Administracinė byla Nr. A-181-438/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02347-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 10.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gretai Kapažinskaitei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams R. R., Š. J.,

atsakovo atstovams L. S., D. K.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps‘ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Vilniaus teritorinė muitinė) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitoje Nr. 3VM191669s pareiškėjui UAB „Jumps“ apskaičiavo ir įregistravo 191 572 Lt muito, 194 562 Lt akcizų, 10 580 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 11 000 Lt akcizo delspinigių, 436 Lt PVM delspinigių ir 39 671 Lt baudos mokestinės prievolės.

Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 1A-517 patvirtino Vilniaus teritorinė muitinės sprendimą Nr. 3VM191669s.

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. S-63(7-11/2014) patvirtino Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-517.

Pareiškėjas UAB „Jumps“ (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir MGK) 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. S-63 (7-11/2014); 2) Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Muitinės departamentas, atsakovas) 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 1A-517; 3) Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto mokestinio patikrinimo ataskaitą Nr. 3VM191669S (toliau – ir patikrinimo ataskaita) ta dalimi, kuria ištaisytos šios ataskaitos 2 lentelės 1–18 punktuose nurodytos deklaracijos, ir, jas pakeitus, apskaičiuoti muito ir akcizo mokesčiai, baudos ir delspinigiai.

Nurodė, kad Vilniaus teritorinė muitinė, atlikusi UAB „Jumps” patikrinimą, patikrinimo ataskaitoje nusprendė, jog, remiantis 2013 m. rugsėjo 6 d. Tyrimo protokoluose Nr. 3T1651-3T1654, 2013 m. rugsėjo 16 d. Tyrimo protokoluose Nr. 3T1720, Nr. 3T1721 nurodyta informacija, importo deklaracijose Nr. 13LTVG2000IM029D72 (2013-07-28) ir 13LTVG2000IM02ADD4 (2013 m. rugpjūčio 1 d.) nurodytas produktas turi būti klasifikuojamas KN 2710 19 68 00 X306 subpozicijoje, o ne KN 2709 00 90 00, kaip nurodė pareiškėjas. Teritorinė muitinė pagal minėtose deklaracijose nurodytų produktų gamintoją, kokybės standartą ir kokybės pasuose nurodytas kokybės rodiklių normas, kitus ta pačia patikrinimo ataskaita tikrintus produktus, netyrus jų cheminės sudėties ir savybių, laikė analogiškais aukščiau nurodytose deklaracijose nurodytiems produktams.

Pareiškėjas nesutiko su analogijos taikymu. Kadangi produktams, deklaruotiems Patikrinimo ataskaitos 1–18 punktuose, nebuvo atliktas muitinės laboratorijos tyrimas, nėra teisinio pagrindo pakeisti minėtose deklaracijose nurodytų produktų KN kodus. Pareiškėjas teigė, kad jis produktus tik perka ir parduoda. Deklaracijomis, nurodytomis patikrinimo ataskaitos 1–18 punktuose, prekės buvo vežamos sistemingai, kas keletą ar keliolika dienų tris mėnesius, o 19–20 punktuose deklaruotos prekės buvo vežamos gerokai vėliau (2013 m. liepos 28 d. – 2013 m. rugpjūčio 1 d.). Tai, kad produktai netapatūs, patvirtina skirtingi jų deklaravimo ir pagaminimo laikotarpiai, laikymas skirtingose talpyklose.

Teigdamas, kad patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 1–18 punktuose deklaruoti naftos produktai negali būti mazutas, pareiškėjas rėmėsi Lenkijos naftos perdirbimo įmonės S. A. Jedlicze 2014 m. vasario 28 d. pareiškimu, žalios naftos pirkimo–pardavimo sutartimi su Lenkijos naftos perdirbimo įmone S. A. Jedlicze, kuriuose nurodyta, kad nafta KN kodas 2709 00 90, buvo įsigyta perdirbimui. Mazutas yra neperdirbamas galutinis produktas. Pareiškėjo nuomone, tai, kad 1–18 punktuose nurodytomis deklaracijomis buvo tinkamai deklaruota žalia nafta, patvirtina ir deklaracijų, kuriomis deklaruotos šios prekės, 37 langelyje nurodyta taikytina 4200 procedūra, kuri užtikrina, kad tos pačios prekės, įvežtos į importuojančią valstybę, vėliau būtų išvežtos į paskirties valstybę, jų nepakeitus.

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą pareiškėjo skundą prašė atmesti.

Nurodė, kad, siekiant įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumu, muitinė po prekių išleidimo turi teisę atlikti patikrinimus ir vienoje deklaracijoje nustatytas prekių charakteristikas ekstrapoliuoti to paties deklaranto pateiktose deklaracijose nurodytoms prekėms, kurios nebuvo ir nebegali būti patikrintos, nes jau išleistos, jei šios prekės yra tapačios. Su kiekviena importuota preke pareiškėjas pateikė kokybės pasus, kuriuose buvo nurodyti tiek norminiai, tiek faktiniai prekių rodikliai, kadangi ginčo prekės gamintojas (AO „Kondensat“) kiekvienai importuojamai prekei atliko tyrimus, kurių rezultatus pateikė kokybės pasuose. Juose nurodytas prekių technines charakteristikas iš esmės patvirtino Muitinės laboratorijos tyrimų rezultatai importo deklaracijose Nr. 13LTVG2000IM029D72 ir Nr. 13LTVG2000IM02ADD4. Kokybės pasuose ir Muitinės laboratorijos tyrimo protokoluose nurodytas ginčo prekių charakteristikų nereikšmingas skirtumas įtakos ginčo prekių klasifikavimui neturi. Pareiškėjas visose deklaracijose nurodė, kad importuoja „Atmosferinio distiliavimo likutį (naftos žaliavą) ST AO 921040000053-11-2010“, kurį deklaravo TARIC kodu Nr. 2709 00 90 00. Su deklaracijomis pateikti Kazachstano Respublikos įmonės AO „Kondensat“ kokybės pasai, patvirtina, kad: 1) prekės yra atmosferinio distiliavimo likutis; 2) prekės pagamintos pagal vieną techninį standartą (CT AO 921040000053-11-2010); 3) prekėms nurodytos tos pačios kokybės rodiklių normos; 4) skirtingi ginčo prekių faktiniai rodikliai įtakos klasifikavimui neturi ir tenkina norminius kokybės rodiklius, o tai patvirtina, kad pareiškėjo importuotos ginčo prekės yra tapačios Muitinės laboratorijos tirtosioms. Prekių tapatumą Muitinės laboratorijos tirtoms prekėms patvirtina pareiškėjo Muitinės departamentui pateiktose skirtingose sutartyse su naftos pardavėjais numatyti identiški reikalavimai jo pirktoms prekėms. Tapatumo nepaneigia skirtingi importavimo laikotarpiai ar laikymo skirtingose talpyklose faktas. Pareiškėjas nepateikė sertifikatų ar akreditacijų, kurios patvirtintų, kad Lenkijos įmonė gali atlikti ginčo prekių tyrimus, kuriais būtų galima remtis nustatant ginčo prekių KN kodą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo vertinimu, pareiškėjo teiginiai, kad Lenkijos įmonė įsigijo KN pozicijoje 2709 00 90 klasifikuojamą produktą, yra nepagrįsti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Nustatė, jog visose tikrinamose deklaracijose vienodu pavadinimu, su vienodais kokybės parametrais deklaruotos prekės yra analogiškos. Tai patvirtino prekes lydintys dokumentai (sąskaitos, prekių kokybės pasai, atitikties deklaracijos ir kt.). Pareiškėjas importavo to paties Kazachstano Respublikos gamintojo AO „Kondensat“ pagamintas prekes, sąskaitose ir kituose prekę lydinčiuose dokumentuose nurodytas tas pats prekės pavadinimas. Visų prekių siuntų kokybės pasuose nurodyta, kad prekės gaminamos pagal tą patį techninį standartą („Atmosferinio distiliavimo likutis CT AO 921040000053-11-2010“). Skirtingai negu kokybės pasuose, visų tikrintų deklaracijų 31 langelyje prie prekių aprašymo yra prierašas „naftos žaliava“. Pareiškėjo atitikties deklaracijos patvirtino, kad deklaruotos prekės atitinka standartus ir kitus normatyvinius dokumentus, nurodytus prekių kokybės pasuose. Kokybės pasuose nurodytos tos pačios kokybės rodiklių normos bei faktiniai kokybės rodikliai su nežymiais skirtumais, kurie tenkina nurodytų normų reikalavimus deklaruotoms prekėms. Todėl buvo padaryta išvada, kad patikrinimo ataskaitoje nurodytose deklaracijose deklaruotos prekės tenkina tapačių prekių apibūdinimą. Muitinė neturėjo pagrindo abejoti gamintojo išduotuose Kokybės pasuose nurodytomis prekių technologinėmis charakteristikomis, kurios patvirtino analogiškų prekių (2 lentelės 19–20 pozicijos) laboratorinių tyrimų rezultatus. Dokumentų, paneigiančių Kokybės pasuose nurodytus duomenis, pareiškėjas nepateikė, jis visas be išimties prekes deklaravo identiškai. Tapačių prekių laikymas atskiruose rezervuaruose, tuo labiau praėjus keliems mėnesiams, yra visiškai tikėtinas, dėl to jos nelaikytinos skirtingomis. Prekių tapatumo nepatvirtina ir Lenkijos naftos perdirbimo įmonės S. A. Jedlicze 2014 m. vasario 28 d. raštas. Jame pateikiama abstrakti informacija, nurodomas tik KN kodas, kuris gali neatitikti prekės pavadinimo, nesutampa šios įmonės prekių įsigijimo laikotarpis su prekių importo laikotarpiu bei įvežto produkto kiekis.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Remdamasis 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Muitinės kodeksas), 59 straipsnio 1 dalimi, teismas nurodė, kad visos prekės, kurioms pageidaujama įforminti muitinės procedūrą, turi būti deklaruojamos atitinkamai muitinės procedūrai. Pagal Muitinės kodekso 68 straipsnį, muitinė, tikrindama jos priimtas deklaracijas, turi teisę patikrinti deklaraciją ir kartu su ja pateikiamus dokumentus arba patikrinti prekes ir imti jų pavyzdžių analizei arba detaliam patikrinimui. Muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu tikrinama tik dalis deklaracijoje nurodytų prekių, dalinio tikrinimo rezultatai taikomi visoms toje deklaracijoje išvardytoms prekėms, tačiau deklarantas turi teisę reikalauti toliau tikrinti prekes, jeigu jis mano, kad dalinio tikrinimo rezultatai netaikytini likusiai deklaruotų prekių daliai. Muitinės kodekso 71 straipsnis numato, kad deklaracijos tikrinimo rezultatais remiamasi taikant nuostatas, reglamentuojančias prekėms įformintos muitinės procedūros atlikimo tvarką, o jeigu deklaracija nebuvo patikrinta, remiamasi deklaracijoje pateiktais duomenimis. Muitinės kodekso 78 straipsnis numato, kad muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos. Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendime DP grup, C-138/10 išaiškino, kad Sąjungos muitų teisėje įtvirtintas principas, kad dėl visų prekių, kurioms ketinama įforminti muitinės procedūrą, reikia pateikti deklaraciją. Taigi aplinkybės, svarbios norint prekėms taikyti muitų teisės aktus, nustatomos remiantis ne muitinės konstatuotais faktais, o deklaranto pateikta informacija. Siekiant Muitinės kodekso 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyto tikslo iki minimumo sumažinti muitinės formalumų ir tikrinimų, iš muitinės nereikalaujama sistemingai vykdyti tikrinimų. Todėl, kaip nurodyta kodekso 71 straipsnio 2 dalyje, tais atvejais, kai muitinės deklaracija nebuvo patikrinta, muitinės procedūros nuostatos prekėms taikomos remiantis deklaracijoje pateiktais duomenimis. Taigi, priimdama deklaraciją, muitinė nepriima sprendimo, ar deklaranto pateikta informacija, už kurią jis atsako, yra teisinga. Iš Muitinės kodekso 68 straipsnio formuluotės teismas darė išvadą, kad, priėmusi deklaraciją, muitinė nepraranda galimybės patikrinti, ar ši informacija teisinga, vėliau ir prireikus, net išleidusi prekes. Deklarantui tenkanti pareiga pateikti teisingą informaciją apima ir pareigą nustatyti tinkamą prekės subpoziciją atliekant tarifinį prekės klasifikavimą, o jei kyla abejonių, deklarantas gali prieš tai prašyti muitinės išduoti privalomosios tarifinės informacijos dokumentą pagal Muitinės kodekso 12 straipsnį.

Nagrinėjamoje byloje teismas nustatė, kad pareiškėjas, importavęs iš Kazachstano prekes, kurioms buvo įformintos elektroninės importo deklaracijos (EID) 13LTVG2000IM029D72 (2013- m. liepos 28 d.) ir 13LTVG2000IM02ADD4 (2013 m. rugpjūčio 1 d.), šiose deklaracijose (MGK byla, t. I, b. l. 18–19) nurodė netinkamą prekių subpoziciją. Ši aplinkybė paaiškėjo muitinei paėmus prekių mėginius ir atlikus jų laboratorinius tyrimus. Šį faktą patvirtina Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. liepos 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. mėginių ėmimo protokolai (MGK byla, t. II, b. l. 126–131), Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m rugsėjo 19 d. prekių klasifikavimo aktai (MGK byla, t. I, b. l. 174–179). Vilniaus teritorinė muitinė 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto mokestinio patikrinimo ataskaitoje nurodė, kad deklaruotos prekės klasifikuotinos TARIC 2710 19 68 00 kodu bei tikslintinas prekės aprašymas „Skystasis kuras – atmosferinio distiliavimo likutis (naftos produktas)“, atitinkamai, pareiškėjui papildomai apskaičiuoti mokėtini importo mokesčiai ir su jais susiję sumos (ataskaitos 2 ir 3 lentelių 19 ir 20 pozicijos). Pareiškėjas supaprastinto mokestinio patikrinimo ataskaitos dalies dėl papildomai apskaičiuotų mokesčių ir susijusių sumų, pakeitus prekių klasifikaciją minėtose deklaracijose, neskundė.

Pareiškėjo skundžiama Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto mokestinio patikrinimo ataskaitos dalimi buvo ištaisytos ir kitos pareiškėjo deklaracijos, nurodytos ataskaitos 2 lentelės 1–18 pozicijose bei, atitinkamai, perskaičiuoti mokesčiai (perskaičiavimas nurodytas 2 lentelėje). Toks sprendimas priimtas, nes pripažinta, kad ir kitos anksčiau pareiškėjo importuotos prekės, kurių importas įformintas elektroninėmis importo deklaracijose, nurodytose ataskaitos 2 lentelės 1–18 pozicijose, yra analogiškos, todėl jos taip pat klasifikuotinos muitinės nomenklatūros 2710 19 68 00 kodu.

Teismas vadovavosi ESTT praktika (ESTT 2014 m. vasario 27 d. sprendimas Greencarrier Freight Services Latvia SIA C-571/12) ir nurodė, kad Muitinės kodekso 70 straipsnio 1 dalis nustato vienodos kokybės prezumpciją, leidžiančią ekstrapoliuoti dalinio prekių, nurodytų toje pačioje deklaracijoje, tikrinimo rezultatus visoms šioje deklaracijoje nurodytoms prekėms. Šia nuostata užtikrinamas greitas ir veiksmingas išleidimo į laisvą apyvartą procedūrų atlikimas, nes muitinė neįpareigojama detaliai patikrinti visų deklaracijoje nurodytų prekių. Tačiau kodekso 70 straipsnio 1 dalis neleidžia muitinei ekstrapoliuoti vienoje deklaracijoje nurodytų prekių dalinio tikrinimo rezultatų ankstesnėse deklaracijose nurodytoms prekėms, kurias muitinė jau išleido. Ankstesnes deklaracijas, kurios nebuvo tikrintos pagal Muitinės kodekso 68 straipsnį ir kurios vis dėlto buvo priimtos remiantis jose pateiktais duomenimis, kvestionuoti muitinei leidžia Muitinės kodekso 78 straipsnio 2 dalies nuostatos. Niekas nedraudžia muitinei šiuo tikslu ekstrapoliuoti vienoje deklaracijoje nurodytų prekių dalinio patikrinimo rezultatus ankstesnėse deklaracijose nurodytoms ir muitinės jau išleistoms prekėms, jei šios prekės yra tapačios. Prekių tapatumas gali būti grindžiamas, be kita ko, prekybos dokumentų ir duomenų, susijusių su atitinkamų importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis operacijomis, patikrinimu ir, visų pirma,deklaranto pateikta informacija, kad šios prekės pagamintos to paties gamintojo, o jų pavadinimas, išvaizda ir sudėtis yra tokia pati kaip ir ankstesnėse deklaracijose nurodytų prekių. Teismas pažymėjo, kad prekių tikrinimo rezultatų taikymo kitoms tapačioms prekėms galimybė pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1290/2012).

Taigi, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju būtina nustatyti, ar muitinė pagrįstai kitas pareiškėjo importuotas prekes laikė tapačiomis patikrintoms prekėms ir ar pareiškėjo pateikti įrodymai pakankami patvirtinti, kad prekės nėra tapačios.

Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad muitinė išvadą apie prekių tapatumą pagrįstai grindė būtent paties deklaranto pateikta informacija apie prekių gamintoją, jų pavadinimą, savybes. Tiek tikrintos prekės, tiek prekės, deklaruotos ataskaitos 2 lentelės 1–18 pozicijose nurodytomis deklaracijomis, yra pagamintos to paties gamintojo Kazachstano Respublikos įmonės AO„Kondensat“ (tai matoma iš kokybės pasų, deklaracijų duomenų apie kilmės šalį, atitikties deklaracijų), visos prekės yra pagamintos pagal tą patį standartą CT AO 921040000053-11-2010, pats pareiškėjas deklaracijose visas jas klasifikavo vienodai ir nurodė tokį pat jų pavadinimą. Sąskaitose ir kituose prekes lydinčiuose dokumentuose nurodytas tas pats prekių pavadinimas („Atmosferinio distiliavimo likutis CT AO 921040000053-11-2010“), tačiau skirtingai nuo šių dokumentų, visų tikrintų deklaracijų 31 langelyje prie prekių aprašymo yra prierašas „naftos žaliava“. Be to, tiek tikrintų prekių kokybės pasuose Nr. 70 (MGK byla, t. II, b. l. 134) ir Nr. 74 (MGK byla, t. II, b. l. 136), tiek ir kitų importuotų prekių kokybės pasuose gamintojo yra nurodytos iš esmės tokios pat prekių savybės, atitinkančios kokybės pasuose nurodytas kokybės normas. Taigi, kokybės pasuose prekių gamintojo nurodyti prekių duomenys patvirtina prekių tapatumą. Pastebėtina, kad muitinės laboratorijos tyrimo rezultatai iš esmės patvirtina prekių kokybės pasuose nurodytas prekių technines charakteristikas. Tai, kad faktinės prekių charakteristikos, nurodytos tikrintų prekių kokybės pasuose Nr. 70 ir Nr. 74, šiek tiek skyrėsi (tačiau atitiko nurodytas kokybės normas), pagal muitinės laboratorijos tyrimo rezultatus nelėmė skirtingo prekių klasifikavimo. Todėl, teismo vertinimu, muitinės skundžiamuose sprendimuose padaryta išvada, kad kokybės pasuose nurodytas charakteristikų nereikšmingas skirtumas įtakos ginčo prekių klasifikavimui neturi, pagrįsta.

Kadangi patikrintos prekės pagal savo sudėtį turėjo būti klasifikuojamos kitoje pozicijoje, teismas darė išvadą, kad ir prekės, kurių gamintojas, pagaminimo standartas, kokybės rodikliai ir charakteristikos tapačios, taip pat turėjo būti klasifikuojamos kitoje pozicijoje. Todėl sprendė, kad muitinė pagrįstai atliko prekių tikrinimo rezultatų estrapoliaciją kitose deklaracijose nurodytoms tapačioms prekėms.

Teismas akcentavo, kad šiuo atveju būtent pareiškėjui nagrinėjamu atveju tenka pareiga pateikti pakankamai įrodymų, kurie leistų anksčiau importuotas prekes pripažinti tinkamai klasifikuotomis jų deklaravimo metu. Pareiškėjas importavo prekes kodu 2709 00 90 00, o muitinė prekes klasifikavo 2710 19 68 00 kodu. Požymiai, reikšmingi prekių priskyrimui vienam ar kitam kodui pagal teisės aktus, reglamentuojančius prekių muitinį klasifikavimą, išsamiai aptarti patikrinimo ataskaitos 2 puslapyje. Teismo nuomone, pareiškėjas turi pateikti pakankamų įrodymų, kad jis importavo prekes, kurios neatitinka 2710 19 68 00 kodu klasifikuojamoms prekėms būtinųjų požymių, o atitinka 2709 00 90 00 kodu klasifikuojamoms prekėms būtinuosius požymius, nežiūrint į vieną ir tą patį prekių gamintoją, kokybės standartą, vienodus kokybės rodiklius ir kitas aptartas aplinkybes, pagrindžiančias prekių tapatumą.

Pareiškėjas savo atsikirtimus pirmiausia grindė aplinkybėmis, kad prekės buvo importuotos skirtingais laikotarpiais ir gamintojo buvo laikytos skirtingose talpyklose. Pareiškėjas pateikė Naphta Impex Eesti ir Naphta Impex Gmbh 2013 m. vasario 27 d. raštus (t. I, b. l. 103–109), kad skirtingų rūšių naftos produktus AB „Kondensat“ laiko atskiruose rezervuaruose. Teismo vertinimu, tiek muitinė, tiek MGK pagrįstai įvertino, kad šios aplinkybės nepaneigia prekių tapatumo. Teismas atkreipė dėmesį, kad prekių sudėtis ir savybės, o ne importo laikas ar laikymo sąlygos, lemia muitinį klasifikavimą. Šiuo atveju aplinkybės, kad prekės importuotos skirtingais laikotarpiais, kad paimtos iš skirtingų talpyklų, neapibūdina pačių importuotų prekių sudėties ir savybių, reikšmingų muitiniam klasifikavimui, todėl negali paneigti prekių tapatumo. Akivaizdu, kad tapačios prekės gali būti importuojamos skirtingais laikotarpiais ir laikomos skirtingose talpyklose. Naphta Impex Eesti ir Naphta Impex Gmbh 2013 m. vasario 27 d. raštuose pateikta informacija yra abstrakti, neapibūdinanti konkrečių importo atvejų bei konkrečių importuotų prekių sudėties ir savybių skirtumų, taip pat galimybės, kad tapati prekė skirtingais laikotarpiais buvo laikoma skirtingose talpyklose, todėl ji pagrįstai įvertinta kaip nepaneigianti prekių tapatumo. MGK, analizuodama šiuos pareiškėjo argumentus, pagrįstai atsižvelgė ir į aplinkybę, kad sutartyse su naftos pardavėjais buvo numatyti identiški reikalavimai pareiškėjo pirktoms prekėms.

Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog prekės buvo parduotos Lenkijos naftos perdirbimo įmonei ir buvo panaudotos naftos perdirbimui. Pareiškėjas MGK pateikė Lenkijos įmonės Jedlisze S.A. 2014 m. vasario 28 d. pareiškimą, kad naftos perdirbimo įmonė Jedlisze S.A. iš pareiškėjo įsigijo nuo 2012 m. gegužės 23 d. iki 2013 m. birželio 11 d. 6 916,796 kg naftos, kodas 2709 00 90, kuri buvo panaudota naftos perdirbimui (MGK byla, t. II, b. l. 198–199). Pareiškėjas teismui pateikė patikslinantį Lenkijos įmonės Jedlisze S.A. 2014 m. vasario 28 d. pareiškimą, kuriame patikslintas minėtu laikotarpiu iš pareiškėjo įsigytų prekių kiekis – 6 916 796 kg (t. I, b. l. 111–112), taip pat su Lenkijos įmone sudarytą 2013 m. sausio 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį (t. II, b. l. 13–28), pagal kurią Lenkijos įmonė įsipareigojo nupirkti 5 500 t žaliavinės naftos, kurios kokybė nurodyta specifikacijoje. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Lenkijos įmonės pateikta informacija, kad buvo įsigyta nafta, kurios kodas 2709 00 90, nėra pagrindžiama konkrečiomis parduotų prekių savybėmis, yra nemotyvuota. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad ginčo prekių tyrimą būtų atlikusi Lenkijos muitinė ar kita kompetentinga laboratorija. Be to, pareiškėjas nepateikė specialiųjų žinių turinčių asmenų išvadų, kad prekė, klasifikuojama 2710 19 68 00 kodu, negali būti toliau perdirbama. Teismo manymu, MGK tinkamai įvertino pareiškėjo pateiktus įrodymus, kaip nepatvirtinančius prekių netapatumo, be kita ko, pagrįstai atsižvelgė į prekių kiekių, prekių pardavimo Lenkijos įmonei ir importo laikotarpių neatitikimus. Savaime ta aplinkybė, kad ginčo prekėms buvo taikyta „4200“ procedūra, kuria ne iš ES valstybės narės į importuojančią valstybę narę gabenamos prekės buvo išgabentos į kitą valstybę narę, nepatvirtina pareiškėjo teiginių, kad Lenkijos įmonė gavo ne tapačias prekes muitinės tirtosioms.

Teismas nurodė, kad iš pareiškėjo teismo posėdžio metu pateiktų duomenų matyti, jog pareiškėjas užsiima ne vien tik naftos produktų prekyba, bet ir maišo naftos produktus su kitais komponentais (t. II, b. l. 69). Lyginant teismui pateiktuose kūrenamojo mazuto kokybės pažymėjimuose nurodytas prekių savybes su importuotų prekių kokybės pasuose Nr. 70 ir 74 pateiktomis savybėmis, matyti, kad 19–20 punktuose importuotų prekių savybės skiriasi nuo prekių, parduotų UAB „Ecoil“ kaip kūrenamasis mazutas. Taigi, pareiškėjas, prieš parduodamas prekes UAB „Ecoil“, atliko jų maišymą su kitais naftos produktais ir pakeitė jų savybes. Vadinasi, pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės, kad patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 19–20 punktuose nurodytos prekės, skirtingai nuo kitų prekių, buvo importuotos kaip galutinis produktas ir realizuotos UAB „Ecoil“, neatitinka paties pareiškėjo pateiktų įrodymų.

Be to, teismas akcentavo, kad pareiškėjo UAB „Ecoil“ parduotas kūrenamojo mazuto kiekis (1 564 304 kg) yra ženkliai didesnis, nei patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 19–20 punktuose nurodytas importuotų prekių kiekis (346 788 kg). Pareiškėjas mazutą UAB „Ecoil“ pardavė pagal 2013 m. rugpjūčio 16 d. sąskaitą–faktūrą (t. II, b. l. 29), o pareiškėjo teismui pateiktos naftos produktų gamybos-maišymo su kitais komponentais pažymos (t. II, b. l. 69) patvirtina apie vėliau pareiškėjo atliktą naftos produktų maišymą (2013 m. rugsėjo 14–19 d.). Taigi, pareiškėjo pateikti duomenys apie tolesnį patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 19–20 punktuose nurodytą importuotų prekių panaudojimą nevisapusiški, prieštaringi, todėl teismas jais nesirėmė.

Teismo vertinimu, patikrinimo ataskaita, Muitinės departamento ir MGK sprendimai priimti tinkamai įvertinus surinktus įrodymus. Surinktų įrodymų visuma sudarė pakankamą pagrindą muitinei pripažinti, kad patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 1–18 punktuose nurodytomis deklaracijomis importuotos prekės yra tapačios 19–20 punktuose nurodytomis deklaracijomis importuotoms ir muitinės patikrintoms prekėms. Priešingai nei teigia pareiškėjas, tokia išvada padaryta ne remiantis prielaidomis, bet, visų pirma, paties pareiškėjo prekių deklaravimo metu pateikta informacija. Pareiškėjui buvo suteikta teisė paneigti ekstrapoliacijos taikymą, pareiškėjas šia teise realiai naudojosi, teikė įrodymus, kurie, kaip minėta, buvo tinkamai įvertinti. Dalis pareiškėjo pateiktų įrodymų yra ne dėl prekių sudėties ar savybių, reikšmingų prekių klasifikavimui, bet dėl prekių importo laikotarpių, laikymo sąlygų, prekių įsigijimo ir pardavimo sąlygų, t. y. aplinkybių, tiesiogiai negalinčių lemti prekių klasifikavimo. Kita dalis pareiškėjo pateiktų duomenų apie tolesnį įsigytų prekių panaudojimą yra nevisapusiški, iš dalies prieštaringi ir nepaneigiantys nustatytų aplinkybių, todėl, teismo vertinimu, jie nepatvirtino teisingo prekių muitinio klasifikavimo jų deklaravimo metu.

III.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Remiasi iš esmės panašiomis aplinkybėmis kaip ir skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog skirtingas prekių deklaravimo, kartu ir įvežimo laikas nėra aplinkybė, patvirtinanti, jog prekės nėra tapačios, šiuo atveju nėra teisinga. Akcentuoja, kad akivaizdžiai skiriasi prekių, nurodytų Patikrinimo ataskaitos lentelės 1–18 ir 19–20 punktuose importavimo ir pagaminimo laikas, ypač atsižvelgiant į šių prekių sezoniškumą. Paaiškina, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 3 d. pagal Naftos produktų pirkimo sutartį su Lenkijos įmone, šiai įmonei pristatė žaliavinę naftą (pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikia tai patvirtinančius įrodymus). Šiuo aspektu atkreipia dėmesį, kad 2013 m. liepos 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. importuotos prekės buvo skirtos UAB „Ecoil“ ir tai buvo ne žaliavinė nafta, bet skystasis kuras – atmosferinio distiliavimo likutis. Taip pat pažymi, kad skyrėsi naftos produktų siuntėjai.

Atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas pripažino, jog, deklaruodamas Patikrinimo ataskaitose lentelės 19–20 punktuose nurodytas prekes, sąžiningai klydo, savo klaidą pripažino ir priėmė teisines pasekmes.

Pareiškėjas pažymi, kad Patikrinimo ataskaitos 2 lentelės 1-18 punktuose deklaruoti naftos produktai negali būti mazutas, nes jų panaudojimo būdas patvirtintas rašytiniais įrodymais (Lenkijos įmonės S. A. Jedlicze 2014 m. vasario 28 d. pareiškimas) ir neatitinka mazuto panaudojimo būdo.

Mano, kad nagrinėjamu atveju ekstrapoliacijos taikymas buvo nepagrįstas, kadangi nebuvo tiriama daug vienodą produktą vežančių vagonų, kurie deklaruoti tuo pačiu KN kodu. Ginčo atveju ekstrapoliacija buvo pritaikyta prekėms, kurios buvo vežtos kitam asmeniui, kurias deklaravo kitas deklarantas, kurių siuntėjas buvo kitas asmuo ir kurios buvo vežamos pagal kitą produktų pirkimo sutartį.

Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai rėmėsi civiliniam procesui būdingu įrodymų tikėtinumo principu.

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo tuos pačius teisinius ir faktinius aspektus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Akcentuoja, kad pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomų įrodymų, tačiau skunde nepaaiškino, kodėl to nepadarė anksčiau.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Savo atsiliepimą grindžia iš esmės analogiškomis aplinkybėmis kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą.

Akcentuoja, kad pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymų, kurie nebuvo pateikti nei priimant Patikrinimo ataskaitą, nei tolimesnio ginčo metu. Mano, kad šiais įrodymais patvirtinamas prekių pardavimas ir įvežimas į kitą valstybę narę, tačiau įrodymai niekaip neleidžia nustatyti deklaruotų prekių RATC kodo. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM191669s ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1A-517 teisėtumo bei pagrįstumo. Šiais sprendimais pareiškėjui buvo priskaičiuota sumokėti  191 572 Lt muito, 194 562 Lt akcizų, 10 580 Lt pridėtinės vertės mokesčio, 11 000 Lt akcizo delspinigių, 436 Lt PVM delspinigių ir 39 671 Lt bauda.

Šie mokesčiai pareiškėjui buvo priskaičiuoti už tai, kad jis 2013 m. liepos 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d., importuodamas iš Kazachstano prekes (naftos produktus), jas neteisingai deklaravo, nes vietoje muitinės nomenklatūros kodo (TARIC)  2710 19 68 00, nurodė kodą  2709009000. Remiantis šia aplinkybe bei vadovaujantis Muitinės kodekso 78 straipsniu, buvo ekstrapoliuoti ir 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. balandžio 25 d. laikotarpiu importuotų  prekių (naftos produktų) deklaracijų duomenys, pripažįstant, kad pareiškėjas importavo tapačias, kaip ir pirmuoju atveju, prekes, kurias taip pat neteisingai deklaravo bei apmokestino.

Pareiškėjas neginčija, kad  2013 m. liepos 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d. importuotas prekes, nurodytas patikrinimo ataskaitos 19-20 punktuose, deklaravo neteisingai bei kad turi sumokti papildomus mokesčius. Tačiau nesutinka, kad 2013 m. sausio 24 d. – 2013 m. balandžio 25 d. laikotarpiu jo  importuotos prekės, nurodytos patikrinimo ataskaitos 1-18 punktuose, yra tapačios prekėms  importuotoms 2013 m. liepos 28 d. ir 2013 m. rugpjūčio 1 d.  (patikrinimo ataskaitos 19-20 punktai) bei kad jas deklaravo neteisingai.

Byloje nagrinėjamu atveju aktualios yra Muitinės kodekso 78 straipsnio nuostatos, kurios  numato, kad muitinė turi teisę savo iniciatyva arba deklaranto prašymu padaryti pakeitimus deklaracijoje po to, kai prekės jau išleistos. Muitinė, norėdama po prekių išleidimo įsitikinti deklaracijoje pateiktų duomenų tikslumu, turi teisę tikrinti prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas Muitinės kodekso 78 straipsnio nuostatas, 2014 m.vasario 27 d. sprendime Greencarrier Freight Services Latvia SIA C-571/12 nurodė, kad Muitinės kodekso <...> „78 straipsnį reikia aiškinti taip, kad juo muitinei leidžiama ekstrapoliuoti vienoje deklaracijoje nurodytų prekių dalinio patikrinimo, atlikto paėmus jų pavyzdžius, rezultatus ankstesnėse to paties deklaranto pateiktose deklaracijose nurodytoms prekėms, kurios nebuvo ir nebegali būti patikrintos, nes jau išleistos, jei šios prekės yra tapačios, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.“

Šiame sprendime Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat išaiškino, kad „Niekas nedraudžia muitinei šiuo tikslu ekstrapoliuoti vienoje deklaracijoje nurodytų prekių dalinio patikrinimo rezultatus ankstesnėse deklaracijose nurodytoms ir muitinės jau išleistoms prekėms, jei šios prekės yra tapačios, o tai gali patikrinti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Prekių tapatumas gali būti grindžiamas, be kita ko, prekybos dokumentų ir duomenų, susijusių su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis, patikrinimu ir visų pirma deklaranto pateikta informacija, kad šios prekės pagamintos to paties gamintojo, o jų pavadinimas, išvaizda ir sudėtis yra tokia pati kaip ir ankstesnėse deklaracijose nurodytų prekių.“ (Sprendimo 31 p.). „Paprastai Muitinės kodekso 78 straipsnis taikomas po prekių išleidimo, t. y. tuo metu, kai jas pateikti gali būti nebeįmanoma“ (Sprendimo 35 p.). <...> „tikrinimo išleidus prekes objektas gali būti rašytiniai dokumentai, o muitinė neprivalo fiziškai tikrinti prekių, nes toks tikrinimas numatytas tik jei prekes „vis dar įmanoma pateikti“ (Sprendimo 36 p.). „Tokiomis aplinkybėmis, kai prekės, kurios buvo dalinio tikrinimo objektas, ir ankstesnėse deklaracijose nurodytos prekės yra tapačios atsižvelgiant, be kita ko, į prekybos dokumentus ir duomenis, susijusius su atitinkamų prekių importo arba eksporto operacijomis arba su paskesnėmis prekybos šiomis prekėmis operacijomis, ir būtent į aplinkybę, kad, vadovaujantis šio deklaranto pateikta informacija, šios prekės pagamintos to paties gamintojo ir jų pavadinimas, išvaizda ir sudėtis yra tapatūs, o tai patikrinti turi tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, muitinė gali ekstrapoliuoti šio dalinio patikrinimo rezultatų pastarosioms prekėms.“ (Sprendimo 37 p.). „Tačiau svarbu tai, kad deklarantas turi teisę ginčyti tokią ekstrapoliaciją, visų pirma tais atvejais, kai, kaip pagrindinėje byloje, jis mano, jog, nepaisant deklaracijose jo paties nurodytos informacijos, dalinio vienoje deklaracijoje nurodytų prekių tikrinimo rezultatas negali būti ekstrapoliuotas ankstesnėse deklaracijose nurodytoms prekėms, ir pateikia įrodymus, galinčius pagrįsti šį teiginį ir patvirtinti atitinkamų prekių netapatumą“ (Sprendimo 38 p.).

Iš šios  Europos Sąjungos Teisingumo Teismo doktrinos matyti, kad muitinės teisė ekstrapoliuoti vienoje deklaracijoje nurodytų prekių dalinio patikrinimo rezultatus ankstesnėse to paties deklaranto pateiktose deklaracijose nurodytoms prekėms, gali būti realizuota esant šioms sąlygoms: 1. anksčiau deklaruotos prekės turėjo būti išleistos jų nepatikrinus ir šiuo metu jos nebegali būti patikrintos; 2. patikrintos prekės ir anksčiau deklaruotos prekės turi būti tapačios.

Byloje nėra ginčo, kad prekės nurodytos patikrinimo ataskaitos 1-18 punktuose, buvo išleistos nepatikrintos bei kad jų šiuo metu nebėra galimybės patikrinti.

Kaip minėta, byloje yra ginčijama atsakovo išvada dėl prekių, nurodytų  patikrinimo ataskaitos 1-18 ir 19-20 punktuose, tapatumo. 

     Iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo taip pat matyti, kad prekių tapatumą apsprendžia, visų pirma,  duomenys apie prekių gamintoją, prekių pavadinimas, jų sudėtis, išvaizda. O šie duomenys gali būti nustatomi, remiantis deklaranto pateikta informacija, dokumentais ir kitais duomenimis apie prekių importo arba eksporto operacijas, taip pat informacija apie vėlesnes prekybos operacijas su šiomis prekėmis.

              Kita vertus, deklarantui yra suteikiama teisė, nepaisant deklaracijose jo paties nurodytos informacijos apie prekes, įrodinėti prekių netapatumą ir visomis kitomis leistinomis priemonėmis, kurios patvirtintų šią aplinkybę (prekių netapatumą).

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad, paprastai,  pakankamas pagrindas taikyti Muitinės kodekso 78 straipsnio nuostatas, anksčiau išleistoms ir nepatikrintoms prekėms gali atsirasti, kai yra nustatoma, jog  patikrintos prekės ir anksčiau deklaruotos prekės yra pagamintos to paties gamintojo, yra vienodo pavadinimo, sudėties išvaizdos ir pan.. Tačiau šių aplinkybių nustatymas pats savaime nėra besąlyginis pagrindas taikyti Muitinės kodekso 78 straipsnio nuostatas anksčiau deklaruotoms prekėms, jei yra nustatoma kitų aplinkybių, kurios  paneigia patikrintų prekių ir anksčiau deklaruotų  prekių tapatumą.

              Iš bylos matyti, kad pareiškėjo deklaracijose muitinei pateikti duomenys apie prekes nurodytas patikrinimo ataskaitos 1-18 ir 19-20 punktuose, byloje aptariamu tapatumo aspektu, tarpusavyje sutampa, nes atitinka informacija apie  tą  patį  gamintoją, tą patį prekės pavadinimą, jos rūšį, sudėtį,  tą patį TARIC kodą -  2709009000.

              Tačiau, kaip minėta, prekių tapatumas/netapatumas gali būti įrodinėjamas ne tik deklaranto pateikta informacija muitinei deklaruojant prekes, bet ir kitais  duomenimis – informacija apie prekių importo arba eksporto operacijas, informacija apie prekių gamintojus ir tiekėjus, informacija apie tolesnę prekybą su šiomis prekėmis bei jų panaudojimą ir pan..

              Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad pareiškėjas pats betarpiškai aptariamų naftos produktų iš  gamintojo – Kazachstano įmonės AB „Kondensat“, neįsigijo. Šiuos naftos produktus, nurodytus patikrinimo ataskaitos 1-18 punktų atvejais, jam tiekė Vokietijos įmonė „Naphta Impex GmbH“ ir Estijos įmonė „OU Naphta Impex Eesti“, kuriuos (naftos produktus) pareiškėjas atitinkamai patiekdavo Lenkijos naftos perdirbimo įmonei Jedlicze S. A.(Orlen grupė).

              Prekių, nurodytų patikrinimo ataskaitos 19-20 punktų atvejais, naftos produktus iš Kazachstano įmonės AB „Kondensat“  pareiškėjui tiekė UAB „Ecoil“, kuri po šių prekių patekimo į Lietuvos teritoriją, jas vėliau įsigijo iš pareiškėjo.

              Šiuo atveju taip pat pažymėtina, kad prekių tiekimas pareiškėjui visais minėtais atvejais buvo vykdomas iki Lietuvos – Baltarusijos sienos, o prekes į Europos Sąjungos muitų teritoriją importuodavo pareiškėjas. Iš to kas pasakyta matyti, kad pareiškėjas, prekių tiekimo grandinėje nuo gamintojo iki galutinio vartotojo, iš esmės vykdė tarpininko vaidmenį ir nebuvo tiesiogiai saistomas sutartiniais –finansiniais ryšiais su prekių gamintoju.

              Aptartos aplinkybės įrodo, kad prekių tiekimo sąlygos nuo gamintojo iki galutinio vartotojo abiem aptariamais atvejais buvo skirtingos. Pirmuoju atveju (patikrinimo ataskaitos 1-18 punktai), prekių siuntėjas/ai ir jos gavėjas buvo skirtingi asmenys. Antruoju atveju (patikrinimo ataskaitos 19-20 punktai) iš esmės prekės siuntėju ir jos gavėju buvo vienas ir tas pats asmuo - UAB „Ecoil“.

              Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad Vokietijos įmonė „Naphta Impex GmbH“ ir  Estijos įmonė „OU Naphta Impex Eesti“ buvo įsipareigoję pareiškėjui patiekti iš gamintojo  Kazachstano įmonės AB „Kondensat“ naftos produktus –žaliavinę naftą, klasifikuojamą pagal TARIC kodą Nr. 2709009000, o pastarasis šiuos naftos produktus patiekti Lenkijos naftos perdirbimo įmonei Jedlicze S. A.(Orlen grupė).

              Į bylą yra pateiktas prekių  gavėjo Lenkijos naftos perdirbimo įmonės Jedlicze S. A.(Orlen grupė) raštas, kuriuo patvirtino, kad ji byloje aptariamu laikotarpiu iš pareiškėjo įsigijo naftos produktų, klasifikuojamų pagal TARIC kodą Nr. 2709009000, kurie buvo panaudoti naftos perdirbimui (t. 1 b. l. 112). Apeliacinės instancijos teismui taip pat buvo pateiktas ir gamintojo  Kazachstano įmonės AB „Kondensat“ 2014 m. gruodžio 18 d. raštas, kuris buvo gautas jau po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo – 2014 m lapkričio 17 d., kuriuo prekių gamintojas taip pat patvirtino, kad prekės, nurodytos  patikrinimo ataskaitos 1-18 punktuose buvo žalia, neperdirbta nafta, o prekės nurodytos  patikrinimo ataskaitos 19-20 punktuose, buvo naftos perdirbimo produktas – „Mazutas M-100“.

              Įvertinus visumoje šias aplinkybes bei atsižvelgus į skirtingas prekių, nurodytų patikrinimo ataskaitos 1-18 ir 19-20 punktuose tiekimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjas įrodė, jog prekės, kurias jis tiekė Lenkijos naftos perdirbimo įmonei Jedlicze S. A.(Orlen grupė) buvo žalia, neperdirbta nafta, klasifikuojama pagal TARIC kodą Nr. 2709009000, o tuo pačiu paneigė šių prekių tapatumą su prekėmis, nurodytomis patikrinimo ataskaitos 19-20 punktuose.

              Šiuo atveju pažymėtina, kad šį ginčą nagrinėjusių institucijų,  atliktas įrodymų vertinimas, reikalaujant iš pareiškėjo pateikti prekių, nurodytų  patikrinimo ataskaitos 1-18 punktuose, laboratorinių ir panašių tyrimų rezultatus, kuriuos galimai galėjo atlikti  šių prekių gavėjas - Lenkijos naftos perdirbimo įmonė Jedlicze S. A.(Orlen grupė) ar kiti subjektai, o jų nepateikus, atmesti  įmonės – gavėjo teiginius apie gautų prekių rūšį, yra nepagrįstas ir neteisingas. Kaip minėta, remiantis Muitinės kodekso 78 straipsniu, ekstrapoliuoti galima tas prekes, kurios buvo išleistos  į apyvartą jų nepatikrinus ir šiuo metu jų nebėra galimybės  patikrinti. Tokiais atvejais  ekstrapoliacija, kaip taisyklė, atliekama remiantis išlikusiais importo, eksporto, prekybos dokumentais. Todėl  įrodymų vertinimo objektu, kaip taisyklė, yra  išlikę dokumentai bei kiti duomenys ar informacija apie ginčo prekes, kurie neturėtų būti paneigiami vien dėl to, jog nėra juos patvirtinančių laboratorinių ir kitų tyrimų, nes tai  neatitiktų įrodymų vertinimo kriterijų, taikomų tokio pobūdžio ginčams.

              Visa tai apibendrinus darytina išvada, kad pareiškėjas importuotas prekes, kurios yra nurodytos  patikrinimo ataskaitos 1-18  punktuose teisingai deklaravo bei  klasifikavo TARIC kodu Nr. 2709009000, dėl ko ginčijamais sprendimais neturėjo būti papildomai apmokestintas už šių prekių importą. Dėl šių priežasčių ginčijami atsakovo sprendimai yra naikinami šioje dalyje, paliekant galioti tą sprendimų dalį, kuria pareiškėjas buvo papildomai apmokestintas už prekių, nurodytų  patikrinimo ataskaitos 19-20  punktuose importą. O būtent, naikintinas pareiškėjui priskaičiuotas muito mokestis – 191572 Lt visa apimtimi (patikrinimo ataskaitos 2 –os lentelės 1-18 punktai), akcizo mokestis mažintinas nuo 194562 Lt iki 18033 Lt (iš patikrinimo ataskaitos 2 –os lentelės 1-20 punktų sumos atimant 1-18 punktų sumą – 176529 Lt), atitinkamai mažinant ir šio mokesčio delspinigius iki 307 Lt (patikrinimo ataskaitos 3 –os lentelės 19-20 punktų suma). Pridėtinės vertės mokestis mažintinas nuo 10580 Lt iki 3787 Lt (patikrinimo ataskaitos 2 –os lentelės 19-20 punktų suma, iš bendros sumos atimant 7 punkto sumą -6793 Lt), o  su juo susiję delspinigiai – 436 Lt naikintini pilna apimtimi (patikrinimo ataskaitos 3 –os lentelės 7 punktas). Nuo likusių, pareiškėjui priskaičiuotų mokesčių-18033 Lt akcizo ir  3787 Lt PVM, atitinkamai mažintinas ir jam paskirtos baudos (10 procentų) dydis, nuo 39671 Lt iki 2182 Lt. (18033 +3787 : 10).  

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ apeliacinį skundą patenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Jumps“ skundą patenkinti ir panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. kovo 25 d. sprendimą Nr. S-63(7-11/2014) visa apimtimi, o Vilniaus teritorinės muitinės 2013 m. rugsėjo 24 d. supaprastinto patikrinimo ataskaitos Nr. 3VM191669s ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 1A-517 tas dalis, kuriomis pareiškėjui buvo priskaičiuotas: muito mokestis – 191572 Lt,  akcizo mokestis - 176529 Lt, pridėtinės vertės mokestis - 6793 Lt, akcizo mokesčio delspinigiai – 10693 Lt, pridėtinės vertės mokesčio delspinigiai - 436 Lt ir bauda – 37489 Lt.

Palikti galioti tas minėtų sprendimų dalis, kuriomis pareiškėjui priskaičiuota sumokėti: akcizo mokesčio -  18033 Lt ir šio mokesčio delspinigių - 307 Lt; pridėtinės vertės mokesčio - 3787 Lt ir bauda - 2182 Lt.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                                         Romanas Klišauskas

                                                                      Ričardas Piličiauskas

                                                                      Skirgailė Žalimienė