Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2A-540-464-2009].doc
Bylos nr.: 2A-540-464/2009
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

Civilinė byla Nr. 2A-540-464/ 2009

Procesinio sprendimo kategorija: 30.6.; 94.2.1.;

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2009 m. gegužės 15 d.

Vilnius

 

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės Dalios Kačinskienės,

kolegijos teisėjų Rasos Gudžiūnienės ir Henricho Jaglinskio,

sekretoriaujant R.Kurganovaitei,

dalyvaujant ieškovui V.R. Ž., ieškovų atstovui adv. J.Petrulioniui,

trečiojo asmens atstovui D.Lapinskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovų Valdo R. Ž., T. Ž., L. Ž. ir U. Ž. apeliacinius skundus dėl Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-01-05 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų Valdo R. Ž., T. Ž., L. Ž. ir U. Ž. ieškinį atsakovui Vilniaus universitetui, dalyvaujant trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybės taryba, išvadą byloje duodanti institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl įpareigoji leisti privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. 

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė:

 

ieškovai Valdas R. Ž., T. Ž., L. Ž. ir U. Ž. kreipėsi į Vilniaus m. 2-ąjį apylinkės teismą su ieškiniu, kuri patikslinę (t. 1, b.l. 1-2, 186-187), prašė įpareigoti Vilniaus universitetą leisti privatizuoti ieškovų šeimai butą (duomenys neskelbtini) Vilniuje lengvatinėmis sąlygomis už kainą, kuri nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998-07-01 ir patikslinta atsižvelgiantį infliaciją. Nurodė, kad nuo 1988-09-20 iki 1996-04-15 ieškovas V.R. Ž. dirbo Vilniaus universitete įvairiose pareigose. Atsakovas jam išnuomojo butą (duomenys neskelbtini), kurio įsigaliojus Butų privatizavimo įstatymui ieškovui V.R. Ž. nebuvo leista privatizuoti, Atsisakymas motyvuotas tuo, kad minėtas butas buvo pastate, įrašytame į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą ir jo negalima privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. 1994 m. kovo mėn. ieškovų šeima buvo iškraustyta iš buto (duomenys neskelbtini) į butą (duomenys neskelbtini) ir su ieškovu buvo sudaryta šio buto nuomos sutartis. Minėtu butu ieškovų šeima nuomos pagrindais naudojasi ir šiuo metu. Remdamiesi Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namas modernizuoti įstatymo (LR 2002-11-12 įstatymo Nr. IX-1188 redakcija nuo 2003-01-01, Žin., 2002,Nr. 116-51880) 12 str. 1 d. 3 p., kuris nustato, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti paskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją, kai privatizuoja nuomininkai, kurie yra iškeldinti arba dėl kurių priimtas sprendimas iškeldinti iš avarinių gyvenamųjų patalpų, įrašytų į griaunamų patalpų sąrašą pagal miesto (mietelio) plėtros planą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų patalpų sąrašą ir kurių dėl to negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą, ieškovai tvirtino, kad jų šeima pilnai atitinka minėto įstatymo 12 str. 1 d. 3 p. hipotezę, todėl turi teisę privatizuoti butą (duomenys neskelbtini) lengvatinėmis sąlygomis. Šis butas patikėjimo teise valdomas, naudojamas ir juo disponuoja Vilniaus universitetas. Taip pat nurodė, kad buto privatizavimo klausimu buvo kelis kartus kreiptasi į atsakovą žodžiu, tačiau atsakymas gautas nebuvo.                                 

Atsakovas Vilniaus universitetas atsiliepimu į ieškinį (t. 2, b.l. 6-7) su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovui V.R. Ž. darbo universitete metu buvo suteiktas tarnybinis butas (duomenys neskelbtini). Galiojant LR Butų privatizavimo įstatymui šis butas buvo neprivatizuojamas, ieškovai taip pat nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad galiojant minėtam įstatymui kreipėsi į Universitetą dėl buto privatizavimo. Paaiškino, jog 1992-11-12 Vilniaus universiteto Senatas priėmė nutarimą iškelti ieškovo šeimą į butą (duomenys neskelbtini), kadangi ankstesnės patalpos buvo pritaikytos Vilniaus universiteto mokslo ir mokymo reikmėms (įrengta Filologijos fakulteto auditorija). Akcentavo, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui teisę į buto privatizavimą galima realizuoti esant dviems sąlygoms: teisė turėjo būti įgyta minėto butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ir ši teisė buvo pažeista. Tuo tarpu ieškovas V.R. Ž. dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo į Universitetą kreipėsi tik 2000-01-11, t.y. pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui, įrodymų, patvirtinančių, kad Universitetui buvo pateiktas prašymas privatizuoti nuomojamą butą bei kitus būtinus pateikti dokumentus privatizavimo procesui pradėti, ieškovai nepateikė. Tuo pagrindu atsakovas tvirtino, jog Butų privatizavimo įstatymo suteikta galimybe ieškovai laiku nepasinaudojo, tokiu būdu prarasdami teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymo nuostatas.               

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į ieškinį (t.1, b.l. 115-116, t. 2, b.l.1-2) taip pat ieškinio nepripažino ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pabrėžė, jog iš ieškovo pateiktų rašytinių įrodymų negalima nustatyti, ar ieškovai iš viso kreipėsi į atsakovą dėl buto privatizavimo, o jeigu kreipėsi, tai kokia to kreipimosi data, t.y. ar ieškovai išreiškė savo valią įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kaip to reikalavo Butų privatizavimo įstatymas. Įvertinęs ieškinyje išdėstytus teiginius, tvirtino, kad ieškovas V.R. Ž. veiksmų buto privatizavimo teisei realizuoti ėmėsi tik 2004 metais, tuo metu, kai jau nedirbo Vilniaus universitete, kuris Senato sprendimu butus nuomoja savo darbuotojams. Argumentuodamas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiasis Teismo 2002-03-04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliutinė teisė. Ji gali atsirasti tik tam tikro teisės akto pagrindu.  Todėl atsakant į klausimą, ar ieškovas turėjo teisę privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, pirmiausia reikia nustatyti visas šiame įstatyme nustatytas tokio privatizavimo sąlygas, būtent: a) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; b) ar butas yra ta gyvenamoji patalpa, kuri galinti būti privatizavimo objektu; c) ar ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovo ir atsakovo, kaip buto privatizavimo subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo. Taip pat rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-10-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1025/2000, kurioje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad pasibaigus įstatymo, kaip vieno iš teisių įgijimo pagrindų, galiojimo terminui, pasibaigia taip pat ir galimybė įgyti tame įstatyme numatytas teises. Tai yra naikinamasis terminas, kurio negali pakeisti nei šalys jų susitarimu, nei teismas. Pasibaigus įstatymo galiojimui galima realizuoti tik teisę, kuri buvo įgyta įstatymo galiojimo metu ir kuri buvo pažeista. Pažymėjo, kad Butų privatizavimo įstatymo 1 str. 2 d. nustatyta, jog asmenims, ne dėl savo kaltės laiku (iki 1992-12-01) nepateikusiems prašymų gyvenamosios patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai pateikiami LR Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, kuri turėjo teisę leisti minėtus prašymus pateikti kompetentingoms institucijoms iki 1997-12-31.        

Išvadą byloje davusi institucija – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Vaikų teisių apsaugos skyrius (t. 2, b. l. 22) nurodė, jog ieškinys dėl buto privatizavimo pareikštas vadovaujantis vaiko interesais, jo teise į gyvenamąjį būstą, tinkamas gyvenimo sąlygas. LR Konstitucija, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str., CK 3.163 str. įtvirtintos nuostatos, kad nepilnamečių vaikų teisių, tame tarpe ir teisę į gyvenamąjį būstą, įgyvendinimą pirmiausia užtikrina tėvai. Nurodė, kad neturi duomenų, jog ieškovai V. R. Ž. ir T. Ž. netinkamai vykdytų tėvų pareigas.

Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas 2009-01-05 sprendimu ieškinį atmetė (t. 2, b.l.76-80). Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovų nurodytos aplinkybės, kuriomis jie grindžia savo teisę lengvatinėmis sąlygomis privatizuoti butą (duomenys neskelbtini), nesudaro pagrindo ieškovams įgyti teisę privatizuoti šį butą. Nesant ieškovų pateiktam nustatyta tvarka prašymui dėl buto privatizavimo galiojant Butų privatizavimo įstatymui, ieškovai neįgijo subjektinės teisės į ginčo butą, nes jų valia privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas šiame įstatyme nustatytais terminais ir tinkama forma nebuvo išreikšta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl Butų privatizavimo įstatyme įtvirtintų sąlygų nustatymo.        

Ieškovai Valdas R. Ž., T. Ž., L. Ž. ir U. Ž. apeliaciniu skundu (t. 2, b.l.82-83) prašo panaikinti Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-01-05 sprendimą ir priimti vieną iš alternatyvių sprendimų: perduoti bylą nagrinėti pagal teismingumą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba, nenustačius absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Visų pirma ieškovai apeliacinį skundą argumentuoja procesinės teisės pažeidimais, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles. Atsižvelgiant į tai, kad valstybei priklausančių gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentuoja viešosios teisė normos, skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas, o byla perduota pagal teismingumą apygardos administraciniam teismui. Taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Butų privatizavimo įstatymo normas. Tvirtina, jog nepasinaudojusiems teise privatizuoti ginčo butą ieškovams ši teisė išlieka pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 str. 2 d. 2 p. Todėl pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į ginčo buto ieškovams 1992-11-12 suteikimo aplinkybes, į tai, kad ieškovai yra šio buto nuomininkai, gyvena neprivatizuotame bute ir nėra privatizavę kitos gyvenamosios patalpos, taip pat įvertinti, kad ieškovas V. R. Ž. į atsakovą kreipėsi visų pirma žodžiu, o 2000-01-11 pateikė oficialų rašytinį prašymą (t. 1, b.l. 142, 143). Mano, jog šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovų laiku nepateiktas rašytinis prašymas dėl ginčo buto privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 str. 4 d.), yra formalus, nes ieškovas V. R. Ž. aktyviais veiksmais (kreipdamasis žodžiu) įgyvendino savo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą. Atkreipia dėmesį, jog ieškovai yra sudarę susitarimą dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo visų ieškovų vardu. Todėl pirmosios instancijos teismas taip pat turėjo įvertinti, kad ieškovai per įstatymo nustatytą laikotarpį Butų privatizavimo įstatymo nustatytomis sąlygomis nepasinaudojo ne dėl savo kaltės, o esant pateisinamai priežasčiai, ir apginti ieškovų pažeistą teisę. Tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir ieškovų galimybė tame įstatyme numatytomis sąlygomis privatizuoti ginčo butą, paneigia Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme numatyta galimybė privatizuoti butus pagal anksčiau galiojusio Butų privatizavimo įstatymo sąlygas. Be to mano, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog viena ieškovų – U. Ž. yra nepilnametė ir kartu su kitais ieškovais siekia privatizuoti ginčo butą, nepagrįstai atsisakė plečiamai aiškinti ir taikyti CK 3.3 str. ir priėmė vaiko teisių ir teisėtų interesų neatitinkantį sprendimą.                                        

Atsakovas Vilniaus universitetas atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b. l. 95-96) prašo Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-01-05 sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovas Vilniaus universitetas yra aukštoji mokykla, valstybės biudžetinė įstaiga, kuriai LR įstatymai vešiojo administravimo funkcijų nesuteikia. Atsakovas savo veikloje vadovaujasi Vilniaus universiteto Statutu, kuris yra patvirtintas 1990-06-12 LR įstatymu Nr. I-281, todėl šios bylos nagrinėjimas priskirtinas bendrosios kompetencijos teismui. Pabrėžia, kad ieškovai turėjo teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, galiojusi iki 1998-07-01, tačiau šia teise įstatymo nustatytais terminais ir tvarka nepasinaudojo, todėl nėra jokio teisinio pagrindo spręsti klausimą dėl Butų privatizavimo įstatyme privatizavimo sąlygų nustatymo. Nėra teisinio pagrindo ieškovams įgyti teisę privatizuoti ginčo butą pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 3 p., nes tarnybinį statusą turėjęs butas (duomenys neskelbtini) nebuvo privatizavimo objektu. Pažymi, kad nepilnamečių vaikų teisių įgyvendinimą užtikrina tėvai (CK 3.163 str. 1 d.), todėl tėvams dėl jų nerūpestingumo laiku nepasinaudojus įstatymo suteikta galimybe privatizuoti ginčo butą, jiems patiems tenka atsakomybė dėl to, kad nepilnametis vaikas neteko galimybės įsigyti valstybei priklausančias gyvenamąsias patalpas lengvatinėmis sąlygomis.              

Tretysis asmuo Vilniaus miesto savivaldybės taryba atsiliepimu į apeliacinį skundą (t.2, b. l. 91-93) prašo atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009-01-05 sprendimą palikti nepakeistą. Nesutinka su ieškovų teiginiais, kad byla išnagrinėta pažeidžiant rūšinio teismingumo taisykles, tvirtina, kad viešojo administravimo institucijos, dalyvaudamos civiliniuose teisiniuose santykiuose, yra civilinių teisinių santykių, o ne administracinių teisinių santykių subjektas, o privatizavimo sandoris yra civilinis teisinis sandoris, kurį sudarant valstybė ar savivaldybė (nagrinėjamu atveju – Vilniaus universitetas) veikia kaip privatizuojamo turto savininkas, todėl ir iš privatizavimo sandorių kylantys ginčai yra civilinio teisinio pobūdžio ginčai, teismingi bendrosios kompetencijos teismams (Teismingumo kolegijos 2003-11-13 nutartis, priimta byloje UAB „Centresta“ ?  Vilniaus apskrities viršininkas, 2004-01-27 nutartis, priimta byloje UAB „Mabilona“ ? Vilniaus apskrities viršininko administracija, 2004-04-14 nutartis, priimta byloje V. P. komercinė firma „Indra“ ? Kauno miesto savivaldybė ir kt.). Pateikdamas argumentus dėl materialinės teisės normų taikymo, remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002-03-04 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-394/2002) bei 2000-10-18 nutartimi (c. b. Nr. 3K-3-1025/2000), ir tvirtina, kad ieškovai nei tiesiogiai, nei per Vilniaus universitetą neįrodė, kad vadovaudamiesi  LR Vyriausybės 1991-07-31 nutarimu Nr. 309 patvirtintomis taisyklėmis ir LR Vyriausybės potvarkiu Nr. 290 p. kreipėsi į Seimo sudarytą Valstybinė komisiją dėl buto privatizavimo. Kita vertus, net ir įrodžius ieškovų savalaikį kreipimąsi žodžiu ir domėjimąsi privatizavimo galimybėmis, nebūtų paneigtas faktas, jog V.R. Ž. privatizavimo procedūrą siekė pradėti tik 2000-01-11, paduodamas rašytinį prašymą atsakovui, t. y. suėjus naikinamajam terminui tokiems prašymams paduoti pagal jau negaliojantį Butų privatizavimo įstatymą. Dėl šeimos teisnių santykių aspektų šioje byloje tvirtina, jog ieškovų apeliacinio skundo teiginys, kad pagal CK 3.3. str. ir 3.163 str. 4 d. teismas turėjo ginti prioritetines vaiko teises bei ieškovės – nepilnametės dukters U. Ž. interesus, yra nepagrįstas, nesusijęs su šioje byloje ieškovų keliamu reikalavimu, nes vaikų teisių įgyvendinimu visų pirma turi užtikrinti tėvai, kurie, nuomodamiesi butą užtikrina nepilnametės dukters teises į gyvenamąjį būstą ir kitas gyvenimo sąlygas, būtinas normaliam vaiko vystimuisi.  

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas, bei, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų  absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Vienas tokių įstatyminių pagrindų, kuriems esant sprendimas absoliučiai negalioja - rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklių pažeidimas (CPK 329 str. 2 d. 6 p.), kuo yra grindžiamas apeliacinis skundas. Konstitucinė asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos turi būti įgyvendinama laikantis įstatymuose nustatytos tvarkos (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., CPK 5 str. 1 d.). Teisės kreiptis į teismą tvarką įtvirtina CPK normos, kurios apibrėžia ir su civilinių bylų teismingumu susijusius klausimus. Kai kurios su bylų teismingumu susijusios nuostatos įstatyme suformuluotos imperatyvia forma, kuomet jų privalo laikytis visi asmenys, norintys pasinaudoti teisminės gynybos teise, kitos – dispozityvia forma, kuomet bylos teismingumas priklauso nuo besikreipiančio į teismą asmens pasirinkimo. Bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų kompetencija atribojama rūšinio teismingumo taisyklėmis, kurios yra imperatyvaus pobūdžio. Patys apeliantai, inicijuodami šį ginčą ir kreipdamasis su ieškiniu į bendrosios kompetencijos teismą, teisingai identifikavo ginčo teisinį santykį. Reikalavimas, kilęs iš privatizavimo teisinių santykių, yra civilinis dviejų privatinės teisės subjektų ginčas, ir tą patvirtina susiklosčiusi tokios kategorijos bylose teismų praktika. Ieškovai (apeliantai) siekė realizuoti, jų manymu, pažeidžiamą subjektinę teisę įgyti nuosavybę į naudojamą gyvenamąją patalpą, atsakovas tokią jų teisę ginčijo. Atsakovo veikla šioje srityje nėra susijusi su viešojo administravimo funkcijų atlikimu ir jis nepriskirtinas prie viešojo administravimo subjektų rato. Todėl teisėjų kolegija atmeta šį skundo motyvą kaip teisiškai nepagrįstą.

Vertindama kitą skundo argumentą, ar apeliantams, nepasinaudojusiems teise privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, tokia teisė išliko pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymą ir gali būti ginama pagal šio įstatymo 13 str. 2 d. 2 p. (apeliacinio skundo teisinis pagrindas), teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kam įstatymų leidėjas tokią teisę po Butų privatizavimo įstatymo galiojimo pabaigos paliko. Esant Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatyme išvardintoms sąlygoms, privatizuoti savivaldybės (valstybės) nuomojamas gyvenamąsias patalpas galėjo asmenys, įvardinti 13 str. (2000-10-12 įst. red., įsigaliojusi nuo 2001-01-01) arba vėlesnės, nuo 2003-01-01 įsigaliojusios  šio įstatymo redakcijos 12 str. Ieškinyje apeliantai tokią savo teisę kildino iš 12 str. 1 d. 3 p. (t.1, b.l. 186-187), leidžiančio privatizuoti nuomininkams, iškeldintiems (iškeldinamiems) iš avarinių gyvenamųjų patalpų ar patalpų, įrašytų į griaunamų namų sąrašą, arba įrašytų į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą, ir kurių būtent dėl šių priežasčių negalima buvo privatizuoti pagal Butų privatizavimo įstatymą. Galiojant civilinių bylų nagrinėjimo teisme rungimosi principui apeliantams privalu buvo įrodyti,  kad jie atitinka šioje teisės normoje nurodytų subjektų ratą (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei tvirtina apeliantai, abiejų privalomų faktinių aplinkybių sutaptis neįrodyta. Duomenų byloje, kad pastatas, kuriame buvo jų ankstesnė gyvenamoji patalpa – tarnybinis butas (duomenys neskelbtini) (t.1, b.l.96-97, 170 ) buvo įtrauktas į visuomenės poreikiams iš Vilniaus universiteto paimamų, taigi dėl šios priežasties neprivatizuojamų objektų sąrašą, byloje nėra (t.1, b.l. 165). Atsakovo pateiktos į bylą pažymos apie minėto buto panaudojimą mokslo reikmėms (t.1, b.l. 95), išbraukiant iš tarnybinių butų sąrašo (t.1, b.l. 98-103), šiuo atveju nepakanka tokiam teisinę reikšmę turinčiam faktui – įrašymui į visuomenės poreikiams paimamų pastatų sąrašą – įrodyti. Antra vertus, šis butas, būdamas tarnybiniu, jau pats savaime pagal Butų privatizavimo įstatymą nei vienos jo redakcijos galiojimo metu negalėjo būti perleistas privačion nuosavybėn ar privatizuotas. Taigi nebuvo jokio poreikio ar būtinumo pastatą, kuriame jis yra, įtraukti į minėtus sąrašus, tokiu  būdu neleidžiant apeliantams jo išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis. Teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tokius įrodomuosius faktus, kad šis butas Pilies g. buvęs skirtas būtent komendantui apgyvendinti (tikslinė tarnybinio buto paskirtis) (t.1, b.l.96-97, 170 ), o ieškovas komendantu dirbo nuo 1988-09-20 iki 1991-02-01 (t.1, b.l. 40), kol buvo perkeltas į kitas pareigas, todėl tame bute jam gyventi ir nepriklausė; VU senatui nusprendus iškeldinti jį iš minėto buto (t.1, b.l. 102-103), ieškovas 1994-03-01 pasižadėjimu (t.1, b.l.61) raštu įsipareigojo išsikelti į kitą, pažymėtina - didesnį būstą, nekeldamas atsakovui jokių reikalavimų dėl ketinimų privatizuoti. Pastaroji aplinkybė paneigia ir tokius apeliantų skundo argumentus, kad jie savo teisę privatizuoti būstą lengvatinėmis sąlygomis esą įgyvendino aktyviais veiksmais - kreipdamiesi žodžiu,  nors byloje jokiomis įrodinėjimo priemonėmis to net neįrodinėjo. Raštu savo norą butą privatizuoti apeliantas išreiškė tik 2000-01-11 (t.1, b.l.142), todėl rašytinio jo prašymo nepateikimas aptartomis faktinėmis aplinkybėmis negali būti pripažįstamas formaliu, kaip to prašoma skunde. Teisme apeliantas pripažino ir tai, kad bendromis sąlygomis, kaip tai jam buvo leista (t.1, b.l.143), išsipirkti (duomenys neskelbtini) esančio buto jis nepanoro, nes už tą kainą esą galėjęs įsigyti geresnį būstą (t.2, b.l. 73).

Visiškai nepagrįsti ir skundo motyvai, susiję su ieškovės U. Ž. interesų bei teisių nepakankama apsauga. Įstatymai pareigą užtikrinti vaikui teisę į gyvenimo sąlygas, būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi, pirmiausiai nustato jo tėvams (Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 5 p., 11 str., 13 str., CK 3.161 str. 3 d., 3.163 str. 1 d.), ir tik tuomet, kai vaiko tėvai šių sąlygų užtikrinti dėl kokių nors priežasčių negali ir vaikai yra likę be tėvų globos, jais turi pasirūpinti valstybės ir vietos savivaldos institucijos (CK 3.163 str.2 ir 4 d.). Apeliantės U. Ž. teisė į gyvenamąjį būstą nėra pažeidžiama, o įstatymu išskirtinės garantijos kiekvienam nepilnamečiui turėti asmeninę nuosavybę (nuosavą gyvenamąjį būstą) nėra nustatytos.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė procesines bei materialines teisės normas, tinkamai šalims paskirstė įrodinėjimo naštą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir dėl jų padarė pagrįstas išvadas, jog ieškovai neįgijo subjektinės teisės privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas. Panaikinti ar pakleisti pirmosios instancijos teismo sprendimą teisėjų kolegija pagrindų nenustatė.

 

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

 

n u t a r ė:

 

Vilniaus m. 2-ojo apylinkės teismo 2009 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                    Dalia Kačinskienė

 

 

Teisėjai                                                                                                  Rasa Gudžiūnienė

             

                                                                                                               

                                                                                                                Henrichas Jaglinskis