiamas civiline tvarka Vilniaus apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2-497-560/2019). Tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje yra nagrinėjamos analogiškos aplinkybės, o į ginčijamo turto nuosavybę pretenzijas reiškia ne tik UAB „K“ bei UAB „I“, bet ir BUAB „I“. Todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ginčijamas pastatas yra UAB „K“ nuosavybė, iš esmės išsprendė ir Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamą civilinę bylą.

4.       Pirmosios instancijos teismas, taip pat neatsižvelgdamas į priimtus sprendimus administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-1287-520/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 7 d. ir 2020 m. balandžio 1 d. nutartys administracinėse bylose Nr. eA-896-662/2019, eA-138-556/2020), kuriose buvo nustatytos svarbios aplinkybės dėl UAB „K“ nuosavybės teisės į kaltinime nurodytą turtą, dėl statybos leidimų neturėjimo, išdavimo, jų perleidimo ir pan., apkaltinamajame nuosprendyje padarė prieštaringas išvadas ir išsprendė išimtinai civilinį ginčą pritaikydamas baudžiamosios teisės normas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog S. A., 2017 m. rugpjūčio 30 d. pateikdamas VĮ Registrų centrui prašymą su priedais įregistruoti nuosavybės teisę į kaltinime nurodytus nekilnojamuosius daiktus – butus, apgaule UAB „I“ naudai įgijo didelės vertės svetimą UAB ,,K“ priklausantį turtą, nes šis turtas nebuvo registruotas UAB „K“ vardu ir šiai bendrovei nepriklausė, kadangi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu panaikino UAB „K“ nuosavybės teisę į šį turtą.

5.       Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo išvadą, kad S. A., veikdamas juridinio asmens UAB „I“ vardu ir naudai, siekdamas apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą UAB ,,K“ priklausantį turtą, Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai bei VĮ Registrų centrui pateikė tris sutartis, t. y. 2015 m. spalio 26 d. Jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,I“ ir kredito unijos (toliau – ir KU) „M“, „Dėl žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), daugiabučio gyvenamojo namo pabaigimo ir pridavimo jo valstybinei komisijai“; 2015 m. spalio 28 d. nuomos sutartį, kuria KU „M“ išnuomojo UAB „I“ žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje; 2015 m. spalio 29 d. UAB „I“ ir UAB „I“ susitarimą, kuriuo UAB „I“ perleidžia bendrovei „I“ visas teises, susijusias su UAB „A“ projektu (Daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), statybos projektu Nr. 2012), bei nuslėpė žemės sklypo bendraturčių 2012 m. kovo 23 d. susitarimą Nr. SK-23-18 „Dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo“, kurių pagrindu buvo sąmoningai suklaidinti šių institucijų darbuotojai dėl tolesnių sprendimų priėmimo, nesant teisėtam pagrindui. Be to, pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje konstatavęs šias aplinkybes, akivaizdžiai išėjo iš kaltinimo ribų ir pažeidė BPK 255–256 straipsnių reikalavimus, nes nei S. A., nei juridinis asmuo UAB „I“ nebuvo kaltinami sukčiavimu panaudojant šias pirmiau nurodytas tris sutartis ir tuo, kad S. A., veikdamas UAB „I“ naudai, suklaidino ne tik VĮ Registrų centro darbuotojus, bet ir kitų valstybės bei savivaldybės institucijų darbuotojus.

6.       Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje surinkti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad kaltinamajame akte nurodytas turtas 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruotas teisėtai ir nepažeidžiant įstatymo ar poįstatyminių aktų reikalavimų, o sprendžiant S. A. VĮ Registrų centrui pateiktą 2017 m. rugpjūčio 30 d. prašymą su priedais įregistruoti UAB „I“ nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – butus, esančius (duomenys neskelbtini) (korpuse – A), VĮ Registrų centro darbuotojai suklaidinti nebuvo. Be to, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad S. A. tik nuo 2017 m. sausio 6 d. buvo paskirtas UAB „I“ direktoriumi, todėl kai 2015 m. gruodžio 3 d. buvo išduotas statybų leidimas ir 2016 m. rugsėjo 26 d. pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projektinių sprendimų, jis negalėjo nei veikti UAB „I“ vardu, nei teikti dokumentus valstybės ir savivaldybės institucijų darbuotojams bei tokiu būdu juos apgauti ar suklaidinti, klaidingai nurodydamas, jog UAB „I“ turi statytojo teises, kurias perdavė UAB „I“. 

7.       Pažymima, kad nors pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje didelį dėmesį skyrė 2012 m. vasario 22 d. ir 2012 m. kovo 23 d. bendraturčių susitarimų dėl statybos leidimo išdavimo, žemės sklype pastatyto pastato ir atskirų patalpų registravimo vieno bendraturčio UAB „E“ vardu bei dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu (turtu) tvarkos nustatymo turinio vertinimui bei šių dokumentų tikrumo ir panaudojimo (pateikimo) aplinkybėms, tačiau neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių ir patvirtinančių duomenų, kad šiais bendraturčių susitarimais disponavo S. A. Be to, nei S. A., nei juridinis asmuo UAB „I“ nėra kaltinami dokumento klastojimu ar tokio suklastoto dokumento disponavimu, tačiau pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir, viršydamas savo kompetencijos ribas, lyginimo būdu nustatė, jog 2012 m. vasario 22 d. bendraturčių susitarimas yra suklastotas.

8.       Nagrinėjamoje byloje nėra pagrįstų ir neabejotinų įrodymų, kurie patvirtintų, kad S. A., būdamas UAB „I“ direktorius ir veikdamas šios bendrovės vardu, panaudojo apgaulę ar padarė kokius nors tyčinius veiksmus, kurie UAB „K“ sutrukdė pasinaudoti civilinėmis teisėmis sprendžiant susiklosčiusią situaciją. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintas ir S. A. bei juridinis asmuo UAB „I“ išteisinti, civilinės ieškovės UAB „K“ civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliekamas nenagrinėtas, o prašymas priteisti civilinės ieškovės turėtas proceso išlaidas atmetamas.

III. Kasacinių skundų argumentai

9.       Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vilius Paulauskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

9.1.                      Apeliacinės instancijos teismas dėl padarytų esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimų nepagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir išteisino nuteistuosius S. A. bei juridinį asmenį UAB „I“. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių įrodymų nelygino tarpusavyje, vertino juos atsiedamas vieną nuo kito, o kai kurių iš viso nevertino, dėl to neteisingai atskleidė jų turinį ir padarė neteisėtas bei nepagrįstas išvadas. Šie esminiai pažeidimai, nustatyti BPK 20 straipsnio 5 dalyje, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.

9.2.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje išsprendė išimtinai civilinį ginčą pritaikydamas baudžiamosios teisės normas, nes neatsižvelgė į priimtus sprendimus administracinėse bylose bei į Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-497-560/2019 sprendžiamo civilinio ginčo esmę ir turinį. Pažymima, kad vykstantis civilinis procesas dėl tų pačių aplinkybių nėra kliūtis baudžiamajam persekiojimui. Be to, Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-497-560/2019 sustabdyta, nes būtent šiame baudžiamajame procese sprendžiama, ar susiklostę civiliniai teisiniai santykiai peraugo į baudžiamuosius teisinius santykius. Todėl pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, pagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje nesivadovavo Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-497-560/2019 nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, jų neįtraukdamas į surinktų įrodymų visumą, nes tai yra šalutinis dalykas, negalintis daryti įtakos teisingam ir pagrįstam sprendimo priėmimui. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį, Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 3 d. sprendimas nebuvo įsiteisėjęs, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis buvo priimta tik 2020 m. balandžio 1 d., todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir ignoravo šiuose administraciniuose sprendimuose nustatytus reikšmingus faktus. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, grįsdamas išteisinamąjį nuosprendį administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis, akivaizdžiai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes vadovavosi pirmosios instancijos teisme neištirtu ir neįvertintu įrodymu.

9.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, visiškai nevertino pirmosios instancijos teismo nustatytų ir apkaltinamajame nuosprendyje nuosekliai išdėstytų aplinkybių, susijusių su žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimu, kurios iš esmės patvirtino S. A. bei juridinio asmens UAB „I“ kaltę. Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo pateikta išsami įrodymų analizė patvirtina, kad S. A. suprato ir žinojo, jog UAB „I“ niekada neturėjo jokių teisių į UAB „K“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statomą pastatą (korpusas – A).

9.4.                      Byloje nustatyta, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai (t. y. M. K., A. D., A. D. ir UAB „E“, kurie 2012 m. kovo 23 d. buvo sudarę naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį) buvo Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projekto Nr. 2012 užsakovai (statytojai), jį UAB „A“ suprojektavo kaip vieną gyvenamąjį namą iš dviejų – A ir B korpusų, stovinčių skirtingose žemės sklypo dalyse. 2012 m. balandžio 30 d. šio statybos projekto užsakovai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo, nurodydami statybos leidimą išduoti vienos bendraturtės UAB „E“ vardu pagal 2012 m. vasario 22 d. sudarytą jų bendrą susitarimą. Statybos leidimas Nr. 417/12-1026, kuriuo leidžiama statyti naują daugiabutį gyvenamąjį namą (butų skaičius – 108 vnt.), buvo išduotas 2012 m. gegužės 31 d. Iš karto po to, kai buvo pateiktas prašymas dėl statybos leidimo išdavimo, 2012 m. gegužės 9 d. M. K., A. D., A. D. ir UAB „E“ savo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį pardavė UAB „E“ (vėliau bendrovės pavadinimas buvo pakeistas į UAB „I“). Šioje pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, kad pagal 2012 m. kovo 23 d. notariškai patvirtintą bendraturčių susitarimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos UAB „E“ atskirai nuo kitos dalies sklypo bendraturčių naudosis, valdys ir (ar) disponuos sklypo dalimis, plane pažymėtomis indeksais E, F, G, H. 2013 m. vasario 19 d. buvo išduotas naujas statybos leidimas Nr. 16/13-0451 UAB „I“, jis pakeitė 2012 m. gegužės 31 d. statybos leidimą Nr. 417/12-1026 (t. y. UAB „I“ perėmė visas teises į statybos leidimą ir visą projektinę dokumentaciją). UAB „I“ 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. liepos 31 d. sudarė statybų rangos sutartis su UAB „K“, kuri statė ir įrenginėjo UAB „I“ priklausančioje žemės sklypo dalyje, pažymėtoje indeksais E, F, G, H, daugiabučio gyvenamojo namo B korpusą. UAB „K“ 2014 m. kovo 4 d. iš M. K. nusipirko 1/2 dalį sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame buvo suprojektuotas ir pastatytas pastato A korpusas. Tai, kad UAB „K“ įgijo teisę savo sklypo dalyje vykdyti statybas, patvirtina prie 2014 m. kovo 4 d. sklypo pirkimo sutarties pridėta bei viešajame registre įregistruota 2012 m. kovo 23 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis, kuri buvo sudaryta tarp žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčių. Tolesnės bylos aplinkybės patvirtina, kad turto perdavimo išieškotojai kredito unijai „M“ 2015 m. rugsėjo 8 d. aktu buvo perduoti 26 butai ir ½ žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalis už 1 191 281 Eur, kurie priklausė UAB „I“ (direktorius S. A.). 2015 m. spalio 26 d. kredito unija „M“ pasirašė Jungtinės veiklos sutartį su UAB „I“, ja šalys susitarė veikti bendrai kaip partnerės, derindamos savo veiksmus, kooperuodamosi ir siekdamos bendro tikslo, t. y. pabaigti daugiabutį gyvenamąjį namą, pastatytą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jį atiduoti Valstybinei komisijai vertinti. 2015 m. spalio 28 d. kredito unija „M“ ir UAB „I“ pasirašė nuomos sutartį, kuria UAB „I“ išsinuomojo ¼ dalį žemės sklypo, plane pažymėto indeksais E, F, G, H (iš viso 0,2260 ha), kuriame nėra jokių pastatų. 2015 m. spalio 29 d. UAB „I“ pasirašė susitarimą su UAB „I“ (direktorius S. A.), kuriuo perleido UAB „I“ visą projektą – Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 2012 (projektuotoja UAB „A“) ir jo autorines teises. 2015 m. gruodžio 3 d. UAB „I“ buvo išduotas naujas statybos leidimas, kuris pakeitė statybas leidimą Nr. 16/13-0451, išduotą UAB „I“ 2013 m. vasario 19 d. Šiuo statybos leidimu buvo leista statyti vieną trijų ar daugiau butų gyvenamąjį namą, kuris sudarytų apie 108 butus. Kasatoriaus nuomone, šie duomenys patvirtina, kad kredito unija „M“ niekada neturėjo jokių teisių nei į UAB „K“ priklausiančią sklypo dalį, nei į pastato A korpusą, nes daugiabučio gyvenamojo namo butus perėmė tik toje sklypo dalyje, kuri buvo jai įkeista, t. y. B korpuse. Tuo tarpu UAB „I“ perleido UAB „I“ išimtinai tik UAB „A“ projektą (Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 2012) ir statybos leidimą. Tačiau UAB „I“ neturėjo visų privalomų statytojui teisių, nurodytų Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 3 straipsnyje, ir nebuvo pastato A korpuso statytoja, todėl šių teisių negalėjo perleisti ir UAB „I“. Akivaizdu, kad tai žinojo ir suprato UAB „I“ direktorius S. A., nes tai patvirtina Valstybinės teritorinių planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos dokumentuose pateikta informacija, kuri buvo jam adresuota (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 29 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-2828-235/2016).

9.5.                      Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, atsiedamas nuo kitų byloje esančių duomenų, vertino tik tris sutartis, t. y. 2015 m. spalio 26 d. Jungtinės veiklos sutartį, sudarytą tarp UAB ,,I“ ir KU „M“, „Dėl žemės sklype (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), daugiabučio gyvenamojo namo pabaigimo ir pridavimo jo valstybinei komisijai“; 2015 m. spalio 28 d. nuomos sutartį, kuria KU „M“ išnuomojo UAB „I“ žemės sklypo dalį, esančią (duomenys neskelbtini), rytinėje pusėje; 2015 m. spalio 29 d. UAB „I“ ir UAB „I“ susitarimą, kuriuo UAB „I“ perleidžia bendrovei „I“ visas teises, susijusias su UAB „A“ projektu (Daugiabučių gyvenamųjų namų (duomenys neskelbtini), statybos projektu Nr. 2012), ir pateikė nepagrįstą išvadą, kad neaišku, kokiu būdu pasireiškė S. A. kaltė sukčiavus, panaudojant šias tris sutartis. Pažymima, kad, priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, S. A. ir juridinis asmuo UAB „I“ nėra kaltinami šių sutarčių panaudojimu, tačiau šių sutarčių sudarymo aplinkybės pagrindžia sukčiavimo (BK 182 straipsnio 2 dalis) subjektyviosios pusės požymį – S. A. kaltę, t. y. suvokimą ir žinojimą, jog UAB „I“ neįgijo jokių teisių į UAB „K“ nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statomą pastato A korpusą. Pažymima ir tai, kad šių sutarčių pasirašymas vyko S. A. žinioje, nes nuo 2015 m. birželio 19 d. iki 2016 m. gegužės 23 d. jis buvo UAB „I“ direktorius, o nuo 2016 m. gruodžio 27 d. – UAB „I“ direktorius.

9.6.                      Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir konstatavo, kad S. A. suklaidino VĮ Registrų centro darbuotojus, kurie, nesant teisėtam pagrindui, 2017 m. rugsėjo 7 d. priėmė sprendimą įregistruoti nuosavybės teisę į UAB ,,I“ žinomai nepriklausantį turtą – butus, esančius (duomenys neskelbtini) (korpusas – A). Pažymima, kad VĮ Registrų centro darbuotojų suklaidinimas pasireiškė tuo, jog S. A., žinodamas, kad nieko neinvestavo į statybų procesą, sukuriant statinį pagal Statybos įstatymo nuostatas, bei tai, kad jokių teisių ir pareigų iš UAB „I“ neperėmė, ir aiškiai suvokdamas, kad statinys yra svetimas turtas, apgaule, t. y. melagingai (klaidindamas) save pristatydamas kaip statytoją, VĮ Registrų centro darbuotojams pateikė prašymą įregistruoti UAB „I“ nuosavybės teisę į nurodytus butus, o įregistravus turtinę teisę, faktiškai ir teisiškai užvaldė šį svetimą turtą. Atkreipiamas dėmesys, kad, pateikiant prašymą įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą, VĮ Registrų centro darbuotojai, žinodami, jog tokį prašymą gali pateikti tik statytojas arba jo įgaliotas atstovas, atitinkantis Statybos įstatyme nustatytą teisinį statusą, tikrina, ar yra pateikti visi dokumentai, tačiau nesprendžia dėl pateiktų dokumentų turinio teisėtumo (neteisėtumo). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo sprendimuose yra nurodęs, kad nekilnojamojo turto registratorius nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ar jo turinio, taip pat įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktus dokumentus apie nekilnojamojo turto teisėtumą, nes jo funkcijos yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į Nekilnojamojo turto registrą.

9.7.                      Teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia bylos medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kito ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-95/2012, 2K-7-398/2013, 2K-155-693/2015 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-7-66-648/2018 ir kt.).

9.8.                      Vertinant apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išteisinamajame nuosprendyje padarytas išvadas, matyti, kad S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ veiksmai šioje nagrinėjamoje byloje atitinka kito nusikaltimo, įtvirtinto BK 294 straipsnyje, sudėtį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą veikti ir būti aktyvus procese, tačiau nesvarstė apie galimybę perkvalifikuoti kaltinamųjų neteisėtus veiksmus iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnį, dėl to pažeidė BPK 255–256 straipsnių nuostatas. Pagal BK 257 straipsnio 1 dalį, jeigu nagrinėjimo teisme metu paaiškėja, kad kaltinamasis gali būti padaręs kitą nusikalstamą veiką, kuri nebuvo nurodyta kaltinamajame akte, teismas motyvuota nutartimi praneša prokurorui. Sprendimas pranešti prokurorui bet kuriuo atveju gali būti priimtas tik tuomet, kai apeliacinės instancijos teismas yra išsprendęs ne tik veikos teisingo kvalifikavimo, bet ir galimybės perkvalifikuoti veiką teisme savo iniciatyva klausimą. Įgyvendindamas šią teisę, teismas privalo pranešti kaltinamajam ir kitiems nagrinėjimo teisme dalyviams apie tokią galimybę, užtikrindamas teisę žinoti kaltinimą, teisę į gynybą bei kitų tinkamo teisinio proceso principų įgyvendinimą. Nors apeliacine tvarka prokuroras pirmosios instancijos teismo nuosprendžio neskundė, tačiau tai nėra kliūtis apeliacinės instancijos teismui būti aktyviam ir pačiam spręsti dėl S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ veikos perkvalifikavimo.

10.       Kasaciniu skundu civilinės ieškovės UAB „K“ atstovas advokatas Remigijus Volikas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

10.1.                      Apeliacinės instancijos teismas paviršutiniškai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, todėl išsamiai ir nešališkai jų neištyrė, surinktus įrodymus vertino selektyviai, o ne jų visetą, rėmėsi teismo posėdyje neištirtais duomenimis, tinkamai nenurodė motyvų ir išvadų, kuriais vadovaudamasis atmetė pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus, neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ignoravo kasacinio teismo praktiką ir dėl to padarė nepagrįstas išvadas. Šie esminiai pažeidimai, nustatyti BPK 20 straipsnyje, BPK 301 straipsnio 1 dalyje, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktuose, 3 dalies 2, 3 punktuose, BPK 329 straipsnio 1 punkte, BPK 331 straipsnio 2 dalyje, sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir priimti teisingą sprendimą.

10.2.                      Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodoma, kad apskųstų pirmosios instancijos teismo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti tiksliai laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų, jis turi nerodyti nepalankumo proceso šalims ir nepažeisti tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, tiek BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatytų nešališkumo bei teisės į teisingą teismą principų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2008, 2K-523/2008 ir kt.).

10.3.                      Apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs įrodymų tyrimo, išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-138-556/2020) nustatytomis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos ir tiriamos pirmosios instancijos teisme. Pažymima, kad šiais veiksmais apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio ir BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes ne tik rėmėsi teisme neištirtais duomenimis, bet ir apribojo civilinės ieškovės teisę pasisakyti teisiamajame posėdyje dėl šių įrodymų ir jų reikšmės nagrinėjamai bylai.

10.4.                      Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje konstatuotomis aplinkybėmis, pateikė prieštaringas ir neteisingas išvadas. Pažymima, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje buvo pripažinta negaliojanti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos išduota 2017 m. sausio 13 d. pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad UAB „K“ išduota 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių buvo pripažinta negaliojančia. Apeliacinės instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad ši 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma yra galiojanti ir elektroninėje sistemoje „Infostatyba“ publikuojama galiojančių dokumentų sąraše bei buvo išduota ne dėl kaltinime nurodyto turto, t. y. pažymoje nurodytas turtas nėra užvaldytas ir įregistruotas UAB „I“ vardu. Be to, kaltinime nurodyto turto nuosavybė grindžiama ne pažyma, kuri patvirtina, kad UAB „K“ statė pastato, esančio (duomenys neskelbtini), A korpusą, bet nekilnojamo turto įgijimu jį pagaminant (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.47 straipsnio 4 punktas) bei žemės sklypo savininko teisių turiniu (CK 4.40 straipsnis), jog žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Nagrinėjamoje byloje yra pateikti visi civilinės ieškovės UAB „K“ žemės sklypo nuosavybės dokumentai, kurie patvirtina, kad UAB „K“ nuosavybės teise priklausančioje žemės sklypo dalyje, kuria pagal žemės sklypo naudojimosi tvarką, patvirtintą 2012 m. kovo 23 d. bendraturčių susitarimu dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu Nr. SK-2318, niekas negali naudotis be savininko leidimo, pastatė pastato A korpusą, kuriame yra kaltinime nurodytas turtas – butai. Atkreipiamas dėmesys, kad nuosavybės teisių įregistravimo panaikinimas nėra tapatus nuosavybės teisių panaikinimui.

10.5.                      Nagrinėjamas civilinis ginčas pats savaime negali panaikinti nustatytų nusikalstamos veikos požymių. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nustatęs, jog ginčijamas pastatas yra UAB „K“ nuosavybė, išsprendė išimtinai civilinį ginčą pritaikydamas baudžiamosios teisės normas, nes neatsižvelgė, kad tiek šioje baudžiamojoje byloje, tiek Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-497-560/2019 yra nagrinėjamos analogiškos aplinkybės, o į ginčijamo turto nuosavybę pretenzijas reiškia ne tik UAB „K“ bei UAB „I“, bet ir BUAB „I“. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs šią išvadą, akivaizdžiai rėmėsi tik apeliacinių skundų argumentais, kurie prieštarauja byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visumai bei suformuotai kasacinei teismų praktikai, kurioje laikomasi nuomonės, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių tarp asmenų paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie bet kada gali pereiti į baudžiamuosius teisinius santykius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2012, 2K-210/2012, 2K-297-222/2016 ir kt.).

10.6.                      Apeliacinės instancijos teismas, pažymėdamas, kad byloje yra duomenų, jog prie kaltinime nurodyto pastato statybų investavimo buvo prisidėjęs A. D., kuris savo asmeninėmis lėšomis nutiesė dalį bendrų inžinerinių komunikacijų prie pastato A ir B korpusų, visiškai neatsižvelgė į tai, jog komunikacijos yra visiškai kiti turtiniai vienetai ir nėra šios nagrinėjamos bylos dalykas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. A. ir juridinis asmuo UAB „I“ buvo pripažinti kaltais kaip neteisėtai užvaldę svetimą turtą, t. y. pastato A korpuso butus. Be to, pats liudytojas A. D. parodymų metu pažymėjo, kad į statomo pastato A korpusą nieko nėra investavęs.

10.7.                      Nors UAB „I“ neturi ir neturėjo jokių teisių į kaltinime nurodytą turtą ir tik suklaidindamas VĮ Registrų centro darbuotojus įregistravo nuosavybės teisę, apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pripažino šį turtą esant UAB „I“ nuosavybe, net ir nesant nė vieno CK 4.47 straipsnyje nustatyto nuosavybės teisės įgijimo pagrindo. Akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai nevertino, jog tarp UAB „K“ ir UAB „I“ nėra ir nebuvo jokių sutartinių santykių ar iš jų kylančių įsipareigojimų. Todėl, nesant būtinojo civilinių santykių požymio – sutarties, taip pat nevertinant įrodymų, kad pastatas pastatytas UAB „K“ lėšomis ir nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, o UAB „I“ neturi jokių dokumentų, iš kurių galėtų kildinti nuosavybės teisę, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nusikalstamą veiką įvardijo kaip civilinius santykius.

10.8.                      Pagal BK 182 straipsnio dispoziciją, sukčiavimas yra apgaule svetimo turto ar teisės į turtą įgijimas, turtinės prievolės išvengimas arba jos panaikinimas. Sukčiavimo nusikaltimo pasekmė – neteisėtai įgyjamas turtas ar teisė į jį. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą. Tuo tarpu civilinės sutarties sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai iš sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-696/2015, 2K-300-697/2017, 2K-270/693/2019 ir kt.).

10.9.                      Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, priešingai nei apeliacinės instancijos teismas, išteisinamajame nuosprendyje iškraipydamas kaltinimo turinį bei faktines aplinkybes, nustatė, kad S. A. naudota apgaulė pasireiškė tuo, jog veikdamas UAB „I“ vardu ir naudai, pateikdamas 2015 m. spalio 26 d. Jungtinės veiklos sutartį, 2015 m. spalio 28 d. nuomos sutartį, 2015 m. gruodžio 3 d. teisių perleidimo susitarimą bei nuslėpdamas žemės sklypo bendraturčių 2012 m. kovo 23 d. susitarimą Nr. SK-23-18 „Dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo“, suklaidino VĮ Registrų centro darbuotojus dėl esminių faktinių aplinkybių, t. y. kad UAB „I“ nėra pastato, esančio (duomenys neskelbtini), A korpuso statytojas ir savininkas, o jame suformuoti butai nuosavybes teise UAB „I“ nepriklauso, ir tokiu būdu įgijo galimybę šiuo turtu disponuoti. Kasatoriaus nuomone, šie neteisėti S. A. veiksmai akivaizdžiai pažeistos teisės atkūrimą padarė problemišką.

10.10.                      Apeliacinės instancijos teismas, išteisinamajame nuosprendyje konstatuodamas, kad kaltinamajame akte nurodytas turtas 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruotas teisėtai ir nepažeidžiant įstatymo ar poįstatyminių aktų reikalavimų, o sprendžiant S. A. VĮ Registrų centrui pateiktą 2017 m. rugpjūčio 30 d. prašymą su priedais įregistruoti UAB „I“ nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – butus, esančius (duomenys neskelbtini), A korpuse, VĮ Registrų centro darbuotojai suklaidinti nebuvo, akivaizdžiai netinkamai įvertino liudytojų A. P., R. M., D. Č. parodymus, o jų nesugretinęs su kitais nagrinėjamoje byloje esančiais įrodymais, padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas.

10.11.                      Pažymima, kad dėl 2012 m. vasario 22 d. bendraturčių susitarimo, kurio elektroninę kopiją UAB „I“ pateikė statybos leidimui gauti, yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl dokumento klastojimo, nes šio dokumento originalo su visais jame esančiais bendraturčių parašais niekas nėra rengęs, matęs, saugojęs ar disponavęs. Apeliacinės instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių ir patvirtinančių duomenų, kad šiuo bendraturčių susitarimu disponavo S. A., atstovaudamas UAB „I“. Tačiau, kasatoriaus nuomone, akivaizdu, kad, nepateikus šio 2012 m. vasario 22 d. bendraturčių susitarimo, UAB „I“ nebūtų išduotas statybos leidimas, nes UAB „I“ niekada nėra gavusi UAB „K“ sutikimo naudotis jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo dalimi.

10.12.                      Nei logiškai, nei teisiškai kasatoriui nesuprantama apeliacinės instancijos teismo išvada, kurioje 2017 m. rugpjūčio 30 d. prašymo pasirašymas yra atsiejamas nuo paties dokumento turinio. Pažymima, kad nepriklausomai nuo to, kas yra dokumento rengėjas, atsakomybė už dokumento turinį visada tenka jį pasirašiusiam asmeniui, nes tokiu būdu patvirtinamas duomenų tikrumas ir prisiimama atsakomybė už dokumento sukeltas pasekmes. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismo konstatuota išvada, kad S. A., būdamas tik samdomas UAB „I“ darbuotojas (direktorius) ir žinodamas, jog A. D. atstovauja vienintelei šios bendrovės akcininkei, negalėjo nevykdyti jo sprendimo ir nepateikti VĮ Registrų centrui 2017 m. rugpjūčio 30 d. prašymo su priedais įregistruoti UAB „I“ vardu nuosavybės teisę į kaltinime nurodytą turtą, akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo nuostatoms, kuriose nurodomos bendrovės vadovo funkcijos, veikla ir atsakomybė. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. D. neturėjo jokių įgaliojimų dalyvauti bendrovės veikloje ar duoti nurodymus bendrovės direktoriui S. A. 

IV.        Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11.       Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko ir civilinės ieškovės UAB „K“ atstovo advokato Remigijaus Voliko kasaciniai skundai atmestini.

                Dėl kasaciniuose skunduose nurodytų BPK pažeidimų vertinant įrodymus apeliacinės instancijos teisme

12.       Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina tik teisės taikymo aspektu pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir BPK 376 straipsnio 1 dalį.

13.       Dėl šios nuostatos taikymo kasacinio teismo praktikoje nuosekliai aiškinama, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2012, 2K-P-89/2014, 2K-71-677/2016 ir kt.). Atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Todėl kasacinių skundų argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismų nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-402/2010, 2K-329-976/2017 ir kt.), nes kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, jog teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus.

14.       Kasaciniuose skunduose teigiama, kad skundžiamas apeliacinės instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, priimtas padarius esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimus. Iš kasacinių skundų turinio matyti, kad didelė skundų argumentų dalis yra suformuluota kaip apeliacinės instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų, kuriomis pripažinta, jog S. A. ir juridinis asmuo UAB „I“ nepadarė BK 182 straipsnio 2 dalyje inkriminuotos nusikalstamos veikos, kritika. Be to, kasatoriai, nurodydami apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, kasaciniuose skunduose išdėsto bylos duomenis ir savo vertinimus, kuriuos, jų nuomone, turėjo vertinti apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nuosprendį. Kasaciniuose skunduose ginčijamos ir apeliacinės instancijos teismo išvados dėl faktinių bylos aplinkybių. Pažymėtina, kad kasacinių skundų argumentai, susiję ne su teisės taikymo klausimais, o su įrodymų vertinimo pagrindu teismo padarytomis išvadomis, kurioms kasatoriai nepritaria, taip pat su nustatytų faktinių aplinkybių kvestionavimu, pripažįstami nepatenkančiais į bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas, todėl dėl jų šioje nutartyje pasisakyta nebus.

15.       Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Esminiu šių nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-145-495/2021 ir kt.).

16.       Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, nenustatė BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimų, kurie būtų pripažinti esminiais. Atkreiptinas dėmesys, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi kasatoriai, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, t. y. byloje surinkti ir ištirti įrodymai įvertinti netinkamai ir šališkai, o teismo nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

17.       BPK 331 straipsnio

18.       Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatyme nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-138-556/2020) nustatytomis aplinkybėmis, kurios nebuvo žinomos ir tiriamos pirmosios instancijos teisme, ir tokiu būdu apribojo civilinės ieškovės UAB „K“ teisę pasisakyti teisiamajame posėdyje dėl šių įrodymų ir jų reikšmės. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių argumentais nesutinka.

19.       Iš byloje esančių duomenų matyti, kad, pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą, Regionų apygardos administracinis teismas buvo išnagrinėjęs administracinę bylą pagal UAB „K“ skundą ir 2018 m. gegužės 3 d. priėmęs sprendimą. Šis sprendimas įsiteisėjo 2020 m. balandžio 1 d., kai Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė nutartį UAB „K“ apeliacinį skundą atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą. Iš apeliacinio teismo 2020 m. spalio 5 d. teisiamojo posėdžio protokolo turinio matyti, kad civilinės ieškovės UAB „K“ atstovui advokatui Remigijui Volikui Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartyje nustatyti faktai buvo žinomi, be to, į šiuose administraciniuose sprendimuose nustatytus faktus buvo prašoma atsižvelgti ir apeliaciniuose skunduose. Todėl daryti išvadą, kad tokiu būdu buvo pažeistos civilinės ieškovės UAB „K“ procesinės teisės, akivaizdžiai nėra jokio teisinio pagrindo.

20.       Atkreiptinas dėmesys, kad tiek civilinėse, tiek administracinėse bylose priimti sprendimai neturi prejudicinės ar prima facie (didesnės galios) įrodymų reikšmės baudžiamojoje byloje sprendžiant kaltės klausimą ar nustatant veikos požymius, tačiau jie nustato teisiškai reikšmingus faktus, kurie turi būti nagrinėjami kartu su kitais bylos įrodymais nustatant veikos požymius. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi administraciniuose sprendimuose nustatytais faktais, kaip bylos duomenimis dėl UAB „K“ žemės sklype esančio nekilnojamojo daikto – gyvenamojo namo, plane pažymėto indeksu (duomenys neskelbtini), išregistravimo iš Nekilnojamojo turto registro ir nuosavybės teisės į jį panaikinimo, dėl UAB „K“ statybos leidimo, suteikiančio teisę statyti žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), neturėjimo, kartu su kitais bylos įrodymais, nes šie faktai buvo įrodinėjami ir šioje byloje.

                Dėl prokuroro kasaciniame skunde nurodytų BPK 255–256 straipsnių pažeidimų ir procesinių galimybių perkvalifikuoti veiką

21.       Kasaciniame skunde prokuroras nurodo, kad, vertinant apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes ir išteisinamajame nuosprendyje padarytas išvadas, matyti, jog S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ veiksmai šioje nagrinėjamoje byloje atitinka kito nusikaltimo, įtvirtinto BK 294 straipsnyje, sudėtį. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas turėjo pareigą veikti ir būti aktyvus procese, tačiau nesvarstė apie galimybę perkvalifikuoti kaltinamųjų neteisėtus veiksmus iš BK 182 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnį, dėl to pažeidė BPK 255–256 straipsnių nuostatas.

22.       Pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimo teisme klausimus reglamentuoja BPK 256 straipsnis. Prokuroras ir nukentėjusysis turi teisę iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis. Šiame prašyme turi būti išdėstytos šios iš esmės skirtingos faktinės aplinkybės. Teismas, gavęs tokį prašymą, taip pat tais atvejais, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės gali būti pakeistos iš esmės skirtingomis, apie tai nedelsdamas praneša nagrinėjimo teisme dalyviams. Pagal kasacinio teismo praktiką, kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas BPK 256 straipsnyje nustatyta tvarka gali būti keičiami bylą nagrinėjant ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinio proceso metu. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka kaltinime nurodytos veikos faktinės aplinkybės ir jos kvalifikavimas gali būti keičiami pagal prokuroro ir (ar) nukentėjusiojo prašymą, kai apie tai yra išdėstoma apeliaciniame skunde, atsižvelgiant į BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-526/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016, 2K-7-162-303/2019 ir kt.).

23.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, ištyręs naujus įrodymus ar pirmosios instancijos teismo jau tirtus ir vertintus įrodymus, gali keisti kaltinime nurodytas esmines faktines bylos aplinkybes ar kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą ir savo iniciatyva, kai nustato tokią būtinybę, tačiau tokiu atveju nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, teisinė padėtis negali būti pasunkinama (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-57-696/2017, 2K-7-162-303/2019).

24.       Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, prokuroro kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ kaltinime nurodytų veiksmų kvalifikavimo pagal BK 294 straipsnį yra nepagrįstas. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs aplinkybes, kurios turėjo reikšmės bylai, bei įvertinęs byloje esančius įrodymus, konstatavo, jog išteisintiesiems inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nebuvo padaryta, o tarp juridinio asmens UAB „I“, kurios vardu ir naudai veikė S. A., ir civilinės ieškovės UAB „K“ vykstantys teisminiai ginčai dėl nekilnojamojo turto (butų) nuosavybės teisės pripažinimo gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. Todėl akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismui nagrinėjamos bylos aplinkybės nesudarė būtinybės savo iniciatyva keisti kaltinimą ir S. A. bei juridinio asmens UAB „I“ veiksmus vertinti kaip ginčijamos ar pripažįstamos savo teisės realizavimą, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos.

25.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad baudžiamojo proceso nuostatos, reglamentuojančios kaltinimo keitimą bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, nebuvo pažeistos.

                     Dėl S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį

26.       Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 182 straipsnio 1 dalį nustatyta tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – tam, kas tokiu būdu įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė didelės vertės turtinės prievolės arba ją panaikino. BK 182 straipsnio nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – neretai būna susijusios su sutartiniais santykiais, todėl teismams tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių ribas ir ar asmeniui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą.

27.       Pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Pagal kasacinę teismų praktiką apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją, asmenį (instituciją), kurio žinioje yra turtas, arba asmenį (instituciją), turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo turto (pvz., teismą, antstolį, notarą, registrų centrą ir kt.), o pastarasis, suklaidintas apgaulės, savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, arba priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201-648/2019, 2K-166-895/2019, 2K-303-693/2019, 2K-227-976/2020, 2K-158-303/2021). Apgaulė pasireiškia pirmiau įvardytų asmenų (institucijų) suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu, tačiau, kaip jau minėta, kaltininko panaudota apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens (institucijos) apsisprendimui atlikti minėtus veiksmus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-264-895/2016, 2K-92-648/2019, 2K-303-693/2019). Be to, asmuo (institucija) gali būti suklaidinamas įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-255/2012, 2K-161-696/2017 ir kt.).

28.       Atkreiptinas dėmesys, kad civilinės sutarties ar susitarimo sąlygų pažeidimas pats savaime nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei nėra kliūčių konstatuoti sutarties ar susitarimo buvimą, nustatyti jų šalis ir padarytą žalą atlyginti civilinės teisės priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329/2011, 2K-48-696/2017, 2K-7-152-895-2019, 2K-105-295/2021). Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės.

29.       Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai išteisino S. A. ir juridinį asmenį UAB „I“ pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Kasatorių nuomone, S. A. naudota apgaulė pasireiškė tuo, kad veikdamas UAB „I“ vardu ir naudai, žinodamas, kad nieko neinvestavo į statybų procesą, sukuriant statinį, bei tai, kad jokių teisių ir pareigų iš UAB „I“ neperėmė, ir aiškiai suvokdamas, kad statinys yra svetimas turtas, melagingai (klaidindamas) save pristatydamas kaip statytoją, nors tokios teisės neturėjo, VĮ Registrų centro darbuotojams pateikė prašymą įregistruoti UAB „I“ nuosavybės teisę į nurodytus butus, o įregistravus turtinę teisę, faktiškai ir teisiškai užvaldė šį svetimą turtą. Teisėjų kolegija su šiais kasatorių argumentais nesutinka.

30.       Byloje nustatyta, kad sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai (t. y. M. K., A. D., A. D. ir UAB „E“, kurie 2012 m. kovo 23 d. buvo sudarę naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo sutartį) buvo Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projekto Nr. 2012, kurį UAB „A“ suprojektavo kaip vieną gyvenamąjį namą iš dviejų A ir B korpusų, stovinčių skirtingose žemės sklypo dalyse, užsakovai. 2012 m. balandžio 30 d. šio statybos projekto užsakovai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl statybos leidimo išdavimo, nurodydami statybos leidimą išduoti ir pastatytą pastatą įregistruoti vienos bendraturtės UAB „E“ vardu pagal 2012 m. vasario 22 d. sudarytą jų bendrą susitarimą. Statybos leidimas Nr. 417/12-1026, kuriuo leidžiama statyti naują daugiabutį gyvenamąjį namą (butų skaičius 108 vnt.), buvo išduotas 2012 m. gegužės 31 d. Iš karto po to, kai buvo pateiktas prašymas dėl statybos leidimo išdavimo, 2012 m. gegužės 9 d. bendraturčiai savo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį pardavė UAB „E“ (vėliau bendrovės pavadinimas buvo pakeistas į UAB „I“). 2013 m. vasario 19 d. buvo išduotas naujas statybos leidimas Nr. 16/13-0451 UAB „I“, jis pakeitė 2012 m. gegužės 31 d. statybos leidimą Nr. 417/12-1026 (t. y. UAB „I“ perėmė visas teises į statybos leidimą ir visą projektinę dokumentaciją). UAB „I“ 2013 m. birželio 17 d., 2013 m. liepos 31 d. sudarė statybų rangos sutartis su UAB „K“, kuri statė ir įrenginėjo UAB „I“ priklausančioje žemės sklypo dalyje, pažymėtoje indeksais E, F, G, H, daugiabučio gyvenamojo namo B korpusą. UAB „K“ 2014 m. kovo 4 d. iš M. K. nusipirko žemės sklypo (4500/9000 dalių 0,900 ha, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje buvo suprojektuotas ir statomas pastato A korpusas (prie šios sklypo pirkimo–pardavimo sutarties buvo pridėta viešajame registre įregistruota 2012 m. kovo 23 d. žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo sutartis, kuri buvo sudaryta tarp žemės sklypo bendraturčių). UAB „K“ 2014 m. rugsėjo 26 d. pateikė VĮ Registrų centrui prašymą dėl nekilnojamojo daikto (pastato), esančio (duomenys neskelbtini), ir nuosavybės teisės į jį įregistravimą, kuris 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas kaip gyvenamasis namas, plane pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini) (baigtumo procentas 21), esantis (duomenys neskelbtini), ir UAB „K“ nuosavybės teisės į jį (įregistravimo pagrindas – 2014 m. rugsėjo 26 d. pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminių statinio projekto sprendinių). Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą šis nekilnojamasis daiktas (gyvenamasis namas) ir UAB „K“ nuosavybės teisės į jį buvo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro, nustačius, kad kadastre yra registruotas vienintelis leidimas, suteikiantis teisę žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), statyti UAB „I“. Taip pat byloje nustatyta, kad 2015 m. spalio 26 d. kredito unija „M“ pasirašė Jungtinės veiklos sutartį su UAB „I“, kuria šalys susitarė veikti bendrai kaip partnerės, derindamos savo veiksmus, kooperuodamosi ir siekdamos bendro tikslo, t. y. pabaigti daugiabutį gyvenamąjį namą, pastatytą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), ir jį atiduoti Valstybinei komisijai vertinti. 2015 m. spalio 28 d. kredito unija „M“ ir UAB „I“ pasirašė nuomos sutartį, kuria UAB „I“ išsinuomojo ¼ dalį žemės sklypo, plane pažymėto indeksais E, F, G, H (iš viso 0,2260 ha), kuriame nėra jokių pastatų. 2015 m. spalio 29 d. UAB „I“ pasirašė susitarimą su UAB „I“, kuriuo perleido UAB „I“ visą projektą – Daugiabučių gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybos projektą Nr. 2012 (projektuotoja UAB „A“) ir jo autorines teises. 2015 m. gruodžio 3 d. UAB „I“ buvo išduotas naujas statybos leidimas, kuris pakeitė statybas leidimą Nr. 16/13-0451, išduotą UAB „I“ 2013 m. vasario 19 d., o 2016 m. gruodžio 29 d. – pažyma apie statinio statybą be nukrypimų nuo esminio statinio projekto sprendinių. 2017 m. rugpjūčio 30 d. UAB „I“ pateikė VĮ Registrų centrui prašymą su priedais įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamuosius daiktus – butus, esančius (duomenys neskelbtini) (korpuse A), kurie 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo įregistruoti. VĮ Registrų centro darbuotojai, kurie registravo UAB „I“ nuosavybės teisę į nurodytus nekilnojamuosius daiktus (butus), teigė, kad UAB „I“ visi leidimai ir pažymos buvo išduoti teisėtai ir pagrįstai, nes atitiko visus keliamus reikalavimus.

31.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisinamajame nuosprendyje įvertinęs pirmiau nustatytas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus, atskleidė jų turinį, įvertino jų patikimumą ir pakankamumą, taip pat atsižvelgė į teisminius procesus ir jų nagrinėjimo rezultatus bei padarė motyvuotas išvadas dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje nustatytų nusikaltimo požymių – apgaulės ir tyčios nebuvimo S. A. ir juridinio asmens UAB „I“ veikoje, todėl kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis. Byloje nėra duomenų, kad UAB „K“ būtų praradusi galimybę įgyvendinti savo teises civilinio proceso tvarka. Akivaizdu ir tai, kad UAB „K“ pasirinkimą ginti savo turtines teises naudojant baudžiamojo poveikio priemones lėmė ne apsunkinimai pasinaudoti civilinėmis priemonėmis, o tai, jog neturėjo išduoto statybą leidžiančio dokumento ir dėl to negalėjo įregistruoti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą – nebaigtą statyti gyvenamąjį namą sau priklausančiame žemės sklype.

32.       Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas, tinkamai motyvuotas, įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimų nepadaryta, todėl pagrindo jį naikinti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Viliaus Paulausko ir civilinės ieškovės UAB „K“ atstovo advokato Remigijaus Voliko kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai                                                                                   Eligijus Gladutis

                                                                                                                               Aurelijus Gutauskas

                                                                                           Sigita Jokimaitė