Civilinė byla Nr. 2A-184/2011
Procesinio sprendimo kategorijos: 44.5.2.14;
44.5.2.17; 44.8;
114.8.2
(S)

LIETUVOS
APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. vasario 8 d.
Vilnius
Lietuvos
apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
Audronės Jarackaitės ir Konstantino Gurino,
sekretoriaujant Ilonai Kovger,
dalyvaujant ieškovo atstovei
advokatei Jūratei Matonienei,
atsakovo atstovui advokatui
Jurgiui Kaušiniui,
teismo posėdyje
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų R.
B. ir S. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimo, kuriuo ieškinys tenkintas iš dalies, civilinėje
byloje Nr. 2-294-390/2010 pagal ieškovų Č. D., R. D. ieškinį atsakovams R. B., S. S., trečiasis asmuo V. B., dėl žalos
atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ginčas kilo dėl
žalos atlyginimo.
Ieškovai Č. D. ir R. D. kreipėsi
į teismą su ieškiniu ir prašė priteisti solidariai iš atsakovų R.
B., S. S. kiekvienam ieškovui po 325 707,90 Lt žalos atlyginimą (642 329,68 Lt negautų pajamų ir 9 086,14 Lt tiesioginių nuostolių), 5 procentus procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovai 2003-01-22 išdavė atsakovui R. B. įgaliojimą
naudoti, valdyti, disponuoti (su teise parduoti, nuomoti, dovanoti, įkeisti)
ieškovams priklausančias gamybines patalpas, esančias Elektrėnų g. 8, Kaune
(toliau – patalpos). Atsakovas, ieškovams nežinant, 2006-03-16 sutartimi
patalpas pardavė savo žmonos motinai atsakovei S. S.. Lietuvos
Apeliacinis teismas 2008 m. spalio 23 d. įsiteisėjusiu sprendimu pripažino
negaliojančia patalpų pirkimo-pardavimo sutartį ir taikė restituciją. Sprendime
pripažinta, kad atsakovas R. B., parduodamas patalpas savo
žmonos motinai 12,8 kartų pigiau nei patalpų rinkos vertė, pažeidė jam, kaip
įgaliotiniui, suteiktas teises ir sudarė sandorį, prieštaraujantį
atstovaujamųjų interesams. Teismas taip pat konstatavo, kad atsakovė S. S. elgėsi nesąžiningai, veikė R. B. ir
savo dukters V. B. interesais, siekdama turtinės naudos
savo artimiems interesams. Ieškovai, teigė, kad šis teismo sprendimas, kuriame konstatuotas
atsakovų veiksmų neteisėtumas, turi prejudicinę galią. Šie neteisėti atsakovų
veiksmai buvo neatskiriamai susiję su ieškovams padaryta žala ir buvo būtina
sąlyga jai atsirasti, todėl atsakovams taikytina civilinė atsakomybė, o
ieškovams privalo atlyginti žalą.
Ieškovai teigė, jog dėl tokių neteisėtų atsakovų veiksmų prarado galimybę
naudotis nekilnojamuoju turtu ir gauti nuomos mokestį, o tai yra ieškovų
negautos pajamos. Konkretus negautų pajamų dydis apskaičiuojamas pagal patalpų
nuomos kainą. Atsakovė S. S. pagal 2006-04-05 sutartį,
pavadintą „Nuomos sutartimi Nr. 04“ patalpas perdavė UAB „Metalų pasaulis“,
tačiau nuomos mokestis nustatytas nebuvo, o nuomininkas turėjo mokėti tik
komunalinius mokesius. UAB „Metalų pasaulis“ 2006-05-03 dalį patalpų, 1 330,34
kv. m, išnuomojo UAB „Senukų prekybos centras“ po 8 Lt už 1 kv. m per mėnesį (be PVM). Atsižvelgiant į tai, visų patalpų nuomos mokestis per mėnesį būtų 24
200,56 Lt (3025,07 kv. m x 8,00 Lt), o per 1 d. - 780,66 Lt (24 200,56 Lt :31 d.). Todėl nuo 2006-03-17 iki 2008-10-23 įskaitytinai nuomos mokestis sudarytų 755 681,98 Lt. Sumokėjus gyventojų pajamų mokestį ieškovai būtų gavę 642 329,68 Lt pajamų.
Ieškovai patyrė 9 086,14 Lt tiesioginę žalą. Patalpos yra valstybinės žemės sklypuose, kuriuos ieškovai nuomojasi iš valstybės ir
moka žemės nuomos mokestį. Po 2006-03-16 pirkimo-pradavimo sutarties sudarymo
valstybinės žemės nuomos sutartys liko galioti, todėl už 2006-2007 m. ieškovams buvo skaičiuojamas žemės nuomos mokestis, kurį jie sumokėjo. Dėl
neteisėtų atsakovų veiksmų nuo 2006-03-16 ieškovai negalėjo naudotis
patalpomis, o tuo pačiu ir valstybine žeme, o tai vertintina kaip ieškovų
turėtos tiesioginės išlaidos.
Atsakovai R. B. ir S. S. atsiliepime
prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovai
negali reikalauti negauto nuomos mokesčio, kurį už ginčo patalpas gauna UAB
„Metalo pasaulis“ iš UAB „Senukų prekybos centras“. Ginčo patalpas UAB „Metalų
pasaulis“ išnuomojo pats ieškovas dar 2003-06-01, kuris iki 2006 m. buvo UAB „Metalo pasaulis“ direktoriumi. UAB „Metalo pasaulis“ pagal sutartį
įsipareigojo ir mokėjo už patalpų savininką žemės mokestį, 15 procentų pajamų
mokestį ir visas kitas išlaidas, susijusias su ginčo patalpomis. Ieškovas, būdamas
UAB „Metalo pasaulis“ direktoriumi, 2003 metais subnuomavo patalpas UAB „Senukų
prekybos centras“. Tokiu būdu atsakovė S. S., 2006 metais
tapusi naująja patalpų savininke, perėmė nuomotojo pareigas pagal anksčiau
sudarytą nuomos sutartį su UAB „Metalo pasaulis“. Ieškovai, net ir būdami
patalpų savininkais, nuo 2006-03-17 negalėtų gauti pajamų iš patalpų nuomos,
nes patalpos pačių ieškovų jau buvo išnuomotos anksčiau. Ieškovai, kaip
fiziniai asmenys, remiasi sutartimi, sudaryta tarp juridinių asmenų, todėl
ieškovai nebūtinai būtų sudarę nuomos sutartį tokia kaina.
II. Pirmosios
instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno
apygardos teismas 2010 m. kovo 23 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir
ieškovams solidariai iš atsakovų priteisė po 321 164,84 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Teismas
sprendė, jog atsakovų veiksmų neteisėtumas jau yra konstatuotas įsiteisėjusiu minėtu
Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-99/2008. Teismas nurodė, kad kiekvieno
iš atsakovų veiksmai sudarant neteisėtą sandorį buvo neatsiejamai susiję su
ieškovams padaryta žala ir tai buvo būtina sąlyga žalai atsirasti, tai yra tarp
atsakovų veiksmų ir padarytos ieškovams žalos yra tiesioginis priežastinis
ryšys, o žala padaryta bendrais atsakovų veiksmais (CK 6.245 – 6.249 str.). Ieškovams
kilusi žala buvo padaryta bendrais atsakovų veiksmais, todėl jiems teismas
taikė solidariąją civilinę atsakomybę (CK 6.6 str. 1 d.).
Teismas sprendė, jog ieškovų pateiktas skaičiavimas dėl negautų pajamų
dydžio yra teisingas, tačiau atmetė kaip nepagrįstą ieškovų reikalavimą
priteisti tiesioginę žalą. Laikė, jog vien ta aplinkybė, kad ieškovai dėl
atsakovų neteisėtų veiksmų negalėjo naudotis ginčo patalpomis, nėra pagrindas
pripažinti, kad jiems nebuvo galima naudotis žemės sklypais ir tokiais atsakovų
veiksmais buvo varžomos jų teisės. Tarp ieškovų ir valstybės sudarytos žemės
nuomos sutartys nebuvo nutrauktos ir galiojo, todėl ieškovai turėjo pareigą
mokėti žemės mokestį valstybei. Ieškovams pasirinkus vieną iš savo pažeistų
teisių gynimo būdų – reikalauti atlyginti negautas pajamas ir, teismui
patenkinus šį reikalavimą, teismas sprendė, jog minėtas mokestis turėjo būti
mokamas.
III. Apeliacinio
skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovai R. B. ir S. S. apeliaciniu skundu prašo teismo
sprendimo dalį, kuria ieškovų reikalavimas patenkintas, panaikinti ir šioje
dalyje ieškinį atmesti. Skunde pateikiami tokie argumentai:
1. Teismas netinkamai
aiškino ir taikė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas bei civilinę atsakomybę
reglamentuojančias įstatymo normas ir klaidingai sprendė, kad tarp atsakovų
veiksmų ir ieškovų nurodomos žalos yra priežastinis ryšys. Teismas nepagrįstai
rėmėsi minėtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, nes jame nustatytos
aplinkybės yra išimtinai susijusios su atsakovų bendro pobūdžio pareigos elgtis
atidžiai ir rūpestingai nevykdymu. Nurodytame sprendime teismas neanalizavo ir
nevertino, ar atsakovų veiksmais buvo padaryta žala ieškovams, o sprendė, ar
sudarant ginčo sandorį nebuvo pažeisti atstovaujamojo interesai. Todėl
remdamasis šioje byloje esančiais įrodymais, teismas turėjo šioje byloje nustatyti
priežastinį ryšį tarp žalos ir neteisėtų veiksmų.
2. Teismas
nepagrįstai priteisė ieškovams negautas pajamas. Teismas nevertino ir
neanalizavo ieškovų pateikto skaičiavimo pagrįstumo ir aplinkybių, ar tokios
pajamos buvo realios numatytu periodu. Teismas neatsižvelgė į tai, kad
atsakovės sudarytoje nuomos sutartyje nuomos mokestis nebuvo nustatytas, o
mokama tik už komunalines paslaugas, jog pats ieškovas prieš tai buvo sudaręs
tokią pačią sutartį su tuo pačiu nuomininku ir nesiekė gauti nuomos pajamų iš
šių patalpų. Be to, dėl tokio dydžio nuomos mokesčio susitarė UAB „Metalo
pasaulis“, todėl nėra garantijos, kad ieškovai būtų patalpas išnuomoję už tokią
pačią kainą ir kad iš viso būtų išnuomoję. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai,
kad patalpų nuoma, kurių vertė 200 000 Lt, per 31 mėnesio laikotarpį būtų teikusios net 642 329 Lt pajamų, tai yra net tris kartus daugiau nei jų vertė.
Ieškovai Č. D. ir R. D. atsiliepime prašo šį apeliacinį
skundą atmesti ir nurodo, jog:
1. Apeliantai
nepagrįstai teigia, kad minimas Lietuvos apeliacinio instancijos teismo
sprendimas neturi prejudicinės galios. Nagrinėjamu atveju yra visos tam būtinos
CPK 182 straipsnio 2 punkte nurodytos sąlygos: teismo sprendimas yra
įsiteisėjęs, byloje dalyvavo tie patys asmenys, įrodinėjimo dalyku yra tos
pačios aplinkybės.
2. Teismas
pagrįstai sprendė, jog tarp ieškovams padarytos žalos ir atsakovų neteisėtų
veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys ir teisingai nustatė žalos dydį.
Atsakovams sudarius neteisėtą sandorį ir perleidus ginčo patalpas, ieškovai
neteko galimybės gauti pajamų. Apeliantų teiginiai, susiję su nepagrįstu žalos
dydžiu, nepagrįsti. Nuomos sutartį su UAB „Senukų prekybos centras“ su darė ne
pati atsakovė, o UAB „Metalų pasaulis“ tam, kad atsakovai būtų formaliai atskirti
nuo lėšų gavimo, nes UAB „Metalų pasaulis“ vienasmenis valdymo organas,
vadovas, buvo atsakovas R. B., o trečiasis asmuo V. B. – šios įmonės akcininkė. Apeliantai taip pat
nepagrįstai teigia, jog atsakovai nesiekė gauti pajamų iš patalpų nuomos iki patalpų
perleidimo, nes ieškinys yra pareikštas dėl negautų pajamų po šių patalpų
perleidimo.
3. Apeliantai
nepagrįstai teigia, kad patalpų vertė yra 200 000 Lt, o ieškovų nurodomos negautos pajamos yra net tris kartus didesnės nei jų vertė. Lietuvos apeliacinis
teismas paminėtame sprendime nurodė, jog patalpų vertė buvo 2 560 000 Lt, tai yra 12,8 kartų didesnė už atsakovų patalpų pardavimo kainą. Taigi negautų pajamų sudaro tik 11,34 procentų patalpų vertės.
IV. Apeliacinio
teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Teisėjų
kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos
teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias
nagrinėjamam ginčui, tinkamai išaiškino bei pritaikė teisės normas ir, iš
dalies patenkindamas ieškinį, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263
str. 1 d.). Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas
būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos
aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus.
Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti tiek faktinį, tiek teisinį
apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo
pagrindus. Absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo
pagrindų teisėjų kolegija nenustatė, todėl bylą nagrinėja neperžengdama
apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).
Byloje
nustatyta, kad ieškovai Č. D. ir R. D. 2003-01-22
atsakovui R. B. išdavė įgaliojimą naudoti, valdyti,
disponuoti ieškovams priklausančias gamybines patalpas, esančias Elektrėnų g.
8, Kaune (toliau – patalpos). Atsakovas, ieškovams nežinant, 2006-03-16
sutartimi patalpas pardavė savo žmonos motinai atsakovei S. S.
12,8 kartų pigiau nei jų rinkos vertė. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 23 d. įsiteisėjusiu sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-99/2008 pripažino
negaliojančia šią sutartį ir taikė dvišalę restituciją. Kaip minėta,
nagrinėjamu atveju ieškovai, remdamiesi paminėtu sprendimu, kreipėsi į teismą
su ieškiniu dėl žalos, padarytos neteisėtais įgaliotinio veiksmais, atlyginimo.
Apeliantai,
nesutikdami su skundžiamu teismo sprendimu, teigia, jog teismas be pagrindo
rėmėsi paminėtu Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu kaip turinčiu prejudicinę
galią šioje byloje, nes, jų nuomone, nustatytos aplinkybės yra išimtinai
susijusios su atsakovų bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai
nevykdymu. Taip pat nurodo, jog teismas netinkamai aiškino ir taikė civilinę atsakomybę
reglamentuojančias įstatymo normas ir klaidingai sprendė, kad tarp atsakovų
veiksmų ir ieškovų nurodomos žalos yra priežastinis ryšys, todėl nepagrįstai
priteisė ieškovams negautas pajamas. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos
medžiagą, sprendžia, jog skunde nurodyti argumentai neduoda pagrindo keisti ar
naikinti teismo sprendimo (CPK 185 str.).
Byloje
nagrinėjamas ginčas dėl įgaliotinio atliktų veiksmų, kurių neteisėtumas
konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu, todėl taikytinos deliktinės civilinės
atsakomybės taisyklės, kuriomis yra grindžiama pareiga laikytis tokių elgesio
taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nebūtų padaryta žala kitam asmeniui
(CK 6.263 str.). Kaip teisingai nurodė apeliantai, civilinei
atsakomybei atsirasti turi būti nustatytos visos bendrosios civilinės
atsakomybės sąlygos - neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp
neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246,
6.247,
6.248, 6.279 str.). Neteisėtus
veiksmus, žalos faktą bei priežastinį ryšį turi įrodyti asmuo, reikalaujantis
žalos atlyginimo, kaltė, kaip žinoma, yra preziumuojama.
Kaip minėta,
skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad atsakovų neteisėti veiksmai
konstatuoti paminėtame Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. sprendime, kuriame ieškovų ginčijama įgaliotinio sudaryta patalpų pirkimo – pardavimo sutartis
pripažinta negaliojančia pagal CK 2.135 straipsnio 1 dalį kaip prieštaraujanti
atstovaujamųjų interesams. Šiame teismo sprendime vadovaujamasi byloje atliktos
ekspertizės išvada, kad ginčo turto vertė šio sandorio
sudarymo metu buvo 2 560 000 Lt, nurodyta, kad turtas buvo parduotas
12,8 kartų mažesne nei rinkos kaina. Atsižvelgdamas į tai, kad ginčijamoje sutartyje netgi buvo nurodyta 1 104 000 Lt vidutinė šio turto rinkos vertė,
teismas sprendė, kad sudarydami sutartį, atsakovai privalėjo suvokti ar bent
įtarti, jog, sudarydami sandorį, kuriuo ieškovų turtas parduodamas už 200
000 Lt, tai yra net keletą kartų mažesnę negu rinkos
kaina, pažeidžia jų teises, interesus ir gali sukelti žalą. Taip pat
sprendime nurodyta, kad atsakovas R. B. yra atsakovės S. S. dukters vyras, todėl abi šalys iš esmės buvo
suinteresuotos, kad ginčo turtas būtų parduotas kuo mažesne kaina. Atsižvelgdamas
į byloje esančius duomenis apie atsakovės S. S. pajamas,
taip pat į senyvą jos amžių, sveikatos būklę (sunkiai vaikštanti pirmos grupės
invalidė), nesant duomenų apie turimas pajamas ar santaupas, iš kurių būtų
galėjusi skirti 200 000 Lt nekilnojamajam komercinės paskirties turtui įsigyti,
teismas sprendė, kad pirkėja S. S. veikė R.
B. ir savo dukters interesais, siekdama turtinės naudos savo artimiems
giminaičiams. Taigi teismas konstatavo, kad S. S. buvo
nesąžininga, kad atsakovas R. B., ieškovų vardu sudarė sandorį
jiems nenaudingomis sąlygomis, veikė iš esmės savo ir savo šeimos interesais,
pažeidė jam suteiktas teises ir sudarė atstovaujamųjų interesams prieštaraujantį
sandorį. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi šiomis aplinkybėmis, sprendžia, jog
apeliantai nepagrįstai teigia, kad jame nustatytos aplinkybės yra susijusios išimtinai
su atsakovų bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai nevykdymu, nes
sandoris pripažintas negaliojančiu dėl neteisėtų veiksmų, konstatuotas jų
nesąžiningumas ir taikyta restitucija natūra (CPK 185 str., CK 2.135 str. 1 d.,
6.145 str. 1 d., 4.96 str. 1 d.).
Atsižvelgdama į
išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad reikalaujama priteisti žala yra kildinama
iš teisinių santykių, kurie tarp šalių susiklostė iš atstovavimo, kad minėtu
įsiteisėjusiu apeliacinės instancijos teismo sprendimu konstatuota, jog
atsakovai, sudarydami minimą sandorį, pažeidė įstatymą ir ieškovų teises (CK 2.135
str. 1 d .), teisėjų kolegija sprendžia, kad civilinėje byloje 2A-99/2008 nustatytos
faktinės bylos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šioje civilinėje
byloje: abejose bylose dalyvavo tie patys asmenys, abejose bylose įrodinėjimo
dalyku buvo tie patys faktai (CPK 182 str. 2 p., 185 str.).
Priešingai nei
teigia apeliantai, paminėtame sprendime buvo ne tik konstatuota, kad atsakovų
veiksmai sudarant ginčo sandorį buvo neteisėti, bet taip pat nurodyta, kad dėl tokių
neteisėtų atsakovų veiksmų ieškovai galėjo patirti žalą. Nagrinėjamoje byloje,
priešingai nei teigia apeliantai, ieškovai įrodė tiek patį žalos padarymo faktą
(negautas pajamas), tiek ginčijamu teismo sprendimu priteistos žalos dydį, tiek
priežastinį ryšį tarp šios žalos bei įsiteisėjusiu teismo sprendimu konstatuotų
atsakovų neteisėtų veiksmų (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija laiko, jog
nagrinėjamu klausimu pažymėtinos aplinkybės, apibūdinančios atsakovo R. B. asmenybę, kurios konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo 2009 m. kovo 31 d. nutartyje, priimtoje R. B., J. B. ir
E. D. baudžiamojoje byloje (bylos Nr. 2K-78/2009). Kasacinio
teismo nutartį apeliantai teismui pateikė kartu su savo apeliaciniu skundu.
Kaip matyti iš šio procesinio dokumento, teismas, atmesdamas nuteistųjų kasacinius
skundus, nustatė, jog Kauno apygardos teismo 2006 m. gruodžio 28 d.
nuosprendžiu ir Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 24 d. nuosprendžiu R. B. nuteistas laisvės atėmimu už
svetimo, tai yra AB ,,Kauno statybininkas“, didelės vertės turto pasisavinimą
ir iššvaistymą (BK 183 str. 2 d., 184 str. 2 d.) ir šiai bendrovei
solidariai iš R. B. priteista beveik 1 000 000 Lt žalos atlyginimas. Konstatuota, kad R. B., būdamas įmonės pagrindiniu akcininku (87,88 procentai
akcijų), generaliniu direktoriumi, valdybos pirmininku, turėdamas teisę pasirašyti
visus bendrovės dokumentus, žinodamas, kad įmonė dirba nuostolingai, skolinga
biudžetams, darbuotojams, parengė ir įgyvendino jo žinioje buvusio įmonės turto
pasisavinimo planą.
Teisėjų kolegija
atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, jog teismas be pagrindo ieškovų
nurodytas negautas pajamas traktavo kaip atsakovų padarytą žalą ir sutiko su jų
dydžiu. Kaip žinoma, kiekvienas asmuo turi teisę savo nuožiūra, nepažeidžiant
įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės
objektą ir juo disponuoti (CK 4.37 str. 1 d.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju atsakovams
neteisėtai sudarius ginčo sandorį ieškovams itin nepalankiomis sąlygomis, buvo
nepagrįstai suvaržytos ieškovų nuosavybės teisės naudotis turimu ir užkirstas
kelias gauti iš to pajamų. Iš tiesų, kaip nurodė apeliantai, ieškovas nuo 2003
metų ginčo patalpas buvo perdavęs naudotis UAB ,,Metalų pasaulis“ tik už
komunalinių mokesčių mokėjimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo metu ieškovas
Č. D. buvo dalyviu, tai yra UAB ,,Metalų pasaulis“ akcininku
(CK 2.45 str.): jam bei J. B. priklausė po 10 procentų
akcijų, trečiajam asmeniui V. B. – 80 procentų. Tačiau atsakovei
S. S. tapus ginčo patalpų savininke, 2006-04-04 sutartimi
akcijas pardavė. Atsakovo žmonai V. B. tapus vienintele
akcininke, jau kitą dieną, tai yra 2006-04-05, atsakovė S. S. perdavė
patalpas UAB ,,Metalų pasaulis“, o ši 2006-05-03 susitarimu su UAB ,,Senukų
prekybos centras“ susitarė dėl nuomos mokesčio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama
į šias nagrinėjamo ginčo aplinkybes, namo, jog ieškovai atsiliepime pagrįstai teigia,
kad apeliantų nurodytas argumentas neduoda pagrindo atmesti ieškovų
reikalavimą (CPK 185 str.).
Kaip minėta,
apeliantai taip pat nesutiko su teismo priteistos žalos dydžiu. Tačiau nei pirmosios,
nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovų
nurodyto negautų pajamų skaičiavimo pagrįstumą (CPK 178 str.). Be to, jie iš
esmės neteisingai tvirtina, kad iš patalpų nuomos gaunamos pajamos negali būti
didesnės už pačių patalpų vertę (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone,
gaunamų pajamų dydis, nepateikus konkrečių argumentų bei įrodymų, negali būti tiesiogiai
siejamas su patalpų verte, nes ilgainiui besikeičiant tiek nekilnojamojo turto
rinkos, tiek nuomos kainoms, jų santykis gali natūraliai kisti bei priklausyti
nuo konkretaus sandorio. Be to, kaip teisingai atsiliepime nurodė ieškovai ir
priešingai nei nurodo apeliantai, ginčo patalpų vertė kalbamu momentu buvo ne
200 000 Lt, kurią atsakovai buvo nurodę patalpų pirkimo – pardavimo sutartyje, kuri
minėtu teismo sprendimu yra pripažinta negaliojančia, bet 2 560 000 Lt, kuri buvo
nustatyta teismo paskirtos ekspertizės akte (CPK 185 str.).
Teisėjų kolegija
laiko, kad kiti apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai, taip pat neduoda
pagrindo spręsti, kad teismas, iš dalies patenkindamas ieškovų ieškinį, priėmė
neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.).
Esant tokioms
aplinkybėms, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o teismo sprendimą
palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kaip žinoma,
šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,
turi būti atlygintos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, priteisiamos iš
antrosios šalies (CPK 93 str.). Tačiau ieškovai nepateikė
įrodymų, pagrindžiančių turėtas išlaidas (CPK 98 str. 1 d., 178 str.).
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos
teismo 2010 m. kovo 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Audronė
Jarackaitė
Konstantinas
Gurinas