Pranešėjas A.
Saulėnas Civilinė
byla Nr. 2A-891-622/2010
Teisėja R. Bertašienė Procesinio
sprendimo kategorija
30.9.1.;
51.; 121.21.
(S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
2010 m. lapkričio 11 d.
Klaipėda
Klaipėdos
apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininko Audriaus Saulėno, kolegijos teisėjų Aušros Maškevičienės, Albinos
Pupeikienės, sekretoriaujant Monikai Pociūtei, dalyvaujant atsakovei D. G., viešame
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės D. G. apeliacinį
skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d.
sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės S. V. ieškinį atsakovei D. G. dėl
nuostolių priteisimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė :
ieškovė S. V.
kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės teismą su ieškiniu prašydama priteisti iš
atsakovės D. G. 4 834,15 Lt sumą bei 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistos
sumos skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo.
Ieškovė nurodė, kad ji ir atsakovė yra buto, esančio „(duomenys
neskelbtini)“, Panevėžyje, bendraturtės, atsakovė yra ieškovės velionio
vyro duktė iš pirmos santuokos. 1995-05-04 mirus jos vyrui P. V., atsakovė po
laidotuvių užrakino vieną kambarį, nieko į šį kambarį neįleido ir faktiškai
naudojo kaip savo nuosavybę. Per laikotarpį nuo 1995 m. gegužės mėnesio iki
2009 m. gegužės mėnesio ieškovė už buto šildymą ir cirkuliacinę šilumą sumokėjo
9 621,55 Lt. Atsakovė nevykdė pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą,
ieškovė turėjo nuostolių išlaikant butą, todėl prašė iš atsakovės priteisti
pusę sumos, sumokėtos AB „Panevėžio energija“.
Atsakovė su
ieškiniu nesutiko. Nurodė, kas tarp jos ir ieškovės yra susiklostę faktiniai
buto panaudos teisiniai santykiai. Atsakovė nėra sudariusi jokių sutarčių su
Panevėžio miesto įmonėmis. Pereinamas kambarys, kuriame ieškovė nurodo
gyvenusi, pagal Biržų rajono apylinkės teismo sprendimą priklauso jai, D. G.
Kito kambario atsakovė taip pat neužrakino ir juo nesinaudojo. Be to, ieškovė
praleido ieškinio senaties terminą, nes, kaip nurodo ieškinyje, mokesčius už
butą mokėjo nuo 1995 m. gegužės mėnesio, todėl nuo to laikotarpio atsirado
reikalavimo teisė.
Klaipėdos
miesto apylinkės teismas 2010-02-11 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas
priteisė S. V. iš D. G. 3 357,03 Lt ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už
priteistą 3 357,03 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2009-04-20) iki teismo
sprendimo visiško įvykdymo. Teismas taip pat priteisė iš atsakovės D. G. 1
027,80 Lt bylinėjimosi išlaidas ieškovei S. V. ir 34,15 Lt pašto išlaidas į
valstybės biudžetą.
Pirmosios
instancijos teismas konstatavo, kad atsakovė už savo turto dalį nemokėjo jokių
mokesčių, todėl ieškovė, sumokėjusi mokesčius, įgijo teisę į turėtų nuostolių
atlyginimą. Apylinkės teismas taip pat padarė išvadą, kad ieškovė nuo pirmos tapimo su atsakove bendraturtėmis dienos
žinojo arba turėjo žinoti, kad abi turi mokėti mokesčius, t. y. kad ji turi
teisę reikalauti nuostolių už bendro turto išlaikymą, atlyginimo iš atsakovės.
Žinodama ieškovės nuostatas, atsakovė turėjo galimybę kitaip elgtis su savo
turtu. Todėl atsakovės prašymas taikyti ieškinio senaties terminą yra pagrįstas
ir šioje byloje ieškinio senaties terminas taikytinas. Bendrasis ieškinio
senaties terminas yra dešimt metų. Todėl ieškinys tenkintinas tik iš dalies,
priteistina įmokų suma už dešimties metų laikotarpį, skaičiuojant nuo 2009 m.
gegužės mėnesio (ieškinio padavimo teismui dienos) iki 2000 m. gegužės mėnesio.
Atsakovė D. G. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-02-11 sprendimą panaikinti ir priimti
naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas
netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad tarp šalių susiklostė
faktiniai panaudos sutarties teisiniai santykiai, patvirtina liudytojų I. M. ir
E. K. parodymai. Tačiau teismas nurodė, kad tarp šalių nesusiklostė panaudos
teisiniai santykiai. Jai priklausantį kambarį ieškovė nuo 2003 m. nuomojo
liudytojai V. K. Ieškovė per 14 metų nereikalavo mokesčių, jokių turtinių
pretenzijų nereiškė, nes mokėjo visus priklausančius mokesčius. Be to, apeliantė
su šilumos tiekimo įmone nebuvo sudariusi jokių sutarčių, todėl jokie
sutartiniai įsipareigojimai jos nesieja. Visa tai patvirtina, kad ieškovė
naudojosi jai nuosavybės teise priklausančiu kambariu pagal neterminuotą
panaudos sutartį neatlygintinai.
Ieškovė S. V. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo
prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-02-11
sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinis
skundas atmestinas.
CPK 320
straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas
sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių
sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Bylos medžiaga
nustatyta, kad 1995-05-04 mirė P. V., kuris buvo ieškovės sutuoktinis ir
atsakovės tėvas (b. l. 5, t. 1). Po tėvo mirties atsakovė D. G. ir ieškovė S. V. tapo buto, esančio „(duomenys neskelbtini)“,
Panevėžyje, bendraturtėmis. D. G. ir S. V. įregistruotos nuosavybės teisės į ½ buto
dalį (kiekvienai), esančio „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžyje (b. l.
31, t. 1). Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį 2000-01-11 sutartis
bei Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo 2006-12-18 sutartis patvirtina, kad
paslaugų pirkėjas (abonentas) buvo ieškovė (b. l. 129-130, t. 1). Už šilumos
tiekėjo paslaugas ieškovė nuo 1995 m. sumokėjo 8 719,80 Lt (b. l. 7-8, t. 1).
Byloje kilo
ginčas, ar ieškovės prašymas priteisti pusę sumokėtos sumos už suteiktas
šildymo paslaugas iš kitos buto bendraturtės yra pagrįstas.
Civilinio
kodekso (toliau – CK) 4.72 straipsnyje įtvirtinta
bendrosios nuosavybės teisės samprata ir subjektai. CK 4.72 straipsnio 1 dalyje
numatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų
teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo
disponuoti.
Bendraturčių
teisės ir pareigos naudojantis bendrąja daline nuosavybe ir ją išlaikant
reglamentuotos CK 4.76 straipsnyje. Kiekvienas iš bendraturčių
proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas,
atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu
(turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti,
mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Jeigu vienas iš bendraturčių nevykdo
savo pareigos tvarkyti ir išlaikyti bendrą daiktą (turtą), tai kiti
bendraturčiai turi teisę į nuostolių, kuriuos jie turėjo, atlyginimą (CK 4.76
straipsnis).
Apeliacinės
instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas
padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog atsakovė už savo turto dalį nemokėjo
jokių mokesčių, todėl ieškovė, sumokėjusi mokesčius, įgijo teisę į turėtų
nuostolių atlyginimą.
Atsakovė D. G.
yra viena iš buto, esančio „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžyje, bendraturčių
(b. l. 31, t. 1). Taigi šiuo atveju į vieną ir tą patį daiktą nukreipiama ne
vieno savininko, bet abiejų bendraturčių nuosavybės teisės, kurios tarpusavyje
gali konkuruoti, varžyti viena kitą ir pan. Todėl darytina išvada, kad atsakovė
kartu su ieškove (lygiomis dalimis) turi atsakyti tretiesiems asmenims pagal
prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti
išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms.
Tokia butų
savininkų pareiga atsiranda Daiktinės teisės pagrindu pagal CK 4.76 ir 4.82 straipsnius. Toks
teisės normų taikymas ir aiškinimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą praktiką, kad bet kurio buto savininkas kartu yra bendrosios dalinės
nuosavybės subjektas, kuris pagal daiktinės teisės normas privalo padengti
išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003
m. gegužės 12 d. nutartis, priimta
(duomenys neskelbtini) daugiabučio namo savininkų bendrija v. UAB „Vilniaus
vandenys" byloje; bylos Nr. 3K-3-579/2003).
Apeliantė
teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai
įvertino byloje esančius įrodymus. Tai, kad tarp šalių susiklostė faktiniai
panaudos sutarties teisiniai santykiai, patvirtina liudytojų parodymai. Tačiau
tokie argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Teismas
vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu,
išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185
straipsnio 1 dalis).
Lietuvos
Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas CPK 185 straipsnyje įtvirtintą laisvo įrodymų vertinimo principą, yra
nurodęs, jog teismas byloje esančius įrodymus privalo įvertinti pagal vidinį
įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo
įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodinėjimo tikslas – tai teismo
įsitikinimas, objektyviai pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir
įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja
arba neegzistuoja (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus
teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje R. P. ir kt. v. UAB „Uosta“, byla Nr. 3K-3-381/2009; 2009
m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje
byloje Panevėžio miesto savivaldybė v. UAB „Panevėžio miestprojektas“,
bylos Nr. 3K-3-526/2009; 2008
m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Penkių kontinentų“
bankinės technologijos v. UAB „Kriptonika“ ir kt.; byla Nr. 3K-3-355/2008; 2008 m. gegužės 29
d. nutartis civilinėje byloje M. K. ir kt. v. G. N. ir kt.; byla Nr.
3K-3-299/2008; 2008 m. gegužės 7 d. nutartis civilinėje
byloje UAB „IF draudimas“ v. P. V.; Nr.
3K-3-268/2008; kt.). Taigi teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 185
straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad teismas
privalo įvertinti visus byloje esančius įrodymus, susijusius su
nustatinėjamomis aplinkybėmis, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą
visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu. Teismo įsitikinimas turi
būti objektyviai pagrįstas byloje esančiais ir visapusiškai ištirtais bei
įvertintais įrodymais.
Teisėjų
kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir
įrodymų vertinimo taisyklių, nes nuosekliai ištyrė visus byloje surinktus
reikšmingus įrodymus, reikalingus teisingam bylos išnagrinėjimui.
Byloje nėra
jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos sutartiniai
teisiniai santykiai. Neatlygintinio naudojimosi daiktu (panaudos) sutartimi
viena šalis (panaudos davėjas) perduoda kitai šaliai (panaudos gavėjui)
nesunaudojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o
panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios jis jam
buvo perduotas atsižvelgiant į normalų susidėvėjimą arba sutartyje numatytos
būklės (CK 6.629 straipsnio 1 dalis). Apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad panaudos
sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, turi būti rašytinės
formos (CK 6.629 straipsnio 2 dalis, 6.478 straipsnis). Atsakovė nepateikė
jokių įrodymų, patvirtinančių, jog tarp šalių buvo susiklostę panaudos sutartiniai
teisiniai santykiai.
Apeliacinės
instancijos teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jeigu tarp šalių būtų faktiškai
susiklostę panaudos sutartiniai teisiniai santykiai, taip pat ir ta aplinkybė,
jog atsakovė su šilumos tiekimo įmonė nebuvo sudariusi
jokių sutarčių, nepaneigia CK 4.76 straipsnyje įtvirtintų atsakovės (kaip bendraturtės) prievolių, susijusių su bendro
daikto (buto) išlaikymu, t. y. apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti,
mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas. Todėl apeliacinio
skundo motyvai, kad tarp šalių susiklostė faktiniai panaudos sutartiniai
teisiniai santykiai ir kad tai patvirtina liudytojų I. M. ir E. K. parodymai,
nagrinėjant šį klausimą, yra teisiškai nereikšmingi.
Apeliacinio skundo motyvuose taip pat nurodoma, kad atsakovei
priklausantį kambarį ieškovė 2003-2005 m. nuomojo liudytojai V. K., kuri mokėjo
mokesčius už komunalines paslaugas, o apylinkės teismas šią aplinkybę ignoravo.
Tačiau tokie argumentai yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas
savo sprendime nurodė, kad liudytoja V. K. paliudijo, kad 2004-2005 m. ji
nuomojo butą, esantį „(duomenys neskelbtini)“, Panevėžyje, iš ieškovės.
Tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju taip pat yra teisiškai nereikšminga, nes
kaip jau buvo minėta anksčiau, tai nepaneigia atsakovės kaip bendraturtės pareigų,
susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės išlaikymu, reglamentuotu CK 4.76
straipsnyje.
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas ieškovės
reikalavimų pagrįstumą teisingai taikė ir aiškino materialinės bei procesinės
teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Klaipėdos miesto
apylinkės teismo 2010 m. vasario 11 d. sprendimo apeliacinio skundo motyvais
naikinti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso
kodekso 331 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 11
d. sprendimą palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkas
Audrius Saulėnas
Teisėjos
Aušra Maškevičienė
Albina Pupeikienė