Administracinė byla Nr. eA-1571-624/2015
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01398-2014-1
Procesinio sprendimo kategorija 38
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. liepos 3 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. D., G. D. ir L. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. D., G. D. ir L. D. skundą atsakovui Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai R. D., G. D. ir L. D. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu prašydami:
1) panaikinti atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos (toliau – ir Direkcija, atsakovas) 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. S-(3.6)-89, kuriuo atsisakyta leisti asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ registruoti adresu Trakų m., (duomenys neskelbtini) (toliau – ir skundžiamas Sprendimas);
2) įpareigoti Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją priimti sprendimą Bendruomenės „Užutrakis“ steigėjams leisti registruoti Bendruomenę „Užutrakis“ savo gyvenamojoje vietoje adresu (duomenys neskelbtini), Trakų m., ir naudoti šį adresą kaip Bendruomenės „Užutrakis“ buveinę.
Paaiškino, kad pareiškėjai 2013 m. gruodžio 14 d. pasirašė Bendruomenės „Užutrakis“ steigimo sutartį ir 2013 m. sausio 21 d. su prašymu kreipėsi į Direkciją leisti Direkcijai priklausantį būstą, adresu (duomenys neskelbtini), Trakų m., pagal nuomos sutartį nuomojamą nuomininkui R. D. naudoti steigiamos Bendruomenės „Užutrakis“ juridinio asmens buveinei. Direkcija skundžiamu Sprendimu atsisakė patenkinti pareiškėjų prašymą. Pareiškėjai pažymėjo, jog skundžiamas Sprendimas pažeidžia Užtrakio g. Trakų m. gyventojų Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 35 straipsnyje įtvirtintą teisę burtis į asociacijas, kai Konstitucija piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas. Taip pat pažymėjo, kad toks Direkcijos sprendimas pažeidžia ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 11 straipsnyje numatytą teisę laisvai jungtis į asociacijas bei Orhuso Konvencijos 8 straipsnį, numatantį, kad kiekviena šalis stengiasi skatinti veiksmingą visuomenės dalyvavimą atitinkamame valdžios institucijų rengiamų vykdomojo pobūdžio teisės aktų ir kitų normų etape. Be to, Direkcijos atsakymas nėra pagrįstas teisiniais argumentais. Nurodė, kad dėl tokio Direkcijos sprendimo Užtrakio gatvės Trakų miesto gyventojai negali realizuoti savo teisės įsteigti nevyriausybinę organizaciją, kuri gintų Užtrakio g., Trakų m. gyventojų teises, prisidėtų prie Užutrakio dvaro sodybos kultūrinio paveldo išsaugojimo ir puoselėjimo.
Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjų skundą atmesti.
Atsakovas nurodė, kad su pareiškėjais 1995 metais buvo sudarytos Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutartys (toliau – ir Nuomos sutartis). Pareiškėjas R. D., kurio patalpose siekiama įregistruoti juridinio asmens buveinę, Nuomos sutarties pagrindu naudoja 156,84 kv. m pastato, esančio Trakų raj. sav., Trakų m., (duomenys neskelbtini), patalpas. Pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, o patikėjimo teise perduotas naudoti, valdyti ir disponuoti Direkcijai. Turto patikėjimo teisė nėra absoliuti, todėl, atsižvelgiant į Direkcijos uždavinius, nustatytus Direkcijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. balandžio 4 d. nutarimu Nr. 388, veiklos tikslus, nustatytus Direkcijos nuostatuose, patvirtintuose Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. birželio 22 d. įsakymu Nr. ĮV-260, bei kompetenciją, jokie kiti juridiniai asmenys, nepriklausomai nuo jų juridinės formos, negali užsiiminėti savarankiška veikla. Nurodė, jog viešosios nuosavybės valdymas patikėjimo teise įpareigoja Direkciją valstybės turtą valdyti, juo naudotis, disponuoti bei sprendimus dėl turto tolimesnio valdymo priimti teisės nuostatų nustatyta tvarka.
Atsakovas pabrėžė, kad tarp pareiškėjo R. D. ir Direkcijos Nuomos sutartis buvo sudaryta tiksliniai paskirčiai – nuomininko ir jo šeimos narių apgyvendinimui, todėl atitinkamai patalpos tam ir turėtų būti naudojamos. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra tik nuomininkas, o patalpų savininkė – valstybė, turto savininkas ir valdytojas (Direkcija) turi diskrecijos teisę spręsti klausimus, susijusius su turtu, ir neprivalo pagrįsti savo sprendimų. Pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjų teisės nėra pažeidžiamos, nes siekis registruoti juridinio asmens buveinę nesusijęs su įsipareigojimais, kylančiais iš tarp šalių sudarytos Nuomos sutarties.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Pirmosios instancijos teismas išdėstė byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 1052 „Dėl Trakų valstybinės turizmo įmonės likvidavimo“ likvidavus Trakų valstybinę turizmo įmonę, nuo 1995 m. spalio 2 d. Užutrakio buvusio dvaro ansamblis ir kiti šio dvaro pastatai, taip pat inžineriniai tinklai bei valymo įrengimai įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti Trakų istoriniam nacionaliniam parkui. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybių, kad Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus patikėjimo teise valdo Direkcija, todėl pripažinta, kad ji (Direkcija), vadovaudamasi jos veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, įgyvendina visas kaip Užutrakio buvusio dvaro ansamblio ir kitų šio dvaro pastatų savininkės teises. Byloje taip pat nėra ginčo, kad ginčo patalpa ((duomenys neskelbtini), Trakai) yra viena iš Direkcijos patikėjimo teise valdomų Užutrakio dvaro pastatų patalpa.
Teismas išdėstė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.106 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – ir VSTVNDJĮ, Įstatymas) 2 straipsnio 7 dalies, 9 straipsnio reikalavimus ir sprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad būtent Direkcijai patikėta patikėjimo teise valdyti Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus, be atitinkamo Direkcijos sutikimo negalimi jokie veiksmai, susiję su Užutrakio buvusiam dvarui priklausančiais pastatais. Todėl, kaip ir nagrinėjamu atveju, vieno iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų adreso naudojimas juridinio asmens registracijai, be patikėtinės (Direkcijos) sutikimo, nėra galimas. Taigi akivaizdu, kad Direkcijos pozicija ginčo klausimu turi esminę reikšmę, o pastaroji, kaip nustatyta, ginčo klausimu jau yra išsakiusi savo aiškią poziciją (skundžiamo sprendimo argumentai).
Nustatyta, jog Direkcija atsisakydama patenkinti pareiškėjų prašymą rėmėsi Direkcijos statusą, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat teisės aktais, reglamentuojančiais Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirtį, jo apsaugą, priežiūrą, rekonstrukciją, lankymą, pritaikymą viešiesiems poreikiams, bei rėmėsi kitais su Užutrakio dvaro ansambliu tiesiogiai susijusiais teisės aktais. Šių teisės aktų kontekste Direkcija išskyrė pagrindinį Valstybę atstovaujančios Vyriausybės Užutrakio dvaro sodybos atžvilgiu tikslą – šio objekto pritaikymas viešiesiems poreikiams. Tuo tarpu juridinio asmens viename iš dvaro patalpų įregistravimas, Direkcijos teigimu, galėtų ateityje turėti įtakos įgyvendinant šio objekto (dvaro) pritaikymą viešiesiems poreikiams. Sprendime Direkcija taip pat pažymėjo, kad tarp Direkcijos ir Užtrakio g. gyventojų (gyvenančių dvaro teritorijoje) sudarytos Nuomos sutartys negali būti laikomos neterminuotomis, nes jų veikimo terminas priklauso nuo tam tikrų juridinių faktų, nuo kurių vėliau gali priklausyti asmenų turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga.
Asociacijos steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymas (toliau – ir AĮ), kurio 2 straipsnio 3 dalies, 5 straipsnio, 6 straipsnio 4 dalies nuostatas teismas nurodė. Asociacijų įstatymo nuostatose nėra nustatyta imperatyvių sąlygų, susijusių su steigiamos asociacijos buveinės registracija, t. y., pvz., kad asociacijos buveinė turėtų būti registruota tik tam tikru adresu. Tokių sąlygų nenustatyta ir CK 2.49 straipsnyje. Juridinio asmens registraciją reglamentuojančiose teisės aktų nuostatose įtvirtinta tik viena imperatyvi sąlyga, kad asociacijos buveinė būtų Lietuvos Respublikoje (AĮ 2 str. 3 d.). Logiška manyti, kad asociacijos, kurios įsteigimo tikslas – saugoti ir puoselėti Užutrakio dvaro sodybos etnokultūrinį paveldą bei ginti Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje gyvenančių piliečių teises ir kurios steigėjai yra Trakų miesto gyventojai, buveinė galimai neturėtų būti steigiama kitame mieste, tačiau tai ir nereiškia, kad tokios asociacijos buveinė būtinai turėtų būti registruota asociacijos steigėjų gyvenamojoje patalpoje.
Pareiškėjai savo pažeistas teises sieja su tuo, kad Direkcijai atsisakius leisti registruoti juridinio asmens buveinę vieno iš steigėjų, t. y. R. D. gyvenamosiose patalpose, kurias patikėjimo teise valdo Direkcija, buvo iš esmės pažeista Užtrakio g. Trakų m. gyventojų teisė burtis į asociacijas, tuo visuomenei užkertant kelią dalyvauti atitinkamame valdžios institucijų rengiamų vykdomojo pobūdžio teisės aktų ir kitų normų etape. Pareiškėjai akcentavo, kad esamoje situacijoje asociacija Bendruomenė „Užutrakis“ iš viso negali būti įsteigta, nes negavę Direkcijos leidimo asociacijos nariai negali bendruomenės užregistruoti juridinių asmenų registre. Šiuo aspektu pabrėžta, kad Direkcijos atsisakymas leisti jos patikėjimo teise valdomame viename iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų įregistruoti juridinį asmenį nėra adekvatu atsisakymui leisti įregistruoti asociaciją. Direkcijos atsisakymas juridinį asmenį bendriją „Užutrakis“ įregistruoti būtent adresu (duomenys neskelbtini), Trakai, neturi būti suprantamas, kaip atsisakymas įregistruoti bendriją iš esmės. Direkcijai teisės aktais iš viso nesuteikta teisė spręsti dėl leidimo/neleidimo steigti juridinius asmenis. Direkcija atsisakė leisti asociaciją įregistruoti tik jos patikėjimo teise valdomame pastate, o teisės įregistruoti asociaciją pareiškėjai nėra praradę. Pareiškėjai turi teisę asociaciją įregistruoti kitu adresu, t. y. kitose patalpose, nepriklausančiose buvusio Užutrakio dvaro ansambliui.
Pareiškėjai savo skundo argumentus, taip pat argumentus išdėstytus teismo posėdžio metu grindė Užtrakio gyventojų teisių bei būtinybe pažeistas teises apginti, ir tai būtų vienas iš pagrindinių įsteigtos bendrijos „Užutrakis“ tikslų. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsisakymo leisti Bendriją įregistruoti Direkcijos patikėjimo teise valdomo pastato adresu teisėtumo, o neteisėtas ar neetiškas Direkcijos elgesys santykiuose su Užtrakio gatvės gyventojais nėra šios bylos dalykas. Minėtais argumentais pareiškėjai taip pat nurodė, kad dėl Direkcijos neigiamos išvados Užtrakio gatvės gyventojai negali realizuoti savo teisės įsteigti nevyriausybinę organizaciją, kuri gintų Užtrakio gyventojų teises. Kaip jau minėta, Direkcijos atsakymu pareiškėjams nėra uždrausta realizuoti savo teisės įsteigti nevyriausybinę organizaciją, priešingai, bet kuriuo atveju siekiant įsteigti asociaciją, Direkcijos atsakymas juridinės reikšmės neturi. Asociacija gali būti įsteigta kitu adresu. Nepagrįstais vertinami pareiškėjų argumentai, kad skundžiamu Direkcijos sprendimu išreikštas draudimas reiškia draudimą laisvai vienytis į bendrijas ar draudimą laisvai jungtis į asociacijas.
Direkcija skundžiamu atsakymu iš esmės motyvavo savo išvadą dėl atsisakymo leisti asociaciją įregistruoti viename iš Direkcijos patikėjimo teise valdomų pastatų. Direkcija, kaip patikėjimo teise valdanti Valstybei priklausančius nekilnojamojo turto objektus, teisę priimti vienokį, ar kitokį sprendimą turėjo. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, negalima teigti, kad Direkcijos atsakymas nėra pagrįstas teisiniais argumentais. Sprendime suprantamai išdėstytos atsisakymo patenkinti pareiškėjų prašymą priežastys. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, VAĮ) 8 straipsnio, nustatančio individualaus administracinio akto bendruosius reikalavimus, nuostatas.
Padaryta išvada, kad Direkcija, netenkindama pareiškėjų prašymo, nepažeidė Konstitucijos 35 straipsnio, Konvencijos 11 straipsnio bei Orhuso Konvencijos 8 straipsnio nuostatų. Nagrinėjamo ginčo apimtyje nenustačius neteisėtų Direkcijos veiksmų, atitinkamai nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą Sprendimą. Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Direkciją priimti sprendimą Bendruomenės „Užutrakis“ steigėjams leisti registruoti Bendruomenę „Užutrakis“ savo gyvenamojoje vietoje adresu, (duomenys neskelbtini), Trakų m. ir naudoti šį adresą kaip Bendruomenės „Užutrakis“ buveinę, yra išvestinis reikalavimo panaikinti skundžiamą Sprendimą atžvilgiu. Pareiškėjų reikalavimus tenkinti skunde išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo, dėl to skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
Pareiškėjai R. D., G. D. ir L. D. (toliau – ir apeliantai) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti.
Apeliantai išdėsto argumentus, susijusius su teise jungtis į asociacijas, ir pakartoja, jog skundžiamu Sprendimu yra pažeidžiama Užtrakio g. Trakų m. gyventojų Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta teisė burtis į asociacijas, kai Konstitucija piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, taip pat Konvencijos 11 straipsnis. Teismas neįvertino, jog skundžiamas Sprendimas nėra motyvuotas teisiniais argumentais. Lietuvos teisinėje sistemoje nėra jokio teisės akto, kuris draustų valstybinėms institucijoms priimti sprendimą leisti steigti piliečių bendruomenes viešosios paskirties pastatuose, kuriuos patikėjimo teise valdo valstybinės institucijos. Nei Direkcija, nei teismas nepateikė jokių teisinių argumentų, kaip ir kodėl Bendruomenės „Užutrakis“ steigimas galėtų sutrukdyti Užutrakio dvaro pastato pritaikymui viešiesiems poreikiams. Teismas suteikė niekuo nepagrįsta diskreciją valstybinei institucijai nuspręsti, kokiu adresu Bendruomenė „Užutrakis“ gali būti registruojama.
Apeliantai pažymi, jog Direkcijai atsisakant patenkinti Bendruomenės „Užutrakis“ steigėjų prašymą yra nepagrįstai apsunkintas jos steigimas, nors bendruomenės steigimas nesukelia jokių teisinių pasekmių. Turi būti pripažintas Direkcijos administracinės diskrecijos įgyvendinimo pažeidimas, piktnaudžiavimas diskrecinėmis galiomis faktas.
Apeliantų nuomone, teismas tinkamai neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, neįvertino svarbios aplinkybės, nurodytos teismo posėdžio metu, kad dauguma Užtrakio g. Trakų m. gyventojų, kurių interesų gynimui yra steigiama Bendruomenė „Užutrakis“, yra pagyvenę asmenys. Be to, Užtrakio g. geografiškai yra kitoje Galvės ežero pusėje nei Trakų miestas, yra nutolusi nuo Trakų miesto per kelis kilometrus ir steigimas bendruomenės kitu adresu Trakų m. apsunkintų Bendruomenės „Užutrakis“ narių susižinojimą.
Vilniaus apygardos administracinis teismas atmesdamas apeliantų skundą nepateikė jokių teisinių motyvų, kodėl Bendruomenė „Užutrakis“ negali būti įsteigta (duomenys neskelbtini), Trakų m., kokias tai negatyvias teisines pasekmes sukeltų Užutrakio dvaro sodybai, šio objekto pritaikymui viešiesiems poreikiams. Toks neargumentuotas teismo sprendimas yra naikintinas, kaip teismo sprendimas be motyvų. Be to, teismas nepateikė motyvų, kodėl Direkcija turi diskreciją neleisti Užtrakio g. Trakų m. gyventojams čia įsteigti savo bendruomenę ir taip reikšmingai apsukinti tokios bendruomenės steigimą. Pažymi, kad nuostata, jog valstybės pareigūnų įgaliojimai teisės aktuose negali būti apibūdinami kaip jų subjektinė teisė, kurią jie gali įgyvendinti savo nuožiūra, mutatis mutandis, taikoma ne tik prokurorams, bet ir kitiems valstybės pareigūnams, inter alia teisėjams, taip pat savivaldybių pareigūnams, viešosios valdžios institucijoms (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Teismas neatsižvelgė į tai, kad šios bendruomenės steigimas bendruomenės narių interesų vietoje, t. y. Užtrakio gatvėje, nesukelia jokių teisinių pasekmių ar apribojimų Užutrakio dvaro naudojimui viešiesiems tikslams. Jokiame teisės akte nėra uždrausta apeliantams steigti savo bendruomenę panaudojant jos steigimui viešojo pastato adresą, kuris yra reikalingas tik CK nurodytam buveinės adreso juridinių asmenų registrui pateikimui.
Apeliantų nuomone, tokia Direkcijos, kaip viešojo administravimo subjekto, veikla prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 dalyje nurodytam proporcingumo principui, taip pat Direkcija, išreikšdama nepasitikėjimą, pažeidžia to paties įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytą objektyvumo principą bei 10 dalyje numatytą skaidrumo principą. Be to, individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas.
Šioje byloje akivaizdu, kad demokratiškai steigiama valstybinė institucija – Direkcija viršijo savo įgaliojimus pasinaudodama galimybe nustatyti teisiškai ir demokratiškai abejotinas taisykles, kurių laikymuisi užtikrinti panaudojamas biurokratinis valdininkų aparatas. Remiantis Konvencija ir susiformavusia Europos žmogaus teisių teismo praktika žmogaus teisių ribojimai gali būti laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Ieškant atsakymo į klausimą, ar konkretus ribojimas – šiuo atveju neleisti steigti Bendruomenę „Užutrakis“ (duomenys neskelbtini), Trakų m., – yra būtinas demokratinėje visuomenėje, būtina išsiaiškinti ribojimo tikslus bei paskirtį, nustatyti, ar ribojimo priemonės yra proporcingos siekiamam tikslui. Įsisteigimo teisės ribojimo įstatyme numatytas pagrindas ar tokio ribojimo tikslas neįvardintas nei Direkcijos skundžiamame Sprendime, nei teismo sprendime.
Atsakovas Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija atsiliepimu į apeliacinį skundą su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, jog apeliantai nepagrįstai tapatina dvi skirtingas kategorijas – Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtintą piliečių teisės steigtis ribojimą ir atsakovo, kaip pastatų valdytojo, diskrecijos teisę. Atsakovas, kaip valstybės turto patikėtinis, turi diskrecijos teisę priimant sprendimus, susijusius su jam patikėjimo teise perduotų statinių valdymu, naudojimu ir disponavimu jais. Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta teisė steigtis negali būti tapatinama su atsakovo turima ir įstatymo numatyta diskrecijos teise ta apimtimi, kiek ji susijusi su atsakovui patikėjimo teise perduotu turtu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje įvertino aplinkybę, kad atsakovas neriboja apeliantų teisės bei galimybės steigti bendruomenę, kadangi pats atsakovas skundžiamame Sprendime nurodė, jog steigimosi teisės jis neriboja ir neeliminuoja, jos nepaneigia. Nėra imperatyviai nustatyta, kad steigiamos asociacijos buveinė būtinai turi būti registruota steigėjų gyvenamojoje patalpoje. Teismo sprendimas priimtas objektyviai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes, todėl yra pagrįstas. Skundžiamas atsakovo sprendimas yra motyvuotas, jame aiškiai ir nedviprasmiškai nurodomi atsisakymo leisti registruoti steigiamo juridinio asmens buveinę motyvai ir argumentai. Atsakovo nesutikimas leisti registruoti buveinę negali būti laikomas ribojančiu asmenų steigimosi teisę.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. S-(3.6)-89, kuriuo atsisakyta leisti asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ registruoti adresu Trakų m., (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Trakų istorinio nacionalinio parko direkciją priimti sprendimą Bendruomenės „Užutrakis“ steigėjams leisti registruoti Bendruomenę „Užutrakis“ savo gyvenamojoje vietoje.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, jį atmetė ir konstatavo, kad Direkcijai patikėta patikėjimo teise valdyti Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus, todėl, be atitinkamo Direkcijos sutikimo, negalimi jokie veiksmai, susiję su Užutrakio buvusiam dvarui priklausančiais pastatais, o Direkcija sutikimo šiuo atveju, pasinaudodama savo diskrecija, nedavė. Pirmosios instancijos teismas taip pat konstatavo, jog skundžiamu Direkcijos Sprendimu pareiškėjų teisė burtis į asociacijas bei realizuoti savo teisę įsteigiant nevyriausybinę organizaciją nėra uždrausta.
Apeliantai apeliaciniu skundu nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir mano, jog skundžiamu Direkcijos Sprendimu yra pažeidžiama Užtrakio g. Trakų m. gyventojų Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta teisė burtis į asociacijas, atitinkamai Konvencijos 11 straipsnis, taip pat nepagrįstai apsunkinamas asociacijos steigimas.
Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtina išsiaiškinti, ar pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl pareiškėjų skundo yra pagrįstos, taip pat ar Direkcija galėjo atsisakyti leisti asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ registruoti adresu Trakų m., (duomenys neskelbtini).
Byloje esančia medžiaga patvirtinta, kad pareiškėjas R. D. 1995 m. spalio 3 d. Gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio butų fondo namuose nuomos sutarties, sudarytos tarp Trakų istorinio nacionalinio parko (nuomotojas) ir R. D. (nuomininkas), pagrindu naudojasi 156,84 kv. m bendrojo (naudingo) ploto gyvenamąja patalpa, esančia Trakuose, (duomenys neskelbtini). Pareiškėjams nusprendus steigti Bendruomenę „Užutrakis“, pareiškėjas R. D. 2013 m. gruodžio 14 d. sutikimu patvirtino, jog sutinka, kad jo nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Trakuose, būtų registruota steigiama asociacija Bendruomenė „Užutrakis“, tačiau, pasikreipus į Direkciją, skundžiamu 2014 m. vasario 18 d. sprendimu buvo atsisakyta tenkinti pareiškėjų atstovo prašymą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. liepos 27 d. nutarimu Nr. 1052 „Dėl Trakų valstybinės turizmo įmonės likvidavimo“ likvidavus Trakų valstybinę turizmo įmonę, nuo 1995 m. spalio 2 d. Užutrakio buvusio dvaro ansamblis ir kiti šio dvaro pastatai, taip pat inžineriniai tinklai bei valymo įrengimai įstatymų nustatyta tvarka buvo perduoti Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus patikėjimo teise valdo Direkcija, taip pat, kad ginčo patalpa ((duomenys neskelbtini), Trakai) yra vienas iš Direkcijos patikėjimo teise valdomų Užutrakio dvaro pastatų.
Kaip jau nurodė pirmosios instancijos teismas, pagal CK 4.106 straipsnio 1 dalį, turto patikėjimo teisė – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo disponuoti. Patikėjimo teisės sąvoka taip pat pateikiama Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (redakcija, galiojusi Direkcijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimo priėmimo metu) 2 straipsnio 7 dalyje, kuri apibrėžiama kaip valstybės ar savivaldybių institucijos, Lietuvos banko, valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose (nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose nustatyta tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių perduotą turtą ir disponuoti juo nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų.
Valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise detaliau aptariamas Įstatymo 9 straipsnyje. Įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, – valstybės institucijos, Lietuvos bankas, valstybės įmonės, įstaigos ir organizacijos, taip pat šio Įstatymo 10 straipsnyje nustatytais atvejais savivaldybės ir šio Įstatymo 161 straipsnyje nustatytais atvejais akcinė bendrovė Turto bankas. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti subjektai turi teisę priimti sprendimus, susijusius su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, išskyrus sprendimus, susijusius su turto perleidimu kitų asmenų nuosavybėn ar su daiktinių teisių suvaržymu, jei įstatymai nenustato kitaip.
Taigi, įvertinus anksčiau išdėstytas nuostatas, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad Direkcijai patikėjimo teise valdant Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus, be atitinkamo jos sutikimo vieno iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų adreso naudojimas juridinio asmens registracijai nėra galimas.
Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nėra pateikiamas baigtinis sąrašas sprendimų, susijusių su valstybės turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, kuriuos turi teisė priimti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai (Įstatymo 7 ir 9 str.), todėl jų diskrecija šioje srityje yra pakankamai plati. Tačiau pažymėtina, kad, kaip nustato Įstatymo 81 straipsnis, valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama vadovaujantis šiais principais: visuomeninės naudos; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama rūpestingai, siekiant užtikrinti visuomenės interesų tenkinimą (1 p.); efektyvumo; šis principas reiškia, kad sprendimais, susijusiais su valstybės ir savivaldybių turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, turi būti siekiama maksimalios naudos visuomenei (2 p.); racionalumo; šis principas reiškia, kad valstybės ir savivaldybių turtas turi būti tausojamas, nešvaistomas ir racionaliai tvarkomas (3 p,); viešosios teisės; šis principas reiškia, kad sandoriai dėl valstybės ir savivaldybių turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais (4 p.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, valstybės turtą patikėjimo teise valdantys subjektai, valdydami, naudodami šį turtą ar juo disponuodami, privalo elgtis kaip apdairūs ir racionalūs savininkai, vadovautis Įstatymo 81 straipsnyje numatytais visuomenės naudos, efektyvumo, racionalumo ir viešosios teisės principais. Be to, Direkcijai, kaip viešojo administravimo subjektui, iš Viešojo administravimo įstatymo kyla atitinkamos pareigos. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje, kuriame formuluojami bendrieji individualaus administracinio akto reikalavimai, nurodyta, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis <...>.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-450/2010; 2010 m. lapkričio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-15/2010). Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualiam teisės aktui nustatyti reikalavimai laikytini gero administravimo principo atspindžiu (žr., pvz., 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-737/2010). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje gero administravimo principas traktuojamas kaip bendrųjų teisės principų dalis, analogiškai kaip ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje, pabrėžiamas iš jo kylantis imperatyvas tinkamai pagrįsti privatiems subjektams adresuojamus sprendimus (žr., pvz., 2007 m. gegužės 10 d. sprendimą SGL Carbon AG prieš Komisiją, Nr. C-328/05; 2009 m. kovo 5 d. sprendimą Prancūzija prieš Tarybą, Nr. C-479/07; 2011 m. kovo 17 d. sprendimą AJD Tuna Ltd prieš Direttur, Nr. C-221/09).
Taigi, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1116/2010). Individualių administracinių aktų priėmimas – teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui, todėl privalo būti grindžiamas faktais ir teisės normomis. Tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą). Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti.
Nagrinėjamu atveju Direkcija, atsisakydama patenkinti pareiškėjų prašymą, 2014 m. vasario 18 d. sprendime Nr. S-(3.6)-89 rėmėsi Direkcijos statusą, veiklą reglamentuojančiais teisės aktais, taip pat teisės aktais, reglamentuojančiais Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirtį, jo apsaugą, priežiūrą, rekonstrukciją, lankymą, pritaikymą viešiesiems poreikiams, bei kitais su Užutrakio dvaro ansambliu tiesiogiai susijusiais teisės aktais. Šių teisės aktų kontekste Direkcija išskyrė pagrindinį valstybę atstovaujančios Vyriausybės Užutrakio dvaro sodybos atžvilgiu tikslą – šio objekto pritaikymą viešiesiems poreikiams, kuriam pasiekti iš Užutrakio sodybos taip pat privalo būti iškeldinti ten gyvenantys asmenys. Juridinio asmens viename iš dvaro patalpų įregistravimas, Direkcijos teigimu, ateityje galėtų turėti neigiamos įtakos įgyvendinant šio objekto (dvaro) pritaikymą viešiesiems poreikiams.
Taigi Direkcija, įvertinusi ir išsamiai aptarusi su prašymu leisti asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ registruoti adresu Trakų m,. (duomenys neskelbtini) susijusias aplinkybes, kaip subjektas, patikėjimo teise valdantis Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus, išreiškė savo valią vieno iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų adreso naudojimo juridinio asmens registracijai klausimu. Įvertinus skundžiamo Sprendimo atitikimą Įstatymo, reglamentuojančio valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką ir sąlygas, valstybės ir savivaldybių institucijų įgaliojimus šioje srityje, taip pat Viešojo administravimo įstatymo nuostatoms, Direkcijos 2014 m. vasario 18 d. sprendimo Nr. S-(3.6)-89, kuriuo atsisakyta leisti asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ registruoti adresu Trakų m,. (duomenys neskelbtini), nėra pagrindo pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu. Kaip matyti iš bylos duomenų, tokį sprendimą Direkcija priėmė neperžengdama savo diskrecijos ribų ir nenukrypdama nuo Įstatymo 81 straipsnyje numatytų principų, kuriais vadovaujantis valstybės ir savivaldybių turtas turi būti valdomas, naudojamas ir juo disponuojama, taip pat priimdama Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkantį aktą.
Priešingai nei teigia pareiškėjai, skundžiamu Sprendimu nėra pažeidžiama ar ribojama Užtrakio g., Trakų m. gyventojų teisė burtis į asociacijas ir Direkcijos atsisakymo leisti jos patikėjimo teise valdomame viename iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų įregistruoti juridinį asmenį nėra pagrindo vertinti kaip atsisakymo leisti įregistruoti asociaciją: šiuo atveju skundžiamame Direkcijos sprendime išreikštas atsisakymas juridinį asmenį Bendruomenę „Užutrakis“ įregistruoti būtent adresu (duomenys neskelbtini), Trakai, t. y. Direkcija, kaip subjektas, patikėjimo teise valdantis Užutrakio buvusio dvaro ansamblį ir kitus šio dvaro pastatus, išreiškė savo valią vieno iš Užutrakio buvusio dvaro pastatų adreso naudojimo juridinio asmens registracijai klausimu, tačiau, kaip teisingai nustatė ir pirmosios instancijos teismas, šis sprendimas neturi būti vertinamas kaip atsisakymas įregistruoti Bendriją iš esmės, todėl pareiškėjų argumentai šiuo aspektu atmestini. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direkcija, kaip matyti iš juridinių asmenų, kurių teisinė forma yra asociacija, steigimą, valdymą, veiklą, pertvarkymo, pabaigos (reorganizavimo ir likvidavimo) ypatumus reglamentuojančio Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymo nuostatų, neturi kompetencijos priimti sprendimus leisti įregistruoti asociaciją ar atsisakyti ją registruoti.
Be to, kaip matyti iš atsakovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktų dokumentų, 2015 m. balandžio 16 d. asociacija Bendruomenė „Užutrakis“ buvo įregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, jos buveinės adresas nurodytas Trakų r. sav. Takų m. (duomenys neskelbtini).
Aplinkybės, jog 2015 m. balandžio 16 d. asociacija Bendruomenė „Užutrakis“ buvo įregistruota Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, teisėjų kolegija nevertina kaip sudarančios pagrindą nutraukti administracinį procesą, kadangi, net įregistravus asociaciją Bendruomenė „Užutrakis“ Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registre, tarp ginčo dalykas neišnyko. Šios aplinkybės teisėjų kolegija taip pat nevertina kaip sudarančios pagrindą pripažinti pareiškėjus veikus nesąžiningai ar piktnaudžiavus savo procesinėmis teisėmis.
Pažymėtina, kad teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis yra mišrus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai akcentuoja, kaip teigta, jų teises pažeidžiančią atsakovo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos veiklą ribojant jų teisę burtis į asociacijas viešojo administravimo srityje, o ne patikėjimo teisme valdant valstybės turtą, byla pagrįstai priimta nagrinėti administraciniame teisme (ABTĮ 21 str. 2 d.).
Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo priteisti iš pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pastebi, jog ABTĮ 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Nagrinėjamu atveju atsakovas prašymo raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu nėra pateikęs, šiuo atveju jis išreiškė tik abstraktų prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl teisėjų kolegija tokio prašymo neturi pagrindo nagrinėti ir tenkinti. Pastebėtina, jog prašymai dėl išlaidų atlyginimo, nepaduoti teismui iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos, turi būti paduoti teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 145 str. 1 d.).
Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų R. D., G. D. ir L. D. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Dirvonas
Virginija Volskienė