Administracinė byla Nr. A-3999-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00380-2011-0

                                          Procesinio sprendimo kategorija 1.2, 1.3; 4.5; 14.3.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų T. M. H. (T. M. H.) ir N. H. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Palangos miesto savivaldybės tarybai ir Palangos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, L. R. V., L. V., N. H. ir T. M. H. (T. M. H.) dėl administracinių aktų panaikinimo ir infrastruktūros plėtojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), pateikė teismui prašymą, prašydamas:

1) panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2004 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ dalį, kuria valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) (Detaliajame plane pažymėti sklypai Nr. 2 ir Nr. 5) (toliau – ir Sprendimas);

2) panaikinti atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktoriaus 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymą Nr. A1-4.1-564, kuriuo buvo patvirtintas 0,4000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydis, ribos bei apribojimai (toliau – ir Įsakymas);

3) pripažinti negaliojančia Administracijos ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų T. M. H. (T. M. H.) bei N. H. 2004 m. balandžio 16 d. pasirašytą infrastruktūros plėtojimo sutartį (toliau – ir Infrastruktūros plėtojimo sutartis).

Pareiškėjas patikslintame prašyme nurodė, kad Sprendimu patvirtinta žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano (toliau – ir Detalusis planas) dalis dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje. Priimdama šį Sprendimą, Taryba pažeidė teisės aktų nuostatas, nes prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), prijungė neįsiterpusius ir didesnius nei numatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ (akto redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d.) (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 punkte valstybinės žemės plotus ir sudarė pagrindą juos įsigyti privačion nuosavybėn. Kadangi Sprendimo dėl žemės sklypų prijungimo dalis, kuria nuspręsta padidinti žemės sklypus (duomenys neskelbtini), Palangoje, pažeidžia Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. įstatymo redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto, Nutarimo Nr. 692 2.15 punkto, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Detaliųjų planų rengimo taisyklės) 25 punkto, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (2004 m. sausio 15 d. įstatymo redakcija) (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) 24 ir 26 straipsnių nuostatas, ji yra neteisėta, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu turi būti panaikinta.

Pareiškėjas pažymėjo, jog pagal tyrimo metu surinktus duomenis nustatyta, kad Sprendimu patvirtinto Detaliojo plano sprendiniai dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, padidinimo ir Įsakymas nebuvo įgyvendinti – sklypų ribos nebuvo pakeistos. Sprendimo pagrindu Administracija ir nekilnojamąjį turtą žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdantys tretieji suinteresuotieji asmenys T. M. H. ir N. H. 2004 m. balandžio 16 d. pasirašė Infrastruktūros plėtojimo sutartį, kuria Palangos miesto savivaldybė įsipareigojo pritarti žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, Detaliajame plane numatomam žemės sklypo padidinimui, o T. M. ir N. H. įsipareigojo savo lėšomis suprojektuoti ir įrengti žvyro dangos įvažiavimą į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, dalinai sutvarkyti planuojamos teritorijos gretimybėje esantį kelią-taką bei suremontuoti apie 300 m ilgio kelio dalies dangą nuo (duomenys neskelbtini) iki vandentiekio bokšto pietinėje planuojamos teritorijos gretimybės dalyje. Pareiškėjo teigimu, duomenų, kad Infrastruktūros plėtojimo sutartis būtų įvykdyta, nėra. Pareiškėjo nuomone, panaikinus Sprendimo dalį dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), padidinimo, turi būti panaikintos ir minėto sprendimo pagrindu sukurtos teisinės pasekmės, nes pagal bendruosius teisės principus iš ne teisės negali atsirasti teisė. Infrastruktūros plėtojimo sutartis turi būti pripažinta niekiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.80 straipsnio l dalies pagrindu.

Pareiškėjas teigė, jog buvo pažeistas viešasis interesas, kadangi valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu. Pareiškėjas tvirtino, kad negalima nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jei tai neatitinka visuomenės poreikio, viešojo intereso, netarnauja tautos gerovei. Tinkamas valstybės institucijų ir pareigūnų funkcijų vykdymas yra viešojo intereso dalis. Kiekvienas valstybės pareigūnas ir institucija privalo be jokių išlygų laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytų reikalavimų. Jeigu valstybės institucija ar pareigūnas pažeidžia įstatymą arba kitą teisės aktą, pakertamas piliečių pasitikėjimas valstybe, o kartu pažeidžiamas ir viešasis interesas, jog valstybės institucijų veikloje būtų užtikrintas teisėtumas ir jos tarnautų žmonėms (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 str. 3 d.). Nustačius faktą, jog valstybės institucijos priimtas aktas prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms, turi būti imamasi priemonių, kad toks pažeidimas būtų kuo greičiau pašalintas. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti valstybės institucijų priimti administraciniai teisės aktai, prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams.

Patikslintame prašyme pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad jis 2011 m. spalio 28 d. prašyme, be kitų pažeidimų, buvo nurodęs, jog į Detaliuoju planu suprojektuotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palanga, patenka 0,10 ha Kretingos miškų urėdijos Palangos girininkijos 4 kvartalo 32 taksacinis miško sklypo, kuris Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 496 buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams, todėl Detaliojo plano sprendinys dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, padidinimo prijungiant valstybinės reikšmės mišką, pažeidžia Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pareiškėjas akcentavo, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1046 buvo atnaujinta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, kurioje nustatyta, kad minėtas 0,10 ha žemės plotas nebepatenka į valstybinės reikšmės miškų plotus. Pareiškėjas teigė, jog jis administracinės bylos nagrinėjimo metu, prašydamas tenkinti teismo prašymą, nebesirėmė šia aplinkybe kaip prašymo pagrindu.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) bei Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija) atstovai teismo posėdžio metu su pareiškėjo prašymu sutiko ir prašė jį tenkinti.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė jį atmesti.

Administracija atsiliepime nurodė, kad, pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, jeigu įsiterpęs žemės plotas yra didesnis už nustatytus didžiausius parduodamus ar išnuomojamus įsiterpusius žemės plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės plotas gali būti didinamas. Administracija teigė, jog Infrastruktūros plėtojimo sutartis neprieštaravo jokiems teisės aktams. Be to, Administracija nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.154 straipsniu, šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės taryba atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

Tretieji suinteresuotieji asmenys N. H. ir T. M. H. prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

N. ir T. M. H. atsiliepime į prašymą bei 2016 m. balandžio 11 d. rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, jog 1995 m. rugsėjo 26 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. P25/99-0489 jie įsigijo 0,18 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palanga. Tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 buvo patvirtintas Nemirsetos detalusis planas (toliau – ir Nemirsetos detalusis planas), kuriuo jiems nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas priskirtas gyvenamajai teritorijai, kuri apsupta viešuoju keliu. Ginčijamu Tarybos sprendimu buvo patvirtintas Detalusis planas, kuriuo buvo suformuoti laisvos valstybinės žemės sklypai, kuriuos leista įsigyti šalia laisvos valstybinės žemės plotų esančių žemės sklypų savininkams. N. ir T. M. H. nurodė, kad jiems buvo leista įsigyti valstybinės žemės dalį, Detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje pažymėtą Nr. 2.

N. ir T. M. H. paaiškino, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-8-609/2015 pareiškėjo prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo iš esmės dėl to, kad Detaliojo plano sprendiniai galimai neatitiko aukštesnės galios teisės aktų, tame tarpe – Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. 1370 patvirtintos Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schemos sprendinių. N. ir T. M. H. atkreipė dėmesį į tai, jog nustatyta, kad ginčo žemės sklype nebėra valstybinės reikšmės miškų, todėl jie manė, kad pareiškėjo ginčijami administraciniai aktai neprieštaravo aukštesnės galios teisės aktams ir nepažeidė viešojo intereso.

N. ir T. M. H. taip pat nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad Detaliojo plano sprendiniais nepagrįstai padidintas žemės sklypo plotas pažeidžiant Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punktą, Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą bei Teritorijų planavimo įstatymo 24 ir 26 straipsnius. Jie nurodė, jog, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 3 ir 4 dalis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų „Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 260) 5 ir 6 punktus, jie turėjo teisę žemės sklypą Detaliojo plano sprendiniais padidinti, t. y. kiekvienas iš jų galėjo iš valstybės įsigyti iki 0,20 ha laisvos valstybinės žemės namų valdos, todėl jie bendrai galėjo įsigyti 0,40 ha. N. ir T. M. H. manė, kad ginčijamų valstybinės žemės plotų prijungimas pagal Detaliojo plano sprendinius atitiko teisinį reguliavimą, t. y. Nutarimo Nr. 692 nuostatas, kadangi teritorijoje ties žemės sklypais, esančiai (duomenys neskelbtini), nebuvo numatyta naujų gyvenamųjų namų statyba, todėl prijungiamų sklypų plotas neviršijo Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte numatyto dydžio. Be to, žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo apsuptas privačių ar nuomojamų žemės sklypų ir viešų kelių iš visų keturių pusių, todėl atitiko įsiterpusio sklypo sąvoką.

N. ir T. M. H. pastebėjo, jog, pagal Tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 44, Nemirsetoje naujai formuojamo sklypų dydis privalo būti ne mažesnis nei 0,15 ha. Jie paaiškino, kad 0,22 ha žemės plotas, kuriuo buvo padidintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), plotas, buvo netolygiai išsidėstęs aplink jų žemės sklypą, jo keturias puses, tokiu būdu nesant galimybės suformuoti 0,15 ha sklypo. Be to, suplanuotame prijungti valstybinės žemės plote buvo įrengta fekalinės kanalizacijos inžinerinė sistema ir surinkimo talpa, kurios buvo būtinos pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, eksploatavimui pagal paskirtį.

N. ir T. M. H. teigė, jog Detaliajame plane suplanuotame sklype rekreacinės teritorijos nustatymas neprieštaravo galiojantiems teisės aktams, nes šioje sklypo dalyje pagal Detalųjį planą buvo numatyti saugotini medžiai bei draudžiama statyba ir tai visiškai atitiko Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-282 (toliau – ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo planas), bei Nutarimo 692 2.15 punktą.

N. ir T. M. H. pažymėjo, jog istoriškai iki nepriklausomybės atkūrimo prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, buvo suformuotas 0,90 ha ploto žemės sklypas, t. y. didesnis sklypas nei suformuotas Detaliajame plane. Jie atkreipė dėmesį ir į tai, jog ekspertizės akte buvo nurodyta, kad Detaliojo plano sprendinys buvo racionalus. Be to, N. ir T. M. H. teigimu, netgi Pajūrio regioninio parko direkcija pritarė Detaliojo plano sprendiniams ir didesnio žemės sklypo suformavimui. Tuo tarpu pareiškėjo prašymo pagrindai prieštaravo konstitucinei jurisprudencijai bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijai.

N. ir T. M. H. manė, kad nagrinėjamoje byloje viešasis interesas nebuvo pažeistas, nes Detaliojo plano sprendiniai atitiko teisės aktų reikalavimus. Be to, jų teigimu, patenkinus pareiškėjo prašymą, viešasis interesas būtų pažeistas, o ne apgintas, nes atsirastų sąlygos teritorijos urbanizavimui, nors, pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano ir rekreacinės infrastruktūros plano sprendinius, minėtoje teritorijoje urbanizacija buvo ribojama.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo architektė L. R. V. prašė pareiškėjo prašymą atmesti.

L. R. V. nurodė, kad Detaliojo plano sprendinys, kuriuo suformuotas 0,40 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, prijungiant įsiterpusius laisvos valstybinės žemės plotus, neprieštaravo Žemės įstatymo ir Nutarimo Nr. 692 nuostatoms. Detaliojo plano sprendinys, kuriuo suformuotas 1966 kv. m dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palangoje, prijungiant ginčijamus valstybinės žemės plotus, Žemės įstatymo ir Nutarimo Nr. 692 nuostatoms prieštaravo iš dalies, tačiau, jos nuomone, ši skaičiavimo klaida buvo labai nežymi, todėl ją būtų galima ištaisyti parengiant sklypo ribų planą.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo L. V. atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko.

II.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 9 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino.

Teismas nustatė, kad Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atmetė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartimi patenkino pareiškėjo ir trečiojo suinteresuotojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinius skundus, Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, neišsiaiškino, ar, pagal esamą faktinę situaciją, papildomi valstybinės žemės plotai, atsižvelgiant į teisinį reguliavimą, galėjo būti prijungti prie naujai formuojamų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, taip pat nenurodė, kokių teisės aktų normos turėjo būti taikomos šioje byloje vertinant planuojamos teritorijos teisinį režimą.

Teismas pastebėjo, jog administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1046 buvo atnaujinta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią valstybinės reikšmės miškas į ginčo teritoriją nepateko. Šią aplinkybę nurodė ir pareiškėjas, tačiau, nepaisydamas to, jis teigė, kad viešasis interesas buvo pažeistas, nes privatiems asmenims neteisėtai ir nepagrįstai buvo perleista valstybinė žemė, bylos nagrinėjimo metu buvusi saugomoje regioninio parko teritorijoje.

Teismas nurodė, kad prokuroro teisė ir pareiga ginti viešąjį interesą yra numatyta ABTĮ 56 straipsnio 1 dalyje. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, kurioje pastaroji pažymėjo, kad ABTĮ bei Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas į teismą kreipėsi gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina „viešuoju interesu“. Teismas pastebėjo, kad, atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartyje prokuroro kreipimąsi į teismą dėl administracinių aktų panaikinimo pripažino viešojo intereso gynimu. Teismas su šia išvada sutiko.

Teismas, vadovaudamasis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, nustatė, jog tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. bendrosios jungtinės nuosavybės teise nuo 2002 m. gegužės 22 d. buvo gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, o nuo 2004 m. lapkričio 18 d. ir žemės sklypo, kurio dydis 0,18 ha, savininkai (žemės sklypo naudojimo būdas – gyvenamosios teritorijos; sklype numatyta mažaaukščių gyvenamųjų namų statyba). Tuo tarpu 0,0819 ha dydžio žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Palanga, 2002 m. spalio 25 d. valstybinės žemės sklypo nuomos sutarties pagrindu buvo išnuomotas R. K. V. (žemės sklypo naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos) (mirusiojo teises perėmė sutuoktinė L. V.).

Teismas pastebėjo, kad Taryba ginčijamu sprendimu patvirtino Detalųjį planą, kuriuo valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje (Detaliajame plane pažymėti sklypai Nr. 2 ir Nr. 5): prie žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, prijungta 0,22 ha valstybinės žemės sklypo dalis, o prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, – 0,11 ha valstybinės žemės sklypo dalis. Naujo suformuoto 0,40 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė; žemės sklypo naudojimo būdas (pobūdis) – mažaaukščių statinių teritorija, gyvenamajam namui statyti, įrengti ir eksploatuoti ir rekreacinė teritorija, poilsio aptarnavimo objektams įrengti ir eksploatuoti. Naujo suformuoto 0,1966 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė; žemės sklypo naudojimo būdas (pobūdis) – mažaaukščių statinių teritorija, gyvenamajam namui statyti, įrengti ir eksploatuoti ir rekreacinė teritorija, poilsio aptarnavimo objektams įrengti ir eksploatuoti.

Teismas akcentavo, jog Konstitucinis Teismas 2014 m. spalio 9 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkte įtvirtinus principinę taisyklę, pagal kurią tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai parduodami be aukciono ir šia tvarka juos gali įsigyti tik besiribojančių privačių žemės sklypų savininkai, užtikrinama, kad šiuos valstybinės žemės plotus įsigis tik nurodyti subjektai. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Nutarimo 692 Nr. 2.15 punktas numato sąlygų visumą, kai žemės sklypai, neviršijantys 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams: 1) tai turi būti laisvi valstybinės žemės plotai, 2) juose nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų ir 3) šie valstybinės žemės plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-256/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1304/2013).

Teismas pažymėjo, kad Nemirsetos detaliajame plane nustatyti Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų režimo reikalavimai patvirtino, jog ginčijamoje teritorijoje iš esmės buvo galima statyti naujus pastatus, t. y. Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų režimo reikalavimuose nurodyta, kad naujiems pastatams siūloma naudoti tradicines medžiagas, <...> galimi karkasiniai pastatai. Teismas taip pat pastebėjo, jog Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425, 30.4 punkte nustatyta, kad Pajūrio regioniniame parke nauji pastatai gali būti statomi ar didinamas sklypo užstatymo plotas (bet ne daugiau nei 500 kv. m), o 30.8. punkte numatyta, kad bendras sklypo užstatymo plotas negali viršyti 500 kv. m (išskyrus gyvenamosios paskirties funkcinę zoną), nustatant, jog iš jų gyvenamuoju namu užstatomas plotas – iki 120 kv. m. Atsižvelgęs į tai, teismas nusprendė, jog Nemirsetos gyvenvietėje iš esmės buvo numatyta gyvenamųjų namų statyba. Be to, tai, kad dalyje prijungiamų valstybinių žemės sklypų numatyta gyvenamųjų namų statyba, patvirtino ir Detalusis planas, iš kurio sprendinių matyti, kad naujai suformuotame 0,40 ha žemės sklype Nr. 2 ((duomenys neskelbtini), Palanga) gyvenamajam namui statyti, įrengti numatyta 0,2080 ha teritorija, nors T. M. ir N. H. iki valstybinės žemės sklypo prijungimo bendros jungtinės nuosavybės teise priklausė tik 0,18 ha teritorija, kurioje buvo galima gyvenamųjų namų statyba. Vadinasi, buvo prijungta žemės sklypo 0,028 ha dalis, kurioje galima gyvenamųjų namų statyba, bei 0,1920 ha rekreacinė teritorija poilsio aptarnavimo objektams įrengti ir statyti. Teismo manymu, Detaliojo plano sprendiniai taip pat patvirtino, kad naujai suformuotame 0,1966 ha žemės sklype Nr. 5 ((duomenys neskelbtini), Palanga) gyvenamajam namui statyti numatyta 0,1287 ha teritorija, o rekreacinė zona – tik 0,0679 ha. Teismas pastebėjo, jog atliktos Teismo ekspertizės akte pažymėta, kad Detaliuoju planu ne tik numatytas gretimų valstybinės žemės plotų prijungimas prie sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), bet ir esamų sklypų naudojimo būdo keitimas. Teismas nurodė, kad du skirtingi naudojimo būdai (gyvenamosios teritorijos ir rekreacinės teritorijos) nustatyti tiek esamiems sklypams, tiek ir prijungiamoms teritorijoms, o konkretus šių skirtingų naudojimo būdų santykis nurodytas tik sujungtų sklypų atžvilgiu, bet ne atskirai esamų sklypų ir prijungiamų teritorijų atžvilgiu. 

Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas konstatavo, kad prijungiami valstybinės žemės plotai negalėjo būti didesni nei kaip 0,04 ha. Minėta, jog prie žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, bendras prijungtas valstybinės žemės plotas buvo 0,22 ha, o prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, – 0,11 ha, t. y. prijungtas didesnis valstybinės žemės plotas nei numatytasis Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte.

Teismas taip pat nustatė, kad Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius 2013 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2D-11513(16.17) patvirtinto, jog laisvos valstybinės žemės plote galima suformuoti atskirus žemės sklypus, kuriuose gali būti vykdoma savarankiška veikla. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. raštu Nr. (5)-V3-1958(2.8) pažymėjo, jog, pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą, ginčijami valstybinės žemės plotai patenka į urbanizuotos (NRu) rekreacinės aplinkos kraštovaizdžio tvarkymo zoną, kurioje galima statyti stovyklavietes, kempingus, turizmo centrus, poilsio namus ar kitokius stacionarių rekreacinių statinių kompleksus. Byloje taip pat nustatyta, kad abu žemės sklypai, priklausantys tretiesiems suinteresuotiems asmenims, ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, t. y. prijungiami valstybinės žemės sklypai nėra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų.

Vadovaudamasis aptartomis aplinkybėmis, teismas nusprendė, jog valstybinės žemės plotai, kurie buvo prijungti prie privačių žemės sklypų, nelaikytini įsiterpusiais žemės sklypais, kadangi juose buvo galima suformuoti atskirus žemės sklypus, jie nebuvo įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir jie viršijo maksimalų įsiterpusio sklypo dydį – 0,04 ha. Nustatęs, jog valstybinės žemės plotų perleidimas privačion nuosavybėn prieštaravo Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 4 punkto reikalavimams bei Nutarimo Nr. 692 2.15 punktui, teismas padarė išvadą, kad toks Detalusis planas pažeidė ir Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalį bei 26 straipsnio 3 dalį, nes prieštaravo aukštesnės galios teisės aktams

Pasisakydamas dėl N. ir T. M. H. argumento, kad suplanuotame prijungti žemės plote buvo įrengta fekalinės kanalizacijos inžinerinė sistema ir surinkimo talpa, todėl šio ploto priskyrimas jų priežiūrai buvo visiškai pagrįstas, teismas nurodė, kad tai, jog ginčijamuose valstybinės žemės plotuose buvo nutiesti inžineriniai tinklai – fekalinės kanalizacijos, nesudarė pagrindo konstatuoti, kad tokie sklypai gali būti įgyti privačion nuosavybėn be aukciono (Žemės įstatymo 9 str. 6 d. 1 p. ir 10 str. 5 d. 1 p.).

Tretieji suinteresuoti asmenys N. ir T. M. H. taip pat teigė, kad jie turėjo teisę valstybinės žemės sklypą įsigyti privačion nuosavybėn pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis. Atsakydamas į šį argumentą teismas pastebėjo, kad nustačius, jog be aukciono žemės sklypai yra įsigyjami tik išimtiniais atvejais, ir nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių nenustačius, nebuvo pagrindo konstatuoti, kad šie asmenys galėjo be aukciono įsigyti valstybinės žemės sklypus pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalis. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011, kurioje pasisakyta, kad Žemės reformos įstatymas nereglamentuoja žemės santykių tarp privačių asmenų.

Teismas nurodė, kad byloje nustačius, jog valstybinės žemės sklypai privačion nuosavybėn buvo perleisti neteisėtai ir nepagrįstai, ginčijamo sprendimo dalis, kuria valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, bei ginčijamas įsakymas, kuriuo buvo patvirtintas 0,40 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydis, ribos bei apribojimai, naikintini kaip neteisėti ir nepagrįsti. Panaikinus skundžiamus administracinius aktus, taip pat tenkinamas ir išvestinis pareiškėjo reikalavimas dėl Infrastruktūros plėtojimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Teismas šią sutartį pripažino niekiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

III.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą.

Atsakovas mano, kad teismas klaidingai konstatavo, jog ginčijamas žemės plotas buvo perleistas tretiesiems asmenims N. ir T. M. H.. Byloje esančių įrodymų neatitinka ir teismo teiginys, kad šiame plote numatyta gyvenamųjų namų statyba. Pagal Detaliojo plano rodiklių lentelę, jokie nauji papildomi gyvenamosios statybos rodikliai nenumatomi. Kadangi prijungiami valstybiniai žemės plotai bus įsigyti ne gyvenamųjų namų statybai, o juose vyraus rekreacinis žemės būdas, vadovaujantis Nutarimo Nr. 692 2.15 punktu, galima prijungti iki 0,50 ha neracionalių valstybinių žemės plotų, kurie turėtų būti įsigyti rinkos verte (atsakovo teigimu, teismas susidarė klaidingą nuomonę, jog tretieji asmenys ginčijamą teritoriją jau įsigijo neatlygintinai). Be to, teismas nepasisakė dėl atsakovo atsiliepimo į prašymą argumento, kad, pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, tais atvejais, kai įsiterpęs valstybinės žemės plotas yra didesnis už šiame punkte nustatytus didžiausius plotus ir žemės plotą sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos, Nacionalinės žemės tarnybos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu parduodamas ar išnuomojamas įsiterpęs žemės sklypas gali būti didinamas.

Atsakovas taip pat nesutinka su teismo išvada, kad ginčijami valstybinės žemės plotai nėra laikytini įsiterpusiais žemės plotais, nes juose galima suformuoti atskirus žemės sklypus. Atsakovas nurodo, kad šie plotai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir kelio, vienas plotas yra labai siauras, o antrajame yra N. ir T. M. H. priklausančios komunikacijos, todėl racionalūs sklypai šiuose valstybinės žemės plotuose negali būti suformuoti. Atsakovo manymu, Detalusis planas visiškai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-643-552/2015).

Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčijamuose valstybinės žemės plotuose negali būti suformuoti racionalūs sklypai, todėl, pagal teisės aktų reikalavimus, jie gali būti perduoti ne aukciono tvarka. Nepaisant to, atsakovas pasiūlė pareiškėjui ginčą baigti taikiai, numatant, kad bus paskelbtas viešas aukcionas dėl šių žemės plotų. Pareiškėjas, teigęs, kad šie plotai turi būti parduoti aukcione, šį pasiūlymą ignoravo. Dėl aukciono nesuorganizavimo, kaip vieno iš pažeidimų, pasisakė ir teismas, kuris taip pat nepaisė atsakovo siūlymo. Tačiau teismas nepasisakė ir dėl kai kurių atsakovo atsikirtimų. Atsakovo manymu, teismas neišnagrinėjo esminio bylos klausimo – galimybės valstybinės žemės plotus parduoti be aukciono – ir neatskleidė bylos esmės.

Tretieji suinteresuotieji asmenys T. M. H. ir N. H. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą ir atmesti pareiškėjo prašymą.

N. ir T. M. H. mano, kad teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes ir nepagrįstai nusprendė, kad ginčijamas valstybinės žemės plotas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytų sąlygų. N. ir T. M. H. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas rėmėsi nebegaliojančiais Nemirsetos detaliojo plano sprendiniais, tuo pažeisdamas Teritorijų planavimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalį. Šie tretieji suinteresuotieji asmenys teigia, kad Nemirsetos detaliojo plano sprendiniai neaktualūs tiek, kiek juos pakeičia vėlesnio vietovės lygmens dokumento – ginčijamu sprendimu patvirtinto Detaliojo plano – sprendiniai (lex posterior derogat legi priori principas).

N. ir T. M. H. nurodo, kad teismas klaidingai nusprendė, jog ginčijamame ruože iš esmės buvo numatyta gyvenamųjų pastatų statyba. Šią trečiųjų suinteresuotųjų asmenų poziciją įrodo Detaliojo plano raidos programos užstatymo rodikliai sklypui Nr. 2 ((duomenys neskelbtini), Palanga) ir Nr. 4. N. ir T. M. H. paaiškina, kad visas gyvenamųjų namų statybai skirtas plotas jau yra užimtas jiems nuosavybės teise priklausančiu gyvenamuoju namu bei įvažiavimu priėjo jo, todėl naujų gyvenamųjų namų statyba nėra galima. Teismo klaidingai nustatytą aplinkybę paneigia ir ekspertizės aktas, kuriame pagrįstai nurodoma, jog numatytuose prijungti valstybinės žemės plotuose naujo užstatymo galimybė nenumatyta.

N. ir T. M. H. mano, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas valstybinis žemės plotas gali būti suformuotas kaip atskiras žemės sklypas. Šiuo atveju teismas rėmėsi Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos 2013 m. liepos 18 d. raštu Nr. 2D-11513(16.17), kuriame išdėstytas pasvarstymas yra visiškai nepagrįstas. N. ir T. M. H. pastebi, kad ginčijamuose valstybinės žemės plotuose negalima suformuoti atskirų žemės sklypų, nes, pirma, pagal Palangos miesto tarybos 2002 m. kovo 28 d. sprendimą Nr. 44, Nemirsetoje naujai formuojamų sklypų dydis privalo būti ne mažesnis nei 0,15 ha, o ginčijamas plotas, nors ir 0,22 ha, yra netolygiai išsidėstęs apie šiems tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims priklausantį sklypą, todėl galimybės suformuoti naujo 0,15 ha sklypo nėra. Antra, tai, kad naujo žemės sklypo suformuoti negalima, patvirtino ekspertizė. Trečia, teismas rėmėsi subjektyvia nuomone institucijos (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos), kurios kompetencijai nėra priskirtas sklypų formavimo klausimas. N. ir T. M. H. atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarimą, kuriame išaiškinta, jog planavimo funkciją vykdo savivaldybė, todėl priskirti, kur ir kokio dydžio sklypai turi būti formuojami, yra savivaldybės kompetencijoje. Ketvirta, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. rugpjūčio 19 d. rašte Nr. (5)-V3-1958(2.8) pasisakyta, kad ginčijamuose valstybinės žemės plotuose galima statyti kempingus ir panašius objektus. N. ir T. M. H. nurodo, kad artimiausias kempingas yra vos už 573 m nuo ginčijamo valstybinės žemės ploto ir visiškai patenkina kempingo poreikį aptariamoje teritorijoje, todėl jie mano, kad papildoma urbanizacija neatitiktų saugomų teritorijų apsaugos tikslų ir prieštarautų viešajam interesui.

N. ir T. M. H. teigimu, teismas taip pat klaidingai nustatė, kad neva abu žemės sklypai, priklausantys tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims, ribojasi su nesuformuotu laisvo valstybinės žemės plotu, t. y. prijungiami valstybinės žemės plotai nėra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų. Šie tretieji suinteresuotieji asmenys pažymi, kad ginčijami plotai yra apsupti privačių ar nuomojamų žemės sklypų ir viešų kelių iš visų keturių pusių, todėl visiškai atitinka įsiterpusio sklypo sąvoką. Be to, jie akcentuoja, kad kelią sudaro ne tik kelio danga, bet ir griovys ir kiti kelio elementai.

N. ir T. M. H. pastebi, kad teismas neteisingai konstatavo ir tai, jog ginčijamas valstybinis žemės plotas neatitinka maksimalaus įsiterpusio sklypo dydžio – 0,04 ha. Jie nurodo, kad, pagal Nutarimo Nr. 692 2.15 punktą, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas ne 0,04 ha, o 0,5 ha maksimalus įsiterpusio sklypo dydis, nes ginčijamame plote nėra numatyta gyvenamųjų namų statyba. N. ir T. M. H. pabrėžia, kad, nors Nemirsetos detalusis planas ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 patvirtintas Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas numato galimybę statyti gyvenamuosius namus, nagrinėjamu atveju turi būti vadovaujamasi Detaliuoju planu, pagal kurį tokia statyba nėra leidžiama. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad galimos tokios situacijos, kai savivaldybės gali teisėtai nuspręsti perleisti didesnio nei nustatytas maksimalus ploto sklypą (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 16 d. nutarimą). Taigi, N. ir T. M. H. nuomone, nagrinėjamo atvejo aplinkybės atitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte pateiktas sąlygas ir ginčijamas valstybinės žemės plotas gali būti jiems perduotas be aukciono.

N. ir T. M. H. taip pat pažymi, kad, jei teismo sprendimas bus paliktas galioti, bus pažeisti saugomų teritorijų apsaugos tikslai. Jie paaiškina, kad, pirma, Detaliojo plano sprendiniai užtikrina saugomos teritorijos tikslą – jame nėra numatytas papildomas teritorijos urbanizavimas. Kaip nurodė teismo ekspertė, planuojamoje teritorijoje papildomų pastatų statyba ne tik nenumatyta, bet ir draudžiama. Antra, panaikinus Detalųjį planą, nagrinėjamoje teritorijoje gali būti taikomas Nemirsetos detalusis planas, kuris iš esmės leidžia gyvenamųjų namų statybą, o tai pažeistų Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Saugomų teritorijų įstatymas) 3 straipsnį. Trečia, būtų iš esmės nukrypstama nuo Konstitucinio Teismo jurisprudencijos, pagal kurią vertingose (saugomose) teritorijose bet kokia žmogaus veikla, įskaitant urbanizaciją, yra ribojama (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2007 m. liepos 5 d. nutarimus). Ketvirta, nusprendus prijungiamos valstybinės žemės plotus perleisti kitiems asmenims, turėtų būti perkeltos N. ir T. M. H. priklausančios fekalinės kanalizacijos inžinerinė sistema ir surinkimo patalpa, o tai papildomai sąlygotų prijungiamos teritorijos urbanizavimą.

N. ir T. M. H. teigia ir tai, kad teismas, patenkindamas pareiškėjo prašymą, pažeidė Žemės įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą racionalios žemėnaudos principą. Detaliojo plano palikimas galioti lemtų, kad, pirma, už ginčijamą valstybinės žemės ploto prisijungimą jie sumokėtų rinkos kainą ir tokiu būdu savivaldybės biudžetas gautų papildomų pajamų. Antra, būtų sustambinta žemėnauda, kurią skatina ir Konstitucinis Teismas (žr., pvz., 2014 m. spalio 9 d. nutarimą). Trečia, būtų patenkinti visuomenės interesai, nes analizuojamoje teritorijoje nevyktų papildoma urbanizacija.

N. ir T. M. H. teigimu, teismas nurodė, jog Žemės reformos įstatymas, kuriuo jie rėmėsi siekdami išpirkti ginčijamą valstybinės žemės sklypą, nagrinėjamu atveju neturėtų būti taikomas, nes jis nereglamentuoja žemės santykių tarp privačių asmenų. Tačiau jie pažymėjo, kad tiek iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011, tiek iš paties Žemės reformos įstatymo galima daryti priešingą išvadą. Minėtoje nutartyje pats Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad valstybinės žemės sklypų pardavimas privačion nuosavybėn yra žemės reformos dalis. Be to, Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalyse bei Nutarimo Nr. 260 5 ir 6 punktuose numatyta, kad kiekvienas Lietuvos pilietis turi teisę vieną kartą išsipirkti iš valstybės iki 0,20 ha laisvos valstybinės žemės namų valdos tikslu. Kadangi šie tretieji suinteresuotieji asmenys žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palanga, valdo bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jie kartu gali įsigyti iki 0,40 ha – tokio dydžio plotas ir numatytas Detaliajame plane, prie jau turimo 0,18 ha sklypo prijungiant 0,22 ha valstybinės žemės plotą. Teismas klaidingai nustatė, kad jie 0,18 ha sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palanga, įsigijo valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi. N. ir T. M. H. pabrėžia, kad jie šį žemės sklypą įsigijo iš privačių asmenų 2004 m. lapkričio 18 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. K1ES-18255, todėl jie dar nėra pasinaudoję Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta teise.

Apibendrinę apeliacinio skundo argumentus, N. ir T. M. H. teigia, kad šioje byloje nėra viešojo intereso, kurį reikėtų ginti. Jie mano, kad teismas nenustatė viešojo intereso gynimui būtino objektyviojo kiekybinio viešojo intereso gynimo kriterijaus, t. y. atsižvelgta į hipotetinį, o ne realų subjektų, kurių interesai būtų pažeisti, ratą. Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjas, nei teismas nenurodė asmenų, kuriems galėtų būti aktualus Detaliojo plano panaikinimas. Byloje taip pat nebuvo nustatyti kiti požymiai, pagal kuriuos galėtų būti identifikuotas objektyvusis kokybinis kriterijus viešojo intereso gynimui, ir neišsiaiškinta privačių ir viešųjų interesų pusiausvyra. N. ir T. M. H. pažymi, kad, panaikinus Detalųjį planą, viešasis interesas kaip tik būtų pažeistas, nes būtų sudaryta galimybė papildomai urbanizuoti saugomas teritorijas. Jie atkreipia dėmesį ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pasisakyta, kad turi būti pripažįstamas ne formalaus įstatymų taikymo nulemtas sprendimo teisėtumas, o teisingumo teisėtumas, todėl tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes ir visuotinai pripažintus teisės principus akivaizdu, jog sprendimas dėl konkretaus konflikto bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai.

Dėl teismo sprendimo pripažinti Infrastruktūros plėtojimo sutartį negaliojančia N. ir T. M. H. pastebi, jog, kadangi ginčijami administraciniai aktai yra teisėti ir pagrįsti, nebuvo pagrindo tenkinti ir šio išvestinio pareiškėjo reikalavimo, o minėtos sutarties nutraukimas laikytinas pažeidžiančiu bendruosius protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus. Be to, teismas neišsprendė kompensavimo už Infrastruktūros plėtojimo sutarties įgyvendinimą klausimo ir neišsiaiškino, ar tik Detaliojo plano dalies panaikinimas yra teisėtas.

N. ir T. M. H. prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes byloje sprendžiami aktualūs, sudėtingi teisiniai klausimai ir ši byla gali tapti precedentine. Jų nuomone, tai patvirtina aplinkybė, kad byla jau buvo nagrinėta apeliacine tvarka ir, ją grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, buvo priimtas visiškai priešingas sprendimas. Be to, byla yra didelės apimties, ginčas trunka jau 12 metų, todėl šie tretieji suinteresuotieji asmenys nespėjo išsakyti visų savo argumentų, o teismo posėdžio metu jiems nebuvo skirta pakankamai laiko, tuo pažeidžiant ABTĮ 81 straipsnį. N. ir T. M. H. manymu, bylos nagrinėjimas žodine tvarka sudarytų galimybę šiuos trūkumus ištaisyti.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija su trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Tomo M. H. ir N. H. apeliaciniu skundu sutinka ir prašo jį patenkinti.

Pareiškėjas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą, su trečiųjų suinteresuotųjų asmenų Tomo M. H. ir N. H. apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Nutarimo Nr. 260 nuostatos yra taikomos formuojant žemės sklypus, o ne didinant jau turimų žemės sklypų ribas, todėl Nutarimas Nr. 260, o dėl tos pačios priežasties ir Žemės reformos įstatymas, nagrinėjamu atveju negali būti taikomi. Pareiškėjas nurodo, kad, sprendžiant dėl Detaliojo plano teisėtumo, turi būti vadovaujamasi Nutarimo Nr. 296 2.15 punktu, numatančiu galimybę prisijungti prie turimo žemės sklypo įsiterpusį valstybinės žemės plotą.

Pasisakydamas dėl N. ir T. M. H. nurodytų neva klaidingai teismo nustatytų faktų pareiškėjas nurodo, kad aplinkybę, jog prijungiamuose valstybinės žemės plotuose numatyta gyvenamųjų namų statyba, patvirtina ginčijamu sprendimu patvirtintas Detalusis planas, kurio aiškinamajame rašte apie sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Palangoje, nurodyta, jo žemės sklypo naudojimo būdas – mažaaukščių statinių teritorija gyvenamajam namui statyti, įrengti ir eksploatuoti; sklypo užstatymo intensyvumo koeficientas – 0,25. Pareiškėjo manymu, tai pažeidė ne tik Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 4 punktą, bet ir Pajūrio regioninio parko tvarkymo plano aiškinamojo rašto pagrindinių teiginių 19 punktą. Pareiškėjas pastebėjo, kad ginčijami 0,22 ha ir 0,11 ha valstybinės žemės plotai yra pakankamai dideli, kad juose būtų suprojektuoti racionalaus dydžio žemės plotai ir vykdoma veikla pagal Pajūrio regioninio parko tvarkymo planą (pvz., statomi kempingai, turizmo centrai, poilsio namai). Be to, šie plotai ribojasi su valstybinės žemės sklypu bei nesuformuotais laisvos valstybinės žemės plotais. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pareiškėjas teigia, kad ginčijami plotai nelaikytini įsiterpusiais žemės plotais. Taigi, kadangi šie žemės plotai nepatenka į Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte pateiktą įsiterpusio sklypo sąvoką, privatiems asmenims nėra galimybės juos įsigyti ne aukciono tvarka. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teisės aktai nenumato galimybės miesto teritorijoje be teisinio pagrindo prisijungti laisvos valstybinės žemės plotą, todėl Detaliojo plano sprendinių įgyvendinimas pažeistų imperatyvias teisės normas.

Dėl Nemirsetos detaliojo plano, numačiusio gyvenamąsias teritorijas ginčo teritorijoje, taikymo pareiškėjas pažymi, kad Detaliojo plano tikslas buvo dalinai koreguoti Nemirsetos detaliojo plano sprendinius, todėl Nemirsetos detalusis planas galiojo Detaliojo plano patvirtinimo metu. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjas teigia, kad didžiausiu galimu įsiterpusio žemės sklypo dydžiu laikytinas 0,04 ha, todėl N. ir T. M. H. siekis Detaliuoju planu prisijungi 0,22 ha valstybinės žemės plotą negali būti laikomas teisėtu.

Pareiškėjas taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais dėl viešojo intereso. Pareiškėjas pažymi, kad, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos, augalijos ir atskirų gamtos objektų bei vertingų vietovių apsauga yra viešasis interesas. Ginčijami valstybinės žemės plotai yra Pajūrio regioniniame parke ir juos galima suformuoti kaip atskirus žemės sklypus, naudojamus visos visuomenės interesams tenkinti. Pareiškėjas mano, kad, palikus galioti Detaliojo plano sprendinius, šie interesai būtų pažeisti.

Dėl Infrastruktūros plėtojimo sutarties pripažinimo negaliojančia pareiškėjas nurodo, kad N. ir T. M. H. šią sutartį įgyvendino 2015 m. antrojoje pusėje, nors dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia buvo kreiptasi į teismą dar 2011 m. spalio 28 d. Pareiškėjas teigia, kad šių trečiųjų suinteresuotųjų asmenų lėšų naudojimas Infrastruktūros plėtojimo sutarčiai įgyvendinti buvo jų rizika, o jų patirtų išlaidų kompensavimas pažeistų vieną pagrindinių teisės principų, numatantį, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad vien neteisėto administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso, todėl Infrastruktūros plėtojimo sutartis buvo pagrįstai pripažinta negaliojančia.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo jų netenkinti.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nurodo, kad tam, jog asmuo galėtų pasinaudoti Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte numatytomis lengvatinėmis sąlygomis ir įsigyti valstybinę žemę be aukciono, turi egzistuoti šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011). Ginčijami valstybinės žemės plotai šių sąlygų neatitinka, nes Detaliojo plano patvirtinimo metu buvusi faktinė padėtis nesuteikė pagrindo šiuos plotus traktuoti kaip įsiterpusius ne tik jų išsidėstymo, bet ir dydžio prasme.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija taip pat pastebi, kad iš dalies būtų galima laikyti, kad siauri valstybinės žemės plotai, esantys žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, šiaurinėje ir rytinėje pusėje, tenkintų įsiterpusiam žemės plotui taikytinus reikalavimus, bet šie plotai Detaliuoju planu suprojektuoti ne kaip savarankiški, o kartu su vakarų ir pietų pusėje esančiais prijungiamos valstybinės žemės plotais ir egzistuoja kaip vientisas nepadalytas objektas (neturi atskirų ribų), todėl negali būti išskirti.

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčijamų valstybinės žemės plotų tikslingumas negali būti motyvuojamas šiame plote esančių inžinerinių tinklų, nuotekų rezervuaro bei privažiavimo kelio, tarnaujančių kaip N. ir T. M. H. nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo priklausiniai, buvimu, nes šie tretieji suinteresuotieji asmenys neįrodė minėtų statinių atsiradimo valstybės žemėje teisinių pagrindų. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija akcentuoja, kad Palangos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-319-588/2013 (šiuo metu sustabdyta) pagal jos ieškinį atsakovams Palangos miesto savivaldybės administracijai ir N. H. bei tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims T. M. H. ir Nacionalinei žemės tarnybai dėl 2012 m. kovo 27 d. statybos leidimo Nr. LNS-33-120327-00025 panaikinimo dalyje dėl tvoros, betoninių trinkelių dangos ir nuotekų kaupimo rezervuaro statybos, kurioje kaip tik ir ginčijamas minėtų statinių teisėtumas. Taigi, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos manymu, vien tai, kad kai kuriems tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims priklausantys statiniai yra ginčijamuose valstybinės žemės plotuose, neanalizuojant statinių pastatymo teisėtumo, nesuteikia labiau pagrįsto pagrindo šiuos plotus prisijungti.

Trečiasis suinteresuotasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniais skundais nesutinka ir prašo juos atmesti.

Nacionalinė žemės tarnyba pastebi, kad Nemirsetoje naujai formuojamų sklypų dydis privalo būti ne mažesnis nei 0,15 ha, bet teisės aktai nenumato, kad formuojamas žemės sklypas privalo būti taisyklingos stačiakampio formos, todėl N. ir T. M. H. teiginys, jo ginčijamame 0,22 ha valstybinės žemės plote negalima suformuoti naujo žemės sklypo, nes šis plotas netolygiai išsidėstęs, nėra pagrįstas Nacionalinė žemės tarnyba mano, kad ginčijamame plote galima suformuoti atskirą 0,15 ha sklypą, todėl šis teiginys nėra pagrįstas. Šis trečiasis suinteresuotasis asmuo taip pat pažymi, kad ekspertizės akte, kuriame nurodoma, jog sprendimas prijungti ginčijamus valstybinės žemės plotus laikytinas racionaliu, numatyta, kad ekspertizės klausimas neprašo ištirti Detaliojo plano sprendinių teisėtumo, todėl nėra išsamiai aptariami visi teisės aktai ir kiti reikalavimai. Taigi, teismo ekspertė detaliai neanalizavo Detaliojo plano sprendinių teisėtumo.

Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad ginčijamas 0,22 ha valstybinės žemės plotas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytos įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, nes šis plotas ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Be to, Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka ir su N. ir T. M. H. pozicija, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikoma 0,50 ha, o ne 0,04 ha didžiausias įsiterpusio žemės sklypo dydis. Ji pažymi, kad ginčijama teritorija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523 patvirtintame Palangos miesto generaliniame plane buvo priskirta gyvenamajai teritorijai, t. y. teritorijai, skirtai sezoniniams poilsio namams, poilsinėms ir viešbučiams, veikiantiems kaip poilsio bazės, o detalieji planai neturi prieštarauti atitinkamiems bendrojo ir (ar) specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams (Teritorijų planavimo įstatymo 24 str. 4 d.). Be to, kadangi Detaliojo plano tikslas buvo dalinai koreguoti Nemirsetos detaliojo plano sprendinius, Nemirsetos detalusis planas, numatęs gyvenamąsias teritorijas ginčo teritorijoje, Detaliojo plano patvirtinimo metu galiojo. Taigi, turi būti taikomas 0,04 ha didžiausias dydis.

Dėl N. ir T. M. H. argumento, jog teismo sprendimu viešasis interesas nebuvo apgintas, nes jis nagrinėjamu atveju neegzistuoja, Nacionalinė žemės tarnyba pažymi, kad įstatymų leidėjas viešojo intereso sąvokos apibrėžimo nepateikia, o Konstitucinis Teismas viešąjį interesą supranta plačiai ir jį sieja su „socialiai svarbiais“ tikslais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad bylose dėl viešojo intereso gynimo administracinis teismas kiekvienu konkrečiu atveju turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą (žr., pvz., 2009 m. sausio 21 d. Nr. A556-15/2009). Nacionalinė žemės tarnyba teigia, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą.

Nacionalinė žemės tarnyba atkreipia dėmesį į Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktą, pagal kurį žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Ginčijamu sprendimu patvirtinto Detaliojo plano tikslas buvo urbanizuotoje teritorijoje patikslinti esamų namų valdų ribas, didinant sklypus laisvaiss valstybinės žemės plotais ir nekeičiant žemės panaudojimo paskirties. Nacionalinė žemės tarnyba pastebi, kad žemės sklypų, prie kurių prijungti valstybinės žemės plotai, tikslinė naudojimo paskirtis – kitos paskirties žemė, žemės sklypo naudojimo būdas – mažaaukščių statinių teritorija gyvenamajam namui statyti, įrengti ir eksploatuoti. Tuo tarpu namų valdos sklypai buvo padidinti prijungiant dalį valstybinės žemės ploto, kurio naudojimo paskirtis – kita, o naudojimo būdas – rekreacinės teritorijos. Taigi, nagrinėjamu atveju šie valstybiniai žemės plotai negali būti prijungiami prie namų valdos sklypų, nes jie nebūtų naudojami pagal paskirtį ir naudojimo būdą, kaip to imperatyviai reikalauja Žemės įstatymas.

Nacionalinė žemės tarnyba nesutinka ir su N. ir T. M. H. teiginiu, kad jie turi teisę įsigyti ginčijamus valstybinės žemės plotus Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 ir 4 punktų ir Nutarimo Nr. 260 pagrindu. Nacionalinė žemės tarnyba pabrėžia, kad tiek Žemės reformos įstatymas, tiek Nutarimo Nr. 260 nuostatos yra taikomos formuojant žemės sklypus, o ne didinat jau turimų žemės sklypų ribas, todėl jos nagrinėjamu atveju netaikytinos.

Pasisakydama dėl pripažintos negaliojančia Infrastruktūros plėtojimo sutarties Nacionalinė žemės tarnyba nurodo, kad skundas dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia teismui buvo pateiktas 2011 m. rugsėjo 29 d., o N. ir T. M. H. šią sutartį įgyvendino 2015 m. antrojoje pusėje. Šie asmenys žinojo apie teisme nagrinėjamą bylą, todėl galėjo ir turėjo numatyti iš jos kilsiančias pasekmes. Atsižvelgusi į tai, Nacionalinė žemės tarnyba teigia, kad kompensacija N. ir T. M. H. dėl Infrastruktūros plėtojimo sutarties panaikinimo būtų nesuderinama su teisės principu, numatančiu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Šio trečiojo suinteresuotojo asmens nuomone, teismas priėmė teisingą sprendimą, kad, panaikinus Detalųjį planą, turi būti patenkintas ir išvestinis reikalavimas, t. y. Infrastruktūros plėtojimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimo Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ dalies, kuria valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymo Nr. A1-4.1-564, kuriuo buvo patvirtintas 0,4000 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, dydis, ribos bei apribojimai, teisėtumo ir pagrįstumo bei reikalavimo pripažinti negaliojančia Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų T. M. H. bei N. H. 2004 m. balandžio 16 d. pasirašytą Infrastruktūros plėtojimo sutartį.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo prašymą patenkino ir panaikino skundžiamus aktus, iš esmės konstatavęs, jog žemės sklypų prijungimas buvo atliktas nesilaikant numatyto teisinio reguliavimo.

Atsakovas Palangos miesto savivaldybės administracija, tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. pateiktais apeliaciniais skundais nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, manydami, kad teismas netinkamai vertino pareiškėjo inicijuotą ginčą.

Prieš pasisakydama dėl kilusio administracinio ginčo teisėjų kolegija pažymi, jog tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. apeliaciniame skunde prašo administracinę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pateiktas prašymas yra grindžiamas tuo, jog administracinėje byloje yra sprendžiami aktualūs, sudėtingi teisiniai klausimai ir ši byla gali tapti precedentine, be to, tretieji suinteresuotieji asmenys pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nespėjo išsakyti visų savo argumentų, jiems nebuvo skirta pakankamai laiko (t. V, b. l. 177-190).

Vertindama šį proceso šalių pateiktą prašymą teisėjų kolegija pabrėžia, jog ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.). Taikytinoje ABTĮ 137 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Toks reguliavimas dera ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išreikšta pozicija. EŽTT yra konstatavęs, kad pareiga rengti viešą bylos nagrinėjimą nėra absoliuti, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, jei bylos šalis aiškiai atsisako tokios savo teisės ir jei byloje nėra viešojo intereso (žr. EŽTT 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą Döry prieš Švediją). Bylos nagrinėjimas neprivalo būti žodinis ir tuo atveju, kai yra tam tikrų išskirtinių aplinkybių, pavyzdžiui, kai nėra tiriamos faktinės aplinkybės arba teisės klausimai, kurie negalėtų būti tinkamai išspręsti remiantis vien bylos rašytine medžiaga ir šalių rašytiniais paaiškinimais (žr. 2002 m. lapkričio 12 d. sprendimą Döry prieš Švediją). Žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje ir trečiojoje instancijose taip pat gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr. EŽTT 1991 m. spalio 29 d. sprendimą Helmers prieš Švediją).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą reguliavimą, įvertinusi administracinės bylos medžiagą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą, kadangi bylos proceso šalių pozicija ir iš esmės visos nagrinėjamai bylai reikšmingos aplinkybės yra aiškiai išdėstyti raštu pateiktuose į bylą procesiniuose dokumentuose, byloje taip yra pateikti ginčui aktualūs įrodymai. Kartu pabrėžtina, kad ši byla Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjama antrą kartą grąžinus ją pirmosios instancijos teismui nagrinėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2325-442/2016, taigi pirmosios instancijos teisme jau du kartus vyko administracinės bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Tretieji suinteresuoti asmenys pateiktame apeliaciniame skunde nors ir nurodo, jog jiems nebuvo tinkamai užtikrinta teisė pasisakyti pirmosios instancijos teismo posėdyje, tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme 2016 m. balandžio 19 d. teismo posėdis vyko nuo 13 val. 6 min. iki 17 val. 4 min. ir iš teismo posėdžio įrašo girdėti, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims buvo suteikta galimybė pasisakyti teismo posėdyje. Nors tretieji suinteresuoti asmenys ir nurodo, jog jie išdėstė ne visus savo argumentus, tačiau kokių argumentų jie konkrečiai nenurodė, neįvardina. Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus, tai, kad šis ginčas jau antrą kartą yra nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, trečiųjų suinteresuotų asmenų nurodomus abstraktaus pobūdžio argumentus nėra pakankamo pagrindo teigti, kad nurodytu aspektu buvo pažeistos trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės ir tai savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad šiuo atveju yra būtinas administracinės bylos nagrinėjimas žodinio proceso tvarka. Papildomai teisėjų kolegija pažymi, jog tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tiek apeliacinio proceso metu proceso šalys turėjo visas galimybes pasinaudoti turimomis procesinėmis teisėmis (teikti paaiškinimus, įrodymus ir kt.) (ABTĮ 51, 53 str.) ir apeliacinės instancijos teismo tretieji suinteresuoti asmenys šiomis galimybės naudojosi. Be to, vien tai, kad, proceso šalių vertinimu, byloje yra sprendžiami aktualūs, sudėtingi teisiniai klausimai, savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad šiuo atveju yra būtina skirta žodinį bylos nagrinėjimą. Atitinkamai, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, įvertinusi administracinės bylos medžiagą bei pateiktą prašymą, nenustatė būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą ir administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka ir pasisakytina dėl ginčo esmės.

Dėl pareiškėjo ginamo intereso pripažinimo viešuoju

Tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. pateiktu apeliaciniu nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog ginčo situacijoje egzistuoja viešasis interesas, kurį yra įgaliotas ginti pareiškėjas. Tretieji suinteresuoti asmenys pateiktu skundu prašo pakartotinai įvertinti, ar ginčo situacijoje egzistuoja šis gintinas interesas (t. V, b. l. 177-190).

Nurodytu aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 22 d. nutartyje prokuroro kreipimąsi į teismą dėl administracinių aktų panaikino pripažino viešuoju interesu, be kita ko, vertinęs, jog ginčo teritorijoje yra valstybinės reikšmės miškų. Tačiau vien tai, kad administracinės bylos nagrinėjimo metu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1046 buvo atnaujinta Palangos miesto savivaldybės valstybinės reikšmės miškų plotų schema, pagal kurią į ginčo žemę nepatenka valstybinės reikšmės miškas, savaime neleidžia vertinti, kad šiuo atveju neegzistuoja interesas, kurį galima vertinti ir pripažinti kaip viešąjį.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog ginčas kyla dėl valstybinės žemės plotų prijungimo kaip įsiterpusių saugomoje regioninio parko teritorijoje.

Svarbu tai, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas), aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ypač vertingos teritorijos sąvoką, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, todėl turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Taigi tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o ne pavieniai asmenys ar bendruomenės. Svarbu tai, kad regioniniai parkai yra kompleksinės saugomos teritorijos, kurios steigiamos siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus ir objektus (vertybes), kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčo valstybinės žemės plotai yra saugomoje regioninio parko teritorijoje, kuriai taikomi specialieji teisės aktai, numatantys specialius Pajūrio regioninio parko teritorijos ir jos apsaugos zonos apsaugos, projektavimo ir statybų jo teritorijoje reikalavimus bei tvarkymo ir naudojimo ypatumus (Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Pajūrio regioninio parko apsaugos reglamentas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 425 (2002 m. rugsėjo 5 d. redakcija). Toks teritorijai taikytinas specialus reguliavimas yra siejamas su šios teritorijos apsauga ir jos ypatingu režimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytos teritorijos pobūdį, į tai, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju siekia panaikinti galimai neteisėtus viešojo administravimo subjekto aktų dalis, kuriomis galimai pažeidžiant teisės aktų reikalavimus regioninio parko teritorijoje valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini), (t. I, b. l. 61-66, t. III, b. l. 145), sprendžia, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, siekdamas apginti viešąjį interesą.

Pažymėtina, jog nagrinėjant šią bylą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme pirmą kartą 2016 m. vasario 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2325-442/2016 jau buvo konstatuota, kad prokuroras kreipėsi į teismą nepraleidęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatyto termino, todėl šiuo aspektu plačiau nepasisakytina.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad pareiškėjas ėmėsi ginti galimai pažeistą viešąjį interesą ir iš esmės nagrinėjo, ar egzistuoja pagrindas tenkinti pareiškėjo pateiktus reikalavimus ir panaikinti nurodytus aktus.

Dėl ginčijamų aktų panaikinimo

Pasisakydama dėl ginčijamų administracinių aktų galimo neteisėtumo, nepagrįstumo teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju ginčo tarp proceso šalių nekyla dėl to, kad Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detaliojo plano patvirtinimo“ valstybinės žemės plotai buvo prijungti prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini), Palangoje: prie žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, prijungta 0,22 ha valstybinės žemės ploto dalis, o prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, – 0,11 ha valstybinės žemės ploto dalis.

Ginčas iš esmės kyla dėl to, ar pareiškėjas yra teisus, nurodydamas, jog Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127 patvirtinus žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano dalis dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, atsakovas pažeidė teisės aktų nuostatas, nes prie žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), buvo siekiama prijungti neįsiterpusius ir didesnius nei numatyta teisės aktuose valstybinės žemės plotus, taip sudarant sąlygas juos įgyti privačia nuosavybe lengvatine tvarka. Ginčo taip pat nekyla ir dėlto, kad patvirtinto detaliojo plano sprendiniai dėl žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), Palangoje, padidinimo ir (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymas nebuvo įgyvendinti – sklypų ribos nebuvo pakeistos.

Pasisakant dėl administracinių teisių santykių ir ginčijamų aktų galimo neteisėtumo visų pirma pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn turi būti grindžiamas įstatymu, kad įstatymuose turi būti inter alia nustatytos valstybės institucijos, turinčios teisę priimti sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimo kitų subjektų nuosavybėn, ir šių institucijų įgaliojimai perduoti minėtą turtą, taip pat šio turto perdavimo sąlygos ir tvarka (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2009 m. kovo 2 d. nutarimus). Taigi tokiais atvejais turi būti laikomasi teisės aktų numatytų reikalavimų, nepažeidžiamas viešasis interesas.

Ginčui spręsti aktualaus Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (2004 m. vasario 21 d. redakcija) (toliau – ir Žemės įstatymas) 10 straipsnio 4 dalis numato, jog valstybinės žemės sklypai, išskyrus šio straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus, parduodami aukciono būdu asmeniui, kuris už parduodamą žemės sklypą pasiūlo didžiausią kainą.

To paties straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, be kita ko, kai jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį, jeigu jie įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija Vyriausybės nustatyto dydžio – šių sklypų savininkams. Parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus. Maksimalius parduodamų valstybinės žemės sklypų dydžius nustato Žemės reformos ir kiti įstatymai (Žemės įstatymo 10 str. 6 d.). Valstybinės žemės sklypų pardavimo aukcione ir be aukciono tvarkas nustato Vyriausybė (Žemės įstatymo 10 str. 7 d.).

Nurodytas reguliavimas leidžia teigti, jog pagal bendrąją taisyklę nauji žemės sklypai parduodami aukciono būdu, o ne aukciono būdu – tik išimtiniais atvejais, kurie turi būti vertinami ir aiškinami būtent žvelgiant į jų numatymo tikslus.

Žemės įstatymo 10 straipsnio 7 dalies nuostatas įgyvendinančio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimo Nr. 692 „Dėl naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ (2004 m. gegužės 1 d. redakcija) (toliau – ir Nutarimas Nr. 692) 2.15 punktas numato vieną iš lengvatinių atvejų, kai valstybinė žemė yra parduodama be aukciono, taip pat įtvirtina tokio atvejo įgyvendinimo sąlygas ir tvarką. Nutarimo 2.15 punktas numato, jog tais atvejais, kai pagal patvirtintąjį teritorijos detalųjį planą joje nenumatyta (negalima) suformuoti naujų žemės sklypų, laisvos valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, savivaldybių taryboms pritarus, apskrities viršininko sprendimu gali būti parduodami ne aukciono būdu greta jų esančių Nekilnojamojo turto registre įregistruotų privačios žemės sklypų savininkams, jeigu jie sutinka su žemės sklypų pardavimo kaina. Šių žemės sklypų pardavimo kaina turi būti nustatoma pagal šiuo nutarimu patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7.3 punktą. Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartyje turi būti nurodyta, kad parduodamas įsiterpęs žemės sklypas per 6 mėnesius nuo sutarties sudarymo turi būti sujungtas su pagrindiniu žemės sklypu į vieną žemės sklypą. Nustatytuoju laiku nesujungus žemės sklypų, valstybės institucija, teisės aktų nustatyta tvarka įgaliota parduoti žemės sklypus, privalo reikalauti įvykdyti sutarties sąlygą arba inicijuoti valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka.

Iš nurodytos palengvintos valstybinės žemės pardavimo tvarkos numatymo galima teigti, jog žemės pardavimu lengvatine tvarka yra siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą. Tačiau tam, kad asmuo galėtų lengvatinėmis sąlygomis įsigyti valstybinės žemės, turi egzistuoti šios teisės atsiradimo teisiniai ir faktiniai pagrindai ir šių pagrindų buvimas negali būti vertinamas ir aiškinamas plečiamai. Laisvas valstybinės žemės sklypas turi atitikti teisės aktų numatytas sąlygas ir neatitinkant tokių sąlygų žemės sklypas negali būti formuojamas ir vėliau parduodamas kaip įsiterpęs žemės sklypas. Taigi asmens subjektinė teisė – įgyti nuosavybėn be aukciono tokį valstybinį žemės sklypą, gali būti įgyvendinta kai, yra įvykdomos atitinkamos sąlygos: o būtent, kai asmuo išreiškia valią įsigyti tokį žemės sklypą; šis žemės sklypas nustatyta tvarka yra suformuojamas pagal detaliojo teritorijų planavimo dokumentus ir įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre; sudaroma pirkimo – pradavimo sutartis ir kt. Šio teisinio santykio objekto ir subjekto paminėti požymiai, yra tos būtinos prielaidos, be kurių egzistavimo yra negalimas ir pačios asmens subjektinės teisės atsiradimas. Ir tik egzistuojant šioms prielaidoms bei įvykdžius minėtas sąlygas, gali būti įgyvendinta asmens subjektinė teisė – įgyti nuosavybėn be aukciono valstybinį žemės sklypą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į nurodytą teisinį reguliavimą, yra išaiškinęs, jog žemės plotas įsiterpusio sklypo statusą atitinka, kai yra visuma šių sąlygų: 1) žemės plotas turi būti ne didesnis kaip 0,04 ha arba 0,5 ha dydžio, priklausomai nuo teritorijos, kurioje jis randasi; 2) jame turi būti negalima nustatyta tvarka suformuoti atskiro žemės sklypo; 3) žemės plotas turi nesiriboti su kitu, atskiru žemės sklypu nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu. Tačiau, ši sąlyga dėl nesiribojimo su kitu žemės sklypu, netaikoma tokiam įsiterpusiam žemės sklypo plotui, kurį sudaro siaura juosta, šlaitai ar griovos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-1063/2014).

Aiškinant ir taikant nurodytą teisinį reguliavimą primintina ir tai, jog Konstitucinis Teismas, taip pat yra nurodęs, kad Žemės įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinus principinę taisyklę, pagal kurią tarp privačių žemės sklypų įsiterpę valstybinės žemės plotai parduodami be aukciono ir šia tvarka juos gali įsigyti tik besiribojančių privačių žemės sklypų savininkai, užtikrinama, kad šiuos valstybinės žemės plotus įsigis tik nurodyti subjektai. Ši įstatyme nustatyta bendros taisyklės, kad valstybinė žemė parduodama aukciono būdu, išimtis nėra savitikslė, toks teisinis reguliavimas suponuoja tai, kad tarp privačių žemės sklypų įsiterpęs valstybinės žemės plotas negali būti suformuotas kaip savarankiškas žemės sklypas ir racionaliai naudojamas (žr. Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 9 d. nutarimą).

Paminėtina ir tai, kad Lietuvos teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nustatytu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti racionalios žemėnaudos formavimą, efektyvų laisvos valstybinės žemės fondo išnaudojimą, papildomų pajamų į savivaldybės ir valstybės biudžetą gavimą; laisvi ir įsiterpę žemės plotai turi būti suformuojami nustatant jų ribas, plotą, tikslinę naudojimo paskirtį bei galimybes sujungti jį su pirkėjo besiribojančiu žemės sklypu Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-355/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-471/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad iš Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte įtvirtinto reguliavimo matyti, jog galima formuoti ir parduoti žemės sklypą kaip įsiterpusį tais atvejais kai laisvos valstybinės žemės sklypai yra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų ir neviršija 0,04 ha teritorijose, kuriose pagal teritorijų planavimo dokumentus numatyta gyvenamųjų namų statyba, ir 0,5 ha – teritorijose, kuriose tokia statyba nenumatyta, gali būti parduodami ne aukciono būdu, pirmiau nurodytus argumentus, sprendžia, jog svarbu įvertinti, ar laisvo valstybiniai žemės ruožai atitinka įsiterpusio žemės sklypo sampratą. Šio klausimo įvertinimui svarbu, be kita ko, atsižvelgti į teritorijų planavimo dokumentuose numatytą naudojimo būdą, į tokiu reguliavimu įtvirtinimu siektus tikslus.

Vertindama atitikimą nurodytiems reikalavimams teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, jog nors tretieji suinteresuoti asmenys teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi nebegaliojančiais ir pakeistais Palangos miesto tarybos 2000 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 38 patvirtinto Nemirsetos detaliojo plano (toliau – ir Nemirsetos detalusis planas) sprendiniais ir (http://www.palanga.lt/index.php?3819041727) turėjo taikyti būtent Palangos miesto savivaldybės tarybos 2004 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 127, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalusis planas (t. V, b. l. 178), sprendinius, tačiau šie argumentai vertintini kritiškai.

Visų pirma pažymėtina, jog ginčo detaliojo plano tikslas buvo dalinai koreguoti Nemirsetos detaliojo plano sprendinius ir pareiškėjas ginčija patvirtintą detalųjį planą, kuriuo galimai nepagrįstai valstybinės žemės plotai prijungti prie žemės sklypų (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), ir (duomenys neskelbtini), Palangoje (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), nes šie valstybinės žemės sklypai buvo prijungti prie nurodytų sklypų nesant tam įstatyminių pagrindų. Atsižvelgus į pareiškėjo nurodytą ginčijamų aktų neteisėtumo pagrindą turi būti vertinama, ar atliekant minėtus veiksmus buvo laikomasi teisės aktų numatyto reguliavimo. Be to, ir bendroji teisės akto taikymo laiko atžvilgiu taisyklė yra tai, kad administracinio akto teisėtumas, pagrįstumas, atitiktis teisės aktų, numatytų procedūrų reikalavimams yra vertinama pagal tą teisinį reguliavimą, kuris galiojo šio akto priėmimo metu, nebent nebuvo priimtas grįžtamąją galią turintis aktas. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ginčijamus aktus atsižvelgęs į jų priėmimo metu galiojusį teisinį reguliavimą ir buvusias faktines aplinkybes, o ne į vėliau po jo priėmimo pasikeitusias aplinkybes. Atsižvelgus į šiuos argumentus trečiųjų suinteresuotų asmenų argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė nurodytą reguliavimą, laikytini nepagrįstais ir dėl ginčijamų žemės plotų pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su žemės plotu, esančiu šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, jog Palangos miesto taryba 2000 m. kovo 21 d. patvirtino Nemirsetos detalųjį planą, kuris iš esmės leido plėtoti komercinę veiklą ir statyti gyvenamuosius namus. Nemirsetos detaliojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2000 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. 38, gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų režimo reikalavimai patvirtina, kad iš esmės buvo galima statyti naujus pastatus, t. y. gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų režimo reikalavimuose nurodyta, kad naujiems pastatams siūloma naudoti tradicines medžiagas, <...> galimi karkasiniai pastatai (t. I, b. l. 61-65). Svarbu tai, jog skundžiamo akto priėmimo metu Nemirsetos gyvenvietėje ginčijamoje vietovėje ginčo žemės plotas buvo rekreacinėje teritorijoje, tačiau jame buvo numatyta gyvenama teritorija (t. I, b. l. 66). Be to, tai, kad dalyje prijungiamų valstybinių žemės sklypų numatyta gyvenamųjų namų statyba, patvirtina ir ginčijamas detalusis planas, iš kurio sprendinių matyti, kad naujai suformuotame 0,4 ha (4000 kv. m.) žemės sklype Nr. 2 (adresu (duomenys neskelbtini), Palanga) gyvenamajam namui statyti, įrengti numatyta – 0,2080 ha (2080 kv. m.) teritorija, nors T. M. H. ir N. H. iki valstybinės žemės sklypo prijungimo bendros jungtinės nuosavybės teise priklausė tik 0,18 ha dalies teritorija, kurioje buvo galima gyvenamųjų namų statyba (I t., b. l. 22, V t., b. l. 41, priedas Nr. 10, l. 84-86). Tai patvirtina ir ginčijamo detaliojo plano sprendiniai, kuriuose nurodyta, jog esamų žemės sklypų padidinimas ir juose esančių pastatų rekonstrukcija nesuardys numatomos regioninio parko struktūros.

Kiek tai susiję su žemės plotu esančiu šalia žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš Nemirsetos detaliojo plano matyti, kad Nemirsetos gyvenvietėje ginčijamoje vietovėje žemės plotas buvo rekreacinėje teritorijoje, tačiau jame buvo numatyta gyvenama teritorija (t. I, b. l. 66). Be to, ginčijamo detaliojo plano sprendiniai patvirtina, kad naujai suformuotame 0,1966 ha (1966 kv. m.) žemės sklype Nr. 5, ((duomenys neskelbtini), Palanga) gyvenamajam namui statyti, įrengti numatyta – 0,1287 ha (1287 kv. m.) teritorija, o rekreacinė, poilsio aptarnavimo statyti, įrengti ir eksploatuoti tik 0,0679 ha (679 kv. m.) (priedas Nr. 10, l. 86). Iš nurodytų aplinkybių matyti, jog Nemirsetos gyvenvietėje, su tam tikrais apribojimais, buvo numatyta gyvenamųjų namų statyba ir prijungus valstybinės žemės sklypus prie privačių sklypų, tuo būdu buvo padidintas bendras privačių sklypų užstatymo plotas, todėl prijungiami valstybinės žemės plotai negalėjo būti didesni nei 0,04 ha.

Nurodyti faktai liudija, jog prie žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Palanga, bendras prijungtas valstybinės žemės plotas buvo 0,22 ha, o prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Palanga, prijungta 0,11 ha valstybinės žemės sklypo dalis, t. y. prijungtas didesnis valstybinės žemės plotas, nei numatyta Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte. Vadinasi, toks valstybinės žemės plotas neatitinka Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte nurodyto žemės sklypo dydžio, kuris gali būti parduodamas be aukciono. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad ginčo valstybinės žemės plotai yra pakankamai racionalaus dydžio, tokia išvada daroma ir atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo argumentus dėl galimybės formuoti žemės sklypus, į tai, kad žemės sklypai yra regioninio parko teritorijoje, kur galima statyti kempingus, naudoti žemės sklypą įvairiems poreikiams. Tai, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų vertinimu kempingo statyba nėra ekonomiškai pagrįsta, nes pakankamai arti yra kitas kempingas, kuris tenkina poreikį (t. V, b. l. 182), neleidžia teigti, kad iš laisvos žemės ploto negalima suformuoti racionalaus žemės sklypo, pritaikant jį įvairiems poreikiams. Nurodytų motyvų pagrindu spręstina, jog ginčo žemės plotai neatitinka įsiterpusio žemės sklypo sampratos ir atitinkamai nebuvo teisinio pagrindo juos formuoti pardavimui ne aukciono tvarka. Proceso šalys nenurodė pagrįstų argumentų, leidžiančių atlikti kitokį vertinimą.

Svarbu ir tai, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad Nutarimo Nr. 692 2.15 punkte numatyta, kad valstybinės žemės plotas turi būti įsiterpęs tarp privačių žemės sklypų ir tenkinti kitas šioje normoje nurodytas sąlygas. Tuo tarpu valstybinės žemės plotas, kurį buvo siekiama prijungti prie žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), yra įsiterpęs prie šio nurodyto žemės sklypo, valstybinio žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančiu O. J., Ž. K., T. T. (t. I, b. l. 43-46), bei ribojasi su nesuformuotu laisvu valstybinės žemės plotu (priedas Nr. 10, l. 83). Analogiškai ir žemės sklypas, esantis netoli (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), iš šiaurinės ir rytinės dalies yra apsuptas valstybinės žemės sklypo ir ribojasi su nesuformuotu laisvu valstybinės žemės sklypu (mišku). Iš nurodytų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, jog įvardinti abu žemės sklypai ribojasi su nesuformuotu laisvos valstybinės žemės plotu, t. y. prijungiami valstybinės žemės sklypai nėra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų (priedas Nr. 10, l. 83, 94).

Atsižvelgus į pirmiau nurodytus argumentus spręstina, jog valstybinės žemės plotai, kurie buvo prijungti prie privačių žemės sklypų, nėra laikytini įsiterpusiais žemės sklypais, kadangi juose galima suformuoti atskirus žemės sklypus, jie nėra įsiterpę tarp privačių žemės sklypų, be to, jie neatitinka įsiterpusio sklypo dydžio – 0,04 ha.

Daryti priešingų išvadų neleidžia ir trečiųjų suinteresuotų asmenų teiginiai, kad tokiomis išvadomis yra pažeidžiami saugomų teritorijų tikslai (t. V, b. l. 180-181). Pirma, pažymėtina, jog savaime tai, kad ginčo žemės plotai yra saugomoje teritorijoje, nesudaro pagrindo teigti, kad esantys laisvos žemės plotai gali būti įsigyjami privačion nuosavybėn kaip įsiterpę žemės sklypai nepaisant numatyto teisinio reguliavimo. Šiuo atveju turi būti atsižvelgiama į pirmiau minėtą tikslą įtvirtinant išimtį, kai valstybinė žemė yra parduodama be aukciono, tai siejant su žemės sklypo negalėjimu suformuoti kaip savarankiško žemės sklypo ir racionaliai jo naudoti. Papildomai pažymėtina, jog nors tretieji suinteresuoti asmenys remiasi bendrais saugomų teritorijų apsaugos principais, tačiau jie savaime nepaneigia išvados, kad ginčo teritorijoje galima formuoti racionalius žemės sklypus. Be to, manytina, jog savaime ginčijamų aktų panaikinimas nedaro įtakos saugomų teritorijų tikslams.

Trečiųjų suinteresuotų asmenų T. M. H. ir N. H. argumentai, jog suplanuotame prijungti žemės plote yra įrengta fekalinės kanalizacijos inžinerinė sistema ir surinkimo talpa, todėl šio ploto priskyrimas jų priežiūrai buvo visiškai pagrįstas, taip pat vertintini kritiškai. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog proceso šalys neginčija to, kad suplanuotame prijungti valstybiniame žemės plote yra įrengta fekalinės kanalizacijos inžinerinė sistema ir surinkimo talpa. Teisėjų kolegija sutinka su tuo, jog Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalis įtvirtina, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, be kita ko, kai, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Tačiau svarbu tai, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad buvo sprendžiama žemės sklypo formavimo galimybė būtent šiuo pagrindu, kad buvo įvertinamas toks žemės ploto buvimo poreikis ir atliktos su tuo susijusios procedūros. Priešingai, iš administracinės bylos duomenų matyti, jog žemės sklypas prie (duomenys neskelbtini) buvo formuojamas būtent kaip įsiterpęs valstybinės žemės sklypas ir nebuvo vertinama tai, kad jame yra įrengta trečiųjų suinteresuotų asmenų kanalizacijos inžinerinė sistema. Antra, iš proceso šalių pateiktų argumentų matyti, jog Palangos miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-4-588/2016 (civilinės bylos sustabdymo metu buvęs bylos Nr. 2-319-588/2013) dėl statybos leidimo dalies panaikinimo, jį siejant su tuo, kad dalis statinių buvo suprojektuoti valstybinėje žemėje neturint teritorijos valdymo teisę patvirtinančio dokumento. Taigi šiuo atveju turėjo būti sprendžiama dėl žemės sklypo formavimo galimybių nurodytu pagrindu.

Teisėjų kolegija atsakovo argumentus, jog pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo esminio bylos klausimo – galimybės valstybinės žemės plotus parduoti be aukciono – ir neatskleidė bylos esmės, atmeta kaip nepagrįstus. Šiuo atveju pažymėtina, jog pareiškėjas, iniciavęs ginčą, siekė administracinių aktų panaikinimo, kurie buvo priimti nesant tam teisinių pagrindų ir tai sudaro šios bylos nagrinėjimo ribas. Vis dėlto pastebėtina ir tai, jog trečiųjų suinteresuotų asmenų įvardinama Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) 9 straipsnio 3 dalis negali būti taikoma. Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktuali Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 3 dalis numato, jog miestuose (iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje), išskyrus Neringos miestą, fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 ha – kituose miestuose. Parduodamo žemės sklypo plotas apskrities viršininko sprendimu gali būti padidintas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 ha arba iki 0,4 ha ir parduotas visas naudojamas namų valdos žemės sklypas, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individualiai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą. Taigi iš nurodytos normos konstrukcijos matyti, jog joje yra kalbama apie galimybę asmenims parduoti jų namų valdų naudojamus žemės sklypus ir ginčo faktinė situacija neatitinka šios normos hipotezės. Įvardinta norma yra taikoma formuojant žemės sklypus, o ne didinant jau asmenims priklausančių žemės sklypų ribas. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju trečiųjų suinteresuotų asmenų nuosavybės teise turimas žemės sklypas, kurio dydis 0,18 ha, jau yra suformuotas prie jiems nuosavybės teise priklausančių pastatų.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog priimamu teismo sprendimu nėra neproporcingai pažeidžiami trečiųjų suinteresuotų asmenų T. M. H. ir N. H. interesai (t. V. b. l. 177-190).

Šiuo aspektu plačiau visų pirma pasisakytina, jog, sprendžiant dėl prokuroro reikalavimo panaikinti aktus, pažeidžiančius viešąjį interesą, turi būti atsižvelgiama į tai, ar toks aktų panaikinimas yra proporcingas, t. y. užtikrinama pusiausvyra tarp bendro intereso ir asmens pagrindinių teisių apsaugos, tokiais atvejais pusiausvyra nepasiekiama, jei valdžios institucijų klaidų atitaisymas užkrauna asmeniui pernelyg didelę naštą (žr. EŽTT 2014 m. spalio 21 d. sprendimą byloje Digrytė Klibavičienė prieš Lietuvą). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs ir tai, kad konstitucinio teisinės valstybės principo turinys atskleistinas atsižvelgiant į įvairių kitų konstitucinių principų, tarp jų teisingumo (apimančio inter alia prigimtinį teisingumą) principo, turinį. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Turi būti stengiamasi suderinti pirmiau minėtus interesus.

Teisėjų kolegija pastebi ir tai, jog šis klausimas dėl interesų pusiausvyros derinimo nėra sprendžiamas mechaniškai, o yra žvelgiama į kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. Teismas kiekvienu atveju turi įvertinti prokuroro siekiamą apginti viešąjį interesą ir privatų interesą, teisinių santykių stabilumą ir nuspręsti, kuriam iš jų suteikti prioritetą, konkrečiu atveju balansuojant skirtingus interesus, stengiantis padaryti jiems kuo mažiau žalos. Atlikdamas šį veiksmą teismas turi siekti teisėto ir teisingo teismo sprendimo priėmimo (ABTĮ 87 str.).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija visų pirma dar kartą primena, jog asmens subjektinė teisė – įgyti nuosavybėn be aukciono įsiterpusį valstybinį žemės sklypą, gali būti įgyvendinta kai, yra įvykdomos atitinkamos sąlygos: o būtent, kai asmuo išreiškia valią įsigyti tokį žemės sklypą; šis žemės sklypas nustatyta tvarka yra suformuojamas pagal detaliojo teritorijų planavimo dokumentus ir įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre; sudaroma pirkimo–pardavimo sutartis ir kt. Taigi teritorijų planavimo dokumentų parengimas yra vienas iš etapų įsigyjant nuosavybėn be aukciono įsiterpusį valstybinės žemės sklypą ir jis negali būti tapatinamas su nuosavybės teisių įgijimu.

Antra, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nors tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. nurodo, kad jie įgyvendino Infrastruktūros plėtojimo sutartį 2015 m. antrojoje pusėje, tačiau tai taip pat nesudaro pagrindo kitaip vertinti analizuojamos situacijos. Pažymėtina, jog dėl šios sutarties pripažinimo negaliojančia buvo kreiptasi į teismą dar 2011 m. spalio 28 d. (t. I, b. l. 7-12), o sutartis buvo įvykdyta 2015 m. antroje pusėje jau vykstant teisminiam ginčo nagrinėjimui, nors ji buvo sudaryta 2004 m. balandžio 16 d. (priedas Nr. 10, l. 9-11). Be to, vien neteisėto administracinio akto panaikinimas, nesiejant to su atitinkamų materialinių teisinių padarinių pašalinimu, savaime neleistų apginti viešojo intereso, todėl Infrastruktūros plėtojimo sutartis buvo pagrįstai pripažinta negaliojančia.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų sprendžiant dėl pirmiau minėtų interesų pusiausvyros nėra pagrindo teigti, kad žvelgiant į trečiųjų suinteresuotų asmenų interesus priemonės, kuriomis siekiama apginti viešąjį interesą, nėra adekvačios siekiamam tikslui, o tuo pačiu neatitinka ir proporcingumo principui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog, jeigu tretieji suinteresuoti asmenys vertina, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jie patyrė turtinę ir (ar) neturtinę žalą, įskaitant ir žalą, kurią jie nurodo dėl Infrastruktūros sutarties įgyvendinimo, jie turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl patirtos žalos atlyginimo (t. V, b. l. 188).

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog tretieji suinteresuoti asmenys T. M. H. ir N. H. apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas priėmė priešingą teismo sprendimą nei 2015 m. lapkričio 10 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas, yra nesuderinama su konstitucinio teisinio aiškumo ir stabilumo principais. Tretieji suinteresuoti asmenys nurodo, jog teismas nepagrįstai keičia savo pozicijas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2325-442/2016 Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas buvo panaikintas ir byla perduota Klaipėdos apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, kad teismas įvertintų visas ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes. Taigi Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas neįsigaliojo ir pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą iš naujo nėra įpareigotas priimti lygiai tokį patį sprendimą, koks buvo priimtas bylą nagrinėjant pirmą kartą, juolab, kad pirmosios instancijos teismas buvo įpareigotas įvertinti aplinkybes, į kurias jis neatsižvelgė bylą nagrinėdamas pirmą kartą. Teisėjų kolegija pastebi, jog priešingas situacijos vertinimas būtų nesuderinamas su instancine teismų sprendimų patikros galimybe.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai sprendė pareiškėjo inicijuotą ginčą, taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir byloje pateiktus įrodymus bei priėmė teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kurį keisti ir (ar) naikinti apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių apeliaciniai skundai atmestini kaip nepagrįsti ir ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Palangos miesto savivaldybės administracijos ir trečiųjų suinteresuotųjų asmenų T. M. H. (T. M. H.) ir N. H. apeliacinius skundus atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                             Audrius Bakaveckas

                                                                                                                                    Irmantas Jarukaitis

                                                                                                                          Ričardas Piličiauskas