Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-579/2017

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-26384-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

1.1.5.1.1.; 2.1.7.4.

Kauno apygardos teismas

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 21 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Olego Šibkovo,

sekretoriaujant Mariui Žukauskui,

dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei,

asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, R. V.,

jo gynėjai advokatei Linai Gervelienei,

nukentėjusiojo A. M. atstovui advokatui Artūrui Kuzmai,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. atžvilgiu baudžiamoj byla dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos nutraukta, esant BK 28 straipsnyje numatytai baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus civilinis ieškinys bei nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys palikti nenagrinėti.  A. M. prašymas dėl 200 Eur proceso išlaidų priteisimo atmestas.

Šiuo nuosprendžiu A. V. dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje (2015 m. gegužės 9 d. 15 val.) numatytų nusikalstamų veikų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, susitaikius su nukentėjusiuoju T. M., ir baudžiamoji byla šioje dalyje nutraukta, dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (2015 m. gegužės 9 d. 15.30 val.) išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. R. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2015 m. gegužės 9 d. apie 15.30 val. lentpjūvės, esančios (duomenys neskelbtini), teritorijoje konflikto su A. M. metu tyčia sudavė jam vieną smūgį mediniu pagaliu į veidą, taip dėl nosies kaulų lūžimo, kompleksinio skruostikaulio-viršutinio žandikaulio kairės pusės lūžimo nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. M. sveikatą.
2. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – pripažinti R. V. kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir tenkinti civilinį ieškinį bei priteisti turėtas advokato išlaidas, nes nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas.
1. Skunde teigiama, jog teismas nepagrįstai sprendė buvus būtinosios ginties situaciją. Teismo išvada, jog nukentėjusiajam padaryti sužalojimai ginantis nuo pavojingo kėsinimosi, nepagrįsta, nes teismas neatsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis nesiekė pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, lazdą buvo pasiėmęs tik gynybos tikslais, niekam negrasino. Nukentėjusysis pažymi, jog kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Patys kaltinamieji pripažino, jog nukentėjusysis bandė pasitraukti iš lentpjūvės teritorijos, tačiau jie ir toliau apeliantą persekiojo ir sumušė, kirviu apgadino automobilį. Skundo autorius taip pat pažymi, jog gynyba laikoma teisėta, jei ji atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Abipusėms muštynėms, skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi, būdinga, jog abi pusės smurtą naudoja ne gynybos tikslais, o puolimo. Apelianto manymu, šioje situacijoje besiginantis buvo jis, o broliai V. puolantieji, vienas apsiginklavęs lazda, kitas kirviu.
2. Skunde apeliantas taip pat nurodo, jog teismas pasirėmė subjektyvia, niekuo nenustatyta aplinkybe, kad nukentėjusysis pagal kūno sudėjimą yra stipresnis nei R. V.. Nesuprantami skundo autoriui ir motyvai dėl mojavimo rąsteliu, neva jis buvęs per sunkus. Apeliantas įsitikinęs, kad jam sužalojimai padaryti nepradėjus ir net nesirengiant pradėti jokių kėsinimosi veiksmų. Kėsinimosi akivaizdumas siejamas su tuo, kad reali žala jau daroma arba jos grėsmė yra visiškai aiški. Vien tai, kad kažkam pasirodė, jog nukentėjusysis yra agresyvus ar karingai nusiteikęs, savaime nesudaro situacijos, kurioje galima būtinoji gintis. Net ir menka abstraktaus pobūdžio tikimybė, kad asmuo gali būti užpultas (nukentėjusysis turėjo beisbolo lazdą), negali būti vertinama kaip akivaizdus kėsinimasis. Be to, teismas neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusiajam išbėgus iš lentpjūvės teritorijos, jį ir toliau vijosi, net sugadino kirviu automobilį, nors tuo metu apeliantas jokios grėsmės niekam nekėlė.
3. Skunde taip pat teigiama, jog teismas rėmėsi tik kaltinamųjų ir jiems artimų liudytojų parodymais, nors jie nesutampa detalėse, visiškai atmesdamas, nenurodant jokių motyvų ir argumentų, nukentėjusiųjų ir jiems palankių liudytojų parodymus. Teismas rėmėsi liudytojos G. A. parodymais, nors patys kaltinamieji parodė, kad iš tos vietos, kur ji nurodė buvusi, įvykio aplinkybių negalėjo matyti. Apelianto manymu, teismas nevertino įrodymų visumos, tarpusavio sąsajos ir padarė neteisingas, nepagrįstas išvadas.
3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovas ir prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, asmuo, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta – R. V. ir jo gynėja prašė apeliacinio skundo netenkinti.
4. Nukentėjusiojo A. M. apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nukentėjusysis skunde teigia, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes rėmėsi tik asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta, išteisintojo (ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės) A. V. bei jiems palankių liudytojų parodymais, kurie nesutapo detalėse, bei nenurodė motyvų ir argumentų, dėl ko atmetami nukentėjusiojo ir jam palankių liudytojų parodymai, taip pat netinkamai pritaikė įstatymą, t. y. BK 28 straipsnio nuostatas, reglamentuojančias būtinosios ginties nuostatas.
6. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nukentėjusiojo skundas nepagrįstas.

Dėl įrodymų vertinimo taisyklių

7. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertinant įrodymus, turi būti nustatyta, ar jie atitinka Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3 dalies nustatytus reikalavimus, nes įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant Lietuvos Respublikos BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
8. Teisėjų kolegija išnagrinėjusi skundo argumentus, konstatuoja, jog apylinkės teismas šių taisyklių nepažeidė. Teismas išsamiai, visapusiškai išnagrinėjo visus byloje surinktus duomenis, kurių patikimumą nustatė juos lygindamas ir gretindamas tarpusavyje, o taip pat įvertindamas įrodymų šaltinius, jų gavimo aplinkybes ir būdus. Teismas įvertino įrodymų tarpusavio ryšį, įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą bei pateikė motyvuotas išvadas, atitinkančias įrodymų turinį.
1. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo ir aptarė tiek R. V., A. V., tiek ir nukentėjusiojo A. M. parodymus. Jų patikimumą nustatė lygindamas ir gretindamas su kitais bylos duomenimis – liudytojų parodymais, specialistų išvadomis, objektyviais duomenimis dėl konflikto dalyvių blaivumo ar neblaivumo. Visų apylinkės teismo ištirtų įrodymų turinys, vertinimo motyvai ir argumentai yra atskleisti skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, todėl teisėjų kolegija šių įrodymų nekartoja. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas tiek R. V., tiek ir A. M. parodymus, jų patikimumą vertino atsižvelgdamas į šių parodymų nuoseklumą viso proceso metu, šių asmenų tarpusavio santykius, anksčiau įvykusį konfliktą tarp A. V. ir T. M. bei kaip tai galėjo turėti įtakos visų asmenų dalyvių elgesiui. Teismas atsižvelgė ir įvertino tai, kad nukentėjusiojo parodymai nebuvo nuoseklūs, proceso eigoje keitėsi, kad jis ikiteisminio tyrimo pradžioje bandė nuslėpti, jog į lentpjūvę įbėgo turėdamas rankoje beisbolo lazdą, kai tuo tarpu R. V. parodymai, kurie dėl esminių aplinkybių sutampa su A. V. parodymais, buvo nuoseklūs ir išsamūs nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios. Vertindamas parodymų patikimumą, sąsajas ir ryšį su kitais bylos duomenimis, teismas atsižvelgė bei įvertino ir tai, kad nors A. M. teigė, jog R. V. jam smogė lazda, o gindamasis nuo smūgio jis užsidengė ranka, dėl ko (po smūgio lazda) ranka buvo sužalota, tačiau teismo medicinos specialistai jokių sužalojimų nukentėjusiajam rankų srityje neužfiksavo (t. 1, b. l. 125-126). Tuo tarpu R. V. specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai, kurie atitiko jo bei A. V. nurodytas šių sužalojimų padarymo aplinkybes bei mechanizmą, kas suteikė pagrindo pirmosios instancijos teismui šių asmenų parodymus laikyti patikimais. Be to, teismas atsižvelgė ir įvertino tą aplinkybę, kad R. V. jokių asmeninių nesutarimų nei su A. M., nei su T. M. anksčiau neturėjo, konfliktas buvo kilęs tik tarp asmens, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla buvo nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei (BK 28 straipsnis), brolio ir A. M. draugo T. M., kad įvykio metu R. V. buvo blaivus, kai tuo tarpu A. M. (praėjus valandai po įvykio) buvo nustatytas 2,07 promilių girtumas (t. 1, b. l. 45).
2. Taip pat aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apylinkės teismas rėmėsi kitų liudytojų parodymais tiek, kiek jie sutapo tarpusavyje ir atitiko kitais duomenimis nustatytas aplinkybes. Pažymėtina, jog liudytojai G. A., J. P., K. V., M. R., E. G. nematė, kas konkrečiai, kam ir kokius smūgius sudavė. Jų parodymais teismas rėmėsi tiek, kiek jie sutapo tarpusavyje dėl A. M. atvykimo į lentpjūvę aplinkybių, A. M. nusiteikimo bei to, kad matė A. M. sužalotą po konflikto. T. M. parodymai dalyje dėl to, jog tai R. V. juos puolė, o A. M. smūgių nesudavė, pagrįstai atmesti kaip nepatikimi, nes T. M. suinteresuotas padėti A. M., užtarti jį, kadangi šis nukentėjusysis ir atvyko į įvykio vietą būtent dėl T. M. sumušimo, be to, jo parodymai prieštarauja R. V., A. V. nuosekliems ir tarpusavyje neprieštaraujantiems parodymams, kurių patikimumą sustiprina tai, kad juos patvirtina specialisto išvada dėl R. V. padarytų sužalojimų, liudytojo V. S. parodymai. Tačiau T. M. parodymai dėl konflikto vietos, dėl to, kad broliai A. ir R. V. liepė išeiti iš lentpjūvės teritorijos, tačiau jie neišėjo, dėl sužalojimo vietos lentpjūvės teritorijoje neprieštarauja R. V., A. V. parodymams ir kitiems byloje esantiems duomenims.
9. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo išvadai, kad šioje byloje vertinant įrodymus pirmosios instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos BPK nuostatas, reglamentuojančias įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles. Teismas nuosprendyje aiškiai ir išsamiai nurodė sprendimo motyvus, nurodė, kodėl vienais įrodymais vadovaujasi, o kitus atmeta, taip pat išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti.

Dėl BK 28 straipsnio nuostatų taikymo

10. Skunde apeliantas teigia, jog bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė buvus šioje situacijoje būtinosios ginties sąlygas, nes nebuvo pavojingo kėsinimosi požymio (jis (apeliantas) tikslo vartoti smurtą kitų asmenų atžvilgiu neturėjo, neketino pažeisti baudžiamojo įstatymo saugomų vertybių). Be to, patys Ramūnas ir A. V. teigė, kad nukentėjusysis jau norėjo pasišalinti iš teritorijos, tačiau jie vis tiek apeliantą A. M. persekiojo ir sumušė, kirviu apgadino automobilį. Šioje situacijoje, skundo autoriaus manymu, besiginantis buvo jis, o broliai V. puolantieji. Apeliantas įsitikinęs, kad jam sužalojimai padaryti nepradėjus ir net nesirengiant pradėti jokių kėsinimosi veiksmų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog šie skundo argumentai nepagrįsti ir turi būti atmesti.
11. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Taigi, sprendžiant, ar asmens veiksmai buvo padaryti esant būtinosios ginties situacijai, reikia nustatyti, ar nebuvo pažeistos būtinosios ginties teisėtumo sąlygos, susijusios su dviem pagrindiniais šio instituto elementais – kėsinimusi ir gynyba.
12. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (pvz., kasacinė nutartis Nr. 2K-7-428/2010).
13. Teisėjų kolegija, konstatuoja, jog šioje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo byloje surinktus įrodymus dėl kėsinimosi realumo ir akivaizdumo. Nuosprendį priėmusio teismo išvados pagrįstos ir motyvuotos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo su jomis nesutikti. Apylinkės teismas išsamiai išanalizavo byloje esančius duomenis, liudytojų parodymus dėl konflikto pradžios ir pagrįstai sprendė, jog A. M. atvyko nusiteikęs agresyviai, rankose turėjo įrankį – lazdą, nereagavo į A. V. ir R. V. raginimus palikti teritoriją, pirmas sudavė smūgius, ir pagrįstai sprendė, kad buvo akivaizdus ir realus kėsinimasis, nuo kurio R. V. turėjo teisę gintis ir gynėsi.
1. Apie tai, kad A. M. atvyko į lentpjūvę agresyviai nusiteikęs, siekdamas atkeršyti už jo draugo T. M. sumušimą ir ketindamas netgi pavartoti fizinį smurtą, pirmosios instancijos teismas sprendė įvertinęs tiek paties nukentėjusiojo A. M. parodymus, tiek A. bei R. V., tiek ir byloje apklaustų liudytojų parodymus. A. M. pripažino, jog, sužinojęs apie T. M. sumušimą, paprašė draugo nuvežti jį į lentpjūvę. Nurodė, kad jis pirmas įbėgo į lentpjūvės teritoriją, buvo iki pusės (viršutinė kūno dalis) nuogas, kad rankose turėjo beisbolo lazdą. Apie A. M. agresyvų nusiteikimą bylą išnagrinėjęs teismas pagrįstai sprendė ir iš nukentėjusiojo T. M., liudytojų K. V., E. G., M. R., G. A. parodymų. Nukentėjusysis T. M. patvirtino, kad skundo autorius atvyko paprašytas išsiaiškinti dėl jo (T. M.) sumušimo, jog A. M. eidamas rankoje laikė beisbolo lazdą. K. V. parodė, jog skundo autorius iš namų išvyko skubiai, įpykęs, agresyviai nusiteikęs. E. G. taip pat patvirtino, jog A. M. po T. M. skambučio skubiai išvyko, buvo agresyviai nusiteikęs, susierzinęs. M. R. nurodė, jog A. M. motina pasiuntė jį pažiūrėti, ko A. M. išvažiavo, nes šiai buvo neramu dėl tokio agresyvaus sūnaus nusiteikimo. Visa tai rodo, kad A. M. draugams bei artimiesiems jo elgesys sukėlė įtarimą, nerimą. Tai, kad A. M. atvyko agresyviai nusiteikęs, rodo ir jo skubėjimas – iš namų išvyko iš karto po T. M. skambučio, net pilnai neapsirengęs (kaip minėta viršutinė kūno dalis buvo nuoga), išlipdamas pasiėmė lazdą, ir iš karto nubėgo į lentpjūvės teritoriją. Liudytoja G. A. taip pat patvirtino, kad A. M. ir su juo atvykę asmenys prie parduotuvės privažiavo dideliu greičiu, skubėdami išlipo iš automobilio ir šaukdami nubėgo link lentpjūvės. Iš tokių skundo autoriaus ir su juo buvusių asmenų veiksmų šiai liudytojai netgi susidarė įspūdis, kad skundo autorius su draugais nubėgo į lentpjūvę ketindami užpulti ten buvusius asmenis. Be to, R. V. nurodė irgi girdėjęs dideliu greičiu atvažiuojančio automobilio padangų čiuožimą prie parduotuvės. Visos šios aplinkybės neabejotinai rodo, jog pats skundo autorius buvo agresyviai, priešiškai nusiteikęs ir paneigia šio nukentėjusiojo parodymus, kad jis (A. M.) nieko sumušti neketino, o norėjo taikiai išsiaiškinti dėl T. M. sumušimo. Kolegija pažymi, kad toks nustatytas skundo autoriaus elgesys visiškai nebūdingas asmeniui, atvykusiam taikiai išsiaiškinti jo draugo (T. M.) sumušimo priežastis, taikiai išspręsti buvusį konfliktą. Be abejonės, matant tokius A. M. ir su juo atvykusių asmenų veiksmus, jų įsibrovimą į svetimą, aptvertą teritoriją, apie taikų nukentėjusiojo atvykimo pagrindą pagalvoti neturėjo jokios priežasties ir lentpjūvėje dirbęs R. V..
2. Vertinant kėsinimosi realumą ir akivaizdumą reikšmingas ir tolesnis nukentėjusiojo A. M. elgesys. Skundo autorius teigė, jog niekam smūgių nesudavė, pirmas jį užpuolė R. V., o jis tik rankomis siekė atremti smūgius, tačiau šie jo parodymai paneigti R. V., A. V., V. S. išsamiais, nuosekliais ir tarpusavyje sutampančiais parodymais, 8.1 nutarties punkte jau paminėta specialisto išvada. A. V. ir R. V. nuosekliai tvirtino, jog A. M. buvo raginamas išeiti iš teritorijos, tačiau to nedarė. Tai patvirtino ir T. M., kuris nurodė, jog broliai A. ir R. V. reikalavo (šaukė), kad jie išeitų, tačiau nukentėjusieji nėjo. Parodymų patikrinimo vietoje metu T. M. patvirtino, jog A. M. einant link brolių V. ir sakant, kad reikia išsiaiškinti dėl T. M. sumušimo, šie reikalavo išeiti iš privačios valdos, tačiau A. M. vis tiek artėjo (t. 1, b. l. 36-44). Apie tai, kad A. M. neketino išeiti iš privačios ir jam svetimos teritorijos, rodo ir tai, jog visas konfliktas vyko ir skundo autorius buvo sužalotas arčiau lentpjūvės pastatų, ne prie šios privačios teritorijos vartų ar tvoros. Pažymėtina ir tai, jog A. V. ir R. V. parodymai, jog pirmas asmeniui, kurio atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta esant būtinajai ginčiai, lazda sudavė būtent skundo autorius, o R. V. bandė nuo smūgių dengtis ranka, kad jam buvo suduota ir į nugarą, buvo nuoseklūs nuo ikiteisminio tyrimo pradžios. Analogiškai parodė ir liudytojas V. S.. Pagrindą tikėti šiais duomenimis suteikia ir tai, kad specialisto išvadoje užfiksuoti nurodytas aplinkybes patvirtinantys duomenys, tiek dėl R. V. sužalojimų pobūdžio, tiek ir dėl sužalojimų mechanizmo. Valstybinės teismo medicinos tarnybos išvadoje Nr. G 961/15(06) R. V. konstatuoti dešinės čiurnos sumušimas, kairės mentės ir dešinio nykščio sumušimai, padaryti paveikus kietu buku daiktu galimai 2015 m. gegužės 9 d. (t. 1, b. l. 142). Kaip jau minėta, liudytojas V. S. taip pat nurodė, jog A. M. lazda sudavė smūgius R. V., o šis nuo smūgių dengėsi rankomis, todėl jam kliuvo į rankas, šoną, nugarą ir tik vėliau, A. M. toliau puolant, R. V. paėmė rąstą, kuriuo sudavė skundo autoriui. A. V. parodė, jog A. M. puolant R. V. bandė ginti brolį, tuomet skundo autorius bandė suduoti ir jam, tačiau nuo smūgių šiam pavyko išsisukti. Nors A. M. teigė, kad jis niekam smūgių nesudavė, tik gynėsi, ranka dengdamasis nuo smūgių, kad jam buvo suduota į ranką, tačiau šių jo parodymų nepatvirtina jokie patikimi duomenys. Kaip jau minėta, Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje Nr. G453/15(06) jokių sužalojimų nukentėjusiojo A. M. rankose neužfiksuota (t. 1, b. l. 125-126).
3. A. M. nurodytas aplinkybes, kad pirmas jį puolė R. V., patvirtino T. M., tačiau šiuos jo parodymus teismas pagrįstai vertino kaip nepatikimus ir jais nesirėmė. Pagrindą abejoti šių parodymų patikimumu sudaro tai, kad T. M. yra skundo autoriaus draugas, į lentpjūvę jis atvyko siekdamas atkeršyti būtent dėl šio nukentėjusiojo sumušimo, todėl šių T. M. parodymų negalima vertinti kaip objektyvių ir patikimų, juo labiau, kad jie prieštarauja jau aptartiems A. V., R. V., liudytojo V. S. parodymams, kurių patikimumas pagrįstai nustatytas, patikrintas ir pagrindo jais abejoti nėra. Visos šios aplinkybės rodo, jog kėsinimasis buvo iš A. M. pusės, kėsinimasis buvo akivaizdus, realus ir jau pradėtas (suduoti smūgiai R. V., bandyta suduoti A. V.), taigi pavojingas, todėl R. V. neabejotinai turėjo teisę ginti tiek save, tiek brolį A. V., tiek ir ginti (saugoti) privačią teritoriją, į kurią įsiveržė A. M., joje buvusį turtą.
14. Skunde A. M. taip pat teigia, jog tuo metu, kai buvo sužalotas, jis jau norėjo pasišalinti iš teritorijos, todėl situacija negali būti vertinama kaip būtinoji gintis, tačiau teisėjų kolegija šį skundo argumentą laiko nepagrįstu ir jį atmeta.
15. Teismų praktikoje nurodoma, kad vertinant būtinosios ginties situaciją turi būti itin kruopščiai nustatoma pavojingo kėsinimosi pradžia ir pabaiga, nes teisingas šių aplinkybių nustatymas lemia tinkamą būtinosios ginties įvertinimą. Besiginančiojo veiksmai padarant žalą kitam asmeniui negali būti laikomi būtinąja gintimi, kai pavojingas kėsinimasis jau žinomai buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo gintis (pvz., kasacinės nutartys Nr.2K-125/2011, 2K-140/2011). Be to, teismų praktikoje pažymėta, kad esant kėsinimuisi į BK 28 straipsnio 2 dalyje nurodytas baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, asmens gynyba nuo tokio kėsinimosi gali peraugti ir į jo bei besikėsinančio asmens muštynes. Šiuo atveju muštynių faktas pats savaime nepaneigia būtinosios ginties situacijos buvimo (pvz. kasacinė nutartis Nr. 2K-7-313/2012).
16. Teisėjų kolegija išanalizavusi skundo argumentus ir išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog iki R. V. sužalojant A. M., pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs, todėl R. V. galėjo gintis. Pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo šią situaciją ir pateikė išsamiu bylos duomenų vertinimu pagrįstas išvadas, kuriomis apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti.
1. Kaip nustatyta, po to, kai A. M. atbėgęs sudavė smūgius R. V., bandė suduoti A. V., jie bandė atimti iš nukentėjusiojo A. M. lazdą, tačiau skundo autorius išsisuko, pabėgėdamas kelis metrus, o tuomet atsisuko ir vėl puolė R. V. su lazda ir būtent tuomet R. V., paėmęs kas buvo po ranka, t. y. netoliese gulėjusį rąstą, sudavė A. M.. Pažymėtina, jog aplinkybę, kad kėsinimasis dar nebuvo pasibaigęs, patvirtina ir tai, jog visas nagrinėjamas įvykis vyko labai trumpai, jis truko vos kelias minutes, lentpjūvės teritorijoje, prie pat tos vietos, iš kur buvo paimtas rąstas, netoli lentpjūvės pastatų, kur konfliktas ir prasidėjo. Šiuo atveju konfliktas nebuvo virtęs abipusėmis muštynėmis, todėl vertinti situaciją abipusių muštynių aspektu nėra pagrindo. Be to, paties konflikto vieta – prie lentpjūvės pastatų, ne prie vartų, kaip jau minėta 13.1 punkte, rodo, jog būtent A. M. agresyviai nusiteikęs įsiveržė ir užpuolė privačioje aptvertoje teritorijoje buvusius asmenis, tame tarpe ir R. V., o ne atvirkščiai.
2. Teisėjų kolegijos manymu, šiuo atveju taip pat nėra reikšminga aplinkybė, ar R. V. užsimojo rąstu, ar jį stūmė, ar bandė pakelti ir taip, užkliudęs, sužalojo A. M.. Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad iš nukentėjusiojo A. M. pusės buvo pradėtas ir dar nesibaigęs akivaizdus ir pavojingas kėsinimasis. Skundo autorius jau įsiveržė į saugomą teritoriją agresyviai nusiteikęs, turėdamas rankoje beisbolo lazdą, sudavė ir bandė suduoti smūgius tiek R. V., tiek ir A. V., o bandant atimti lazdą (broliai tada dar buvo beginkliai, jokių įrankių neturėjo), pabėgęs kelis metrus nuo jų, nukentėjusysis iš teritorijos nepasišalino, o vėl bandė suduoti lazda. Kai R. V. paėmė rąstą, kuris, kaip nustatyta byloje, buvo ganėtinai sunkus, todėl sunkiai valdomas (lengvai ir paprastai juo neužsimosi), A. M. iš teritorijos nesitraukė ir nesistengė to daryti. Viskas vyko labai greitai, iš pradžių R. V. rankose nieko neturėjo, bandė atremti A. M. smūgius, atimti lazdą, tačiau nepavykus to padaryti, besitęsiant agresijai iš skundo autoriaus pusės, siekdamas apsiginti nuo jo smurto, matydamas, kad A. M. nesitraukia iš teritorijos, toliau yra agresyviai nusiteikęs, puola, R. V. nesirinkdamas pasiėmė bet kokį netoliese esantį daiktą – rąstą, su kuriuo gindamasis sužalojo A. M. ir taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Pažymėtina, jog būtinoji gintis yra ne tik tada, kai sužalojimai padaromi dėl neatsargumo, tačiau jie gali būti padaryti ir sąmoningai paveikiant nukentėjusįjį, kad būtų atremtas, sustabdytas, nutrauktas pavojingas kėsinimasis. Be to, iš karto po to, kai tik buvo atremtas pavojingas kėsinimasis ir A. M. sužalotas nugriuvo ant žemės, R. V. prieš jį jokių kitų veiksmų neatliko, smurto nevartojo. Skundo autorių draugai išvedė iš lentpjūvės teritorijos. Tai, kad po A. M. sužalojimo, A. V. išbėgęs kirviu suraižė nukentėjusiojo automobilį, vertinant R. V. padarytus skundo autoriui A. M. sužalojimus būtinosios ginties aspektu, reikšmės neturi, nes šie veiksmai atlikti jau pasibaigus konfliktinei situacijai tarp R. V. ir A. M., jau atrėmus pavojingą kėsinimąsi. A. V. tyčiniai veiksmai sugadinant automobilį teisiškai įvertinti nuosprendyje ir dėl jų nuosprendis neskundžiamas.
3. Esant šioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad A. M. įbėgo į lentpjūvės teritoriją agresyviai nusiteikęs, rankoje turėdamas įrankį, tinkamą smurtui vartoti, pirmas pavartojo smurtą ir gavo atkirtį nepasibaigus pavojingam kėsinimuisi, pagrįstai pripažinta, kad R. V. veikė esant būtinosios ginties situacijai.
17. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nepažeidė, tinkamai taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias būtinąją gintį, pagrįstai nustatė, kad R. V. A. M. sužalojo gindamasis ir šioje dalyje bylą jo atžvilgiu pagrįstai nutraukė. Dėl šių priežasčių A. M. apeliacinis skundas atmetamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas.

              Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

n u t a r i a:

              nukentėjusiojo A. M. apeliacinį skundą atmesti.

              Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                                    Danutė Giačaitė

                                                                                                  Evaldas Gražys

                                                                                                  Olegas Šibkovas