LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės, Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo A. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui A. K. dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio ir palūkanų priteisimo, tretieji asmenys: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, uždaroji akcinė bendrovė „Lapinga“, uždaroji akcinė bendrovė „Autoskerdykla“, uždaroji akcinė bendrovė „Everventas“, uždaroji akcinė bendrovė „Fomura“, uždaroji akcinė bendrovė „Rimgauda“, uždaroji akcinė bendrovė „Terdina“, uždaroji akcinė bendrovė (buvusi mažoji bendrija) „Rūkyklėlė“, uždaroji akcinė bendrovė „Almaks“, uždaroji akcinė bendrovė „Metalus“, uždaroji akcinė bendrovė „Everventa“, uždaroji akcinė bendrovė „Kaisera“, uždaroji akcinė bendrovė „Hakas“ ir T. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.         Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. sausio 16 d. kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą dėl 60 589,24 Eur skolos (nesumokėto valstybinės žemės nuomos mokesčio), 7 921,20 Eur palūkanų, 5 proc. dydžio metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko A. K..

2.         Kauno apylinkės teismas 2020 m. sausio 17 d. priėmė teismo įsakymą pagal kreditorės Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą dėl išieškojimo iš skolininko A. K..

3.         Kauno apylinkės teismui 2020 m. sausio 24 d. nutartimi priėmus skolininko A. K. prieštaravimus dėl kreditorės pareiškimo, ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė 2020 m. vasario 5 d. teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašė iš atsakovo A. K. priteisti 60 589,24 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio skolą, 7 921,20 Eur vėlavimo palūkanas ir 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

4.         Kauno apylinkės teismas 2020 m. vasario 10 d. nutartimi priėmė ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui A. K. ir panaikino Kauno apylinkės teismo 2020 m. sausio 17 d. įsakymą, o bylą perdavė pagal teismingumą nagrinėti Kauno apygardos teismui.

5.         Ieškovė nurodė, kad atsakovas nesumokėjo valstybinės žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme, esančia sklypuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir  (duomenys neskelbtini), kuriuose yra atsakovui priklausantys statiniai, todėl per laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. lapkričio 15 d. susidarė 60 589,24 Eur įsiskolinimas. Be to, ieškovė prašė priteisti 7 921,20 Eur palūkanas – 5 proc. dydžio įstatyme numatytas materialiąsias palūkanas dėl pavėluoto prievolės įvykdymo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. Ieškovės teigimu, atsakovas nėra sudaręs valstybinės žemės nuomos sutarties, tačiau jam priklauso statiniai, esantys valstybinės žemės sklypuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), todėl atsakovas faktiškai naudojasi valstybine žeme ir jam kyla pareiga mokėti žemės nuomos mokestį. Ieškovė taip pat pažymėjo, kad atsakovas yra neteisėtai užėmęs didesnę žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį nei reikalinga jam priklausantiems statiniams eksploatuoti.

6.         Atsakovas A. K. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, be to, akcentavo, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas naudojasi būtent tais valstybinės žemės sklypų plotais, už kuriuos suskaičiuotas nuomos mokestis. Atsakovas abejojo ieškovės atliktų skaičiavimų teisingumu, pažymėjo, kad ieškovė neįvykdė teisės aktuose nustatytos prievolės kasmet apskaičiuoti atsakovui tenkančio mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį ir kiekvienais metais atsakovą pranešimu informuoti apie tokią prievolę.

7.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Nacionalinė žemės tarnyba arba NŽT) su ieškiniu sutiko, prašė jį tenkinti. Nacionalinė žemės tarnyba akcentavo, kad nuomos mokestis už naudojimąsi valstybine žeme turi būti mokamas ir nesant sudarytos valstybinės žemės nuomos sutarties.

8.       Trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Almaks“ prašė dėl ieškinio spręsti teismo nuožiūra. UAB „Almaks“ patvirtino, kad ji buvo sudariusi patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, tačiau šia sutartimi nebuvo įsipareigojusi mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį nei atsakovui, nei ieškovei.

9.       Tretieji asmenys UAB „Terdina“, UAB „Metalus“ ir UAB „Rūkyklėlė“  su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.

10.       Trečiasis asmuo UAB „Rimgauda“ prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, patvirtino, kad yra sudaręs patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį. Pagal sutartį iki jos priedo sudarymo 2020 m. vasario 27 d. nebuvo UAB „Rimgauda“ pareigos mokėti žemės nuomos mokestį,  atsakovas nėra pateikęs sąskaitos dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio.

11.       Kiti tretieji asmenys savo pozicijos byloje nepareiškė. 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

12.       

13.       Teismas vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 4 punktu, kuriame buvo nustatyta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis pradedamas skaičiuoti nuo kito mėnesio, per kurį buvo sudaryta valstybinės žemės nuomos sutartis arba nuo kito mėnesio, kai buvo tapta valstybinės žemės naudotoju. Teismas nustatė, kad nors atsakovas turimus statinius, esančius naudojamame valstybinės žemės sklype, išnuomojo kitiems asmenims, tačiau šio fakto neišviešino, t. y. jo neįregistravo Nekilnojamojo turto registre. Dėl šios priežasties ieškovei nekilo pareigos skaičiuoti valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovo statinių nuomininkams – faktiniams valstybinės žemės naudotojams. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad statinius, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), atsakovas 2014 m. sausio 31 d. sutartimi neterminuotam laikotarpiui išnuomojo nuomininkei UAB „Lapinga“ ir ši nuomos sutartis 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre, pripažino, jog nuo šios sutarties išviešinimo ieškovei atsirado pareiga žemės nuomos mokestį skaičiuoti statinių nuomininkei UAB „Lapinga“, o ne atsakovui. Teismo vertinimu, už naudojimąsi valstybine žeme minėtame sklype atsakovas turėjo pareigą sumokėti žemės nuomos mokestį tik iki 2017 m. rugsėjo 1 d.   

14.       Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės naudotojas, kaip ir žemės nuomininkas, moka žemės nuomos mokestį, kurį apskaičiuoja žemės nuomotojas, šiuo atveju – Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ pavesta nustatyti konkretų valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą savo teritorijos ribose.

15.       Teismas konstatavo, kad ieškovė, skaičiuodama atsakovui žemės nuomos mokestį, pagrįstai vadovavosi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1- 1792 patvirtintomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 1-1972 „Dėl tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr.1-1792 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“ ir 2016 m. gegužės 25 d. sprendimu Nr.1-480 „Dėl tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr.1-1792 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriais buvo keičiamos nurodytos taisyklės. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtinti nuomos mokesčio tarifai ir administravimo taisyklės taikomi nuo 2014 metų mokestinio laikotarpio.

16.       Teismas nustatęs, kad Teisės aktų registre Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas Nr. 1-1236 „Dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“ buvo paskelbtas tik 2020 m. liepos 15 d. (TAR, 2020 m. liepos 15 d., Nr.15797) ir įsigaliojo 2020 m. liepos 16 d., padarė išvadą, jog ieškovė už 2017–2019 m. laikotarpį atsakovo mokėtiną žemės nuomos mokestį 2019 m. pabaigoje skaičiavo remdamasi tuo metu (ir ieškinio pateikimo teismui dieną) negaliojusiomis taisyklėmis, todėl reikalavimas sumokėti pagal negaliojančias taisykles ieškovės suskaičiuoto dydžio nuomos mokestį yra nepagrįstas.

17.       Teismas iš dalies pagrįstais pripažino atsakovo argumentus, kad ieškovė netinkamai apskaičiavo atsakovo mokėtiną žemės nuomos mokestį už 2014, 2015 ir 2016 metus. Teismas pripažino, kad ieškovė, skaičiuodama mokėtiną žemės nuomos mokestį, tinkamai nurodė viso žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) mokestinę vertę, taikomą mokesčio tarifą ir laikotarpį (2014–2016 m.), tačiau nepagrįstai laikė, jog atsakovas naudojosi 0,6298 ha žemės sklypo dalimi. Teismo vertinimu, skaičiuoti žemės nuomos mokestį taip, kaip numatyta Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punkte (už sklypo dalį, tenkančią kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų (patalpų) dalį jų užimame žemės sklype), ieškovė galėtų tik tada, jei žemės nuomos mokestį būtų taip skaičiavusi visiems pastatų, esančių žemės  sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkams – valstybinės žemės naudotojams. Tačiau išskyrus atsakovą, visi kiti pastatų, esančių šiame sklype, savininkai buvo ne valstybinės žemės sklypo naudotojai, o nuomininkai, dar iki 2011 metų sudarę konkrečių žemės sklypo dalių valstybinės žemės nuomos sutartis, todėl jiems žemės nuomos mokestis pagal Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių 8.5 punktą negalėjo būti ir nebuvo skaičiuojamas. Neįvertinus bendro 2,0099 ha ploto žemės sklypo, esančio Vilniuje(duomenys neskelbtini), išnuomotos 1,4315 ha dalies, susidarė situacija, kai ieškovė reikalauja, kad būtų sumokėtas žemės nuomos mokestis netgi už didesnį plotą, nei viso žemės sklypo dydis – tai yra už 2,0613 ha naudojimą. Teismo vertinimu, tai yra nelogiška ir neteisėta.

18.       Teismas pripažino, kad ieškovė maksimaliai galėjo apskaičiuoti žemės nuomos mokestį atsakovui,  kaip valstybinės žemės naudotojui, už 0,5785 ha neišnuomoto kitiems pastatų savininkams žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį. Bet NŽT netenkino atsakovo prašymo sudaryti su juo 0,5785 ha žemės sklypo dalies nuomos sutartį, įvertinusi, kad tokio dydžio sklypas atsakovo pastatams eksploatuoti nėra reikalingas. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas privalėjo mokėti žemės nuomos mokestį tik už jam priklausančių statinių užstatytą plotą – 2 822,71 m2. Kadangi atsakovo naudotos žemės sklypo dalies apmokestinamoji vertė buvo 251 245,35 Eur, teisingai apskaičiuotas žemės nuomos mokestis už atsakovo naudojamą valstybinę žemę sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), turėjo būti: 2014 metais (taikant tarifą 0,15 proc.) – 376,87 Eur, 2015 metais (taikant tarifą 0,15 proc.) – 376,77 Eur ir 2016 metais (taikant tarifą 0,4 proc.) – 1 004,98 Eur.

19.       Teismas pripažino, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui priteisti žemės nuomos mokestį už 2014 metų laikotarpį pareikšti. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju taikytinas sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovei 2020 m. sausio 16 d. pareiškus ieškinį dėl nuomos mokesčio priteisimo, reikalavimams, atsiradusiems iki 2015 m. sausio 16 d. (t. y. senesniems nei 5 metai), senaties terminas buvo praleistas. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo žemės nuomos mokestį už naudojimąsi dalimi žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2014 metais ir pripažino, kad yra pagrindas ieškovei priteisti iš atsakovo už jo naudojamą valstybinę žemę Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 376,87 Eur  nuomos mokestį už 2015 metus ir 1 004,98 Eur nuomos mokestį už 2016 metus, iš viso 1 381,85 Eur.

20.       Teismas pripažino, kad žemės nuomos mokestį atsakovui už naudojimąsi žemės sklypu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kur yra atsakovui priklausantys pastatai, 2014 ir 2015 metais (8 885,31 Eur mokestį  už 2014 metus ir 8 849,24 Eur mokestį už 2015 metus) ieškovė paskaičiavo pagrįstai. Teismas sprendė, kad byloje nesant duomenų apie tai, kokiomis žemės sklypo dalimis naudojosi visi statinių, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), savininkai ar nuomininkai, ieškovė turėjo pagrindą skaičiuoti žemės naudotojams nuomos mokestį proporcingai jų valdomų pastatų (patalpų) daliai.

21.       Teismas laikėsi nuostatos, kad nuomos mokestį atsakovui už naudojimąsi valstybine žeme Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2016 metais ir vėlesniais metais ieškovė skaičiavo netinkamai. Atsižvelgęs į savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ matininko 2013 m. spalio 23 d. parengtą žemės sklypo  planą, NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 26 d. įsakymą Nr. 49VĮ-235-(14.49.2.) „Dėl žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadastro Nr. 0101/0063:430, esantiems pastatams reikalingų dalių nustatymo“, kuriame nustatyta, kokios sklypo dalys išskirtos kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam pastatui, taigi – ir atsakovui, teismas pažymėjo, kad žemės nuomos mokestis atsakovui turėjo būti skaičiuojamas atsižvelgiant į atsakovo naudojamą žemės plotą, tačiau tai nebuvo padaryta. Dėl šios priežasties ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo 8 711,41 Eur žemės nuomos mokestį už 2016 metus teismas pripažino nepagrįstu.

22.       Teismas nusprendė, kad buvo netinkamai paskaičiuotas atsakovui tenkantis sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) žemės nuomos mokestis už 2017–2019 metus, nes ieškovė vadovavosi negaliojančiomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis, patvirtintomis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimu, be to, šį mokestį apskaičiavo netinkamai nustačiusi atsakovo naudojamos žemės plotą. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas jam priklausančių pastatų nuomos sutarčių neįregistravo Nekilnojamojo turto registre, t. y. jų nepaviešino, tad nėra ir duomenų apie tai, jog ieškovė būtų informuota apie pastatų nuomos faktą, teismas pripažino, kad ieškovė turėjo teisinį pagrindą atsakovui skaičiuoti nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), už 2014–2019 metų laikotarpį. Teismas atmetė reikalavimą priteisti nuomos mokestį už naudojimąsi dalimi žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2014 metų laikotarpiu, konstatavęs, kad ieškovė praleido senaties terminą.

23.       Remdamasis sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, teismas pripažino, kad yra pagrindas ieškovės reikalavimą dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme Vilniuje, (duomenys neskelbtini), priteisimo tenkinti iš dalies ir priteisė iš atsakovo 8 849,24 Eur už 2015 metų mokestinį laikotarpį.

III.                       Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

24.       Atsakovas A. K. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimo dalį, kuria nuspręsta ieškovei priteisti 10 231,09 Eur žemės nuomos mokestį, ir dėl šios dalies priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

24.1.                      Ieškovė netinkamai suskaičiavo mokėtiną nuomos mokestį už sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), naudojimą – ji nepagrįstai skaičiavo mokestį atsižvelgiant tik į 2010 m. sausio 1 d. nustatytą   vidutinę žemės sklypo rinkos vertę, nors turėjo skaičiuoti pagal kiekvienais metais besikeičiančią vidutinę sklypo rinkos vertę.

24.2.                      Nėra pagrindo iš atsakovo priteisti nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme  Vilniuje, (duomenys neskelbtini), 2015–2016 metais, nes minėtu laikotarpiu žemės sklypu naudojosi atsakovo statinių nuomininkė UAB „Lapinga“. Teismas nepagrįstai pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį siejo su statinių nuomos sutarties išviešinimu viešame registre.

24.3.                      Pagal teisinį reguliavimą valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti skaičiuojamas tik už žemės sklypo dalį, proporcingai tenkančią pastatų (patalpų) užimamam plotui, tačiau ne inžinerinių (neturinčių sienų, stogo, savarankiškai nefunkcionuojančių) statinių užimamam plotui.  

24.4.                      Teismas nepagrįstai iš atsakovo 8 849,24 Eur žemės sklypo dalies Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį už 2015 m. priteisė už didesnį plotą nei naudoja atsakovas – be pagrindo įtraukė žemės sklypo dalį, kurią naudoja kiti asmenys, be to, atsakovui nuosavybės teise priklausančių savarankiškai nefunkcionuojančių inžinerinių statinių eksploatacijai valstybinės žemės nuomos sutartis apskritai negali būti sudaroma.

24.5.                      Nuomos mokestis už naudojimąsi valstybine žeme Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš atsakovo negalėjo būti priteistas, nes šiuo sklypu naudojosi statinių nuomininkai.

24.6.                      Kadangi įstatymas numato statinių, esančių valstybinėje žemėje, nuomininkų teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, už naudojimąsi valstybine žeme nuomos mokestį turi mokėti tokių statinių nuomininkai, o ne savininkai.

25.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovė apeliaciniame skunde išdėstė tokius esminius teiginius:

25.1.                      Teismas be pagrindo nustatė, kad atsakovas nelaikytinas 0,6298 ha ploto žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalies naudotoju, nes šiuo atveju yra vertinamos idealiosios, o ne realiosios ploto dalys.

25.2.                      Nors Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. lapkričio 22 d. sprendimas nebuvo paskelbtas Teisės aktų registre ir negaliojo ginčui aktualiu laikotarpiu, tačiau nebuvo panaikintos ankstesniu Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu patvirtintos taisyklės, todėl šių ankstesnių taisyklių nuostatos turi būti taikomos sprendžiant ginčą byloje.

25.3.                      Teismas, nustatydamas atsakovo naudojamą žemės plotą per 2015 m. laikotarpį, turėjo taikyti 3 proc., o ne 0,15 proc. valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifą, o už 2016 m. laikotarpį – 4 proc. tarifą vietoj 0,4 proc.

25.4.                      Valstybinės žemės nuomos mokestį turi mokėti tie asmenys, kurie gali sudaryti valstybinės žemės nuomos arba valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį. Kadangi UAB „Lapinga“ neturi teisės sudaryti valstybinės žemės nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarties, tai būtent atsakovui, o ne UAB „Lapinga“ kyla pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

25.5.                      Atsakovas su kitais asmenimis sudarytose statinių nuomos sutartyse numatė nuomininko pareigą mokėti žemės mokestį, tačiau šis mokestis negali būti tapatinamas su valstybinės žemės nuomos mokesčiu (nurodyti mokesčiai yra skirtingų rūšių).

25.6.                      Tai, kad atsakovas po vienkartinio kreipimosi 2013 metais gavo raštą apie tai, kad neprivalo mokėti žemės nuomos mokesčio, nepaneigia atsakovo pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

25.7.                      Teismas, pritaikęs ieškinio senatį, faktines bylos aplinkybes įvertino formaliai ir neužtikrino protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų įgyvendinimo. 

26.       Ieškovė Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašė skundą atmesti. Atsiliepime pateikti tokie paaiškinimai:

26.1.                      Atsakovas netinkamai taiko ir aiškina teisės aktų nuostatas dėl žemės mokestinės vertės, todėl jo pateikti skaičiavimai yra netikslūs. 

26.2.                      Valstybinės žemės nuomos mokestį turi mokėti tie asmenys, kurie gali sudaryti valstybinės žemės nuomos arba valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį.

26.3.                      Aplinkybė, kad valstybei priklausantis žemės sklypas yra užimtas atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais ir statiniais, patvirtina faktą, jog atsakovas faktiškai naudojasi žemės sklypu ir turi pareigą mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę.

26.4.                      Atsakovo teiginiai, kad jis turėjo pagrindą manyti, jog valstybinės žemės nuomos mokesčiai buvo surenkami iš nuomininkų, yra nepagrįsti.

26.5.                      Atsakovas nepagrįstai aiškina, kad ieškovė 2015–2016 m. jokio mokesčio atsakovui neskaičiavo, todėl ji esą neturėjo galimybės informuoti ieškovę apie sudarytas statinių nuomos sutartis.

26.6.                      Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad nuosavybės teisė į inžinerinius statinius buvo įregistruota tik 2017 m. liepos 24 d. Visi inžineriniai statiniai iki 2016 m. liepos 5 d. atliktų kadastrinių matavimų buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip vienas objektas –kiemo statiniai, o šis objektas atsakovui priklausė nuo 2005 m. lapkričio 10 d.

26.7.                      Pagal anksčiau sudarytas valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis nuomotinos dalys nebuvo identifikuotos, todėl naudojamos sklypo dalys buvo apskaičiuotos atsižvelgiant į kiekvienam naudotojui proporcingai pagal kiekvieno bendraturčio valdomą pastatų dalį užimame žemės sklype.

27.       Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime į apeliacinius skundus prašo apeliacinius skundus spręsti atsižvelgiant į jo atsiliepime išdėstytus argumentus. Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepime išdėstė šiuos teiginius:

27.1.                      Nors atsakovas dar 2016 m. sausio 20 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas išnuomoti 0,5785 ha žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį, tačiau iki šiol nuomos sutartis nebuvo sudaryta.

27.2.                      Nuo 2014 m. atliekami žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patikrinimai, kurių metu buvo nustatyti pakartotiniai atsakovo pažeidimai užimant valstybinę žemę, todėl NŽT Vilniaus miesto skyrius yra kreipęsis į teismą dėl nustatytų atsakovo pažeidimų pašalinimo. 

27.3.                      Įstatymo leidėjas teisę lengvatine tvarka nuomoti valstybinės žemės sklypą sieja su pastatų, atliekančių savarankišką funkciją, buvimu žemės sklype, todėl atsakovui gali būti išnuomota žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalis, skirta tik pastatų eksploatacijai.

27.4.                      Ieškovė pagrįstai teigia, kad pareiga mokėti valstybinės žemės mokestį tenka atsakovui, o ne tretiesiems asmenims – statinių nuomininkams.

28.       Tretieji asmenys UAB „Terdina“, UAB „Metalus“ ir UAB „Rūkyklėlė“ pateikė atsiliepimus į ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, kuriais prašė atsakovo apeliacinį skundą tenkinti, o ieškovės – atmesti, taip pat priteisti pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodyti tretieji asmenys atsiliepimus grindžia iš esmės tapačiais motyvais: 

28.1.                      Teismo išvada, kad atsakovas už 2015 m. turi mokėti valstybinės žemės mokestį, yra nepagrįsta.

28.2.                      Ieškovė neįrodė, jog atsakovas 2015 m. faktiškai naudojosi dalimi 4,9 ha sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

28.3.                      Priešingai nei teigia ieškovė, atsakovas žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nenaudojo ir tuo metu, kai Nekilnojamojo turto registre inžineriniai statiniai nebuvo įregistruoti kaip savarankiškai funkcionuojantys statiniai. 

28.4.                      Atsakovo pastatams eksploatuoti yra priskirta tik 1,4778 ha sklypo ploto, todėl valstybinės žemės nuomos mokestis atsakovui gali būti skaičiuojamas atsižvelgiant į šį plotą. 

28.5.                      UAB „Terdina“, UAB „Metalus“ ir UAB „Rūkyklėlė“ į bylą buvo įtrauktos trečiaisiais asmenimis ne jų noru, jos nedalyvavo byloje nei ieškovės, nei atsakovo pusėje, todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo sumažinti jų prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas. 

29.       Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. balandžio 19 d. gautas atsakovo A. K. dokumentas, pavadintas atsikirtimais į ieškovės apeliacinį skundą. Kartu su šiuo dokumentu pateikti papildomi rašytiniai duomenys.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

30.       Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo (skundų) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde (skunduose) nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo (skundų) ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta.

Dėl atsakovo teikiamų atsikirtimų ir naujų duomenų (ne)priėmimo

31.       Prieš pat apeliacinės instancijos teismo posėdį atsakovas pateikė dokumentą, pavadintą atsikirtimais į ieškovės apeliacinį skundą, bei naujus dokumentus – 2021 m. spalio 1 d. valstybinės žemės nuomos sutarties kopiją ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjo 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymo kopiją.

32.       Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 42 straipsnyje įtvirtinta teise teikti rašytinius paaiškinimus galima naudotis ir apeliaciniame procese, jeigu tokių paaiškinimų turinys neprieštarauja CPK 323 straipsnyje nurodytam reikalavimui. Vadovaujantis CPK 323 straipsnyje įtvirtinta teisės norma, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad atsižvelgiant į CPK 17 straipsnyje įtvirtintą šalių procesinio lygiateisiškumo principą, pasibaigus atsiliepimo į apeliacinį skundą padavimo terminui, jį keisti (papildyti) taip pat yra draudžiama.

33.       Atsakovas per įstatymo nustatytą terminą nepateikė atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą. Apeliacinės instancijos teismui teikiamame atsakovo dokumente, pavadintame atsikirtimais,  išdėstyta atsakovo pozicija dėl ieškovės apeliacinio skundo. Šios pozicijos išdėstymas laikytinas atsakovo atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą, tačiau atsiliepimo nėra pagrindo priimti, nes yra seniai pasibaigęs tokio procesinio dokumento pateikimo terminas. Dėl nurodytos priežasties apeliacinės instancijos teismas atsakovo pateiktus atsikirtimus atsisako priimti.

34.       CPK 314 straipsnyje įtvirtinti ribojimai naujų įrodymų pateikimui apeliacinės instancijos teisme, jeigu įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau, nebent pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti arba tokių įrodymų pateikimo poreikis iškilo vėliau, nei buvo priimtas teismo procesinis sprendimas (nutartis). Atsakovas nurodė, kad naujų dokumentų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (po skundžiamo sprendimo priėmimo). Dėl kokių priežasčių naujų dokumentų teikimo būtinumas iškilo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovas nenurodė.

35.       Atsakovo teikiamų dokumentų (2021 m. spalio 1 d. valstybinės žemės nuomos sutarties ir Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus vedėjo 2021 m. rugsėjo 21 d. įsakymo) atsiradimo (sukūrimo) vėliau, nei buvo priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas, aplinkybė savaime nesudaro pagrindo konstatuoti tokių dokumentų pateikimo ir priėmimo būtinybės, todėl atsakovo apeliacinės instancijos teismui pateiktus dokumentus atsisakoma priimti.

Dėl ieškinio senaties termino

36.       Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstu atsakovo argumentą, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žemės nuomos mokesčio už 2014 m. laikotarpį, ir šiuo pagrindu atmetė ieškinio dalį dėl nuomos mokesčio už 2014 m. priteisimo. Ieškovė apeliaciniu skundu ginčija visą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir prašo patenkinti visus ieškinio reikalavimus, todėl apeliacinės instancijos teisme nagrinėtinas ieškinio senaties taikymo klausimas.

37.       Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 10 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Byloje nėra ginčo, kad valstybinės žemės nuomos mokestis mokamas periodinėmis įmokomis. Ieškovė į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi 2020 m. sausio 16 d. Vadinasi, sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas buvo suėjęs reikalavimams dėl periodinių įmokų, kurios turėjo būti atliktos anksčiau nei 2015 m. sausio 16 d., išieškojimo.

38.       Kasacinis teismas, aiškindamas senaties termino taikymo klausimus, yra suformulavęs taisyklę, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti senaties terminą, teismas ex officio turi patikrinti, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas ir ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-388-248/2018). Šiuo atveju ieškovė apeliaciniame skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kurios galėtų sudaryti pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl nuomos mokesčio už 2014 m. mokestinį laikotarpį išieškojimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, savo iniciatyva patikrinusi, ar nėra pagrindo praleistam ieškinio senaties terminui atnaujinti.

39.       Ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ieškinio reikalavimų atmetimo pagrindas. Tai reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų (ne) pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos pagrįstai pritaikė ieškinio senatį ir atmetė ieškovės reikalavimus priteisti iš atsakovo valstybinės žemės nuomos mokestį už 2014 m. laikotarpį.

Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį

40.       Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas 2014–2019 m. buvo statinių, esančių valstybinės žemės sklypuose Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), savininkas, todėl iki atsakovo sudarytų statinių nuomos sutarčių išviešinimo viešuose registruose jam kilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį. Be kita ko, dėl nurodytos priežasties pirmosios instancijos teismas žemės nuomos mokestį priteisė už 2015–2016 m. ir atmetė ieškinio reikalavimus priteisti valstybinės žemės nuomos mokestį už laikotarpį po atsakovo sudarytos statinių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties išviešinimo (2017–2019 m.)

41.       Atsakovas, iš dalies nesutikdamas su pirmiau nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, aiškino, kad: 1) pagal įstatymą valstybinės žemės sklype esančių statinių nuomininkas turi teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį ir turi pareigą mokėti žemės nuomos mokestį; 2) nepaisant to, kada išviešinta statinių nuomos sutartis, ji buvo galiojanti nuo sudarymo momento, todėl statinių nuomininkui, o ne atsakovui kilo pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

42.       Ieškovė, iš dalies prieštaraudama šios nutarties 40 punkte nurodytai pirmosios instancijos teismo išvadai, išdėstė tokią poziciją: 1) valstybinės žemės nuomos mokestį turi mokėti tie asmenys, kurie gali sudaryti valstybinės žemės nuomos arba valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartį, tai yra statinių, kurie stovi ant valstybinės žemės, savininkai; 2) atsakovo statinių nuomininkė UAB „Lapinga“ neturi teisės sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarties, be to, atsakovo ir UAB „Lapinga“ sudarytoje statinių nuomos sutartyje nėra aiškiai susitarta dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėjimo pareigų ir neaptartas klausimas dėl UAB „Lapinga“ pareigos kreiptis į valstybinės žemės patikėtinę; 3) ieškovei nėra žinomi visi valstybinės žemės naudojimo, kai nėra sudarytos valstybinės žemės nuomos sutartys, faktai, o pareiga identifikuoti visus tokius asmenis – valstybinės žemės naudotojus savivaldybėms būtų itin neproporcinga.

43.       CK 6.545 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal žemės nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja perduoti už užmokestį kitai šaliai (nuomininkui) sutartyje nurodytą žemės sklypą laikinai valdyti ir naudotis pagal sutartyje numatytą paskirtį ir naudojimo sąlygas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti sutartyje nustatytą žemės nuomos mokestį. Valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais (CK 6.551 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CK 6.552 straipsnio 2 dalimi, valstybinės žemės, nuomojamos ne aukciono būdu, nuomos mokesčio dydis nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka.

44.       Atitinkamai Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau ir – Žemės įstatymas) 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte numatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama be aukciono, jeigu ji užstatyta fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais (išskyrus laikinuosius statinius, inžinerinius tinklus bei neturinčius aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statinius, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui). Žemės sklypai, užstatyti fizinių ar juridinių asmenų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išnuomojami tik šių statinių ar įrenginių nuomos terminui. Žemės sklypai išnuomojami teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatyto dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį;

45.       Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad valstybinės žemės nuomos mokestis gali būti mokamas ne tik už išnuomotą, bet ir už kitais teisiniais pagrindais suteiktą žemę, o prievolė mokėti žemės nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme kyla ne tik iš valstybinės žemės nuomos sutarties, bet ir iš įstatymo, todėl, nustačius, kad valstybinės žemės naudotojas naudojasi žeme ir po valstybinės žemės nuomos sutarties pasibaigimo, yra pagrindas konstatuoti jo prievolę mokėti už naudojimąsi valstybine žeme mokestį, tai yra žemės nuomos mokestį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916/2021 31 punktą ir jame nurodytą praktiką). Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pripažinęs, kad faktiniai valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai gali būti susiklostę privatizavimo sandorio pagrindu ir vien ta aplinkybė, jog nuomos teisiniai santykiai buvo teisiškai įforminti vėliau ir kaip privaloma privatizavimo sandorio sąlyga, nereiškia, kad statinių pirkėjams nekilo pareiga mokėti žemės nuomos mokestį už faktinį naudojimąsi žeme, ant kurios stovi jų privatizuoti statiniai, iki jų įforminimo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-246-684/2015).

46.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 20 099 m2 žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovui A. K. nuosavybės teise pagal 2010 m. kovo 16 d. turto pardavimo iš varžytynių aktą priklauso pastatas–apsaugos pastatas su rankine plovykla ir kiti inžineriniai statiniai–automobilių stovėjimo aikštelė, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Be to, pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 120 762 m2 žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise taip pat priklauso Lietuvos Respublikai. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis atsakovui A. K. pagal 2012 m. kovo 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį nuosavybės teise priklauso 1570/10000 dalys administracinio pastato, o pagal 2005 m. spalio 26 d. turto pardavimo varžytynėse aktą – 7 pastatai (sandėlis, dirbtuvės, chloratorinė ir kt.) bei 20 kitų inžinerinių statinių (vandens surinktuvas, asfalto danga, betoninių plokščių tvora ir kt.), esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini).

47.       Atsakovas į bylą pateikė duomenis apie 2014–2019 m. laikotarpiu sudarytas nuomos sutartis, pagal kurias buvo išnuomoti jam nuosavybės teise priklausantys statiniai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad viešame registre nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. buvo įregistruota tik atsakovo ir UAB „Lapinga“ sudaryta 2014 m. sausio 31 d. nuomos sutartis, pagal kurią išnuomoti statiniai, esantys Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad nei atsakovas, nei jo nurodyti statinių nuomininkai ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo sudarę valstybinės žemės nuomos sutarties ar sutarčių su valstybinės žemės patikėtiniu.

48.       CK 4.37 straipsnio 1 dalyje apibrėžta nuosavybės teisės sąvoka – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Pagal pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartį nuomotojas įsipareigoja už užmokestį perduoti nuomininkui laikinai valdyti ir naudoti arba laikinai naudoti pastatą, statinį ar įrenginį, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.530 straipsnio 1 dalis). CK 6.532 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pagal pastatų, statinių ar įrenginių nuomos sutartį kartu su nuomos dalyku nuomininkui perduodamos ir teisės naudotis tų pastatų, statinių ar įrenginių užimtu žemės sklypu, būtinu jiems naudoti pagal paskirtį. Kita vertus, CK 6.532 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad jeigu žemės sklypas, kuriame yra išnuomoti pastatai, statiniai ar įrenginiai, nuosavybės teise nuomotojui nepriklauso, tai tokių pastatų, statinių ar įrenginių nuoma be žemės sklypo savininko sutikimo leidžiama tik tais atvejais, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar žemės sklypo savininko ir pastatų, statinių ar įrenginių nuomotojo sutarčiai.

49.       Kaip šioje nutartyje jau minėta, Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas numato teisę sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį lengvatine tvarka tiek statinių, esančių valstybinės žemės sklype savininkams, tiek ir tokių statinių nuomininkams. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra akcentavęs, jog nuosavybė įpareigoja, kad teisės normomis reguliuojamų nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir atitinkamas pareigas, o savininko pareigas lemia inter alia (tame tarpe) nuosavybės objektų specifika – įstatymų leidėjas gali, atsižvelgdamas į nuosavybės objektų ypatumus, nustatyti tam tikras šių objektų savininkų pareigas ir atsakomybę už jų nevykdymą (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. rugsėjo 28 d. nutarimo Nr. KT158-A-N12/2021 Dėl Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 12.1 punktą ir jame nurodytą Konstitucinio Teismo doktriną). Be to, civilinėje teisėje galioja sutarties uždarumo principas, kurio esmė – sutartis sukuria teises ir pareigas tik jos šalims ir tik sutartį sudariusios šalys gali reikšti iš jos kylančius reikalavimus. Lietuvos teisėje įtvirtintas santykinis sutarčių uždarumo principas, kurio turinys kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip bendroji sutarčių teisės taisyklė, kad sutartis susaisto tik jos šalis, todėl, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis, turi teisinės įtakos tik jos šalių tarpusavio teisėms ir pareigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-214-916/2021). Vadinasi, sudaryta statinių nuomos sutartis, kurios šalimi nėra valstybė, įvertinus sutarties uždarumo principą, negali sukurti valstybei, ant kuriai priklausančios žemės stovi išnuomotas statinys, nei teisių, nei pareigų, nebent įstatyme būtų nustatyta išimtis.

50.       Kasacinis teismas, spręsdamas dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, kai valstybei priklausančioje žemėje stovinčių pastatų savininkas šiuos pastatus yra išnuomojęs, konstatavo, kad aplinkybė dėl pastatų nuomos trečiajam asmeniui neperkelia pareigos mokėti žemės nuomos mokestį kitam asmeniui, kurio nesaisto specialiais teisės aktais reglamentuotas valstybinės žemės naudojimas. Aplinkybė, kai pastatų savininkas aiškina, jog jis faktiškai nenaudoja valstybei priklausančio žemės sklypo, neeliminuoja jo, kaip valstybinės žemės sklypo naudotojo, teisinio statuso ir nepaneigia pareigos mokėti žemės nuomos mokestį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2011).

51.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nors Žemės įstatymas suteikia teisę statinių, esančių valstybei priklausančiame žemės sklype, nuomininkui sudaryti ir žemės nuomos sutartį, tai savaime neeliminuoja tokių statinių savininko kaip valstybinės žemės naudotojo statuso ir nepašalina statinių savininko pareigos mokėti žemės nuomos mokestį. Tik tuo atveju, jei valstybinėje žemėje stovinčių statinių nuomininkas pats sudaro valstybinės žemės nuomos sutartį, šių statinių savininkas nebeturi pareigos įstatymo nustatyta tvarka atlyginti už naudojimąsi žemės sklypu. Vadinasi, pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį tenka statinių savininkui tol, kol šių statinių nuomininkas nėra sudaręs valstybinės žemės nuomos sutarties.

52.       Byloje nustatyta, kad nė vienas iš atsakovo nuomininkų, kuriems buvo išnuomoti valstybinėje žemėje stovintys atsakovo statiniai, ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo sudarę valstybinės žemės, ant kurios stovi atsakovo jiems išnuomoti statiniai, nuomos sutarties. Tokiu atveju būtent atsakovas turi pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Vadinasi, sprendžiant dėl ieškinio reikalavimų šioje byloje (ne)pagrįstumo, atsakovo sudarytų statinių nuomos sutarčių išviešinimo ar neišviešinimo faktai neturi teisinės reikšmės.   

Dėl atsakovo teisėtų lūkesčių (ne)pagrįstumo

53.       Atsakovas apeliaciniame skunde akcentavo, kad 2013 m. jis kreipėsi į ieškovę, prašydamas suteikti  informaciją apie pareigą mokėti žemės nuomos mokestį, o 2013 m. gegužės 21 d. gavo rašytinį atsakymą, kad tokio mokesčio neturi mokėti. Ieškovė apeliaciniame skunde pabrėžė, kad atsakovas į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos padalinį informacijos dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo kreipėsi tik vieną kartą, kad toks vienkartinis kreipimasis negali būti vertinamas kaip aktyvus domėjimasis savo teisėmis ir pareigomis, be to, prievolė mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį kasmet atsiranda.  

54.       Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2013 m. gegužės 21 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų departamento mokesčių skyrius atsakovui A. K. pateikė pažymą apie atsiskaitymą už valstybinės žemės nuomą, kurioje nurodė, kad A. K. neturi prievolės mokėti ir nėra valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojas. Šio rašto parengimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 1 dalies 5 punktas numatė, kad viena iš administracinių paslaugų yra įstatymų nustatytos viešojo administravimo subjekto informacijos teikimas asmenims. Teisėjų kolegijos vertinimu, gavęs Vilniaus savivaldybės administracijos finansų departamento mokesčių skyriaus raštą atsakovas turėjo teisėtą lūkestį, kad  jam administracinė paslauga suteikta tinkamai, tai yra, viešojo administravimo subjektas jam (atsakovui) pateikė teisingą informaciją.

55.       Kita vertus, sutiktina su ieškovės apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad valstybinės žemės nuomos mokestis yra apskaičiuojamas kasmet. Tai reiškia, kad savivaldybės institucijos vienkartinis informacijos suteikimas negalėjo atsakovui sukelti lūkesčio neribotą laiką tikėtis, kad pateikta informacija išliks teisinga, ypač atsižvelgiant į tai, kad kisti gali tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis reguliavimas, kuriuo remiantis buvo suteikta informacija. Kadangi byloje nėra pareikšta reikalavimų dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio iš atsakovo priteisimo už 2013 m., o reikalavimas priteisti žemės nuomos mokestį už 2014 m. laikotarpį atmestas pritaikius ieškinio senaties terminą, nėra pagrindo manyti, kad 2015 m. ir vėliau atsakovas turėjo teisėtą lūkestį, jog 2013 m. jam suteikta informacija išlieka nepakitusi.

56.       Esant nurodytoms aplinkybėms atsakovo argumentai, susiję su  Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų departamento mokesčių skyriaus 2013 m. gegužės 21 d. rašto pateikimu, atmetami.

Dėl savivaldybės tarybos sprendimų galiojimo

57.       Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinio reikalavimus dėl nuomos mokesčio priteisimo už 2017–2019 m. mokestinį laikotarpį, pažymėjęs, kad žemės nuomos mokestį ieškovė apskaičiavo vadovaudamasi negaliojančiomis Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklėmis. Ieškovė apeliaciniame skunde su tokiais pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais nesutiko, akcentuodama, kad net ir tuo atveju, jei skaičiavimams buvo taikytos ginčo laikotarpiu negaliojusios taisyklės, tai, neįsigaliojus naujoms taisyklėms, tebegaliojo ankstesnės taisyklės, kurios buvo iš esmės analogiško turinio.

58.       Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 buvo patvirtintos Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklės (toliau ir – 2014 m. taisyklės). Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 15 d. sprendimu Nr. 1-1236 patvirtintos naujos Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklės (toliau ir – 2017 m. taisyklės). Iš Teisės aktų registro duomenų matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 15 d. sprendimas Nr. 1-1236 Teisės aktų registre paskelbtas tik 2020 m. liepos 16 d.

59.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos doktrinos dėl norminių teisės aktų paskelbimo – nepaskelbti įstatymo nustatyta tvarka norminiai administraciniai aktai pripažįstami nepradėjusiais galioti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018). Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams negali būti taikomos 2017 m. taisyklės, kurios įsigaliojo tik po jų paskelbimo 2020 m. liepos 16 d., o byloje nagrinėjamas ginčas dėl ankstesnio žemės nuomos mokestinio laikotarpio. 

60.       Kita vertus, sutiktina su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino 2017 m. taisyklių vėlesnio įsigaliojimo pasekmes. Tai, kad 2017 m. taisyklės buvo paskelbtos daugiau nei po trejų metų nuo jų priėmimo, nereiškia, kad šį daugiau kaip trejų metų laikotarpį Vilniaus mieste apskritai nebuvo teisinio reguliavimo dėl žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. liepos 15 d. sprendimo Nr. 1-1236 4 punktu nuspręsta pripažinti netekusiu galios Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1-1792 „Dėl Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių tvirtinimo“. Tai reiškia, kad 2014 m. taisyklės nebuvo praradusios galios iki 2020 m. liepos 16 d. (2017 m. taisyklių paskelbimo Teisės aktų registre data). Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad Teisės aktų registre nurodytas 2014 m. taisyklių galiojimo laikotarpis yra nuo 2014 m. gegužės 29 d. iki 2020 m. liepos 16 d.

61.       Esant tokioms aplinkybėms teisėjų kolegija konstatuoja, kad apskaičiuojant atsakovo mokėtiną žemės nuomos mokestį taikytinos 2014 m. taisyklės. Tuo pačiu pirmosios instancijos teismo argumentas dėl nuomos mokesčio nepriteisimo už 2017–2019 m. laikotarpį laikytinas neteisingu ir nesudarančiu pagrindo visiškai atmesti ieškovės reikalavimus dėl atsakovo mokėtino valstybinės žemės nuomos mokesčio už nurodytą laikotarpį.

Dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 

62.       Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visą žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plotą (2,0099 ha) ir kitiems asmenims išnuomotą šio valstybinės žemės sklypo dalį (1,4315 ha), konstatavo, kad ieškovė galėtų iš atsakovo reikalauti nuomos mokesčio maksimaliai už 0,5785 ha plotą, tačiau ieškovė žemės nuomos mokestį atsakovui skaičiavo už naudojimąsi 0,6298 ha ploto žemės sklypo dalimi. Pirmosios instancijos teismas nuomos mokesčio dydį už 2015 m. ir 2016 m. apskaičiavo įvertinęs atsakovo statinių užimamą plotą (2 822,71 m2) ir taikydamas 0,15 proc. (už 2015 m.) bei 0,4 proc. (už 2016 m.) tarifus nuo žemės sklypo 2 512 45,35 Eur mokestinės vertės, nustatytos 2010 m. sausio 1 d.

63.       Ieškovė su pirmosios instancijos teismo atliktu skaičiavimu nesutiko, teigdama, kad teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens NŽT pateiktą informaciją, jog atsakovas buvo neteisėtai užėmęs dalį sklypo. Ieškovės tvirtinimu, atsakovas naudojosi ne tik jam nuosavybės teise  priklausančiais statiniais užstatytu žemės sklypo plotu (2 822,71 m2), bet ir neteisėtai užimtu 1 189 m2 dydžio minėto žemės sklypo plotu.

64.       Atsakovas apeliaciniame skunde nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu skaičiavimu, akcentuodamas, kad nuomos mokesčio dydis turėjo būti skaičiuojamas remiantis žemės sklypo verte, nustatyta pagal einamųjų metų verčių žemėlapius, tai yra mokestis turi būti skaičiuojamas taikant kiekvienų mokestinių metų žemės sklypo vertes atskirai. Atsakovo teigimu, žemės sklypo (duomenys neskelbtini) vidutinė rinkos vertė 2015 m. buvo 1 003 000 Eur, o 2016 m. – 1 140 000 Eur.

65.       Žemės įstatymo 9 straipsnio nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau ir – Nuomos taisyklės). Nuomos taisyklių 33 punkte nustatyta, kad kai pagal teritorijų planavimo dokumentą ar žemės valdos projektą keliems savarankiškai funkcionuojantiems statiniams ar įrenginiams, Nekilnojamojo turto registre įregistruotiems atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), eksploatuoti suformuotas vienas valstybinės žemės sklypas, šių statinių ar įrenginių savininkams (bendraturčiams) išnuomojamos žemės sklypo dalys, reikalingos kiekvienam atskiram statiniui ar įrenginiui eksploatuoti. Išnuomojamų žemės sklypo dalių dydis nustatomas pagal žemės sklypo planą Nuomos taisyklių 8 punkte nustatyta tvarka. Nuomos taisyklių 8 punkte, be kita ko, numatyta, kad valstybinės žemės sklype išskiriant kiekvienam savarankiškai funkcionuojančiam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti reikalingą žemės sklypo dalį, turi būti užtikrinamas patekimas (privažiavimas) nuo įvažiavimo į žemės sklypą į kiekvienam statiniui ar įrenginiui su priklausiniais eksploatuoti išskirtą atskirą žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reguliavimas suponuoja aiškinimą, kad sprendžiant dėl valstybinės žemės naudotojo, nesudariusio nuomos sutarties, mokėtino valstybinės žemės nuomos mokesčio dydžio, turi būti nustatytas faktinis asmens, kuriam priklausantys statiniai stovi valstybinės žemės sklype, naudojamas valstybinės žemės plotas. 

66.       Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotai šaliai, tai yra šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus (CPK 178 straipsnis). Aptariamu atveju nėra šalių ginčo, kad atsakovas naudoja 2 822,71 m2 dydžio jam nuosavybės teise priklausančių statinių užimamą žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalį. Ieškovė argumentus, kad atsakovas naudoja didesnę minėto žemės sklypo dalį, grindžia trečiojo asmens NŽT atsiliepime į ieškinį nurodytomis aplinkybėmis bei šios tarnybos atlikto žemės naudojimo patikrinimo aktais.

67.       Į bylą pateiktame 2014 m. balandžio 24 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-356 užfiksuota, kad patikrinus žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog žemės sklypo nuomininkas, nuosavybės teise valdantis pastatą–apsaugos pastatą su rankine plovykla ir kitus statinius (inžinerinius)–automobilių stovėjimo aikštelę, yra užėmęs valstybinę žemę, kurioje pastatyta tvora; papildomai užimamas valstybinės žemės plotas apie 1 167 m2. 2014 m. gruodžio 11 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-356 nurodyta, kad patikrinus žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog žemės sklype pastatyti pamatai, kurių plotas 230 m2. NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2016 m. gegužės 11 d. žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-180 nurodyta, kad vietovėje buvo pamatuota žemės  sklypo pietinėje dalyje stovinti tvora ir asfaltuota aikštelė, kuri (aikštelė) nesutampa su tvora; tvora pastatyta užimant didesnį plotą nei asfaltuota aikštelė; pamatai (degalinės) yra nuimti, sudėti šalia tvoros. Nurodytame 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo akte (schemoje) apskaičiuota, kad tvora yra pastatyta už aikštelės, užimamas papildomas plotas sudaro 1 121 m2. 2017 m. spalio 18 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sudarytame žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-745 konstatuota, kad pažeidimai, kurie buvo užfiksuoti 2016 m. gegužės 11 d. akte, yra nepašalinti. 2019 m. birželio 28 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sudarytame žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-607-(14.49.81.) nurodyta, kad žemės sklypo dalyje yra trinkelių danga, aptverta vielos tinklo tvora, už automobilių aikštelės pietinėje dalyje yra vielos tinklo tvora aptverta teritorija, kurioje pastatyti statybiniai vagonėliai, saugomas statybinis inventorius. Šio 2019 m. birželio 28 d. patikrinimo akto priede (schemoje) užfiksuota, kad tvora pastatyta valstybinėje žemėje, užimamas plotas 62,96 m2, o gelžbetoniniai luitai užima 71,88 m2. 2019 m. spalio 24 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sudarytame žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-906-(14.49.81.) nurodoma, kad centrinėje žemės sklypo dalyje trinkelių danga išklota automobilių stovėjimo–saugojimo aikštelė, kuri aptverta vielos tinklo tvora, pastatyti statybiniai vagonėliai, pietinėje žemės sklypo dalyje įrengtas plotas iš skaldos, suarta žemės sklypo dalis išlyginta, yra iškrauti gelžbetoniniai luitai. 2020 m. vasario 5 d. NŽT Vilniaus miesto skyriaus sudarytame žemės naudojimo patikrinimo akte Nr. 49ŽN-54-(14.49.81.) užfiksuota, kad faktinė situacija yra vizualiai pakitusi – tvora aptverta aikštelė yra praplėsta, įrengti vartai, vaizdo stebėjimo sistema. 2020 m. vasario 5 d. patikrinimo akto priede (schemoje) nurodyta, kad užimamas valstybinės žemės plotas: tvora – 62,96 m2, ariamos žemės plotas – 554,96 m2, naujai aptvertas plotas, atsiradęs po 2019 m. spalio 24 d. patikrinimo – 1128,61 m2, gelžbetoniniai luitai – 22,90 m2, pastolių sukrovimo plotas – 1153,77 m2.

68.       Iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad 2020 m. balandžio 30 d. Nacionalinė žemės tarnyba kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams A. K., J. G. K., R. R., prašydama pašalinti žemės sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), esančius objektus ir atlaisvinti neteisėtai užimtą valstybinės žemės plotą (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Ieškinys nagrinėjamas Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-268-845/2022, kuri sustabdyta teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi. Minėtoje civilinėje byloje NŽT įrodinėja, kad J. G. K. ir R. R. yra atsakingi tik už degalinės pamatų, kurie buvo išardyti ir sklype yra palikti gelžbetoniai luitai, pašalinimą iš valstybinės žemės sklypo. Atsakovas A. K. Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamoje byloje įrodinėja, kad žemės sklypo teritorijos, tiesiogiai besiribojančios su atsakovo A. K. aikštele ir esančios žemės sklypo ribose, faktinis naudojimas nepagrįstai laikomas savavališku valstybinės žemės užėmimu.

69.       Įvertinus šios nutarties 67-68 punktuose nurodytas aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad byloje nėra užfiksuoti 2015 m. duomenys ir laikas, kuomet sumažėjo tvora aptverto užimamo valstybinės žemės ploto dydis, galima daryti labiau tikėtiną išvadą, kad 2015 m. atsakovo papildomai (neskaitant jam nuosavybės teise priklausančių statinių užimamo ploto) naudojamas valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas atitiko 2016 m. gegužės 11 d. fiksuotus duomenis ir sudarė 1 121 m2. Atsižvelgus į tai, kad kitoje civilinėje byloje NŽT nurodytų gelžbetoninių luitų priklausomybė priskiriama ne A. K., konstatuotina, kad 2016–2018 m. atsakovo papildomai naudojamas valstybinės žemės plotas taip pat sudarė 1 121 m2. NŽT 2019 m. birželio 28 d. sudarytame patikrinimo akte buvo užfiksuota papildoma 62,96 m2 dydžio tvora, todėl laikytina, kad atsakovas A. K. 2019 m. papildomai naudojo 1 183,96 m2 valstybinės žemės plotą.  Apibendrinant tai, kas nurodyta, atsakovui nuomos mokestis 2015–2018 m. laikotarpiu  skaičiuotinas už jo naudotą 3 943,71 m2 žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini) g., dalį, o 2019 m. laikotarpiu – už 4 006,67 m2 dalį.

70.       2014 m. taisyklių 8.4 punkte numatyta, kad valstybinės žemės sklypų naudotojų mokamas mokestis apskaičiuojamas, jei asmuo tapo valstybinės žemės naudotoju (įsigijo ir (ar) išsinuomojo ar kitokiu pagrindu naudoja nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės) po 2009 m. sausio 1 d. – žemės sklypo vertę, nustatytą pagal einamųjų metų žemės verčių žemėlapius, padauginus iš mokesčio tarifo, nustatyto taisyklių 10 punkte. Atsakovas apeliaciniu skundu neginčijo pirmosios instancijos teismo taikyto tarifo skaičiuojant nuomos mokestį už 2015 m. (0,15 proc.) ir už 2016 m. (0,4 proc.), tačiau ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad tuo atveju, jei nuomos mokestis apskaičiuojamas vertinant tik statinių užimamą plotą, o ne ieškovės apskaičiuotą atsakovo žemės sklypo naudojimo proporciją, skaičiuojant nuomos mokestį už 2015 m. laikotarpį turi būti taikomas 2014 m. taisyklių 8.6 punktas ir 3 proc. tarifas, o už vėlesnius laikotarpius – šių taisyklių 8.7 punktas ir 4 proc. tarifas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas, skirtingai nei pirmosios instancijos teismas, atsakovui nuomos mokestį už naudojimąsi žemės sklypu, esančiu Vilniuje, (duomenys neskelbtini), skaičiavo ne tik pagal atsakovo statinių užimamą plotą, bet ir įvertinęs į bylą pateiktus duomenis apie atsakovo faktiškai naudojamą žemės plotą, nėra pagrindo taikyti 2014 m. taisyklių nuostatas, siejančias žemės mokesčio tarifo dydį tik su užstatytu žemės sklypo plotu.  

71.       2014 m. taisyklių 10.1 punkte (punkto redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 2 d.) buvo numatyta, kad valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.2 ar 6.4 punktuose nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems žemės naudotojais 2009 m. ir vėlesniais metais, taip pat asmenims, kuriems 2009 m. ir vėlesniais metais žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme, nustatomas mokesčio tarifas – fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomi 10.2 ir 10.3 punktai), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 0,15 proc. 2014 m. taisyklių (suvestinė redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 3 d. iki 2020 m. liepos 15 d.) 10 punkte buvo įtvirtinta, kad valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.2 ar 6.4 punktuose nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems žemės naudotojais 2009 m. ir vėlesniais metais (įsigijusiems nekilnojamąjį turtą, esantį ant valstybinės žemės, žemės sklypus suteikus teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme) ar valstybinės žemės nuomininkams, sudariusiems valstybinės žemės nuomos sutartis 2009 m. ir vėlesniais metais, nustatomas 0,4 proc. mokesčio tarifas. Taigi, analizuojamu atveju skaičiuojant nuomos mokestį už 2015 m. taikytinas 0,15 proc. tarifas, o už 2016–2019 m. laikotarpį taikytinas 0,4 proc. mokesčio tarifas.

72.       Kaip jau minėta, atsakovas apeliaciniame skunde aiškina, kad žemės nuomos mokestis turi būti skaičiuojamas kiekvienais metais iš naujo apskaičiuojant išnuomoto žemės sklypo mokestinę vertę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas 2014 m. taisyklių nuostatas, konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė nesiekė nustatyti ir nenustatė tokio reglamentavimo, jog, apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokestį pagal galiojančią nuomos sutartį, kiekvienais metais turi būti naujai nustatoma (apskaičiuojama) išnuomoto žemės sklypo vertė. Kasacinis teismas išaiškino, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės nuomos būdingas viešosios teisės ir efektyvumo principas lemia tai, jog valstybinės žemės, išnuomotos ne aukciono tvarka, nuomos mokesčio nustatymo ir apskaičiavimo tvarka negali būti pakeista šalių susitarimu. Sutartyje nustatytas valstybinės žemės nuomos mokestis gali kisti tik dėl tam tikrų juridinių faktų atsiradimo ar pasikeitimo: valstybinės žemės nuomotojui pakeitus žemės sklypo vertę arba savivaldybės tarybai nustačius (pakeitus) šio mokesčio tarifą; žemės sklypo vertės pagal einamųjų metų žemės verčių žemėlapius nustatymas pagal teisinį reglamentavimą aktualus dviem atvejais: kai yra sudaroma valstybinės žemės sklypo nuomos sutartis ir tuo atveju, kai nuomotojas pasinaudoja teise perskaičiuoti nuomojamo žemės sklypo vertę galiojant nuomos sutarčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-469/2020).

73.       Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su ieškovės reiškiama pozicija, kad atsakovui nesudarius valstybinės žemės nuomos sutarties, apskaičiuojant valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį turi būti taikoma žemės sklypo mokestinė vertė, buvusi tuomet, kai atsakovas pradėjo naudotis valstybinės žemės sklypu. Byloje nustatyta, kad atsakovas nuosavybės teisę į statinius, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), įgijo 2010 m. kovo 16 d. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuomos mokestį už atsakovo naudojamą žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį skaičiavo pagal 2010 m. buvusią šios sklypo mokestinę vertę – 1 788 983 Eur.

74.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuojama, kad atsakovas turi pareigą sumokėti 526,54 Eur (1 788 983 Eur : 20 099 m2 x 3 943,71 m2 x 0,15 proc.) žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį už 2015 m. Už 2016–2018 m. laikotarpį atsakovas turi sumokėti 4 212,28 Eur (3 x 1 788 983 Eur : 20 099 m2 x 3 943,71 m2 x 0,4 proc.) nuomos mokestį. Už 2019 m. atsakovas turi sumokėti 1 426,51 Eur (1 788 983 Eur : 20 099 m2 x 4 006,67 m2 x 0,4 proc.) valstybinės žemės nuomos mokestį. Taigi, ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo nuomos mokestį už naudojamą valstybinio žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį per 2015–2019 m. laikotarpį tenkinamas iš dalies, priteisiant 6 165,33 Eur sumą.

Dėl nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybinės žemės sklypu Vilniuje, (duomenys neskelbtini) 

75.       Atsakovo apeliaciniame skunde pabrėžta, kad jo nuosavybės teisė į inžinerinius statinius, esančius Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registre įregistruota tik 2017 m. liepos 24 d., todėl nuomos mokestis iki to momento negali būti priteisiamas. Be to, atsakovo nuomone, savarankiškai nefunkcionuojančių inžinerinių statinių eksploatacijai nėra išskiriamas ir išnuomojamas valstybinės žemės plotas, todėl negali būti renkamas ir žemės nuomos mokestis.

76.       Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą ieškovė pažymėjo, kad visi inžineriniai statiniai iki 2016 m. liepos 5 d. atliktų kadastrinių matavimų buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip vienas objektas – kiemo statiniai, kurie atsakovui nuosavybės teise priklausė nuo 2005 m. lapkričio 10 d.

77.       Į bylą pateikto žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), Nekilnojamojo turto registro išrašo 4.51 punkte nurodyta, kad nuo 2005 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. liepos 24 d. atsakovui nuosavybės teise priklausė kiti statiniai, aprašyti 2.74 punkte, išregistravimo pagrindas – 2016 m. liepos 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2017 m. liepos 13 d. asmens prašymas. Pagal nurodyto išrašo 2.74 punktą kiti inžineriniai statiniai–kiemo statiniai (vandens surinktuvas, vandens surinkimo įrenginys, atvira estakada, transporteris, tvora, aikštelė) – nekilnojamasis daiktas, išskaidytas į 20 atskirų nekilnojamųjų daiktų, nurodant pažymėjimą plane. Tai reiškia, kad atsakovas nuosavybės teisę į šiuos statinius įgijo ne 2017 m. liepos 24 d. (kaip teigiama jo apeliaciniame skunde), t. y. kai šie statiniai buvo išskaidyti į atskirus nekilnojamojo turto objektus, bet 2005 m. lapkričio 10 d. 

78.       Apeliaciniame skunde atsakovas mini NŽT 2021 m. gegužės 15 d. raštą, kuriuo esą atsisakyta išnuomoti sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dėl ten esančių atsakovui nuosavybės teise priklausančių statinių, kurių unikalūs Nr. 4400-4631-8856, Nr. 4400-4631-8812, Nr. 4400-4325-3395, Nr. 4400-4631-8934, Nr. 4400-4631-8945, Nr. 4400-4631-8867, Nr. 4400-4631-8878, Nr. 4400-4631-8767, Nr. 4400-4631-8889, Nr. 4400-4631-8845, Nr. 4400-4631-8823, eksploatavimo, kadangi šie statiniai neatitinka įstatyme įtvirtintų sąlygų, būtinų valstybinės žemės sklypų nuomai ne aukciono būdu. Atsakovas teigia, kad minėtas raštas pateiktas į bylą, tačiau pagal bylos medžiagą nuo 2021 m. gegužės 5 d. iki pirmosios instancijos teismo 2021 m. birželio 23 d. posėdžio, kuriame buvo baigtas bylos nagrinėjimas, į bylą pateikti tik trečiųjų asmenų pareiškimai dėl nedalyvavimo teismo posėdyje bei atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų. 

79.       Atsiliepime į ieškinį ir į apeliacinius skundus trečiasis asmuo NŽT nurodė, kad įstatymų leidėjas teisę lengvatine tvarka nuomoti valstybinės žemės sklypą sieja su pastatų, atliekančių savarankišką funkciją, buvimu žemės sklype, todėl atsakovui gali būti išnuomota žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalis tik savarankiškai funkcionuojančių pastatų eksploatacijai. Šiuo metu Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, kad atsakovas A. K. 2021 m. spalio 10 d. sudarė valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį, pagal kurią jam išnuomotas 12 238 m2 dydžio sklypo plotas.  

80.       Nuomos taisyklių 28 punkte (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugpjūčio 25 d. pakeitimo) buvo nustatyta, kad vadovaujantis šiomis taisyklėmis išnuomojami taisyklių 2.1, 2.2 ir 2.4 punktuose nurodyti naudojami žemės sklypai, užstatyti šiuose punktuose nurodytais asmenims nuosavybės teise priklausančiais arba jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik laikinieji statiniai arba neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui (jo priklausiniui) ar įrenginiui.

81.       Ieškovė, skaičiuodama nuomos mokestį atsakovui už naudojamą valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalį, nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis 2014 m. sausio 1 d. atsakovas nuosavybės teise valdė 29 543,18 m2 plotą užimančius statinius. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas naudotų didesnį valstybinės žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plotą nei užima jam priklausantys statiniai. Kaip nurodyta šios nutarties 77 punkte, atsakovui priklausantys kiemo statiniai atskirai identifikuoti ir išskirti pagal 2016 m. liepos 5 d. nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. Be to, atsakovo apeliaciniame skunde pateikta ištrauka iš savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ parengto žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), plano su atskirai funkcionuojantiems statiniams išskirtomis atskiromis sklypo dalimis, patvirtinto  NŽT Vilniaus skyriaus vedėjo 2016 m. vasario 26 d. įsakymu Nr. 49VĮ-235-(14.49.2.). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, kad iki 2016 m. dėl atsakovo naudojamos žemės sklypo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalies nebūtų galima atsižvelgti į statinius, kurie gali būti laikomi inžineriniais tinklais ar (ir) pastatytais tik laikinaisiais statiniais arba neturinčiais aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniais, todėl žemės nuomos mokestis už 2015 m. skaičiuotinas pagal visą atsakovui priklausančių statinių užimamą plotą – 29 543,18 m2. Byloje nustačius, kad nuo 2016 m. atsakovui priklausantys statiniai buvo išskirti pagal atskiras jų funkcijas ir kad nuo 2021 m. spalio 1 d. atsakovas nuomoja 12 238 m2 dydžio plotą, šis dydis taikytinas skaičiuojant žemės nuomos mokestį už 2016-2019 m.

82.       Remiantis 2014 m. taisyklių 9.1 punktu, valstybinės žemės nuomininkams, kurių mokėtinas žemės nuomos mokestis apskaičiuojamas taisyklių 6.1 punkte nustatyta tvarka, asmenims, tapusiems valstybinės žemės naudotojais iki 2008 m. gruodžio 31 d., taip pat asmenims, kuriems iki 2008 m. gruodžio 31 d. valstybinės žemės sklypai ar jų dalys, valstybinės žemės plotai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista naudotis žeme, nustatomas toks mokesčio tarifas – fiziniams ir juridiniams asmenims (išskyrus juridinius asmenis, kuriems taikomas 9.2 ar 9.3 punktas (nuo 2016 m. birželio 3 d. 2014 m. taisyklių redakcijoje nuoroda į 9.3 punktą pakeista nuoroda į 101 punktą)), garažų statybos ir eksploatavimo bendrijoms – 1,5 proc. Atsakovas apeliaciniame skunde neginčija ieškovės ir pirmosios instancijos teismo taikytos žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), mokestinės vertės – 1 454 264 Eur. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis šio žemės sklypo plotas – 120 762 m2.

83.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, nustatoma, kad iš atsakovo priteisiamas 5 336,56 Eur (1 454 264 Eur : 120 762 m2 x 29 543,18 m2 x 1,5 proc.) nuomos mokestis už 2015 m. ir 8 842,38 Eur (4 x 1 454 264 Eur : 120 762 m2 x 12 238 m2 x 1,5 proc.) už 2016–2019 metus. Iš viso ieškovės naudai iš atsakovo už naudojimąsi žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), dalimi priteisiamas 14 178,94 Eur nuomos mokestis per 2015–2019 m. laikotarpį.

Dėl vėlavimo palūkanų

84.       Ieškovė taip pat prašė priteisti 7 921,20 Eur palūkanas, apskaičiuotas už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 18 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. Pirmosios instancijos teismas reikalavimą priteisti palūkanas atmetė konstatavęs, kad ieškovė iki 2019 m. pabaigos nevykdė savo pareigos apskaičiuoti atsakovo naudojamos valstybinės žemės nuomos mokestį ir nepateikė reikalavimo atsakovui mokėti tokį mokestį, netgi priešingai – ieškovės padalinys 2013 m. nurodė atsakovui, kad jis nėra valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojas. Tokių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ieškovė apeliaciniame skunde neginčijo, tik nurodė, kad atsakovui pareiga mokėti palūkanas kyla pagal įstatymą.

85.       CK 6.210 straipsnyje įtvirtinta norma, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas galėtų būti laikomas praleidusiu nuomos mokesčio mokėjimo prievolės terminą tuo atveju, jei ieškovė atliktų savo įstatyminę pareigą – apskaičiuotų mokėtiną nuomos mokesčio dydį bei informuotų atsakovą apie jo pareigą per nustatytą terminą sumokėti valstybinės žemės nuomos mokestį. Į bylą pateikta kopija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos finansų ir ekonomikos skyriaus 2019 m. spalio 24 d. rašto, kuriuo ieškovė pareikalavo atsakovą iki 2019 m. lapkričio 15 d. sumokėti valstybinės žemės, esančios Vilniuje, (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), nuomos mokestį už 2014–2019 m. laikotarpį. Tai reiškia, kad atsakovas terminą įvykdyti mokestinę prievolę laikytinas praleidusiu tik nuo 2019 m. lapkričio 16 d.

86.       Esant nurodytoms aplinkybėms, 5 proc. dydžio metinės palūkanos dėl termino praleidimo nuo šia nutartimi priteisiamos valstybinės žemės nuomos mokesčio bendros sumos – 20 344,27 Eur skaičiuojamos už laikotarpį nuo 2019 m. lapkričio 16 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. Ieškovės naudai iš atsakovo priteisiamos 122,62 Eur palūkanos dėl vėlavimo įvykdyti prievolę.

Dėl procesinių palūkanų

87.       Ieškovė buvo pareiškusi reikalavimą priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas nenurodė priežasties, dėl kurios netenkina reikalavimo priteisti procesines palūkanas. 

88.       CK 6.37 straipsnyje nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kai palūkanų dydį nustato įstatymai, šalys gali raštu susitarti ir dėl didesnių palūkanų, jeigu toks susitarimas neprieštarauja įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams. Rašytinės formos nesilaikymas yra pagrindas taikyti įstatymų nustatytą palūkanų dydį. Kaip šioje nutartyje jau minėta, įstatymas numato 5 proc. metinių palūkanų dydį (CK 6.210 straipsnio 1 dalis).

89.       Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje akcentuota, kad pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalį skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios priskirtinos kompensuojamosioms palūkanoms. Kita procesinių palūkanų paskirtis – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą. Tai, kad bus išieškomos ir tam tikro dydžio palūkanos, mokėtinos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, skatina skolininką greičiau įvykdyti teismo sprendimą ar neįvykdytą prievolę, nes priešingu atveju skolininkas gali patirti papildomų turtinių praradimų. Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014, 2014 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2014, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015 ir ten nurodytą kasacinio teismo praktiką).

90.       Remiantis tuo, kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteisiamos 5 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nuo priteistos sumos (20 466,91 Eur) nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. 

Dėl bylos procesinės baigties

91.       Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad atsakovo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, ieškovės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

92.       Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad ieškovės reikalavimai yra pagrįsti dėl 6 165,33 Eur dydžio nuomos mokesčio už valstybinės žemės naudojimą sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir dėl  14 178,94 Eur dydžio nuomos mokesčio už valstybinės žemės naudojimą sklype Vilniuje, (duomenys neskelbtini), per 2015–2019 m. laikotarpį priteisimo iš atsakovo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad yra pagrįstas ieškovės reikalavimas dėl 122,62 Eur palūkanų priteisimo. Nurodytų išvadų pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis), priteisiant iš atsakovo 20 344,27 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį, 122,62 Eur palūkanas bei 5 proc. metines procesines palūkanas. Dėl apskųsto sprendimo dalies, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, pasisakoma tolesnėje šios nutarties dalyje.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

93.       CPK 93 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

94.       Byloje ieškovė pareiškė 68 510,44 Eur dydžio reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, priteisdamas ieškovei iš viso 20 466,89 Eur sumą. Vadinasi, pagal priteisiamą sumą patenkinama iš viso 29,87 proc. ieškinio reikalavimų.

95.       Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad bylos dalyviai pateikė tokius duomenis apie patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą: atsakovas – 7 320 Eur išlaidas, tretieji asmenys UAB „Terdina“, UAB „Metalus“ ir UAB „Rūkyklėlė“ – kiekvienas po 450 Eur dydžio išlaidas. Byloje nėra kvestionuojamos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės dėl nurodytų bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Įvertinus atmestą ieškinio reikalavimų dalį, iš ieškovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas: atsakovui – 5 133 Eur, tretiesiems asmenims UAB „Terdina“, UAB „Metalus“ ir UAB „Rūkyklėlė“ – po 315 Eur. Šie tretieji asmenys atsiliepimuose į apeliacinius skundus nurodė, kad jų prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neturi būti mažinamos, nes bylos procese jie nedalyvavo nei vienos iš šalių pusėje. Priteisdama šių trečiųjų asmenų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, teisėjų kolegija atsižvelgia į byloje reikštą jų poziciją ginčą spręsti palankiai atsakovui (atmesti ieškinį).  

96.       CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju ieškovė pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio (1 253 Eur) už ieškinį, todėl atsižvelgus į patenkintą ieškinio dalį, valstybei iš atsakovo priteisiama 374 Eur žyminio mokesčio.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

97.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

98.       Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o jo atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą nebuvo pateiktas, atsakovui bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos.

99.       Tretieji asmenys UAB „Metalus“, UAB „Rūkyklėlė“ ir UAB „Terdina“ pateikė iš esmės tapataus turinio atsiliepimus į ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus. Kartu su atsiliepimais į apeliacinius skundus tretieji asmenys pateikė mokėjimo nurodymus, patvirtinančius lėšų sumokėjimą advokatui, tačiau nepateikė mokėjimo nurodymuose įvardytų sąskaitų, galinčių patvirtinti, kokios paslaugos ir būtent kokioje byloje buvo suteiktos. Be to, susiklosčius tokioms aplinkybėms, kai atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o ieškovės apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, tretiesiems asmenims pateikus tapataus turinio atsiliepimus į apeliacinius skundus, nėra galimybės identifikuoti, kuri teisinių paslaugų dalis susidarė dėl atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą, o kuri dalis – į atsakovo skundą. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija nutaria trečiųjų asmenų apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų neskirstyti.

100.       Kiti byloje dalyvaujantys asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

101.       Ieškovė pagal įstatymą atleista nuo žyminio mokesčio (1 099 Eur) už apeliacinį skundą mokėjimo. Ieškovė apeliaciniame skunde prašė ieškinį visiškai patenkinti, papildomai priteisiant 58 279,35 Eur sumą. Apeliacinės instancijos teismas patenkina apeliacinio skundo dalį dėl 10 235,82 Eur dydžio ieškinio reikalavimų. Tokiu būdu yra patenkinta 17,56 proc. apeliacinio skundo, todėl iš atsakovo valstybei priteisiama 193 Eur žyminio mokesčio (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2021 m. birželio 25 d. sprendimą pakeisti ir sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti iš dalies.

  Priteisti iš atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei (juridinio asmens kodas 111109233) 20 344,27 Eur (dvidešimties tūkstančių trijų šimtų keturiasdešimt keturių eurų ir 27 centų) valstybinės žemės nuomos mokestį, 122,62 Eur (vieno šimto dvidešimt dviejų eurų ir 62 centų) palūkanas ir 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos (20 466,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. sausio 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kitoje dalyje ieškinį atmesti.

Priteisti iš atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 374 Eur (trijų šimtų septyniasdešimt keturių eurų) žyminį mokestį už ieškinį. Šis mokestis mokėtinas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) atsakovui A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 5 133 Eur (penkių tūkstančių vieno šimto trisdešimt trijų eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Terdina“ (juridinio asmens kodas 124206472) 315 Eur (trijų šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Metalus“ (juridinio asmens kodas 302445144) 315 Eur (trijų šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės (juridinio asmens kodas 111109233) trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Rūkyklėlė“ (juridinio asmens kodas 304444062) 315 Eur (trijų šimtų penkiolikos eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“

Priteisti iš atsakovo A. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 193 Eur (vieno šimto devyniasdešimt trijų eurų) žyminį mokestį už ieškovės apeliacinį skundą. Šis mokestis mokėtinas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto surenkamąją sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5660.

Teisėjai                 Dalia Kačinskienė

                Gintaras Pečiulis

                Tomas Venckus