Civilinė byla Nr. 3K-3-67/2008
Procesinio sprendimo
kategorijos: 24.3; 27.3.2.1; 114.9.6.1; 114.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2008 m. vasario 1 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo
Levickio (kolegijos pirmininkas), Egidijaus Laužiko (pranešėjas) ir Aloyzo
Marčiulionio, rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę
bylą pagal atsakovo UAB „Uosto vartai“ kasacinį skundą dėl Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 3 d.
nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. C. ieškinį
atsakovui UAB „Uosto vartai“ dėl skolos priteisimo.
Teisėjų
kolegija
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas prašė
teismo priteisti iš atsakovo 333 333,33 Lt skolos ir 5 proc. metinių
palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo. Ieškovas nurodė, kad UAB ,,Uosto vartai“ visuotinis akcininkų susirinkimas 1997 m.
sausio 30 d. nutarė akcininkams
išmokėti 1 mln. Lt dividendų, atidedant išmokėjimą iki atskiro akcininkų
sprendimo. Pagal šį nutarimą ieškovui, turinčiam 1/3 dalį bendrovės
akcijų, išmokėtini 333 333,33 Lt, bet atsakovas šios sumos neišmoka.
Dividendams skirta suma palikta
UAB ,,Uosto vartai“ apyvartinėms lėšoms, todėl ji bendrovės buhalteriniuose
dokumentuose apskaitoma kaip skola.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Klaipėdos
apygardos teismas 2005 m. kovo 1 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė
ieškovui iš atsakovo 333 333,33 Lt skolos, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos
iškėlimo teisme 2004 m. gruodžio 21 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad UAB „Uosto vartai“ visuotinis akcininkų susirinkimas 1997
m. sausio 30 d. nutarė 1 mln. Lt skirti dividendams išmokėti, bet išmokėjimą atidėjo
iki atskiro akcininkų sprendimo. Teismas padarė išvadą, kad susiklostė šalių
paskolos teisiniai santykiai, t. y. trys UAB „Uosto vartai“ akcininkai
nutarė skirti 1 mln. Lt dividendams išmokėti, bet iki atskiro akcininkų
susirinkimo sprendimo nutarė juos paskolinti bendrovei (CK 6.870 straipsnis). Šią
išvadą teismas pagrindė Revizijų departamento prie Finansų ministerijos
Klaipėdos skyriaus 2001 m. birželio 1 d. aktu, kuriame nustatyta, kad dividendams
išmokėti skirtų 1 mln. Lt UAB „Uosto vartai“ neišmokėjo ir apskaitoje juos nurodė
kaip skolą akcininkams. Teismas pabrėžė, kad termino paskolai grąžinti nenustatyta,
todėl atsakovas ją turi grąžinti pagal pareikalavimą – per 30 dienų nuo tos
dienos, kai paskolos davėjas pateikė reikalavimą (CK 6.873 straipsnio 2 dalis).
Ieškovui pareiškus reikalavimą teisme, atsakovas negrąžino paskolos, todėl teismas
patenkino ieškinį. Teismas
atmetė atsakovo argumentą, kad ieškovas praleido senaties terminą reikalavimui
pareikšti, ir nurodė, jog šis terminas sietinas ne su atsakovo visuotinio
akcininkų susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. nutarimu, bet su ieškovo pateiktu
reikalavimu grąžinti skolą.
Lietuvos apeliacinio
teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartimi
atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir pakeitė Klaipėdos apygardos teismo 2005 m.
kovo 1 d. sprendimą: 1) sumažino ieškovui iš atsakovo priteistiną
dividendų sumą iki 320 077,60 Lt, skaičiuojant 5 proc. metines palūkanas nuo
šios sumos; 2) sumažino valstybei iš atsakovo priteistą žyminį mokestį iki
7200,77 Lt; 3) priteisė valstybei iš atsakovo 7200,77 Lt žyminio mokesčio už
apeliacinį skundą ir 12 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu;
4) priteisė ieškovui iš atsakovo 2700 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės
instancijos teisme. Kolegija nutartyje nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas priėmė teisingą sprendimą, bet netinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės
teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, bei Akcinių bendrovių
įstatymo nuostatas dėl dividendų mokėjimo tvarkos, taip pat neįvertino bylos
aplinkybių, dėl kurių turėtų būti mažintinas ieškovui priteistinų dividendų
dydis. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ieškinio senaties terminas
dėl UAB „Uosto vartai“ akcininkų susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. nutarimu paskelbtų
dividendų prasidėjo 1997 m. balandžio 30 d. ir baigėsi 2000 m. balandžio 30 d.,
dar galiojant 1964 m. CK (1964 m. 84 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 puntas, 86
straipsnis, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalis, Akcinių bendrovių įstatymo 49
straipsnio 4 dalis (1996 m. gruodžio 31 d. redakcija). Teismas atkreipė dėmesį
į tai, kad, nepraėjus trejiems metams, ieškovas 2000 m. sausio 12 d. raštu
pareikalavo iš atsakovo dividendų, o šis pripažino tokią ieškovo teisę. Dėl to
teismas konstatavo, kad trejų metų ieškinio senaties terminas buvo nutrauktas
ir prasidėjo iš naujo, neįskaitant iki nutraukimo praėjusio laiko (2000 m. CK
1.130 straipsnio 2 dalis). Teismas padarė išvadą, kad 2004 m. gruodžio 21 d. padavęs
ieškinį ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino (CK patvirtinimo, įsigaliojimo
ir įgyvendinimo įstatymas, CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės
instancijos teismas pabrėžė, kad bylos šalis sieja ne paskolos teisiniai
santykiai, bet dividendų mokėjimo santykiai, nes dividendų paskyrimas
akcininkams ir jų mokėjimo atidėjimas neatitinka paskolos sutarties dalyko, t.
y. paskola neperduota jos gavėjui. Dėl to apeliacinės instancijos teismas manė,
kad pirmosios instancijos teismas ieškinį turėjo patenkinti ne CK 6.873
straipsnio 2 dalies, bet ABĮ 49 straipsnio 2 dalies pagrindu (1996 m. gruodžio 31
d. redakcija). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas, 2006
metais ir 2007 m. sausio 30 d. priimdamas sprendimą dėl dividendų išmokėjimo,
buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, t. y. buvo mokus, todėl galėjo
priimti tokį sprendimą (ABĮ 49 straipsnio 3 dalis). Teismas ieškovo prašomą
priteisti skolą sumažino 13 255,73 Lt suma, nes nustatė, kad visuotiniame
akcininkų susirinkime nuspręsta akcininkams sumokėti dividendus, taip pat apmokėti
UAB „Žavesys“ teiktas dantų gydymo paslaugas už 39 767,20 Lt.
III. Kasacinio skundo
ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Klaipėdos
apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 3 d. nutartį ir perduoti
bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kasacinis skundas
grindžiamas tokiais argumentais:
1.
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė 1964 m. CK
89 straipsnio 2 dalį ir 2000 m. CK 1.130 straipsnio 2 dalį, nes atsakovo
atstovo atsakymą į ieškovo 2000 m. sausio 12 d. pretenziją dėl dividendų
pripažino veiksmais, liudijančiais prievolės pripažinimą. Kasatorius mano, kad
ieškovo 2000 m. sausio 12 d. rašte neišreikšta noro gauti dividendus, o
atsakovo atsakyme į jį prievolė nepripažįstama, nes raštą parengęs atsakovo
darbuotojas neturėjo teisės spręsti valdymo organams priskirtų klausimų.
Kasatorius nurodė, kad teismai neįvertino baudžiamosios bylos Nr. 30-1-5267-00
duomenų.
2.
Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad atsakovas neginčijo pareigos
mokėti dividendus, prieštarauja 1964 m. CK 89 straipsnio 2 dalies, 2000 m. CK
1.130 straipsnio 2 dalies prasmei, kasacinio teismo praktikai, nes teismas
neatsižvelgė į tai, kad atsakovas negalėjo to padaryti tol, kol ieškovas buvo
atsakovo bendrovės vadovas.
3.
Bylą nagrinėję teismai pažeidė CPK 249 straipsnio 2 dalį, 250 straipsnį,
nes, spręsdami klausimą dėl ieškinio senaties termino taikymo, rėmėsi tik
ieškovo nuomone, todėl nesilaikė įrodymų sąsajumo ir pakankamumo principų.
4.
Padaręs išvadą, kad atsakovas buvo mokus visuotiniam akcininkų
susirinkimui priėmus sprendimą dėl dividendų akcininkams išmokėjimo,
apeliacinės instancijos teismas analizavo ir vertino ne visas reikšmingas
aplinkybes apie atsakovo mokumą, netinkamai įvertino įrodymus ir nukrypo nuo
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m.
vasario 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2006,
suformuotos praktikos.
5.
Apeliacinės instancijos teismas supainiojo juridinius faktus ir datas
bei nepagrįstai viršijo apeliacinio skundo ribas, nes konstatavo, kad atsakovas
2006 metais vykdė aktyvią ūkinę veiklą, 2006–2007 metais pirko įmonių akcijas,
buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, nors byloje nėra apie tai duomenų.
6.
Apeliacinės instancijos teismas nesivadovavo šioje byloje priimtoje
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 1 d. nutartyje pateiktais
išaiškinimais, Įmonių bankroto įstatymo 2 straipsnio 8 dalimi, 9 straipsnio 5
dalies 1 punktu, Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 276
patvirtintų Pagrindinių įmonių nemokumo nustatymo kriterijų ir sąlygų 1.1–1.3
punktais, nes, įvertindamas atsakovo mokumą, neanalizavo finansinės
atskaitomybės, nepriklausomų auditorių išvadų, nepateikė argumentų, kodėl šiuos
įrodymus atmeta, netyrė aplinkybių apie tai, kad už 1995 metus buvo nuspręsta
išmokėti 300 tūkst. Lt dividendų, tai pat ar 1997 metais išmokėjusi 1 mln. Lt
dividendų bendrovė taptų nemokia, nenustatė atsakovo turto ir pradelstų skolų
santykio, neįvertino atsakovo 1998 m. gruodžio 18 d. kasos išlaidų orderio,
pagal kurį ieškovas gavo 70 tūkst. Lt dividendų už 1996 metus.
7.
Apeliacinės instancijos teismas negalėjo remtis atsakovo 1997 m. sausio
30 d. turto balansu, nes jį pasirašė ieškovas.
8.
Teismai buvo neaktyvūs, nes neatsižvelgė į tai, kad, sprendžiant įmonės
mokumo klausimą pagal ABĮ 49 straipsnį, turi būti laikomasi kasacinio teismo
suformuotos praktikos, kaip nagrinėti įmonių nemokumą bankroto bylose.
Atsiliepime į
kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad Lietuvos apeliacinės
instancijos teismo išvada dėl to, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties
termino, atitinka šioje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo priimtoje
nutartyje pateiktą išaiškinimą, kad atsakovas neginčijo pareigos mokėti
ieškovui dividendus. Ieškovas mano, kad apeliacinės instancijos teismai
teisingai nustatė, kad atsakovas 1997 metais buvo mokus, nes rėmėsi Revizijų
departamento prie Finansų ministerijos 2001 m. birželio 1 d. išvada. Ieškovas nurodė,
kad skundžiamoje teismo nutartyje aptarta tai, jog 1997 m. sausio 1 d. atsakovo
turto balansas būtų likęs teigiamas, jeigu būtų išmokėti 1 mln. Lt dividendų.
Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas įvertino kasatoriaus
nurodomus įrodymus (auditorių išvadas) ir dėl jų pasisakė, nuspręsdamas, kad juose
esantys duomenys paneigtini remiantis kitais įrodymais. Dėl to ieškovas mano,
kad Lietuvos apeliacinis teismas įvertino įrodymus, vadovaudamasis CPK 178, 185
straipsniais. Atsiliepime nurodomi papildomi duomenys, kurie, ieškovo manymu,
patvirtina atsakovo mokumą: 1997–1998 metais visiems akcininkams išmokėti
dividendai už 1995 metus, atsakovas investavo 1 1338 793 Lt į kitų bendrovių
akcijas; atsakovas 2003 m. kovo 31 d. įsigijo 443 353 Lt vertės pastatą; 1995,
1998, 2001 ir 2004 metais įsigijo naujus arba kelerių metų senumo devynis
automobilius. Atsiliepime pabrėžiama, kad kasatorius pateikė kasaciniame skunde
naujas aplinkybes, t. y. kad pripažindamas skolą atsakovo atstovas J. C. neturėjo įgaliojimo tokiam veiksmui atlikti. Ieškovas
mano, kad kasatorius neteisingai nurodo, jog Lietuvos apeliacinis teismas
nevertino aplinkybės, kad ieškovui 1998 m. gruodžio 18 d. išmokėta 70 tūkst. Lt
dividendų už 1996 metus. Atsiliepime tvirtinama, kad apeliacinės instancijos
teismas šią aplinkybę įvertino, dėl jos pasisakė, pripažindamas, jog tai yra
techninė klaida, o dividendai 1998 metais iš tikrųjų buvo išmokėti už 1995
metus. Ieškovas atkreipė dėmesį į tai, kad ši aplinkybė pripažįstama ir kasaciniame
skunde.
Teisėjų
kolegija
konstatuoja:
IV. Byloje teismų nustatytos
aplinkybės
UAB „Uosto
vartai“ visuotiniame akcininkų susirinkime 1997 m. sausio 30 d. nutarta 1 mln.
Lt skirti dividendams išmokėti ir atidėti jų išmokėjimą iki atskiro akcininkų sprendimo.
V. Kasacinio teismo
argumentai ir išaiškinimai
CPK 353 straipsnio 1
dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismas, neperžengdamas kasacinio
skundo ribų, patikrina apskųstą nutartį teisės taikymo aspektu, kartu kasacinis
teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų
faktinių bylos aplinkybių. Pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą pagrindas
peržiūrėti bylą kasacine tvarka yra materialiosios ar proceso teisės normų
pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės aiškinimui ir taikymui,
jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtos nutarties priėmimui. Pagal
CPK 346 straipsnio 2 dalies 2 punktą pagrindas peržiūrėti teismo sprendimą yra
tai, jeigu skundžiamame sprendime teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos. Tačiau kasacinis
teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja
viešasis interesas (CPK 353 straipsnio 2 dalis). Šioje byloje esminiai
kasacinio skundo argumentai yra susiję su materialiosios teisės normų,
reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą ir aiškinimą bei
įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, suformuluotų CPK 176–185
straipsniuose, taikymu.
1964 m. CK 89
straipsnio 2 dalyje ir 2000 m. CK 1.130 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad
ieškinio senaties terminą nutraukia tokie skolininko veiksmai, kurie liudija,
jog jis pripažįsta prievolę. Ieškinio senaties terminą nutraukia tik skolininko
atlikti tam tikri veiksmai, o tokių pasekmių negali sukelti skolininko
neveikimas, išskyrus įstatymų ir sutarties nustatytus atvejus, kai tylėjimas
laikomas asmens valios išraiška (CK 1.64 straipsnio 3 dalis). Tai, kokius
skolininko veiksmus galima laikyti patvirtinančiais skolos pripažinimą ir
nutraukiančiais ieškinio senaties eigą, priklauso nuo konkrečių bylos
aplinkybių. Teismų praktikoje tokiais skolininko veiksmais laikomi veiksmai,
kai skolininkas pripažįsta kreditoriaus pretenziją, sumoka dalį pagrindinės
skolos arba netesybų, palūkanas už pagrindinę skolą, taip pat kai šalys
modifikuoja sutartį taip, kad iš jos turinio matyti, jog skolininkas pripažįsta
skolą, kai skolininkas prašo keisti sutartį, atidedant ar išdėstant mokėjimus,
akceptuoja inkaso pavedimą ir kiti panašūs veiksmai. Teisėjų kolegija pabrėžia,
kad skolininko veiksmai, kuriais jis pripažįsta prievolę, turi būti aktyvūs,
bet ne tylėjimas, nes šis nelaikomas asmens valios išraiška, išskyrus įstatymų
ar sandorio šalių susitarimo numatytus atvejus.
Padaręs išvadą, kad
atsakovas niekada neginčijo savo pareigos išmokėti ieškovui dividendus, o šis
neatsisakė savo teisės į paskelbtų dividendų išmokėjimą, apeliacinės
instancijos teismas rėmėsi ieškovo 2000 m. sausio 12 d. raštu atsakovo finansų
direktoriui J. C., kuriuo prašyta išmokėti dividendus už
1996 metus, ir atsakovo finansų direktoriaus atsakymu (T. 1, b. l.105, 106).
Pastarajame dokumente nėra datos, nurodyta, kad pagal atsakovo akcininkų
susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. protokolą akcininkai nutarė dividendų išmokėjimą
atidėti iki atskiro akcininkų susirinkimo, taip pat kad akcininkai nepriėmė sprendimo
dėl dividendų išmokėjimo, o bendrovė per pastaruosius metus dirbo nuostolingai.
Nurodytus dokumentus teismas pripažino patikimais įrodymais, kuriems esant ieškinio
senaties eiga nenutrūko. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad šie
raštai leido suprasti, jog įsipareigojimas mokėti dividendus bus įvykdytas ir
nėra pagrindo pasinaudoti teismine savo teisių gynyba. Tačiau vertindamas šiuos
įrodymus teismas neatsižvelgė į tai, ar finansų direktorius J.
C., kaip juridinio asmens darbuotojas, turėjo teisę juridinio asmens vardu
pripažinti prievolę išmokėti dividendus. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad
skolininko darbuotojo, kuris nėra vienasmenis juridinio asmens valdymo organas,
atlikti veiksmai, liudijantys skolos pripažinimą, ieškinio senaties terminą
nutraukia tik tuo atveju, jei tokius veiksmus asmuo atliko neperžengdamas jam
suteiktų darbo įgaliojimų ribų ar remdamasis įgaliojimu arba jei tokių teisių turėjimas
yra suprantamas iš aplinkybių, kuriomis egzistuojant toks asmuo veikė. Finansų
direktorius J. C. nebuvo vienasmenis juridinio asmens
valdymo organas. Dėl to byloje liko neišaiškinta aplinkybė, ar jis turėjo
įgaliojimus, kaip bendrovės Finansų direktorius, pripažinti prievolę išmokėti
dividendus, ar tai galėjo padaryti tuo metu buvęs vienasmenis juridinio asmens
vadovas ir ar ieškovo pateikti raštai gali būti vertintini kaip skolos
pripažinimas ir laikytini ieškovo aktyviais veiksmais, siekiant atgauti skolą.
Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ieškovas dar 1998 metais, jau perleidus
bendrovės akcijas kompanijai „Mali Managament Holding Limited“, vykdė UAB „Uosto
vartai“ administracijos vadovo pareigas. Iš buvusių atsakovo akcininkų L. Š. ir M. K. parodymų, gautų parengtinio
tyrimo metu ir apeliacinės instancijos teisme, matyti, kad ieškovas sprendė visus
su bendrovės veikla, taip pat ir su dividendų išmokėjimu susijusius klausimus;
be to, jis buvo bendrovės įkūrimo, akcininkų susirinkimo priimamų nutarimų
iniciatorius (T. 2, b. l. 2–18, 34–35). Tokius akcininkų teiginius iš dalies
patvirtina byloje esantys duomenys: visuotinio akcininkų susirinkimo 1996 m.
sausio 31 d. nutarimas išmokėti akcininkams 300 tūkst. Lt už 1995 metus; nors
šis įsipareigojimas bendrovės 1997 m. balanse nenurodytas, bet dividendai
akcininkams L. Š. ir M. K. išmokėti
1997 m. liepos mėn.; pačiam ieškovui dalyvaujant priimtas visuotinio akcininkų
susirinkimo 1997 m. birželio 15 d. nutarimas iki atskiro akcininkų susirinkimo
sprendimo atidėti akcininkui ir direktoriui V. C. priklausančių
dividendų už 1995 m. išmokėjimą, esant dideliam bendrovės apyvartinių lėšų
trūkumui ir įsiskolinimams kreditoriams (T. 1, b. l. 150); be to, ieškovas
teismui pateikė tą patį, bet kitokio turinio protokolą, pagal kurį vis dėlto
nuspręsta ieškovui išmokėti dividendus už 1995 m. (T. 1, b. l. 253); ieškovui
100 tūkst. Lt dividendai išmokėti 1998 m. Tai patvirtina, kad pagal bendrovėje
nusistovėjusią praktiką, paskyrus dividendus, jų išmokėjimas buvo atidedamas
iki atskiro akcininkų sprendimo priėmimo, o šie mokami atsižvelgiant į įmonės
finansinę padėtį. Esant tokioms aplinkybėms, būtina nustatyti, ar bendrovės
finansų direktorius turėjo įgaliojimus pripažinti prievolę. Taip pat būtina
įvertinti tuo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo ir bendrovės įstatų
nuostatas dėl įmonės valdymo organų teisių bei jų atsakomybės paskirstymo ir tik
tada spręsti, ar tokie veiksmai nutraukė ieškinio senaties termino eigą (1964
m. CK 89 straipsnio 2 dalis).
Tuo metu galiojusio
Akcinių bendrovių įstatymo 49 straipsnio 2 dalyje buvo nustatytas draudimas
visuotiniam akcininkų susirinkimui skelbti ir išmokėti dividendus, jeigu
bendrovė yra nemoki arba jei išmokėjusi dividendus taptų nemokia. Tuo atveju,
jei įmonės balanse yra apskaityti nuostoliai, tai visuotinis akcininkų
susirinkimas taip pat neturi teisės skelbti ir išmokėti dividendų, kol jie
nebus padengti ar dėl to nebus sumažintas įstatinis kapitalas.
Apeliacinės instancijos
teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovas 2006
metais ir 2007 m. sausio 30 d., priimdamas sprendimą dėl dividendų išmokėjimo,
buvo pajėgus atsiskaityti su kreditoriais, t. y. buvo mokus, todėl galėjo
priimti tokį sprendimą. Tai, kad teismo nutarties motyvuojamojoje dalyje
nurodyti 2006 ir 2007 metai, laikytina rašymo apsirikimu, nes byloje kalbama
apie 1996 ir 1997 metus. Teisėjų kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo
argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė reikšmingų
aplinkybių apie atsakovo mokumą, neįvertino atsakovo pateiktų įrodymų apie tuometę
įmonės finansinę būklę ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 1 d. nutartyje, priimtoje šioje
byloje, išdėstytų išaiškinimų dėl įmonės nemokumo nustatymo bei netyrė
aplinkybės, ar, įgyvendinus UAB „Uosto vartai“ visuotinio akcininkų
susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. nutarimą dėl 1 mln. Lt dividendų paskyrimo
bendrovės akcininkams išmokėti, bendrovė taptų nemoki.
Įmonės finansinė
atskaitomybė – tai finansinių duomenų apie įmonės finansinę būklę, veiklos
rezultatus, pinigų srautus bei jų aiškinimo periodinis parengimas nustatyta
forma, o metinė finansinė atskaitomybė – tai finansinė atskaitomybė, parengta
apibendrinus įmonės finansinių metų duomenis (Įmonių finansinės atskaitomybės
įstatymo 3 straipsnio 4, 5 dalys). Finansinė atskaitomybė turi būti sudaryta
taip, kad tikrai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus,
pajamas ir sąnaudas, todėl nemokumas ar galimybė tapti nemokia gali būti
nustatoma tik detaliai išanalizavus įmonės ūkinės finansinės veiklos
rezultatus, atspindėtus finansinės atskaitomybės ir kituose apskaitos
dokumentuose, turinčiuose reikšmės įvertinant realią įmonės ekonominę finansinę
būseną, ir ar, esant atitinkamai įmonės būsenai, galima išmokėti dividendus.
Tai, kad įmonė vykdo aktyvią ūkinę veiklą, dar nereiškia, kad ji yra pajėgi
išmokėti dividendus. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad įmonė
buvo moki, ir iš esmės rėmėsi UAB „Uosto vartai“ 1997 m. sausio 1 d. balansu, ieškovo
pateikta Jagniškienės informacinės konsultacinės firmos išvada ir įmonės 1997
metų mokėjimo dokumentais (T. 1, b. l. 61–62; T 2, b. l. 38–39). Vis dėlto
apeliacinės instancijos teismas nevertino teismui pateiktų tarptautinės audito
kompanijos „Deloitte“ ir nepriklausomo auditoriaus UAB „Auditoriai ir
partneriai“ pateiktų audito išvadų dėl nemokumo. Tarptautinės audito kompanijos
„Deloitte“ 2006 m. rugsėjo 22 d. nepriklausomo auditoriaus išvadoje teigiama,
kad įmonės likvidumas, buvęs 1996 m. gruodžio 31 d., neleido įmonės akcininkams
skelbti dividendų už pasibaigusius finansinius metus, ir auditorius 2007 m. rugpjūčio
14 d. rašte nurodė, kad UAB „Uosto vartai“ dividendų paskelbimo metu įmonės
trumpalaikiai įsipareigojimai reikšmingai viršijo trumpalaikį turtą, nes įmonė
neturėjo pakankamai resursų trumpalaikiams įsipareigojimams apmokėti (T. 2, b.
l. 90). UAB „Auditoriai ir partneriai“ padarė tokią pačią išvadą. Pagal
atsakovo 1996 m. buhalterinės atskaitomybės paaiškinamąjį raštą 1997 m. sausio
1 d. apyvartinių lėšų trūkumas atsiskaitymams, išskyrus dividendų už 1996 metus,
buvo 614 215 Lt (T. 1, b. l. 151). Išvadą apie įmonės mokumą teismas padarė iš
esmės remdamasis tik ieškovo, kaip juridinio asmens vadovo, sudarytu 1996 metų įmonės
turto balansu. Tačiau, minėta, vertinant balansą kaip rašytinį įrodymą, nebuvo
įvertinta tai, kad visuotinis akcininkų susirinkimas 1996 m. sausio 31 d. priėmė
nutarimą išmokėti akcininkams 300 tūkst. Lt dividendų už 1995 metus, bet šio
įsipareigojimo 1997 m. įmonės balanse nenurodyta, nors dividendai išmokėti 1997
ir 1998 metais. Tai kelia abejonių balanse pateiktais duomenimis. Taip pat nevertinta
buvusių akcininkų L. Š. ir M. K. parodymų,
gautų parengtinio tyrimo metu bei apeliacinės instancijos teisme (T. 2, b. l.
2–18, 34–35). Šie asmenys nurodė, kad bendrovėje visus klausimus sprendė
ieškovas, kuris buvo jos vadovas, ir kad 1997 metais įmonės finansinė padėtis
buvo sunki. Teismo liko neįvertinta aplinkybė, susijusi su bendrovės nemokumu,
kad dividendai akcininkams L. Š. ir M. K.
už 1995 metus išmokėti tik 1997 m. liepos mėn., t. y. tuo metu, kai vyko
bendrovės akcijų perleidimas kompanijai „Mali Managament Holding Limited“.
Byloje svarbi, bet neįvertinta taip pat yra aplinkybė, kad iš akcininkų L. Š. ir M. K. parodymų teisme matyti,
jog taip jiems buvo sumokėta už perleidžiamas akcijas. Atkreiptinas dėmesys į
tai, kad visuotinio akcininkų susirinkimo 1997 m. birželio 15 d. nutarimu
akcininkai, dalyvaujant pačiam ieškovui, nutarė, esant dideliam bendrovės
apyvartinių lėšų trūkumui ir einamiesiems įsiskolinimams kreditoriams,
akcininkui direktoriui V. C. priklausančius dividendus už
1995 m. atidėti iki atskiro akcininkų susirinkimo (T. 1, b. l. 150), bet
ieškovas teismui pateikė kitokio turinio tą patį protokolą, pagal kurį ieškovui
vis dėlto nuspręsta išmokėti dividendus už 1995 m. (T. 1, b. l. 253). Tai
verčia abejoti ieškovo pateikiamais įrodymais. Iš byloje esančio nuosprendžio matyti,
kad ieškovas buvo nuteistas už veiklą prieš bendrovę, t. y. bendrovės lėšų iššvaistymą
(T. 1, b. l. 133–137). Ieškovas, kaip įmonės vadovas, 100 tūkst. Lt dividendus
už 1995 metus išsimokėjo 1998 metais (T. 1, b. l. 58–59, 251). Tai, kad
dividendai už 1995 metus išmokėti 1997 ir 1998 metais, leidžia abejoti tuo, ar
įmonė turėjo galimybę 1997 metais išmokėti akcininkams 1 mln. Lt dividendų už
1996 metus. Bylos nagrinėjimo metu netirtos aplinkybės, susijusios su UAB
„Uosto vartai“ 1997 metais atliktų akcijų perleidimu, taip pat tai, kaip jos
susijusios su bendrovės mokumu, nes iš liudytojų L. Š. ir M. K. parodymų matyti, kad akcijos perleistos dėl
susidariusios sunkios įmonės finansinės padėties. Būtent dėl akcijų perleidimo
jiems sumokėta po 100 tūkst. Lt dividendų už 1995 metus. Akcininkams po 300
tūkst. Lt dividendai už 1996 metus iš viso nebuvo mokami dėl sunkios įmonės
finansinės padėties. Esant tokiems surinktiems byloje prieštaringiems įrodymams
ir neišsiaiškinus klausimo, koks buvo atsakovo mokumas priimant visuotinio
akcininkų susirinkimo 1997 m. sausio 30 d. nutarimą išmokėti 1 mln. Lt
dividendų už 1996 metus, teismai turėjo apsvarstyti galimybę, atsižvelgdami į
dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, atlikti ekspertizę ar paskirti ekspertus tam,
kad specialių finansinių–ekonominių žinių turintys asmenys atsakytų į
klausimą, ar dividendų skyrimo metu bendrovė buvo moki arba ar, išmokėjus
dividendus, bendrovė būtų tapusi nemoki (CPK 212 straipsnio 1 dalis). Kasacinis
teismas yra išaiškinęs, kad ekspertizės paskyrimo klausimas bylos nagrinėjimo
metu gali būti sprendžiamas tik tada, kai, surinkus ir ištyrus byloje esančius
įrodymus, atsiranda poreikis pasinaudoti specialiomis amato žiniomis, ir
ekspertizė gali būti skiriama tiek šalių, tiek teismo iniciatyva (CPK 212
straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje
UAB „Glijas“ v. UAB „Serneta“; byla Nr. 3K-3-484/2007).
Teismai nevertino nurodytų aplinkybių, todėl teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismas, spręsdamas tiek ieškinio senaties nutraukimo
klausimą, tiek įmonės mokumo klausimą, pažeidė įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo
taisykles, suformuluotas CPK 176–185 straipsniuose, todėl apeliacinės
instancijos teismo nutartis dėl proceso teisės normų pažeidimo turi būti
panaikinta. Taip pat naikintinas pirmosios instancijos teismo sprendimas, nes
iš apeliacinės instancijos teisme naujai pateiktų įrodymų matyti, kad neatskleista
bylos esmė pirmosios instancijos teisme, o pagal pateiktus įrodymus bylos negalima
iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1
dalies 2 punktas). Šio proceso teisės pažeidimo nekonstatavo apeliacinės
instancijos teismas, todėl byla perduotina iš naujo nagrinėti pirmosios
instancijos teismui.
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 360 ir 362 straipsniais,
nutaria:
Panaikinti
Klaipėdos apygardos teismo 2005 m. kovo 1 d. sprendimą ir Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. rugsėjo 3
d. nutartį bei perduoti bylą iš naujo nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ši Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo
priėmimo dienos.
|
Teisėjai
|
Zigmas Levickis
|
|
|
Egidijus Laužikas
|
|
|
Aloyzas Marčiulionis
|