Civilinė byla Nr. e2A-137-936/2024
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11020-2022-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.8; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20.
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. vasario 6 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Urmila Valiukienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto (pareiškėjo) A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys A. Z., uždaroji akcinė bendrovė „ETN Telematika“, uždaroji akcinė bendrovė „ETN Baltic“, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilniaus vystymo kompanija“, valstybės įmonė „Registrų centras“, valstybės įmonė ,,Turto bankas“, Vilniaus miesto savivaldybės administracija, biudžetinė įstaiga ,,Dzūkijos - Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija“, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos.
Apeliacinės instancijos teismas
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas A. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašė: 1) pripažinti esant nustatytą juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. G. įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ūkinius pastatus „2I1/m“ (3,84 m x 3,98 m = 15,28 kv. m, aukštis 1,9 m, tūris 22 kub. m; rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), „9I1/m“ (3,36 m x 2,40 m = 8,06 kv. m, aukštis 1,9 m, tūris 15 kub. m; rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančius adresu (duomenys neskelbtini) , pagal įgyjamąją senatį; 2) nurodyti, kad turintis juridinę reikšmę faktas, kad A. G. įgijo asmeninės nuosavybės teisę į ūkinius pastatus, esančius adresu (duomenys neskelbtini) , pagal įgyjamąją senatį, - yra nustatytas turint pareiškėjui A. G. tikslą teisiškai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre ūkinius pastatus jo asmeninės nuosavybės teisėmis; 3) pripažinti esant nustatytą turintį juridinę reikšmę faktą, kad ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini), yra fiziškai (faktiškai) išlikę; 4) nurodyti, kad turintis juridinę reikšmę faktas, kad ūkiniai pastatai, esantys adresu (duomenys neskelbtini) , yra faktiškai (fiziškai) išlikę, - yra nustatytinas turint pareiškėjui A. G. tikslą teisės aktų nustatyta tvarka gauti statybą leidžiančius dokumentus šių ūkinių pastatų atstatymui (rekonstrukcijai) Karoliniškių kraštovaizdžio draustinyje; 5) priteisti A. G. naudai bylinėjimosi išlaidas iš jo reikalavimus ginčijančių asmenų.
1.1. Pareiškime nurodoma, kad pareiškėjas yra bendrasavininkas Žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) (toliau – ir Žemės sklypas), jam priklauso 945/1990 dalys, ir jame esančio daugiabučio (keturių butų) namo (pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) (toliau – ir Namas). Žemės sklypui galioja jo naudojimosi tvarka: pagal 2010 m. lapkričio 4 d. notarinį susitarimą su pridėtu 2010 m. balandžio 27 d. „Naudojimosi žemės sklypu tvarkos (sklypo dalių ribų ir jų plotų) nustatymo tarp bendraturčių planu M1:500“ (toliau – ir Naudojimosi tvarka). Pagal Naudojimosi tvarką pareiškėjas asmeniškai naudojasi 832/1990 dalimi (plane: „C/697“ ir „C/135“) ir bendrai naudoja 113/1990 dalimi po namu ir privažiavimo prie jo (plane: „ABC“ ir „AC/16“). Žemės sklype yra ūkiniai pastatai, tarp kurių ir pažymėti „2I1/m“ (rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ) ir „9I1/m“ (rezervuotas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), kuriuos pareiškėjas siekia įgyti įgyjamosios senaties būdu.
1.2. Nurodo, kad ūkiniai pastatai „2I1/m“ ir „9I1/m“ fiziškai yra pareiškėjo naudojamoje Žemės sklypo dalyje. Šie pastatai jau 1960 - 1982 metais buvo įrašyti į (duomenys neskelbtini) (vėliau (duomenys neskelbtini) ) namų ūkio inventorines techninės apskaitos, statinių aprašų ir įkainavimo korteles. Šiuo metu minėtų ūkinių pastatų duomenys yra įrašyti ir saugomi Nekilnojamojo turto kadastre bei jiems Nekilnojamojo turto registre yra rezervuoti unikalūs numeriai. Tokios aplinkybės rodo, kad ūkiniai pastatai pastatyti teisėtai, kadangi atitiko tuo metu galiojusių teisės aktų normas.
1.3. Pareiškėjas A. G. jam priklausančius butus Nr. 2 ir Nr. 5 ir 945/1990 dalis Žemės sklypo (duomenys neskelbtini) , 2004 m. kovo 23 d. paveldėjo iš jo motinos A. G., kuri minėtus butus 1993-03-17 nusipirko iš I. J., o 945/1990 dalis Žemės sklypo įsigijo asmenine nuosavybe iš Valstybės pagal 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. VB7-4464. 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartyje Nr. VB7-4464 nurodyta, kad parduotoje A. G. žemės sklypo dalyje yra ūkiniai pastatai (3 punktas), kad sutarties neatskiriamoji sutarties dalis yra žemės klypo planas (17 punktas), – su šiame 1998-07 sklypo plane nurodytais I. J. (kurios butus bei jų atitinkančias sklypo dalis nusipirko A. G., o vėliau paveldėtojo A. G.) naudojimosi sklypo dalimi ir joje buvusiais ūkiniais pastatais. Kadangi A. G. žemės pirkimo iš Valstybės sutartyje jai parduotoje sklypo dalyje esančių pastatų nuosavybės teisės perėjimo klausimas nebuvo aptartas, laikytina, kad A. G. perėjo ir ūkiniai pastatai buvę jai asmenine nuosavybe parduotoje Žemės sklypo konkrečiai apibrėžtoje dalyje (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.395 straipsnio 1 dalis).
1.4. 2002 m. gegužės 31 d. A. G. nusipirko iš valstybės bei 2004 m. kovo 23 d. A. G. paveldėjo iš A. G. Žemės sklypo konkrečiai apibrėžtą 1998-07 plane dalį su joje buvusiais, teisėtai iki 1991 m. liepos 25 d. pastatytais, ūkiniais pastatais„2I1/m“ ir „9I1/m“, kuriais, pagal 2010 m. balandžio 27 d. Naudojimosi sklypu tvarką pareiškėjas iki šiol teisėtai asmeniškai naudojasi ir juos valdo. Pažymėjo, kad Žemės sklypo bendrasavininkai naudojasi, valdo ir disponuoja ūkiniais pastatais, kurie patenka į jų valdomą Žemės sklypo dalį, tą patvirtina aplinkybė, kad R. ir G. S. Žemės sklype nusigriovė ūkinius pastatus „4I1m“ ir „5I1m“, juos perstatė į garažą ir jie buvo registruoti Nekilnojamojo turto registre.
1.5. Apibendrinant, A. G. nėra įregistruotas „2I1/m“ ir „9I1/m“ ūkinių pastatų savininku, šie pastatai nėra Nekilnojamojo turto registre įregistruoti kito asmens vardu, nuo 2002 m. gegužės 31 d. yra A. G. (A. G. teisių perėmėjo) sąžiningame, teisėtame, atvirame ir nesislapstant, be pertraukų ir iki šiol (daugiau kaip 10 metų) valdyme bei niekas kitas neturi už jį daugiau teisių į šiuos ūkinius pastatus, nėra jokių teisinių kliūčių jam įgyti juos savo nuosavybe, per visą laiką jokie kiti asmenys nesiekė įgyvendinti (įregistruoti) savo nuosavybės teises į šiuos ūkinius pastatus.
2. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė, kad dėl A. G. 2022 m. gegužės 6 d. pareiškimo pagrįstumo būtų sprendžiama teismo nuožiūra, suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant. Suinteresuotas asmuo pabrėžė, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra tik Žemės sklypo bendraturtė, tačiau nėra statinių, t. y. ūkinių pastatų, kuriuos A. G. siekia atstatyti / rekonstruoti bendraturtė, todėl bylos išsprendimas neturės įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ir pareigoms.
3. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Registrų centras“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė pašalinti valstybės įmonę „Registrų centras“ iš šios civilinės bylos, o šio prašymo netenkinus – bylą nagrinėti suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant bei sprendimą priimti teismo nuožiūra. Atsiliepime paaiškino, kad nekilnojamojo turto registro duomenimis pastatai – ūkiniai pastatai, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statusas - neįregistruotas), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (statusas neįregistruotas), esantys (duomenys neskelbtini) , Vilniuje (toliau – pastatai), ir nuosavybės teisės į juos yra neįregistruoti nekilnojamojo turto registre. Taip pat nurodė, kad VĮ „Registrų centras“ neturi įgaliojimų vertinti, ar daikto valdymas buvo prasidėjęs sąžiningai, taip pat, ar jis buvo valdomas kaip savas teisėtai, atvirai bei nepertraukiamai, ar nuosavybės teisės į daiktą nebuvo įgytos anksčiau ir t. t.
4. Suinteresuotas asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ETN Telematika“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
4.1. 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu perleistoje žemės sklypo dalyje buvę ūkiniai pastatai pareiškėjui nebuvo perleisti. Įstatymų leidėjas numato specialią valstybės nekilnojamojo turto pardavimo tvarką, todėl negalima būti taikoma bendroji norma - CK 6.395 straipsnio 1 dalis. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad ūkiniai pastatai nuo 1956 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Jokių duomenų apie jų privatizavimą pareiškėjas nepateikė. Tai, kad Nekilnojamojo turto registre pastatai nėra įregistruoti valstybės vardu nereiškia, kad jie nepriklauso valstybei.
4.2. Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytame 1998 m. liepos 7 d. plane ir 2010 m. balandžio 27 d. Naudojimosi tvarka yra nustatoma tik naudojimosi žemės sklypu (bet ne statiniais) tvarka. Nei 1998 m. liepos 7 d. planas nei Naudojimosi tvarka niekaip nepatvirtina pareiškėjo teisės į ūkinius pastatus.
5. Suinteresuotas asmuo UAB „ETN Baltic“ rašytiniuose paaiškinimuose prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ginčo ūkiniai pastatai nebuvo perleisti A. G. 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Ūkiniai pastatai priklauso valstybei, todėl jie negali būti įgyjami įgyjamąja senatimi. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Ūkiniai pastatai pastatyti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir priimti naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka. 2010 m. lapkričio 4 d. susitarimu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pareiškėjui nebuvo suteikta teisė valdyti ūkinius pastatus bei jais disponuoti.
6. Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame suinteresuotas asmuo prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties 1 punkte numatytas baigtinis sąrašas objektų, kurie perėjo A. G. nuosavybėn - šios sutarties pagrindu drauge su perkama sklypo dalimi pirkėjai bendros dalinės nuosavybės teise pereina sklype esantys vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai. Šiame sąraše nėra pažymėta, kad nuosavybėn pereina ir ginčo statiniai. Pažymėta, kad ūkiniai pastatai nuo 1956 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Jokių duomenų apie jų privatizavimą Pareiškėjas nepateikė.
6.2. Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybinio turto privatizavimo ir pardavimo tvarka buvo reglamentuojama specialiuose teisės aktuose: viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka, vėliau ir Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatyta tvarka. Taigi, ūkiniai pastatai negalėjo būti perleisti nuosavybės teise pareiškėjui būtent 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu.
6.3. Nurodė, kad peržiūrėjus savivaldybės administracijos archyvo duomenis, t. y. Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 nuo 1999 m. iki 2008 m. ir Nekilnojamojo turto skyriaus perduotų 2009-2021 m. Privatizuotų savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir negyvenamųjų patalpų nuolat saugomų bylų apyrašą Nr. 6, informacijos apie butų bei jų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , privatizavimą nerasta. Peržiūrėjus Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos archyviniame fonde saugomas butų, adresu: Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) -1, (duomenys neskelbtini) -2, (duomenys neskelbtini) -3, (duomenys neskelbtini) -5 pirkimo - pardavimo sutarčių ir jų rengimo dokumentų bylas, duomenų, kad šie butai buvo privatizuoti su priklausiniais (ūkiniais pastatais, sandėliukais), nerasta. Taigi, vertintina, kad ir 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu ūkiniai pastatai priklausė valstybei.
6.4. Nagrinėjamu atveju prie pareiškimo nėra pridėta jokių dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų ūkinių pastatų priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą. Taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas rūpinosi ūkiniais pastatais kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus ar investavo į daikto būklės užtikrinimą.
6.5. Savivaldybės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra įrodytos visos sąlygos pareiškėjo nuosavybės teisės į ūkinius pastatus „2I1/m“, „9I1/m“, esančius adresu (duomenys neskelbtini) , pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymui.
7. Suinteresuotas asmuo valstybės įmonė „Turto bankas“ pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriame prašė teismo pareiškėjo pareiškime suformuluotų prašymų netenkinti.
8. Suinteresuotas asmuo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nei teisės aktais, reglamentuojančiais valstybinės žemės sklypų įsigijimo tvarką, nei valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. P01/2002/25573 A. G. nuosavybėn negalėjo pereiti ūkiniai pastatai Nr. „2I1/m“ ir Nr. „9I1/m“. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad 2010 m. lapkričio 4 d. susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypų tvarkos nustatymu tarp bendraturčių, patvirtintas Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S., notarinio registro Nr. 8738, patvirtinta faktinę aplinkybę, kad pareiškėjas ne tik naudojasi ūkiniais pastatais, bet ir juos valdo ir jais disponuoja savo nuožiūra. Susitarimas dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymu tarp bendraturčių savaime nereiškia, jog asmuo įgyja nuosavybės teisę į statinius, esančius ant jam tenkančios naudotis žemės sklypo dalies. Iš byloje pareiškėjo pateiktos namų valdos inventorinės bylos dokumentų matoma, kad ūkiniai pastatai Nr. „2I1/m“ ir Nr. „9I1/m“ nuo 1956 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Darytina išvada, kad ūkiniai pastatai Nr. „2I1/m“ ir Nr. „9I1/m“ buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektas ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduotas pareiškėjo privačių asmenų nuosavybėn, todėl jie priklauso valstybei ir negali būti įgyjami įgyjamąja senatimi.
9. Suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo nurodė, kad negali iš esmės pasisakyti dėl galimybės pareiškėjui įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį šioje byloje, todėl prašo teismo priimti sprendimą savo nuožiūra, suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 11 d. sprendimu pareiškėjo A. G. pareiškimo netenkino.
10.1. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors byloje nėra patikimų duomenų dėl ginčo objektų sukūrimo metų, tačiau pareiškėjas pateiktame pareiškime yra nurodęs, kad jie užfiksuoti 1960-10-10; 1967-06-23; 1967-11-27, 1971-03-19; 1971-12-20; 1982-08-10 bylose (pažymėti „2I1m“, „1I1m“; pareiškimo priedai Nr. 9-3, 9-4), šiuo metu jiems suteikti (rezervuoti) unikalūs numeriai, todėl darė prielaidą, kad ginčo objektai buvo sukurti laikantis nustatytos tvarkos, tačiau kartu su pareiškimu kitų duomenų, patvirtinančių, kad šie statiniai yra pastatyti jų statybos metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, nepateikė. Pažymėta, kad tiek iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, tiek ir privatizuojant turtą, galiojusiame Valstybinio statybos reikalų komiteto 1976 m. gruodžio 30 d. įsakyme Nr. 307 ir šiuo įsakymu patvirtintoje Leidimų statyti ir rekonstruoti gyvenamuosius namus, pramonės, civilinius, žemės ūkio ir kitus objektus įforminimo tvarkoje buvo nustatyta, kad leidimus statyti ar rekonstruoti pastatus statytojams galėjo išduoti Respublikinio pavaldumo miestų vykdomųjų komitetų statybos ir architektūros valdybų (skyrių) statybos kontrolės inžinieriai, miestų vyriausieji architektai (architektai) ir rajonų architektai inspektoriai; leidimai galėjo būti išduoti statytojui pateikus, be kitų dokumentų, taip pat ir žemės sklypo skyrimo ir perdavimo naudotis dokumentus, nustatyta tvarka parengtą, suderintą ir patvirtintą techninį projektą ir darbo brėžinius bei sąmatą. Ši tvarka galiojo iki Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo taisyklių patvirtinimo Statybos ir urbanistikos ministerijos 1994 m. gruodžio 22 d. įsakymu Nr. 249. Tuo metu galiojusiojoje Teisinio pastatų registravimo instrukcijoje, patvirtintoje Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2, buvo nustatyta, kad registracijos objektas yra visas pastatas su priklausančiais pagalbiniais statiniais, kurie registruojami pateikus įstatymo nustatyta tvarka gautus nuosavybės dokumentus. Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 buvo patvirtinta Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcija, kurioje nustatyta, kad savavališkai pastatyti pastatai, statiniai ir butai neregistruojami. Šią instrukciją pakeitė 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, kurioje nustatytos tokios pačios objektų registravimo nuostatos. Taigi tiek iki Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo, tiek vėliau pastatų ir jų priklausinių (kitų statinių) sukūrimo ir įteisinimo tvarka buvo reglamentuota. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių pirminių ginčo objektų sukūrimo dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.). Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė pakankamai duomenų apie tai, kad ginčo objektai buvo statomi turint statybą leidžiančius dokumentus, ir tinkamai, tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti baigtais statyti. Atkreiptas dėmesys į tai, kad iš VĮ „Registrų centras“ atsakymo į teismo 2023 m. liepos 26 d. paklausimą matyti, kad kadastro tvarkytojas pagal teisės aktų reikalavimus suteikia unikalų numerį statiniui (taip pat ir nebaigtam statyti), kuris nekinta visą statinio buvimo laiką. Taigi teismas neturi pakankamo pagrindo konstatuoti, jog ginčo objektai buvo sukurti statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tinkamai, pagal statybos metu galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką pripažinti baigtais statyti.
10.2. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą visi teisėtai užbaigti statyti atskiriems asmenims asmeninės nuosavybės teise priklausantys pastatai turėjo būti įregistruoti. Tokia tvarka nekilnojamasis daiktas tapdavo civilinės apyvartos objektu. Nagrinėjamoje byloje VĮ „Registrų centras“ nurodytais duomenimis nustatyta, jog ginčo objektai, į kuriuos pareiškėjas prašo nustatyti nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruoti. Kadangi ginčo objektai nebuvo ir nėra įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka, jie neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektas. Ši aplinkybė yra atskiras ir savarankiškas pagrindas pareiškėjo pareiškimą atmesti, nes nesant nuosavybės teisių objekto negali būti nustatytos ir daiktinės teisės į jį, taip pat ir nuosavybės teisių įgijimo įgyjamąja senatimi faktas. Priešingu atveju, toks nuosavybės teisių į pastatus patvirtinimas neatitiktų įgyjamosios senaties instituto tikslų, taptų įrankiu įtraukti į civilinę apyvartą statinius, apeinant jų, kaip nekilnojamojo turto objektų, įteisinimo procedūras.
10.3. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, kad ginčo objektai buvo statomi kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir byloje nėra duomenų, jog būtų privatizuoti. Taigi, jeigu ginčo objektas nebuvo privatizuotas valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, toks turtas negali būti įgyjamas pagal įgyjamą senatį dėl jo ilgalaikio valdymo (CK 4.69 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, jog atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačiąją nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas yra pasisakęs, kad sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačiosios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją
10.4. Pareiškėjo vertinimu, po 2002 m. gegužės 31 d. žemės sklypo dalies įsigijimo, ant to sklypo dalies buvęs turtas perėjo pareiškėjo motinai A. G. (o vėliau paveldėjimo būdu pareiškėjui), – tai yra, iš esmės tvirtino, kad ginčo objektai yra pareiškėjo nuosavybė. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įgyjamosios senaties institutas sudaro galimybę įteisinti nuosavybės teises į daiktą tik nesant kitų nuosavybės teisių įgijimo teisinių pagrindų į asmens sąžiningai valdomą daiktą. Jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas, nes įgyjamoji senatis yra pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas ir nuosavybės teisę į daiktą šiuo pagrindu gali įgyti tik asmuo, kuris nėra to daikto savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011 ir kt.). Remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, kasacinio teismo praktika, nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi gali įgyti asmuo, kuris nėra daikto savininkas, taigi asmuo, tvirtinantis įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, pvz., kaip šiuo atveju pareiškėjui tvirtinant, kad ginčo objektai Pareiškėjo motinai perėjo po valstybinės žemės pardavimo 2002 m. gegužės 31 d. (o pareiškėjui paveldėjimo būdu), nebegali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi. Toks ginčo objektų įgijimas negalėtų būti laikomas pirminiu nuosavybės teisės įgijimo pagrindu.
10.5. Teismas taip pat pažymėjo, kad įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas tais atvejais, kai pareiškėjas kreipiasi į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo tik tam, kad jis galėtų teisiškai įregistruoti patį daiktą viešajame registre, o ne tam, kad būtų pripažintas jo savininku.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
11. Pareiškėjas A. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas, jei skundas nebūtų tenkintas, prašoma panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo suinteresuotam asmeniui UAB „ETN Telematika“. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Pareiškėjas teigia, kad pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad ūkiniai pastatai „2I1/m“ ir „9I1/m“ fiziškai yra jam asmeniškai priskirtoje pagal Naudojimosi tvarką Žemės sklypo dalyje; fiksuoti dokumentuose 1960-1982 metų dokumentai ir brėžiniuose; VĮ „Registrų centras“ raštuose, matininkų matavimuose, fotonuotraukose; teisėtai pastatyti - pastatyti ir 1960–1982 metais teisiškai registruoti (įrašyti į (duomenys neskelbtini) / (duomenys neskelbtini) namų ūkio registravimo knygas, inventorines techninės apskaitos, statinių aprašų ir įkainavimo korteles); šiuo metu yra (perrašius iš registravimo knygų) apskaityti Nekilnojamojo turto kadastre ir jiems yra suteikti unikalūs numeriai, tačiau Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti dėl nenustatytos nuosavybės į juos teisės; A. G. teisėtai pradėjo valdyti, naudoti bei iki šiol asmeniškai savo nuožiūra teisėtai naudoja ir valdo jo Žemės sklypo dalyje esančius ūkinius pastatus „2I1/m“ ir „9I1/m“.
11.2. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas gali įgyti ūkinius pastatus „2I1/m“ ir „9I1/m“ įgyjamosios senaties pagrindu, kadangi: pareiškėjas nėra registruotas ūkinių pastatų savininku; jie nėra įregistruoti kito asmens vardu; pastatai, nuo 2002 m. gegužės 31 d., yra pareiškėjo (A. G. teisių perėmėjo) sąžiningai, teisėtai, atvirai ir nesislapstant, be pertraukų iki šiol valdomi bei niekas kitas neturi už jį daugiau teisių į šios ūkinius pastatus; nėra jokių teisinių kliūčių jam įgyti juos savo nuosavybe ir per visą laiką jokie kiti asmenys nesiekė įgyvendinti (įregistruoti) savo nuosavybės teises į šiuos ūkinius pastatus.
11.3. Pareiškėjas teigia, kad pateikė byloje nenuginčytus įrodymus, kad ginčo ūkiniai pastatai „2I1/m“, „9I1/m“ perėjo iš valstybės nuosavybės kaip žemės priklausiniai pagal 2002 m. gegužės 31 d. A. G. (ir (duomenys neskelbtini) iš jos paveldėjusio pareiškėjo) Valstybinės ne žemės ūkio paskirtis žemės pirkimo – pardavimo sutartį Nr. VB7-4464, – kadangi sutartyje jie nebuvo aptarti ir sutartyje nebuvo tiesiogiai nurodyta, jog nuosavybės į juos teisė nepereina. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingas išvadas, kad ūkiniai pastatai „2I1/m“, „9I1/m“ neva neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektas, kadangi pagal galiojusias pastatų, statinių ir butų registravimo Instrukcijas (Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais 1974 m. rugpjūčio 30 d. nutarimas Nr. 317 ir 1984-01-13 nutarimas Nr. 10), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 „Dėl Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos patvirtinimo“, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimas Nr. 2 „Dėl teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcijos patvirtinimo) „pastatų, statinių ir butų teisinis registravimas – tai buvo jų įrašymas į registravimo knygas“, ir byloje yra (nenuginčyti, oficialūs) rašytiniai įrodymai, kad ginčo ūkiniai pastatai „2I1/m“, „9I1/m“ buvo tinkamai jose įregistruoti ir apskaityti, be to, vėliau buvo ir yra apskaityti Nekilnojamojo turto kadastre ir jiems yra suteikti unikalūs numeriai. Taip pat teismas padarė klaidingas išvadas, kad ūkiniai pastatai yra jo nuosavybė, kadangi jie niekada nebuvo įregistruoti pareiškėjo nuosavybe.
11.4. Pareiškėjas prašo panaikinti taip pat sprendimo dalį dėl priteistų iš pareiškėjo A. G. trečiojo asmens UAB „ETN telematika“ naudai 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatų paslaugas, kadangi už paslaugas sumokėjo kitas asmuo UAB „ETN Baltic“, todėl, remiantis teismų praktika, jei už bylos dalyvį sumokėjo kitas asmuo, kuriam advokatas išrašė sąskaitą už tam bylos dalyviui suteiktas teisines paslaugas, tai tas bylos dalyvis nėra laikomas patyrusių bylinėjimosi išlaidas ir jos jo naudai nėra priteisiamos.
12. Suinteresuoti asmenys UAB „ETN telematika“ ir UAB „ETN Baltic“ atsiliepime į pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ūkiniai pastatai priklauso valstybei, todėl jie negali būti įgyjami įgyjamąja senatimi. Ūkiniai pastatai nuo 1956 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie jų privatizavimą. Kartu su Žemės sklypo dalimi pareiškėjas neįgijo teisės į Žemės sklype esančius valstybei nuosavybės teise priklausančius ūkinius pastatus, o teisės aktai draudžia įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Ūkiniai pastatai pastatyti laikantis tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų ir priimti naudoti galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka.
12.2. Ginčo ūkiniai pastatai nebuvo perleisti A. G. 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu. Paminėjo, kad teismas iš esmės konstatavo pareiškėjo argumentacijos prieštaringumą, kai, iš vienos pusės, pareiškėjas nurodo, kad teisės į ginčo statinius jam perėjo kartu su žemės sklypu 2002 m. gegužės 31 d. sutarties pagrindu, iš kitos pusės nurodo, kad jokių teisių į šiuos statinius neturi, bet nori įgyti. Priešingai negu teigia apeliantas, teismas nekonstatavo aplinkybės, jog ginčo statiniai priklauso apeliantui nuosavybės teise. Valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygos ir procedūros buvo numatytos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 (suvestinė redakcija galiojusi nuo 2001-02-24 iki 2002-10-18) (toliau – Tvarka). Tvarkoje buvo numatyta kokius ir kokiomis sąlygomis asmenys iš valstybės galėjo įsigyti sklypus (Tvarkos 2, 22 punktai). Pažymėtina, kad Tvarkos nuostatuose nėra numatyta, kad kartu su valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi gali būti perleidžiami ir parduodamame valstybinės žemės sklype esantys statiniai pirkėjo nuosavybėn. Todėl 2002 m. gegužės 31 d. Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutartimi A. G. bendrosios dalinės nuosavybės teise įsigijo tik Žemės sklypo vandenis, medžių ir krūmų želdinius, daugiamečius sodinius.
12.3. 2010 m. lapkričio 4 d. susitarimu dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos pareiškėjui nebuvo suteikta teisė valdyti ūkinius pastatus bei jais disponuoti. Pažymėta, kad pareiškėjo nurodytame 1998 m. liepos 7 d. plane (su naudojimosi sklypu tvarka) ir 2010 m. balandžio 27 d. „Naudojimosi žemės sklypu tvarka“ yra nustatoma tik naudojimosi žemės sklypu (bet ne statiniais) tvarka. Nei 1998 m. liepos 7 d. planas, nei 2010 m. balandžio 27 d. „Naudojimosi žemės sklypu tvarka“ niekaip nepatvirtina pareiškėjo teisės į ūkinius pastatus.
12.4. Byloje nėra jokių dokumentų ir (ar) įrodymų, kurie patvirtintų ūkinių pastatų priežiūrą, eksploataciją, remontą bei teisėtą, sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą per šį laikotarpį. Taip pat nėra pateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas rūpinosi ūkiniais pastatais kaip savo daiktu, atliko būtinus priežiūros darbus ar investavo į daikto būklės užtikrinimą. Pats pareiškėjas nurodė teismo posėdžio metu, kad jis jau daugelį metų gyvena užsienyje, yra oficialiai registravęs išvykimą iš Lietuvos, tai dar kartą patvirtina jo teiginių apie sąžiningą ir nepertraukiamą valdymą klaidingumą.
12.5. Nagrinėjamu atveju UAB „ETN telematika“ pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kartu pateikė visus šias išlaidas pagrindžiančius dokumentus. Paaiškino, kad apmokėjimą už UAB „ETN telematika“ patirtas bylinėjimosi išlaidas atliko UAB „ETN Baltic“, kuri kartu su UAB „ETN telematika“ vykdo jungtinę veiklą 2021 m. birželio 4 d. Jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Jungtinės veiklos sutarties 1.4. punktas numato, kad būtent UAB „ETN Baltic“ į bendrą veiklą įneša lėšas, reikalingas nekilnojamojo turto įsigijimui, tinkamam atstovavimui sprendžiant ikiteisminius ir teisminius ginčus, kitoms su nekilnojamuoju turtu susijusioms išlaidoms padengti. Kadangi Jungtinės veiklos sutartyje aiškiai išdėstyta, kad šios sutarties pagrindu šalys susitarė kooperuotis sprendžiant teisminius ginčus, susijusius su nekilnojamuoju turtu, esančiu adresu (duomenys neskelbtini) (būtent šiame žemės sklype ir yra šios bylos nagrinėjimo objektu esantys statiniai), t. y. visus ginčus, susijusius su (duomenys neskelbtini) esančiu nekilnojamuoju turtu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad Jungtinė veiklos sutartis nesusijusi su šioje byloje nagrinėjamu ginču. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas.
13. Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra tik Žemės sklypo bendraturtė, tačiau nėra statinių, t. y. ūkinių pastatų, kuriuos A. G. siekia atstatyti / rekonstruoti bendraturtė, todėl bylos išsprendimas neturės įtakos Nacionalinės žemės tarnybos teisėms ir pareigoms.
14. Suinteresuotas asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos atsiliepime į pareiškėjo A. G. nurodė, kad byloje nebuvo pateikti jokie statybą leidžiantys dokumentai, žemės sklypo suteikimo aktas ar kiti dokumentai, kurie pagrįstų statybų teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame sprendime, atsižvelgdamas į byloje esančias faktines aplinkybes, teisinį reglamentavimą, vertino, kad apeliantas nagrinėjamoje byloje nepateikė dokumentų (statybos leidimo, projekto ir pan.), kurie patvirtintų, kad ūkiniai statiniai Nr. „2I1/m“ ir Nr. „9I1/m“ buvo statomi ir baigti statyti pagal statybos metu galiojančių teisės aktų nustatytą tvarką. Iš byloje apelianto pateiktos namų valdos inventorinės bylos dokumentų (priedas Nr. 9-4) matoma, kad ūkiniai pastatai nuo 1956 m. nuosavybės teise priklausė valstybei. Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į apelianto pareiškimą nurodė, kad peržiūrėjus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) seniūnijos archyve saugomus dokumentus informacijos apie butų bei jų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , privatizavimą nerasta. Taip pat ir Apeliantas nepateikė jokių duomenų apie ginčo ūkinių pastatų privatizavimą. Todėl teismas skundžiamame sprendime pagrįstai vertino, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės objektyviai pagrindžia, kad ūkiniai pastatai Nr. „2I1/m“ ir Nr. „9I1/m“ buvo statomi kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir byloje nėra duomenų, jog būtų privatizuoti valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, kad nei pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galioję teisės aktai, reglamentuojantys valstybinės žemės pardavimo tvarką nenumatė, kad asmenims parduodant valstybinę žemę kartu pereina ir ant jo esantys statiniai. Taip pat kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, remiantis CK 4.68 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisę į daiktą įgyjamąja senatimi gali įgyti asmuo, kuris nėra daikto savininkas, taigi asmuo, tvirtinantis įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, pvz., kaip šiuo atveju Apeliantui tvirtinant, kad ginčo objektai Apelianto motinai perėjo po valstybinės žemės pardavimo, o Apeliantui paveldėjimo būdu, nebegali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi.
15. Suinteresuotas asmuo VĮ „Turto bankas“ atsiliepime į pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas civilinėje byloje Nr. e2YT-740-1014/2023 visapusiškai, pilnai ir objektyviai ištyrė bei įvertino visus byloje esančius įrodymus, teisingai išaiškino ir nustatė faktines bylos aplinkybes, susijusias su reiškiamais prašymais į pareiškime nurodytus nekilnojamojo turto objektus, taip pat pagrįstai ir motyvuotai savo sprendime nurodė priežastis, dėl kurių egzistavimo apeliantas negali įgyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį į jo pareiškime nurodytą nekilnojamąjį turtą.
Apeliacinės instancijos teismas
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 – 2 dalys).
17. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 – 7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
18. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo A. G. pareiškimas dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo netenkintas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
19. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjui A. G. priklauso 945/1990 dalys 0,1990 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančios adresu (duomenys neskelbtini) , kitos dalys priklauso: A. Z. – 235/1990, ir Lietuvos Respublikai – 273/1990 dalys , UAB „ETN telematika“ – 537/1990 dalys.
20. A. G. taip pat asmeninės nuosavybės teise priklauso butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), įgyti pagal 2004 m. kovo 23 d. Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 6117 (palikėja A. G.), kaip ir Žemės sklypas.
21. A. G. ir Vilniaus apskrities viršininko administracija 2002 m. gegužės 31 d. sudarė valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią A. G. nupirko 945 kv. m bendros dalinės nuosavybe teise Žemės sklypo iš valstybės. Drauge su perkama sklypo dalimi pirkėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise pereina sklype esantys vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai (šios sutarties 1 punktas). Sutarties 3 punkte nurodyta, kad Žemės sklype yra gyvenamieji pastatai ir ūkiniai pastatai, Inv. Nr. (duomenys neskelbtini).
22. A. G. 2010 m. liepos 22 d. sutiko, kad R. S. ir G. S. jiems priklausančioje Žemės sklypo dalyje statytų ūkinį pastatą ir garažą. Vilniaus apskrities viršininko administracija 2010 m. gegužės 10 d. rašte nurodė, kad neprieštarauja, kad Žemės sklype G. S. priklausančioje dalyje būtų statomas ūkinis pastatas ir garažas, jei tokia statyba neprieštarauja įstatymams.
23. 2010 m. lapkričio 4 d. Lietuvos Respublika, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos, A. G., G. S. ir R. S. sudarė susitarimą dėl 1990 kv. m ploto žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , esančio adresu (duomenys neskelbtini) , naudojimosi, valdymo ir disponavimo tvarkos, pagal kurią pareiškėjas A. G. atskirai valdo ir naudojasi bei disponuoja 832/1990 dalimi Žemės sklypo, plane pažymėta indeksu „C697“ ir linijomis ir skaičiais: 29-2-3-4-5-34-24-23-22-21-20-19-35-18-16-29, ir indeksu „C/135“ ir linijomis ir skaičiais: 10-11-12-13-9-10, bendrai šalys naudojasi 316/1990 dalimi Žemės sklypo, plane pažymėta indeksu „ABC“ ir linijomis ir skaičiais: 17-8-14-15-28-35-19-20-21-22-23-24-34-25-26-27-36-12-11-17.
24. 1960 m. spalio 10 d. ir 1959 m. gruodžio 12 d. Inventorinėje techninėje kortelėje namų valdai, adreso (duomenys neskelbtini) , Vilnius, fiksuoti keturi pagalbiniai pastatai: 4I1/m, 3I/m, 2I1/m, 1I1/m. Vilniaus TTIB Namų valdos inventorinėje techninėje kortelėje, adreso (duomenys neskelbtini) , Vilnius, nurodyta, kad 1967 m. lapkričio 27 d. užfiksuoti 8 pagalbiniai pastatai: 8I1/m, 7I1/m, 6I1/m, 5I1/m, 4I1/m, 3I/m, 2I1/m, 1I1/m. Tokie patys duomenys fiksuoti ir 1967 m. lapkričio 23 d. 1971 m. gruodžio 20 d. Namų valdos inventorinėje techninės apskaitos kortelėje, adreso (duomenys neskelbtini) (nubrauktas adresas (duomenys neskelbtini) , Vilnius), matyti, kad yra 8 pagalbiniai pastatai: 8I1/m, 7I1/m, 6I1/m, 5I1/m, 4I1/m, 3I/m (išbrauktas), 2I1/m, 1I1/m. 1982 m. rugpjūčio 10 d. Namų valdos techninės apskaitos kortelėje, adreso (duomenys neskelbtini) , matyti, kad yra vienas pagrindinis pastatas ir 7 pagalbiniai pastatai: 8I1/m, 7I1/m, 6I1/m, 5I1/m, 4I1/m, 2I1/m, 1I1/m.
25. VĮ „Registrų centras“ 2021 m. rugsėjo 14 d. rašte nurodė, kad Nekilnojamojo turto registre iki 2013 m. vasario 20 d. nekilnojamieji daiktai – ūkiniai pastatai 4I1/m ir 5I1/m, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , adresu Vilnius, (duomenys neskelbtini) , bei nuosavybės teisės į juos buvo neįregistruotos, šių statinių statusas „Neįregistruotas“. Ūkiniai pastatai 4I1/m ir 5I1/m, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , 2023 m. vasario 20 d. išregistruoti kaip sunaikinti, kadangi šių statinių vietoje buvo pastatytas ir Nekilnojamojo turto registre 2013 m. vasario 20 d. įregistruotas nekilnojamasis daiktas – ūkinis pastatas 11I1/b, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registre 2014 m. liepos 29 d. nekilnojamasis daiktas – ūkinis pastatas 11I1/b, išregistruotas kaip sunaikintas. Taip pat nurodoma, kad nekilnojamieji daiktai – ūkiniai pastatai 8I1/m, 7I1/m, 6I1/m, 3I1/m, 2I1/m, unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini) bei nuosavybės teisės į juos neįregistruotos, šių statinių statusas „Neįregistruotas“.
26. Lietuvos teismų informacinės sistemos (Liteko) duomenimis, 2022 m. lapkričio 29 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi UAB „ETN telematika“, leista per 9 (devynis) mėnesius nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) , Vilniaus m. sav., esančių statinių – ūkio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą 12I1/b, tvorą su cokoliu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtą t1-t5, taip pat vandentiekio ir nuotekų tinklų adresu (duomenys neskelbtini) , Vilniuje, projektinę dokumentaciją ir gauti šių statinių statybą leidžiančius dokumentus.
27. VĮ „Registrų centras“ 2022 m. kovo 9 d. rašte nurodė, kad UAB „Statkadma“ parengtame 2012 m. spalio 9 d. statinių išdėstymo plane nurodytas pastatas, pažymėtas 9I1/m (b.p. 1I1/m) ir archyvinėje kadastro ir registro dokumentų byloje esančioje 1982 m. spalio 10 d. schemoje pažymėtas pastatas 1I1/m bei namų valdos techninėje apskaitos kortelėje pastato žymėjimas 3I1/m (buvęs 1I1/m), yra vienas ir tas pats nekilnojamasis daiktas, kuriam Nekilnojamojo turto registre suteiktas unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) . Minėtas nekilnojamasis daiktas bei nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos; šio statinio statusas „Neįregistruotas“. Nekilnojamasis daiktas – ūkio pastatas 10I1/p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini) , bei daiktinės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neįregistruotos, šio statinio statusas „Formuojamas“.
28. VĮ „Registrų centras“ 2023 m. liepos 26 d. rašte nurodė, kad ūkiniam pastatui 2I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiam (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus numeris suteiktas perkeliant jo duomenis iš Respublikiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure esančių statinių bylos. Ūkinis pastatas 2I1m (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ), esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir nuosavybės teisės į jį Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos, nes Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui nebuvo pateikti dokumentai šiam ūkiniam pastatui, kaip nekilnojamam daiktui, ir nuosavybės teisėms į jį įregistruoti, taip pat tokių duomenų nėra ir Registrų centro saugomoje statinių, esančių (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro ir registro dokumentų byloje. Atsižvelgiant į tai ūkinio pastato statusas Nekilnojamojo turto registre yra „Neįregistruotas“.
29. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad: pareiškėjas neįrodė, kad ginčo objektai buvo statomi turint statybą leidžiančius dokumentus, ir tinkamai, tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka pripažinti baigtais statyti; kadangi ginčo objektai nebuvo ir nėra įregistruoti įstatymo nustatyta tvarka, jie neegzistuoja kaip nekilnojamojo turto objektas; ginčo objektai buvo statomi kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir byloje nėra duomenų, jog būtų privatizuoti; pareiškėjui tvirtinant, kad ginčo objektai pareiškėjo motinai perėjo po valstybinės žemės pardavimo 2002 m. gegužės 31 d. (o pareiškėjui paveldėjimo būdu), jie nebegali būti įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi. Apeliantas nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir prašo sprendimą panaikinti.
Dėl įgyjamosios senaties pagrindų įgyti statinius
30. CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
31. Kasacinio teismo praktikoje apibendrinta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė ir nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi ne mažiau kaip dešimt metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 25 punktas; 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018, 21 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, taikydamas įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016, 26 punktas).
32. Kaip jau nurodyta pirmiau, tam, kad būtų konstatuotas nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas, visų pirma pareiškėjas turi nebūti įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo neturi būti daikto savininkas. Konkretūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai nurodyti CK 4.47 straipsnio 1–12 punktuose: nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagal sandorius (nurodyto straipsnio 1 punktas), paveldint (2 punktas), pagaminant naują daiktą (4 punktas), įgyjamąja senatimi (11 punktas), kitais įstatymo nustatytais pagrindais (12 punktas). Visi šiame straipsnyje nurodyti pagrindai yra savarankiški ir kiekvienas jų atskirai pakankamas nuosavybės teisei įgyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-303-943/2023). Jei asmuo yra įgijęs nuosavybės teisę į daiktą kitu pagrindu, tuomet įgyjamosios senaties institutas negali būti taikomas.
33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas byloje yra nurodęs prieštaringas aplinkybes, t. y. teigia, kad nėra ūkinių pastatų, pažymėtų indeksais „2I1/m“ ir „9I1/m“, savininkas, tačiau taip pat tvirtina, kad 2002 m. gegužės 31 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu A. G. perėjo šie ūkiniai pastatai, nes kartu su žemės nuosavybės teise įgijėjo nuosavybėn pereina ir jame esantys statiniai (kuriuos vėliau paveldėjo pareiškėjas). Visgi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, sprendžia, kad pagal turimus duomenis pareiškėjas nėra ginčo ūkinių pastatų savininkas. Byloje nėra įrodymų, kad ūkiniai pastatai būtų įgyti kuriuo nors iš CK 4.47 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Taip pat laikytini nepagrįstais apelianto argumentai, kad 2002 m. gegužės 31 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu A. G. perėjo šie ūkiniai pastatai, kadangi šios sutarties 1 punkte buvo konkrečiai nustatyta, kad drauge su perkama sklypo dalimi pirkėjai bendrosios dalinės nuosavybės teise pereina sklype esantys vandenys, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, apie ginčo ūkinių pastatų perėjimą A. G. nuosavybei nekalbama. Antra, susitarimo dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos sudarymas tarp bendraturčių savaime nereiškia, jog asmuo įgyja kokias išskirtines teises į statinius, esančius ant jam tenkančios naudotis žemės sklypo dalies. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad pareiškėjui tvirtinant, kad ginčo objektai jo motinai perėjo po valstybinės žemės pardavimo 2002 m. gegužės 31 d., o pareiškėjui paveldėjimo būdu, jis nebegali įgyti nuosavybės teisės įgyjamąja senatimi, todėl apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl argumentų susijusių su CK 6.395 straipsnio 1 dalimi.
34. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatytas imperatyvusis draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę dviem atvejais: 1) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus; 2) nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.
35. Kasacinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2007; 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011; kt.). Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Draudimas įgyti įgyjamąja senatimi valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra susijęs su specifine po Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo susidariusia situacija vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams ir gali būti pateisinamas tuo, kad pereinamuoju laikotarpiu gyvuojanti valstybė nėra tinkamai apskaičiusi bei valdanti savo turto, nepriėmusi sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).
36. Kasacinis teismas yra pažymėjęs kad CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nėra nustatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė tik į tuos daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso nuosavybės teise. Vadinasi, įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į daiktus, kurie valstybei ar savivaldybei priklauso ne tik nuosavybės teise, bet ir kitu teisiniu pagrindu, kuris yra pakankamas pripažinti, kad valstybė arba savivaldybė turi daugiausia teisių į daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2021 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-73-403/2021). Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-207-219/2018, 23 punktas).
37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog ūkiniai pastatai, pažymėti indeksais „2I1/m“ ir „9I1/m“, buvo pastatyti ir nuosavybės teise priklausė valstybei. Tokios aplinkybės apeliantas neginčija, priešingai pripažįsta, kad šie pastatai priklausė valstybei. Byloje esantys įrodymai, t. y. namų valdos, adresu (duomenys neskelbtini) , inventorizacijos dokumentai, patvirtina ūkinių pastatų priklausymą valstybei.
38. Paminėtina, kad atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, pradėtas formuoti privačios nuosavybės teise grindžiamas šalies ūkis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnis) ir viešoji nuosavybė įstatymų nustatyta tvarka buvo perleidžiama privatiems subjektams. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešąją nuosavybę pertvarkyti į privačią (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-7-67/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką, 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).
39. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs, jog nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. jais nesirūpina, jų neprižiūri, neregistruoja į juos savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2023 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-270-916/2023).
40. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmiausia privatizavus namų valdą (sklypą ir namą, (duomenys neskelbtini) ), tarnaujančius namui ginčo pagalbinius ūkio pastatus turėjo ištikti namo likimas – jie turėjo pereiti namo savininkų nuosavybėn. Tačiau pareiškėjas nurodydamas tokius teiginius nepateikė jokių įrodymų juos pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Suinteresuotas asmuo Vilniaus miesto savivaldybė nurodė, kad peržiūrėjus archyvo duomenis, t. y. Ekonomikos departamento Turto valdymo ir privatizavimo skyriaus nuolat saugomų privatizuotų objektų bylų apyrašą Nr. 2 nuo 1999 m. iki 2008 m. ir Nekilnojamojo turto skyriaus perduotų 2009-2021 m. Privatizuotų savivaldybės kontroliuojamų įmonių ir negyvenamųjų patalpų nuolat saugomų bylų apyrašą Nr. 6, informacijos apie butų bei jų priklausinių, esančių (duomenys neskelbtini) , privatizavimą nerasta. Peržiūrėjus Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) seniūnijos archyviniame fonde saugomas butų, adresu: Vilniaus m. (duomenys neskelbtini) -1, (duomenys neskelbtini) -2, (duomenys neskelbtini) -3, (duomenys neskelbtini) -5 pirkimo - pardavimo sutarčių ir jų rengimo dokumentų bylas, duomenų, kad šie butai buvo privatizuoti su priklausiniais (ūkiniais pastatais, sandėliukais) nerasta. Atsižvelgiant į šias suinteresuoto asmens nurodytas aplinkybes, negalima daryti išvados, kad ūkinių pastatų nuosavybė perėjo namo savininkų nuosavybėn. Neprivatizavus ūkinių pastatų, pažymėtų indeksais „2I1/m“ ir „9I1/m“, įstatymų nustatyta tvarka, laikytina, kad jie liko valstybės nuosavybėje, t. y. pakankamas pagrindas pripažinti, kad valstybė turi daugiausia teisių į šiuos ūkinius pastatus, todėl jų įgijimas CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų būdu nėra galimas. Tą konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Taigi byloje nustatytas pagrindas atmesti pareiškėjo pareiškimą.
41. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byloje pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ūkinius pastatus realiai valdė atvirai ir nepertraukiamai. Pareiškėjas nurodo tik deklaratyvius teiginius apie ūkinių pastatų valdymą, tačiau įrodymų, kad prižiūrėjo pastatus, atliko jų remontą ar kt., nepateikė. Byloje pareiškėjas pateikė fotonuotraukas, tačiau matyti, kad fotonuotraukose fiksuoti pastatai apgriuvę ir neprižiūrėti. Vien ūkinių pastatų faktinis buvimas pareiškėjo naudojamoje pagal Naudojimosi tvarką Žemės sklypo dalyje, nereiškia jų faktinio atviro ir realaus valdymo kaip savo. Pareiškėjo pateikti įrodymai apie teritorijos tvarkymą, nepatvirtina ūkinių pastatų faktinio valdymo, o tik patvirtina, kad jis rūpinasi savo nuosavybe – žemės sklypo dalimi. Be to, pareiškėjas faktiškai negyvena Lietuvoje, kas taip pat leidžia abejoti apie faktinį ūkinių pastatų atvirą valdymą kaip savo.
42. Nors pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog ūkiniai pastatai, pažymėti indeksais „2I1/m“ ir „9I1/m“, pastatyti teisėtai, tačiau apeliacinės instancijos įvertinęs tai, kad pareiškėjas neteigė, jog šiuos ūkinius pastatė, taip pat pirmojoje instancijoje suinteresuoti asmenys nekvestionavo, kad ūkiniai pastatai pastatyti neteisėtai, todėl apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad minimi pastatai iki šiol priklauso valstybei, laiko šiuo atveju nurodytą aplinkybę teisiškai nereikšminga ir detaliau dėl jos nepasisako.
43. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus ir apeliacinio skundo argumentas, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas ir priėmė teisėtą sprendimą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
44. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė suinteresuotam asmeniui UAB „ETN telematika“ 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokatų paslaugas, kadangi už paslaugas sumokėjo kitas asmuo UAB „ETN Baltic“, ir remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI2-11575-595/2023.
45. CPK 93 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė – šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis).
46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo pareiškimas atmestas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš pareiškėjo priešingai šaliai.
47. Kasacinio teismo praktikoje, pasisakant dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo galimybės, kai tokias išlaidas apmoka ne šalis, o kitas, nedalyvaujantis byloje, asmuo, yra išaiškinta, kad proceso šalių ar kitų byloje dalyvaujančių asmenų atstovų išlaidos, vadovaujantis tiek teisės doktrinoje, tiek teismų praktikoje galiojančiu principu „tas, kas veikia per kitą, veikia pats“ (lot. qui fact per alium, facit per se), laikytinos bylinėjimosi išlaidomis kaip pačių atstovaujamųjų išlaidos. Šios byloje dalyvaujančių asmenų atstovų su procesu susijusios išlaidos, taip pat bylinėjimosi išlaidų apmokėjimo prievolę už byloje dalyvaujantį asmenį, šiam neprieštaraujant, įvykdžiusių kitų, nors ir nedalyvaujančių byloje, asmenų (CK 6.50 straipsnis) išlaidos pripažintinos su bylos nagrinėjimu susijusiomis išlaidomis ir dėl jų atlyginimo turi būti sprendžiama. Išlaidos, skirtos byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusio advokato ar advokato padėjėjo teisinei pagalbai apmokėti, yra su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos ir, jeigu CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatytu terminu yra pateiktas prašymas (tiek raštu, tiek žodžiu teismo posėdyje; tiek byloje dalyvaujančio asmens, tiek jo atstovo) dėl atstovavimo išlaidų priteisimo bei šių išlaidų dydį (realumą) patvirtinantys įrodymai, jų atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas, nepriklausomai nuo to, kas – byloje dalyvaujantis asmuo, kuriam mokama advokato teisinė pagalba realiai buvo suteikta, ar už jį kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo – faktiškai atsiskaitė su byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavusiu advokatu ar jo padėjėju. Nustačius, kad mokama advokato ar advokato padėjėjo teisinė pagalba byloje dalyvavusiam asmeniui buvo suteikta ir dėl išlaidų jai apmokėti atlyginimo kreiptasi CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, yra pagrindas priteisti byloje dalyvaujančiam asmeniui atstovavimo išlaidas, nepaisant to, kad už jam suteiktas teisines paslaugas sumokėjo kitas, nors ir byloje nedalyvaujantis, asmuo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-275-823/2021; 2022 m. vasario 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-781/2022; 2023 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-684/2023).
48. Byloje suinteresuotas asmuo UAB „ETN telematika“ pateikė prašymą priteisti iš pareiškėjo 3 811,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 179,75 Eur už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir 2 631,75 Eur už atsiliepimo į pareiškimą parengimą. Pateikti įrodymai, kad už teisines paslaugas išrašytos PVM sąskaitos faktūros: 2022 m. birželio 30 d. Nr. AMG2206_023 ir 2022 m. spalio 31 d. Nr. AMG2210_051, pirkėjui UAB „ETN Baltic“, sąskaitas taip pat apmokėjo UAB „ETN Baltic“ 2022 m. liepos 12 d. ir 2022 m. lapkričio 23 d. Taip pat pateikti įrodymai, kad UAB „ETN Baltic” ir UAB „ETN telematika“ vykdo jungtinę veiklą pagal 2021 m. birželio 4 d. Jungtinės veiklos sutartį. Šios sutarties pagrindu šalys susitarė: kooperuodamos savo turtą, darbą, žinias atlikti tam tikrus juridinius veiksmus bendram tikslui pasiekti – įsigyti nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) Vilnius: žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) , butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir ūkinį pastatą; užtikrinti tinkamą atstovavimą sprendžiant ikiteisminius bei teisminius ginčus, susijusius su šiuo nekilnojamuoju turtu. Jungtinės veiklos sutarties 1.4.4 punktas numato, kad UAB „ETN Baltic“ į bendrą veiklą įneša lėšas, reikalingas tinkamam atstovavimui sprendžiant ikiteisminius ir teisminius ginčus. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei teismų praktiką, teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas suinteresuotam asmeniui UAB „ETN telematika“.
Dėl bylos baigties
49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino faktines aplinkybes, taikė teisės aktus susijusius su ginčo dalyku, ir teismų praktiką, todėl atmesdamas pareiškėjo pareiškimą, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti ar pakeisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
50. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010 ir kt.). Todėl į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakius, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliaciniame procese
51. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
52. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, iš jo priteistinas suinteresuotų asmenų UAB „ETN Baltic” ir UAB „ETN telematika“ apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – 1 951,12 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti neviršija Rekomendacijose nustatyto dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas). Kadangi išlaidas advokato pagalbai apmokėjo suinteresuotas asmuo UAB „ETN Baltic“ bylinėjimosi išlaidos priteistinos UAB „ETN Baltic“.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 – 291 straipsniais, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 11 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš pareiškėjo (apelianto) A. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini), suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei ,,ETN Baltic“, juridinio asmens kodas 122228445, 1 951,12 Eur (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt vieno euro 12 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Teisėja Urmila Valiukienė