Civilinė byla Nr. e2A-1949-871/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-26083-2024-6
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.3; 3.1.7.6; 3.3.1.19.1
(S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 27 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Beinoravičienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Milauta“ dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė „Tadetas“.
Teismas
n u s t a t ė :
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ (toliau – ir ieškovė) paduotu ieškiniu prašė priteisti jai iš atsakovės UAB „Milauta“ (toliau – ir atsakovė) 1 150,10 Eur skolą, 238,39 Eur kompensacines palūkanas, 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje, be kita ko, paaiškino, kad ji ir UAB „Tadetas“ (toliau – ir trečiasis asmuo, pradinis kreditorius) 2024 m. birželio 17 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/06/17 (toliau – ir Sutartis) bei 2024 m. birželio 17 d. pasirašė priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1A prie Sutarties, kuriais ieškovei buvo perleista reikalavimo teisė į atsakovę. Pradinis kreditorius ir atsakovė 2023 m. kovo 9 d. pasirašė bendradarbiavo sutartį Nr. 2023/03/09, pagal kurią pradinis kreditorius įsipareigojo parduoti atsakovei pagal jos paraišką nustatyto kiekio ir asortimento prekes, o atsakovė įsipareigojo šias prekes priimti ir atsiskaityti bendradarbiavimo sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Pradinis kreditorius, suteikęs paslaugas, išrašė šias PVM sąskaitas faktūras: 2023 m. spalio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1135, 2023 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1153, 2023 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1196 ir 2024 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 24 037 (toliau – ir sąskaitos), kurių apmokėjimo terminas – 5 dienos. Atsakovė šių sąskaitų neapmokėjo.
2. Atsakovė atsiliepimu prašė ieškinį atmesti, skirti ieškovei 4 000 Eur baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, įpareigojant 50 proc. paskirtos baudos sumokėti atsakovei, ir priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
2.1 atsakovė apie Sutartį sužinojo tik 2024 m. spalio 9 d., t. y. gavusi antstolio patvarkymą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. rugpjūčio 19 d. teismo įsakymo civilinėje byloje Nr. eL2-12326-1150/2024 vykdymo. Šis teismo įsakymas buvo panaikintas, priėmus atsakovės prieštaravimus (atnaujinus terminą) ir ieškovei nepareiškus ieškinio per nustatytą terminą. Atsakovei nesant tinkamai informuotai apie reikalavimo teisių perleidimą, pradinis kreditorius ir atsakovė 2024 m. liepos 1 d. sudarė susitarimą dėl skolos pagal sąskaitas sumokėjimo grafiko, įskaitant dėl netesybų sumos (toliau – susitarimas), pagal kurį 1 150,10 Eur skolos ir 86,26 Eur netesybų mokėjimas buvo išdėstytas į keturis mokėjimus po 309,09 Eur. Visą susitarime nurodytą 1 236,36 Eur sumą atsakovė sumokėjo pradiniam kreditoriui pavedimais iki 2024 m. rugpjūčio 7 d. Tai reiškia, kad atsakovė, iki pranešimo apie reikalavimo perleidimą gavimo, susitarė su pradiniu kreditoriumi dėl skolos ir netesybų dydžio bei jų mokėjimo, tuo pagrindu tinkamai įvykdė visą prievolę pradiniam kreditoriui, todėl ieškovė, kaip naujoji kreditorė, vien dėl šios priežasties neturi reikalavimo teisės ir iš jos kylančių kitų turtinių teisių į atsakovę.
2.2 Priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 3 punkte aiškiai numatyta, kad reikalavimo teisės perleidimas įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja 4 mėnesius su galimybe terminą pratęsti raštišku šalių susitarimu. Turimais duomenimis, ieškovė ir trečiasis asmuo niekada nepratęsė Sutarties. Tai reiškia, kad Sutartis buvo terminuota ir pasibaigė 2024 m. spalio 17 d., todėl nuo šios dienos visos reikalavimo teisės (jeigu tokios buvo) bet kuriuo atveju grįžo trečiajam asmeniui. Taip pat, 2024 m. liepos 1 d. pradinis kreditorius informavo ieškovę, kad nutraukia Sutartį, o ieškovė patvirtino Sutarties nutraukimą ir, vadovaudamasi Priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 4 punktu, už Sutarties nutraukimą pareikalavo sumokėti 15 proc. mokestį nuo perleistos sumos, kurią trečiasis asmuo ieškovei sumokėjo 2024 m. liepos 3 d. Tai reiškia, kad Sutartis buvo nutraukta dar 2024 m. liepos 3 d. arba vėliausiai 2024 m. rugpjūčio 1 d. (Priėmimo–perdavimo akte Nr. 1B prie Sutarties numatyta, kad priėmimo–perdavimo aktas gali būti pradinio kreditoriaus vienašališkai nutrauktas, tinkamai informavus naująjį kreditorių prieš 30 dienų, bei naujojo kreditoriaus naudai sumokant 15 procentų nuo perleidžiamo reikalavimo sumos dydžio priėmimo–perdavimo akto nutraukimo prieš terminą mokestį).
2.3 Vertinant reikalavimo teisių perleidimo Sutartį yra akivaizdu, kad ieškovė ir pradinis kreditorius ja siekė susitarti dėl paslaugų teikimo bei trečiojo asmens atstovavimo, išieškant skolą iš atsakovės, o ne dėl reikalavimo teisės perleidimo. Kaip minėta, priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 3 punkte numatyta, kad Sutartis pasibaigia po 4 mėnesių nuo jo sudarymo, tai reiškia, kad po šio termino reikalavimo teisė grįžta pradiniam kreditoriui. Tokia sąlyga nėra būdinga reikalavimo teisių perleidimo sutartims, prieštaraujanti jų tikslui – turtinės teisės nuosavybės perėmimui ir kreditoriaus pasikeitimui. Priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 1 punkte numatyta, kad naujasis kreditorius įsipareigoja sumokėti pradiniam kreditoriui 100 proc. nuo visos išieškotos perleidžiamo reikalavimo sumos. Taigi, Sutartyje aiškiai įtvirtinta, kad ieškovė išieškos sumą ir visą ją grąžins trečiajam asmeniui. Tai reiškia, kad faktiškai ieškovė neketino įgyti jokios turtinės teisės, nes visą ją bet kuriuo atveju būtų grąžinusi (jeigu atsakovė būtų atsiskaičiusi su ja) trečiajam asmeniui. Priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 2 punkte numatyta, kad naujasis kreditorius patvirtina, jog išieškojimo mokesčio dydis nepriklauso nuo skolininko skolos, perleidžiamos pagal sudarytą reikalavimo perleidimo sutartį bei priėmimo–perdavimo aktą. Taigi, nors Sutartyje nėra nurodytos išieškojimo mokesčio dydis, tačiau ši Sutarties sąlyga aiškiai parodo tikrąją Sutarties šalių valią – atstovavimą išieškant skolą už mokestį. Minėtos ir kitos Sutarties nuostatos pagrindžia tai, kad Sutartimi buvo siekiama tik atstovauti trečiąjį asmenį, kadangi ieškovė neturi teisės būti atstovu pagal pavedimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 56 straipsnis) ir atstovauti kitų asmenų civiliniame procese, todėl tokiu būdu buvo siekiama išvengti atstovavimui taikomų teisės aktų reikalavimų. Dėl nurodytų aplinkybių, atsakovė mano, kad Sutartis turėtų būti pripažinta apsimestiniu sandoriu ex officio (teismo iniciatyva).
2.4 Ieškovė verčiasi skolų išieškojimo veikla, todėl preziumuojama, kad išmano teisės aktų reikalavimus bei savo rengtos Sutarties turinį ir pareikšdama ieškinį suprato, jog neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę. Kaip minėta, ieškovė pareiškimu kreipėsi dėl teismo įsakymo išdavimo. Pareiškimas buvo grindžiamas ta pačia reikalavimo teisių perleidimo Sutartimi ir sąskaitomis, tačiau prašoma priteisti skola buvo tik 390 Eur. Taigi, ieškovė reiškiamais nepagrįstais teisiniais reikalavimais, skirtingomis jų sumomis, bando neteisėtai praturtėti, viešai skelbia tikrovės neatitinkančią ir atsakovės reputaciją gadinančią informaciją. Aukščiau nurodytos aplinkybės pagrindžia tai, kad ieškovė nesąžiningai naudojasi procesinėmis teisėmis, didina teismų užimtumą, valstybės ir atsakovės kaštus, piktnaudžiauja procesu, todėl prašo skirti ieškovei baudą.
3. Trečiasis asmuo atsiliepimu prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime, be kita ko, nurodė, kad kadangi atsakovė vėlavo atsiskaityti, kreipėsi į ieškovę dėl pagalbos išieškant įsiskolinimą. Nežino kada ir kaip ieškovė informavo atsakovę apie Sutartį. Daugybę kartų informavo ieškovę apie tai, kad atsakovė atsiskaitė su trečiuoju asmeniu, bei kad nutraukia Sutartį, ieškovė su tuo sutiko.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismas 2025 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 1 573 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl ginčo esmės nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, jog ieškovė pranešimą apie reikalavimo perleidimą, kurio pagrindu įrodinėja, jog atsakovei buvo tinkamai pranešta apie Sutartį, siuntė elektroniniu paštu ((duomenys neskelbtini)). Tačiau byloje nepateikta jokių objektyvių įrodymų patvirtinančių, kad atsakovė minėtą pranešimą gavo. Be to, byloje pateikti pranešimai nepatvirtina, kad atsakovei buvo siųsti kokie nors priedai, t. y. pradinės kreditorės ir ieškovės pasirašyta Sutartis su priedais. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog pradinė kreditorė 2024 m. liepos 2 d. prašė Sutartį nutraukti ir sumokėjo 172,52 Eur sumą už Sutarties prieš terminą nutraukimą. Vertino, kad pateiktų įrodymų visuma nepatvirtina ieškovės nurodytų aplinkybių, jog apie Sutartį atsakovė buvo informuota tinkamai. Pažymėjo, kad atidus ir rūpestingas naujasis kreditorius, siekdamas gauti tinkamą įvykdymą, turi informuoti skolininką apie prievolės kreditoriaus pasikeitimą ir pateikti jo, kaip reikalavimo teisių perėmėjo, įrodymus. Akcentavo, kad nagrinėjamu atveju pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovei buvo realiai žinoma apie reikalavimo teisės perleidimą, kaip kad to reikalauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 1 dalis, byloje pateikti įrodymai taip pat nepatvirtina, kad atsakovė turėjo galimybę susipažinti su Sutartimi ir jos priedais. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovė neįrodė, jog tinkamai informavo atsakovę apie Sutartį, į tai, kad pradinė kreditorė pranešimu nutraukė Sutartį, bei į tai, jog atsakovė skolą yra sumokėjusi, nusprendė, kad ieškinio reikalavimai atsakovės atžvilgiu atmestini.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad dėl pirmiau nurodytos išvados, teisiškai nebeaktualūs tampa atsakovės argumentai dėl Sutarties, kaip apsimestinio sandorio, negaliojimo.
7. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl baudos už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis skyrimo nurodė, kad neturi pagrindo išvadai, jog ieškovė būtų sąmoningai veikusi prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ar nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį, todėl nusprendė, kad atsakovės prašymas skirti ieškovei baudą atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos ieškinį tenkinti, arba, nusprendus pakeisti Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą, nepriteisti atsakovei daugiau nei 500 Eur už atsiliepimo į ieškinį parengimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
6.1. apeliantė įrodė, kad atsakovė buvo tinkamai informuota apie Sutartį. Tai įrodo apeliantės pateiktas el. laiškas. Taip pat šią aplinkybę patvirtina atsakovės ir trečiojo asmens elgesys, kai šalys po Sutarties sudarymo nusprendė sudaryti mokėjimo grafiką ir Sutartį nutraukti. Pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į šalių elgesį po to, kai buvo sudaryta Sutartis, todėl priėmė neteisingą skundžiamą sprendimą. Pažymėjo, kad šiuo metu jau aišku, kad trečiasis asmuo kreipėsi į apeliantę su tikslu įbauginti / paraginti atsakove, kad ji grąžintų skolą, todėl atsakovė, sužinojusi apie Sutartį, iš karto sutiko sudaryti skolos grafiką ir iš esmės šiuo metu jau įvykdė skolos grąžinimą trečiajam asmeniui. Tokiu būdu asmenys pašalino iš skolos išieškojimo proceso apeliantę, kuri šiuo metu, remiantis skundžiamu sprendimu, dar turi padengti nesąžiningos šalies bylinėjimosi išlaidas.
6.2. Skundžiamame sprendime taip pat nurodyta, kad el. laišku atsakovei nebuvo siunčiama pati Sutartis, todėl cesijos faktas, negali būti panaudotas prieš trečius asmenius. 2024 m. birželio 18 d. el. laiške buvo nurodyta visa informacija apie Sutartį. Tuo metu atsakovė dar nebuvo įvykdžiusi skolos nei trečiajam asmeniui, nei apeliantei, todėl nebuvo apribota jos teisė reikšti prieštaravimus dėl skolos ir pan. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas sutapatino dvi pareigas t. y.: 1) informavimo apie reikalavimo perleidimo faktą; ir 2) reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog, informuojant skolininką apie reikalavimo perleidimo faktą, nėra būtina pateikti reikalavimo perleidimo sutartį, ji turi būti pateikta, kai naujasis kreditorius pareikalauja įvykdyti prievolę. Šiuo klausimu kasacinis teismas pažymėjo, kad pranešimas skolininkui apie reikalavimo perleidimą ne visada yra reikalavimas įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui. Toks pranešimas yra informacija apie reikalavimo perleidimo faktą, o naujojo kreditoriaus reikalavimas įvykdyti jam prievolę gali būti pateikiamas tiek kartu su pranešimu, tiek vėliau. Kiekvienu atveju naujasis kreditorius, pateikdamas reikalavimą skolininkui, privalo pateikti reikalavimo perleidimo sutartį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.109 straipsnio 7 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kokius teisinius padarinius sukelia skolininko informavimas apie reikalavimo perleidimą. Joje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Nagrinėjamu atveju neabejojama, kad apeliantė tinkamai atsakovei pranešė apie Sutartį. Todėl, žinodama apie Sutartį, ji turėjo pareigą atsiskaityti tiesiogiai su apeliante, o ne su trečiuoju asmeniu.
6.3. Byloje nebuvo atskleistas momentas, nuo kada Sutartis buvo nutraukta, ar ji buvo nutraukta tinkamai. Remiantis Sutartimi, nuo 2024 m. birželio 17 d. apeliantė turėjo reikalavimo teisę į atsakovės skolą. Trečiasis asmuo 2024 m. liepos 3 d. sumokėjo apeliantei baudą už vienašališką sutarties nutraukimą. Sutarties 10.2 papunktyje įtvirtinta, kad Sutartis gali būti nutraukta abipusiu raštišku susitarimu. Šalys jokio raštiško susitarimo dėl Sutarties nutraukimo nesudarė. Todėl ieškinio pateikimo dieną Sutartis dar buvo galiojanti.
6.4. Pasirašius Sutartį apeliantė, remiantis Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 7 straipsnio 1 dalimi, įgijo teisę prisiteisti iš atsakovės ikiteismines skolos išieškojimo išlaidas, kurios turi būti priteisiamos net jeigu pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantė neturi reikalavimo teisės į skolą, kadangi Sutartis buvo nutraukta, nes jos atsirado po Sutarties sudarymo. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas neišsprendė reikalavimų priteisti jai iš atsakovės 40 Eur skolos išieškojimo išlaidas ir kompensacines palūkanas. Tai yra absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas.
6.5. Nagrinėjamu atveju priteistos bylinėjimosi išlaidos yra didesnės nei pati skolos suma. Byla yra lengva, priedų nedaug, atsakovė į bylą yra pateikusi tik atsiliepimą į ieškinį, kurio parengimo suma – 1 573 Eur. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į tai, kad skolos suma yra maža, bylos apimtis nėra didelė, pati byla buvo inicijuota dėl, kad atsakovė laiku neatsiskaitė su trečiuoju asmeniu, yra nepagrįstai didelės. Todėl jos turėtų būti sumažintos iki protingų, t. y. 500 Eur.
2. Atsakovė atsiliepimu prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą, priteisti jai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. ieškovė į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad apie reikalavimo teisių perleidimo faktą tinkamai informavo atsakovę, t. y. byloje buvo pateiktas vienintelis 2024 m. birželio 18 d. el. laiškas, kuriuo ieškovė informuoja atsakovę, kad yra „naujasis kreditorius“. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, jog šis pranešimas buvo įteiktas atsakovei ar, kad jo išsiuntimas el. paštu gali būti laikomas tinkamu įteikimu. Atsakovė nuosekliai teigė, kad šio laiško nebuvo gavusi, priešingų įrodymų ieškovė nepateikė. Bet kuriuo atveju, skolininkas apie reikalavimo perleidimo faktą turi būti informuojamas realiai, o ne taikant informavimo fikciją (išskyrus CK 6.109 straipsnio 2 dalyje išimtį), kadangi priešingu atveju jis negalėtų įgyvendinti savo teisių ir pareigų, susijusių su reikalavimo teisių perleidimu. Ieškovė turėjo duomenis apie atsakovės buveinę, tačiau nesiuntė pranešimo šiuo adresu. Net pačiame ieškovės el. laiške nėra nurodyti jokie duomenys apie reikalavimo perleidimo turinį, t. y. nėra nurodyta, iš kokio asmens ir pagal kokią prievolę ieškovė įgijo reikalavimą į atsakovę. Tai, kad atsakovė 2024 m. birželio 18 d. el. laišku UAB „Tadetas“ prašė pateikti sąskaitas faktūras, paslaugų aktus, niekaip neįrodo to, kad ji buvo informuota apie reikalavimo perleidimą. Šis faktas patvirtina, kad atsakovė nežinojo apie reikalavimo perleidimą ir todėl visada nuosekliai bendravo tik su pradiniu kreditoriumi, o ne ieškove. Pirmą kartą apie reikalavimo teisių Sutartį atsakovė buvo informuota, kai sužinojo apie 2024 m. rugpjūčio 16 d. teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-12326-1150/2024, tačiau tuomet ji pilnai buvo įvykdžius prievolę pradiniam kreditoriui.
7.2. Ieškovės nurodomos kompensacinės palūkanos ir 40 Eur kompensacija taip pat nepriteistos pagrįstai, kadangi iki tinkamo atsakovės informavimo, atsakovė sudarė susitarimą su pradiniu kreditoriumi, kuriuo buvo apibrėžta atsakovės prievolė bei ji įvykdyta (CK 6.106 straipsnis), įskaitant netesybas (atsakovė pradiniam kreditoriui sumokėjo daugiau nei pradinė prievolė), taip pat, ieškinio pateikimo dieną reikalavimo teisių perleidimo Sutartis buvo pasibaigusi visa apimtimi, todėl jokios reikalavimo teisės ieškovei nepriklausė.
7.3. Sutartis buvo nutraukta dar 2024 m. liepos 3 d. arba vėliausiai 2024 m. rugpjūčio 1 d. (priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 4 punkte numatyta, kad priėmimo–perdavimo aktas gali būti pradinio kreditoriaus vienašališkai nutrauktas, tinkamai informavus naująjį kreditorių prieš 30 dienų, bei naujojo kreditoriaus naudai sumokant 15 procentų nuo perleidžiamo reikalavimo sumos dydžio priėmimo–perdavimo akto nutraukimo prieš terminą mokestį). Nepaisant nurodytų aplinkybių, priėmimo–perdavimo akto Nr. 1B prie Sutarties 4 punkte aiškiai numatyta, kad reikalavimo teisės perleidimas įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja 4 mėnesius su galimybe terminą pratęsti raštišku šalių susitarimu. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškinį patvirtino, kad su ieškove niekada nepratęsė Sutarties ir laiko, kad ji pasibaigė praėjus 4 mėnesiams po 2024 m. birželio 17 d. Tai reiškia, kad Sutartis dėl reikalavimo teisių perleidimo bet kuriuo atveju buvo terminuota ir pasibaigė 2024 m. spalio 17 d., todėl nuo šios dienos visos reikalavimo teisės (jeigu tokios buvo) bet kuriuo atveju grįžo UAB „Tadetas“. Ieškovė ieškinį pareiškė 2024 m. gruodžio 11 d., kai neturėjo ir negalėjo turėti jokių reikalavimo teisių į atsakovę, kadangi prievolė ne tik buvo įvykdyta pradiniam kreditoriui, bet buvo pasibaigusi Sutartis.
7.4. Ieškovė yra profesionali skolų išieškotoja, todėl preziumuojama, kad išmano teisės aktų reikalavimus bei savo rengtos Sutarties turinį ir pareikšdama ieškinį suprato bei privalėjo suprasti, jog neturi jokios reikalavimo teisės į atsakovę, o atmetus ieškinį turės kompensuoti kitų šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. prisiėmė išlaidų riziką. Atsakovė, siekdama tinkamai atsikirsti į nepagrįstus ieškovės reikalavimus, turėjo samdyti advokatą, jis turėjo surinkti aktualius įrodymus, tuo tikslu teikė prašymus trečiajam asmeniui dėl informacijos pateikimo, turėjo išanalizuoti ieškovės pateiktus įrodymus ir argumentus, teikė papildomus rašytinius paaiškinimus į bylą, analizavo aktualią teismų praktiką ir panašiai. Būtent ieškovės elgesys ir nepagrįstas ieškinio pateikimas lėmė tai, kad atsakovė patyrė bylinėjimosi išlaidas, todėl negali būti sukuriama situacija, kad nepagrįstai atsakovu patrauktas asmuo, net ir laimėjęs bylą, patiria išlaidas, kurių dydis atitinka leistinas ribas.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
3. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.
4. Teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
5. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo, kuriuo ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo buvo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl bylos faktinių aplinkybių
6. Bylos duomenimis, trečiasis asmuo (pardavėjas) ir atsakovė (pirkėjas) 2023 m. kovo 9 d. sudarė bendradarbiavimo sutartį Nr. 2023/03/09, kuria pardavėjas įsipareigojo parduoti pirkėjui pagal jo paraišką nustatyto kiekio ir asortimento prekes, o pirkėjas įsipareigojo šias prekes priimti ir atsiskaityti su pardavėju sutartyje nustatyta tvarka ir terminais (1.1 papunktis) (b. l. 11–13). Trečiasis asmuo išrašė atsakovei šias PVM sąskaitas faktūras: 2023 m. spalio 23 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1135, 2023 m. spalio 30 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1153, 2023 m. lapkričio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 22 1196 ir 2024 m. sausio 29 d. PVM sąskaitą faktūrą TAD Nr. 24 037 (toliau – ir sąskaitos), kurių apmokėjimo terminas – 5 dienos ir kurios nebuvo laiku apmokėtos (b. l. 14–17).
7. Trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) ir ieškovė (naujasis kreditorius) 2024 m. birželio 17 d. sudarė reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/06/17, kuria pradinis kreditorius atlygintinai perleido naujajam kreditoriui, o naujasis kreditorius perėmė iš pradinio kreditoriaus visas pradinio kreditoriaus reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises, įskaitant prievolės įvykdymo užtikrinimui nustatytas teises (baudas, delspinigius, netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko įsipareigojimų pagal pradinio kreditoriaus priėmimo–perdavimo aktais perduotus dokumentus (2.1 papunktis) (b. l. 7–9). Trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) ir ieškovė (naujasis kreditorius) pasirašė priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1A prie Sutarties, kuriuo pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui reikalavimo teises į atsakovės 1 150,10 Eur įsiskolinimą pagal 2023 m. kovo 9 d. bendradarbiavimo sutartį Nr. 2023/03/09 ir sąskaitas (b. l. 10). Trečiasis asmuo (pradinis kreditorius) ir ieškovė (naujasis kreditorius) taip pat pasirašė priėmimo–perdavimo aktą Nr. 1B prie Sutarties (b. l. 36).
8. Ieškovė el. paštu (duomenys neskelbtini) 2024 m. birželio 18 d. išsiuntė e. laišką „PRANEŠIMAS Nr. 2024-06-17” (b. l. 75) bei el. paštu (duomenys neskelbtini) 2024 m. birželio 19 d. išsiuntė e. laišką „Fw: PRANEŠIMAS Nr. 2024-06-17” (b. l. 72).
9. Trečiasis asmuo ir atsakovė 2024 m. liepos 1 d. sudarė mokėjimo grafiką, pagal kurį atsakovė įsipareigojo iki 2024 m. liepos 31 d. sumokėti skolą pagal sąskaitas dalimis, nurodant, kad skolos suma – 1 236,36 Eur, bei kad ši išskaidyta į 4 mokėjimus: pirmas mokėjimas turi būti atliktas iki 2024 m. liepos 5 d., suma 309,09 Eur; antras mokėjimas – iki 2024 m. liepos 12 d., suma 309,09 Eur; trečias mokėjimas – iki 2024 m. liepos 19 d., suma 309,09 Eur; ketvirtas mokėjimas – iki 2024 m. liepos 26 d., suma 309,09 Eur (b. l. 38). Atsakovė pervedė trečiajam asmeniui: 2024 m. liepos 1 d. 309,09 Eur sumą; 2024 m. liepos 15 d. 309,09 Eur sumą; 2024 m. liepos 22 d. 309,09 Eur sumą; 2024 m. rugpjūčio 7 d. 309,09 Eur sumą (b. l. 39–42).
10. Trečiasis asmuo 2024 m. liepos 1 d., 2024 m. rugpjūčio 19 d. ieškovei siųstuose el. laiškuose, be kita ko, nurodė, kad prašo Sutartį nutraukti, po ko ieškovė sekančią dieną išsiuntė trečiajam asmeniui jos išrašytą 2024 m. liepos 2 d. sąskaitą faktūrą Serija MP Nr. 1322415 už Sutarties prieš terminą nutraukimą 172,52 Eur sumai (b. l. 43–44, 46). Trečiasis asmuo 2024 m. liepos 3 d. pervedė ieškovei 172,52 Eur sumą (b. l. 48).
11. Ieškovė kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismą, 2024 m. rugpjūčio 14 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo prašydama priteisti jai iš atsakovės 390 Eur skolą, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 57–58). Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. rugpjūčio 16 d. išdavė ieškovei įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-12326-1150/2024, kuris panaikintas 2024 m. lapkričio 18 d. nutartimi, atnaujinus terminą atsakovės prieštaravimams pateikti (b. l. 55–56).
Dėl ginčo esmės
12. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad atsakovė nebuvo tinkamai informuota apie 2024 m. birželio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/06/17. Apeliantė teigia, kad tai, jog atsakovė buvo tinkamai informuota apie Sutartį, įrodo jos pateiktas 2024 m. birželio 18 d. išsiųstas el. laiškas, taip pat šią aplinkybę patvirtina trečiojo asmens ir atsakovės elgesys, kurie, po Sutarties sudarymo, nusprendė sudaryti mokėjimo grafiką ir Sutartį nutraukti.
13. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Taigi prievolės dalyviams esminę reikšmę turi pranešimas apie reikalavimo perleidimo faktą, nes nuo pranešimo momento pradinio ir naujojo kreditoriaus sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis pradeda veikti skolininko atžvilgiu ir nuo šio momento reikalavimo perleidimo faktą naujasis kreditorius gali panaudoti prieš skolininką. CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nurodyto pranešimo paskirtis yra apsaugoti skolininko interesus, kad jis žinotų, kam priklauso vykdytina prievolė, ir išvengtų ginčo dėl dvigubo apmokėjimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-684/2015).
14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad įstatyme išsamiai nenustatyti specialūs pranešimo skolininkui apie reikalavimo teisės perleidimą būdai, išskyrus CK 6.109 straipsnio 5 dalyje nurodytą būdą, kad tinkamu pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo sutarties pateikimas skolininkui. CK 6.109 straipsnio 1 dalies formuluotė, jog pranešimu laikomas reikalavimo perleidimo fakto įrodymo pateikimas skolininkui, reiškia, kad bet kuris pranešimas, nesvarbu, kokios formos ir kurio kreditoriaus (pradinio ar naujojo) pateikiamas, tačiau informuojantis skolininką apie cesiją, CK 6.109 straipsnio 1 dalies prasme yra įrodymas, pagrindžiantis reikalavimo perleidimo faktą. Kasacinis teismas taip pat konstatavo, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, jog pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui. Siekiant nustatyti, ar pranešimas apie reikalavimo perleidimą yra tinkamas, turi būti taikomas objektyvusis metodas, t. y. sprendžiama, ar pranešimas yra tiek informatyvus, kad skolininkas, kaip protingas asmuo, pagal pateiktą informaciją suvoktų, jog reikalavimas yra perleistas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010).
15. Ieškovė 2024 m. birželio 18 d. el. laiške, kuris išsiųstas el. paštu (duomenys neskelbtini), be kita ko, nurodė, kad „Pagal reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 2024/06/17 Priėmimo–perdavimo aktas Nr. 1A Milauta, UAB naujasis kreditorius MOKĖJIMŲ PREVENCIJOS TARNYBA, UAB“. Šiame el. laiške nedetalizuoti jokie kiti duomenis apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą, t. y. kas buvo pradinis kreditorius, kokio dydžio reikalavimas buvo perleistas ir pan. Taigi, vertintina, kad, kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie įvykusį reikalavimo teisių perleidimą.
16. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia: ieškovui reikia įrodyti ieškinio, o atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą. Byloje nėra duomenų, kad kartu su 2024 m. birželio 18 d. el. laišku ar pakartotiniu 2024 m. birželio 19 d. el. laišku, kuris išsiųstas el. paštu (duomenys neskelbtini), atsakovei buvo išsiųsta 2024 m. birželio 17 d. reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2024/06/17 ir (ar) jos priedai. To neteigia ir ieškovė. Darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog pranešimas apie reikalavimo perleidimą buvo tinkamas. Faktas, kad trečiasis asmuo ir atsakovė 2024 m. liepos 1 d. sudarė mokėjimo grafiką bei, kad tą pačią dieną trečiasis asmuo prašė Sutartį nutraukti, nesudaro pagrindo spręsti priešingai – šios aplinkybės vienareikšmiškai nepatvirtina, kad atsakovė žinojo apie įvykusį reikalavo teisių perleidimą.
17. Reikalavimo teisės perleidimo sutartis iki pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimo faktą sieja tik šios sutarties šalis (inter partes) ir nesaisto trečiųjų asmenų, įskaitant skolininką. Reikalavimo perleidimo sutarčiai, kaip ir bet kokiai kitai sutarčiai, taikomas sutarties uždarumo principas, pagal kurį sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Tik nuo to momento, kai skolininkas gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimo faktą, reikalavimo perleidimo sutartis pradeda galioti skolininko ir trečiųjų asmenų atžvilgiu (erga omnes). Tai reiškia, kad iki tokio pranešimo gavimo skolininką ir pradinį kreditorių siejanti prievolė (ir jos subjektai) lieka nepakitusi ir gali pasibaigti tinkamu įvykdymu (CK 6.106 straipsnio 1 dalis) arba kitais įstatyme įtvirtintais pagrindais. Skolininko prievolės pasibaigimas vienu iš prievolių pasibaigimo pagrindų (CK VI knygos IX skyrius) iki pranešimo skolininkui apie reikalavimo perleidimo faktą sudaro savarankišką kreditoriaus reikalavimo atmetimo teisinį pagrindą, nes kreditorius (tiek pradinis, tiek naujasis) nebetenka teisės reikalauti iš skolininko šios prievolės įvykdymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-122-381/2024). Taigi, konstatuotina, kad atsakovė, kuriai nebuvo tinkamai pranešta apie įvykusį reikalavo teisių perleidimą, pagrįstai prievolę įvykdė pradiniam kreditoriui.
18. Remiantis tuo, kas pirmiau išdėstyta, nepagrįstu laikytinas ir apeliacinio skundo argumentas, kad egzistuoja absoliutus skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas – pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovei nebuvo tinkamai pranešta apie įvykusį reikalavo teisių perleidimą, buvo pagrindu atmesti ieškinį visoje apimtyje.
19. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad nors apeliantė nurodo, jog ieškinio pateikimo dieną Sutartis dar buvo galiojanti, tačiau, net nevertinant pirmiau nurodytų faktinių aplinkybių dėl Sutarties nutraukimo, trečiojo asmens ir ieškovės pasirašytame priėmimo–perdavimo akte Nr. 1B prie Sutarties, be kita ko, aptarta, jog reikalavimo teisės į atsakovę perleidimas įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja 4 mėnesius su galimybe terminą pratęsti raštišku šalių susitarimu (3 punktas). Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų sudariusios raštišką susitarimą dėl Sutarties galiojimo termino patęsimo, tuo tarpu ieškinys pirmosios instancijos teisme gautas 2024 m. gruodžio 11 d., t. y. po daugiau nei 5 mėnesių nuo Sutarties pasirašymo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
20. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti atsakovei visas jos nurodytas patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 573 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
21. CPK 98 straipsnio 1 dalyje, be kita ko nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
22. Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos), 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) . Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad užpraėjęs ketvirtis, kurio metu galiojęs šalies ūkio vidutinis darbo užmokestis yra aktualus nustatant atlygintiną atstovavimo išlaidų dalį, skaičiuojamas nuo tada, kada buvo apmokėtos atstovavimo paslaugos (pagal atsiskaitymo už konkrečias paslaugas datą), t. y. kada realiai buvo patirtos išlaidos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 26 punktą).
23. Rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydis apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą (Rekomendacijų 8.2 papunktis). Atsakovė už atsiliepimo į ieškinį parengimą apmokėjo 2025 m. sausio mėn. (b. l. 65–66), todėl rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydis šiuo atveju sudaro 5 594,75 Eur (2 237,90 Eur (2024 m. III ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis) x 2,5 koef.). Atsakovė už atsiliepimo į ieškinį parengimą sumokėjo 1 573 Eur sumą.
24. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, kad atsakovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, į tai, kad skolos suma yra maža, bylos apimtis nėra didelė, pati byla buvo inicijuota dėl, kad atsakovė laiku neatsiskaitė su trečiuoju asmeniu, yra nepagrįstai didelės.
25. Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, taikant Rekomendacijų 2 punkte nurodytus kriterijus, reikėtų vadovautis jų visuma ir, nesant pakankamo pagrindo, neišskirti kaip reikšmingų vieno ar keleto iš jų. Reikia įvertinti, kurie kriterijai gali būti pagrindas padidinti, o kurie – sumažinti priteisiamų išlaidų atlyginimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-647-248/2015). Taigi, nurodyti kriterijai, esant tam tikroms konkrečioms kiekvienos bylos aplinkybėms, taip pat atsižvelgiant į joje teikiamų teisinių paslaugų apimtį bei pobūdį, gali sudaryti pagrindą priteisti tiek didesnį negu Rekomendacijose nurodytą maksimalų bylinėjimosi išlaidų dydį, tiek mažesnį šių išlaidų dydį, net jeigu jis ir nesiekia maksimalaus Rekomendacijose nurodyto dydžio (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-313/2022 50 punktą).
27. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad nei CPK, nei Rekomendacijos nesieja priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio su ginčo suma, tai, kad šios neviršija rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio už atsiliepimo į ieškinį parengimą dydžio, yra daugiau nei tris kartus mažesnės, nusprendžia, kad jos atitinka bylos sudėtingumą, buvo būtinos ir pagrįstos, todėl konstatuoja, kad priešingai nei nurodė apeliantė, nėra pagrindo jų mažinti.
Dėl bylos procesinės baigties
28. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Kiti (likę) apeliantės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato dėl materialiųjų reikalavimų neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-06-28 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
29. Teismas, apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo jo panaikinti ar pakeisti. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
30. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
31. Atsakovė pateikė duomenis, kad patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti.
32. Nustačius, kad ieškovės paduotas apeliacinis skundas yra nepagrįstas, atsižvelgus į tai, kad atsakovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neviršija maksimaliai priteistino užmokesčio už advokato pagalbą dydžio, nustatyto Rekomendacijose (Rekomendacijų 8.11 papunktis), atsakovei iš ieškovės priteistinos 968 Eur bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.
33. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos, nes Teismo procesinis sprendimas nėra priimtas jos naudai.
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, 331 straipsniais,
n u t a r i a :
ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“ apeliacinį skundą atmesti.
Palikti nepakeistą Utenos apylinkės teismo 2025 m. kovo 12 d. sprendimą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Milauta“, juridinio asmens kodas 303234335, iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Mokėjimų prevencijos tarnyba“, juridinio asmens kodas 304491546, 968 Eur (devynių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėja Renata Beinoravičienė