Baudžiamoji byla Nr. 2K-222/2012
Teisminio proceso Nr. 88-2-00014-07
Procesinio sprendimo kategorijos:
2.6.8; 2.3.6.4.5.1; 2.4.7; 2.1.7.1; 2.1.4.11.1
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. birželio 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorei Daivai Skorupskaitei Lisauskienei,
nuteistajam T. B.,
nuteistojo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. B. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžio.
Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu T. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 1 dalį, neįrodžius, kad jis dalyvavo darant nusikalstamą veiką, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nuosprendžiu panaikinta Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendžio dalis dėl T. B. išteisinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas nuosprendis: T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 10 400 Lt (80 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 65, 66 straipsniais, į paskirtą bausmę įskaičius kardomojo kalinimo (suėmimo) laiką nuo 2007 m. balandžio 26 d. iki birželio 1 d., paskirta bauda sumažinta 9620 Lt (74 MGL) dydžiu ir T. B. paskirta 780 Lt (6 MGL) dydžio bauda.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo R. Baumilo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjos, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad suklastojo žinomai netikrą ir tikrą dokumentus, juos laikė, gabeno bei panaudojo, t. y. 2006 m. gegužės 12 d., sužinojęs apie R. B. sulaikymą Ukmergės rajono policijos komisariate dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą (ikiteisminio tyrimo Nr. 88-1-00265-06), siekdamas sukurti įvaizdį bei įtikinti teisėsaugos institucijas, kad R. B. savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą, turėdamas nenustatyto asmens, nenustatytoje vietoje ir laiku ant UAB „VK“ firminio blanko 2006 m. gegužės 9 d. data direktoriaus R. B. vardu surašytus bei atspausdintus du raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, kuriuose nurodyta žinomai melaginga informacija apie tariamą išankstinį atsisakymą nuo draudimo išmokos, nuvyko į Ukmergės rajono policijos komisariatą, kur kaip advokatas susitiko su sulaikytuoju savo ginamuoju R. B. ir pateikė jam šiuos netikrus dokumentus pasirašyti; tęsdamas nusikalstamą veiką, tą pačią dieną po pietų grįžo į Kauną, kur UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnyboje šiuos R. B. pasirašytus raštus išsiuntė, siuntos (siuntinio) priėmimo–perdavimo akto sutartyje be numerio nurodydamas atgalinę 2006 m. gegužės 10 d. datą ir šios sutarties antroje dalyje grafoje „Perdavė“ pasirašydamas išgalvotu parašu už UAB „VK“ atstovą. 2006 m. gegužės mėn. antroje pusėje, tiksliau nenustatytu laiku, T. B. pateiktoje siuntos (siuntinio) priėmimo–perdavimo akto sutarties pirmoje dalyje grafoje „Perdavė“ R. B. ranka įrašius „Direktorius R. B.“ ir šalia pasirašius, T. B. šį dokumentą bei dviejų 2006 m. gegužės 9 d. data suklastotų dokumentų, adresuotų ir išsiųstų AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, antruosius egzempliorius (kopijas) laikė iki 2007 m. kovo 27 d. ir vėliau tą pačią dieną juos gabeno į Ukmergę, kur baudžiamojoje byloje Nr. 1-1-517/2007 (ikiteisminio tyrimo Nr. 88-1-00265-06) dėl pasikėsinimo sukčiauti įgyjant didelės vertės svetimą turtą, nagrinėjamoje Ukmergės rajono apylinkės teisme, pateikė teismo posėdžio metu, kaip įrodymus, siekdamas sukurti versiją, kad R. B. ir kiti kaltinamieji neva savanoriškai atsisakė pabaigti nusikaltimą.
Kasaciniu skundu nuteistasis T. B. ir jo gynėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m spalio 24 d. nuosprendžio dalį, kuria T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, ir palikti galioti išteisinamąjį Zarasų rajono apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nuosprendį.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, yra neteisėta ir nepagrįsta dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) reikalavimų pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Kasatoriai pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad netikri dokumentai – pranešimai AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“ – buvo pagaminti 2006 m. gegužės 12 d. ir kad tai padarė T. B., šią kaltinimo dalį pakeitė, nurodydamas, kad ne T. B., o nenustatytas asmuo, nenustatytoje vietoje, nenustatytu laiku 2006 m. gegužės 9 d. data ant UAB „VK“ firminio blanko direktoriaus R. B. vardu surašė du pranešimus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, o T. B. šiuos du netikrus dokumentus pateikė pasirašyti R. B. ir juos išsiuntė registruotu paštu bei vėliau pateikė Ukmergės rajono apylinkės teismui. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismas, savo iniciatyva, nesant byloje proceso dalyvių prašymo, pakeisdamas kaltinimą iš esmės skirtingu ir apie kaltinimo pakeitimo galimybę neinformuodamas nuteistojo ir jo gynėjos, nesilaikė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų bei nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, pateiktų kasacinėse nutartyse Nr. 2K-34/2009, 2K-244/2009, taip pažeisdamas nuteistojo teises, įtvirtintas BPK 22 straipsnio 3 dalyje bei 44 straipsnio 7 dalyje. Nežinodamas, kuo yra kaltinamas, T. B. negalėjo pasirengti gynybai ir gintis nuo iš esmės pakeisto kaltinimo, ginčyti naujai konstatuojamas faktines aplinkybes apeliacine tvarka, pasisakyti dėl naujai suformuluoto kaltinimo pagrįstumo, teisėtumo, atitikimo objektyviai tiesai.
Kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, įrodymų tyrimą atliko paviršutiniškai, vienpusiškai, skundžiamame nuosprendyje pateikė nelogiškas, viena kitai prieštaraujančias išvadas, jas pagrįsdamas spėjimais ir prielaidomis, ignoruodamas principą, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų reikalavimus.
Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog T. B. susitiko su R. B. Ukmergės rajono policijos komisariate 2006 m. gegužės 12 d., pateikė jam pasirašyti du kaltinime nurodytus raštus ir tą pačią dieną juos išsiuntė, remdamasis liudytojo R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui. Tačiau šių parodymų turinį teismas iškraipė, pašalindamas iš jų esminį teiginį, kad susitikimas R. K. kabinete, kurio metu jam buvo pateikti dokumentai pasirašyti, įvyko ne 2006 m. gegužės 12 d., o kitą ar dar kitą dieną. Taigi, priešingai nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje, R. B. parodymai paneigia, o ne patvirtina teismo nurodytą aplinkybę, kad susitikimas įvyko 2006 m. gegužės 12 d. Pasak kasatorių, teismas turėjo vadovautis R. B. parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kurių metu jis visiškai paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (tarp jų ir ikiteisminio tyrimo teisėjui), bei nurodė, kad raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, jis surašė ir pasirašė iki sulaikymo, kad jokių raštų T. B. jam pasirašyti nepateikė, o parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė psichologiškai paveiktas policijos pareigūnų, bijodamas būti sulaikytas. Apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisakė, apsiribodamas tik objektyviais duomenimis nepatvirtintomis abstrakčiomis prielaidomis, sprendė. kad R. B., būdamas streso būsenos, galėjo suklysti dėl pasirašymo datos. Kasatoriai atkreipia dėmesį į tai, kad, atmesdamas prokuroro apeliacinio skundo dalį dėl T. B. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, teismas nesivadovavo R. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, juos motyvuotai atmesdamas, ir rėmėsi šio parodymais, duotais pirmosios instancijos teisme, kaip visiškai patikimais, tuo tarpu dėl kaltinimo pagal BK 300 straipsnio 1 dalį rėmėsi prieš tai atmestais R. B. parodymais, taip skundžiamame nuosprendyje pateikdamas dėl R. B. parodymų viena kitai prieštaraujančias išvadas. Be to, skundžiamas nuosprendis prieštaringas ir dėl to, kad vienoje jo dalyje konstatavus, jog byloje nėra jokių įrodymų, kad pranešimai, adresuoti draudimo bendrovei ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, buvo surašyti 2006 m. gegužės 12 d., kitoje dalyje nurodoma, kad jie galėjo būti surašyti tik 2006 m. gegužės 12 d.
Kasatorių teigimu, R. B. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, negalima laikyti nuosekliais, neprieštaringais bei patikimais ir dėl kitų priežasčių. Nepaisant to, kad R. B. buvo apklausiamas skirtingu laiku, jo apklausos protokolų turinys identiškas (net su tomis pačiomis gramatinėmis klaidomis), todėl, kasatorių įsitikinimu, galima teigti, jog R. B. nedavė parodymų, jie tiesiog buvo kopijuojami. Tai patvirtina teisminio nagrinėjimo metu R. B. nurodytas aplinkybes, kad policijos pareigūnai vertė jį duoti parodymus prieš T. B.. Be to, kasatoriai pažymi, kad R. B. teiginiai, jog T. B. netikrus dokumentus jam pateikė pasirašyti R. K. kabinete 2006 m. gegužės 13 ar 14 d. tarp 9.00–11.00 val., prieštarauja nustatytoms faktinėms aplinkybėms, iš kurių matyti, kad minėti pranešimai išsiųsti 2006 m. gegužės 12 d. tarp 15.00–16.00 val. ir kad T. B. susitikimas su R. B. negalėjo įvykti 2006 m. gegužės 12 d. ryte. Šias aplinkybes patvirtina įrašo Ukmergės rajono policijos komisariato areštinės susitikimų su sulaikytaisiais registracijos žurnale nebuvimas bei procesinių veiksmų protokolų duomenys, iš kurių akivaizdu, kad su R. B. 2006 m. gegužės 12 d. nuo 8.17 iki 16.05 val. buvo atliekami procesiniai veiksmai, kurių metu sulaikytojo interesams atstovavo gynėja advokatė R. Š. (tai patvirtino liudytoja L. Š.). T. B. atvykus į policijos komisariatą, R. B. nebuvo, nes su juo buvo atliekamas procesinis veiksmas parodymų patikrinimas vietoje. Tai, kad T. B. atvyko į policijos komisariatą po 15.00 val., patvirtino liudytojai R. G., R. K. ir N. G.; pagal pastarosios parodymus policijos bei prokuratūros pareigūnai neleido pasimatyti T. B. su R. B., nes policijos komisariato darbo laikas buvo pasibaigęs. Be to, pagal R. G. sulaikymo protokolo duomenis, jis buvo sulaikytas 2006 m. gegužės 12 d. 15.25 val. ir tai laikytina tiksliu T. B. atvykimo laiku, nes jis į Ukmergės rajono policijos komisariatą atvyko kartu su R. G. ir N. G. vienu automobiliu. Taigi ši aplinkybė patvirtina, kad T. B. objektyviai negalėjo būti Kaune ir išsiųsti kaltinime nurodytų netikrų dokumentų.
Be to, kasatorių teigimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai nekreipė dėmesio į liudytojo R. K. parodymų nenuoseklumą, kuriuose labai prieštaringai nurodomas T. B. atvykimo į Ukmergės rajono policijos komisariatą 2006 m. gegužės 12 d. kiekis, vieta, dokumentų pateikimo R. B. aplinkybės, taip pat neatsižvelgė į jo parodymų neatitikimus pirmiau nurodytų liudytojų parodymams bei bylos duomenims, taip pat ir specialisto išvadoms Nr. 11–1855(07) ir 20080923/026.
Kasatoriai pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas ir liudytojo Nr. 126, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymais, nes jie gauti pažeidžiant BPK 279 straipsnio nuostatas. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, kad minėtas liudytojas negalėjo nieko papasakoti ir jokių parodymų nedavė nei tada, kai jam buvo pasiūlyta duoti parodymus, nei tada, kai kolegijos pirmininkė padarė pranešimą, kuriame išdėstė bylos esmę, pagrindines pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadas, apeliacinio skundo argumentus. Tik balsu perskaičius šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir paprašius juos patvirtinti, liudytojas tą ir padarė, beveik pažodžiui pakartodamas perskaitytus parodymus. Kasatorių manymu, toks liudytojo parodymų gavimo būdas laikytinas neteisėtu, pažeidžiančiu įstatymų nustatytą tvarką, todėl tokie parodymai negali būti laikomi įrodymu baudžiamojoje byloje ir jais negalima grįsti nuosprendžio. Kasatoriai pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijai 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje konstatavus tokius BPK pažeidimus ir dėl to bylą grąžinus nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas kasacinės nutarties motyvus, leidžiančius abejoti šių parodymų patikimumu, ignoravo, apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai rėmėsi šio liudytojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, kurie įrodymais yra tuo atveju, kai yra duoti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo posėdyje arba ikiteisminio tyrimo teisėjui, nepažeidžiant įstatyme nustatytos tvarkos. Taigi liudytojo Nr. 126, kuriam taikytas anonimiškumas, parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, nėra laikomi įrodymu ir jokios įrodomosios reikšmės neturi. Be to, kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai netyrė ir nepasisakė dėl šio liudytojo parodymų prieštaravimų R. G. ir N. G. parodymams, kurie teigė, kad jokios kalbos, minimos liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausos protokole, nėra buvę, tokios kalbos apskritai negalėjo būti, nes visi susitikimai tarp R. G. ir N. G. vyko dalyvaujant operatyviniam Ukmergės rajono policijos komisariato darbuotojui. Kasatoriams kelia abejonių liudytojo, kuriam taikytas anonimiškumas, atsiradimo šioje baudžiamojoje byloje ir apklausos ikiteisminio tyrimo metu aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad šis asmuo kaip liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas, dalyvavo ne vienoje baudžiamojoje byloje, todėl galima manyti, jog jis yra slaptasis bendradarbis, atlikęs slaptus veiksmus, kurie galimi tik leidus ikiteisminio tyrimo teisėjui. Be to, nebuvo atsižvelgta į tai, kad šis liudytojas ikiteisminio tyrimo pareigūnų buvo apklaustas tik 2007 m. gegužės 11 d., t. y. praėjus beveik metams nuo to laiko, kai buvo vienoje kameroje su R. G., bei trims dienoms po laikraščio „Lietuvos rytas“ publikacijos apie įtarimus, pareikštus T. B., kurioje buvo paskelbti analogiški neatitikimai kaip ir šio liudytojo apklausoje. Visos šios aplinkybės rodo minėto liudytojo parodymų nepatikimumą ir kelia įtarimų, kad jo informacijos šaltinis ne R. G., o vieša laikraščio „Lietuvos rytas“ publikacija.
Taip pat, kasatorių įsitikinimu, skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai remtasi ne teisminio nagrinėjimo, bet ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo R. G. parodymais. Apeliacinės instancijos teismas visiškai ignoravo šio liudytojo parodymus, duotus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose, kuriose jis teigė su R. B. nusprendęs atsisakyti draudimo išmokos, praėjus dešimčiai dienų po nusikaltimo – melagingo pranešimo; R. B. sakė parašysiantis Lietuvos draudimo kompanijai ir UAB „Parex faktoringui ir lizingui“ raštus, tą ir padarė. Šis liudytojas pažymėjo, kad nors buvo pranešta apie automobilio vagystę, tačiau lizingo bendrovei vis tiek buvo mokamos įmokos, taip pat nurodė, kad iš karto nuvykus į policijos komisariatą, jis buvo sulaikytas. Šie parodymai, kuriuos, beje, patvirtina liudytojų N. G., A. J. parodymai, R. B. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai bei R. G. sulaikymo protokolo duomenys, įrodo, kad T. B. nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje.
Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas, suabejojęs liudytojos L. S. parodymų patikimumu, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalimi, privalėjo atlikti įrodymų tyrimą ir pašalinti prieštaravimus, apklausdamas kaip liudytoją R. B. gynėją R. Š., kuri 2006 m. gegužės 12 d. dalyvavo visuose ikiteisminio tyrimo procesiniuose veiksmuose su R. B., todėl būtų galėjusi patvirtinti ar paneigti L. Š. parodymus bei aplinkybę, kad jai atliekant procesinius veiksmus su R. B., T. B., kaip R. B. gynėjas, nedalyvavo ir su juo nesusitiko. To nepadarydamas, apeliacinės instancijos teismas nemotyvuotai, nepagrįstai atmetė liudytojos L. Š. parodymus, patvirtinančius aplinkybę, kad T. B. 2006 m. gegužės 12 d. iki 16.05 val. su R. B. pasimatyti negalėjo.
Kasatoriai įsitikinę, kad, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, iš asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolo matyti, jog I. J. T. B., kaip asmens, 2006 m. gegužės 12 d. tarp 15.00–16.00 val. siuntusio laiškus, neatpažino. Šiame protokole aiškiai nurodyta, kad I. J. iš pateiktų keturių asmenų nuotraukų nurodė T. B., kaip asmenį labiausiai panašų, tačiau, ar tai tas pats vyriškis, garantuoti negalėjo. Faktą, kad I. J. neatpažino T. B., kaip asmens, atvykusio į UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybą, patvirtina ir tai, kad po jo atpažinimo iš nuotraukų I. J. buvo pateikta atpažinti ir R. B. nuotrauka. Kasatoriams nesuprantama, kokia prasmė daryti R. B. atpažinimą, kai I. J. atpažino T. B. Ši aplinkybė, kasatorių manymu, patvirtina faktą, kad ikiteisminio tyrimo metu asmuo, kuris kaltinime nurodytu laiku atvyko į UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybą ir prašė išsiųsti du laiškus atgaline data, nebuvo nustatytas ir jo I. J. neatpažino. Jei pranešimus surašė nenustatytas asmuo, tai juos išsiųsti galėjo irgi tas pats nenustatytas asmuo, kurio nuotrauka I. J. nebuvo pateikta. Be to, teismas nepagrįstai nurodė, kad T. B. galėjo būti be akinių, nes galima regėjimo korekcija ir kitomis priemonėmis, ne tik akiniais. Tokią teismo išvadą kasatoriai laiko tik prielaida, kuri neparemta jokiais objektyviais bylos duomenimis. Kasatorius T. B. nuolat nešioja akinius, todėl jei jis būtų asmuo, išsiuntęs minėtus raštus, liudytoja I. J. tai tikrai būtų nurodžiusi.
Kasatoriai teigia, kad 2008 m. rugsėjo 23 d. specialisto išvada Nr. 20080923/026 nepatvirtina apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, jog siuntos (siuntinio) priėmimo–perdavimo akto egzemplioriuje, kuris liko UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnyboje, įrašus padarė ir 2006 m. gegužės 10 d. siuntos (siuntinio) priėmimo–perdavimo akto vienkartinės sutarties skiltyje „Perdavė“, eilutėje „parašas“ pasirašė T. B.. Šioje specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, kad įrašus įrašė ir pasirašė ne T. B., todėl, kasatorių manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šia tikėtina specialisto išvada, kaip abejotina ir vertino ją kaltinamojo naudai.
Kasatoriai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė antstolio R. Budreikos 2010 m. gegužės 3 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą Nr. 0085/10/18, iš kurio matyti, kad atstumas nuo Ukmergės rajono policijos komisariato iki UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybos pastatų yra 71,90 km ir kad tokį atstumą, važiuojant Kelių eismo taisyklėse leistinu maksimaliu greičiu, galima įveikti per vieną valandą ir 12 minučių. Kasatoriai pažymi, kad šie faktiniai duomenys patikimi, nes gauti nurodytą atstumą pravažiavus du kartus, panašiomis važiavimo sąlygomis, t. y. penktadienį, tuo pačiu kaltinime nurodytu laiku, esant panašiam eismo intensyvumui. Šias antstolio nustatytas aplinkybes patvirtina ir pateikti duomenys iš internetinio puslapio www. maps. lt. Kasatoriai mano, kad apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis atmetė, remdamasis R. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame užfiksuota, jog pastatus skiria 70,5 km ir šis atstumas, nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių, buvo įveiktas per 46 minutes. Tačiau, norint įveikti tokį atstumą per 46 min., turi būti nuolat važiuojama ne mažesniu kaip 92 km/h greičiu, taigi viršijant leistiną greitį gyvenvietėse, nes reikia pravažiuoti Ukmergę, Jonavą, Karmėlavą ir Kauną, kur maksimalus leistinas greitis yra 50 km/h, bei kelio ruožus, kur ribojamas greitis iki 70 km/h. Kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas jų prašymą atlikti eksperimentą, tam kad būtų patikrintas R. K. parodymų patikrinimo vietoje patikimumas, nepašalino esančių prieštaravimų.
Be to, kasatoriai nurodo, kad pirmiau nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje pažymėta, jog tai, kada T. B. atvyko į Ukmergės rajono policijos komisariatą, ar atvykęs į jį turėjo galimybę susitikti su R. B. ir pateikti jam pasirašyti minėtus raštus ir iki 16.00 val. iš Ukmergės rajono policijos komisariato sugrįžti į Kaune esančio „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybą, bylai išspręsti teisingai yra akivaizdžiai svarbu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, privalomų kasacinės instancijos teismo nurodymų nevykdė, šių aplinkybių nenustatė ir nuosprendyje padarė ne įrodymais, o prielaidomis paremtas dvi visiškai nemotyvuotas versijas, kad R. B. turėjo galimybę susitikti su gynėju T. B. tarp 14.30–14.35 val. arba tuo laiku, kuris nurodytas kaip laikas, skirtas parodymų patikrinimui atlikti. Kasatoriams neaišku, kokiais įrodymais remdamasis teismas teigė, kad R. B. turėjo galimybę susitikti su gynėju T. B. 2006 m. gegužės 12 d. tarp 14.30–14.35 val., nes byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad T. B. atvyko į Ukmergės rajono policijos komisariatą iki 15.00 val., priešingai, tiek liudytojų R. K., R. G., N. G. parodymai, tiek R. G. sulaikymo protokolo duomenys paneigia šią teismo išvadą ir patvirtina aplinkybę, kad T. B. į Ukmergės rajono policijos komisariatą atvyko tik po 15.00 val., todėl neturėjo jokios galimybės pasimatyti su R. B. 14.30–14.35 val. Taip pat kasatoriams nesuprantama, kokiais įrodymais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog R. B. turėjo galimybę susitikti su gynėju T. B. 2006 m. gegužės 12 d. tuo laiku, kuris nurodytas R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole, t. y. tarp 14.35 ir 16.05 val. Pasak kasatorių, parodymų patikrinimo metu R. B. nebuvo policijos komisariato patalpose (jis buvo vežiojamas po Ukmergės miestą). Be to, liudytoja R. Š., kuri atliko šį procesinį veiksmą, kategoriškai nurodė, kad R. B. susitikęs su T. B. parodymų patikrinimo metu nebuvo, o susitikti galėjo tik po to, t. y. 16.05 val., tai patvirtino ir liudytoja N. G.. Taigi, kasatorių įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas nepaneigė aplinkybės, kad T. B. su R. B. teoriškai galėjo susitikti tik po 16.05 val., todėl laikytina, kad pažeidė BK 386 straipsnio 2 dalies reikalavimus, neįvykdė kasacinės instancijos teismo privalomų nurodymų. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas visiškai neanalizavo ir nemotyvavo ne tik T. B. galimybės susitikti su R. B. ir pateikti pasirašyti minimų pranešimų, bet ir T. B. galimybės 2006 m. gegužės 12 d. iki 16.00 val. grįžti iš Ukmergės rajono policijos komisariato į Kauną, UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybą.
Kasatoriai pažymi, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendžiu T. B. nuteisė pagal BK 300 straipsnio l dalį dėl tikro dokumento suklastojimo, žinomai netikro ar suklastoto dokumento laikymo, gabenimo ir panaudojimo. Šį nuosprendį kasacinės instancijos teismui panaikinus, 2011 m. spalio 24 d. priimtas kitas nuosprendis, kuriuo T. B. nuteistas pagal BK 300 straipsnio l dalį dėl žinomai netikro ir tikro dokumento klastojimo, jų laikymo, gabenimo bei panaudojimo, t. y. T. B. papildomai inkriminuotas žinomai netikro dokumento klastojimas. Kasatorių manymu, priimdamas tokį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pažeidė non reformatio in peius (nekeitimo į blogąją pusę) principą (BPK 386 straipsnio 3 dalis).
Apibendrindami kasatoriai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, apkaltinamąjį nuosprendį grįsdamas ne įrodymų visuma, neginčijamai patvirtinančia teismo padarytas išvadas, o prielaidomis, nuosprendį grįsdamas neleistinomis įrodinėjimo priemonėmis, ignoruodamas ir visiškai nevykdydamas kasacinės instancijos teismo privalomų nurodymų, visiškai nenurodydamas kokiais motyvais atmeta ir nesivadovauja pirmosios instancijos nuosprendyje aptartais įrodymais ir daro priešingas nei pirmosios instancijos teismas išvadas, pažeidė BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 44 straipsnio 6 dalies, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 straipsnio l, 2 dalių, 386 straipsnio 2 dalies nuostatas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktų, 331 ir 386 straipsnių pažeidimų
BPK 386 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei kasacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendį arba apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį, byla turi būti nagrinėjama bendra tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą.
Kasacinės instancijos teismas 2010 m. gruodžio 23 d. nutartimi panaikino apeliacinės instancijos teismo 2010 m. gegužės 21 d. nuosprendį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, tik iš dalies įvykdė kasacinės instancijos teismo 2010 m. gruodžio 23 d. nutartyje išdėstytus nurodymus. Apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą, 2011 m. kovo 31 d. nutartimi prokuratūrai pavedė nustatyti atstumą nuo Ukmergės policijos komisariato iki Kaune esančio UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus, taip pat laiką, per kurį T. B. galėjo jį nuvažiuoti; dėl to prokuratūra atliko liudytojo R. K. parodymų patikrinimą vietoje. Taip pat apeliacinės instancijos teismas išreikalavo rašytinius duomenis apie liudytoją, kuriam taikytas anonimiškumas, ir patikrino, ar nebuvo pažeisti anonimiškumo taikymo šiam liudytojui pagrindai, nustatyti BPK 199 ir 200 straipsniuose. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvykdė kasacinėje nutartyje nurodyto reikalavimo nustatyti, kada T. B. atvyko į Ukmergės policijos komisariatą, ar atvykęs į policijos komisariatą turėjo galimybę susitikti su R. B. ir pateikti jam pasirašyti raštus, adresuotus AB „Lietuvos draudimas“ ir UAB „Parex faktoringas ir lizingas“, ir iki 16.00 val. sugrįžti į Kaune esančią „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus platinimo tarnybą. Antrą kartą nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas nesiėmė jokių priemonių leidžiančių patvirtinti ar paneigti T. B. teiginius, kad jis į Ukmergės rajono policijos komisariatą atvyko po 15.00 val. Teismas, konstatuodamas, kad T. B. atvyko į Ukmergės rajono policijos komisariatą po 14.00 val. ir kad po 15.15 val. su suimtu R. B. susitikti negalėjo, pateikė bylos duomenimis nepatvirtintą, prieštaringą išvadą, kad T. B. galėjo susitikti su R. B. R. K. tarnybiniame kabinete tarp 14.30-14.35 val. (t. y. tarp procesinių veiksmų atlikimo) arba tuo laiku, kuris nurodytas R. B. parodymų patikrinimo vietoje protokole (14.35-16.05 val.), nes tyrėja L. Š. parodė, kad realiai procesinis veiksmas – įtariamojo R. B. parodymų patikrinimas vietoje – truko trumpiau nei protokole nurodyta, nes į šį laiką buvo įrašytas ir laikas, skirtas jo surašymui tarnybiniame kabinete. Kaip nurodyta 2010 m. gruodžio 23 d. kasacinėje nutartyje, T. B. atvykimo į policijos komisariatą ir susitikimo su R. B. laiko nustatymas yra reikšmingas, nes kitaip lieka nepaneigti T. B. argumentai, kad jo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. atvykus į policijos komisariatą po 15.15 val. ir tik po to išvykus į Kauną, jis negalėjo išsiųsti R. B. pasirašytų raštų iki 16.00 val. Pažymėtina, kad šiai versijai patvirtinti T. B. pateikė 2010 m. gegužės 3 d. antstolio R. Budreikos faktinių aplinkybių protokolą, kuriame nustatyta, kad atstumas nuo Ukmergės policijos komisariato iki Kaune esančio UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus yra 71,9 km, kurį, laikantis Kelių eismo taisyklių, galima nuvažiuoti per 1 val. 12 min. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas šiuos T. B. argumentus, rėmėsi liudytojo R. K. parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis, kuriame nustatyta, kad atstumas nuo Ukmergės rajono policijos komisariato iki UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus pastatų yra 70,5 km, kurį galima nuvažiuoti nepažeidžiant Kelių eismo taisyklių per 46 min. Pažymėtina, kad proceso dalyviams (T. B. ir jo gynėjai) teismo posėdžio metu kilo abejonių dėl šio įrodymo atitikties BPK 20 straipsnio 3 dalies reikalavimams, todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismas savo sprendimo aprašomojoje (motyvuojamojoje) dalyje privalėjo šias abejones pašalinti arba paaiškinti prieštaravimus, esančius tarp skirtingų duomenų, nurodyti, kokie duomenys laikytini įrodymais, o kurie atmestini, tačiau to teismas nepadarė.
Be to, 2010 m. gruodžio 23 d. kasacinėje nutartyje buvo nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti 2007 m. gegužės 4 d. daiktų apžiūros protokolo, kaip įrodymo, patikimumą, pasisakyti dėl T. B. ir jo gynėjos teiginių, kad šie duomenys gauti neteisėtai, nes krata T. B. namuose ir darbo vietoje buvo atlikta neteisėtai, pažeidžiant Advokatūros įstatymo 46 straipsnio nuostatas. Šis kasacinės nutarties nurodymas, nagrinėjant bylą antrą kartą apeliacine tvarka nebuvo įvykdytas, apie šio įrodymo leistinumą visiškai nepasisakyta.
Teisėjų kolegijai kyla neaiškumų, kodėl, siekiant nustatyti atstumą nuo Ukmergės policijos komisariato iki Kaune esančio UAB „Vilpostus–Kaunas“ Kauno skyriaus, buvo atliktas liudytojo R. K. parodymų patikrinimas vietoje, o ne eksperimentas. Baudžiamajame procese liudytojas yra asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis gali žinoti kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių. Nagrinėjamoje byloje R. K., kaip liudytojas, buvo apklausiamas tik dėl nusikalstamos veikos padarymo Ukmergės rajono policijos komisariate aplinkybių, t. y. apie tokius faktus, kuriuos jis tiesiogiai matė – šiuo atveju apie T. B. susitikimo su R. B. aplinkybes ir pateiktų raštų pasirašymą. Kiti šio liudytojo aiškinimai, kad atstumas nuo Kauno iki Ukmergės yra 60-62 km ir kad jis šį atstumą nuvažiuoja per pusvalandį (T. 6, b. l. 241), nėra objektyvūs faktinę aplinkybę patvirtinantys duomenys, o tik subjektyvus šio liudytojo vertinimas. T. B. versija dėl negalimumo suspėti nuvykti į Kauną iki 16.00 val., taip pat 2010 m. gegužės 3 d. antstolio R. Budreikos faktinių aplinkybių protokolo duomenų teisingumas pagal BPK 197 straipsnio nuostatas tikrintinas atliekant eksperimentą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 386 straipsnio reikalavimus, nevisiškai įvykdė 2010 m. gruodžio 23 d. kasacinės nutarties nurodymus, surašydamas nuosprendį, nesilaikė nuosprendžio surašymui keliamų BPK 305 straipsnio 1, 2 dalyse ir 331 straipsnyje nustatytų reikalavimų bei 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Šie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, nes sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Remiantis BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kasacinės instancijos teismas negali patikrinti kitų T. B. ir jo gynėjos kasacinio skundo argumentų, todėl jie paliktini nenagrinėtini.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 24 d. nuosprendį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Tomas Šeškauskas
Rimantas Baumilas